Kęstutis – talentingiausias „senosios kartos“ karvedys

2016-07-07 "Lietuvos žinios"

Lie­tu­vos di­džia­jam ku­ni­gaikš­čiui Kęs­tu­čiui, val­džiu­siam vals­ty­bę kar­tu su bro­liu Al­gir­du, te­ko su­nkiau­sias iš­mė­gi­ni­mų lai­ko­tar­pis per vi­są ko­vų su Or­di­nu is­to­ri­ją. Ne­pai­sant to, kad lie­tu­vių ka­ry­ba spar­čiai to­bu­lė­jo, ka­ro eli­to gre­to­se ėmė ras­tis ri­te­rys­tės užuo­maz­gos, o pats Kęs­tu­tis bu­vo ta­len­tin­gas kar­ve­dys, vals­ty­bė iš­gy­ve­no itin su­nkią kri­zę, ku­rią įveik­ti ga­lė­jo tik nau­jai ka­ro ir val­dy­mo stra­te­gi­jai at­sto­va­vę bū­si­mie­ji val­do­vai.

Val­dant Kęs­tu­čiui (1337 – 1382 me­tais), Or­di­no žy­giai prieš Lie­tu­vą pa­sie­kė ak­ty­vu­mo vir­šū­nę. Nors lie­tu­viai ir mo­kė­si iš su­nkios ko­vų pa­tir­ties ir spar­čiai to­bu­li­no ka­ry­bą bei gink­luo­tę, kry­žiuo­čių spau­di­mą da­rė­si vis su­nkiau at­lai­ky­ti. Pa­sak ka­ro is­to­ri­ko Ka­ro­lio Zi­ka­ro, LDK sa­vo va­ka­ri­nes sie­nas gy­nė iš pa­sku­ti­nių jė­gų. Is­to­ri­ko tei­gi­mu, ve­da­mas ke­lių iš ei­lės ta­len­tin­gų di­džių­jų ma­gis­trų, Or­di­nas pa­sie­kė ne tik ak­ty­vu­mo, bet ir efek­ty­vu­mo vir­šū­nę.

Vie­nas fak­to­rių, lei­du­sių lie­tu­viams su­lai­ky­ti Or­di­no eks­pan­si­ją, bu­vo pa­ties Kęs­tu­čio kar­ve­džio ta­len­tas, ku­rį įver­ti­no ir pri­pa­ži­no net prieš­ai. Vis dėl­to, ne­pa­ka­ko nei jo, nei to, kad lie­tu­viš­ko­je ka­riau­no­je pa­laips­niui ėmė for­muo­tis prieš­inin­kui ga­lin­tis pri­lyg­ti ri­te­rių luo­mas. Koks be­bū­tų bu­vęs ta­len­tin­gas kar­ve­dys, Kęs­tu­tis ko­vė­si pa­gal „se­ną­sias“ (taip ka­ria­vo iki jo val­dę di­die­ji ku­ni­gaikš­čiai) ka­ry­bos tra­di­ci­jas, o ga­lu­ti­nei per­ga­lei pa­siek­ti kri­ti­nė si­tua­ci­ja rei­ka­la­vo nau­jo mąs­ty­mo ir nau­jų stra­te­gi­jų, ku­rias ga­liau­siai įgy­ven­di­no Kęs­tu­čio ir Al­gir­do sū­nūs Vy­tau­tas ir Jo­gai­la.

Or­di­nas ki­lo į le­mia­mą puolimą

– Iš dvie­jų to lai­ko­tar­pio val­do­vų Kęs­tu­tis bu­vo at­sa­kin­gas už „sun­kes­nį­jį“ – va­ka­rų – fron­tą. Lie­tu­viai čia jau yra įgi­ję daug pa­tir­ties, ko­vo­da­mi su Or­di­nu daug mo­kė­si ir to­bu­lė­jo. Kas bu­vo bū­din­ga lie­tu­vių ka­ry­bai val­dant Kęs­tu­čiui?

