LDK iš paukščio skrydžio

2016-03-18 "Lietuvos žinios"

Že­mė­la­pis šian­dien yra mums įpras­tas ir sa­vai­me su­pran­ta­mas do­ku­men­tas, lei­džian­tis orien­tuo­tis tam ti­kro­je te­ri­to­ri­jo­je ir su­da­ry­tas griež­tai lai­kan­tis tai­syk­lių. Kar­tog­ra­fi­jos moks­lui už­gims­tant XVI a. Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Ku­ni­gaikš­tys­tė­je (LDK), že­mė­la­pio kū­ri­mas daug la­biau pri­klau­sė nuo pa­ties kū­rė­jo iš­mo­nės ir vaiz­duo­tės. 

Jis tei­kė in­for­ma­ci­ją ir tų lai­kų ke­liau­to­jams, ir mū­sų lai­kų ty­rė­jams.
Daž­nas įsi­vaiz­duo­ja, kad se­nų­jų lai­kų že­mė­la­piai – dau­giau me­no kū­ri­niai nei in­for­ma­ci­jos šal­ti­niai. Net ir is­to­riog­ra­fi­nė­je li­te­ra­tū­ro­je se­nie­ji že­mė­la­piai daž­niau­siai nau­do­ja­mi be­ne tik kaip ilius­tra­ci­jos. Ne­se­niai iš­leis­ta kny­ga apie LDK ran­kraš­ti­nius že­mė­la­pius „Žvilgs­nis į Lie­tu­vos Di­džią­ją Ku­ni­gaikš­tys­tę iš pa­ukš­čio skry­džio: XVI-XIX am­žiaus kar­tog­ra­fi­jos šal­ti­niai“ kvie­čia į juos pa­žvelg­ti ne kaip į pa­veiks­lė­lius, o kaip į ty­ri­mų ob­jek­tus, tei­kian­čius in­for­ma­ci­ją ne tik is­to­ri­kams ir ar­cheo­lo­gams, bet net ir me­no­ty­ri­nin­kams. Apie tai „Lie­tu­vos ži­nios“ kal­bė­jo­si su kny­gos au­to­riais Vil­niaus uni­ver­si­te­to (VU) Is­to­ri­jos fa­kul­te­to lek­to­riu­mi dr. To­mu Čelkiu ir VU bib­lio­te­kos Moks­li­nių ty­ri­mų ir pa­vel­do rin­ki­nių cen­tro vy­res­nią­ja bib­lio­te­ki­nin­ke Va­len­ti­na Kar­po­va-Čelkiene.

„Neiš­kaps­ty­ti“ ži­nių klodai

– Kaip nu­spren­dė­te im­tis šio pro­jek­to?

To­mas Čel­kis (to­liau – T.Č.): – Kny­gos te­ma – šal­ti­nio­ty­ra, o jo­je pa­tei­kia­mi iko­nog­ra­fi­niai šal­ti­niai – ran­kraš­ti­niai LDK že­mė­la­piai – man pa­čiam ta­po tam ti­kru at­ra­di­mu. Kiek ži­nau, ko­le­gos taip pat po juos ak­ty­viau ne­si­kaps­tė. Be to, mū­sų is­to­ri­kai, ra­šy­da­mi vei­ka­lus, to­kio ti­po vaiz­di­nę me­džia­gą daž­niau­siai nau­do­ja tik kaip ilius­tra­ci­ją, pa­gra­ži­ni­mą. No­rė­jo­me par­ody­ti, kad to­kie že­mė­la­piai pa­tys sa­vai­me yra šal­ti­niai, ku­riuos ga­li­ma tir­ti.

Juo­se vaiz­duo­ja­mos te­ri­to­ri­jos – tam ti­krų vie­to­vių apy­lin­kės. Pa­ėmęs į ran­kas to­kį že­mė­la­pį, ar­cheo­lo­gas ir šian­dien ga­li im­tis ieš­ko­ti že­mė­la­py­je vaiz­duo­ja­mų ob­jek­tų lo­ka­li­za­ci­jos. Ne vi­si ri­bo­ženk­liai ir ki­ti že­mė­la­piuo­se nu­ro­do­mi ob­jek­tai bu­vo nu­kas­ti so­viet­me­čiu. Šiuo­se že­mė­la­piuo­se yra nu­ro­do­mi ir to­kie ob­jek­tai, kaip pi­lia­kal­niai.

No­rė­jo­me par­ody­ti, kad to­kie do­ku­men­tai – Lie­tu­vos is­to­riog­ra­fi­jo­je dar ne­atras­tas ži­nių klo­das, lau­kian­tis di­des­nio ty­ri­nė­to­jų dė­me­sio.

– Ar šie do­ku­men­tai yra su­sis­te­min­ti?

Va­len­ti­na Kar­po­va-Čel­kie­nė (to­liau – V.K.-Č.): – Šiuos že­mė­la­pius rin­ko­mės pa­gal da­bar­ti­nių vals­ty­bių te­ri­to­ri­ją, nors, ži­no­ma, kad tuo me­tu, kai jie bu­vo ku­ria­mi, te­ri­to­ri­nė struk­tū­ra bu­vo vi­sai ki­to­kia. Skirs­tė­me že­mė­la­pius pa­gal tai, ku­rioms ša­lims pri­klau­so juo­se vaiz­duo­ja­mos LDK te­ri­to­ri­jos – Len­ki­jai, Bal­ta­ru­si­jai, Ukrai­nai. Nu­sta­ty­ta ir že­mė­la­piuo­se vaiz­duo­ja­mų vie­to­vių lo­ka­li­za­ci­ja pa­gal da­bar­ti­nį vals­ty­bių ad­mi­nis­tra­ci­nį pa­da­li­ji­mą.

