„Karalius poryt“ – paskutinysis Jogailaitis, vos nesunaikinęs LDK

2018-06-25 "Lietuvos žinios"

Ro­man­tiš­ka ir tra­giš­ka mei­lės is­to­ri­ja – be­ne gar­siau­sias pa­li­ki­mas, apib­rė­žian­tis Žy­gi­man­to Au­gus­to por­tre­tą lie­tu­vių is­to­ri­nė­je at­min­ty­je. Šis įvaiz­dis daž­nai už­go­žia tai, kad pa­sku­ti­ny­sis Jo­gai­lai­čių di­nas­ti­jos ka­ra­lius vi­sų pir­mą bu­vo vie­nas iš silp­niau­sių val­do­vų per vi­są Lie­tu­vos is­to­ri­ją.

Prastas administratorius ir dar prastesnis derybininkas, labiau rūpinęsis menais ir savo laisvalaikiu, nei valstybės reikalais. Skyręs daug dėmesio meilės reikalams ir abejingas valdinių lūkesčiams. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją jis sumažino per pusę, vien norėdamas parodyti didikams „kas čia viršininkas“. Koks buvo paskutinysis valdovas jogailaitis, LŽ kalbėjosi su karo istoriku Karoliu Zikaru:

– Pradėkime nuo to, kaip gi iš tiesų reikėtų vadinti šį valdovą: Žygimantu, Zigmantu ar Sigizmundu?

– Žygimantas – XX amžiuje sulietuvinta forma, kurios XVI amžiuje greičiausiai ir nebuvo. Žinoma, tai nereiškia, kad ji mums nevartotina. Kita vertus, tikroji lotyniška vardo forma būtų Sigizmundas. Galbūt tiksliau būtų vadinti Zigmantu, kaip tai daro ir lenkai. Zigmas – iki šiol Lietuvoje įprastas vardas, tai galėtume karalių ir taip vadint.

– Ar yra tiesos istorinėje legendoje, kad Žygimantą Augustą vaikystėje labai lepino jo motina karalienė Bona Sforca?

– Pats ne kartą esu susimąstęs apie tai, kaip gi gavosi, kad tokių „gerų tėvų“ vaikas išaugo į tokį nevykusį valdovą. Abu tėvai – Žygimantas Senasis ir Bona Sforca buvo labai stiprios asmenybės, o į vaikystėje sosto paveldėtoju tapusį Žygimantą Augustą buvo dedamos labai didelės viltys. Gal tai buvo veiksnių visuma, lėmusi atvirkštinį rezultatą.

Visgi moters vaidmuo tų laikų auklėjime buvo daug svarbesnis, o Bona Sforca buvo neįprastai stipri ir valdinga moteris. Sakyčiau, kad ji turbūt buvo ryškiausia moteris senosios Lietuvos istorijoje. Tuo pat metu Žygimantą Senajį galima vertinti ne tik kaip vieną stipriausių, bet ir vieną iš labiausiai Lietuvai nusipelniusių Jogailaičių. Žinia, turint tokius iškilius tėvus, į juos lygiuotis sūnui buvo sunku.

Šiokios tokios informacijos apie tai, kad Žygimantą Augustą tėvai lepino yra, tačiau visai galime suprasti ir žmogiškąjį šios istorijos paaiškinimą – jis buvo vienturtis sūnus, gavęs visą įmanomą globą ir rūpestį.

– Jaunąjį sosto įpėdinį Žygimantas Senasis skyrė tvarkyti LDK reikalus, nors jo žinion ir nepateko iždo bei užsienio politikos klausimai. Žygimantas Augustas tokiu būdu ruoštas sostui, ar tėvas tokiu karališku dėmesiu tik siekė pamaloninti LDK bajorus? Sakoma, kad tuo metu Žygimantas Augustas tik lėbavo?

– Ne tiek jau daug turime informacijos apie šį Žygimanto Augusto gyvenimo laikotarpį, tačiau atsiliepimai, kuriuos matome per visą jo gyvenimo trukmę, liudija, kad paskutinysis Jogailaitis pirmiausiai iš tiesų rūpinosi savo paties gyvenimu ir gyvensena. Tokiam žmogui pramogos buvo svarbiau nei valstybės reikalai.

Romantika paslepia tai, kad vertinant Žygimantą Augustą, kaip valdovą, prieisime išvados, kad iš visų Jogailaičių, jis turbūt buvo daugiausiai blogo valstybei pridaręs valdovas.

Pastebėkime, kad Lietuvoje iki šiol Žygimanto Augusto įvaizdis yra gana teigiamas ir pirmiausiai dėl jo meilės reikalų – istorijos su Barbora radvilaite. Romantika paslepia tai, kad vertinant Žygimantą Augustą, kaip valdovą, prieisime išvados, kad iš visų Jogailaičių, jis turbūt buvo daugiausiai blogo valstybei pridaręs valdovas.

