Kelionė per LDK: blogi orai, blogesni keliai ir mušeikos smuklėse

alfa.lt
https://www.alfa.lt/straipsnis/50401762/kelione-per-ldk-blogi-orai-blogesni-keliai-ir-museikos-smuklese?fbclid=IwAR2PcIB46fCX58---hmCm1EModuXGOUkT3eTJU22BqhXAReLEerdyCkVAzE

Prieš 500 metų žmonės Lietuvoje keliavo ne taip, kaip dabar – be mums įprasto komforto, tačiau mažiausia, ką galima pasakyti apie tuometinius keliauninkus Lietuvos didvalstybėje, – jų kelionės buvo, švelniai tariant, daug įdomesnės ir kupinos šiais laikais seniai užmirštų kliūčių. Apie tai Alfa.lt kalbėjosi su istoriku Tomu Čelkiu.

XVI–XVII a. po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) keliavę vakarų europiečiai paprastai skundėsi rūsčiais orais, prastais keliais ir labai žemo lygio smuklėmis. Vietos gyventojai prie šių nepatogumų veikiausiai buvo pratę, tačiau jiems, ypač pavieniui ar nedidelėmis grupelėmis keliavusiems, dažnai kildavo kitoks pavojus. Sutikęs kelyje kokį žaliūką, ypač jei šis iš smuklės traukdavo, galėjai už nieką „gauti į kepalą“ ir kelionę tęsti be arklio ir turėtų daiktų.

Žinoma, nė viena šių kliūčių LDK kelių neištuštino. Užsienio pasiuntiniai su didžiulėmis palydomis keliavo į valdovo dvarą, pirklių vilkstinės kursavo tarp miestų, valstiečiai ir bajorai judėjo savo reikalais, o po pasaulį besiblaškančių avantiūristų apskritai niekas negalėjo sustabdyti.

„Mažieji“ ir „didieji“ keliautojai

Pasak LDK kartografiją ir kelių infrastruktūrą tyrinėjančio Vilniaus universiteto (VU) istoriko dr. T. Čelkio, keliones XVI–XVII a. pagal pobūdį galima suskirstyti į dvi grupes – „didžiąsias“ ir „mažąsias“. Taip pat aiškiai atskiriamos užsieniečių ir LDK valdinių kelionės. Pastarieji paprastai leisdavosi į „mažąsias“ keliones, kurių metų pirmyn atgal sukardavo apie 30 kilometrų ir užtrukdavo vieną dieną.

„Vietos gyventojai paprastai keliaudavo savo apylinkių ribose – nukakti į bažnyčią arba malūną. Jų gyvenimas praktiškai ir sukosi nedidelėje erdvėje. Tas pats pasakytina ir apie valstietį, ir apie bajorą, ir apie valstybės pareigūną. Nebent iš tolimesnės vietovės reikėdavo vykti į teismą ar į toliau esantį miestą prekes gabenti. Tokiu atveju tekdavo ir 50 kilometrų, ir daugiau nukeliauti bei nakvynės apsistoti“, – sakė istorikas.

O „didžiosios“ kelionės tęsėsi ne tik per administracines, bet ir per valstybių ribas. Atitinkamai kitokie buvo ir keliautojų tikslai. Gausius krovinius gabenę Lietuvos arba užsienio pirkliai, valdovo pasiuntiniai ir užsienio valstybių diplomatai įveikdavo didelius atstumus.

Pasitaikydavo ir keliautojų, kurių tikslai buvo daugiau pažintiniai, o ne pasipelnymas arba valstybinė užduotis. Tokios užsieniečių kelionės į LDK kol kas tėra menkai istorikų ištirta tema, tačiau žinoma, kad LDK piliečiai dažnai vykdavo į tolimas keliones – mokytis, piligrimų vietų aplankyti ir šiaip „pasaulio pažiūrėti“. Dažnai į tokias keliones leisdavosi jauni žmonės. Toks pasaulio pažinimo būdas liko populiarus iki pat XIX a.

„XVI a. keliautojo Samuelio Kichelio pavyzdys galėtų iliustruoti tokio pobūdžio užsieniečių keliones į LDK. Iš jo paliktų užrašų galima daryti išvadą, kad į LDK jis atvyko ne reikalų, o smalsumo vedamas. Jaunas pirklio sūnus atvyko į LDK ir čia kurį laiką gyveno, stebėdamas vietos žmonių būdą, įpročius, kulinarinius pomėgius ir visus kitus gyvensenos aspektus. Kurį laiką pagyvenęs Vilniuje, jis prisijungė prie vokiečių pirklių vilkstinės ir iškeliavo į Rygą, kur, matyt, tuo pačiu užsiėmė – dairėsi po pasaulį ir linksminosi“, – pasakojo Alfa.lt pašnekovas.

Beje, užsienio pirkliai nekeliaudavo į Lietuvą aklai. Pirmiausia jie rinkdavo informaciją apie valstybę bei prekybos joje galimybes. Įprastas būdas būdavo klausinėti LDK jau besilankiusių žmonių. Kartais būdavo samdomi keliautojai vedliai, derinę savo kelionių troškimą su vedlio uždarbio nauda. Tiesa, tokie žmonės paprastai samdyti tolimesnėms kelionėms į Rytų kraštus, o į LDK rečiau.

„XVI a. Vakarų Europoje išpopuliarėjo kelionių ir kitų kraštų aprašymai bei atlasai, kurie padėdavo keliautojams geriau pasiruošti. XVII a. tokie aprašai jau būdavo labai detalūs. Juose būdavo aprašyti tinkamiausi maršrutai, kelių būklė, geriausios vietos nakvynei, miestai, kuriuose pravartu sustoti, ir kt. Bendrais bruožais juose apibūdindavo ir vietos gyventojų temperamentą, papročius ir būdus, kaip geriausia su jais bendrauti“, – sakė T. Čelkis.

Anot istoriko, tokiuose leidiniuose, kaip garsusis „Brauno atlasas“, buvo sužymėti beveik visi svarbiausi LDK miestai, savitai pavaizduoti žemėlapyje ir aprašyti. Tokia informacija padėdavo pirkliams išsirinkti maršrutus bei LDK miestus, kuriuose jie galėjo tikėtis parduoti daugiausia prekių.

Dar nuodugniau kelionėms ruošdavosi diplomatai, galėję pasinaudoti iki jų LDK jau pabuvojusių ir specialiai šiam reikalui savo keliones aprašiusių pirmtakų surinkta informacija, kuri nebuvo laisvai prieinama pirkliams ir kitiems keliautojams. Be to, į keliones neretai imti ir jaunuoliai, kurie dar tik ruošėsi diplomatinei tarnybai. Tokiu būdu, asistuodami pasiuntiniams, jie įgydavo vertingos patirties.

Pasiuntiniai ir juos lydėjusios minios

Į ilgas keliones susiruošti nebuvo paprasta nei pirkliams, nei diplomatams. Anot VU istoriko T. Čelkio, galima spėti, kad į LDK keliavę užsieniečiai arba svetur vykusios Lietuvos pirklių ir pasiuntinių grupės būdavo ne mažesnės kaip keliasdešimt žmonių. „Reikėjo apsaugos, aptarnaujančio personalo, vertėjų, vedlių ir t. t. Šiandien mes keliaujame komfortiškomis sąlygomis, viskuo galime apsirūpinti tiesiog kelyje, o XVI a. keliautojui viską reikėjo turėti po ranka“, – teigė T. Čelkis.

Svarbioms delegacijoms būdavo išduodami jų valdovų raštai – „gleitai“ – su prašymu teikti jiems visokeriopą pagalbą ir palengvinti kelionės naštą. Tokius raštus kai kurie keliautojai gaudavo ir iš LDK valdovo dvaro. Neturint garantijų, net ir pasiuntiniai galėdavo pakliūti į labai pavojingas situacijas. 1561 m. į Maskvą derybų vykusi LDK delegacija buvo akiplėšiškai išvaryta iš Maskvos žemių – pasiuntiniai gavo vos 12 dienų, kad pasiektų Lietuvos sieną, o tai iš esmės reiškė, kad Lietuvos pasiuntiniai turėjo lėkte lėkti per svetimą kraštą, kas buvo labai sudėtinga, nes maskvėnai atsisakė duoti vedlių. Užtat jie paskyrė karinę „palydą“, per nedidelį atstumą sekusią lietuvius ir kartkartėmis juos gąsdindavusią, jei pasirodydavo, kad mūsų pasiuntiniai per lėtai skuodė namo.

„Nedidelėse pirklių ir pasiuntinių vilkstinėse galėjo būti apie 20–30 keliauninkų, tačiau vadinamosiose didžiosiose pasiuntinybėse, vykusiose su tokiomis svarbiomis užduotimis, kaip, pavyzdžiui, sutarčių patvirtinimas, galėdavo būti ir daugiau nei tūkstantis žmonių. Tai buvo prestižo reikalas. Jei šiandien aptarinėjama, kokiu lėktuvu skrido prezidentas, anais laikais vertinta pagal palydos gausumą“, – pasakojo istorikas.

T. Čelkis pateikė pavyzdį, kai XVII a. pradžioje į Maskvą nuvyko Leono Sapiegos vadovaujama pasiuntinybė, ten praleidusi 11 mėnesių. Iš to meto šaltinių žinome, kad pasiuntiniai gabeno tokius didžiulius dovanų kiekius, kad vien tam reikėjo vilkstinės. Tokias pasiuntinybes lydėdavo daugybė žmonių ir judėdavo jos lėtai – apie 80 kilometrų per dieną.

„Žmonės tuo metu laiką matavo kitaip nei mes šiandien. Jie pernelyg nesiskubino, nes skuba kelionėje reiškė ne ką daugiau, kaip tik greitą nuovargį. Šiandien nuvarysi žirgą – rytoj vietoje stovėsi“, – aiškino Alfa.lt pašnekovas.

Vežimų vilkstinės LDK negalėdavo spartinti tempo. Klampūs, žabais ar rąstais grįsti keliai to tiesiog neleido. Anot T. Čelkio, iki mūsų dienų išliko per LDK keliavusių užsieniečių skundų, kad siauri keliai per Lietuvos miškus buvo ne tik klampūs, bet ir išvagoti medžių šaknų, laužiusių vežimų ratus. Sulūžus vežimui keliautojus ištikdavo rimta bėda, nes pagalbos dažnai nebūdavo iš kur sulaukti. Todėl didelėse vilkstinėse keliaudavo ir meistrai, turėję įrankių ir medžiagų remonto darbams.

Mokami ir nemokami patogumai

Remontas – anaiptol ne vienintelis poreikis kelionėje. Svarbius asmenis lydėdavo gydytojai, virėjai ir tarnai. „Aukšto rango žmonės mėgdavo patogumus ir nenorėdavo jų atsisakyti kelionėje. Žinome, kad kai kurie jų gabendavosi lovas“, – pasakojo istorikas.

Kelionės patogumai labai priklausė ir nuo jau minėtų garantinių raštų, kuriuose fiksuota, kokios konkrečiai pagalbos reikėjo keliautojui – maitinimo, nakvynės, arklių keitimo ir kt. Kartais keliautojams už tai reikėdavo susimokėti, bet bent jau pasiuntiniai beveik visada būdavo aprūpinami iš LDK valdovo kišenės, o paprasčiau tariant – gyventojų tose žemėse, per kurias pasiuntinybė keliaudavo.

Pasak T. Čelkio, rašytiniuose šaltiniuose minima, kad tokiais nemokamais patogumais labai mėgo naudotis Maskvos pasiuntiniai, neskubėję keliauti sparčiai, verčiau pasistengdavę „išsunkti“ visus įmanomus malonumus iš tos vietos, kurioje apsistodavę. „Ir keliauti jie mėgdavo visai ne tiesiausiu maršrutu į Vilnių arba namo, o gerokai vingiuodavo, ieškodami, kur dar nemokamų vaišių gauti. Didžiojo kunigaikščio valdiniai ėmė taip skųstis maskvėnų svečiais, kad Lietuvos valdovui neliko ką daryti ir teko nustatyti ne tik laiką, per kurį Maskvos pasiuntiniai turėdavo įveikti kelią, bet ir maršrutą, kad jie „negastroliuotų“ po visą valstybę“, – juokėsi pašnekovas.

Pirkliai negalėjo mėgautis pasiuntiniams teiktomis privilegijomis ir keliavo kukliau. Nakvyne jiems tekdavo rūpintis patiems. Neretai vilkstinė nakvodavo tiesiog ten, kur sustodavo, o žmonės miegodavo vežimuose. Jei pavykdavo rasti smuklę, nakvynę gaudavo ten. Tačiau apie lietuviškas smukles užsieniečiai buvo itin prastos nuomonės. „Sakydavo, kad Lietuvoje smuklės tokios blogos, kaip Ispanijoje. Nežinau, ar tikrai to meto Ispanijoje buvo labai prastos užeigos, bet palyginimas aiškiai blogas“, – sakė T. Čelkis.

Smuklėse dažniausiai nebūdavo maisto ir prekiauta vien svaigalais. O ir ikaušę vietiniai lankytojai nepamalonindavo pirklių nakvynės. Galiausiai, jei valstybės branduolyje – apytikriai dabartinės Lietuvos teritorijoje – smuklių tinklas buvo tankus, tai tolstant į rusėniškas žemes net ir prastą užeigą surasti būdavo vis sunkiau. Todėl apie padoresnes užeigas keliautojai stengdavosi sužinoti iš anksto ir atitinkamai planuoti maršrutą. „Smuklės dažnai būdavo nešildomos ir žiemą neretai patogiau būdavo nakvoti tvarte, kur šilumą skleidė gyvuliai“, – pasakojo istorikas.

Plėšikavimas „prie progos“

XVI–XVII a. LDK keliai – ne pati saugiausia vieta klajūnams. Pražudyti keliautoją galėjo ir šaltis, ir kelyje sutiktas žmogus. Kaip pasakojo T. Čelkis, orai turėjo didelę įtaką kelionėms po to meto Lietuvą. Žiemą (XVII a. Europoje vyravo itin šalti orai) grėsė jei ne sušalti, tai bent užstrigti, nes, užuot judėjus į priekį, reikėjo šildytis. Pavasarį įprastu reikalu buvo kelyje įklimpti, o atlydžio metu upėse neretai ledai nunešdavo tiltus.

Tai kliudė ne tik keliautojams, bet ir vietos gyventojams, kurie, kaip žinoma, skųsdavosi dėl sugriuvusio tilto negalėję atlikti, pavyzdžiui, tokios svarbios priedermės, kaip apsilankymas bažnyčioje. Žinoma, svarbiausiuose keliuose tiltus stengtasi atstatyti kuo greičiau, o mažiau svarbių apylinkių gyventojams tekdavo gerokai palūkėti ne tik dėl objektyvių priežasčių, bet ir dėl nesugebėjimo susitarti, kas ir kuo turėjo prisidėti prie tilto atstatymo. Žinomi atvejai, kai keliaujančios vilkstinės pačios užsiėmė tiltų statyba, nes kitaip nebūtų galėjusios tęsti kelionės.

„Ar žiema, ar pavasaris, orai keliautojų nelepino. Pridėkime dar tai, kad žmogus keliavo svetimame krašte, ir suprasime, kad anuomet per Lietuvą keliavęs žmogus turėjo būti tiesiogine to žodžio prasme stiprios sveikatos, o ir drąsos jam turėjo nestigti“, – teigė Alfa.lt pašnekovas.

Kitas itin paplitęs pavojus – plėšikavimas. Užsieniečiams šiuo atžvilgiu buvo ramiau, nes keliaudavo jie dažniausiai didesnėmis vilkstinėmis, o ir vietiniai smarkuoliai į juos žiūrėdavo atsargiau: užpulsi žmogų, o pasirodys, kad jį valdovas globoja – rimtų bėdų neišvengsi. O štai išpuoliai prieš vietinius keliautojus buvo dažnas reiškinys.

„To laikotarpio teismų įrašai rodo vieną įdomų dalyką – panašu, kad daugelis antpuolių ir apiplėšimų būdavo spontaniški. Dabar esame pratę galvoti, kad apiplėšimas turi būti kruopščiai planuojamas, slepiami įkalčiai ir pan. Gi XVI–XVII a. tokie nusikaltimai dažnai vykdyti vien todėl, kad proga pasitaikė. Susitiko kelyje du žmonės, stipresnysis silpnesnįjį įvertina, ir viskas – atiduok, ką turi, o kitaip sveiko kailio neišneši. Ir štai nukentėjusysis jau keliauja į teismą skųstis“, – pasakojo istorikas.

Tuo labiau jei bajoras susitikdavo žemesnio luomo atstovą, atsižvelgiant į to meto mąstyseną, galima spėti, kad bajoras net jautėsi turįs teisę atimti nelaimėlio turtą ir jį prikulti. Anot T. Čelkio, nederėtų manyti, kad pakelės apiplėšimus vykdė visuomenės padugnės ir užkietėję nusikaltėliai. Dažnai tai būdavo būtent bajorai, kuriems muštynės ir atsitiktinio pakeleivio užpuolimas buvo vos ne laisvalaikio praleidimo būdas, nuotykių ieškojimas. Be to, karšto būdo bajorus dar labiau įaudrindavo smuklėje išlenktas stiklas karčiosios. Užeigose dėl tos pačios priežasties taip pat neretai kildavo muštynės, prasidėdavusios, kaip sakoma, „žodis po žodžio...“, kaip ir bet kurioje kitoje epochoje, įskaitant ir mūsiškę.

Be to, LDK beveik nebuvo tokio reiškinio, kaip „profesionalūs“ pakelės plėšikai, XVI–XVII a. labai paplitę Vakarų Europoje. Vietoje organizuotų nusikaltėlių gaujų ir iš plėšikavimo gyvenančių užkietėjusių banditų Lietuvos keliuose, progai pasitaikius, „linksmindavosi“ šiaip visai padorūs valstybės piliečiai. Nors, pasak VU istoriko, teismų bylose galima rasti ir tokių atvejų, kai keletas bajorų, iš anksto žinodami apie kaimyno gabenamą krovinį, surinkdavo savo valstiečius ir sutelkę jėgas jį užpuldavo.

„Sunku pasakyti, ar buvo nuolat taip besielgusių bajorų. Veikiau tai dažniausiai būdavo pavieniai atvejai. Visai gali būti, kad bajorai tokiu būdu spręsdavo laikinus finansinius sunkumus. Be to, jei pirkliai imdavo skųstis, jog vienas ar kitas kelias pasidarė nebesaugus, pavojui pašalinti būdavo surenkamas bajorų būrys, patruliuodavęs ir išvalydavęs pavojingą ruožą“, – sakė T. Čelkis.

LDK žemės buvo retai apgyvendintos, vietiniai gerai žinojo visus aplinkui gyvenančius. Gali būti, kad ši aplinkybė bent iš dalies nulėmė „profesionalių“ plėšikų nebuvimą, tačiau įstabu tai, kad neretai į teismą kreipęsis nukentėjusysis teigė iš matymo pažinojęs užpuoliką. O nereti ir atvejai, kai vieną sykį į teismą kreipęsis „Petras“ skundė piktadarį „Joną“, o po kurio laiko jau pastarasis tuo pačiu apkaltindavo „Petrą“. Be to, dauguma užpuolimų vykdavo ne naktį, o dieną, kas taip pat rodo, kad daugeliu atvejų antpuoliui nesiruošta ir jo pėdsakų slėpti neketinta, viskas padaryta spontaniškai.

„Paprastai vietiniai plėšdavo vietinius, nes galvodavo apie pasekmes, kurios laukė užpuolus nežinia kokią globą turintį užsienietį. Žinoma, valstietis nepuldavo bajoro, nes taip pat suvokė, kokios baisios jam būtų buvusios pasekmės. O bajoras jautėsi galintis elgtis daug mažiau apgalvotai“, ­­­– teigė pašnekovas.

„Žinoma, niekas nedrįsdavo stoti skersai kelio magnatams. Kurgi! Kam šaus į galvą stabdyti kurį nors Radvilą, kai jo palydoje tiek karių? Tokie žmonės galėdavo keliauti be jokių baimių“, ­­­– sakė T. Čelkis.

Nemalonių netikėtumų kartais neišvengdavo ir diplomatai, nepasirūpinę „gleitais“. „Žinomas XVI a. vidurio atvejis, kai Valakijos pasiuntinių LDK pareigūnai paprasčiausiai neįleido į šalį, esą dėl to, kad tarp jų musulmonų būta. Iš tiesų gi Lietuvos pareigūnai jų nepraleido įtardami, kad pasiuntiniai vyksta į Maskvą derėtis prieš LDK interesus, bet pretekstą pateikė pernelyg nesirūpindami jo įtikinamumu“, ­­­– aiškino istorikas.

Toks pavyzdys paaiškina, kodėl kartais iš LDK valdovo buvo prašoma net ne paramos ar kokios ypatingos globos, o vien to, kad jo žmonės nesikabinėtų ir keliauti netrukdytų. Todėl garantiniai raštai buvo patikima apsaugos priemonė tiek nuo pareigūnų savivalės, tiek ir nuo bajorų, kuriems kumščiai niežėjo. Tokį raštą turintis žmogus jautėsi taip pat ramiai, kaip ir keliaujantis valstybės pareigūnas. Kiekvienas, pakėlęs prieš juos ranką, užsitraukdavo didžiausią įmanomą bėdą – valdovo rūstybę.

