Algirdas – rytinės imperijos kūrėjas

2016-09-12 "Lietuvos žinios"

Di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis Al­gir­das, kur­da­mas sa­vo im­pe­ri­ją ru­sė­nų že­mė­se, pa­de­mons­tra­vo įžval­gaus po­li­ti­ko ir su­ma­naus kar­ve­džio sa­vy­bes. Vie­na ver­tus, jis sis­te­min­gai įtvir­ti­no sa­vo val­džią da­lin­da­mas vie­ti­nin­kų pos­tus sa­vo gau­siems šei­mi­nykš­čiams. Ki­ta ver­tus, jis ne ma­žiau sėk­min­gai įžvelg­da­vo ga­li­my­bes, ka­da kar­du ga­li­ma pa­siek­ti dau­giau nei ve­dy­bo­mis.

Pa­sak is­to­ri­ko dr. And­re­jaus Ryč­ko­vo, Al­gir­dui ne­rei­kė­jo to­li ieš­ko­ti pa­ti­ki­mų žmo­nių, ku­riems bū­tų pa­ves­ta val­dy­ti prie LDK pri­jung­tas ru­sė­nų že­mes – val­do­vo šei­ma bu­vo pa­kan­ka­mai gau­si, kad užim­tų svar­biau­sias po­zi­ci­jos ir Al­gir­dui ne­rei­kė­tų per­ne­lyg ne­ri­mau­ti dėl vie­nos ar ki­tos ku­ni­gaikš­ti­jos lo­ja­lu­mo. Kaip ir jo tė­vas Ge­di­mi­nas, Al­gir­das ak­ty­viai iš­nau­do­jo ve­dy­bi­nę dip­lo­ma­ti­ją plės­ti sa­vo val­das. Ta­čiau įžvel­gęs pa­lan­kią si­tua­ci­ją, an­tai su­iru­tę Auk­so Or­do­je, jis taip pat sėk­min­gai tvir­ti­no sa­vo val­džią ir kar­du.

– Ku­ris Al­gir­do ta­len­tas bu­vo ryš­kes­nis: kar­ve­džio, ar po­li­ti­ko ir dip­lo­ma­to?

– Al­gir­das ki­lo iš Ge­di­mi­no šei­mos ir, kaip ir tė­vas, pa­si­žy­mė­jo tiek po­li­ti­ko­je, plės­da­mas sa­vo val­das su­tar­ti­mis ir ve­dy­bo­mis, tiek ir ka­ry­bo­je. Kaip ir Ge­di­mi­nas, jis taip pat bu­vo ga­bus kar­ve­dys. Pats tu­rė­jo di­de­lę šei­mą, iš dvie­jų san­tuo­kų jis su­si­lau­kė apie 20 vai­kų – ti­krai įspū­din­gas skai­čius.

Vi­sai pla­čiai jo šei­my­nai, kaip ir ar­ti­miems jo rė­mė­jams, rei­kė­jo iš­ko­vo­ti „vie­tą po sau­le“ ir tam ti­ko pa­čios įvai­riau­sios prie­mo­nės. Tar­ki­me, Vi­tebs­ko ku­ni­gaikš­ti­ją Al­gir­das ga­vo tai­kiai, po ve­dy­bų su Vit­bes­ko ku­ni­gaikš­čio du­kra.

Al­gir­das la­bai sėk­min­gai iš­nau­do­jo sa­vo šei­mos gau­su­mą, skir­da­mas sa­vo vai­kus val­dy­ti da­li­nes ku­ni­gaikš­ti­jas. Šiuo at­žvil­giu jo si­tua­ci­ja bu­vo pa­lan­kes­nė nei, tar­ki­me, Vy­tau­to, ku­ris ku­ni­gakš­ti­joms val­dy­ti tu­rė­jo ras­ti pa­ti­ki­mų bend­ra­žy­gių, drau­gų. Al­gir­das ga­lė­jo pa­sik­liau­ti sa­vo šei­mos na­riais.

Be to, kal­ba­me apie di­de­les te­ri­to­ri­jas, ku­rio­se bu­vo ne­daug gy­ven­to­jų. Al­gir­do šei­mos po­li­ti­ka šiuo at­žvil­giu bu­vo efek­ty­ves­nė nei gro­bia­mų­jų žy­gių ren­gi­mas. Al­gir­das, ma­tyt, ge­rai iš­mo­kęs sa­vo tė­vo val­dy­mo me­no, taip pat sis­te­min­gai įtvir­ti­no sa­vo val­džią ry­ti­nė­se že­mė­se. Jis su­kū­rė tvir­tą po­li­ti­nę sis­te­mą, pa­grįs­tą gi­mi­nys­tės ry­šiais.