Tai, ką žinome apie Žygimantą Augustą, kaip valdovą, leidžia spręsti apie jį ir kaip apie žmogų. Matome, kad jis buvo linkęs rinktis greičiausius ir lengviausius sprendimus, nemėgo spręsti sudėtingų klausimų ir pyko, kai jam prieštarauta – neturėjo diplomatinių gabumų.

Lenkijoje jis vertinamas kontraversiškiau, bet tų pačių minėtų savybių dėka ten jis pelnė „Karaliaus poryt“ pravardę. Pravardė aiškiai byloja apie polinkį atidėti svarbius, esminius sprendimus, o kaip matome iš jo valdymo istorijos, daugumos esminių klausimų jis taip ir neišsprendė.

Visgi Lenkijoje jis taip vertinamas ir teigiamai, kaip mecenatas ir menų globėjas. Čia taip pat įžvelgčiau motinos įtaką jo auklėjimui.

– Paminėjote iki šiol populiarią romantišką istoriją su Barbora Radvilaite. Joje yra teatro scenos vertų detalių: kaip pavyzdžiui, įsižeidusių Radvilų reikalavimai karaliui „atstoti“ nuo Barboros, o viskas galiausiai baigėsi slaptomis Radvilų organizuotomis vadybomis. Ar tik neapmovė karaliaus gudrūs Radvilos?

– Turbūt niekada neatsakysime į šį klausimą, nes neturime tokių duomenų, bet variantas nėra visiškai atmestinas. Radvilos tuo metu pergyveno savo giminės „aukso amžių“ ir buvo tikrai stiprūs žaidėjai to meto LDK scenoje. Žygimanto Augusto laikais giminei vadovavo dvi išskirtinai gabios asmenybės – Barboros brolis, LDK didysis etmonas Mikalojus Radvila Rudasis ir jos pusbrolis Mikalojus Radvila Juodasis.

Mikalojus Radvila Rudasis pagarsėjo ne tik kaip karvedys, bet ir kaip politikas. Į karjerą orientuota asmenybė, aiškiai turėjusi visus tam reikalingus gabumus. Kodėl gi jam ir neišmėginus tokio būdo sustiprinti giminės pozicijas, tačiau siūlyčiau pernelyg nesižavėti šia versija. Pirmiausiai jau dėl to, kad mūsų aptarti Žygimanto Augusto asmeniniai bruožai leidžia tikėti, kad jis galėjo ir pats stačia galva mestis į meilės sūkurį.

– Talentingi Radvilos tuo laikotarpiu labai disonavo su silpnavaliu valdovu ir jų santykiai nebuvo labai geri.

– Mikalojus Radvila Rudasis buvo Žygimanto Augusto priešingybė. Nepaprastai veiklus žmogus, puikiai pajutęs, kad susiklostė itin palanki aplinka skleisti giminės įtaką. Tačiau užduokime sau klausimą, ar Radvilos galiausiai laimėjo, ar pralaimėjo iš valdovo silpnumo? Juk jo dėka pralaimėjo visa valstybė.

Tai rodo ir pats Radvilų ir valdovo interesų konfliktas. Vertindami iš šiuolaikinių pozicijų, turėtume pripažinti, kad Radvilų interesai geriausiai atitiko valstybės interesus, o Žygimanto Augusto interesai buvo palankesni Lenkijai. Tiesa, nepamirškime, kad toks vertinimas tinkamas mūsų, o ne aptariamam laikotarpiui.

– Turite omenyje, kad Radvilų interesai sutapo su valstybės suvereniteto interesais, kaip juos vadintume šiandien?

– Tuo metu susipynė daug įvairesnių interesų. Iš vienos pusės turime didikų gimines, kurios tuo metu (Liublino unijos išvakarėse) galima sakyti turėjo bendrus interesus. Iš kitos pusės turime valdovą ir jo asmeninius interesus ir LDK bajoriją, kuri turėjo vėlgi savu interesų. Pastaroji grupė siekė suvienodinti savo teises su Lenkijos bajorija ir atitinkamai užėmė Žygimantui Augustui ir Lenkijai palankesnę poziciją, nukreiptą prieš tokias didikų gimines, kaip Radvilos.

Bajorai siekė suvienodinti savo teises su Lenkijos bajorija ir atitinkamai užėmė Žygimantui Augustui ir Lenkijai palankesnę poziciją, nukreiptą prieš tokias didikų gimines, kaip Radvilos.

Nepamirškime, kad nepaisant personalinės unijos, socialinė situacija Lietuvoje ir Lenkijoje skiriasi: LDK dominavo didikai (magnatai), o Lenkijoje jų įtaka nebuvo tokia didelė – būta daugiau pusiausvyros didikų ir bajorų santykiuose.

