Apie veikiančią demokratiją, migrantus ir „leftistus“

2016-02-02 "Lietuvos žinios"

Tarp­tau­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos „Free­dom Hou­se“ ver­ti­ni­mu, Lie­tu­va uži­ma gar­bin­gą vie­tą tarp de­mo­kra­ti­nių vals­ty­bių. Pa­sak Lie­tu­vos pa­da­li­nio va­do­vo Vy­čio Jur­ko­nio, esa­me sta­bi­li vei­kian­ti de­mo­kra­ti­ja.

Erd­vės to­bu­lė­ji­mui at­vi­ros – ko­rup­ci­jos in­dek­sas smuk­do bend­rą mū­sų de­mo­kra­tiš­ku­mo rei­tin­gą. O pa­bė­gė­lių pri­ėmi­mo ir in­teg­ra­ci­jos klau­si­mas ne­spren­džia­mas veik vi­siš­kai. Spren­di­mo im­ita­vi­mas, sie­kiant gau­ti dau­giau „taš­kų“ prieš rin­ki­mus to­ly­gus lai­kro­di­nei bom­bai, ku­rią šian­dien ku­ria­me pa­tys sau.

– Kaip „Free­dom Hou­se“ ver­ti­ni­mu Lie­tu­va at­ro­do tarp ki­tų re­gio­no vals­ty­bių?

– Esa­me sta­bi­li vals­ty­bė, ku­rio­je už­ti­kri­na­mos pa­grin­di­nės po­li­ti­nės ir pi­lie­ti­nės lais­vės. Daug ne­sis­ki­ria­me nuo Lat­vi­jos ir Es­ti­jos. Lat­viai, tie­sa, šiek tiek nuo mū­sų at­si­lie­ka, o es­tai kiek len­kia. Yra kur ly­giuo­tis. Aukš­čiau­si lais­vės rei­tin­gai ten­ka Skan­di­na­vi­jos ša­lims. Ta­čiau ga­li­me pa­si­džiaug­ti tuo, kad pri­klau­so­me pa­ly­gin­ti ne­di­de­liam ti­krai lais­vų vals­ty­bių bū­riui. Tai ne­reiš­kia, kad ne­tu­ri­me prob­le­mų, ta­čiau tu­ri­me de­mo­kra­ti­nius me­cha­niz­mus, su­tei­kian­čius ga­li­my­bę tas prob­le­mas spręs­ti.

– Kuo­met mi­ni­te prob­le­mas, leis­ki­te spė­ti, kal­ba­te apie ko­rup­ci­ją?

– Di­džią­ja da­li­mi – taip. Ko­rup­ci­ja Lie­tu­vo­je pa­si­reiš­kia įvai­rio­se gy­ve­ni­mo sfe­ro­se – ir po­li­ti­ko­je, ir pri­va­čia­me sek­to­riu­je, ir ži­niask­lai­do­je, ir val­džios ins­ti­tu­ci­jo­se, ir švie­ti­mo ar gy­dy­mo įstai­go­se.

Pa­sta­ruo­ju me­tu apie ko­rup­ci­ją kal­bė­ta ne­ma­žai, pri­im­ta ke­le­tas tei­sės ak­tų pre­ven­ci­jai už­ti­krin­ti, lyg ir dau­giau ga­lių su­teik­ta ati­tin­ka­moms ži­ny­boms, ži­niask­lai­da nu­švie­tė ke­le­tą ryš­kių ko­rup­ci­jos at­ve­jų. Vis­gi daž­niau­siai tuo prog­re­sas ir pa­si­bai­gia, nes net jei­gu ir iš­ke­lia­mos by­los, jos „už­me­ta­mos“ ar­ba nu­ma­ri­na­mos, o rea­lių spren­di­mų ir baus­mių ko­rum­puo­ti as­me­nys daž­niau­siai iš­ven­gia.