Nelaimingi užsieniečiai ir palaidūnai lietuviai

Nemalonumais ir pavojais kelionėse skųsdavosi ir LDK valdiniai, tačiau jie visgi buvo tam tikra prasme pratę prie savo krašto sąlygų. Visai kitas reikalas užsieniečiai, kurie lygino LDK su kitais kraštais. Pastarieji, pasigedę jiems įprastų patogumų, skundų žėrė negailėdami: rūstus klimatas, blogi keliai, prastas maistas, blogos ir nešvarios užeigos...

Pasak T. Čelkio, neteko užtikti teigiamų užsieniečių keliautojų atsiliepimų apie Lietuvos smukles, tačiau bajorai neretai sulaukdavo labai palankių žodžių kelionės aprašymuose. Vieno kito linksmesnio pasakojimo užtekdavo, kad Vakarų Europoje apie LDK imtų sklisti tiesos neatitinkantys, bet visiems patinkantys gandai.

„Išgirdęs, kad apylinkėje pasirodė užsienietis keliautojas, dažnas vietos bajoras būtinai kviesdavosi jį į svečius. Darydavo taip tam, kad paskui prieš kaimynus galėtų girtis „svarbiomis“ pažintimis. Svečią stengtasi tiesiog priblokšti svetingumu – kartais net keletą dienų keldavo šventę ir lėbaujant ne tik dovanų, bet kartais ir dukrą į žmonas pasiūlydavo. Tokiam „laimingajam“ grįžus į Vakarus ir ėmus pasakoti, kaip šiltai jį sutiko Lietuvoje, kitose Europos šalyse ėmė formuotis atitinkamas LDK gyventojų stereotipas, vaizduojantis be galo svetingus ir šiek tiek dėl to pamišusius žmones“, ­­­– pasakojo istorikas.

Nesaugumu užsieniečiai skųsdavosi retai, tačiau pasitaikydavo skundų dėl pareigūnų piktnaudžiavimo. Žinomas XVI a. atvejis, kai vienas turkų pirklys Gardino teisme apskundė neteisėtai brangias jo prekes konfiskavusius muitininkus, kurie reikalavo iš jo kyšio. Iškalbus rytietis verslininkas „pastatė ant ausų“ Gardino teismą, pareiškęs, kad turi valdovo garantuotą apsaugą. Vėl atvykęs į muitinę atsiimti prekių, pirklys visgi turėjo nusivilti – apsukrūs muitininkai jau buvo spėję beveik viską išparduoti pusvelčiui.

„Visgi bene dažniausiai keliautojų atsiminimuose minimos dvi negandos – prasta kelių būklė ir didžiulė metų laikų bei orų įtaka kelionės sąlygoms. Šioje šalyje praktiškai svarbiausias vis dar buvo ne bažnytinis, ne astronominis, o metų laikų kalendorius, lėmęs ir vietos žmonių gyvenimą bei užsieniečių įspūdį apie šalį“, ­­­– apibendrino T. Čelkis.

Senieji ženklai – ne mistinės runos, o „autografai“

2019-01-30 "Lietuvos žinios"

Pa­slap­tin­gi ženk­lai iš­kal­ti ak­me­ny­se. Prieš 100 me­tų gy­ve­nu­siam vals­tie­čiui jie bu­vo „vel­nio raš­tai“, kai ku­riems da­bar­ti­niams ty­ri­nė­to­jams – bal­tų raš­me­nys. Kaip, ko­kius ir ko­dėl se­no­vės lie­tu­viai nau­do­jo da­bar ne­pers­kai­to­mus ženk­lus.

Pasak XV– XVII amžiaus ženklus tyrinėjusio istoriko Tomo Čelkio, turimi duomenys atskleidžia itin plačią ženklų naudojimo kultūrą, kuri iš dalies išgyveno ir iki šių dienų. Tačiau ženklas viduramžiais lietuviui buvo ne mistinis simbolis, o šiuolaikinio parašo arba antspaudo atitikmuo, paprastai naudotas apsaugoti nuosavybei.

– Pirmiausia, trumpai paaiškinkite, kokia pagrindinė senovinių ženklų paskirtis?

– Svarbiausia daugumos ženklų paskirtis – pažymėti nuosavybę. Viduramžiais žmonės turėjo gana ribotą daiktų (o ypač sudėtingesnės gamybos) daiktų kiekį ir jie buvo labai vertinami. Pažymėdamas daiktą tam tikru ženklu, savininkas užfiksuodavo savo ryšį su šiuo daiktu. Žmonės tai daro iki šiol, pavyzdžiui, pasižymi vertingas knygas.

Žymuo naudotas tik konkrečiam žmogui gyvam esant, o jam mirus, kartu „mirdavo“ ir simbolis.

– Tyrime kalbate apie žymenis ir ženklus. Kuo jie skiriasi?

– Tokį atskyrimą naudojo Edvardas Gudavičius. Nežinome ar senais laikais egzistavo skirtingos sąvokos, bet profesorius Gudavičius savo tyrimuose jas atskyrė.

Žymuo – individualus asmens simbolis, kurį jis pats susigalvojo ir naudojo pažymėti nuosavybę, dažniausiai daiktą. Labai svarbus momentas – žymuo naudotas tik konkrečiam žmogui gyvam esant, o jam mirus, kartu „mirdavo“ ir simbolis.

Turėkime omenyje, kad Lietuvoje nuosavybė buvo skiriama į bendruomeninę (kurią visi bendruomenės nariai vertino kaip savo) ir asmeninę (pavyzdžiui, ginklą, kurį žmogus pasižymėdavo, kaip jo individualų turtą).

– Žmogus pažymėdavo privačią nuosavybę, taip atskirdamas nuo bendruomeninės?

– Taip, bet po jo mirties šis turtas nebūdavo perduodamas palikuonims, o taip pat tapdavo bendruomenės nuosavybe. Tuo pačiu išnykdavo ir mirusio asmens žymuo. Tokių turtinių santykių pavyzdžių žinome net ir XIII amžiuje.

Į Livoniją atsikraustę kryžiuočiai rado tokį įdomų dalyką – bendruomenė kas 20 metų burtų keliu persidalindavo žemės sklypus. Vienam gal teko geresnis sklypas, kitam prastesnis, o trečias gal pasirodė tinginys ir gerą žemę blogai dirbo. Taigi, kas kažkiek metų bendruomenė traukdavo burtus ir persidalindavo sklypus. Štai toks socialinio teisingumo modelis.

Dar anksčiau, IX amžiuje, prūsų žemėse lankėsi anglosaksų keliautojas Vulfsonas, kuris stebėjosi laidotuvių apeigomis: bendruomenė ta proga keldavo šventę ir prieš palaidodami mirusįjį, pirmiausiai surengdavo jo turto dalybas. Pavyzdžiui, Vulfsonas aprašė lenktynės, kai įvairūs velionio daiktai būdavo padalinami į 10 dalių ir išdėliojami išilgai lenktynių maršruto – kuo arčiau finišo – tuo vertingesnis daiktas. Atitinkamai, greičiausias raitelis pirmas pasiekdavo geidžiamiausią „prizą“. Pats laidojimas būdavo paskutinė šių iškilmių dalis.

Iš feodalinės Europos atvykęs anglosaksas negalėjo suprasti, kaip išvis įmanomos kieno nors turto dalybos.


– Kas tuomet yra ženklas?

– Ženklas atsirado iš žymens, kai šeima ir giminė ėmė atsiskirti, kaip bendruomenės ląstelė, o tuo pačiu įsigalėjo paveldimas turtas. Laiko atžvilgiu tai buvo ilgas procesas paimantis XI amžiaus pabaigos – XIII amžiaus laikotarpį. Atsirado ir paveldimas ženklas, kurį perimdavo įpėdiniai, sūnūs. Tiesa, kiekvienas paveldėtojas šį ženklą „tobulindavo“ ir suasmenindavo, pridėdamas naujų grafinių elementų – brūkšnelį, kryželį ir panašiai.

Beje, užkuriais vadinami arba šiuolaikiškai tariant, pas žmonos giminę išsikraustę sūnūs, susikurdavo naują ženklą arba galėdavo perimti žmonos giminėje naudotą.

Ženklas turėjo juridinę galią ir tuo buvo labai svarbus. Kaip pažymėjo Edmundas Rimša, žinome, kad vėliau, antai XVI amžiuje, žmogui mirus, kartais būdavo viešai sulaužomas jo antspaudas. Taip daryta, kad niekas negalėtų piktnaudžiauti velionio „parašu“, klastoti paveldėjimo dokumentų ir taip toliau.

Tačiau šiuo atveju kalbame apie diduomenę, o ženklų viduramžiais buvo daugybė, nes juos naudojo visos visuomenės grupės. Kilmingieji sąmoningai save siejo su gimine, herbu. Tuo metu „paprastam“ žmogui tai buvo labai praktinis dalykas, atitinkantis parašą.

Anglosaksų keliautojas Vulfsonas, kuris stebėjosi laidotuvių apeigomis: bendruomenė ta proga keldavo šventę ir prieš palaidodami mirusįjį, pirmiausiai surengdavo jo turto dalybas.

– Kur randami seniausi žymenys ir ženklai?

– Pradėčiau ne nuo seniausių fiziškai išlikusių ženklų, o nuo rašytinių šaltinių, be kurių istorijos tyrimas neįmanomas. XVI – XVII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose jau galima rasti tokių ženklų. Pavyzdžiui, minima, kad tam tikras asmuo savo žemės ribą pažymėjo „kryžiais“. Tiesa, tai sudėtingas momentas, nes „kryžiumi“ vadintas bet koks ženklas.

Iš rašytinių šaltinių taip pat žinome, kad valstiečiai asmeniniais žymenimis ženklindavo bites, o tiksliau – medžius iš kurių kopinėjo medų. Valstiečiai ženklus savo ženklus dėdavo ir teismo (daugiausiai bendruomenės teismo) dokumentuose – patvirtindavo juos tokiais „parašais“.

Valstiečio ženklas nebuvo kryželis ar „iksas“, pakeverzotas popieriuje – žmogus turėjo nuosavą simbolį ir kiekvieną sykį naudojo būtent jį. Bent jau bendruomenėje visi jo ženklą žinojo ir to ženklo sunaikinimas laikytas sunkiu nusikaltimu, ne tik pasikėsinimu į nuosavybę, bet net smurto aktu. Tas įrašyta ir Pirmajame Lietuvos Statute. Tai nestebina, nes LDK Statutai fenomenaliai tam laikmečiui gynė nuosavybę.

Taip pat ženklus randame ant akmenų, žymėjusių žemės ribas. Galima sakyti, kad tai buvo gana brangus, tam tikrą statusą liudijantis veiksmas, nes akmenis reikėjo iš kažkur atsigabenti, o tuomet sumokėti amatininkui už ženklo iškirtimą akmenyje – pats savininkas neturėjo teisės to daryti. Neturtingas žmogus turėjo tenkintis pigesniu žymėjimu – iškertant ženklą medyje.

Taip pat randame amatininkų cechų ženklus, ypatingai dažnai aptinkamus plytose.

Vėlesniais laikais, XVIII amžiuje, radosi ženklai, nežymintys nuosavybės, bet perduodantys kitą informaciją. Nustebau dokumentuose radęs ženklus, o tiksliau visą jų sistemą, kuria prekybininkai naudojosi, kad pažymėti silkės kokybę.

– Turbūt kiekvienoje Lietuvos apylinkėje yra savas „velnio akmuo“, pažymėtas ženklais, kurių paskirties seniai niekas neatsimena. Jie gali būti tūkstančio metų senumo, o gali būti žymiai „jaunesni“. Kaip datuoti ženklus akmenyse? Kaip ženklai klasifikuojami?

– Ženklas akmenyje – taip pat informacijos šaltinis, tik jį labai sudėtinga datuoti. Lietuvoje yra ir ta problema, kad dauguma tokių ženklų vadinami mitologizuotais, tai yra, nepaaiškinamais ir nesuprantamais. Deja, dėl šios priežasties daugelis ženklų specialistų „paliekami“. Mano nuomone, šių ženklų negalime rimčiau tyrinėti, nes neturime mentaliteto tyrimų, o jie galėtų palengvinti ženklų nagrinėjimą: kodėl žmogui reikėjo palikti šį ženklą?

Valstiečio ženklas nebuvo kryželis ar „iksas“, pakeverzotas popieriuje – žmogus turėjo nuosavą simbolį ir kiekvieną sykį naudojo būtent jį.

Klasifikuoti ženklus galime nuo rašto kultūros plitimo laikotarpio – apie XVI amžių. Neraštingi valstiečiai ir toliau naudojo jiems įprastus ženklus, kaip kad jų protėviai šimtmečius iki jų. Vertinant kad ir ant akmenų kaltus ženklus, galime daryti išvadą, kad senesni ženklai – paprastesni, nesudėtingi.

Tačiau šie ženklai darėsi vis sudėtingesni. Pavyzdžiui, paprastas – kryžiaus ženklas. Kaip jau minėjau, atsiradus ženklų paveldėjimui, jie būdavo modifikuojami. Taigi, kiekviena nauja karta prie to paprasto kryžiaus ženklo pridėdavo savo grafinę detalę. Kuo daugiau ženklą sudarančių elementų – tuo jis veikiausiai ilgaamžiškesnis.

XVI amžiuje kaip ženklai pradėti naudoti inicialai – raidės. Užtikrintai tvirtinti negalime, bet juos galimai naudojo ir valstiečiai, kurie patys rašyti nemokėdavo, galėjo užsisakyti, kad tokį ženklą iškaltų raides žinantis amatininkas. Galime spėti, kad pavyzdžiui užkurių susikuriami nauji ženklai taip pat ėmė priminti raides.

Vėliau sutinkame ženklų, kuriuos sudarė žodžiai – užrašai, bet jie vis dar naudoti, kaip ženklinimo priemonė.

– Kuo sudėtingesnis ženklas – tuo brangiau kainavo jo „įkirtimas“? Užsisakydami tokį ženklą žmonės demonstruodavo aukštesnį statusą?

– Veikiausiai spėjimas dėl kainos yra teisingas, tačiau buvo ir kita svarbi priežastis – sudėtingesnį ženklą sunkiau suklastoti. Kuo daugiau elementų sudarė ženklą – tuo sunkesnis nusikaltimas buvo jį sunaikinti. O ir nepasiteisinsi, kad padarei tai atsitiktinai, jei ženklą sudaro ne 1 ar 2, o 20 ar 30 elementų.

– Neskaitant žemių ribų ir asmeninių daiktų, kur XV – XVI amžiuose dažniau naudoti ženklai?

– Ženklai buvo labai paplitę bitininkystėje, ypač drevinėje. Dėl pragmatinių sumetimų: medis buvo miške, priklaususiam kitam savininkui, galbūt valdovui. Iš tame medyje esančio avilio medų kopinėti teisę turėjęs žmogus privalėjo jį paženklinti – palikti žymę, kad šis medis – jo turtas kažkieno kito miške. Beje, nueiti iki savo medžio jis taip pat galėjo tik sutartu taku, kad beklaidžiodamas nesusiviliotų iš miško nešti, kas jam nepriklausė.

Tikėtina, kad ši praktika atėjo dar iš paprotinės teisės laikų, galbūt radosi tada, kai valdovas pirmą sykį pareiškė, kad jam priklauso visa „niekieno“ žemė.

Šalyse, kur praktikuojama tradicinė drevinė bitininkystė (pavyzdžiui, Lenkijoje), tie ženklai naudojami ir šiandien– geresnio žymėjimo būdo niekas iki šiol nesugalvojo. Tas pats ir miško kirtavietėse. Manau, kad ir Lietuvoje tie ženklai būtų buvę toliau paveldimi ir naudojami, jei ne juos sunaikinę kolūkiai.

– Ar dažnai naikinti arba klastoti ženklai?

– Turime pavyzdžių iš tos pačios bitininkystės: ženklo vaidmuo buvo toks svarbus, kad vagis pirmiausiai nuskobdavo ženklą ir tik tada lipdavo į medį. Tai rodo, kaip žmonės įsivaizdavo, kaip mėginti nuslėpti arba „įteisinti“ vagystę. Nėra ženklo – tai ir medis niekieno. Net nesvarbu, kad matėsi žymė, kur būta ženklo – paties ženklo nėra. Žmonės paprasčiau mąstė, nei šiandien.

Žemės ribų žymėjime praktika buvo ta pati – pirmiausia, sunaikinti ribą žymintį ženklą, o jau tada užginčyti sklypo ribas. Kaip matome, simbolinė ženklo reikšmė buvo didžiulė.

Kalbant apie klastojimą, turime daugiau duomenų apie antspaudų padirbinėjimą, tačiau tai kita tyrimų sritis. Žinome, kad ženklų klastojimo atvejų pasitaikydavo žymint sklypų ribas. Kartais, sunaikinus svetimą ženklą, čia pat būdavo išrėžiamas savas: atėjus pareigūnui, kuris taip pat neretai ne itin raštingas būdavo, o dar jam ką „į kišenę“ įbrukus, gal apgaulė kartais ir pavykdavo.

– 1909 metais įkurtos britų žvalgybos tarnybos MI-6 pirmasis vadovas Mansfieldas Smithas – Cummingas laiškus pasirašinėjo viena raide C (žaliu rašalu). Kiti vadovai perėmė šį parašą ir pavertė jį tradicija. Tai toks pat ženklo naudojimas, kaip senovėje?

– Žinoma, tai įsitvirtino, kaip simbolis. Iš pradžių ši raidė įsitvirtino, kaip asmeninis ženklas, o vėliau transformavosi į pareigybę simbolizuojantį ženklą.

– Taigi, kai kur ženklų naudojimą matome iki šiol. Kada Lietuvoje nebeliko poreikio asmeniniais simboliais ženklinti tarkime, žemės ribas? Juk kažkuriuo metu visa tai turėjo pakeisti kanceliariniai dokumentai, panašūs į tuos, kuriuos naudojame šiandien.

– Galima sakyti, kad tai siejasi su rašto kultūros plitimu, tačiau klausimas labai sudėtingas. Žemės ribos dokumentuose pirmiausiai būdavo aprašomos: riba eina nuo to akmens iki to kalnelio ir taip toliau. Atitinkamai, kuo detalesnis aprašymas – kuo daugiau žodžių ir popieriaus – tuo jis brangesnis. Kartografinis sklypo ribų patvirtinimas – dar vienas dokumentas, už kurio parengimą taip pat reikėjo mokėti. Esminis dalykas šiuo atžvilgiu tas, kad ne tik ženklais, bet ir dokumentais patvirtinta nuosavybė buvo dar geriau apsaugota. Iš esmės, teisme bylinėjantis laimėdavo tas, kuris turėjo daugiau dokumentų. Iki tol persvarą įgydavo tas, kuris turėjo daugiau liudininkų, o juk liudininkus taip pat papirkti galėdavo.

Kalbant apie nekilmingus žmones, grafinių ženklų naudojimas ėmė mažėti XVIII amžiuje, kai dokumentai, kaip turto apsaugos forma, ėmė keisti grafinius ženklus. Be to, kilmingi žmonės ėmė vietoje ženklų naudoti herbus.

Valstiečių ženklai, nors ir nebe taip dažnai, bet vis dar naudoti, o be to ėmė keistis – įgijo naujas grafines formas. Valstiečių ženklai įgijo herbus primenančių elementų, kaip pavyzdžiui, apskritimas aplink ženklą.

Ženklai taip ir neišnyko galutinai. Pažvelkime į tarpukario Lietuvą – sąvoka „kleimas“ buvo plačiai naudojama, ypatingai miškininkystėje. Sakydavo: „važiuojam į kleimavimą“. Sąvokos naudojimas kalboje rodo, kad ženklas buvo naudojamas ir praktikoje. Šiandien miškininkai daro tą patį.

– Pabaigai grįžkime į senovę. Labai paplitusi versija, kad senieji ženklai ant akmenų – ne simboliai, o vadinamosios baltiškos runos, tai yra, raštas. Ar toks raštas tikrai egzistavo?

– Jei apskritai kalbame apie runas mūsų kraštuose, tai jų tikrai yra. Vienas akmuo su runomis yra ir Vilniaus mieste, Lazdynų mikrorajone. Kai kurie mokslininkai spėja, kad jos galbūt žymi kažkokio svetimšalio kapo vietą. O gal kažkas taip pažymėjo kelią.

Skandinavijoje ant akmenų runomis iškalti ištisi pasakojimai. Tai ne vienas ir ne du ženklai, kaip mūsų kraštuose. Be to, visi vėlesni šaltiniai akmenyse iškaltus simbolius vadina ženklais – „kleimais“, „kryžiais“. Nėra ženklų žyminčių garsą arbą žodį, kaip skandinavų runos. Nėra ženklų, kurie reikštų, pavyzdžiui, paukštį ar kokį kitą gyvūną.

Apie baltiškas runas, kaip raštą, kalbėti nereikėtų.