Bajorų sąmoningumas augo, tačiau realios galios jie neturėjo ir LDK oligarchinės valstybės bruožų matome daugiau, nei Lenkijoje. Nepatenkinta tokia padėtimi bajorija matė naudą susiliejime su Lenkija ir čia jų interesai atliepė valdovo interesus.

– Kodėl Žygimantas Augustas palaikė visišką LDK inkorporavimą į Lenkijos sudėtį? Jam tai atrodė paprastesniu sprendimu?

– Pirmiausiai pastebėkime, kad jis visiškai nemėgino balansuoti tarp Lenkijos ir LDK interesų. Tai darė ankstesni valdovai, įskaitant puikiai tai dariusį jo tėvą. Tai darė ir vėlesni valdovai, kaip pavyzdžiui, Steponas Batoras. Drįsčiau teigti, kad pastarieji netgi labiau rūpinosi LDK interesais. Tuo metu Žygimantas Augustas net nemėgino laviruoti ir todėl visiškai neatliepė LDK didikų lūkesčiams.

Nepaisant to, kad asmeniniai santykiai su Mikalojumi Radvila Ruduoju buvo puikūs (o tai kėlė tam tikrų problemų Lenkijoje), paskutinysis Jogailaitis neturėjo diplomato ir administratoriaus talentų, kad sėkmingai laviruoti tarp abiejų valstybių.

– Taikaus, o gal net ir pasyvaus žmogaus portretą atitinka rami ir taikinga Žygimanto Augusto politika Habsburgų ir Osmanų imperijų atžvilgiu. Kaip gi jis ryžtasi Livonijos globai ir karui su Maskva?

– Kitokio sprendimo to meto situacijoje Žygimantas Augustas negalėjo priimti, nes tokio nebuvo. Deja, iniciatyva buvo Maskvos rankose, jai reikėjo šio karo. Ivanas IV turėjo aiškų planą ir labai pasitikėjo savo jėgomis. Jis įstūmė Lietuvą ir Švediją į tokią situaciją, kai nekariauti buvo neįmanoma. Nereagavimas į Maskvos agresiją prieš Livoniją būtų labai artimoje ateityje atvedęs prie labai skaudžių padarinių – siena su Maskva jau būtų ėjusi ne už Polocko, o jau už Biržų.

Iš dalies įsitraukimą į Livonijos karą lėmė ir Mikalojaus Radvilos Juodojo suformuluota koncepcija, kad LDK turėjo tapti jūrine valstybe. Livonijos prijungimas puikiai atitiko šios koncepcijos tikslus.

– Derybos dėl Liublino unijos vyko Lietuvai sunkiomis sąlygomis. Karas su Maskva, iki Ulos mūšio, ėjosi labai prastai. Visgi, LDK delegacija laikėsi kietos pozicijos. Kaip su lietuvių opozicija tvarkėsi Žygimantas Augustas?

– LDK delegaciją sudarė didikai, skirtingai nuo bajorų, neketinę aukoti LDK suverenumo. Kita vertus, visi LDK suvokė, kad valstybės padėtis labai bloga. Iniciatyvos kare su Maskva neatgavome ir po pergalės Ulos mūšyje – maskvėnai taip ir liko užimtose tvirtovėse, Polockui susigrąžinti jėgų nebuvo. Didikai taip pat suprato, kad Lietuvai reikia pagalbos garantijų iš Lenkijos ir unija gali būti neišvengiama.

Tačiau lemiama pozicija šioje situacijoje buvo ne didikų, o Žygimanto Augusto. LDK nesėkmėms pasiekus kulminaciją 1563 metais (prarastas Polockas), valdovas rodė panikos ženklus. Manau, kad jis tikrai galėjo pasiduoti beviltiškumui, kad Lietuvos apginti jau nebeįmanoma ir vienintelis būdas ją išgelbėti – prijungti prie Lenkijos. Žinoma, tai dar labiau apsunkino LDK didikų derybines galimybes, nes be išorinės grėsmės jie dar gavo ir panikai pasidavusio valdovo veiksnį.

Be to, visi suvokė, kad Gediminaičių-Jogailaičių dinastija baigėsi, o tai kėlė rimtas problemas visoms derybininkų pusėms. Reikėjo skubiai spręsti, kaip užtikrinti tolesnį Lietuvos ir Lenkijos stabilumą. Taigi, LDK didikų situacija nepavydėtina: jie nori išlaikyti suverenumą ir stabilią situaciją, tačiau susiduria su bajorais, norinčiais keisti situaciją; vyksta karas, kuris jau keičia situaciją; dinastinė krizė taip pat jau keičia situaciją; valdovas nesugeba keisti situacijos ir stumia didikus „į kampą“.