Šiuo at­ve­ju su­nkiau­sia bu­vo su Bal­ta­ru­si­jo­je esan­čias že­mes vaiz­duo­jan­čiais že­mė­la­piais. Tam ti­krais at­ve­jais ga­li­me nu­ro­dy­ti tik da­bar­ti­nę šios ša­lies sri­tį. Ta­čiau šiuo klau­si­mu ga­lė­tų už­siim­ti ir Bal­ta­ru­si­jos ty­rė­jai, ga­lin­tys de­ta­liau nu­sta­ty­ti, kur kon­kre­čiai yra že­mė­la­piuo­se vaiz­duo­ja­mos vie­to­vės.

Ši kny­ga nė­ra baig­ti­nis šal­ti­nis, in­for­ma­ci­ją vi­sa­da ga­li­ma pil­dy­ti. Sten­gė­mės pa­leng­vin­ti šį dar­bą vi­siems ty­rė­jams.

T.Č.: – Toks pro­ce­sas yra ne­si­bai­gian­tis. Kny­go­je ap­ra­šo­mi ir at­vaiz­duo­ti že­mė­la­piai – tik da­lis Vil­niaus uni­ver­si­te­to bib­lio­te­kos Ran­kraš­čių sky­riu­je sau­go­mų do­ku­men­tų. O jų yra dau­giau ki­to­se at­min­ties sau­go­ji­mo ins­ti­tu­ci­jo­se – Moks­lų aka­de­mi­jos bib­lio­te­ko­je, Vals­ty­bės is­to­ri­jos ar­chy­ve ir ki­tur.

Vingio dvaro (Vilnius), parko ir Mokytojų seminarijos sodo planas. Vilnius, 1799 m.
Vingio dvaro (Vilnius), parko ir Mokytojų seminarijos sodo planas. Vilnius, 1799 m.
V.K.-Č.: – Ėmė­mės dau­giau­sia tik vie­no fon­do že­mė­la­pių, at­rin­ko­me įvai­rius pa­vyz­džius. Ši pub­li­ka­ci­ja reng­ta il­gą lai­ką, per­žiū­rė­jo­me ir ty­rė­me bei ap­ra­ši­nė­jo­me daug do­ku­men­tų. Sten­gė­mės at­rink­ti se­niau­sius ir įdo­miau­sius ran­kraš­ti­nius kar­tog­ra­fi­nius šal­ti­nius. At­si­ra­do re­ta ga­li­my­bė pa­ma­ty­ti šiuos ne­pub­li­kuo­tus, anaip­tol ne vi­siems ži­no­mus ran­kraš­ti­nius do­ku­men­tus.

Ga­li­ma nag­ri­nė­ti ne tik kiek­vie­ną že­mė­la­pį at­ski­rai, bet ir pa­žvelg­ti į juos komp­lek­siš­kai. Pa­vyz­džiui, kai ku­riuo­se že­mė­la­piuo­se vaiz­duo­ja­mos tos pa­čios te­ri­to­ri­jos val­dų ri­bos skir­tin­gais me­tais. At­sisk­lei­džia rai­da, pro­ce­sas, už­fik­suo­tas ant la­po.

– Ko­kį lai­ko­tar­pį api­ma at­rink­ti že­mė­la­piai?

T.Č.: – Se­niau­si yra XVI a. pa­vyz­džiai, vė­liau­si – XIX a. pra­džios pa­vyz­džiai, nes, kaip par­odė ty­ri­mas, ku­rį lai­ką net ir po tre­čio­jo Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos (ATR) pa­da­li­ji­mo dar ne­bu­vo su­nai­kin­ti vi­si se­nie­ji ins­ti­tu­tai, že­mė­val­dos struk­tū­ra, iš da­lies ir biu­ro­kra­ti­nis apa­ra­tas. Net ir Tre­čia­sis Lie­tu­vos Sta­tu­tas Ru­si­jos im­pe­ri­jo­je ga­lio­jo iki 1840-ųjų. Iš es­mės tie žmo­nės, ku­rie dir­bo ma­ti­nin­kų dar­bą ir brai­žė že­mė­la­pius, tuo pa­čiu už­siė­mė ir to­liau.

Pen­ki se­niau­sie­ji (XVI a.) pa­vyz­džiai yra Pa­len­kės že­mė­la­piai, ku­riuos ga­lė­jo bū­ti už­sa­kiu­si ka­ra­lie­nė Bo­na Sfor­ca, tu­rė­ju­si ta­me kraš­te ne­ma­žai že­mių. Ga­lė­jo bū­ti pri­si­dė­ję ir Rad­vi­los. XVI a. Pa­len­kė­je bu­vo daug dy­krų, ku­rias siek­ta ko­lo­ni­zuo­ti, to­dėl že­mė­la­piai tap­da­vo do­ku­men­tais, liu­di­jan­čiais tų že­mių įsi­sa­vi­ni­mą. Šiuo at­ve­ju že­mė­la­pis ne­bu­vo tie­siog la­pas, į ku­rį bu­vo gra­žu žiū­rė­ti, o ju­ri­di­nę ga­lią tu­rin­tis do­ku­men­tas, ku­rį bu­vo ga­li­ma nau­do­ti ir teis­me.