Tai­gi, kol ko­rup­ci­jos te­ma te­bus įran­kis po­li­ti­kų dar­bot­var­kė­je, ga­li­my­bė gar­siai pa­kal­bė­ti prieš rin­ki­mus, ar ins­tru­men­tas ba­dy­ti pirš­tais po­li­ti­nius prieš­inin­kus, žy­mes­nio prog­re­so ti­kė­tis su­nku. Ne­ra­si­me nė vie­nos par­ti­jos, ku­riai ne­rei­kė­tų iš­si­va­ly­ti sa­vo kie­me, o blo­giau­sia yra tai, jog sie­kian­čių bur­no­ti apie kai­my­no kie­me esan­čias dė­mes yra daug dau­giau nei tų, ku­rie im­tų­si tvar­ky­tis sa­vo te­ri­to­ri­jo­je. Toks el­ge­sys ne tik nu­vi­lia, ta­čiau ir ska­ti­na bu­vu­sias bei bū­si­mas „dar­bo par­ti­jas“ ras­ti pa­tei­si­ni­mų ku­ria­moms juo­do­sioms bu­hal­te­ri­joms, nes ne­va „ki­ti juk ne ką ge­res­ni“.

– Kal­bė­da­mi apie ko­rup­ci­ją daž­niau­siai įsi­vaiz­duo­ja­me ne­do­rus val­di­nin­kus, po­li­ti­kus ir pan. O kaip­gi vi­suo­me­nė? Ne­gi ne iš jos pa­čios ky­la ši prob­le­ma?

– Laz­da vi­sa­da tu­ri du ga­lus. Vie­na ver­tus, tu­ri­me tei­si­nių prie­mo­nių, me­cha­niz­mų, lei­džian­čių nu­baus­ti ko­rum­puo­tus as­me­nis, ta­čiau su ko­rup­ci­jos prob­le­ma su­si­du­ria­me ir vi­suo­me­nė­je pla­čią­ja pra­sme. Ma­tyt, jau nuo mo­kyk­los suo­lo rei­kė­tų kal­bė­ti su žmo­gu­mi apie skaid­ru­mą ir ko­rup­ci­ją. Pa­vyz­džiui, žmo­nės lyg ir ap­sip­ra­to su min­ti­mi, kad ne­rei­kia siū­ly­ti ky­šio po­li­ci­nin­kui, ta­čiau svei­ka­tos ap­sau­gos sri­ty­je šiuo at­žvil­giu ne­daug kas te­pa­si­kei­tė. Gy­ven­to­jai tu­rė­tų su­pras­ti, kad tai – ne tik gy­dy­to­jo, bet ir pa­cien­to prob­le­ma. Tu­rė­tų su­vok­ti, kad bus gy­do­mi ne­pai­sant to, ar jie duos ky­šį, ar ne.

Ti­krai tu­ri­me ga­li­my­bių kiek įma­no­ma mi­ni­ma­li­zuo­ti ko­rup­ci­jos ly­gį. To­bu­ly­bei ri­bų nė­ra, ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad tu­ri­me bū­ti abe­jin­gi šiuo klau­si­mu. Pri­va­lo­me to­bu­lė­ti.

– Ne­se­niai ES vals­ty­bių vi­daus rei­ka­lų mi­nis­trų su­si­ti­ki­me kal­bė­ta apie tai, kad dėl sau­gu­mo už­ti­kri­ni­mo po­rai me­tų rei­kė­tų „sus­pen­duo­ti“ ne­kon­tro­liuo­ja­mą ju­dė­ji­mą per Šen­ge­no vals­ty­bių sie­nas. Ben­ja­mi­nas Frank­li­nas yra sa­kęs, kad vi­suo­me­nė, ku­ri au­ko­ja lais­vę var­dan sau­gu­mo, ne­ver­ta nei vie­no, nei ki­to. Pa­na­šu, kad žen­gia­me ta link­me.