– Net ir tokioje desperatiškoje situacijoje LDK didikų delegacija nesutiko nusileisti oponentams. Todėl Žygimantas Augustas būtent tuo metu ir ėmėsi pačių kraštutiniausių veiksmų LDK didikams „įtikinti“?

– Pirmojo derybų etapo kulminacija – 1569 metų vasario mėnuo ir LDK delegacijos pasitraukimas iš derybų. Delegacijai vadovavęs Mikalojus Radvila Juodasis laikėsi itin kietos pozicijos ir kai pasijuto įvarytas į kampą – nesutiko nusileisti, o verčiau pasirinko derybų nutraukimą.

Žygimantas Augustas netrukus atsakė žingsniu, kuris taip pat iliustruoja jo neviltį ir paniką – norėdamas nubausti neklusnius Lietuvos didikus, jis atidavė Lenkijai Palenkę, Voluinę, Podolę, Kijevą – maždaug pusę LDK teritorijos. Tai buvo ne kas kita, kaip bausmė už LDK nesukalbamumą derybose.

Lenkija ir Žygimantas Augustas skeptiškai žvelgė į LDK suverenitetą, nes jis atrodė tiesiog nepraktiškas. Be jo, suvienytą valstybę būtų paprasčiau administruoti. Tai, beje, taip pat atitiko ir asmeninius Žygimanto Augusto polinkius viską daryti kiek tik įmanoma greičiau ir paprasčiau.

– LDK didikai suprato „užuominą“.

– Didikai puikiai suprato, kad Žygimantas Augustas pasirengęs imtis bet kokių priemonių, kad tik kuo greičiau sudarytų uniją. Pažeminta LDK delegaciją vasarą grįžo į derybas visai kitaip nusiteikusi. Derybų pozicija absoliučiai priešinga tai, kurios laikėsi Mikalojus Radvila Juodasis. Naujasis delegacijos vadovas Jonas Chodkevičius (garsiojo Jono Karolio Chodkevičiaus tėvas) ėmėsi ant raudos ribos balansuojančių prašymų ir gudrybių taktikos, kuri pasiteisino ir būtent Jono Chodkevičiaus sumanumui tenka dėkoti už visus tuos suverenumo elementus, kuriuos išsaugojo LDK.

Jonas Chodkevičius ėmėsi psichologinių manipuliacijų ir Žygimanto Augusto ir Lenkijos delegatų atžvilgiu: kaip pasakojama, jis apsipylė ašaromis ir žadėdamas sutikti su visomis unijos sąlygomis ir „pasiduoti“, maldavo tik „supratimo“ ir vienos „simbolinės“ nuolaidos – įsigaliojus bendros valstybės antspaudui, palikti ir senąjį lietuviškąjį. Žygimantas Augustas norėjo kuo greičiau baigti derybas ir sutiko su šia „smulkmena“, nekreipdamas dėmesio į tai, kad prašyta teisiškai absurdiško dalyko: jei yra bendra valstybė, su bendru antspaudu, jokie kiti tiesiog nebereikalingi. Karalius liepė „detales“ suderinti vėliau ir būtent šis Jono Chodkevičiaus manevras nulėmė, kad po unijos pasirašymo buvo išsaugotas faktinis LDK suverenumas ir „detalės“ pasirodė gal ir ne tokios, kokių tikėjosi karalius.

Esant stipresniam, šaltesnio proto valdovui, galbūt unija būtų įgyvendinta švelnesne Lietuvai forma, pirmiausiai be tokių didžiulių teritorijos praradimų.

– Didikų dominavimas LDK išliko ir po Liublino unijos, o ar pateisino ji bajorų lūkesčius? Ar unija tikrai buvo neišvengiama?

– Jų teisės be abejo sustiprėjo. Tačiau negalime drąsiai teigti, kad to nebūtų įvykę ir be Liublino unijos. Suartėjimas su lenkų visuomene vyko ir iki to, bajorų suvienodėjimo procesas vyko ir LDK bajorai tuo metu jau buvo faktiškai pasidavę Lenkijos „minkštajai galiai“. Apskritai, Liublino unijos poreikį diktavo ne tik Žygimantas Augustas ir gręsianti dinastinė krizė. To reikalavo išorinės grėsmės, finansinė situacija ir bajorijos interesai.

Visgi, esant stipresniam, šaltesnio proto valdovui, galbūt unija būtų įgyvendinta švelnesne Lietuvai forma, pirmiausiai be tokių didžiulių teritorijos praradimų. Būtent čia matyčiau asmeninę Žygimanto Augusto kaltę.