– Vis­gi be ka­ro tais lai­kais ne­ga­lė­jai ap­siei­ti. Ir Al­gir­dui taip pat te­ko ne kar­tą grieb­tis kar­do po­li­ti­kos.

– Įdo­mų da­ly­ką apie Al­gir­do lai­kų ka­ry­bą (Mė­ly­nų­jų van­de­nų mū­šis, žy­giai prieš Mask­vą ir kt.) ran­da­me Ro­go­žos me­traš­ty­je, ku­ria­me vi­si šie ka­ro žy­giai api­bū­di­na­mi ter­mi­nu „li­tovš­či­na“. Ga­li­me pa­ste­bė­ti, kad ru­sė­nų me­traš­čiai pa­na­šiai įvar­di­no ir mon­go­lų to­to­rių antp­lū­džio epo­chą – jų už­ka­ria­vi­mai bu­vu­sios Ki­je­vo Ru­sios te­ri­to­ri­jo­je va­din­ti „ta­tarš­či­na“. Al­gir­do žy­giams ru­sė­nų že­mė­se api­bū­din­ti me­traš­ti­nin­kai pa­si­rin­ko tą pa­tį apib­rė­ži­mą, ku­rį tai­kė to­to­riams.

Kuo už­siė­mė Al­gir­do ka­riau­na jos žy­giuo­se? Siau­bė te­ri­to­ri­ją, ėmė duo­kles.

– La­biau­siai ži­no­mi Al­gir­do žy­giai į Mask­vą, kuo­met po tri­jų ap­gul­čių ji taip ir ne­bu­vo pa­im­ta. Ar Al­gir­das ne­įs­ten­gė pa­im­ti Mask­vos, ar pats jo žy­gių tiks­las bu­vo ki­toks?

– Al­gir­do ka­rų su Mask­va pa­grin­das bu­vo par­ama jo svai­niui Tve­rės ku­ni­gaikš­čiui My­ko­lui. Ar ti­krai Al­gir­das sie­kė ga­lu­ti­nės Tve­rės per­ga­lės prieš Mask­vą? Su­nku pa­sa­ky­ti. Is­to­riog­ra­fi­jo­je yra nuo­mo­nių, kad jis ne­sie­kė Mask­vos su­nai­ki­ni­mo ir vi­siš­ko Tve­rės įsi­ga­lė­ji­mo to­se že­mė­se. To­dėl su­nku pa­sa­ky­ti, ko jis sie­kė ap­gul­da­mas Mask­vą: pa­lan­kes­nių po­zi­ci­jų de­ry­boms, ar ko­kio nors ki­to tiks­lo.

Čia ga­li­me dar kar­tą pri­si­min­ti Al­gir­do po­li­ti­ko ge­bė­ji­mus. Jis ge­rai iš­ma­nė, ka­da ga­lė­jo pa­si­nau­do­ti jam pa­lan­kia po­li­ti­ne si­tua­ci­ja. Ka­ro žy­gius į ru­sė­nų že­mes jis ėmė reng­ti tuo me­tu, kai Auk­so Or­do­je tvy­ro­jo su­iru­tė, vy­ko tar­pu­sa­vio rie­te­nos.

– „Sun­kia­ja­me“ va­ka­ri­nia­me LDK fron­te tuo me­tu vy­ko itin spar­tus lie­tu­vių ka­ry­bos to­bu­lė­ji­mas, vy­ko nuo­la­ti­nis in­ten­sy­vus nau­jo­vių pe­rė­mi­mo pro­ce­sas. Ar tas pats vy­ko ir Ry­tuo­se?

– Ry­tuo­se yra daug aš­tres­nė šal­ti­nių prob­le­ma. Kry­žiuo­čių vals­ty­bė bu­vo va­ka­rie­tiš­ka, tu­rė­jo la­bai iš­vys­ty­tą raš­ti­ją, ku­ri ir lei­do mums dau­giau su­ži­no­ti apie lie­tu­vių ka­ry­bą ta­me re­gio­ne. Ru­sė­nų šal­ti­niai tiek in­for­ma­ci­jos ne­su­tei­kia ir ne­lei­džia aiš­kiai sa­ky­ti, ar lie­tu­viai Ry­tuo­se pe­rė­mė ru­sė­niš­kas, o gal mon­go­liš­kas ka­ry­bos tra­di­ci­jas.