XVIII a. bu­vo net ki­lęs su­ma­ny­mas, kad rei­kia nu­brai­žy­ti iš­sa­mų vi­sų ATR že­mių že­mė­la­pį. Tuo tiks­lu ke­tin­ta nu­ro­dy­ti vi­siems vie­tos teis­mo par­ei­gū­nams, pa­ka­ma­riams, brai­žy­to­jams par­eng­ti de­ta­lius sa­vo vie­to­vių že­mė­la­pius, ku­rie vė­liau bū­tų su­rink­ti į vie­ną, la­bai iš­sa­mų vi­sos vals­ty­bės že­mė­la­pį su tam ti­krais brė­ži­niais, ap­ra­šais ir t. t.

– Ga­li­ma ma­ny­ti, kad to­kie že­mė­la­piai ga­li bū­ti pla­čių ty­ri­mų ob­jek­tai?

V. K.– Č.: – Jie at­spin­di gy­ven­vie­čių, ke­lių struk­tū­ros rai­dą. Juos ga­li­ma skai­ty­ti la­bai įvai­riai. Tar­ki­me, me­no­ty­ri­nin­kas ga­lė­tų tir­ti, kaip tam ti­kro lai­ko­tar­pio že­mė­la­pių brai­žy­to­jai vaiz­duo­da­vo įvai­rius ob­jek­tus, kaip pe­rei­ta nuo brai­žy­mo „ju­dant ap­link la­pą“ prie sis­te­min­go brai­žy­mo nuo la­po apa­čios. Kaip pe­rei­na­ma nuo pa­pras­čiau­sių li­ni­jų prie dvi­ma­čių vaiz­dų (pa­vyz­džiui, pa­sta­tų), o vė­liau ir prie pers­pek­ty­vi­nių vaiz­dų, na­mus, til­tus ar­ba baž­ny­čias at­vaiz­duo­jant taip, kad su­si­da­ry­tų tri­ma­čio vaiz­do efek­tas.

Kur bai­gia­si ži­nios – pra­si­de­da vaizduotė

– Kas brai­žė se­niau­sius LDK že­mių že­mė­la­pius?

T.Č.: – Pir­miau­sia rei­kia pa­žy­mė­ti, kad že­mė­la­piai skirs­to­mi į dvi ka­te­go­ri­jas – ran­kraš­ti­nius ir spaus­din­ti­nius. Pa­sta­rie­ji vi­siems yra kur kas ge­riau ži­no­mi. Ga­li­ma sa­ky­ti pa­pras­tai: že­mė­la­piai at­si­ras­da­vo ten, kur bu­vo uni­ver­si­te­tai, moks­lo įstai­gos, ren­gian­čios žmo­nes, tu­rin­čius ati­tin­ka­mų ga­bu­mų ir vi­zi­ją.

Šiuo­lai­ki­niam žmo­gui la­bai pa­pras­ta įsi­vaiz­duo­ti, kas yra že­mė­la­pis. Sa­vo gal­vo­se tu­ri­me pa­sau­lio vi­zi­ją, ži­no­me, kad že­mė ap­va­li, kad yra il­gu­mos ir pla­tu­mos. Pra­ei­ties žmo­gui tai ne­bu­vo taip leng­vai su­vo­kia­mas ir sa­vai­me su­pran­ta­mas da­ly­kas. Pir­miau­sia jam rei­kė­jo sau pa­čiam nu­sib­rai­žy­ti tą pa­žin­ti­nį že­mė­la­pį, at­spin­din­tį au­to­riaus įsi­vaiz­da­vi­mą, kaip vi­zua­liai tu­rė­tų at­ro­dy­ti tam ti­kra te­ri­to­ri­ja. Toks pa­ži­ni­mas kar­tu su moks­lo pa­žan­ga pas mus, ži­no­ma, ėjo iš Va­ka­rų.

Pas mus at­vyks­tan­tys pirk­liai, dip­lo­ma­tai ir ki­ti ke­liau­to­jai ap­ra­šy­da­vo čio­nykš­čius ke­lius, sau­gius marš­ru­tus, te­ri­to­ri­jų miš­kin­gu­mą ir pan. Šiuos ap­ra­šus jie par­si­vež­da­vo į Ams­ter­da­mą, Par­yžių ir ki­tus Eu­ro­pos mies­tus, kur iš jų ir at­si­ras­da­vo LDK ir Len­ki­jos že­mė­la­piai. O tos te­ri­to­ri­jos, ku­rių ke­liau­to­jai ne­pa­siek­da­vo ir ku­rių ne­pa­ži­no­jo, tap­da­vo bal­to­mis dė­mė­mis. Jų plo­tus že­mė­la­piuo­se už­pil­dy­da­vo, pa­vyz­džiui, mi­ti­nių gy­vių at­vaiz­dais. Že­mė­la­piuo­se lai­bai aiš­kiai ma­ty­ti ri­ba, ro­dan­ti, kur bai­gia­si tų lai­kų žmo­gaus ži­nios ir pa­si­tel­kia­ma vaiz­duo­tė.