– Nors Kęs­tu­čio ir Al­gir­do val­dy­mo lai­ko­tar­pis daž­nai va­di­na­mas šlo­vin­gu, ne­pa­mirš­ki­me, kad ka­re su Or­di­nu są­ly­gos tuo me­tu iš es­mės pa­si­kei­tė. Ka­ri­niu po­žiū­riu LDK ju­dė­jo ak­la­vie­tės link, nes pa­laips­niui ėmė pra­ras­ti ini­cia­ty­vą. Ka­riau­ta la­bai daug ir ga­na sėk­min­gai, ta­čiau stra­te­gi­niu po­žiū­riu prob­le­mų vis dau­gė­jo, jos da­rė­si vis rim­tes­nės, nes Or­di­nas vis la­biau ir la­biau pe­rė­mė ka­ro veiks­mų ini­cia­ty­vą.

– Or­di­no puo­li­mas in­ten­sy­vė­jo?

– Val­dant Kęs­tu­čiui Or­di­nas į Lie­tu­vą su­ren­gė dau­giau žy­gių, nei val­dant bet ku­riam ki­tam di­džia­jam ku­ni­gaikš­čiui. Tuo pa­čiu me­tu lie­tu­viai taip pat ren­gė dau­giau žy­gių prieš Or­di­ną, ta­čiau iš­tek­liai ėmė „braš­kė­ti“, ka­riau­ta ties ga­li­my­bių ri­ba. Al­gir­das tuo me­tu plė­tė lie­tu­vių im­pe­ri­ją į ry­tus, o Kęs­tu­tis va­ka­ruo­se mė­gi­no iš­lai­ky­ti sta­tus quo.

Lie­tu­viai, kaip ir anks­čiau, spar­čiai mo­kė­si iš Or­di­no, pe­ri­mi­nė­jo ka­ry­bos ir tech­no­lo­gi­jų nau­jo­ves bei mo­kė­si eu­ro­pie­tiš­kos ar­ba ri­te­riš­kos ka­ry­bos samp­ra­tos, ta­čiau to­bu­lė­jo ir Or­di­nas.

Lie­tu­viai, ži­no­ma, jau bu­vo su­kau­pę il­ga­me­tę ko­vų su kry­žiuo­čiais pa­tir­tį ir nuo­lat sie­kė ne­at­si­lik­ti nuo prieš­inin­ko, bet ir Or­di­nas ne­bu­vo iner­tiš­kas da­ri­nys. Jam va­do­va­vo ke­le­tas iš ei­lės ta­len­tin­gų ma­gis­trų, sėk­min­gai pa­ver­tu­sių Or­di­ną, leis­ki­te iro­niš­kai pa­va­din­ti, „ka­ri­nio sa­fa­rio or­ga­ni­za­vi­mo įmo­ne“, sėk­min­gai vei­kian­čia vi­so­je Eu­ro­po­je, kur Or­di­nas la­bai sėk­min­gai vyk­dė in­for­ma­ci­nes kam­pa­ni­jas ir pri­trau­kė dau­gy­bę ri­te­rių kry­žei­vių iš vi­so Se­no­jo že­my­no.

Šven­to­ji Že­mė tuo me­tu jau bu­vo pra­ras­ta ir vi­sa Eu­ro­pos kry­žiuo­čių ener­gi­ja nu­kreip­ta šia vie­nin­te­le li­ku­sia kryp­ti­mi – į Lie­tu­vą.

– Kiek sva­ri ši kry­žiuo­čių „mig­ra­ci­ja“ į pa­gal­bą Teu­to­nų Or­di­nui?