Ga­li­ma bū­tų spė­ti, kad tam ti­kra in­teg­ra­ci­ja ar pri­si­tai­ky­mas vy­ko, nes di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio žy­giuo­se da­ly­va­vo ru­sė­nų že­mių ka­riau­nos ir jas ve­dan­tys ku­ni­gaikš­čiai. Taip pat su­nku pa­sa­ky­ti, ko­kią da­lį ka­riuo­me­nės tuo­se žy­giuo­se su­da­ry­da­vo bū­tent ru­sė­nai. Grei­čiau­siai tai pri­klau­sy­da­vo nuo žy­gio tiks­lo, jo po­bū­džio ir pa­si­rink­to marš­ru­to.

Ži­no­me, kad gy­ny­bi­niuo­se žy­giuo­se, kai rei­kė­da­vo vy­ti prieš­ą, da­ly­vau­da­vo vi­sa už­pul­ta že­mė, kiek­vie­nas lais­vas žmo­gus. Puo­la­muo­siuo­se žy­giuo­se kliau­ta­si ma­žes­nė­mis, bet efek­ty­ves­nė­mis pa­jė­go­mis.

– Ką ži­no­me apie Al­gir­do ka­rių gink­luo­tę?

– Tuo lai­ko­tar­piu tech­no­lo­gi­nės nau­jo­vės įsi­sa­vin­tos spar­čiai. At­siž­vel­giant į tai, kad vi­suo­me­nė bu­vo jau iš­sis­luoks­nia­vu­si, ga­li­me ga­na drą­siai teig­ti, jog aukš­čiau­sią sta­tu­są tu­rė­ję žmo­nės ga­lė­jo sau leis­ti ge­riau­sią to me­to gink­luo­tę.

At­siž­vel­giant į re­gio­no ka­ry­bos są­ly­gas, pa­vyz­džiui, di­de­li at­stu­mai, ga­li­ma teig­ti, kad do­mi­na­vo leng­vo­ji rai­ti­ja. Su­nku įsi­vaiz­duo­ti, kad vie­ti­nė ka­ry­bos tra­di­ci­ja ir už­si­mez­gęs kon­tak­tas su to­to­riais ne­tu­rė­jo įta­kos bend­ram ka­riau­nos vaiz­dui. Be to, ne­pa­mirš­ki­me, kad su­nkūs šar­vai ir ge­riau­si gink­lai bu­vo di­džiu­lė pra­ban­ga. Reiš­kia, tiek Ry­tuo­se, tiek Va­ka­ruo­se juos ga­lė­jo sau leis­ti tik aukš­čiau­sio sta­tu­so ka­riai.

– Kaip Al­gir­das įvei­kė mon­go­lus Mė­ly­nų­jų van­de­nų mū­šy­je? Juk ši iš Ry­tų at­ėju­si ka­ri­nė ga­ly­bė iki tol bu­vo lai­ko­ma ne­įvei­kia­ma?

– Ti­krai ži­no­me tiek, kad Al­gir­do ka­riuo­me­nė 1362 me­tais nu­siau­bė Mė­ly­nų­jų van­de­nų apy­lin­kes. Apie pa­tį mū­šį mi­ni­ma „Pa­sa­ko­ji­me apie Po­do­lę“, ku­ris su­kur­tas ke­liais de­šimt­me­čiais vė­liau. Tuo me­tu, kai dėl Po­do­lės var­žė­si LDK ir Len­ki­ja ir LDK rei­kė­jo pa­grįs­ti Po­do­lės val­dy­mo tei­sė­tu­mą.

Pa­sa­ko­ji­mas pra­si­de­da kaip tik nuo to, kaip Al­gir­das su­mu­šė tas že­mes lyg sa­vo tė­vo­ni­jas val­džiu­sius to­to­rių di­di­kus. Po šios per­ga­lės jis „vi­sos Lie­tu­vos“ var­du at­siun­tė ten val­dy­ti ka­ri­jo­tai­čius.

Ob­jek­ty­viai ver­tin­ti šio me­traš­ti­nio šal­ti­nio in­for­ma­ci­ją yra su­dė­tin­ga. Kad ir dėl to, jog ja­me su­ra­šy­ta žo­di­nės ar­ba pa­sa­ko­ja­mo­sios tra­di­ci­jos bū­du per­teik­tos ži­nios apie se­niai vy­ku­sius įvy­kius.