Tai­gi, se­niau­sių že­mė­la­pių tiks­las bu­vo vien geog­ra­fi­nis – at­vaiz­duo­ti tam ti­kras te­ri­to­ri­jas. XII-XIII a., pra­dė­jus for­muo­tis te­ri­to­ri­nėms vals­ty­bėms, at­si­ra­dus vals­ty­bių sie­noms, ad­mi­nis­tra­ci­niam vals­ty­bių pa­skirs­ty­mui, iš­ki­lo po­rei­kis šią in­for­ma­ci­ją taip pat už­fik­suo­ti že­mė­la­py­je. Val­do­vui, ku­ris daž­nai ga­lė­jo bū­ti ne­raš­tin­gas, žvel­giant į že­mė­la­pį bu­vo leng­viau su­vok­ti, ką gi jis iš tie­sų val­do.

Vė­liau kar­tog­ra­fi­jos plė­tra tie­sio­giai sie­ja­si su moks­lo įstai­gų at­si­ra­di­mu ir pa­pli­ti­mu. Taip pat pa­žan­ges­nės ka­ro in­ži­ne­ri­jos moks­lo at­si­ra­di­mu, kai že­mė­la­pius im­ta brai­žy­ti ka­ry­bos tiks­lais. Že­mė­la­piai pa­dė­da­vo pla­nuo­ti ka­riuo­me­nės ju­dė­ji­mo marš­ru­tus, tin­ka­miau­sias vie­tas ap­sis­to­ti, gam­ti­nes kliū­tis ir t. t. Šio­je sri­ty­je la­bai daug dir­bo šve­dai, ku­rie ka­ro tiks­lais nu­brai­žė la­bai de­ta­lius vi­sos Li­vo­ni­jos že­mė­la­pius.

V. K.-Č.: – Dau­gu­ma VU bib­lio­te­ko­je tu­ri­mų ran­kraš­ti­nių že­mė­la­pių at­vaiz­duo­ja pri­va­čias val­das. Juos už­sa­kan­tys ba­jo­rai va­do­va­vo­si to­kiais pa­čiais po­rei­kiais kaip ir vals­ty­bė – aiš­kiai su­vok­ti, kur ir ką jie val­dė. Ran­kraš­ti­niai že­mė­la­piai bu­vo pi­ges­ni ir rei­ka­la­vo ma­žiau dar­bo nei spaus­din­ti­niai. Daž­nai jie tap­da­vo val­dų ir tur­to ap­ra­šų (in­ven­to­rių) pa­pil­dy­mais. Že­mė­la­piai la­bai pra­vers­da­vo by­li­nė­jan­tis su kai­my­nais. Vie­na ver­tus, jie nau­do­ti kaip įro­dy­mai, kur iš tie­sų yra val­dų ri­ba, ki­ta ver­tus, juo­se bū­da­vo už­fik­suo­ja­mos ir nau­jos teis­mo nu­sta­ty­tos ri­bos.

– Ka­da že­mė­la­piai pra­dė­ti brai­žy­ti pa­čio­je LDK?

T. Č.: – Nuo XVI a. sam­dy­ti sve­tim­ša­liai, ku­rie at­vyk­da­vo čia, kad nu­brai­žy­tų už­sa­ky­tą že­mė­la­pį. Plin­tant moks­lui ir gau­sė­jant iš­si­la­vi­nu­sių žmo­nių, at­si­ra­do ir sa­vų že­mė­la­pių brai­žy­to­jų.

V. K.-Č.: – Pa­na­šiai si­tua­ci­ja klos­tė­si ir ap­lin­ki­niuo­se kraš­tuo­se, pa­vyz­džiui, Mask­vos vals­ty­bė­je. Nors ši sie­kė ki­tų tiks­lų nei va­ka­rie­tiš­kai kul­tū­rai pri­klau­san­ti LDK. Mū­sų kraš­te pa­grin­di­nis tiks­las bu­vo iš­ma­tuo­ti ir at­vaiz­duo­ti tam ti­krą in­for­ma­ci­ją, o Mask­vos vals­ty­bė­je svar­biau­sias tiks­las bu­vo su­sie­ti vals­tie­čius su kon­kre­čio­mis val­do­mis. Pas mus že­mė­la­pis – ju­ri­di­nis do­ku­men­tas, tai Mask­vo­je – la­biau aps­kai­tos prie­mo­nė.

T. Č.: – Tai lė­mė skir­tin­ga mąs­ty­se­na. Mask­vos vals­ty­bė­je do­mi­na­vo bend­ruo­me­nė, pas mus – in­di­vi­das.

– Ba­jo­rams že­mė­la­piai bu­vo rei­ka­lin­gi kaip ju­ri­di­niai nuo­sa­vy­bės do­ku­men­tai. Ta­čiau brai­žy­tos ne vien ba­jo­rų val­dos.