Lietuvoje turime tokį fenomeną, kaip dubenuotieji akmenys, kurių „prisėta“ labai daug. Visai gali būti, kad tai – religinės paskirties objektai, kas perkelia juos į mitologijos sritį.

Tačiau apie baltiškas runas, kaip raštą, kalbėti nereikėtų. Tam, kad perduoti informaciją grafiniais ženklais, reikėjo užtikrintumo, kad juos visi supras. Tuomet užduokime sau klausimą: ar šiandien, žiūrėdami į akmenyse iškaltus „kryžius“, galime vienbalsiai pasakyti, kad mums aišku, ką jie simbolizuoja? Vienas mato kryžių, kitas – švento Petro ženklą. Visa tai abstraktu. Nėra bendro kodo, įgalinančio „skaityti“. Todėl manau, kad rašto, tiesiogine žodžio prasme, neturėjome.

Jei žmogus susikurdavo arba iš tėvo paveldėdavo ženklą, jis žinojo, ką tas ženklas reiškia. Bet ar tai raštas? Ne. Tai – tapatybės simbolis, kaip šiandien parašas. Galbūt religinę paskirtį turėję ženklai taip pat turėjo būti „sunorminti“ tam tikroje teritorijoje, kad visi juos suprastų. Tokios sistemos taip pat nežinome.

Baltiškojo rašto šalininkai galėtų sakyti, kad būta ženklų, funkcionavusių tam tikrame areale, viename regione. Tačiau kaip juos paaiškinti? Aš negaliu to padaryti ir abejoju, ar tai gali rašto versijos šalininkai. Jei tai raštas – perskaitykite. Jei senovėje egzistavo tam tikra rašto sistema – sugebėtume ją perskaityti ir šiandien. Deja, šiandien mes tokios nežinome.

Populiarus baltiškosios raštijos versijos šalininkų pavyzdys – garsioji prūsų vėliava, kurioje neva užrašyti dievų vardai. Tačiau niekas negali pasakyti, iš kur radosi jos atvaizdas. O jei iš tiesų egzistavo raštas – kodėl jis yra tik ant tos vėliavos, o kitur tokių pavyzdžių nerandame? Raštas nėra kažkas, ką žmogus pats sau susigalvojo, jis turėjo būti bendrai naudojamas.

Mindaugo karūnavimas: ar tikrai suprantame, kas buvo viduramžių monarchija?

"Lietuvos žinios"

Lie­tu­vos vals­ty­bės gi­mi­mą ta­pa­ti­na­me su Min­dau­go ka­rū­na­vi­mu, ta­čiau re­tai su­si­mąs­to­me apie tai, ar iš tie­sų su­pran­ta­me, ką to me­to Eu­ro­po­je reiš­kė ka­ra­liaus ti­tu­las ir kas ga­lė­jo tei­sė­tai į jį pre­ten­duo­ti.

Karalius – ne šiaip skambus žodis, kuriuo galėjo pasivadinti bet kuris galingas karo vadas, tai – iš Šventojo Rašto atėjęs titulas, krikščioniškame pasaulyje apibrėžtas konkrečių reikalavimų ir procedūrų bei nešantis gilią sakralinę prasmę. Tai – teisinė sąvoka, kurios iki galo galbūt nesuvokė ir politinę titulo vertę supratęs pirmasis karūnos siekęs lietuvių valdovas.

Apie tai, ką viduramžių Europoje reiškė monarchijos sąvoka ir kokie simboliai ją lydėjo, LŽ kalbėjosi su Vilniaus universiteto istoriku dr. Tomu Čelkiu.

– Amžinasis klausimas: Mindaugas iki krikšto – karalius, ar ne?

– Ne. Karalius – tai titulas, kurį teisėtai gali suteikti tik popiežius. Karalius turi būti krikščionis, kitaip negali būti. Į mūsų kultūrą šis titulas ir jo sąvoka atėjo per Šventąjį raštą, nuo žydų karalių. Pati sąvoka kadaise atėjo į graikų kalbą, tuomet į lotynų ir galiausiai pasiekė mus.

Karalius yra sakralus, šventas asmuo, kuriam suteikiami karališkieji simboliai. Žmogus negali pasiskelbti karaliumi, o yra juo skelbiamas ir titulo insignijos jam taip pat suteikiamos. Lygiai taip pat, atėmus iš jo šias insignijas – karūną, skeptrą ir kt. – atimamas ir titulas.

Kaip V amžiuje suformulavo, Augustinas iš Hipono, žemė – dangaus karalystės atspindys. Pagonis Mindaugas, ritualams didžiulę reikšmę teikusios viduramžių visuomenės požiūriu, nebuvo karalius, nes tokiu nebuvo paskelbtas ir atitinkamų insignijų negavęs, nebuvo krikščioniškosios Europos karalių „šeimos“ narys. Visi karaliai – popiežiaus „vaikai“, o tarpusavyje – „broliai“.

– Krikščionių europiečių požiūris aiškus, o kuo jį laikė lietuviai? Pirmuoju tarp lygiųjų? Valdovu?

– Ko gero, karo vadu. Valdovas – abstrakti sąvoka apibūdinanti žmogų, kuriam kiti turėjo mokėti mokesčius ir kuris turėjo tam tikras išskirtines teises, kaip karo vadas. Mindaugo atveju svarbiausia tai, kad jo giminė tuo metu buvo vyraujanti, o jis pats – vyresnysis tarp kunigaikščių. Tačiau tai buvo tik žingsnis, etapas link tapimo karaliumi. Žinoma, su juo skaitėsi aplinkiniai. Su Vytautu, kuris tapo krikščionimi, atsimetė, po to vėl tapo krikščionimi, taip pat skaitėsi kitų valstybių karaliai – tai lėmė jo galia.

Taip pat ir lietuviai skaitėsi su Mindaugo galia. Vadinti jį didžiuoju kunigaikščiu taip pat netikslu, jis buvo vyresnysis. Tai taip pat skyrėsi nuo karo vado sąvokos. Pastaroji apibūdino žmogų, kuris galėjo suburti kariauną, bet ši išsivaikščiodavo jam mirus, o į jo vietą tiesiog nebuvo kam pastatyti kitą žmogų. Mindaugas jau buvo aukščiau to, nes turėjo stiprų giminės palaikymą. Jo mirties atveju giminė galėjo paskirti įpėdinį. Vadinasi ir kariauna nebeišsivaikšto.

– Taigi, Mindaugas – vienvaldis ką tik jo „sulydytos“ valstybės valdovas. Kodėl jam reikėjo pagonių akimis tik formalaus karaliaus titulo?

– Greičiausiai jis tikėjosi, kad titulas priverstų į jį kitaip žiūrėti krikščioniškas valstybes, sumažintų karinį spaudimą Lietuvai. Tapęs karaliumi, jis tapo formaliai lygiu kitiems Europos valdovams. Be to, tai ne tik Mindaugo, bet ir Ordino interesas. Galiausiai, juk tai buvo naujos, lietuviams nežinomos politinė sąvokos, naujas žodynas, kurį Mindaugui kažkas padėjo suprasti. Pažvelkime, Algirdas save titulavo bazilėjumi, nors vargu, ar tikrai suprato, ką tas titulas reiškė. Bet jis žinojo, kad titulavosi imperatorius Konstantinopolyje ir norėjo būti jam „lygus“ ir atitinkamai vertinamas taip pat.

– Taigi, net ir patys Lietuvos valdovai galimai ne visiškai suvokė karališkumo simbolį. Negalime tvirtinti, kad gerai jį suprantame ir šiandien. Karūnavimas, kaip jau minėjote, svarbus ritualas. Ar žinome, pavyzdžiui, kokias karališkas insignijas Mindaugui įteikė popiežiaus atstovai? Kokie buvo karališkumo simboliai?

- Karalius – tai titulas, kurį teisėtai gali suteikti tik popiežius.

Žinome, kad jis gavo atviro tipo arkinę karūną, nes tik tokios iki XIV amžiaus derėjo karaliams. Iš antspaudo žinome, kad jis sėdi ne soste, o ant suolo. Dabar neįsivaizduojame karaliaus be sosto, tačiau tuo metu sostas pirmiausiai buvo sakralinis simbolis ir visai neprivalėjo būti „didele kėde“. Frankų karolingai tikėjo, kad po karaliaus sostu, suolu, ar kitu panašiu simboliu gyveno galia, „įeinantį“ į ant jo sėdintį žmogų.

Svarbiausias atributas – karūna. Manoma, kad šis simbolis atėjęs iš Graikijos, kur naudotas laurų vainikas. Vėliau karūnas imta kalti iš metalo ir galiausiai – brangiųjų metalų. Paprastai karūna nebūdavo perleidžiama įpėdiniui – naujajam karaliui kaldinta nauja karūna. Taip pat žinome ir „pokaitines“ karūnas. Pavyzdžiui, kariuomenę į mūšį vedęs karalius ant šalmo užsidėdavo pigesnę ir paprastesnę karūną, tačiau simbolinė jos reikšmė buvo nė kiek ne mažesnė.

Be to, karūna buvo suvokiama kaip žiedas – figūra veik visose kultūrose simbolizavusi tobulybę. Viduramžiais neretai pasitaiko „spinduliuojančios“ karūnos atvaizdai, o kartais aplink ją vaizduoti ir nimbai. Tai taip pat simbolizavo šio simbolio šventumą.

– Dabar karalių įsivaizduojame būtinai su skeptru. Ar šis atributas buvo būtinas visais laikais?

– Viena iš svarbiausių ankstyvųjų insignijų ir skeptro pirmtakas – kardas. Kardas – teisingumo simbolis. Karūnavimo ceremonijos metu karaliui įteikdavo kardą, kuriuo jis ir vykdė teisingumą. Merovingų Prancūzijoje, karališkąjį kardą valdovas prie savęs turėjo nuolat, demonstruodamas turįs ne ką kitą, o paties Karlojo Didžiojo kalaviją.

Ilgainiui kardą pakeitė skeptras arba tiksliau – lazda. Iš Rytų atėjęs simbolis, piemens lazda, rodė, kad jos turėtojas yra valdinių ganytojas. Ankstyvuoju laikotarpiu ši lazda siekdavo iki dviejų metrų ir atrodė labai įspūdingai, atsižvelgiant į tai, kad žmonės buvo daug žemesnio ūgio, nei šiandien. Kažką panašaus vis dar galime pamatyti pažvelgę į popiežiaus lazdą.

Karališkosios lazdos viršūnė paprastai užsibaigdavo medžio šakų vaizdiniu. Tai simbolizavo gyvybės medį, tarsi karaliaus kūnas būtų medis, o jo karūna – medžio vainikas. Vėliau skeptro viršūnėje imta vaizduoti „teisingumo ranka“. Liesdamas skeptro gale esančia plaštaka, karalius simboliškai vykdydavo „teisingumo prisilietimą“.

– Kitas elementas, be kurio šiandien neįsivaizduojame karaliaus – valdžios obuolys. Ką jis reiškia?

– Obuolio simbolis yra vėlesnis, nei karūnos ir skeptro. Iš pradžių tai buvo išskirtinai imperatoriškosios valdžios simbolis – kryžiumi vainikuotas obuolys – pasaulio simbolis. Taigi, jį laikantis imperatorius – lyg viso krikščioniškojo pasaulio valdovas.

Ilgainiui, maždaug nuo XIV amžiaus pabaigos, valdžios obuolius jau matome ir karalių rankose. Kodėl tai nutiko būtent tuo metu? Priežastys yra dvi. Pirmiausia, atsirado teritorinės valstybės su konkrečiai apibrėžtomis sienomis. Tai reiškė, kad tam tikra teritorija buvo neliečiama ir XIV amžiuje net ir imperatorius nebelabai galėjo kištis į karalysčių reikalus.

Bolonijos teisininkai suformulavo teiginį, kad tam tikroje valstybėje – teritorijoje – kiekvienas karalius yra ir jos imperatorius. Todėl karalių – „mažųjų imperatorių“ rankose atsirado obuolys.

– Karaliaus išvaizda ir jo atvaizdavimas taip pat turėjo simbolinę reikšmę? Buvo atitinkamas „protokolas“? Kas sudarė karaliaus „įvaizdį“?

– Galime prisiminti įdomų pavyzdį – tik karaliai ir artimiausi jų giminaičiai galėjo būti ilgaplaukiai. Tai taip pat buvo regalija, išskirtinė teisė. Žemiškojo karaliaus išvaizda turėjo valdiniams priminti visų karalių Karalių – Jėzų, kuris iki šiol vaizduojamas ilgaplaukis.

Tapatinimasis su Kristumi buvo labai svarbus. Anot pusiau legendinio pasakojimo, Vytautas Didysis Trakų pilyje vienos menės puošyboje pats buvo pavaizduotas nukryžiuotas. Tai – taip pat vienas iš karališkumo simbolių.

Karaliaus išvaizda, jo apranga, laikysena ir visi kiti su tuo susiję elementai buvo svarbūs ne tik valdinių, bet ir kitų valstybių pasiuntinių akyse. Pasak šaltinių, Vorsklos mūšio išvakarėse Vytautas priėmė totorių pasiuntinius, priėmimo metu sėdėjo nuostabiai puošniame soste su baldakimu ir apsirengęs ištaigingiausiai rūbais, o pats buvęs „labai rūstus“. Nors net ir pats šio priėmimo faktas nėra aiškiai patvirtintas, tai leidžia suprasti valdovo išvaizdos ir įvaizdžio supratimą.

Taip pat yra aprašymų, kaip Vytautas įžengdavo į miestą, rodančių, kad jis akivaizdžiai nelaikė savęs paprastu žmogumi: priekyje eidavo muzikantai, dvasininkai jį pasitikdavo su šventais paveikslais ir relikvijomis, pats Vytautas jodavo ant žirgo, jam kartais būdavo įteikiami raktai ir pan.

Beje, tai rodo, kad Vytautas nors ir nebūdamas karaliumi, simbolinę titulo ir ritualų reikšmę suvokė kur kas aiškiau, nei karūną gavęs Mindaugas.

Anot pusiau legendinio pasakojimo, Vytautas Didysis Trakų pilyje vienos menės puošyboje pats buvo pavaizduotas nukryžiuotas.

– Kaip vyko valdovo karūnavimo ceremonija?

– Neturime šaltinių apie tai, kokia buvo Mindaugo karūnavimo ceremonija. Reikia manyti, kad ji turėjo būti kiek įmanoma panaši į Europoje priimtą ritualą, nes į jo reikalavimus žvelgta labai rimtai.

Mažai studijuotas klausimas, tačiau žinome, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai būdavo „pakeliami“. Kaip rašė Simonas Daukantas, Vytautą esą kažkas iš tiesų ėmė ir pakėlė tiesiogine to žodžio prasme. Kurį laiką iš tokio ritualo buvo net juoktasi, tačiau juk ir Europoje panašus veiksmas būdavo atliekamas.

Pavyzdžiui, vokiečių karaliai, po karūnavimo ceremonijos pabaigoje, būdavo pakeliami ir sodinami ant altoriaus. Tas pats veiksmas būdavo atliekamas ir karūnuojant Vengrijos karalius. Manoma, kad šis ritualas atėjo iš barbarų laikų – germanų kariai ant skydo iškeldavo jų išrinktą karo vadą.

Apskritai, ši ceremonija Europoje dažniau vadinama ne karūnavimu, o intornizacija – pasodinimu į sostą, nes tik tada asmuo iš tiesų tampa karaliumi.

Prisiminkime, kad karališkumas buvo laikomas šventu reiškiniu, o su juo susijusios ceremonijos buvo labai svarbios ir viešos. Pavyzdžiui, būsimasis karalius intronizacijos dieną būdavo labai anksti žadinamas, dvasininkai, daug kartų sodindami jį ant kėdės vis klausdavo: ar jis nori būti karaliumi? Mums tai gali atrodyti nerimta, nes juk žinoma, kad taip – jis norėjo būti karaliumi, tačiau tuo metu tai buvo svarbus simbolinis ritualas.

Ne mažiau svarbus buvo būsimojo karaliau rengimas. Nuogą jo kūną devyniose vietose tepdavo šventaisiais aliejais ir aprengdavo specialiais rūbais – primenančiais dabartinę kunigų aprangą – dalmatika ir arnotu. Dalmatikos anga galvai turėjo būti visiškai apvali, simbolizuojanti tobulybę. Pats rūbas turėjo būti pasiūtas iš vieno audinio atraižos ir tai taip pat simbolizavo tobulybę.

Per šiuos drabužius ir jų apvilkimo ritualus karalius įgaudavo stebuklingą šių simbolių galią. Todėl žinome daug paminėjimų, kad karališkieji aprėdai turėjo vienokią ar kitokią galią, darydavo stebuklus.

Galiausiai, kai naujasis monarchas būdavo atlikęs šiuos ritualus, jam įteikti skeptras ir obuolys, o jis pats pasodintas į sostą – paskutinis veiksmas buvo viešas jo skelbimas. Giminaičiai, didikai ir kitų valstybių pasiuntiniai lenkdavosi prieš jį, pripažindami karaliaus valdžią.

Nežinome, ar Mindaugo ceremonija buvo tokia pati, nes jai visiškai tiksliai atlikti buvo reikalinga visa armija žmonių. Tačiau be abejonės, Mindaugą stengtasi karūnuoti tiek tiksliai atkartojant Europoje priimtą ceremoniją, kiek tai apskritai buvo įmanoma mūsų krašte ir čionykštėmis sąlygomis.

Apskritai, ši ceremonija Europoje dažniau vadinama ne karūnavimu, o intornizacija – pasodinimu į sostą, nes tik tada asmuo iš tiesų tampa karaliumi.

– Kuri seniausia Lietuvos valdovo intronizacijos ceremonija mums žinoma?

– Matyt tai būtų Žygimanto Kęstutaičio atėjimas į sostą 1432 metais. Žinome, kad ceremonija vyko katedroje, atliktas pakėlimas ir jam įteiktas kardas, kurį atsiuntė Lenkijos karalius, o įteikė Zbignevas Olesnickis. 1492 m. pakeliant Aleksandrą jam buvo įteiktas kardas, kuris vėlesniuose šaltiniuose pavadintas „Vytauto kardu“, o jo karūna vadinama „Gedimino kepure“.

Tokių žinių iš tiesų turime nedaug, nes bene vienintelis apie tai informuojantis šaltinis – metraščiai. Yra vėlesnių šaltinių, tačiau labai gali būti, kad juose pateikti duomenys tėra fantazijos vaisius.

– Mindaugas turėjo suvokti bent jau karaliaus titulo politinę reikšmę. Ar jo valdiniai suvokė šio simbolio svarbą ir pripažino jį aukščiausiu valdovu?

– Tikėtina, kad kiti kunigaikščiai, gal ne visi, žvelgė į Mindaugą, kaip į „kaimyną“. Galingą, įtakingą, bet vis tik dar vieną į juos panašų kaimyną ir konkurentą. Tai iliustruoja ir rašytiniai šaltiniai, kuriuose iki pat Traidenio valdymo vis dar buvo minimos gentinės-gimininės žemės, kurias valdė savi kunigaikščiai. Pavyzdžiui, Šiaulių žemę valdė broliai Bulionys, dar vadinti Buliais.

Žemės iš šaltinių išnyko XIII amžiaus pabaigoje ir tai rodo, kad jų valdytojai, gal Mindaugo, o gal Traidenio valdymo metu, turėjo pasirinkti: paklusti aukščiausiai valdovo valdžiai ir išlikti, arba išnykti kartu su savo žemėmis arba bėgti iš Lietuvos. Neklusniesiems pasigailėjimo nebuvo, kaip sakė Edvardas Gudavičius: tai buvo kruvinas procesas. Tik taip buvo galima suvienyti retai apgyventas žemes.

Paties Mindaugo požiūrį į karaliaus titulą ir su juo susijusius įsipareigojimus iliustruoja pavyzdys, kai įkūręs vyskupiją, Mindaugas skyrė vyskupui Andriui žemes Žemaitijoje. Pastarasis turėjo gauti dešimtinės mokestį, tačiau kaip jis jį gaus, jei karalius to mokesčio nerenka ir tvirtina, kad jo reikalas buvo žemę „užrašyti“, o visa kita – paties vyskupo reikalas?

Andrius pasikvietė tam reikalui Ordino riterius. Ilgą laiką istoriografijoje tai buvo traktuota, kaip karinė kryžiuočių operacija prieš žemaičius, tačiau tiksliau būtų teigti, kad vyskupas Andrius tiesiog pasitelkė ginkluotą jėgą, kad užtikrintų savo teisėtos valdžios vykdymą. O štai Mindaugo požiūris – gana „neformalus“: aš tau žemę daviau, o kaip tu ten gyvensi – pats žiūrėk. Jo supratimu, daugiau nieko daryti jo karališkoji didenybė neprivalėjo. Beje, dokumentuose jis būtent ir užrašė Andriui žemę, o apie mokesčius juose nė žodžiu neužsiminta. Atsižvelgiant į tai, kad gana barbariškoje mūsų visuomenėje nedaug mąstyta apie teisines subtilybes, vargu ar Mindaugas pats gilinosi į tokius skirtumus.