– Ne­ra­mi­na tai, kad net ir aukš­tus pos­tus ar­ba aka­de­mi­nę vi­suo­me­nę at­sto­vau­jan­tys žmo­nes ra­gi­na au­ko­ti de­mo­kra­ti­nes ver­ty­bes var­dan me­na­mo sau­gu­mo. Ne­re­tai apie tai iš tie­sų kal­ba­ma ne sie­kiant už­ti­krin­ti rea­lų sau­gu­mą, o vien no­rint pel­ny­tis po­li­ti­nių taš­kų. Tuo pat me­tu kurs­to­ma ne­apy­kan­ta, ku­ri kaip tik ir ska­ti­na ne­sau­gu­mo jaus­mą.

Šen­ge­no erd­vės su­stab­dy­mas reikš­tų vie­nos iš es­mi­nių Eu­ro­pos lais­vių – lais­vo as­me­nų ju­dė­ji­mo – ap­ri­bo­ji­mą, t.y. vie­no iš tų in­teg­ra­ci­jos į ES pa­sie­ki­mų, ku­rį be­ne ge­riau­siai jau­tė di­džio­ji da­lis ES pi­lie­čių, įskai­tant lie­tu­vius. Ma­ža to, nu­ty­li­me, jog da­lis pa­si­nau­do­ju­sių­jų Šen­ge­no pri­va­lu­mais ir iš­vy­ku­sių į Is­pa­ni­ją, Skan­di­na­vi­jos re­gio­ną ar ki­tas vals­ty­bes bu­vo su­si­ję su kri­mi­na­li­nio pa­sau­lio at­sto­vais. Lie­tu­vių mig­ran­tų gre­to­se ga­li­ma ras­ti vi­so­kių žmo­nių – ir aukš­čiau­sios kva­li­fi­ka­ci­jos me­di­kų, ir gau­jų va­dei­vų ar re­ke­ti­nin­kų. Mig­ran­tų bei pa­bė­ge­lių srau­te iš Vi­du­rio Ry­tų ir­gi ra­si­me įvai­riau­sių pa­vyz­džių.

Sie­nų už­da­ry­mas ne­su­truk­dys te­ro­ris­tų gru­puo­čių pro­pa­gan­dos in­ter­ne­te, ne­su­truk­dys ver­buo­ti nau­jų na­rių tarp ES vals­ty­bių pi­lie­čių ir taip pat ne­atims iš jų ga­li­my­bės ju­dė­ti Šen­ge­no vals­ty­bių erd­vė­je.

– Da­ni­jo­je pri­im­tas įsta­ty­mas vals­ty­bės nau­dai kon­fis­kuo­ti pa­bė­gė­lių tu­ri­mus ver­tin­gus daik­tus. Da­lis mig­ran­tų ir taip, švel­niai ta­riant, ne­jau­čia pa­gar­bos toms ša­lims, į ku­rias at­vyks­ta. Ar to­kios prie­mo­nės ne­pa­vers ne­pa­gar­bos ne­apy­kan­ta?

– La­bai daug gir­di­me kal­bų apie pa­bė­gė­lių in­teg­ra­vi­mą, ta­čiau jo­se pa­si­gen­du tu­ri­nio. Tar­ki­me, anks­čiau Lie­tu­vo­je pa­bė­gė­lių in­teg­ra­vi­mui bu­vo ski­ria­mas 5 me­tų lai­ko­tar­pis. Da­bar jis yra su­trum­pin­tas iki 1 me­tų. Ne­įsi­vaiz­duo­ju, kaip tam pa­bė­gė­liui per me­tus in­teg­ruo­tis į mū­sų dar­bo rin­ką, vi­suo­me­nę. Po­ten­cia­liai ku­ria­me są­ly­gas for­muo­tis už­da­rai bend­ruo­me­nei, ku­rios na­riai bend­raus tik tar­pu­sa­vy­je, da­lin­sis sa­vo ne­pa­si­ten­ki­ni­mu, už­megs kon­tak­tus su ra­di­ka­liais ju­dė­ji­mais ir, ne­duok Die­ve, at­si­ras vie­nas ar ki­tas bend­ruo­me­nės na­rys, ku­ris nu­spręs „veik­ti“. Jei bent vie­nas toks žmo­gus įvyk­dy­tų kri­mi­na­li­nį nu­si­kal­ti­mą, Lie­tu­vo­je grei­čiau­siai bū­tų stig­ma­ti­zuo­ja­ma vi­sa bend­ruo­me­nė.