– Ne­rei­kia ma­ny­ti, kad iš Eu­ro­pos at­vyks­tan­tys kry­žiuo­čiai bu­vo pa­vie­nių ri­te­rių bū­riai. Į kry­žiaus žy­gius trau­kė ka­ra­liai ir sos­to įpė­di­niai. Jie į Lie­tu­vą žy­gia­vo ti­krai ne vie­ni, ar su men­ka pa­ly­da, o ves­da­vo­si bent pu­sę, o kar­tais ir di­des­nę da­lį sa­vo vals­ty­bių ka­riuo­me­nės. Tai bū­da­vo mil­ži­niš­kos pa­jė­gos. Pri­dė­ki­me tai, kad to­kie žy­giai vir­to sis­te­min­gu reiš­ki­niu ir su­pra­si­me, kad LDK te­ko at­lai­ky­ti vis di­dė­jan­tį nuo­la­ti­nį spau­di­mą.

Lie­tu­viai lai­kė­si, ta­čiau ėmė pra­ras­ti po­zi­ci­jas. Kri­to sim­bo­liu lai­ky­ta, stip­riau­sia va­ka­ri­nia­me pa­sie­ny­je bu­vu­si Kau­no pi­lis.

Rei­kė­jo nau­jos strategijos

– Bet juk iki Kęs­tu­čio lie­tu­viai taip pat su­si­dur­da­vo su di­džiu­liu spau­di­mu ir la­bai rim­tais iš­šū­kiais, bet vi­sa­da su­ge­bė­jo mo­ky­tis ir pri­si­tai­ky­ti prie prieš­inin­ko pri­me­ta­mų ka­ro tai­syk­lių. Ar tai reiš­kia, kad val­dant Kęs­tu­čiui įsi­ga­lė­jo stag­na­ci­ja ir to­bu­lė­ta ne­pa­kan­ka­mai spar­čiai?

– Ti­krai ne. Lie­tu­vių ka­ry­ba to­bu­lė­jo, ta­čiau Or­di­nas to­bu­lė­jo spar­čiau. Kry­žiuo­čiams pa­vy­ko telk­ti vis di­des­nius ka­ro re­sur­sus, o lie­tu­viai pri­lyg­ti ne­la­bai be­tu­rė­jo kuo. Ta­čiau stag­na­ci­jos ti­krai ne­bu­vo. Kęs­tu­tis bu­vo la­bai lanks­tus, žai­biš­kai rea­guo­jan­tis kar­ve­dys. Ga­li­ma net teig­ti, kad jis bu­vo efek­ty­viau­sias kar­ve­dys, ly­gi­nant su prieš jį bu­vu­siais ku­ni­gaikš­čiais. Jis vis­ką da­rė tei­sin­gai, ta­čiau „se­no­viš­kai“. Tuo me­tu LDK jau su­bren­do nau­jos stra­te­gi­jos po­rei­kis.

Kaip jau mi­nė­jau, to­bu­lė­ja­ma nė kiek ne lė­čiau nei anks­tes­niu lai­ko­tar­piu. To­liau pe­ri­ma­mos tech­no­lo­gi­nės nau­jo­vės. Pa­vyz­džiui, tin­ka­ma ilius­tra­ci­ja bū­tų Ker­na­vės val­dy­to­jo Vy­gan­to 1388 me­tų ants­pau­das, ku­ria­me pa­vaiz­duo­tas rai­te­lis (ma­tyt sim­bo­li­zuo­jan­tis ša­lį gi­nan­tį val­do­vą). De­ta­lės nė­ra la­bai ryš­kios, ta­čiau ga­li­ma įžiū­rė­ti, kad rai­te­lis dė­vi ki­ra­są ir ba­si­ne­tą su ant­vei­džiu. Tai reiš­kia, kad bent jau tuo­me­ti­nis LDK ka­ri­nis eli­tas tu­ri vi­siš­kai ri­te­riš­ką eki­puo­tę. Su­ras­ta to lai­ko­tar­pio bri­gan­ti­nos šar­vų de­ta­lių. Tai­gi, gink­luo­tės at­žvil­giu lie­tu­viai žen­gė ko­ja ko­jon su Or­di­nu.

– Tai­gi, nors lie­tu­viai ir to­liau to­bu­lė­jo, Or­di­nas grei­čiau su­ras­da­vo „vais­tų“ nuo jų, o ne at­virkš­čiai.