– Mindaugas negalėjo būti laikomas karaliumi iki krikšto. Vadinasi, nusigrežęs nuo Katalikų bažnyčios jis automatiškai neteko karaliaus titulo, teisėto valdovo statuso ir viso, kas simbolizavo jo sakralinę valdžią?

– Nekrikščionis negalėjo būti karaliumi ir viskas. Apostazė (tikėjimo atsisakymas), tuo laikotarpio supratimu, buvo dar blogiau, nei krikšto nepriėmimas. Tuo viskas ir pasakyta.

Galime kiek tinkami fantazuoti apie tai, kad Lietuva „vis tiek“ buvo karalystė, o jos valdovai – karaliais, tačiau faktas lieka faktu: teisiniu, kad ir viduramžiškos bei archajiškos to meto Europos požiūriu, nuo bažnyčios nusigrežęs Mindaugas niekaip negalėjo būti teisėtai laikomas karaliumi. Tokios buvo taisyklės ir teisinė logika.

Europos valstybėse, tarkime Anglijoje, tai būtų labai vertinamas dalykas, nes monarchija dar vis turi net sakralinį savo simbolizmą. Tuo metu mes patys savo karalių atsisakome, nelyg svetimų.

Pažvelkime į Gedimino pavyzdį. Nors save jis buvo linkęs vadinti Lietuvos karaliumi, antspaude jis pavaizduotas ne karūnuotas, o laikantis karūną rankoje, tai yra, pavaizduotas ne kaip tikras karalius. Vadinasi jis jau buvo pakankamai išprusęs arba informuotas, kad skirtų šias sąvokas ir jų reikšmę.

Šiandien vis dar pasigirstantis požiūris yra paradoksalus: norima didžiuotis tuo, kad buvome pagonys, tačiau tuo pačiu metu tituluotis karaliais pagal krikščioniškos Europos teisę. Karaliumi negalėjo vadintis vien to užsimanęs, kad ir galingas, žmogus, lygiai kaip ir imperija valstybė vadinta ne dėl jos teritorijos dydžio.

– Lietuvos karaliumi vienbalsiai pripažįstame Mindaugą, tačiau tik jį vieną. Vėlesni Lenkijos karaliai buvo tuo pat metu ir Lietuvos valdovai. Jie buvo mūsų karaliais, ar ne?

– Juos kažkodėl daugelis linkę ignoruoti, bet juk buvome vienoje valstybėje – kodėl gi tie karaliai „ne mūsų“ juk jie buvo pati viršūnėlė? Taip, formaliai Lietuva nebuvo karalyste, tačiau aukščiausioji valdžia abiems valstybėms buvo karalius. Pavyzdžiui, pas mus yra palaidotas karalius Aleksandras, bet tai, mano nuomone, mūsų visuomenė to nevertina, kad karalius guli katedros požemyje.visiškai nuvertinama. Europos valstybėse, tarkime Anglijoje, tai būtų labai vertinamas dalykas, nes monarchija dar vis turi net sakralinį savo simbolizmą.

Maža to, kalbant apie tą patį Aleksandrą, mažai žinome ir domimės apie išlikusią jo valdžios relikviją – kalaviją, kuris buvo įdėtas į jo kapą, o jis išlikęs. Patys atsisakome vieno tikrųjų karališkų mūsų valstybingumo simbolių. Vargu, ar šiandien turime kokį nors vertesnę regaliją.

Tas pats paradoksas: labai norime būti karalyste, tačiau atmetame tikrus jos ženklus. Tai rodo, kad iki šiol dar reikia dėti pastangas norint tinkamai suvokti monarchijos sąvoką ir jos reikšmes.

LDK keliai: nuo žabais dengto tako – iki prūsiško bruko

2019-01-07 "Lietuvos žinios"

Vie­nas svar­biau­sių inf­ras­truk­tū­ros ele­men­tų bet ku­rio­je vi­suo­me­nė­je – ke­liai. Jais ju­da ka­riuo­me­nė, vyks­ta pre­ky­ba, žmo­nės vyks­ta vie­ni pas ki­tus. Kaip Lie­tu­vo­je ra­do­si ke­liai, ko­kiu bū­du juos sta­tė? Ar ži­no­te, kas bu­vo medg­rin­da ar­ba žemg­rin­da? Ko­dėl Mask­vos pa­siun­ti­niams rei­kė­jo bū­ti­nai nu­ro­dy­ti ku­riuo ke­liu ke­liau­ti? Ke­liai Lie­tu­vo­je skai­čiuo­ja dau­giau am­žių, nei pa­ti vals­ty­bė.

Apie tai, kokį atstumą per parą galėdavo įveikti arklių vilkstinė ir kieno prievolė buvo prižiūrėti valdovui rūpimą traktą LŽ kalbėjosi su LDK kelius tyrinėjančiu istoriku, dokumentų rinkinio „Senųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kelių aprašymai“ vienu iš parengėjų daktaru Tomu Čelkiu.

– Kelias galėjo būti ir žvėrių pramintas takas. Kada ir kaip atsirado pirmieji keliai Lietuvoje?

– Taip pat, kaip ir visame pasaulyje – žmonės vaikščiojo vieni pas kitus, o gentinėse bendruomenėse gyvenimas būdavo paprastas, toks dalykas, kaip kelias atsirasdavo veik savaime. Jei kalbėsime apie poreikį turėti tolimų susisiekimų arterijas – jų statyba ar tiesimas prasidėjo su valstybės kūrimusi. Atsirado ilgalaikiai poreikiai: žinai, kad šioje vietoje tau reikės ne kartą praeiti, vadinasi, reikėjo tam sudaryti sąlygas. Atsirado politinės struktūros, o su jomis – infrastruktūros poreikis. Kitaip žmogus ir tuo pačiu takeliu galėjo praeiti.

– Kelių tiesimą lėmė politinė administracija? Juk ir iki tol reikėjo susisiekti su kaimynais, prekiauti.

– Istoriografijoje kelių ir susisiekimo istorija dažnai traktuojama, kaip prekybos istorijos dalis. Tačiau būta ir kitų veiksnių. Vienas svarbiausių – valdovo kariuomenės judėjimas. Valdovui reikėjo reguliariai keliauti per dvarus, kad taip valdyti šalį ir rinktis duoklę. Jis nuolat vykdavo tais pačiais maršrutais ir galima sakyti, iš to gyveno.

Jei kalbėsime apie poreikį turėti tolimų susisiekimų arterijas – jų statyba ar tiesimas prasidėjo su valstybės kūrimusi.

Kaip sakydavo prancūzų mediavistai: kas buvo to meto valstybė? Plėšikavimas pakeliui – duoklės rinkliava mainais į saugumo garantijas, tarpininkavimą konfliktuose su kaimynais ir panašiai. O tam reikėjo kelio, kuriuo valdovas nuolat galėjo pasiekti nuo jo priklausomas gyvenvietes. Dabar tą žmogų mes vadiname valdovu, tačiau tuo metu – valstybės kūrimosi laikotarpiu – veikiai ne vienas stipresnis kunigaikštis į jį žvelgė ir kaip į stipresnį kaimyną.

Nuolatiniu judėjimu per nuo jo priklausomas valdas užtikrino valdovo valdžią ir ją atnaujindavo. Kartu su valdovu jodavo ne vienas ir ne penki žmonės. Tam reikėjo kelio. Ir ne tik kelio, bet ir kitų patogumų – kur žirgą pagirdyti, kur apsistoti nakvynei? Retai pagyvendintame krašte tam reikėjo pakelės stovyklų, kurios vadintos pastoviais.

XV amžiuje LDK lankęsi pasiuntiniai minėjo, kad „nuolat keliaudavo mišku“ tik žinodami, kad tam tikras kelias vedė į tam tikrą tašką, o geriausia nakvynės vieta vadino pakelės aikštelę.

Iš šaltinių pateikiamos informacijos galime daryti prielaidą, kad tai iš tiesų buvo pakelės laukymės, kuriose, matyt, buvo žolės arkliams ganytis ir kas įdomu – amžininkai nurodo, kad tokiose aikštelėse rasdavo paruoštų malkų, o patys išvykdami jų irgi palikdavo. Reiškia egzistavo tam tikra keliavimo etika, o keliaujantis žmogus jautė atsakomybę ne tik už save, bet ir kitus keliautojus.

– Kokio kelio reikėjo valdovui ir jo palydai?

– Valdovas, žinoma, norėjo keliauti patogiai ir greitai bet kuriuo metų laiku. Tam reikėjo „kieto“ kelio. Juk pažvelgus net ir į kai kurias XIX amžiaus fotografijas, matome, kad kai kur vieškelių plotis siekė gerus 15 metrų – kelią „išmaldavo“ ir vėlesni keliautojai vis plėsdavo jį pravažiuodami šonu – kietesniu gruntu.

Įsivaizduokime: plynoje vietovėje kelias šitaip galėjo plėstis, o miškingoje? Teko judėti ankstesnių keliautojų išvažinėtais grioviais. Negi valdovui toks kelias patiktų? Veikiausiai buvo ne tik patogaus ir greito judėjimo, bet ir prestižo klausimas – negi klamposi po purvą dvariškių akivaizdoje? Kita vertus, po savas valdas reikėjo judėti nuolat – juk ir duoklės taip daugiau surenkama ir tam, žinoma, reikėjo prižiūrėti kelius.

Ankstyvaisiais laikais pats elementariausias kelio tvarkymas buvo jo dengimas šakų ryšuliais – kamšomis. Net iki šiol yra išlikusių vietų, kur dėtos kamšos, paprastai pelkingose vietovėse. Tą rodo vietovardis – Kamša (Zaraų rajonas).

Antras dalykas – tiltai. Ir tai nebūtinai turėjo būti konstrukcijos, kurias įsivaizduojame šiandien. Tai galėjo būti pritašyti rastai ar permestos kartys – visa tau jau vadinta tiltais. Taigi, pirmieji kelių tvarkymai ir buvo elementariausi darbai, kuriais užtikrindavo, kad tam tikroje vietoje galėtų žirgas praeiti ar vežimas pravažiuoti.

Be to, kuriantis administracijai, radosi ir už kelius atsakingi pareigūnai. Seniūnas arba vietininkas, vadovaujantis tam tikrai bendruomenei, galėjo sutelkti žmones, o gal net ir priversti, sutvarkyti tam tikrą kelio ruožą. Vėlesniais laikais – XVI – XVII a. paprastai tai būdavo pavieto žmonių darbas. O iki administracinių institucijų sukūrimo tai buvo pačių vietos gyventojų reikalas ir jų interesas.

– Kelią žmonės tiesė, nes to reikėjo jiems ar valdovui?

– Šaltinių nėra likę daug, bet pavyzdžiui XIII – XIV amžiaus Vokiečių ordino pareigūnų dokumentai rodo, kad vietovėse gyventojai savo poreikiams ir patogumui buvo nusitiesę kelius. Įdomu tai, kad per gyvenvietę nutiestas kelias buvo suvokiamas, kaip vietos žmonių nuosavybė, jų turtas. Pavyzdžiui, jei būdavo aprašoma gyvenvietė, jos gyventojai, jų turtas – į aprašą būdavo įtraukiamas ir bendras jų turtas – kelias. Kelias buvo bendro žmonių darbo produktas ir bendras jų turtas. Na, o vėliau, atvyko valdovas ir pasakė: tai – mano kelias! Ir niekas jam paprieštarauti, žinoma, negalėjo (juokiasi, – aut. past.).

Vis intensyviau formuojantis politinei administracijai, keliai neišvengiamai tapo valstybinės infrastruktūros dalimi ir valstybės rūpesčiu.

Visais laikais buvo suvokiama, kad keliu gali žygiuoti ne tik tavo kariuomenė, bet ir priešas. Vytauto laikais žmonės ne prasčiau, nei mes dabar suprato kelių saugumo svarbą – jau tada svarbiausiuose keliuose patruliavo valdovo kariai. Jų rūpesčiu buvo ne tik plėšikai, bet ir šnipai bei kiti nepageidaujami asmenys.

XVI amžiuje, kai prieš Lietuvą koalicinius ryšius kūrė Maskva ir Osmanų Imperija, jų pasiuntiniams kartais nebūdavo išduodamas leidimas keliauti per LDK žemes. Osmanams atsakydavo, esą šie buvo musulmonai ir vadinasi, nepatikimi žmonės, o jų pasiuntiniai neva buvę šnipais. Tai, žinoma, formalus pasiteisinimas, tačiau tai neblogai iliustruoja kelių ir jų saugumo suvokimą.

Pavyzdžiui, užeigų šeimininkai būdavo įpareigoti skubiai pranešti artimiausio dvaro šeimininkui apie jų užeigoje apsistojusius svetimšalius. Tiesa, bajorams tai neretai buvo ne tik saugumo, bet ir prestižo klausimas. Jo žemėje apsilankiusi užsienietį bajoras kviesdavo pasisvečiuoti, o tuomet galėdavo girtis kitiems, kad štai – būtent pas jį lankėsi toks ir toks pasiuntinys ir kad dabar jie, skaityk, geri pažįstami.

Užtat keliautojai dažnai atsiliepdavo apie Lietuvą, kaip labai svetingą kraštą (juokiasi, – aut. past.).

– Kada atsirado sisteminė kelių infrastruktūra?

– Galime kalbėti apie Vytauto laikus. Gal ji buvo ir anksčiau, tačiau tai patvirtinančių šaltinių neturime. Žinome tiek, kad Gedimino laikais buvo minimas vadinamasis „laisvasis kelias“, kurį valdė pats didysis kunigaikštis. Galime daryti prielaidą, kad egzistavo kelias, kurį saugojo ir prižiūrėjo Gedimino patikėtiniai. Keliais naudojosi pirkliai ir valdovas be abejo buvo suinteresuotas kuo intensyvesniu jų judėjimu. Taigi, bent vienas toks „valstybinės reikšmės“ kelias buvo.

– Prioritetas teiktas prekybiniams keliams?

– Juose vykstanti veikla buvo naudinga valdovui ir jais rūpintasi. Pavyzdžiui XIV amžiuje, vykstant karui su Ordinu, abiejų pusių sutarimu sukurtas „taikos ruožas“ – saugus kelias, kurio plotis matuotas „kiek į abi puses ietis nulekia“. Šiuo keliu pirkliai judėjo laisvai ir saugiai, nors visur kitur krašte vyko karas.

Žinome kitą XIV amžiaus vidurio pavyzdį, kai Vokiečių Ordinas skundėsi Šventosios Romos Imperijos imperatoriui, kad Vroclavo pirkliai neužsukdavo į Prūsiją, o keliaudavo per Lietuvą, kur savus kelius turėjo. Vadinasi, Vroclavo pirkliai buvo susitarę su LDK, veikiausiai su valdovo dvaru, kad Lietuvoje jie turėjo savą maršrutą, kurį valdovas įsipareigojo apsaugoti. Taigi, karas – karu, o pirkliai sėkmingai susitarė su nekrikščionišku valdovu ir toliau keliavo, ką žinome iš trečiosios pusės liudijimo.

Ordino šaltiniai dar XIII amžiuje mini „žemgalių uostą“, nuo kurio ėjo „rusėnų kelias“. Prekyba egzistavo ir tada.

Nebuvo taip, kad kariuomenė juda tam tikru maršrutu vien todėl, kad ten link vedė geresnis kelias arba nuolat žygiuodavo tuo pačiu specialiai nutiestu keliu, nes nuolat ten pat kariauti reikėjo.

– Neprilygstami senovės kelių statytojai buvo romėnai. Jiems taip pat rūpėjo prekyba, tačiau pagrindinė romėnų kelio paskirtis buvo karinė – legionai turėdavo labai greitai įveikti labai didelius atstumus. Kaip šiuo atžvilgiu tvarkėsi LDK?

– Romėnų keliams negalėjo prilygti nei Lietuva, nei likusi Europa (juokiasi, – aut. past.). Romos Imperijos kelių infrastruktūra buvo puikiai išvystyta, įskaitant stotis, šalikelių tvarkymą ir net apšvietimą arba tunelius uolose.

Karinė kelio paskirtis Lietuvoje be abejo buvo svarbi. Kariuomenės judėjimo maršrutas būdavo apsprendžiamas ir ruošiamas iš anksto. Nebuvo taip, kad kariuomenė juda tam tikru maršrutu vien todėl, kad ten link vedė geresnis kelias arba nuolat žygiuodavo tuo pačiu specialiai nutiestu keliu, nes nuolat ten pat kariauti reikėjo.

Priekyje kariuomenės žygiavo meistrų būriai, tiesiantys jai kelią, statantys tiltus. Žinome, kad vėlesniais laikais, pavyzdžiui, XVI amžiuje, renkantis maršrutą buvo atsižvelgiama ir į kariuomenės aprūpinimo poreikius – kur jai maitintis ir apsistoti. Atitinkamai jai reikėjo ir paruošti kelią, o kariuomenei grįžus iš žygio to kelio juk taip pat nepamiršdavo ir toliau jį prižiūrėdavo. Be to, būdavo stengimasis atlyginti nuotolius, kuriuos patirdavo gyventojai gyvenę prie kelių, nes kariuomenė išmindavo ir pasėlius, išganydavo laukus.

Kelių reikėjo ne tik kariuomenei, bet ir diplomatams. Pavyzdžiui, kelias iš Maskvos į Lietuvą jau XVI amžiuje vadintas „amžinuoju“. Kitos valstybės pasiuntiniui būdavo suteikiamos saugumo garantijos ir tuo pačiu nurodoma, kokiu maršrutu jis turi atvykti. Veikiausiai šis kelias atitinkamai buvo prižiūrimas, tvarkomas ir saugojamas.

Be to, diplomatinio maršruto nustatymas, bent jau maskvėnų atžvilgiu turėjo ir kitą labai pragmatinę prasmę: XV – XVI a. Maskvos pasiuntiniai, žinodami, kad kiekvienoje jų aplankytoje vietoje, šeimininkai privalės juos gerai priimti, pavalgydinti, palinksminti ir visaip kitaip pagloboti, rinkdavosi visai ne tiesiausią kelią, o vingiuodavo visą mėnesį. Tai buvo rimta našta šeimininkams, kuriuos maskvėnų pasiuntiniai „pagerbdavo“ savo apsilankymu. Turėkime omenyje, kad pasiuntinys taip pat vykdavo su palyda. Didžiąją pasiuntinybę XVI amžiuje galėjo sudaryti iki 1000 žmonių – kareiviai, meistrai, virėjai, tarnai ir daugybė kitų žmonių.

– LDK teritorijoje kelią kariuomenei ruošė tam tikri pionierių daliniai, o įžengus į priešininko teritoriją jie darė tą patį?

– Tiksliai pasakyti sunku, bet manau, kad taip buvo daroma ir priešininko teritorijoje – kitaip kariuomenei judėti būtų labai sunku. Priešininkas taip pat neleido laiko veltui: kelius užversdavo, gadindavo. Vadinasi, kariuomenei reikėdavo tam tikro skaičiaus „aptarnaujančio personalo“, kuris tvarkydavo jos judėjimą. Tai daryti – ne kario darbas.

– Kaip kito kelių statybos technologija?

– Ji be abejo kito, įtakojama bendros technologinė pažangos, urbanizacijos, intensyvėjančio judėjimo ir kitų veiksnių. Jei kamšos buvo elementariausia kelia danga, tai XVI amžiuje valstybinės reikšmės keliuose tiestos medgrindos – skersai kelio kloti rastai. Įdomu tai, kad tokia danga būdavo tiesiama labai ilguose ruožuose – iki 20 kilometrų. O juk tai praktiškai tokio ilgio medinis tiltas. Tokio kelio statyba reikalavo daug išteklų. Vėlgi, šiuos darbus turėdavo organizuoti vietos pareigūnai.

XVII amžiaus Livonijos šaltiniai, gausiai pateikiantys informaciją apie kelių tinklą, leidžia gana gerai suprasti, kas buvo medgrinda. Matome, kad paprastai jos atkarpos buvo arti gyvenviečių, tai yra, tarnavo ne tik valstybės pareigūnams ir kariuomenei, bet ir vietos gyventojų interesams.

XVI amžius pabaigoje atsirado žemgrindos – pelkėtose ir drėgnose vietovėse supilti kelio pylimai. Tai buvo gana sudėtingas inžinerinis konstruktas. Juk paprasčiausiai supiltas žemės pylimas netrukus tiesiog nusėstų ir jį reikėtų pilti iš naujo.

XVI amžius pabaigoje atsirado žemgrindos – pelkėtose ir drėgnose vietovėse supilti kelio pylimai. Tai buvo gana sudėtingas inžinerinis konstruktas. Juk paprasčiausiai supiltas žemės pylimas netrukus tiesiog nusėstų ir jį reikėtų pilti iš naujo. XVII amžiaus Livonijos šaltiniuose minima, kad žemgrindą sudarė 5 sluoksniai – abiejose kelio pusėse buvo kasami grioviai, žemė iš jų verčiama į vidurį, ant jos kloti rastai, tuomet vėl pilama žemė, ant jos klojamos spygliuočių medžių šakos, tuomet vėl žemė, akmenys ir ant viršaus galiausiai piltas nemažas sluoksnis smėlio, saugančio kelią nuo išplovimo. Tokie buvo neilgi – apie 200 – 300 metrų, bet labai palengvindavo judėjimą sudėtinguose ruožuose.