– Šiuo klau­si­mu Lie­tu­vos ir ki­tų Eu­ro­pos vals­ty­bių vi­suo­me­nė ga­na aiš­kiai po­lia­ri­zuo­ja­si. Jei pa­si­sa­kai už mig­ran­tų pri­ėmi­mą – esi pa­žy­mi­mas „lef­tis­to“, jei prieš – „fa­šio“ eti­ke­te.

– Mig­ra­ci­jos kri­zės kon­teks­te la­biau­siai ne­ra­mi­na tai, jog pra­dė­jo do­mi­nuo­ti eti­ke­tės, vis­kas su­pla­ka­ma į vie­ną krū­vą – mig­ran­tai, pa­bė­gė­liai, mu­sul­mo­nai, te­ro­ris­tai. Ma­ža to, vi­siš­kai ne­įsik­lau­so­ma į ar­gu­men­tus, sten­gia­ma­si ieš­ko­ti leng­viau­sių, bet ne­bū­ti­nai tei­sin­gų, at­sa­ky­mų. Ši ten­den­ci­ja ma­to­ma vi­sur – pra­de­dant po­li­ti­kais, žur­na­lis­tais ir apž­val­gi­nin­kais, bai­giant ne­tgi kai ku­riais aka­de­mi­kais. Ir tai ga­lio­ja abiems sto­vyk­loms – at­krei­pian­tis dė­me­sį į žmo­gaus tei­ses iš kar­to ap­šau­kia­mas „lef­tis­tu“, kal­ban­tis apie su­dė­tin­gą si­tua­ci­ją mig­ran­tų ge­tuo­se Pra­ncū­zi­jo­je, įvar­di­na­mas vos ne ra­di­ka­lios de­ši­nės at­sto­vu.

Is­te­ri­ja bu­vo pa­sie­ku­si to­kį ly­gį, jog kai ku­rie eks­per­tai, ga­lin­tys kom­pe­te­tin­gai kal­bė­ti apie is­la­mą, jo įvai­ro­vę ir ra­di­ka­lias at­mai­nas, pa­aiš­kin­ti kas vyks­ta Vi­du­rio Ry­tuo­se, tie­siog ven­gė šios vis­ką tik į „juo­da-bal­ta“ ka­te­go­ri­jas su­ma­lan­čios pyk­čio la­vi­nos.

Ne­ma­žiau er­zi­na ir tai, jog ne­ma­žai da­liai po­li­ti­kų pa­bė­gė­lių te­ma tė­ra tik ga­li­my­bė už­si­dirb­ti po­li­ti­nių taš­kų. Ir net ne­pai­sant to, ku­riai po­li­ti­nei sto­vyk­lai at­sto­vau­ja­ma, vis­kas pra­si­de­da nuo kal­bų apie in­teg­ra­ci­ją, ku­ri di­džią­ja da­li­mi tė­ra im­ita­ci­ja no­rom ne­no­rom pa­si­baig­sian­ti izo­lia­ci­ja – ar­ba Lie­tu­vos, ar­ba nau­jų at­vy­kė­lių. Ir vie­na, ir ki­ta Lie­tu­vai bū­tų pra­žū­tin­ga.

Tie, kas iš­sa­ko sa­vo nuo­mo­nę, tu­ri ne tik nau­do­tis to­kia lais­ve, bet ir jaus­ti at­sa­ko­my­bę, su­vok­ti, ko­kias pa­sek­mes ga­li at­neš­ti jų žo­džiai, ne­pai­sant to, ku­riai pu­sei jie at­sto­vau­ja.