Kovos už laisvę XIX amžiuje: per daugelį kartų besitęsianti partizaninės kovos tradicija

2017-09-05 "Lietuvos žinios"

Šian­dien dis­ku­tuo­ja­ma apie tai, kaip ir kur pa­gar­biau pa­lai­do­ti ne­se­niai at­ras­tus Zig­man­to Sie­ra­kaus­ko ir ki­tų 1863 me­tų su­ki­li­mo va­dų pa­lai­kus. Pri­si­mi­nus XIX am­žiaus su­ki­li­mus, daž­nai juos įsi­vaiz­duo­ja­me, kaip pa­vie­nius is­to­ri­jos epi­zo­dus. Ta­čiau po­pu­lia­rė­ja nau­jas po­žiū­ris, kad vi­si su­ki­li­mai nuo Ta­do Kos­ciuš­kos iki po­ka­rio par­ti­za­nų ko­vų – tęs­ti­nė pa­sip­rie­ši­ni­mo tra­di­ci­ja, pa­jung­ta ne tik juo­se da­ly­va­vu­sių kar­tų, bet ir ka­ro tak­ti­kos.

Apie tai LŽ kalbėjosi su karo istoriku Karolius Zikaru:

– Kaip vertinti 1831 ir 1863 metų sukilimus kariniu požiūriu?

– Labai įdomią idėją išsakė dr. Bernardas Gailius, pasiūlęs visas nepriklausomybės kovas nuo Tado Kosciuškos sukilimo iki pokario rezitencijos kovų traktuoti kaip vieną tęstinę partizaninio karo tradiciją, jo nuomone, suformavusią ir mūsų pilietinės visuomenės bruožus.

Manau, kad šiai minčiai galima pritarti. Tado Kosciuškos sukilimas iš tiesų suformavo, kaip išsireiškė prof. Valdas Rakutis, rezistencijos tradiciją totalinės okupacijos sąlygomis. Iš tiesų, žvelgiant į 1863 metų sukilimą per karinę prizmę, nejučiom kyla daugiau palyginimų su 1944 – 1953 metų partizanų kovomis, nei su 1831 metų sukilimu.

– Trumpas 1791 metų karas su Rusija ir 1794 metų sukilimo laikas buvo nulemtas aplinkybių – tai buvo paskutinė galimybė gelbėti dar vis egzistavusią valstybę. Prie Napoleono ariuomenės taip pat vis dar jungėsi žmonės, dalyvavę minėtose kovose. 1831 ir 1863 metais į mūšį stojo jau kitos kartos, kas lėmė jų ryžtą pradėti naujas kovas?

– Nesutikčiau su teiginiu, kad sukilimus rengė visai kitos kartos: sukilėliai, kovoję kartu su Tadu Kosciuška, stojo į Napoleono Didžiosios armijos gretas ir atitinkamai, dalis tų, kas pirmą sykį stojo į kovą Napoleono pusėje – vėliau dalyvavo 1831 metų sukilime ir taip toliau. Todėl ir galime teigti, kad pasipriešinimas buvo ne epizodinis, o tęstinis.

Yra liudijimų, kad prasidėjus 1863 metų sukilimui, kai kurie jo dalyviai dėvėjo Lenkijos kariuomenės uniformas, panaikintas po 1831 metų sukilimo, o pasitaikė net ir Napoleono laikų uniformų.

Chronologiškai, kartų atžvilgiu, matome tą pačią tendenciją: įvyko Tado Kosciuškos sukilimas, užaugo nauja karta ir pradėjo naują sukilimą. Užaugo dar viena karta – kilo 1863 metų sukilimas ir net po jos sekusi karta, kad ir ne ginklu, bet toliau siekė nepriklausomybės ir galiausiai ją laimėjo, pasinaudodama Pirmojo pasaulinio karo rezultatais. Todėl, kalbėdamas apie laisvės kovas, pradedu nuo Tado Kosciuškos ir tašką norėčiau dėti ne po kiekvieno sukilimo numalšinimo, o po generolo Jono Žemaičio žūties.

Vertinant kariniu požiūriu, mes – lietuviai turime labai ilgas partizaninio karo tradicijas. Juk ir „Tvano“ metu 1655 – 1660 metais žemaičių partizanai kovojo prieš švedus. Skirtumas tas, kad „Tvano“ metais beveik visą valstybės teritoriją buvo užgrobusios dviejų besivaržančių agresorių kariuomenės, tačiau valstybė vis dar egzistavo. Tuo metu Tado Kosciuškos ir abu XIX amžiaus sukilimai vyko totalinės, t.y. visiškos okupacijos sąlygomis.

– Tarkime, Tado Kosciuškos sukilimo metu Rusijos pajėgos kovėsi su turkais, todėl bent jau buvo galima tikėtis, kad joms įstrigus kitame fronte, Lietuvoje ir Lenkijoje buvo palanki situacija, nes riešas galbūt nesugebės surinkti didelių pajėgų sukilimui malšinti. Ar XIX amžiaus sukilimų laikas buvo pasirenkamas atsižvelgiant į tokius kriterijus?