XVII – XVIII amžiuje iš Prūsijos atėjo bruko technologija – gatvės pradėtos grįsti akmenimis. Transporto technologijas, kaip anksčiau ir karybos naujoves sėkmingai perimdavome iš Prūsijos, tačiau atsilikimas visgi buvo ir šioje srityje. XVIII amžiaus keliautojų pasakojimai liudija, kad vykdami iš Livonijos į Prūsiją, jie nusivildavo kelių būkle Lietuvoje.

– XVI amžiuje jau buvo sukurta kelių infrastruktūra, bet kiek ji buvo patogi? Kiek trukdavo kelionė iš Vilniaus į Kauną arba Rygą?

– Daug priklausė nuo to, kiek žmonių keliauja – didesnė vilkstinė judėjo lėčiau. XVI amžiaus pabaigoje, geriausiu atveju, per parą būdavo galima įveikti 30 kilometrų. Veiksnių daug, o informacijos turime gana nedaug. Suprantama, kad pakeliui prekiaujantis ir galbūt trapias prekes vežantis pirklys kelyje užtrukdavo daug ilgiau, nei laišką gabenantis raitelis. Tačiau net ir tikri pašto traktai iš Vilniaus į Maskvą, Karaliaučių ar Rygą radosi jau XVII amžiaus antroje pusėje.

Vieškelio Vilnius - Nesvyžius 1778 metų aprašymo fragmentas/Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Vieškelio Vilnius - Nesvyžius 1778 metų aprašymo fragmentas/Lietuvos valstybės istorijos archyvas
– Kai 1812 metais Napoleonas žygiavo į Rusiją, jis gerokai apsigavo vertindamas kelių kokybę – Lenkijoje ir Lietuvoje jis pamatė daug prastesnius kelius, nei tikėjosi. Kodėl XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje mūsų kraštuose keliai buvo prastesni, nei Prūsijoje ir kituose Europos kraštuose?

– Kelių remontas ir jų būklės palaikymas reikalavo didelių lėšų ir kas ne mažiau svarbu – kvalifikuotų meistrų. Tai suprasta seniai, pavyzdžiui, XVI amžiuje vietos pareigūnams buvo išsiuntinėti valdovo laiškai, su paklausimu, ar jų vietovėse nesirastų sumanių jaunuolių, kurie už valstybės pinigus apmokyti taptų meistrais ir dirbtų prie pilių. Jau tuomet suprasta, kad be kvalifikuotų meistrų neapsieisi.

Kelius Lietuvoje tiesė ne prastesniais būdais, nei toje pačioje Prūsijoje, tačiau galbūt veikė ir požiūrio, mąstysenos veiksnys – Prūsijoje keliai būdavo remontuojami daug uoliau, o Lietuvoje požiūris į tai buvo atsainesnis. Tai pasakytina ir apie modernius laikus: lyg lietuviai ir pavyzdžiui rusai ne skirtingų planetų gyventojai, o kelių kokybė čia ir ten skyrėsi visais laikais.

– Ar LDK buvo centrinė valstybinė institucija, užsiėmusi kelių priežiūra?

– Taip, 1764 metais įkurta LDK Iždo komisija, turėjusi įgyvendinti reformas. Viena iš jos užduočių – gerinti valstybėje susisiekimo infrastruktūrą. Tuo tikslu buvo surinkta grupė pareigūnų, keliavusių po visą valstybę ir šiais klausimais bendravusių su vietos pareigūnais. Jie keliaudavo pagrindiniais prekybiniais keliais, registravo jų būklę ir sudarinėjo sąrašus darbų, kuriuos reikėjo atlikti bei vertino jų kainą ir ieškojo, kas galėtų skirti šiems darbams išteklius – galbūt vietos administracija, o gal valdovas.

Procesas truko XVIII a. 8–9 dešimtmečiais, kai Iždo komisija galiausiai surinko visas ataskaitas apie valstybės kelių būklę ir būtinų darbų rekomendacijas. Planuota tvarkyti ir remontuoti kelius, taisyti ir statyti tiltus, išgrįsti miestų gatves akmenimis, ruoštasi dideliems projektams. Nuveiktas labai naudingas darbas, bet deja, kaip žinome, beveik nebeliko laiko įgyvendinti nei šios, nei kitų naudingų reformų.

– Patys nespėjome, o kaip su keliais tvarkėsi netrukus atėjusi Rusijos Imperija?

– Pirmiausiai, jos biurokratija buvo kitokia, kitaip mąstanti. Didžiulė imperija su savimi atsinešė didžiulį biurokratinį aparatą, uoliai viską registruojantį ir surašinėjantį. Buvo tiesiami aiškūs ir tiesūs imperiniai keliai, vienodai išdėstant stotis, kurių yra likę ir šiandien. Pavyzdžiui, veik iš karto imtasi tiesti Daugpilio – Kauno kelią. Vėliau kitus. Kai kurie dabartiniai keliai taip pat yra nutiesti ten pat, kur jie ėjo imperijos laikais.

Imperijai reikėjo, kad atstumas būtų įveikiamas kuo greičiau. Tai buvo visai kita logika, nei tarkime, XVI – XVII amžiuje, kai planuota, kad į Rygą vykstantis pirklys turi ne kuo greičiau ten nuvykti, o kaip tik kuo ilgiau užtrukti kelyje, kad daugiau prekiautų mūsų teritorijoje. Pavyzdžiui, iš Vilniaus į Kauną pirkliai privalėjo ne tik būtinai vykti per Trakus, bet ir juose apsistoti bent vienai nakčiai. Toks požiūris buvo naudingas provincijai, regionams, tačiau stabdė bendrą valstybės tobulėjimą.

Rusijos Imperija Lietuvoje kelius tiesė taip pat ne labdaros tikslais – vos atėjusi imperijos administracija puolė surašinėti žmones, miestus, gyvulius – viską. Keliai jai taip pat buvo reikalingi ne tik paštui ir prekybai, o didele dalimi, kaip kariuomenės judėjimo arterijos. Galbūt karinė logika ir diktavo, kad vakariniame pasienyje imperija plėtojo kelių sistemą, tuo metu, kai toli rytuose jais veik visiškai nesirūpino.

LDK iš paukščio skrydžio

2016-03-18 "Lietuvos žinios"

Že­mė­la­pis šian­dien yra mums įpras­tas ir sa­vai­me su­pran­ta­mas do­ku­men­tas, lei­džian­tis orien­tuo­tis tam ti­kro­je te­ri­to­ri­jo­je ir su­da­ry­tas griež­tai lai­kan­tis tai­syk­lių. Kar­tog­ra­fi­jos moks­lui už­gims­tant XVI a. Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Ku­ni­gaikš­tys­tė­je (LDK), že­mė­la­pio kū­ri­mas daug la­biau pri­klau­sė nuo pa­ties kū­rė­jo iš­mo­nės ir vaiz­duo­tės. 

Jis tei­kė in­for­ma­ci­ją ir tų lai­kų ke­liau­to­jams, ir mū­sų lai­kų ty­rė­jams.
Daž­nas įsi­vaiz­duo­ja, kad se­nų­jų lai­kų že­mė­la­piai – dau­giau me­no kū­ri­niai nei in­for­ma­ci­jos šal­ti­niai. Net ir is­to­riog­ra­fi­nė­je li­te­ra­tū­ro­je se­nie­ji že­mė­la­piai daž­niau­siai nau­do­ja­mi be­ne tik kaip ilius­tra­ci­jos. Ne­se­niai iš­leis­ta kny­ga apie LDK ran­kraš­ti­nius že­mė­la­pius „Žvilgs­nis į Lie­tu­vos Di­džią­ją Ku­ni­gaikš­tys­tę iš pa­ukš­čio skry­džio: XVI-XIX am­žiaus kar­tog­ra­fi­jos šal­ti­niai“ kvie­čia į juos pa­žvelg­ti ne kaip į pa­veiks­lė­lius, o kaip į ty­ri­mų ob­jek­tus, tei­kian­čius in­for­ma­ci­ją ne tik is­to­ri­kams ir ar­cheo­lo­gams, bet net ir me­no­ty­ri­nin­kams. Apie tai „Lie­tu­vos ži­nios“ kal­bė­jo­si su kny­gos au­to­riais Vil­niaus uni­ver­si­te­to (VU) Is­to­ri­jos fa­kul­te­to lek­to­riu­mi dr. To­mu Čelkiu ir VU bib­lio­te­kos Moks­li­nių ty­ri­mų ir pa­vel­do rin­ki­nių cen­tro vy­res­nią­ja bib­lio­te­ki­nin­ke Va­len­ti­na Kar­po­va-Čelkiene.

„Neiš­kaps­ty­ti“ ži­nių klodai

– Kaip nu­spren­dė­te im­tis šio pro­jek­to?

To­mas Čel­kis (to­liau – T.Č.): – Kny­gos te­ma – šal­ti­nio­ty­ra, o jo­je pa­tei­kia­mi iko­nog­ra­fi­niai šal­ti­niai – ran­kraš­ti­niai LDK že­mė­la­piai – man pa­čiam ta­po tam ti­kru at­ra­di­mu. Kiek ži­nau, ko­le­gos taip pat po juos ak­ty­viau ne­si­kaps­tė. Be to, mū­sų is­to­ri­kai, ra­šy­da­mi vei­ka­lus, to­kio ti­po vaiz­di­nę me­džia­gą daž­niau­siai nau­do­ja tik kaip ilius­tra­ci­ją, pa­gra­ži­ni­mą. No­rė­jo­me par­ody­ti, kad to­kie že­mė­la­piai pa­tys sa­vai­me yra šal­ti­niai, ku­riuos ga­li­ma tir­ti.

Juo­se vaiz­duo­ja­mos te­ri­to­ri­jos – tam ti­krų vie­to­vių apy­lin­kės. Pa­ėmęs į ran­kas to­kį že­mė­la­pį, ar­cheo­lo­gas ir šian­dien ga­li im­tis ieš­ko­ti že­mė­la­py­je vaiz­duo­ja­mų ob­jek­tų lo­ka­li­za­ci­jos. Ne vi­si ri­bo­ženk­liai ir ki­ti že­mė­la­piuo­se nu­ro­do­mi ob­jek­tai bu­vo nu­kas­ti so­viet­me­čiu. Šiuo­se že­mė­la­piuo­se yra nu­ro­do­mi ir to­kie ob­jek­tai, kaip pi­lia­kal­niai.

No­rė­jo­me par­ody­ti, kad to­kie do­ku­men­tai – Lie­tu­vos is­to­riog­ra­fi­jo­je dar ne­atras­tas ži­nių klo­das, lau­kian­tis di­des­nio ty­ri­nė­to­jų dė­me­sio.

– Ar šie do­ku­men­tai yra su­sis­te­min­ti?

Va­len­ti­na Kar­po­va-Čel­kie­nė (to­liau – V.K.-Č.): – Šiuos že­mė­la­pius rin­ko­mės pa­gal da­bar­ti­nių vals­ty­bių te­ri­to­ri­ją, nors, ži­no­ma, kad tuo me­tu, kai jie bu­vo ku­ria­mi, te­ri­to­ri­nė struk­tū­ra bu­vo vi­sai ki­to­kia. Skirs­tė­me že­mė­la­pius pa­gal tai, ku­rioms ša­lims pri­klau­so juo­se vaiz­duo­ja­mos LDK te­ri­to­ri­jos – Len­ki­jai, Bal­ta­ru­si­jai, Ukrai­nai. Nu­sta­ty­ta ir že­mė­la­piuo­se vaiz­duo­ja­mų vie­to­vių lo­ka­li­za­ci­ja pa­gal da­bar­ti­nį vals­ty­bių ad­mi­nis­tra­ci­nį pa­da­li­ji­mą.

Šiuo at­ve­ju su­nkiau­sia bu­vo su Bal­ta­ru­si­jo­je esan­čias že­mes vaiz­duo­jan­čiais že­mė­la­piais. Tam ti­krais at­ve­jais ga­li­me nu­ro­dy­ti tik da­bar­ti­nę šios ša­lies sri­tį. Ta­čiau šiuo klau­si­mu ga­lė­tų už­siim­ti ir Bal­ta­ru­si­jos ty­rė­jai, ga­lin­tys de­ta­liau nu­sta­ty­ti, kur kon­kre­čiai yra že­mė­la­piuo­se vaiz­duo­ja­mos vie­to­vės.

Ši kny­ga nė­ra baig­ti­nis šal­ti­nis, in­for­ma­ci­ją vi­sa­da ga­li­ma pil­dy­ti. Sten­gė­mės pa­leng­vin­ti šį dar­bą vi­siems ty­rė­jams.

T.Č.: – Toks pro­ce­sas yra ne­si­bai­gian­tis. Kny­go­je ap­ra­šo­mi ir at­vaiz­duo­ti že­mė­la­piai – tik da­lis Vil­niaus uni­ver­si­te­to bib­lio­te­kos Ran­kraš­čių sky­riu­je sau­go­mų do­ku­men­tų. O jų yra dau­giau ki­to­se at­min­ties sau­go­ji­mo ins­ti­tu­ci­jo­se – Moks­lų aka­de­mi­jos bib­lio­te­ko­je, Vals­ty­bės is­to­ri­jos ar­chy­ve ir ki­tur.

Vingio dvaro (Vilnius), parko ir Mokytojų seminarijos sodo planas. Vilnius, 1799 m.
Vingio dvaro (Vilnius), parko ir Mokytojų seminarijos sodo planas. Vilnius, 1799 m.
V.K.-Č.: – Ėmė­mės dau­giau­sia tik vie­no fon­do že­mė­la­pių, at­rin­ko­me įvai­rius pa­vyz­džius. Ši pub­li­ka­ci­ja reng­ta il­gą lai­ką, per­žiū­rė­jo­me ir ty­rė­me bei ap­ra­ši­nė­jo­me daug do­ku­men­tų. Sten­gė­mės at­rink­ti se­niau­sius ir įdo­miau­sius ran­kraš­ti­nius kar­tog­ra­fi­nius šal­ti­nius. At­si­ra­do re­ta ga­li­my­bė pa­ma­ty­ti šiuos ne­pub­li­kuo­tus, anaip­tol ne vi­siems ži­no­mus ran­kraš­ti­nius do­ku­men­tus.

Ga­li­ma nag­ri­nė­ti ne tik kiek­vie­ną že­mė­la­pį at­ski­rai, bet ir pa­žvelg­ti į juos komp­lek­siš­kai. Pa­vyz­džiui, kai ku­riuo­se že­mė­la­piuo­se vaiz­duo­ja­mos tos pa­čios te­ri­to­ri­jos val­dų ri­bos skir­tin­gais me­tais. At­sisk­lei­džia rai­da, pro­ce­sas, už­fik­suo­tas ant la­po.

– Ko­kį lai­ko­tar­pį api­ma at­rink­ti že­mė­la­piai?

T.Č.: – Se­niau­si yra XVI a. pa­vyz­džiai, vė­liau­si – XIX a. pra­džios pa­vyz­džiai, nes, kaip par­odė ty­ri­mas, ku­rį lai­ką net ir po tre­čio­jo Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos (ATR) pa­da­li­ji­mo dar ne­bu­vo su­nai­kin­ti vi­si se­nie­ji ins­ti­tu­tai, že­mė­val­dos struk­tū­ra, iš da­lies ir biu­ro­kra­ti­nis apa­ra­tas. Net ir Tre­čia­sis Lie­tu­vos Sta­tu­tas Ru­si­jos im­pe­ri­jo­je ga­lio­jo iki 1840-ųjų. Iš es­mės tie žmo­nės, ku­rie dir­bo ma­ti­nin­kų dar­bą ir brai­žė že­mė­la­pius, tuo pa­čiu už­siė­mė ir to­liau.

Pen­ki se­niau­sie­ji (XVI a.) pa­vyz­džiai yra Pa­len­kės že­mė­la­piai, ku­riuos ga­lė­jo bū­ti už­sa­kiu­si ka­ra­lie­nė Bo­na Sfor­ca, tu­rė­ju­si ta­me kraš­te ne­ma­žai že­mių. Ga­lė­jo bū­ti pri­si­dė­ję ir Rad­vi­los. XVI a. Pa­len­kė­je bu­vo daug dy­krų, ku­rias siek­ta ko­lo­ni­zuo­ti, to­dėl že­mė­la­piai tap­da­vo do­ku­men­tais, liu­di­jan­čiais tų že­mių įsi­sa­vi­ni­mą. Šiuo at­ve­ju že­mė­la­pis ne­bu­vo tie­siog la­pas, į ku­rį bu­vo gra­žu žiū­rė­ti, o ju­ri­di­nę ga­lią tu­rin­tis do­ku­men­tas, ku­rį bu­vo ga­li­ma nau­do­ti ir teis­me.

XVIII a. bu­vo net ki­lęs su­ma­ny­mas, kad rei­kia nu­brai­žy­ti iš­sa­mų vi­sų ATR že­mių že­mė­la­pį. Tuo tiks­lu ke­tin­ta nu­ro­dy­ti vi­siems vie­tos teis­mo par­ei­gū­nams, pa­ka­ma­riams, brai­žy­to­jams par­eng­ti de­ta­lius sa­vo vie­to­vių že­mė­la­pius, ku­rie vė­liau bū­tų su­rink­ti į vie­ną, la­bai iš­sa­mų vi­sos vals­ty­bės že­mė­la­pį su tam ti­krais brė­ži­niais, ap­ra­šais ir t. t.

– Ga­li­ma ma­ny­ti, kad to­kie že­mė­la­piai ga­li bū­ti pla­čių ty­ri­mų ob­jek­tai?

V. K.– Č.: – Jie at­spin­di gy­ven­vie­čių, ke­lių struk­tū­ros rai­dą. Juos ga­li­ma skai­ty­ti la­bai įvai­riai. Tar­ki­me, me­no­ty­ri­nin­kas ga­lė­tų tir­ti, kaip tam ti­kro lai­ko­tar­pio že­mė­la­pių brai­žy­to­jai vaiz­duo­da­vo įvai­rius ob­jek­tus, kaip pe­rei­ta nuo brai­žy­mo „ju­dant ap­link la­pą“ prie sis­te­min­go brai­žy­mo nuo la­po apa­čios. Kaip pe­rei­na­ma nuo pa­pras­čiau­sių li­ni­jų prie dvi­ma­čių vaiz­dų (pa­vyz­džiui, pa­sta­tų), o vė­liau ir prie pers­pek­ty­vi­nių vaiz­dų, na­mus, til­tus ar­ba baž­ny­čias at­vaiz­duo­jant taip, kad su­si­da­ry­tų tri­ma­čio vaiz­do efek­tas.

Kur bai­gia­si ži­nios – pra­si­de­da vaizduotė

– Kas brai­žė se­niau­sius LDK že­mių že­mė­la­pius?

T.Č.: – Pir­miau­sia rei­kia pa­žy­mė­ti, kad že­mė­la­piai skirs­to­mi į dvi ka­te­go­ri­jas – ran­kraš­ti­nius ir spaus­din­ti­nius. Pa­sta­rie­ji vi­siems yra kur kas ge­riau ži­no­mi. Ga­li­ma sa­ky­ti pa­pras­tai: že­mė­la­piai at­si­ras­da­vo ten, kur bu­vo uni­ver­si­te­tai, moks­lo įstai­gos, ren­gian­čios žmo­nes, tu­rin­čius ati­tin­ka­mų ga­bu­mų ir vi­zi­ją.

Šiuo­lai­ki­niam žmo­gui la­bai pa­pras­ta įsi­vaiz­duo­ti, kas yra že­mė­la­pis. Sa­vo gal­vo­se tu­ri­me pa­sau­lio vi­zi­ją, ži­no­me, kad že­mė ap­va­li, kad yra il­gu­mos ir pla­tu­mos. Pra­ei­ties žmo­gui tai ne­bu­vo taip leng­vai su­vo­kia­mas ir sa­vai­me su­pran­ta­mas da­ly­kas. Pir­miau­sia jam rei­kė­jo sau pa­čiam nu­sib­rai­žy­ti tą pa­žin­ti­nį že­mė­la­pį, at­spin­din­tį au­to­riaus įsi­vaiz­da­vi­mą, kaip vi­zua­liai tu­rė­tų at­ro­dy­ti tam ti­kra te­ri­to­ri­ja. Toks pa­ži­ni­mas kar­tu su moks­lo pa­žan­ga pas mus, ži­no­ma, ėjo iš Va­ka­rų.