Po iš­puo­lių Par­yžiu­je ma­tė­me pi­lie­ti­nes ak­ci­jas, ku­rio­se da­ly­va­vo tūks­tan­čiai mu­sul­mo­nų, pa­vyz­džiui, in­ter­ne­te skli­du­si ak­ci­ja #No­tIn­My­Na­me. Tuo me­tu Lie­tu­vos ži­niask­lai­do­je ki­lo is­te­ri­ja, ku­ri lyg la­vi­na šla­vė bet ko­kią nuo­mo­nę apie tai, kad Is­la­mo pa­sau­lis yra įvai­ria­ly­pis ir kad ne­ga­li­ma dė­ti ly­gy­bės ženk­lo tarp mu­sul­mo­no bei te­ro­ris­to są­vo­kų.

– Ir vis­gi at­si­dū­rė­me si­tua­ci­jo­je, kai, pa­vyz­džiui, Vo­kie­ti­jo­je vy­ku­siuo­se pro­tes­tuo­se prieš im­ig­ra­ci­ją pir­mo­sio­se gre­to­se ma­tė­me „skin­hea­dus“. Pa­skui juos ėjo tūks­tan­čiai žmo­nių, aps­kri­tai ne­pri­ta­rian­čių „ski­nų“ ideo­lo­gi­jai, ta­čiau šiuo at­ve­ju tie­siog ne­tu­rin­čių ki­to pa­si­rin­ki­mo.

– Esu įsi­ti­ki­nęs, kad de­mo­kra­ti­nė­se vi­suo­me­nė­se, ES ša­ly­se, pa­si­rin­ki­mas vi­sa­da yra. Prob­le­ma yra vi­suo­me­nės bran­du­mo ly­gis. Jei tik pra­by­li apie ele­men­ta­rius da­ly­kus – žmo­gaus tei­ses, tau kaip mat kli­juo­ja­ma „lef­tis­to“ eti­ke­tė. Mig­ra­ci­jos prob­le­ma – la­bai rim­tas iš­šū­kis vi­sai Eu­ro­pai. Šis iš­šū­kis su­prie­ši­na vi­suo­me­nę taip, kad skir­tin­gas nuo­mo­nes at­sto­vau­jan­tys žmo­nės nu­sto­ja klau­sy­tis vie­ni ki­tų, ne­be­gir­di ar­gu­men­tų.

Kuo­met sa­kau, kad ne­ga­li­ma dė­ti ly­gy­bės ženk­lo tarp są­vo­kų mu­sul­mo­nas ir te­ro­ris­tas, vi­sai ne­no­riu ne­ig­ti bū­ti­ny­bės stip­rin­ti sau­gu­mą ir im­tis tin­ka­mų prie­mo­nių ko­vo­je prieš te­ro­riz­mą. Ta­čiau mes esa­me Eu­ro­pos vals­ty­bė, o žmo­gaus lais­vės ir tei­sės yra vie­nas iš pa­grin­di­nių pri­nci­pų, ku­riais re­mia­si Eu­ro­pa.