T. Č.: – Ga­li­ma iš­skir­ti ke­le­tą že­mė­la­pių ka­te­go­ri­jų. Daž­niau­siai pa­si­tai­ko dva­rų, pri­va­čių val­dų že­mė­la­piai ir pla­nai. Jei ba­jo­ras iš­ga­lė­jo iš­lai­ky­ti ar­ba sam­dy­ti že­mė­la­pio kū­rė­ją, jis tu­rė­jo ga­li­my­bę įsi­gy­ti to­kį do­ku­men­tą. Že­mė­la­piai ga­lė­jo bū­ti brai­žo­mi ir teis­mo par­ei­gū­nų (ri­bų že­mė­la­pių ka­te­go­ri­ja), kad už­fik­suo­tų teis­mo pro­ce­so me­tu nu­sta­ty­tas nau­jas val­dų ri­bas. Už šį dar­bą taip pat rei­kė­jo mo­kė­ti ne­men­kas su­mas. Prie tre­čios ka­te­go­ri­jos ga­li­ma pri­skir­ti baž­ny­ti­nius že­mė­la­pius, ku­riuo­se vaiz­duo­ja­mos, pa­vyz­džiui, vie­nuo­ly­nų val­dos. Jos vaiz­duo­tos la­bai de­ta­liai, nu­žy­mint vi­są vie­nuo­ly­no komp­lek­są, jam pri­klau­san­čius par­kus, van­dens tel­ki­nius ir t. t. Taip pat at­ski­ra ka­te­go­ri­ja – vals­ty­bės už­sa­ky­mu brai­žy­ti že­mė­la­piai, ku­rie pa­pras­tai skir­ti vals­ty­bės sie­noms ir vals­ty­bės ad­mi­nis­tra­ci­niam pa­da­li­ji­mui at­vaiz­duo­ti. Prie pa­sku­ti­nės ka­te­go­ri­jos pri­ski­ria­mi mies­tų ir mies­te­lių ur­ba­nis­ti­niai pla­nai.

– Kas bu­vo stam­bes­nis že­mė­la­pių už­sa­ko­vas – aris­to­kra­ti­ja ar val­do­vo dva­ras?

V. K.-Č.: – Šiuo at­ve­ju apž­vel­gė­me tik da­lį VU bib­lio­te­kos tu­ri­mų ran­kraš­ti­nių že­mė­la­pių. Kol kas ne­ga­li­me da­ry­ti to­kių pla­čių iš­va­dų. Joms rei­ka­lin­gi to­les­ni ty­ri­mai. Mū­sų su­rink­tuo­se že­mė­la­piuo­se daž­niau­siai at­vaiz­duo­tos pri­va­čios, baž­ny­ti­nės val­dos.

T. Č.: – Tur­būt ga­li­ma teig­ti, kad pir­miau­sia at­si­ra­do vals­ty­bės už­sa­ky­mu da­ry­ti že­mė­la­piai. Jų ver­tės su­vo­ki­mas grei­čiau­siai bus at­ėjęs iš Prū­si­jos, kur vo­kiš­kai tvar­kin­gai ir be ga­lo de­ta­liai bu­vo su­da­ro­ma dau­gy­bė že­mė­la­pių, vaiz­duo­jan­čių ne tik pa­čius svar­biau­sius ob­jek­tus, bet ir to­kius da­ly­kus kaip medg­rin­dos, žemg­rin­dos ir ri­bo­ženk­liai.

Iš pra­džių dar ne kiek­vie­nas ba­jo­ras su­vo­kė že­mė­la­pių svar­bą ir raš­to kul­tū­ros ver­tę aps­kri­tai. Ta­čiau il­gai­niui ba­jo­rai nu­si­žiū­rė­jo šią „ma­dą“ iš val­do­vo ins­ti­tu­ci­jų. XVI a. pa­bai­go­je ba­jo­rai ima su­vok­ti že­mė­la­pį kaip do­ku­men­tą, o XVIII a. aiš­kiai pa­plin­ta ir ki­ta jo reikš­mė – rep­re­zen­ta­ci­ja. Pa­vyz­džiui, į mū­sų rin­ki­nį įtrauk­tas Už­pa­lių gra­fys­tės že­mė­la­pis yra mil­ži­niš­kas, puo­štas he­ral­di­niais Sa­pie­gų gi­mi­nės sim­bo­liais. Jį ka­bin­da­vo ant sie­nos, kad bū­tų ga­li­ma pa­si­pui­kuo­ti prieš gra­fo sve­čius. Kaip ir ge­nea­lo­gi­nių me­džių pie­ši­niai, to­kie že­mė­la­piai aiš­kiai bu­vo aukš­to sta­tu­so ir pra­ban­gos ženk­las. Juos gau­siai puo­šė įvai­riais ba­ro­ko ir ro­man­tiz­mo sti­lių de­ko­ro ele­men­tais. Iš­ryš­kin­tos baž­ny­čios, her­bai, vie­to­mis įterp­tos pa­var­dės. Ba­jo­rai kon­ku­ra­vo tar­pu­sa­vy­je, steng­da­mie­si pa­si­pui­kuo­ti kuo di­des­niais ir puo­šnes­niais že­mė­la­piais.

Ko ne­nub­rai­žy­da­vo, su­ra­šy­da­vo

– To­kie že­mė­la­piai yra me­no kū­ri­niai. Ne­re­tas įsi­vaiz­duo­ja, kad kuo to­liau gi­lin­si­mės į pra­ei­tį, tuo la­biau že­mė­la­piai pri­mins pa­veiks­lus. Ar tai tie­sa?