Pas mus at­vyks­tan­tys pirk­liai, dip­lo­ma­tai ir ki­ti ke­liau­to­jai ap­ra­šy­da­vo čio­nykš­čius ke­lius, sau­gius marš­ru­tus, te­ri­to­ri­jų miš­kin­gu­mą ir pan. Šiuos ap­ra­šus jie par­si­vež­da­vo į Ams­ter­da­mą, Par­yžių ir ki­tus Eu­ro­pos mies­tus, kur iš jų ir at­si­ras­da­vo LDK ir Len­ki­jos že­mė­la­piai. O tos te­ri­to­ri­jos, ku­rių ke­liau­to­jai ne­pa­siek­da­vo ir ku­rių ne­pa­ži­no­jo, tap­da­vo bal­to­mis dė­mė­mis. Jų plo­tus že­mė­la­piuo­se už­pil­dy­da­vo, pa­vyz­džiui, mi­ti­nių gy­vių at­vaiz­dais. Že­mė­la­piuo­se lai­bai aiš­kiai ma­ty­ti ri­ba, ro­dan­ti, kur bai­gia­si tų lai­kų žmo­gaus ži­nios ir pa­si­tel­kia­ma vaiz­duo­tė.

Tai­gi, se­niau­sių že­mė­la­pių tiks­las bu­vo vien geog­ra­fi­nis – at­vaiz­duo­ti tam ti­kras te­ri­to­ri­jas. XII-XIII a., pra­dė­jus for­muo­tis te­ri­to­ri­nėms vals­ty­bėms, at­si­ra­dus vals­ty­bių sie­noms, ad­mi­nis­tra­ci­niam vals­ty­bių pa­skirs­ty­mui, iš­ki­lo po­rei­kis šią in­for­ma­ci­ją taip pat už­fik­suo­ti že­mė­la­py­je. Val­do­vui, ku­ris daž­nai ga­lė­jo bū­ti ne­raš­tin­gas, žvel­giant į že­mė­la­pį bu­vo leng­viau su­vok­ti, ką gi jis iš tie­sų val­do.

Vė­liau kar­tog­ra­fi­jos plė­tra tie­sio­giai sie­ja­si su moks­lo įstai­gų at­si­ra­di­mu ir pa­pli­ti­mu. Taip pat pa­žan­ges­nės ka­ro in­ži­ne­ri­jos moks­lo at­si­ra­di­mu, kai že­mė­la­pius im­ta brai­žy­ti ka­ry­bos tiks­lais. Že­mė­la­piai pa­dė­da­vo pla­nuo­ti ka­riuo­me­nės ju­dė­ji­mo marš­ru­tus, tin­ka­miau­sias vie­tas ap­sis­to­ti, gam­ti­nes kliū­tis ir t. t. Šio­je sri­ty­je la­bai daug dir­bo šve­dai, ku­rie ka­ro tiks­lais nu­brai­žė la­bai de­ta­lius vi­sos Li­vo­ni­jos že­mė­la­pius.

V. K.-Č.: – Dau­gu­ma VU bib­lio­te­ko­je tu­ri­mų ran­kraš­ti­nių že­mė­la­pių at­vaiz­duo­ja pri­va­čias val­das. Juos už­sa­kan­tys ba­jo­rai va­do­va­vo­si to­kiais pa­čiais po­rei­kiais kaip ir vals­ty­bė – aiš­kiai su­vok­ti, kur ir ką jie val­dė. Ran­kraš­ti­niai že­mė­la­piai bu­vo pi­ges­ni ir rei­ka­la­vo ma­žiau dar­bo nei spaus­din­ti­niai. Daž­nai jie tap­da­vo val­dų ir tur­to ap­ra­šų (in­ven­to­rių) pa­pil­dy­mais. Že­mė­la­piai la­bai pra­vers­da­vo by­li­nė­jan­tis su kai­my­nais. Vie­na ver­tus, jie nau­do­ti kaip įro­dy­mai, kur iš tie­sų yra val­dų ri­ba, ki­ta ver­tus, juo­se bū­da­vo už­fik­suo­ja­mos ir nau­jos teis­mo nu­sta­ty­tos ri­bos.

– Ka­da že­mė­la­piai pra­dė­ti brai­žy­ti pa­čio­je LDK?

T. Č.: – Nuo XVI a. sam­dy­ti sve­tim­ša­liai, ku­rie at­vyk­da­vo čia, kad nu­brai­žy­tų už­sa­ky­tą že­mė­la­pį. Plin­tant moks­lui ir gau­sė­jant iš­si­la­vi­nu­sių žmo­nių, at­si­ra­do ir sa­vų že­mė­la­pių brai­žy­to­jų.

V. K.-Č.: – Pa­na­šiai si­tua­ci­ja klos­tė­si ir ap­lin­ki­niuo­se kraš­tuo­se, pa­vyz­džiui, Mask­vos vals­ty­bė­je. Nors ši sie­kė ki­tų tiks­lų nei va­ka­rie­tiš­kai kul­tū­rai pri­klau­san­ti LDK. Mū­sų kraš­te pa­grin­di­nis tiks­las bu­vo iš­ma­tuo­ti ir at­vaiz­duo­ti tam ti­krą in­for­ma­ci­ją, o Mask­vos vals­ty­bė­je svar­biau­sias tiks­las bu­vo su­sie­ti vals­tie­čius su kon­kre­čio­mis val­do­mis. Pas mus že­mė­la­pis – ju­ri­di­nis do­ku­men­tas, tai Mask­vo­je – la­biau aps­kai­tos prie­mo­nė.

T. Č.: – Tai lė­mė skir­tin­ga mąs­ty­se­na. Mask­vos vals­ty­bė­je do­mi­na­vo bend­ruo­me­nė, pas mus – in­di­vi­das.

– Ba­jo­rams že­mė­la­piai bu­vo rei­ka­lin­gi kaip ju­ri­di­niai nuo­sa­vy­bės do­ku­men­tai. Ta­čiau brai­žy­tos ne vien ba­jo­rų val­dos.

T. Č.: – Ga­li­ma iš­skir­ti ke­le­tą že­mė­la­pių ka­te­go­ri­jų. Daž­niau­siai pa­si­tai­ko dva­rų, pri­va­čių val­dų že­mė­la­piai ir pla­nai. Jei ba­jo­ras iš­ga­lė­jo iš­lai­ky­ti ar­ba sam­dy­ti že­mė­la­pio kū­rė­ją, jis tu­rė­jo ga­li­my­bę įsi­gy­ti to­kį do­ku­men­tą. Že­mė­la­piai ga­lė­jo bū­ti brai­žo­mi ir teis­mo par­ei­gū­nų (ri­bų že­mė­la­pių ka­te­go­ri­ja), kad už­fik­suo­tų teis­mo pro­ce­so me­tu nu­sta­ty­tas nau­jas val­dų ri­bas. Už šį dar­bą taip pat rei­kė­jo mo­kė­ti ne­men­kas su­mas. Prie tre­čios ka­te­go­ri­jos ga­li­ma pri­skir­ti baž­ny­ti­nius že­mė­la­pius, ku­riuo­se vaiz­duo­ja­mos, pa­vyz­džiui, vie­nuo­ly­nų val­dos. Jos vaiz­duo­tos la­bai de­ta­liai, nu­žy­mint vi­są vie­nuo­ly­no komp­lek­są, jam pri­klau­san­čius par­kus, van­dens tel­ki­nius ir t. t. Taip pat at­ski­ra ka­te­go­ri­ja – vals­ty­bės už­sa­ky­mu brai­žy­ti že­mė­la­piai, ku­rie pa­pras­tai skir­ti vals­ty­bės sie­noms ir vals­ty­bės ad­mi­nis­tra­ci­niam pa­da­li­ji­mui at­vaiz­duo­ti. Prie pa­sku­ti­nės ka­te­go­ri­jos pri­ski­ria­mi mies­tų ir mies­te­lių ur­ba­nis­ti­niai pla­nai.

– Kas bu­vo stam­bes­nis že­mė­la­pių už­sa­ko­vas – aris­to­kra­ti­ja ar val­do­vo dva­ras?

V. K.-Č.: – Šiuo at­ve­ju apž­vel­gė­me tik da­lį VU bib­lio­te­kos tu­ri­mų ran­kraš­ti­nių že­mė­la­pių. Kol kas ne­ga­li­me da­ry­ti to­kių pla­čių iš­va­dų. Joms rei­ka­lin­gi to­les­ni ty­ri­mai. Mū­sų su­rink­tuo­se že­mė­la­piuo­se daž­niau­siai at­vaiz­duo­tos pri­va­čios, baž­ny­ti­nės val­dos.

T. Č.: – Tur­būt ga­li­ma teig­ti, kad pir­miau­sia at­si­ra­do vals­ty­bės už­sa­ky­mu da­ry­ti že­mė­la­piai. Jų ver­tės su­vo­ki­mas grei­čiau­siai bus at­ėjęs iš Prū­si­jos, kur vo­kiš­kai tvar­kin­gai ir be ga­lo de­ta­liai bu­vo su­da­ro­ma dau­gy­bė že­mė­la­pių, vaiz­duo­jan­čių ne tik pa­čius svar­biau­sius ob­jek­tus, bet ir to­kius da­ly­kus kaip medg­rin­dos, žemg­rin­dos ir ri­bo­ženk­liai.

Iš pra­džių dar ne kiek­vie­nas ba­jo­ras su­vo­kė že­mė­la­pių svar­bą ir raš­to kul­tū­ros ver­tę aps­kri­tai. Ta­čiau il­gai­niui ba­jo­rai nu­si­žiū­rė­jo šią „ma­dą“ iš val­do­vo ins­ti­tu­ci­jų. XVI a. pa­bai­go­je ba­jo­rai ima su­vok­ti že­mė­la­pį kaip do­ku­men­tą, o XVIII a. aiš­kiai pa­plin­ta ir ki­ta jo reikš­mė – rep­re­zen­ta­ci­ja. Pa­vyz­džiui, į mū­sų rin­ki­nį įtrauk­tas Už­pa­lių gra­fys­tės že­mė­la­pis yra mil­ži­niš­kas, puo­štas he­ral­di­niais Sa­pie­gų gi­mi­nės sim­bo­liais. Jį ka­bin­da­vo ant sie­nos, kad bū­tų ga­li­ma pa­si­pui­kuo­ti prieš gra­fo sve­čius. Kaip ir ge­nea­lo­gi­nių me­džių pie­ši­niai, to­kie že­mė­la­piai aiš­kiai bu­vo aukš­to sta­tu­so ir pra­ban­gos ženk­las. Juos gau­siai puo­šė įvai­riais ba­ro­ko ir ro­man­tiz­mo sti­lių de­ko­ro ele­men­tais. Iš­ryš­kin­tos baž­ny­čios, her­bai, vie­to­mis įterp­tos pa­var­dės. Ba­jo­rai kon­ku­ra­vo tar­pu­sa­vy­je, steng­da­mie­si pa­si­pui­kuo­ti kuo di­des­niais ir puo­šnes­niais že­mė­la­piais.

Ko ne­nub­rai­žy­da­vo, su­ra­šy­da­vo

– To­kie že­mė­la­piai yra me­no kū­ri­niai. Ne­re­tas įsi­vaiz­duo­ja, kad kuo to­liau gi­lin­si­mės į pra­ei­tį, tuo la­biau že­mė­la­piai pri­mins pa­veiks­lus. Ar tai tie­sa?

V. K.-Č.: – Se­niau­sius že­mė­la­pius su­da­ro li­ni­jos, jie vi­sai ne­pri­me­na me­no kū­ri­nių.

T. Č.: – Šie že­mė­la­piai gau­siai iš­mar­gin­ti įra­šais, pa­pil­dan­čiais ir pa­aiš­ki­nan­čiais gra­fi­nį vaiz­dą.

V. K.-Č.: – Ki­ta ver­tus, že­mė­la­pių įvai­ro­vės bū­ta ga­na di­de­lės. Vie­na­me že­mė­la­py­je tie­siog nu­brėž­ta li­ni­ja, prie ku­rios par­ašy­ta, kad tai – „Vy­tau­to ke­lias“, o ki­ta­me pa­vaiz­duo­tas miš­kas ir ne­pa­tin­gė­ta nu­pieš­ti ja­me gy­ve­nan­čio brie­džio.

T. Č.: – Ga­lu­ti­nė že­mė­la­pio for­ma la­bai pri­klau­sė nuo už­sa­ko­vo po­rei­kio. Brai­žy­to­jas daž­niau­siai pa­si­ga­min­da­vo ke­lis va­rian­tus. Juk tai, kad že­mė­la­pį brai­žan­čiam in­ži­nie­riui ja­me vis­kas bu­vo aiš­ku, ne­reiš­kia, kad taip pat leng­vai vis­ką su­vo­kė ir už­sa­ko­vas.

V. K.-Č.: – To­dėl se­niau­siuo­se že­mė­la­piuo­se bu­vo tie­siog už­ra­šo­ma, kas ir kur kon­kre­čiai nu­pieš­ta. To­kie pa­aiš­ki­ni­mai at­ro­dė maž­daug taip: „čia yra pie­va, pri­klau­san­ti to­kiam ir to­kiam kle­bo­nui, o štai šia­me jos kraš­te daž­nai siau­čia plė­ši­kai“, ar­ba „čia yra san­kry­ža, ku­rio­je yra pa­sta­ty­tas di­de­lis kry­žius, o to­liau yra ka­pi­nės“. Šie įra­šai tei­kia la­bai daug in­for­ma­ci­jos.

T. Č.: – Ly­giai taip pat kaip šian­dien anuo­me­ti­nis žmo­gus bet ku­rią vie­tą bu­vo lin­kęs ta­pa­tin­ti su iš­skir­ti­niais ob­jek­tais. Ir šian­dien sa­ko­me „e­su prie Ge­di­mi­no pi­lies“, o ne dės­to­me jos koor­di­na­tes. Anais lai­kais to­kiais ob­jek­tais pa­pras­tai bū­da­vo baž­ny­čios, kry­žiai, ka­pi­nės, ma­lū­nai. Juos žmo­nės ge­riau­siai ži­no­jo ir pa­gal juos ga­lė­jo orien­tuo­tis.

Už­sa­ko­vas, žvelg­da­mas į to­kius že­mė­la­py­je pa­vaiz­duo­tus ob­jek­tus, at­pa­žin­da­vo vie­to­vę: „O! Štai čia esu bu­vęs, ži­nau šią vie­tą.“ Jei už­sa­ko­vas že­mė­la­pio ne­sup­ras­da­vo, už tai jo su­da­ry­to­jui ga­lė­jo kliū­ti.

To­dėl, pa­vyz­džiui, vie­na­me la­bai gra­žiai ir spal­vin­gai pieš­ta­me Pa­len­kės že­mė­la­py­je yra su­žy­mė­ti vi­si mies­te­liai, pa­vaiz­duo­ti su var­pi­nė­mis, bokš­tais, ro­tu­šė­mis (pa­gal tai ga­li­ma spręs­ti, ku­ris mies­te­lis tuo me­tu tu­rė­jo Mag­de­bur­go tei­sę). Ma­ty­da­mas vi­sus tuos mies­te­lius, že­mė­la­pio už­sa­ko­vas ga­lė­jo aiš­kiai su­pras­ti, ku­rias že­mes šia­me kraš­te jis val­do.

V.K.-Č.: – Rei­kia pa­sa­ky­ti, kad že­mė­la­piuo­se nu­ro­do­mi at­stu­mai bu­vo ga­na są­ly­giš­ki. Pa­vyz­džiui, vie­na­me Pa­len­kės že­mė­la­pių pa­žy­mė­tas Gar­di­nas iš tie­sų ne­bu­vo taip ar­ti, kaip pa­vaiz­duo­ta. Tai­gi, vaiz­duo­ja­ma ne ti­kro­ji Gar­di­no bu­vi­mo vie­ta, o tik kryp­tis.

– Jei to­kiu že­mė­la­piu va­do­va­vo­si, tar­ki­me, ke­liau­jan­tis pirk­lys, jis orien­ta­vo­si ne pa­gal at­stu­mą, o pa­gal ob­jek­tus: štai jis pri­va­žiuo­ja že­mė­la­py­je pa­žy­mė­tą užei­gą, va­di­na­si, jis ju­da tim­ka­ma kryp­ti­mi?

V. K.-Č.: – Lai­kui bė­gant at­si­ra­do at­ski­ra spaus­din­tų že­mė­la­pių ka­te­go­ri­ja, skir­ta bū­tent pirk­liams. Tai – pa­no­ra­mi­niai že­mė­la­piai. Vie­to­vė vaiz­duo­ta iš pa­ukš­čio skry­džio pers­pek­ty­vos, o orien­ta­vi­mui­si skir­ti ob­jek­tai – šo­nu, taip, kaip juos pa­ma­ty­tų šia vie­to­ve ke­liau­jan­tis pirk­lys. Tai jam pa­leng­vin­da­vo že­mė­la­py­je at­vaiz­duo­tų ob­jek­tų at­pa­ži­ni­mą. Taip vaiz­duo­tos ne tik baž­ny­čios ar ki­ti sta­ti­niai, bet ir ki­tas ge­ras orien­ty­ras – kal­vos. Žvel­giant į to­kį že­mė­la­pį net ga­li­ma su­pras­ti, iš ku­rios pu­sės į ob­jek­tus žvel­gė ir au­to­rius, brai­žęs že­mė­la­pį. To­kiuo­se že­mė­la­piuo­se ga­li­ma ras­ti daug in­for­ma­ci­jos. Pa­vyz­džiui, da­bar­ti­nis Bres­tas nė kiek ne­pri­me­na se­no­jo, ne­iš­li­ku­sio mies­to, o vie­na­me mū­sų tu­ri­mų že­mė­la­pių yra pa­vaiz­duo­tos vi­sos tuo me­tu mies­te bu­vu­sios baž­ny­čios ir vi­sos – skir­tin­gai!

Kiek­vie­nas že­mė­la­pis – in­di­vi­dua­lus kūrinys

– To me­to žmo­gus ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės pa­žvelg­ti į že­mę iš pa­ukš­čio skry­džio. Kaip tuo­met jis ga­lė­jo brai­žy­ti to­kius že­mė­la­pius?

T. Č.: – Toks yra kog­ni­ty­vių že­mė­la­pių par­adok­sas. Au­to­rius pir­miau­sia tu­rė­da­vo gal­vo­je su­si­kur­ti vaiz­dą, iliu­zi­ją, kaip jis ma­to vi­są te­ri­to­ri­ją, tik ta­da ga­lė­da­vo „nu­leis­ti“ šią vi­zi­ją ant po­pie­riaus.

V. K.-Č.: – JAV yra la­bai pa­žen­gu­sios tir­da­mos kog­ni­ty­vius že­mė­la­pius. Sie­kia­ma su­vok­ti, kaip mąs­tė juos kū­rę žmo­nės. Pa­vyz­džiui, ti­ria­mas vai­kų kog­ni­ty­vus mąs­ty­mas. Vai­kas dar ne­tu­ri pa­kan­ka­mai ži­nių, ku­rios bū­tų pa­vei­ku­sios jo vaiz­duo­tę, to­dėl jo samp­ra­ta yra ar­ti­mes­nė se­nų­jų lai­kų žmo­gaus mąs­ty­mui.

T. Č.: – Kai ty­ri­nė­ji to­kius že­mė­la­pius, ma­tai, kad, pa­vyz­džiui, na­mai vaiz­duo­ja­mi itin rea­lis­tiš­kai: su vi­sais lan­gais ir ka­mi­nais. Imi gal­vo­ti: ką gi tai reiš­kia? Su­pran­ti, kad taip par­odo­mas na­mo sa­vi­nin­ko sta­tu­sas ir tur­tas. Stik­las tuo me­tu bu­vo la­bai bran­gus, tad pa­sta­to sa­vi­nin­kas aiš­kiai di­džiuo­da­vo­si kiek­vie­nu įstik­lin­tu lan­gu. Ka­mi­nų skai­čius taip pat ro­do, kad na­mas yra di­de­lis ir ja­me yra ne vie­na, o ke­le­tas kros­nių.

Pa­vyz­džiui, vie­na­me Pa­len­kės že­mė­la­pių yra pa­vaiz­duo­ta sie­na. Au­to­riaus su­vo­ki­mu, bū­ti­na bu­vo pa­brėž­ti, kad ta sie­na la­bai il­ga, to­dėl jis nu­brai­žė il­gą ir siau­rą že­mė­la­pį.

Kiek­vie­nas toks že­mė­la­pis yra la­bai in­di­vi­dua­lus kū­ri­nys. Tik XIX a. įsi­vy­rau­ja mums įpras­tas ob­jek­tų žy­mė­ji­mas sim­bo­li­niais ke­tur­kam­piais ar aps­kri­ti­mais.

– LDK bu­vo daug ne­gy­ve­na­mų že­mių – dy­krų. Kaip jos bu­vo vaiz­duo­ja­mos?

T. Č.: – Vie­nuo­se že­mė­la­piuo­se jos vi­sai ne­pa­vaiz­duo­tos. Ne­ma­ty­ta rei­ka­lo vaiz­duo­ti te­ri­to­ri­jos, ku­rio­je nie­ko nė­ra. Dy­kra tais lai­kais bu­vo su­vo­kia­ma kaip pa­vo­jų ku­pi­na blo­ga že­mė, į ku­rią net ko­jos kel­ti ne­de­ra.

V. K.-Č.: – Daž­nai že­mė­la­piuo­se bu­vo pa­žy­mi­mos pel­kės, t. y. ne­įžen­gia­mi plo­tai. Jei vaiz­duo­ta ma­žes­nė te­ri­to­ri­ja, že­mė­la­py­je bū­da­vo pa­žy­mi­mi miš­ko plo­tai, nu­ro­dant, kad štai šio­je vie­to­je, pa­vyz­džiui, pu­šy­nas.