Ne­tei­sin­ga kal­tin­ti žmo­gų „li­be­ra­liz­mu“ vien už tai, kad jis kal­ba apie žmo­gaus tei­ses, ku­rios yra uni­ver­sa­lios ir vie­no­dos tiek krikš­čio­niui de­ši­nia­jam eu­ro­pie­čiui, tiek mu­sul­mo­nui iš Ar­ti­mų­jų Ry­tų. Te­ro­riz­mas, kaip reiš­ki­nys, ga­li bū­ti ar­ba ga­li ir ne­bū­ti su­si­jęs su Is­la­mu. An­der­sas Brei­vi­kas juk ne­bu­vo mu­sul­mo­nas. Ar jis ne te­ro­ris­tas? Eg­zis­tuo­ja daug te­ro­ris­ti­nių gru­puo­čių, ku­rios skel­bia­si vei­kian­čios Is­la­mo var­dan, ta­čiau ne­tu­ri nie­ko bend­ro nei su dau­gu­ma šio ti­kė­ji­mo iš­pa­žin­to­jų, nei su dau­gu­ma mig­ran­tų. Są­vo­kų ab­so­liu­ti­ni­mas ir se­lek­ty­vus fak­tų in­terp­re­ta­vi­mas ve­da mus tik į vi­di­nį su­sip­rie­ši­ni­mą. Ne­pa­mirš­ki­me, kad yra ir iš­ori­nės jė­gos, ku­rios tik kurs­to ir pel­no­si iš šio su­sip­rie­ši­ni­mo.

– Ne­se­niai lzi­nios.lt už­da­vė klau­si­mą skai­ty­to­jams: „Ar rei­kia griež­tin­ti im­ig­ra­ci­jos įsta­ty­mus?“ Be­ne 90 proc. at­sa­kė „taip“. Juk ne­pri­me­si žmo­gui to, ko jis ne­no­ri. Aki­vaiz­du, kad mū­sų vi­suo­me­nė nė­ra pa­si­ruo­šu­si ti­krą­ja to žo­džio pra­sme pri­im­ti mig­ran­tus.

– Pir­miau­sia – vi­suo­me­nė­je ga­jūs mi­tai ir bai­mės, par­em­ti vien ste­reo­ti­pais. Rei­kia kal­bė­ti apie vi­suo­me­nės švie­ti­mą. Lig šiol nie­ka­da ne­bu­vo­me su­si­dū­rę su to­kiu di­de­liu mig­ran­tų srau­tu. Ga­lė­jo­me šią prob­le­mą ig­no­ruo­ti, veik­ti iner­tiš­kai. To­dėl šian­dien ne­sa­me pa­si­ruo­šę juos pri­im­ti. Tik da­bar esa­me pri­vers­ti ti­krai su­si­mąs­ty­ti: o ką gi da­ry­ti? Tas pats jau mi­nė­tas pa­bė­gė­lių in­teg­ra­ci­jos lai­ko­tar­pio su­trum­pi­ni­mas iki vie­ne­rių me­tų by­lo­ja už mus. Iš pri­nci­po, tuo mes sa­ko­me, kad ne­prii­ma­me pa­bė­gė­lių, izo­liuo­ja­mės nuo jų.

Mes des­pe­ra­tiš­kai ban­do­me keis­ti sa­vo po­li­ti­ką – Lie­tu­vos pre­zi­den­tė ne­se­niai sa­kė, kad ne­ga­li­me pri­im­ti pa­sų ne­tu­rin­čių pa­bė­gė­lių. Tei­siš­kai lyg ir vis­kas tvar­ko­je, ta­čiau pa­kal­bė­ki­me bent su ke­le­tu iš tų žmo­nių. Pa­žvel­ki­te į „Free­dom Hou­se“ skel­bia­mą lais­vės in­dek­so že­mė­la­pį. Aki­vaiz­du, kad pa­grin­di­niai mig­ran­tų srau­tai ju­da iš ne­lais­vų į lais­vas vals­ty­bes.

Į Lie­tu­vą, be­je, at­vyks­ta kur kas dau­giau pa­bė­gė­lių iš Ru­si­jos ir Bal­ta­ru­si­jos, nei Ar­ti­mų­jų Ry­tų. Čia pa­bė­gę ru­sai taip pat ne­tu­ri „už­sie­nio pa­so“. Ne to­dėl, kad no­rė­tų ką nors ap­gau­ti, o to­dėl, kad jiems to­kį do­ku­men­tą be­veik ne­įma­no­ma gau­ti sa­vo ša­ly­je.