V. K.-Č.: – Se­niau­sius že­mė­la­pius su­da­ro li­ni­jos, jie vi­sai ne­pri­me­na me­no kū­ri­nių.

T. Č.: – Šie že­mė­la­piai gau­siai iš­mar­gin­ti įra­šais, pa­pil­dan­čiais ir pa­aiš­ki­nan­čiais gra­fi­nį vaiz­dą.

V. K.-Č.: – Ki­ta ver­tus, že­mė­la­pių įvai­ro­vės bū­ta ga­na di­de­lės. Vie­na­me že­mė­la­py­je tie­siog nu­brėž­ta li­ni­ja, prie ku­rios par­ašy­ta, kad tai – „Vy­tau­to ke­lias“, o ki­ta­me pa­vaiz­duo­tas miš­kas ir ne­pa­tin­gė­ta nu­pieš­ti ja­me gy­ve­nan­čio brie­džio.

T. Č.: – Ga­lu­ti­nė že­mė­la­pio for­ma la­bai pri­klau­sė nuo už­sa­ko­vo po­rei­kio. Brai­žy­to­jas daž­niau­siai pa­si­ga­min­da­vo ke­lis va­rian­tus. Juk tai, kad že­mė­la­pį brai­žan­čiam in­ži­nie­riui ja­me vis­kas bu­vo aiš­ku, ne­reiš­kia, kad taip pat leng­vai vis­ką su­vo­kė ir už­sa­ko­vas.

V. K.-Č.: – To­dėl se­niau­siuo­se že­mė­la­piuo­se bu­vo tie­siog už­ra­šo­ma, kas ir kur kon­kre­čiai nu­pieš­ta. To­kie pa­aiš­ki­ni­mai at­ro­dė maž­daug taip: „čia yra pie­va, pri­klau­san­ti to­kiam ir to­kiam kle­bo­nui, o štai šia­me jos kraš­te daž­nai siau­čia plė­ši­kai“, ar­ba „čia yra san­kry­ža, ku­rio­je yra pa­sta­ty­tas di­de­lis kry­žius, o to­liau yra ka­pi­nės“. Šie įra­šai tei­kia la­bai daug in­for­ma­ci­jos.

T. Č.: – Ly­giai taip pat kaip šian­dien anuo­me­ti­nis žmo­gus bet ku­rią vie­tą bu­vo lin­kęs ta­pa­tin­ti su iš­skir­ti­niais ob­jek­tais. Ir šian­dien sa­ko­me „e­su prie Ge­di­mi­no pi­lies“, o ne dės­to­me jos koor­di­na­tes. Anais lai­kais to­kiais ob­jek­tais pa­pras­tai bū­da­vo baž­ny­čios, kry­žiai, ka­pi­nės, ma­lū­nai. Juos žmo­nės ge­riau­siai ži­no­jo ir pa­gal juos ga­lė­jo orien­tuo­tis.

Už­sa­ko­vas, žvelg­da­mas į to­kius že­mė­la­py­je pa­vaiz­duo­tus ob­jek­tus, at­pa­žin­da­vo vie­to­vę: „O! Štai čia esu bu­vęs, ži­nau šią vie­tą.“ Jei už­sa­ko­vas že­mė­la­pio ne­sup­ras­da­vo, už tai jo su­da­ry­to­jui ga­lė­jo kliū­ti.

To­dėl, pa­vyz­džiui, vie­na­me la­bai gra­žiai ir spal­vin­gai pieš­ta­me Pa­len­kės že­mė­la­py­je yra su­žy­mė­ti vi­si mies­te­liai, pa­vaiz­duo­ti su var­pi­nė­mis, bokš­tais, ro­tu­šė­mis (pa­gal tai ga­li­ma spręs­ti, ku­ris mies­te­lis tuo me­tu tu­rė­jo Mag­de­bur­go tei­sę). Ma­ty­da­mas vi­sus tuos mies­te­lius, že­mė­la­pio už­sa­ko­vas ga­lė­jo aiš­kiai su­pras­ti, ku­rias že­mes šia­me kraš­te jis val­do.

V.K.-Č.: – Rei­kia pa­sa­ky­ti, kad že­mė­la­piuo­se nu­ro­do­mi at­stu­mai bu­vo ga­na są­ly­giš­ki. Pa­vyz­džiui, vie­na­me Pa­len­kės že­mė­la­pių pa­žy­mė­tas Gar­di­nas iš tie­sų ne­bu­vo taip ar­ti, kaip pa­vaiz­duo­ta. Tai­gi, vaiz­duo­ja­ma ne ti­kro­ji Gar­di­no bu­vi­mo vie­ta, o tik kryp­tis.

– Jei to­kiu že­mė­la­piu va­do­va­vo­si, tar­ki­me, ke­liau­jan­tis pirk­lys, jis orien­ta­vo­si ne pa­gal at­stu­mą, o pa­gal ob­jek­tus: štai jis pri­va­žiuo­ja že­mė­la­py­je pa­žy­mė­tą užei­gą, va­di­na­si, jis ju­da tim­ka­ma kryp­ti­mi?