– Or­di­nas tuo me­tu vei­kė la­bai efek­ty­viai. Ėmė ne­pa­kak­ti net ir tų mak­si­ma­lių pa­stan­gų, ku­rias į ka­rą dė­jo lie­tu­viai.

Pir­mie­ji riteriai

– Ka­ri­nis lie­tu­vių eli­tas Kęs­tu­čio lai­kais eki­pi­ruo­tas pa­gal eu­ro­pie­tiš­kus stan­dar­tus. Ar pa­go­nių ka­riai pe­rė­mė ir ri­te­riš­ką tra­di­ci­ją, t. y. pas mus at­si­ra­do eu­ro­pie­tiš­kas ri­te­rių luo­mas?

– Kai sa­ko­me ri­te­ris, įsi­vaiz­duo­ja­me kil­nų ka­rį. Ta­čiau pa­žvel­ki­me pra­gma­tiš­kiau: ri­te­ris, mū­siš­kai ta­riant, bu­vo ba­jo­ras. Tai vi­sai ki­tas vi­suo­me­nės sluoks­nis nei, pa­vyz­džiui, lie­tu­vių lei­čiai (pro­fe­sio­na­lūs ka­riai, su­da­rę ka­riau­nos bran­duo­lį). Iš jų for­ma­vo­si ba­jo­ri­jos sluoks­nis, ta­čiau Kęs­tu­čio lai­kais jie vis dar pa­tys arė sa­vo že­mę. Tuo me­tu ti­kras ba­jo­ras pats jau ne­be­dir­bo, o nau­do­jo­si ki­tų žmo­nių dar­bo vai­siais. Jo pa­ties gy­ve­ni­mas bu­vo skir­tas ka­ry­bai ir tam ba­jo­ras sky­rė vi­są sa­vo ener­gi­ją.

Nors ba­jo­ri­jos for­ma­vi­mą, kaip ir dau­ge­lį ki­tų re­for­mų, už­bai­gė Vy­tau­tas, Kęs­tu­čio lai­kais jau ėmė for­muo­tis lie­tu­viš­ko­ji ba­jo­ri­ja. Be to, ri­te­ris – la­bai efek­ty­vus ir ge­rai eki­puo­tas ka­ri­nis vie­ne­tas. Eu­ro­po­je vyks­tant ka­ri­nių tech­no­lo­gi­jų pro­ver­žiams, ri­te­rių gink­luo­tė la­bai bran­go, to­dėl ją įsi­gy­ti ga­lė­jo tik tur­tin­gas ba­jo­ras, gy­ve­nan­tis iš vals­tie­čių jam su­krau­na­mo tur­to.

– Nuo mo­kyk­los suo­lo gir­dė­jo­me, kad Kęs­tu­tį net ir prieš­ai va­di­no ti­kru ri­te­riu. Ar ti­krai jis bu­vo toks?

– Kiek ga­li­me spręs­ti iš to, kas ži­no­ma is­to­ri­kams, Kęs­tu­tis bu­vo la­bai cha­riz­ma­tiš­ka as­me­ny­bė. Iš tie­sų, jo am­ži­nin­kai, įskai­tant ir prieš­us, at­si­lie­pė apie jį kaip apie kil­nų ka­rį – ti­krą ri­te­rį. Ma­tyt, kaž­ko­kiu bū­du jis ti­krai su­ge­bė­jo įver­tin­ti eu­ro­pie­tiš­ką ri­te­riš­ku­mo samp­ra­tą, su­vok­ti ir pe­rim­ti ri­te­rio gar­bės ko­dek­są. Jis pra­dė­jo žais­ti pa­gal tas pa­čias tai­syk­les, kaip ir prieš­inin­kas. Ga­li­ma sa­ky­ti, ėmė va­do­vau­tis „tarp­tau­ti­ne tei­se“.