T. Č.: – Ne­ma­žai pri­klau­sė ir nuo že­mė­la­pio brai­žy­to­jo „po­lin­kio į me­ną“. Kai ku­rie jų ne­pa­tin­gė­da­vo spe­cia­liai iš­skir­ti ko­kį nu­džiū­vu­sį me­dį, nau­do­da­vo dau­giau spal­vų. Ki­ti ap­si­ri­bo­da­vo tik tais ob­jek­tais, ku­riuos ma­nė esant svar­bius.

Nuo sa­va­moks­lių iki dėstytojų

– Ar yra lai­ko­tar­pių, ku­riais do­mi­nuo­ja ran­kraš­ti­niai že­mė­la­piai, o ki­tais – spaus­din­ti­niai?

T. Č.: – Šiuo at­ve­ju ne­ga­li­ma iš­skir­ti lai­ko­tar­pių. Aps­kri­tai vi­sa­da pir­miau­sia brai­žy­tas ran­kraš­ti­nis že­mė­la­pis, ku­rio pa­grin­du vė­liau gal­būt da­ry­ta spaus­din­ta ver­si­ja. Spaus­din­ti­nis že­mė­la­pis bu­vo kur kas bran­ges­nis už ran­kraš­ti­nį. Jį ren­giant jau dirb­da­vo ne vie­nas žmo­gus, o pats že­mė­la­pis bu­vo lei­džia­mas ke­liais eg­zemp­lio­riais. Spaus­din­ti­niai že­mė­la­piai bu­vo tiks­les­ni, kruopš­čiau par­eng­ti ir, ži­no­ma, puo­šnes­ni.

Spaus­din­tų, vie­tos ga­my­bos LDK že­mė­la­pių nė­ra daug. Daž­niau pa­si­tai­ko, pa­vyz­džiui, Prū­si­jos kar­tog­ra­fų su­da­ry­tų Lie­tu­vos že­mių že­mė­la­pių. Taip pat Li­vo­ni­jos ir Ru­si­jos kar­tog­ra­fų su­da­ry­tų že­mė­la­pių. Juo­se pa­pras­tai vaiz­duo­ja­mos pa­sie­nio te­ri­to­ri­jos.

Kie­ky­biš­kai pas mus daž­niau­siai brai­žy­ti ran­kraš­ti­niai že­mė­la­piai. Juo­se vaiz­duo­ja­mos ma­žes­nės te­ri­to­ri­jos, tai­gi, pa­čių že­mė­la­pių yra su­da­ry­ta dau­giau.

– Kas gi bu­vo tie žmo­nės, ku­riuos sam­dy­da­vo ran­kraš­ti­niams že­mė­la­piams brai­žy­ti? Koks jų iš­si­la­vi­ni­mas ar par­ei­gos?

T. Č.: – Pir­miau­sia tai – par­ei­gū­nai. Bu­vo pa­ka­ma­riai, prie ku­rių tar­nau­da­vo brai­žy­to­jai. Tai bu­vo la­biau mo­ky­ti žmo­nės, ga­na ge­rai pa­žįs­tan­tys sa­vo pa­vie­tą, be­sio­rien­tuo­jan­tys, kur koks ob­jek­tas yra. Jie tu­rė­jo dau­giau ga­li­my­bių pa­ma­ty­ti ki­tų brai­žy­to­jų že­mė­la­pius ir mė­gin­da­vo kaž­ką pa­na­šaus su­kur­ti pa­tys.

Iš pra­džių vi­si šie kar­tog­ra­fai bu­vo sa­va­moks­liai. Jie, kaip ir ki­tų ama­tų meis­trai, im­da­vo mo­ki­nius. Net ir žiū­rint į kai ku­riuos XVIII a. že­mė­la­pius ma­ty­ti, kad žmo­gus ne­bu­vo šio rei­ka­lo spe­cia­lis­tas. Vaiz­duo­da­vo, kas jam į gal­vą šau­da­vo. Pa­vaiz­duo­da­vo tie­siog ku­rio­zi­nių de­ta­lių: vie­na­me že­mė­la­py­je nu­pieš­tas vi­siš­kai ne­aiš­kios pri­gim­ties gy­vū­nas – lyg kiau­lė, lyg šuo. Au­to­rius kaž­ko­dėl nu­spren­dė, kad jį svar­bu pa­vaiz­duo­ti.

Vis dėl­to XVIII a. ėmė for­muo­tis spe­cia­lis­tų sluoks­nis. Jie tu­rė­da­vo baig­ti moks­lus ko­le­gi­jo­se, kur stu­di­ja­vo brai­žy­bą, ma­te­ma­ti­ką ir tu­rė­jo iš­mok­ti gra­žiai pieš­ti. Ga­liau­siai, XVIII a. an­tro­je pu­sė­je, juos im­ta eg­za­mi­nuo­ti Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Iš­lai­kiu­sie­ji eg­za­mi­ną gau­da­vo li­cen­ci­ją dirb­ti kar­tog­ra­fu. Tai­gi, at­si­ra­do spe­cia­lis­tai, ku­rie bu­vo iš­mo­ky­ti dirb­ti šį dar­bą, o ge­riau­sie­ji jų tap­da­vo ir šios spe­cia­ly­bės dės­ty­to­jais.

Kaip lietuviai viduramžiais sienas brėžė

2015-04-10 "Lietuvos žinios"

Kaip su­si­for­ma­vo pir­mo­sios Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės (LDK) sie­nos? Kaip vi­du­ram­žiais lie­tu­viai žy­mė­jo vals­ty­bės ri­bas ir kaip su­da­ri­nė­jo sie­nų su­tar­tis su kai­my­nais? Kuo su­tar­tis su kry­žiuo­čiais sky­rė­si nuo su­si­ta­ri­mų su to­to­riais? Apie tai „Lie­tu­vos ži­nios“ kal­ba­si su is­to­ri­ku To­mu Čel­kiu.

Is­to­ri­nė geog­ra­fi­ja men­kai ty­ri­nė­ta lie­tu­viš­ko­je is­to­riog­ra­fi­jo­je. Tar­pu­ka­riu LDK te­ri­to­ri­nės struk­tū­ros ir sie­nų klau­si­mus stu­di­ja­vo is­to­ri­kas Ze­no­nas Ivins­kis. So­viet­me­čiu ši te­ma bu­vo užd­raus­ta. At­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę ji ne­su­lau­kė di­des­nio moks­li­nin­kų su­si­do­mė­ji­mo.

Ne­se­niai Vil­niaus uni­ver­si­te­to (VU) lei­dyk­la iš­lei­do VU Is­to­ri­jos fa­kul­te­to lek­to­riaus T. Čel­kio mo­nog­ra­fi­ją „Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės te­ri­to­ri­ja: sie­nų samp­ra­ta ir de­li­mi­ta­ci­niai pro­ce­sai XIV-XVI am­žiu­je“. Au­to­rius su­tei­kia skai­ty­to­jams daug men­kai ži­no­mos ar­ba vi­sai ne­ži­no­mos in­for­ma­ci­jos apie vi­du­ram­žių LDK de­li­mi­ta­ci­nius pro­ce­sus ir at­gai­vi­na iš­ti­sus de­šimt­me­čius bu­vu­sią ap­leis­tą is­to­ri­nių ty­ri­mų kryp­tį.

Už miš­ko neik

- Pra­dė­ki­me nuo pra­džių. Kaip Lie­tu­vo­je at­si­ran­da pa­ti vals­ty­bės sie­nos samp­ra­ta? Jos at­si­ra­di­mą le­mia gen­čių ir re­gio­nų ri­bos ar samp­ra­ta pa­sis­ko­li­na­ma iš kai­my­nų?

- Is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se ga­li­ma ras­ti abi šias iš­ta­kas. Lie­tu­vos vals­ty­bės sie­na iš tie­sų for­ma­vo­si gen­čių že­mių pa­grin­du. Jos bu­vo ga­na miš­rūs da­ri­niai, gen­čių že­mės taip pat da­li­jo­si į dar ma­žes­nius te­ri­to­ri­nius vie­ne­tus, o Min­dau­gas su­vie­ni­jo šias že­mes į di­des­nį te­ri­to­ri­nį da­ri­nį - Lie­tu­vos vals­ty­bę.

Ši va­di­na­mo­ji di­de­lė te­ri­to­ri­ja yra vi­du­ram­žių fe­no­me­nas. Pra­ncū­zų me­dia­vis­tai, pa­vyz­džiui, Stépha­ne'as Bois­sel­lier, var­to­ja bū­tent to­kias są­vo­kas - „te­ri­to­ri­ja“ ir „di­de­lė te­ri­to­ri­ja“. Pa­sta­ra­sis ter­mi­nas nu­ro­do is­to­ri­jos mo­men­tą, kai at­si­ran­da jė­ga, ga­lin­ti su­vie­ny­ti, iš­lai­ky­ti ir val­dy­ti „di­de­lę te­ri­to­ri­ją“.

Min­dau­go lai­kų Lie­tu­vo­je at­si­ran­da šie bū­ti­ni val­dy­mo ele­men­tai, pa­vyz­džiui, jo ka­riau­na. XIII am­žiaus an­tro­je pu­sė­je iš is­to­ri­nių šal­ti­nių ima nyk­ti, o XIV am­žiu­je aps­kri­tai iš­nyks­ta pa­vie­nių Lie­tu­vos že­mių pa­va­di­ni­mai. Jos yra "su­ly­do­mos" į vie­na­ly­tį, tuo me­tu gal dar vis la­biau men­ta­li­nį da­ri­nį - Lie­tu­vą.

Gen­ti­nės že­mės taip pat tu­rė­jo tam ti­kras ri­bas, ku­rias mū­sų itin re­tai gy­ve­na­ma­me kraš­te (2-3 gy­ven­to­jai vie­nam kvad­ra­ti­niam ki­lo­me­trui) apib­rė­žia gy­ven­vie­tės. Šių že­mių ri­bas pa­pras­tai lė­mė geog­ra­fi­niai veiks­niai - upės, pel­kės, eže­rai, miš­kų ma­sy­vai - gam­ti­nės kliū­tys, ski­rian­čios vie­ną bend­ruo­me­nę nuo ki­tos. Gen­ties žmo­nės ži­no­jo, kad už ano miš­ko gy­ve­na „ki­ti“. Kar­tais gal net ne­ži­no­jo, kas tie „ki­ti“, bet ži­no­jo, kad tai jau ne jų že­mė ir ten ei­ti ne­ga­li­ma, nes ga­li žū­ti.

Kur kir­viai su­si­kirs - ten ir siena

- Kaip at­si­ran­da po­rei­kis nuo gam­ti­nių ri­bų pe­rei­ti prie su­si­ta­ri­mais nu­sta­ty­tų sie­nų?

- For­muo­jan­tis vals­ty­bei, ko­lo­ni­zuo­jant ne­gy­ve­na­mus pa­kraš­čius, anks­čiau ar vė­liau su­si­du­ria­ma su ku­ria nors sve­ti­ma po­li­ti­ne jė­ga. Pir­ma­ja­me Lie­tu­vos Sta­tu­te taip ir pa­sa­ky­ta - ar­cha­ji­nė nor­ma: kur kir­viai su­si­kirs, ten ir bus ri­ba. Tai yra vie­nas vals­tie­tis ker­ta miš­ką iš vie­nos pu­sės, o ki­tas - iš ki­tos, ir taip abu su­si­tin­ka. To­kiu bū­du ri­bą nu­sta­ty­da­vo ko­lo­ni­za­ci­niai pro­ce­sai.

Ki­tas svar­bus veiks­nys - to­kios ga­ly­bės kaip Vo­kie­čių or­di­nas at­si­ra­di­mas lie­tu­vių kai­my­nys­tė­je. Or­di­nas - vie­na mo­der­niau­sių, o gal ir pa­ti mo­der­niau­sia to lai­ko­tar­pio Eu­ro­pos vals­ty­bė. Jos val­dy­mo apa­ra­tas vi­siš­kai at­ri­bo­tas nuo gi­mi­ni­nių san­ty­kių. Šią vals­ty­bę val­do vie­nuo­liai, o juos jun­gia la­bai stip­rus po­li­ti­nis men­ta­li­te­tas. Jis la­bai ski­ria­si nuo tra­di­ci­nių feo­da­li­nių vals­ty­bių, ku­rio­se do­mi­nuo­ja val­do­vo gi­mi­ni­niai ry­šiai.

Or­di­nui ple­čiant val­das, jos im­amos da­ly­ti į te­ri­to­ri­nius ad­mi­nis­tra­ci­nius vie­ne­tus pa­gal tai, kur yra įsi­kū­ru­sios gy­ven­vie­tės. Su­ku­ria­mas par­api­jų, vys­ku­pys­čių tink­las, brė­žia­mos jų ri­bos. Ly­giai taip pat brė­žia­mos ir lie­tu­vių že­mes nuo or­di­no ski­rian­čios ri­bos.

- Tai­gi pir­mo­sios Lie­tu­vos sie­nos at­si­ran­da va­ka­ruo­se?

- Taip, pir­mų­jų sie­nų at­si­ra­di­mą le­mia Vo­kie­čių or­di­no kai­my­nys­tė. Iš jo į Lie­tu­vą at­ei­na pats te­ri­to­ri­nės vals­ty­bės su­vo­ki­mas, samp­ra­ta, kad val­do­mi ne tik žmo­nės, bet ir tam ti­kra kon­kre­ti te­ri­to­ri­ja, ku­rią rei­kia sau­go­ti.

1398 me­tais tarp Vo­kie­čių or­di­no ir Lie­tu­vos su­da­ro­ma Sa­ly­no tai­ka ir pir­mą­kart mū­sų is­to­ri­jo­je aiš­kiai nu­sta­to­ma li­ni­ji­nė sie­na tarp vals­ty­bių. Iki tol nie­kas mū­sų kraš­tuo­se iš tie­sų ne­su­vo­kė to, kad vals­ty­bės sie­na ga­li bū­ti li­ni­ja, o ne šiaip tei­gi­nys, kad ana ten, tarp tų miš­kų, yra gy­ven­vie­tė, ku­ri „prik­lau­so mums“.

Ru­sė­niš­ka specifika

- Kaip tuo pa­čiu lai­ko­tar­piu for­muo­ja­si ry­ti­nės LDK sie­nos?

- Kai ėmė for­muo­tis LDK sie­na, vi­si mū­sų kai­my­nai tu­rė­jo sa­vi­tą su­pra­ti­mą apie tai, kas yra vals­ty­bės sie­na ir kaip ji nu­sta­to­ma. To­dėl ir Lie­tu­vos sie­nos bu­vo brė­žia­mos kas­kart va­do­vau­jan­tis ati­tin­ka­mais pri­nci­pais. Nu­sta­tant sie­ną su Vo­kie­čių or­di­nu, pro­ce­sui įta­kos tu­rė­jo bū­tent or­di­nas ir jo puo­li­mas Lie­tu­vos vals­ty­bės bran­duo­lio link.

Tuo me­tu ru­sė­niš­ko­se že­mė­se bu­vo ki­to­kia pa­dė­tis. Jo­se vy­ra­vo po Ki­je­vo Ru­sios su­by­rė­ji­mo li­ku­sios ku­ni­gaikš­ti­jos, ku­rios tu­rė­jo sa­vi­tą te­ri­to­ri­nę struk­tū­rą ir jau nu­sta­ty­tas ri­bas. Šios se­no­sios, tra­di­ci­nės ri­bos la­bai ver­tin­tos ir sau­go­tos, nes vie­tos ku­ni­gaikš­čiai su­pra­to, kad pa­nai­ki­nus šias ri­bas iš­nyks ir pa­čios jų ku­ni­gaikš­ti­jos.

LDK ple­čiant sa­vo te­ri­to­ri­ją į ru­sė­nų že­mes, vals­ty­bės sie­nos nu­sta­ty­mui įta­kos taip pat tu­rė­jo uni­ver­sa­lios gam­ti­nės ri­bos - upės, miš­kai, pel­kės, ta­čiau taip to­se že­mė­se LDK pe­rė­mė jau tra­di­ci­nes ta­pu­sias ku­ni­gaikš­ti­jų sie­nas. In­kor­po­ruo­jant į LDK su­dė­tį ku­rią nors ru­sė­nų ku­ni­gaikš­ti­ją, jos iš­ori­nė sie­na tap­da­vo LDK iš­ori­ne sie­na.

- Te­ko va­do­vau­tis „ru­sė­niš­ka spe­ci­fi­ka“?

- Spe­ci­fi­nis reiš­ki­nys ru­siš­ko­se že­mė­se - par­ibio te­ri­to­ri­jos tarp Lie­tu­vos ir ru­siš­kų po­li­ti­nės ga­lios cen­trų, to­kių kaip Di­dy­sis Nau­gar­das. Eg­zis­ta­vo par­ibio gy­ven­vie­tės - vals­čiu­kai, ku­rių pri­klau­so­my­bė kei­tė­si „kaip tuo me­tu pa­to­giau“. Tai - tam ti­kros bu­fe­ri­nės zo­nos, kur po­li­ti­nė vals­ty­bės įta­ka bu­vo jun­ta­ma ma­žiau­siai.

Kaip ir di­de­lių vals­ty­bes ski­rian­čių dy­krų at­ve­ju, val­do­vai iš abie­jų pu­sių lai­kė šias te­ri­to­ri­jas „sa­vo­mis“, bet tai - teo­ri­nis lyg­muo. Pra­kti­ko­je (tai ypač iš­ryš­kė­jo XVI am­žiu­je) vis­kas bu­vo su­dė­tin­giau.

Mi­nė­tus pa­sie­nio vals­čiu­kus ati­tin­ka­mai į sa­vo pu­sę mė­gi­no "trauk­ti" abu val­do­vai. To­kioms te­ri­to­ri­joms bu­vo bū­din­gas „at­kri­ti­mas“. Jos bu­vo to­li nuo po­li­ti­nės ga­lios cen­tro ir, tar­ki­me, pa­si­kei­tus val­do­vui, jo­se kil­da­vo tam ti­kras są­my­šis, po­rei­kis iš nau­jo for­ma­li­zuo­ti san­ty­kius su nau­juo­ju val­do­vu ar­ba, prieš­in­gai, mė­gin­ti at­si­kra­ty­ti jo val­džios.

Ži­no­mi at­ve­jai, kai to­kių že­mių pa­klus­nu­mą te­ko už­si­ti­krin­ti jė­ga. Pa­vyz­džiui, Al­gir­das ren­gė ka­ro žy­gį į ru­sė­niš­kas že­mes. Koks nors par­ibio ba­jo­ras im­da­vo sa­va­va­liau­ti, ir di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis su ka­riau­na žy­giuo­da­vo jam „pri­min­ti“, kie­no iš tie­sų ten val­džia.

1346 me­tais mi­nė­tas ir toks pa­vyz­dys pa­sie­ny­je su Nau­gar­du: vie­nam par­ibio ba­jo­rui LDK pu­sė­je ėmus sa­va­va­liau­ti (net Al­gir­dą jis iš­drį­so šu­ni­mi ap­šauk­ti - bai­sus įžei­di­mas tais lai­kais), pa­tys nau­gar­die­čiai su­ma­nė iš­spręs­ti šią prob­le­mą. Su­šauk­ta „ve­čė“ nu­spren­dė tą ba­jo­rą „nu­ra­min­ti“, kol Lie­tu­vos val­do­vas ne­pa­gal­vo­jo, kad jo že­mė ga­li „at­kris­ti“ Nau­gar­dui, ir ne­atė­jo su sa­vo ka­riau­na spręs­ti klau­si­mo. Prob­le­mos spren­di­mas pa­pras­tas - nau­gar­die­čiai tie­siog nu­žu­dė per­ne­lyg il­gai val­džia žai­du­sį ba­jo­rą.

- Ka­da pra­dė­tos žy­mė­ti LDK sie­nos?

- Žy­mė­ti sie­nas pra­dė­ta pir­mo­sio­mis de­li­mi­ta­ci­jos su­tar­ti­mis. 1398 me­tais - Sa­ly­no tai­ka“ su Or­di­nu, o 1422 me­tais su­da­ry­ta Mel­no tai­ka. Tuo me­tu ir at­si­ra­do pir­mie­ji vals­ty­bės ri­bų ženk­li­ni­mo pa­vyz­džiai - ak­muo ply­na­me lau­ke ar pa­na­šus aiš­kiai ma­to­mas ženk­las.

Vė­liau at­si­ra­do to­bu­les­nės žy­mės - 1426 me­tais nu­sta­ty­ta sie­na tarp Li­vo­ni­jos ir LDK, ku­ri žy­mė­ta me­džiuo­se iš­rėž­tais kry­žiais ar­ba kau­pais (že­mės kau­bu­riai - aut. past.). Tai­gi XV am­žiaus pir­mo­je pu­sė­je pa­sie­nis jau žy­mė­tas, o tai ro­do, jog jis bu­vo ga­na gau­siai ap­gy­ven­tas, kad at­si­ras­tų po­rei­kis kur­ti dirb­ti­nius ženk­lus, nu­ro­dan­čius vals­ty­bės sie­ną.