V. K.-Č.: – Lai­kui bė­gant at­si­ra­do at­ski­ra spaus­din­tų že­mė­la­pių ka­te­go­ri­ja, skir­ta bū­tent pirk­liams. Tai – pa­no­ra­mi­niai že­mė­la­piai. Vie­to­vė vaiz­duo­ta iš pa­ukš­čio skry­džio pers­pek­ty­vos, o orien­ta­vi­mui­si skir­ti ob­jek­tai – šo­nu, taip, kaip juos pa­ma­ty­tų šia vie­to­ve ke­liau­jan­tis pirk­lys. Tai jam pa­leng­vin­da­vo že­mė­la­py­je at­vaiz­duo­tų ob­jek­tų at­pa­ži­ni­mą. Taip vaiz­duo­tos ne tik baž­ny­čios ar ki­ti sta­ti­niai, bet ir ki­tas ge­ras orien­ty­ras – kal­vos. Žvel­giant į to­kį že­mė­la­pį net ga­li­ma su­pras­ti, iš ku­rios pu­sės į ob­jek­tus žvel­gė ir au­to­rius, brai­žęs že­mė­la­pį. To­kiuo­se že­mė­la­piuo­se ga­li­ma ras­ti daug in­for­ma­ci­jos. Pa­vyz­džiui, da­bar­ti­nis Bres­tas nė kiek ne­pri­me­na se­no­jo, ne­iš­li­ku­sio mies­to, o vie­na­me mū­sų tu­ri­mų že­mė­la­pių yra pa­vaiz­duo­tos vi­sos tuo me­tu mies­te bu­vu­sios baž­ny­čios ir vi­sos – skir­tin­gai!

Kiek­vie­nas že­mė­la­pis – in­di­vi­dua­lus kūrinys

– To me­to žmo­gus ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės pa­žvelg­ti į že­mę iš pa­ukš­čio skry­džio. Kaip tuo­met jis ga­lė­jo brai­žy­ti to­kius že­mė­la­pius?

T. Č.: – Toks yra kog­ni­ty­vių že­mė­la­pių par­adok­sas. Au­to­rius pir­miau­sia tu­rė­da­vo gal­vo­je su­si­kur­ti vaiz­dą, iliu­zi­ją, kaip jis ma­to vi­są te­ri­to­ri­ją, tik ta­da ga­lė­da­vo „nu­leis­ti“ šią vi­zi­ją ant po­pie­riaus.

V. K.-Č.: – JAV yra la­bai pa­žen­gu­sios tir­da­mos kog­ni­ty­vius že­mė­la­pius. Sie­kia­ma su­vok­ti, kaip mąs­tė juos kū­rę žmo­nės. Pa­vyz­džiui, ti­ria­mas vai­kų kog­ni­ty­vus mąs­ty­mas. Vai­kas dar ne­tu­ri pa­kan­ka­mai ži­nių, ku­rios bū­tų pa­vei­ku­sios jo vaiz­duo­tę, to­dėl jo samp­ra­ta yra ar­ti­mes­nė se­nų­jų lai­kų žmo­gaus mąs­ty­mui.

T. Č.: – Kai ty­ri­nė­ji to­kius že­mė­la­pius, ma­tai, kad, pa­vyz­džiui, na­mai vaiz­duo­ja­mi itin rea­lis­tiš­kai: su vi­sais lan­gais ir ka­mi­nais. Imi gal­vo­ti: ką gi tai reiš­kia? Su­pran­ti, kad taip par­odo­mas na­mo sa­vi­nin­ko sta­tu­sas ir tur­tas. Stik­las tuo me­tu bu­vo la­bai bran­gus, tad pa­sta­to sa­vi­nin­kas aiš­kiai di­džiuo­da­vo­si kiek­vie­nu įstik­lin­tu lan­gu. Ka­mi­nų skai­čius taip pat ro­do, kad na­mas yra di­de­lis ir ja­me yra ne vie­na, o ke­le­tas kros­nių.

Pa­vyz­džiui, vie­na­me Pa­len­kės že­mė­la­pių yra pa­vaiz­duo­ta sie­na. Au­to­riaus su­vo­ki­mu, bū­ti­na bu­vo pa­brėž­ti, kad ta sie­na la­bai il­ga, to­dėl jis nu­brai­žė il­gą ir siau­rą že­mė­la­pį.

Kiek­vie­nas toks že­mė­la­pis yra la­bai in­di­vi­dua­lus kū­ri­nys. Tik XIX a. įsi­vy­rau­ja mums įpras­tas ob­jek­tų žy­mė­ji­mas sim­bo­li­niais ke­tur­kam­piais ar aps­kri­ti­mais.

– LDK bu­vo daug ne­gy­ve­na­mų že­mių – dy­krų. Kaip jos bu­vo vaiz­duo­ja­mos?

T. Č.: – Vie­nuo­se že­mė­la­piuo­se jos vi­sai ne­pa­vaiz­duo­tos. Ne­ma­ty­ta rei­ka­lo vaiz­duo­ti te­ri­to­ri­jos, ku­rio­je nie­ko nė­ra. Dy­kra tais lai­kais bu­vo su­vo­kia­ma kaip pa­vo­jų ku­pi­na blo­ga že­mė, į ku­rią net ko­jos kel­ti ne­de­ra.

V. K.-Č.: – Daž­nai že­mė­la­piuo­se bu­vo pa­žy­mi­mos pel­kės, t. y. ne­įžen­gia­mi plo­tai. Jei vaiz­duo­ta ma­žes­nė te­ri­to­ri­ja, že­mė­la­py­je bū­da­vo pa­žy­mi­mi miš­ko plo­tai, nu­ro­dant, kad štai šio­je vie­to­je, pa­vyz­džiui, pu­šy­nas.