Vo­kie­čių šal­ti­niuo­se ti­krai pa­mi­nė­tas bent vie­nas pa­vyz­dys, kaip ri­te­ris kry­žiuo­tis ko­vė­si dvi­ko­vo­je su lie­tu­vių ka­riu. Dvi­ko­va vy­ko pa­gal va­ka­rie­tiš­kas tai­syk­les. Šis pa­vyz­dys ro­do, kad ri­te­rys­tės idė­jas pe­rė­mė ne tik Kęs­tu­tis, bet ir jo ar­ti­miau­sios ap­lin­kos ka­riai.

– Ko­dėl tai vy­ko? Lie­tu­vių ka­riai no­rė­jo bū­ti pa­na­šes­ni į sa­vo ga­lin­guo­sius prieš­us?

– Už­ti­krin­tai ne­ga­li­me at­sa­ky­ti. Bet ko­dėl gi ne? Ko­vos su kry­žiuo­čiais jau vy­ko daug de­šimt­me­čių. Kęs­tu­tis – Ge­di­mi­no sū­nus – užau­go šių ko­vų kon­teks­te. Šis idė­jų pe­rė­mi­mas tie­siog ne­ga­lė­jo ne­vyk­ti. Kai tiek il­gai ka­riau­ji su tuo pa­čiu prieš­inin­ku ir kar­tu su juo to­bu­lė­ji, ga­li­ma spė­ti, kad ne­iš­ven­gia­mai at­ra­si ja­me kaž­ko­kių tau pa­tin­kan­čių sa­vy­bių ir pri­tai­ky­si jas sau.

– Apie Kęs­tu­tį at­si­liep­da­vo ne vi­sa­da tei­gia­mai. Pa­vyz­džiui, pa­kliu­vęs į ne­lais­vę, jis pri­sie­kė krikš­ty­tis, ta­čiau to ne­pa­da­rė. Prie­sai­kos lau­žy­mas ne­la­bai ati­tin­ka kil­naus ri­te­rio samp­ra­tą.

– Kęs­tu­tis bu­vo uni­ver­sa­lus, veik to­bu­las ka­rys. Vie­na ver­tus, jis ga­lė­jo de­mons­truo­ti kil­nu­mą, įspė­da­mas prieš­ą apie ren­gia­mą ant­puo­lį, ta­čiau, kai to rei­ka­lau­da­vo ap­lin­ky­bės, jis im­da­vo­si gud­ry­bės, kad su­klai­din­tų prieš­ą. Kęs­tu­čio – ri­te­rio pa­veiks­lą pa­tei­kė ne kas ki­tas, o jo prieš­ų kro­ni­ki­nin­kai. Reiš­kia, ne­pai­sant, mi­nė­tų gud­ry­bių, prieš­as juo ža­vė­jo­si.

– Vis dėl­to net ir vi­sų su­mi­nė­tų Kęs­tu­čio ta­len­tų ne­pa­ka­ko, kad iš­spręs­tų ties va­ka­ri­nė­mis LDK sie­no­mis su­si­da­riu­sią kri­zę?

– Kad iš­spręs­tų šią gi­lią kri­zę, pri­va­lė­jo pa­si­keis­ti vals­ty­bės val­do­vų mąs­ty­se­na ir po­li­ti­ka. Jo­gai­la ir Vy­tau­tas ta­po tais nau­jos epo­chos val­do­vais ir nau­jos po­li­ti­kos vyk­dy­to­jais. Tarp is­to­ri­kų eg­zis­tuo­ja nuo­mo­nė, kad su Kęs­tu­čio nu­žu­dy­mu ga­lė­jo bū­ti su­si­jęs ne tik Jo­gai­la, bet ir Vy­tau­tas, abu su­pra­tę, kad jų tė­vų vyk­dy­ta po­li­ti­ka ve­dė pra­lai­mė­ji­mo link. Šių nau­jos kar­tos val­do­vų stra­te­gi­ja jau iš es­mės sky­rė­si nuo pirm­ta­kų.