1473 me­tais, žy­mint Li­vo­ni­jos ir LDK sie­ną, nu­ro­dy­ta iš­kas­ti grio­vį už 2 my­lių nuo Baus­kės pi­lies į LDK pu­sę, kad bū­tų ri­bo­ja­mas žmo­nių ju­dė­ji­mas. Per šį grio­vį nu­tie­sia­mas til­tas, o tai lei­džia šį ju­dė­ji­mą kon­tro­liuo­ti.

Pa­sie­nio gy­ven­to­jams nu­sta­ty­ta aiš­ki ri­ba, ku­rios jiems ne­va­lia per­ženg­ti. Žy­mė­ji­mo po­rei­kį ska­ti­no ir pa­sie­ny­je vyks­tan­tys in­ci­den­tai. Vie­tos gy­ven­to­jai ne­si­bo­dė­jo pe­rei­ti sie­nos ir apip­lėš­ti ki­to­je pu­sė­je gy­ve­nan­čių kai­my­nų. Vie­tos val­džios at­sto­vai ne­re­tai už­siim­da­vo pa­na­šiu „vers­lu“ - kir­tę sie­ną iš­si­va­ry­da­vo net vi­sus ku­rio nors par­ibio kai­mo gy­ven­to­jus, nes XVI am­žiu­je žmo­nės (dar­bo jė­ga) bu­vo la­bai ver­tin­gas tur­tas. To­kie vie­ti­nės reikš­mės pa­sie­nio in­ci­den­tai ga­lė­da­vo pe­raug­ti ir į ka­rus.

To­to­riams sie­nos nerūpėjo

- Ar si­tua­ci­ja įvai­riuo­se pa­sie­niuo­se sky­rė­si?

- Va­ka­ri­nių sie­nų žy­mė­ji­mą ini­ci­ja­vo Vo­kie­čių or­di­nas. Ru­sė­niš­ko­se že­mė­se steng­ta­si iš­lai­ky­ti tra­di­ci­nę sie­nų struk­tū­rą. Prie Juo­do­sios jū­ros XV am­žiu­je at­si­ra­do nau­jas įdo­mus fe­no­me­nas. Ten gy­ve­no kla­jok­lių gen­tys, ku­rioms šios ri­bos aps­kri­tai bu­vo ne­la­bai rei­ka­lin­gos. Jos tu­rė­jo tik abs­trak­tų su­vo­ki­mą to, kad kiek­vie­na gru­pė ga­li kla­jo­ti tam ti­kra­me area­le ir jai ne­de­ra per­ženg­ti jo ri­bų, pa­vyz­džiui, upės.

Ta­čiau šio­je te­ri­to­ri­jo­je ne­bu­vo kai­mų ar mies­tų, ku­rie su­kur­tų rea­lų po­rei­kį brėž­ti aiš­kias ri­bas. Šiuo at­ve­ju bū­tent LDK į šias že­mes at­ne­šė te­ri­to­ri­nio val­dy­mo samp­ra­tą. Nu­ro­dy­ta, kad, tar­ki­me, Dnies­tro ir Dniep­ro upės yra ne­per­žing­ti­nos ri­bos, pa­sta­ty­ta mui­ti­nė, ku­ri va­di­na­ma „Vy­tau­to pir­ti­mi“.

Nu­brėž­ti sie­ną šio­se dy­kro­se, kur nė­ra sės­lių gy­ven­to­jų, bu­vo su­dė­tin­ga. XV am­žiaus pa­bai­go­je - XVI am­žiu­je ne­ko­lo­ni­zuo­to­se pa­sie­nio te­ri­to­ri­jo­se sta­ty­tos pa­sie­nio pi­lys. Tai taip pat bu­vo ženk­las, ro­dan­tis to­to­riams, kad už šių pi­lių jie ne­sklis­tų. Ta­čiau aiš­kių sie­nų žy­mų tuo­se kraš­tuo­se ne­bu­vo.

- LDK at­ne­šė to­to­riams sie­nos samp­ra­tą, pa­žy­mė­jo jų tar­pu­sa­vio ri­bą. Ar kla­jok­liams ta ri­ba ką nors reiš­kė?

- Iš tie­sų vie­tos kla­jok­liams tos ri­bos be­veik nie­ko ne­reiš­kė. Jie to­liau kla­jo­jo. Svar­biau­sia to­kio­je si­tua­ci­jo­je - aukš­čiau­sio ly­gio su­si­ta­ri­mai, už­ti­kri­nan­tys, kad į LDK te­ri­to­ri­ją ne­ju­dė­tų Kry­mo cha­no ka­riau­nos. To­to­riai ne šiaip sau kla­jo­da­vo, jie plė­ši­kau­da­vo, ir tai bu­vo rim­ta prob­le­ma.

Va­ka­rų Eu­ro­po­je nuo­la­ti­nės sie­nų at­nau­ji­ni­mo su­tar­tys vi­du­ram­žiais reiš­kė tai­kos at­nau­ji­ni­mą. Tas pats ir pie­ti­niuo­se LDK pa­kraš­čiuo­se - su­si­ta­ri­mas su cha­nu dėl sie­nos nu­sta­ty­mo taip pat reiš­kė, kad už šios ri­bos ne­bus siun­čia­ma ka­riuo­me­nė. Nors, ži­no­ma, to­to­riai bu­vo sa­vo­tiš­ki žmo­nės - ža­dė­da­vo vie­na, o da­ry­da­vo ką ki­ta. To­kių tuš­čių tai­kin­gų pa­ža­dų pri­da­ly­ta dau­gy­bė.

Svar­bu pa­žy­mė­ti tai, ko­kį prog­re­są pa­da­rė LDK. Vos prieš šim­tą me­tų pa­ti ne­tu­rė­ju­si vals­ty­bės sie­nos samp­ra­tos ji ėmė jos mo­ky­ti to­to­rius.

Sie­ną ma­ta­vo virvėmis

- Kaip vy­ko sie­nų nu­sta­ty­mo pro­ce­dū­ra?

- Šal­ti­niai ne­pa­tei­kia daug duo­me­nų, bet kai kas yra ži­no­ma. Ren­gian­tis nu­sta­ty­ti sie­ną bū­da­vo su­da­ro­mos ša­lių ko­mi­si­jos. LDK ko­mi­si­ją pa­pras­tai su­da­ry­da­vo 5-6 at­sto­vai. Da­ly­vau­da­vo aukš­to ran­go par­ei­gū­nai iš de­li­mi­tuo­ja­mų te­ri­to­ri­jų, taip pat aukš­to ran­go dva­si­nin­kas, pa­pras­tai vys­ku­pas, ku­ris pa­tvir­tin­da­vo ko­mi­si­jos na­rių ir liu­dy­to­jų prie­sai­kas. Ko­mi­si­jos na­rių dar­bas - ves­ti de­ry­bas ir pa­tiems ap­va­žiuo­ti pa­sie­nio ruo­žą, dėl ku­rio spren­džia­ma. Bū­da­vo nu­sta­to­mas ko­mi­si­jų su­si­rin­ki­mo ter­mi­nas, o iki to tol vyk­da­vo in­ten­sy­vus su­si­ra­ši­nė­ji­mas, bu­vo tei­kia­mi su­tar­čių pro­jek­tai.

Su­si­ta­rus dėl sie­nos li­ni­jos, pra­si­dė­da­vo jos žy­mė­ji­mas, bū­da­vo sta­to­mi ri­bo­ženk­liai. Spe­cia­liai tam, kad ko­mi­si­ja ga­lė­tų ga­na leng­vai ir grei­tai nu­va­žiuo­ti vi­są marš­ru­tą, vie­tos par­ei­gū­nai bū­da­vo iš anks­to įpa­rei­go­ja­mi su­tvar­ky­ti ke­lius. Ko­mi­si­jai vyks­tant per gy­ven­vie­tes, jo­se rink­da­vo­si gy­ven­to­jai, tu­rin­tys liu­dy­ti, kur sie­na nuo se­no bu­vo: iki ku­rio miš­ko ar upės sa­vos že­mės tę­sė­si ar­ba kur se­nie­ji ri­bo­ženk­liai sta­ty­ti.

Pri­rei­kus at­lik­ti ma­ta­vi­mus nau­do­tos vir­vės, ku­rių il­gis bū­da­vo ko­mi­si­jų su­de­ri­na­mas, o pa­čios vir­vės ants­pau­duo­ja­mos, kad ku­riai nors ša­liai ne­kil­tų pa­gun­da jų pa­il­gin­ti ar pa­trum­pin­ti.

Žy­mė­ji­mui nau­do­ti ne tik dirb­ti­niai ženk­lai - dro­ži­niai me­džiuo­se, ak­me­ny­je iš­kal­ti ženk­lai ar su­pil­ti že­mės kau­bu­riai, bet ir esa­mi ob­jek­tai, pa­vyz­džiui, pi­lia­kal­niai, di­de­li me­džiai ar­ba ki­ti apy­lin­kė­je aiš­kiai iš­sis­ki­rian­tys ob­jek­tai.

Bai­gus žy­mė­ji­mo dar­bus ko­mi­si­jos dviem eg­zemp­lio­riais su­da­ry­da­vo sie­nos ap­ra­šus ir juos pa­tvir­tin­da­vo ants­pau­dais bei prie­sai­ko­mis. Se­niau­sia ži­no­ma to­kia su­tar­tis - 1473 me­tais pa­si­ra­šy­ta su Li­vo­ni­ja.

Pa­sie­nie­čių dar nebuvo

- Ar vi­du­ram­žiais eg­zis­ta­vo sie­nų ap­sau­ga? Kaip sie­na kon­tro­liuo­ta?

- Mo­der­nią­ja pra­sme - ne. Sie­nos nu­sta­ty­mas vi­du­ram­žių Eu­ro­po­je bu­vo to­ly­gus tai­kos su­tar­čiai. To­kia bu­vo pa­grin­di­nė jo pa­skir­tis. Sie­na ne­bū­da­vo nuo­lat sau­go­ma, o mui­ti­nės steig­tos ne pa­sie­ny­je, o re­gio­ni­niuo­se cen­truo­se. Lie­tu­vo­je bū­tent pa­sie­nio mui­ti­nės at­si­ra­do tik XVIII am­žiu­je. Tas pats pa­sa­ky­ti­na ir apie sie­nos ap­sau­gą.

Sie­nos kon­tro­lė ta­po ma­to­ma XVI am­žiu­je. Rei­kia pa­sa­ky­ti, kad sie­nos žy­mė­tos ap­gy­ven­tuo­se ruo­žuo­se. To­kiu bū­du pa­tys pa­sie­nio gy­ven­to­jai ir kon­tro­liuo­da­vo pa­dė­tį. Jie pra­neš­da­vo vie­tos par­ei­gū­nams apie įvai­rius pa­žei­di­mus, o tuo­met šie im­da­vo­si veiks­mų „tei­sin­gai“ sie­nai at­sta­ty­ti.

Tuo me­tu į pa­sie­nio dy­kras skver­bė­si vi­sos be­si­ri­bo­jan­čios vals­ty­bės, kol jų žmo­nės ne­su­si­dur­da­vo akis į akį. XVI am­žiu­je vy­ko sie­nų sta­bi­li­za­ci­jos pro­ce­sas. Įsi­sa­vi­nus dy­kras at­si­ra­do nau­ji sie­nų ruo­žai, juos ati­tin­ka­mai žy­mė­jo vals­ty­bių de­le­guo­ja­mos ko­mi­si­jos. La­bai svar­bu tai, kad į šiuos nau­jus ruo­žus iš abie­jų pu­sių bū­da­vo at­ke­lia­mi nau­ja­ku­riai, ku­rie taip pat pri­siim­da­vo šių sie­nų kon­tro­lę.

Nau­ja­ku­rių gy­ve­ni­mo są­ly­gos bu­vo ne pa­čios ge­riau­sios dėl daž­nų plė­ši­kiš­kų iš­puo­lių, ypač pa­sie­ny­je su Mask­vos ku­ni­gaikš­ti­ja. Jos val­dy­to­jai šią prob­le­mą ver­ti­no la­bai at­sai­niai, ne­pai­sy­da­mi nuo­la­ti­nių LDK skun­dų ir pra­šy­mų pa­ža­bo­ti siau­tė­jan­čius Mask­vos val­di­nius, ku­riems rei­dai į LDK te­ri­to­ri­ją bu­vo tie­siog pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis.

Ties va­ka­ri­nė­mis sie­no­mis si­tua­ci­ja bu­vo kiek ki­to­kia. Per jas taip pat ret­sy­kiais žy­giuo­da­vo prieš­o ka­riuo­me­nė, bet įdo­mu tai, kad ji ne­bū­ti­nai kė­lė grės­mę pa­sie­nio gy­ven­to­jams. Vo­kie­čių or­di­nui taip pat rei­kė­jo vie­tų ap­sis­to­ti. To­dėl, pa­vyz­džiui, Že­mai­ti­jos pa­sie­ny­je aiš­kiai bu­vo iš­ski­ria­mos gy­ven­vie­tės, ku­rio­se ga­li­ma ap­sis­to­ti, ir jos ne­siau­bia­mos. Or­di­no ka­riuo­me­nės lo­gi­ka šiuo at­ve­ju vi­sai su­pran­ta­ma: jei žy­gio me­tu iš­nai­kin­si vis­ką sa­vo ke­ly­je, kur ap­sis­to­si per ki­tą žy­gį? Tam ti­kru po­žiū­riu šių gy­ven­vie­čių žmo­nėms net ne­bu­vo di­de­lio skir­tu­mo, kie­no ka­riau­na pro juos žy­giuo­ja - sa­va ar sve­ti­ma.

- Kaip tuo­met bu­vo pa­lai­ko­mas sie­nos sta­bi­lu­mas?

- Vi­sos be­si­ri­bo­jan­čios ša­lys nuo­la­tos sek­da­vo, kad sie­nos ne­bū­tų pa­žei­džia­mos, „pas­len­ka­mos“ ir kad vie­tos gy­ven­to­jai ne­nai­kin­tų pa­sie­nio ženk­lų. Pa­vyz­džiui, 1545 me­tais Li­vo­ni­jos par­ei­gū­nai vyk­dė la­bai di­de­lio mas­to sie­nos pa­ti­kri­ni­mą ir kons­ta­ta­vo, kad daug kur pa­sie­ny­je su­nai­kin­ti ri­bo­ženk­liai - di­de­li ak­me­ni­niai kry­žiai. Ži­no­ma, ap­kal­tin­ti lie­tu­viai. Ati­tin­ka­mai lie­tu­vių ko­mi­si­ja tais pa­čiais nu­si­kal­ti­mais ap­kal­ti­no Li­vo­ni­jos pa­val­di­nius.

Sie­nos ženk­lo su­nai­ki­ni­mas bu­vo ga­na su­nkus nu­si­kal­ti­mas, ga­lin­tis su­kel­ti la­bai ne­ma­lo­nių pa­sek­mių. Jei ženk­lo ne­be­bu­vo, bu­vo ga­li­ma im­ti skverb­tis į kai­my­no te­ri­to­ri­ją. To­dėl sie­na bu­vo ti­kri­na­ma, siek­ta už­ti­krin­ti jos sta­bi­lu­mą, o kar­tu ir įtvir­tin­ti tai­ką. To­kie pro­ce­sai ypač bū­din­gi XVI am­žiaus an­trai pu­sei. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad XVI am­žiaus pa­bai­go­je va­ka­ri­nės LDK sie­nos jau bu­vo sta­bi­lios.

Pa­na­ši si­tua­ci­ja - Len­ki­jos pa­sie­ny­je. 1546 me­tais sie­na at­nau­jin­ta, su­da­ry­ti tie­siog mil­ži­niš­ki jos ap­ra­šy­mai. Po Liub­li­no uni­jos, kai Len­ki­jai ati­te­ko da­bar­ti­nės Ukrai­nos že­mės, jų ri­ba pa­žy­mi­ma pa­gal jau nu­sis­to­vė­ju­sias 1546-1566 me­tų LDK te­ri­to­ri­nių ad­mi­nis­tra­ci­nių vie­ne­tų ri­bas.

Ry­ti­nia­me pa­sie­ny­je si­tua­ci­ja bu­vo su­dė­tin­ges­nė - mi­nė­tos se­no­sios tra­di­ci­nės sie­nos truk­dė efek­ty­viam ad­mi­nis­tra­vi­mui. Vie­tos gy­ven­to­jai jas la­bai bran­gi­no ir sau­go­jo, to­dėl sie­nas keis­ti bu­vo la­bai su­nku. Be to, ry­ti­nių sie­nų sta­bi­lu­mą nuo­lat trik­dė Mask­va. Sie­nų pa­ti­kri­ni­mus vyk­dė be­veik vien LDK.

Rad­vi­lų ir Vy­tau­to sienos

- Mi­nė­jo­te ter­mi­ną „tei­sin­ga sie­na“. Ką jis reiš­kia?

- Be­ne sta­bi­liau­sia LDK sie­na XVI am­žiu­je bu­vo su Li­vo­ni­ja. Ji pri­mi­nė net ir da­bar­ti­nę, nors tuo me­tu bu­vo la­biau iš­lin­ku­si į LDK pu­sę. To me­to LDK ba­jo­rai žvel­gė į Li­vo­ni­ją kaip į silps­tan­čią vals­ty­bę ir sten­gė­si tuo pa­si­nau­do­ti - įvai­rio­mis prie­mo­nė­mis „stum­ti“ sie­ną į šiau­rę. Il­gą lai­ką net veng­ta aiš­kiai ją nu­sta­ty­ti.

Li­vo­ni­jos pa­sie­ny­je su­si­kū­rė Rad­vi­lų že­mių bran­duo­lys, gi­mi­nės liz­das. Jie bu­vo la­bai įta­kin­gi vals­ty­bės vei­kė­jai ir sa­vo val­dų ri­boms (šiuo at­ve­ju jos su­tam­pa su LDK ir Li­vo­ni­jos sie­na) pri­žiū­rė­ti sky­rė daug dė­me­sio. Šiuo at­ve­ju jų ir vals­ty­bės in­te­re­sai su­ta­po. Ši Li­vo­ni­jos sie­nos at­kar­pa dau­giau ar ma­žiau bu­vo nu­sta­ty­ta XV am­žiaus an­tro­je pu­sė­je ir ją im­ta va­din­ti „Rad­vi­lų sie­na“ („gra­ni­ca Ra­dzi­wil­lows­ka“).

Ma­no­ma, toks pa­va­di­ni­mas pri­li­po ne to­dėl, kad Rad­vi­los ten gy­ve­no, o dėl to, jog XV am­žiu­je nu­sta­tant šią sie­ną da­ly­va­vo Rad­vi­la As­ti­kai­tis. 1542 me­tais, at­nau­ji­nant sie­ną, vie­tos gy­ven­to­jų pra­šy­ta liu­dy­ti, kur ta „ti­kro­ji“ sie­na. Į tai jie at­sa­kė, kad štai čia vi­sa­da bu­vo ta Rad­vi­lų sie­na, nes „štai šio­je pa­čio­je vie­to­je Rad­vi­la sto­vė­jo ir duo­ną val­gė“, to­dėl ji ir yra „tei­sin­ga“.

Liu­di­jant „tei­sin­gas sie­nas“ XVI am­žiu­je pa­si­reiš­kė ir ki­tas fe­no­me­nas - la­bai daž­nai mi­nė­ta „Vy­tau­to sie­na“. Ne­va pats Vy­tau­tas ją to­kią nu­sta­tė ir to­dėl ji ne­lie­čia­ma. Įdo­mu tai, kad XVI at­nau­ji­nant sie­nas apk­laus­ti vals­tie­čiai tvir­ti­no, kad jų se­ne­liai, tė­vai, net ir jie pa­tys ma­tė, kaip Vy­tau­tas sie­ną žy­mė­jo. Šis pa­va­di­ni­mas ta­po to­kiu stip­riu sim­bo­liu ir taip įsi­šak­ni­jo žmo­nių są­mo­nė­je, kad net Or­di­nas pri­pa­ži­no „Vy­tau­to sie­ną“ kaip at­skai­tos taš­ką. Va­di­na­mo­sios Vy­tau­to sie­nos ženk­lai mi­nė­ti ne tik va­ka­ri­nia­me pa­sie­ny­je, bet ir prie Juo­do­sios jū­ros. XV am­žiu­je vi­du­ry­je, po Vy­tau­to mir­ties, ti­kri­nant Prū­si­jos sie­nas taip pat mi­nė­ta, kad ras­ti „Vy­tau­to ženk­lai“.

Su­si­for­ma­vo to­kia „tei­sin­gos“ sie­nos samp­ra­ta, ku­ri XVI am­žiu­je sie­ja­ma bū­tent su Vy­tau­tu. Šis fe­no­me­nas par­odo, kad Vy­tau­to val­dy­mo lai­kais iš tie­sų įvy­ko re­vo­liu­ci­nių po­ky­čių, ku­rie įtvir­ti­no žmo­nių mąs­ty­se­no­je pa­čią vals­ty­bės sie­nos samp­ra­tą.