– Ne­tei­sė­tas sie­nos kir­ti­mas vis tiek yra tei­sės pa­žei­di­mas, kad ir kaip jį trak­tuo­tu­me. Net jei po­li­ti­kai skel­bia esą pri­ima­me vi­sus no­rin­čiuo­sius, įsta­ty­mai by­lo­ja prieš­in­gai.

– Vi­sai „švie­žias“ pa­vyz­dys: už po­li­ti­nius įsi­ti­ki­ni­mus per­se­kio­ja­ma Ru­si­jos pi­lie­tė ne­se­niai ne­tei­sė­tai kir­to Bal­ta­ru­si­jos – Ukrai­nos sie­ną. Ma­no nuo­mo­ne, ji, be abe­jo, tu­rė­jo pir­miau­siai „pri­sis­ta­ty­ti“ Ukrai­nos par­ei­gū­nams ir kreip­tis dėl po­li­ti­nio prie­globs­čio. Ji to ne­pa­da­rė. Ir štai pa­svars­ty­ki­me: ar dėl to Ukrai­na tu­rė­tų ją iš­siųs­ti at­gal į Ru­si­ją? Per­ne­lyg pa­pras­ta sa­ky­ti, kad žmo­gus ne­ga­li gau­ti prie­globs­čio ta­vo ša­ly­je vien to­dėl, kad ne­tu­ri „tin­ka­mų do­ku­men­tų“. Tam juk ir eg­zis­tuo­ja mū­sų vals­ty­bi­nės ži­ny­bos, ku­rios tuo tu­ri rū­pin­tis. Ne­gi im­si­me vi­siems be iš­im­ties tai­ky­ti Pro­krus­to lo­vos stan­dar­tą.

Vėl­gi, kal­bant apie pa­bė­gė­lius, dau­ge­lis iš­kart įsi­vaiz­duo­ja at­ei­vius iš mu­sul­mo­niš­kų vals­ty­bių, bet ti­kro­vė yra ki­ta. Dau­gu­ma pa­bė­gė­lių šian­dien į Lie­tu­vą at­vyks­ta iš kai­my­ni­nių ša­lių – Ru­si­jos, Ukrai­nos, Bal­ta­ru­si­jos.

– An­tai Ja­po­ni­ja at­me­ta be­ne 99 proc. pa­bė­gė­lių pra­šy­mų ir vis tiek yra lai­ko­ma de­mo­kra­ti­ne vals­ty­be.

– Nie­kas ir ne­sa­ko, kad ne­priė­mę vie­no ar ki­to pa­bė­gė­lio mes au­to­ma­tiš­kai tap­tu­me ne­lais­va ša­li­mi. Rei­kia rim­čiau pa­žiū­rė­ti į mū­sų mig­ra­ci­jos po­li­ti­kos for­ma­vi­mą. Šian­dien tei­gia­ma, kad ri­bo­ji­mai mus ap­sau­gos. Ar ti­krai? Ap­si­sau­go­si­me izo­liuo­da­mie­si? Ne­va ne­bus pa­bė­gė­lių – ne­bus te­ro­riz­mo, ne­bus pa­bė­gė­lių – ne­bus iš­lai­ky­ti­nių. Tuo da­bar yra „mai­ti­na­ma“ vi­suo­me­nė, ku­ria­mi ste­reo­ti­pai. Tai nie­ko dau­giau, nei pa­si­ruo­ši­mas rin­ki­mams. In­teg­ra­ci­jos spren­di­mas tik im­ituo­ja­mas. Tu­ri­me bū­ti pa­si­ren­gę pa­bė­gė­lių pri­ėmi­mui. Kol kas Lie­tu­va tik vai­di­na in­teg­ra­ci­jos spren­di­mą, nė­ra rea­lių spren­di­mų. Su­kur­ti dar vie­ną ge­tą yra to­ly­gu tik­sin­čios bom­bos su­kū­ri­mui. Anks­čiau ar vė­liau ji drioks­te­lės.