– Panašumų buvo: 1831 metais vyko karas Balkanuose, Rusija vėl kariavo su turkais Bulgarijoje ir Serbijoje. Beje, reikia pažymėti, kad abu sukilimai Lietuvoje buvo „satelitiniai“ veiksmai, sekant Lenkijos pavyzdžiu. Sukilimai prasidėdavo Lenkijoje ir netrukus, bet visgi kiek vėliau, išplisdavo į Lietuvą.

Įdomus ir nemažai iliustruojantis pasirengimo pavyzdys – ruošiantis 1830 metų sukilimui Lenkijoje, jo organizatoriai sprendė savotišką moralinę dilemą: ar korektiška pradėti sukilią tuo metu, kai Rusijos armija „vaduoja Osmanų pavergtas Balkanų tautas“? Būta nuomonių, kad vertėjo palaukti. Štai toks riteriškas požiūris.

Taip pat reikia atsižvelgti į bendraeuropinį kontekstą. Šį laikotarpį Europoje ženklino revoliucijos ir modernių tautų kova už tapatybę – Italijos suvienijimas, Vengrijos revoliucija ir kt. Viena priežasčių, paskatinusių Lenkijos kariuomenę sukilti 1830 metais – planai siųsti lenkus malšinti revoliucijos Prancūzijoje ir Belgijoje.

1863 metais karinė situacija taip pat vertinta, kaip palanki. Su Rusija kariavusios Turkijos pusėje buvo Prancūzija ir Didžioji Britanija. Rusija neseniai pralaimėjo Krymo karą ir šis pralaimėjimas parodė, kad Rusijos armija yra atsilikusi ir neefektyvi, kas teikė vilčių sukilėliams.

Kitas sukilimą paskatinęs veiksnys – socialinis – išvakarėse Rusijos Imperijoje panaikinta baudžiava, tačiau valstiečiai, priversti „išsipirkti“ žemę, atsidūrė anaiptol ne geresnėje padėtyje. Jei bajorai, kovojo dėl „seno“ tikslo – atsikovoti savo valstybę, valstiečiai (ypatingai 1863 metų sukilimo metu) taip pat jungėsi prie sukilėlių jau gindami savo pačių interesus. 1863 metų sukilimo vadai žadėjo valstiečiams duoti žemę neatlygintinai, o bajorams ją kompensuoti iš atkurtos valstybės iždo.

– Sukilėlių vadų nuomonės dėl to, kaip viskas būtų padalinta atkurtoje valstybėje skyrėsi.

– Taip, galima sąlyginai juos skirstyti į „baltuosius“ ir „raudonuosius“. Prie pastarųjų priskirtume, pavyzdžiui, Kostą Kalinauską, kuris 1863 metais kaip tik ir siūlė minėtą žemės padalijimo ir kompensavimo modelį. Kostas Kalinauskas ir jo pažiūroms artimi bendraminčiai siekė ne tik valstybės atkūrimo, bet ir socialinių reformų, naujovių. Konservatyvių pažiūrų sukilėliai aukščiausiu tikslu laikė prarastosios valstybės atkūrimą, atkuriant ir senąją jos sanklodą.

Abejose sukilėlių stovyklose būta skirtingų politinių stovyklų ir skirtingų vizijų. 1831 metų sukilimo metu Lenkijoje šie pažiūrų skirtumai lėmė dažną vadų kaitą, o 1863 metais išryškino nesutarimus tarp lenkų ir lietuvių sukilėlių. Tačiau visai atvejais dominavo tam tikras kompromisas – pirmiausiai atsikratyti Rusijos valdymo, o tada jau spręsti, kokia turi būti atkurta valstybė. Vizijų skirtumai netrukdė pradėti sukilimus.

– Kaip buvo rengiamasi sukilimams ir kuo skyrėsi išeitinės lietuvių ir lenkų pozicijos?

– 1831 metų atvejų turime iš esmės skirtingas sąlygas Lietuvoje ir Lenkijoje. Kariniu požiūriu, lenkai turėjo didžiulį pranašumą, nes vis dar formaliai egzistavo Lenkijos Karalystė ir jos kariuomenė. Tuo metu Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo visiškai inkorporuota į Rusijos sudėtį, o tie nominaliai vadinami „lietuviški“ pulkai egzistavo tik priešininko – Rusijos kariuomenės sudėtyje. Tuo pačiu, šis skirtumas yra esminis ir nuo 1863 metų, kuomet tiek lenkai, tiek ir lietuviai pradėjo „nuo nulio“.

Atsižvelgiant į šiuos faktorius ir tai, kad 1831 metų sukilimas Rusijai buvo netikėtas, būtent šis sukilimas kariniu požiūriu buvo daug perspektyvesnis. Lenkija vis dar turėjo savo kariuomenę, o Rusija jos teritorijoje buvo išdėsčiusi taikos meto sąlygas atitinkančias pajėgas. Todėl sukilimas Lenkijoje nuo pat pradžių labiau priminė „tikrą“ karą, su mūšiais „kariuomenė prieš kariuomenę“, daugelį kurių iš pradžių laimėjo lenkai. Rusijos kariuomenė turėjo vėl įžengti į Lenkiją ir užkariauti ją iš naujo.