T. Č.: – Ne­ma­žai pri­klau­sė ir nuo že­mė­la­pio brai­žy­to­jo „po­lin­kio į me­ną“. Kai ku­rie jų ne­pa­tin­gė­da­vo spe­cia­liai iš­skir­ti ko­kį nu­džiū­vu­sį me­dį, nau­do­da­vo dau­giau spal­vų. Ki­ti ap­si­ri­bo­da­vo tik tais ob­jek­tais, ku­riuos ma­nė esant svar­bius.

Nuo sa­va­moks­lių iki dėstytojų

– Ar yra lai­ko­tar­pių, ku­riais do­mi­nuo­ja ran­kraš­ti­niai že­mė­la­piai, o ki­tais – spaus­din­ti­niai?

T. Č.: – Šiuo at­ve­ju ne­ga­li­ma iš­skir­ti lai­ko­tar­pių. Aps­kri­tai vi­sa­da pir­miau­sia brai­žy­tas ran­kraš­ti­nis že­mė­la­pis, ku­rio pa­grin­du vė­liau gal­būt da­ry­ta spaus­din­ta ver­si­ja. Spaus­din­ti­nis že­mė­la­pis bu­vo kur kas bran­ges­nis už ran­kraš­ti­nį. Jį ren­giant jau dirb­da­vo ne vie­nas žmo­gus, o pats že­mė­la­pis bu­vo lei­džia­mas ke­liais eg­zemp­lio­riais. Spaus­din­ti­niai že­mė­la­piai bu­vo tiks­les­ni, kruopš­čiau par­eng­ti ir, ži­no­ma, puo­šnes­ni.

Spaus­din­tų, vie­tos ga­my­bos LDK že­mė­la­pių nė­ra daug. Daž­niau pa­si­tai­ko, pa­vyz­džiui, Prū­si­jos kar­tog­ra­fų su­da­ry­tų Lie­tu­vos že­mių že­mė­la­pių. Taip pat Li­vo­ni­jos ir Ru­si­jos kar­tog­ra­fų su­da­ry­tų že­mė­la­pių. Juo­se pa­pras­tai vaiz­duo­ja­mos pa­sie­nio te­ri­to­ri­jos.

Kie­ky­biš­kai pas mus daž­niau­siai brai­žy­ti ran­kraš­ti­niai že­mė­la­piai. Juo­se vaiz­duo­ja­mos ma­žes­nės te­ri­to­ri­jos, tai­gi, pa­čių že­mė­la­pių yra su­da­ry­ta dau­giau.

– Kas gi bu­vo tie žmo­nės, ku­riuos sam­dy­da­vo ran­kraš­ti­niams že­mė­la­piams brai­žy­ti? Koks jų iš­si­la­vi­ni­mas ar par­ei­gos?

T. Č.: – Pir­miau­sia tai – par­ei­gū­nai. Bu­vo pa­ka­ma­riai, prie ku­rių tar­nau­da­vo brai­žy­to­jai. Tai bu­vo la­biau mo­ky­ti žmo­nės, ga­na ge­rai pa­žįs­tan­tys sa­vo pa­vie­tą, be­sio­rien­tuo­jan­tys, kur koks ob­jek­tas yra. Jie tu­rė­jo dau­giau ga­li­my­bių pa­ma­ty­ti ki­tų brai­žy­to­jų že­mė­la­pius ir mė­gin­da­vo kaž­ką pa­na­šaus su­kur­ti pa­tys.

Iš pra­džių vi­si šie kar­tog­ra­fai bu­vo sa­va­moks­liai. Jie, kaip ir ki­tų ama­tų meis­trai, im­da­vo mo­ki­nius. Net ir žiū­rint į kai ku­riuos XVIII a. že­mė­la­pius ma­ty­ti, kad žmo­gus ne­bu­vo šio rei­ka­lo spe­cia­lis­tas. Vaiz­duo­da­vo, kas jam į gal­vą šau­da­vo. Pa­vaiz­duo­da­vo tie­siog ku­rio­zi­nių de­ta­lių: vie­na­me že­mė­la­py­je nu­pieš­tas vi­siš­kai ne­aiš­kios pri­gim­ties gy­vū­nas – lyg kiau­lė, lyg šuo. Au­to­rius kaž­ko­dėl nu­spren­dė, kad jį svar­bu pa­vaiz­duo­ti.

Vis dėl­to XVIII a. ėmė for­muo­tis spe­cia­lis­tų sluoks­nis. Jie tu­rė­da­vo baig­ti moks­lus ko­le­gi­jo­se, kur stu­di­ja­vo brai­žy­bą, ma­te­ma­ti­ką ir tu­rė­jo iš­mok­ti gra­žiai pieš­ti. Ga­liau­siai, XVIII a. an­tro­je pu­sė­je, juos im­ta eg­za­mi­nuo­ti Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Iš­lai­kiu­sie­ji eg­za­mi­ną gau­da­vo li­cen­ci­ją dirb­ti kar­tog­ra­fu. Tai­gi, at­si­ra­do spe­cia­lis­tai, ku­rie bu­vo iš­mo­ky­ti dirb­ti šį dar­bą, o ge­riau­sie­ji jų tap­da­vo ir šios spe­cia­ly­bės dės­ty­to­jais.