Lietuvoje tokios kariuomenės nebuvo, todėl nuo pradžių čia vyko partizaniniai veiksmai – garnizonų puldinėjimai, komunikacijų trikdymas, ginklų ir amunicijos grobimas ir pan. Siekiant kilstelėti sukilimo Lietuvoje mastą iki konvencinių karo veiksmų, į Lietuvą atsiųsti keli Lenkijos kariuomenės daliniai, turėję sudaryti sukilėlių kariuomenės branduolį.

Kaip ir Lenkijoje, Lietuvoje sukilėliams pavyko greitai perimti teritorijos kontrolę – sukilėliai kontroliavo veik visą Lietuvą, išskyrus Vilnių, Kauną ir kai kuriuos kitus miestus, kuriose dar išsilaikė rusų garnizonai. Partizaninio karo etapas baigėsi ir prasidėjo konvenciniai veiksmai. Pradinis sukilėlių tikslas buvo prasiveržti į pajūrį, kur jų kariuomenė sustiprėtų ir apsirūpintų ginklais, tačiau šio tikslo atsisakyta ir nuspręsta žygiuoti į Vilnių. Generalines Panerių kautynes dėl sostinės, Antano Gelgaudo vadovaujami sukilėliai pralaimėjo. Pasak kai kurių šaltinių, tai lėmė prasti sukilėlių vado kariniai gebėjimai. Kita vertus, rusų pajėgos užėmė geresnes pozicijas, turėjo daugiau artilerijos ir buvo nuo pradžių pranašesnės.

Nežinia, kiek pagrįsti kaltinimai Antanui Gelgaudui, tačiau aišku, kad jis buvo neryžtingas vadas. Nusprendus žygiuoti į Vilnių, jis taip pat delsė ir per ilgai rengėsi žygiui, tuo pačiu duodamas rusų kariuomenei laiko sutelkti pajėgas ir įsitvirtinti.

– Nesėkmę Panerių mūšyje galėjo lemti ir prastesnė ginkluotė.

– Pernelyg didelio skirtumo kariuomenės skaičiaus ir ginkluotės atžvilgiu nebuvo. Galima sakyti, kad Paneriuose susitiko palyginti lygiavertės kariuomenės, tik viena (sukilėlių) buvo šiek tiek silpnesnė.

Po šio pralaimėjimo sukilėliai vėl persiorientavo į partizaninius veiksmus, kol galiausiai buvo nuslopinti ir šie.

– 1831 metais buvusių palankesnių karinių sąlygų išnaudoti nepavyko, o 1863 metais jos buvo jau blogesnės?

– 1863 metų sukilimo pradžioje nebebuvo svarbiausio pranašumo – veikiančios Lenkijos kariuomenės. Tuomsyk ne tik lietuviai, bet ir lenkai rengėsi sukilimui neturėdami jokio jau esamo atspirties taško. Be to, išmokusi praėjusio sukilimo pamokas, Rusija buvo pasiruošusi netikėtumams – Lenkijoje ir Lietuvoje buvo dislokuotos gerokai didesnės pajėgos. Jų dydis atspindėjo ne tik rusų nusiteikimą neleisti išsiplėsti sukilimui, bet ir baimę, kad lietuviams ir lenkams į pagalbą iš tiesų gali ateiti britai ir prancūzai.

Nepaisant sukilėlių vilčių ir Rusijos baimių dėl išorinių faktorių, laikas sukilimui buvo subrendęs pačioje Lietuvos ir Lenkijos visuomenėje. Tai, kad nepriklausomybės troškimas nebuvo pamirštas rodo vienas sukilimą pakursčiusių įvykių. Varšuvoje vyko, vieno iš 1830 metų sukilimo vadų našlės laidotuvės, po kurių mieste prasidėjo neramumai ir riaušės. Mieste gyvenusiems Rusijos valdžios atstovams teko užsibarikaduoti namuose. Akivaizdu, kad naujas sukilimas brendo su nauja karta, kuri nekantravo pratęsti savo tėvų kovą.

Visgi, kaip jau minėta, šį kartą sukilimas neperaugo partizaninio karo etapo. Nedidelės, judrios sukilėlių grupės Lietuvoje ir Lenkijoje vykdė staigius išpuolius ir taip pat staigiai traukdavosi. Šį kartą jau nebebuvo kalbos apie teritorijos kontrolę. Net jei sukilėliams ir pavykdavo užimti kurį nors miestelį, jie tuoj pat turėdavo iš jo pasitraukti.

Čia galime palyginti 1863 metų sukilėlių veiksmus ir su pokarių partizanų taktika, kuri skyrėsi vienu svarbiu bruožu – pokario partizanų būriai veikė apibrėžtose „savose“ teritorijose, o 1863 metų sukilėlių būriai nuolat judėjo, stengdamiesi neužsibūti konkrečioje vietovėje. Vilniaus apylinkėse veiksmus pradėję būriai vėliau išmaišė visą Lietuvą.

O štai išdavystės buvo tas veiksnys, kuris siejo sukilėlius su partizanais. 1863 metais taip pat atsirasdavo ne vienas, įskųsdavęs sukilėlius rusų valdžiai. Tiesa, pasekmės dažniausiai nebūdavo tokios lemtingos: jei pokario partizanams jų stovyklos išdavystė veik neišvengiamai baigdavosi apsupimu ir mirtimi, tai 1863 metų sukilėliai tokiais atvejais sugebėdavo tuo pat metu ir susiremti su rusais, tvarkingai susirinkti turtą ir galiausiai pasprukti nuo persekiojančių caro kareivių. Kraštas buvo miškingesnis, o modernių ryšio priemonių nebuvo. Gerai įtvirtintą stovyklą miške sukilėliai galėdavo sėkmingai ginti net keletą dienų ir pamainomis atrėminėti rusų atakas, pertraukose spėjant ir „košės pavalgyti“.

– 1831 metų sukilimo pagrindu galėjo būti dar vis egzistavusi Lenkijos kariuomenė, tačiau 1863 metais sukilėliai šios „prabangos“ neturėjo. Kaip buvo ginkluoti jų būriai?

– Sukilėlių kariuomenės pagrindą sudarė dalgininkai, savotiškas pikinierių atitikmuo, kuris viena vertus, XIX amžiuje jau buvo „atgyvenęs“, tačiau tinkamoje vietovėje, suderinus su patyrusių ir kokybiškais šautuvais ginkluotų šaulių veiksmais, pasirodė vis dar beęsantis gana efektyvus.

Kalbant apie kokybinius lenkų ir lietuvių kariuomenių skirtumus, šiuo atveju taip pat galima teigti, kad 1831 metais lietuviai buvo ginkluoti taip pat tik turėjo mažiau ginklų, o 1863 metais skirtumų jau praktiškai nebebuvo.

Kavalerijos būta nedaug ir ji daugiausiai atliko žvalgybines funkcijas. Šaulių ir dalgininkų santykis 1863 metais priklausė nuo konkretaus būrio. Iš sukilimo dalyvių prisiminimų žinome, kad jų kariuomenė buvo gana marga. Jei 1831 metais dauguma sukilėlių bent jau stengėsi dėvėti uniformas, tai 1863 metais į tai žiūrėta atlaidžiau. Pavyzdžiui Zigmanto Sierakausko būrys buvo gerai ginkluotas ir uniformuotas, o kai kuriuose kituose kartu žygiavusiuose būriuose, anot liudininkų, buvo bet kaip apsirūpinę sodiečiai.

Kaip ir pirmojo, taip ir antrojo sukilimo metu sukilėliams buvo labai svarbu prasiveržti prie jūros ir apsirūpinti ginklais. 1863 metais sukilėliai pajūryje gana sumaniai sugebėdavo įvelti rusų pajėgas į dėmesį nukreipiančius susidūrimus, kol iš baržų būdavo iškraunama amunicija. Visgi, skirtingai nuo priešininko, nuolatinio tiekimo sukilėliai užsitikrinti negalėjo ir ginklų bei amunicijos trūkumas abiejų sukilimų metu buvo vienas svarbiausių faktorių, dėl ko pralaimėta dauguma susirėmimų.

– 1863 metais sukilėliai puoselėjo platesnių karinių veiksmų planus, ar ketino apsiriboti vien partizaniniais veiksmais?

– Nors partizaniniai veiksmai dominavo, planai buvo didesni. Tikėtąsi, kad sukilėlių būriams iš pradžių pavyks apsijungti į keletą kolonų, kurios jau galėtų veikti, kaip reguliarioji kariuomenė. Zigmantui Sierakasukui pavyko suformuoti tris kolonas, kurių vienai vadovavo jis pats, kitai – Boleslovas Kolyška, o trečiajai – Antanas Mackevičius. Jų taktinis planas buvo gana įdomus: užimti Daugpilį ir užimti turtingus karinius sandėlius, o tuomet žygiuoti į Kuršą ir užėmus pajūrį užsitikrinti paramą iš Europos.

Deja, priešui planas buvo išduotas ir sukilėlių kariuomenė atsisakė ketinimų pulti Daugpilį ir išžygiavo į Kuršą. Tačiau prie Biržų juos pasitiko rusų kariuomenė – sukilėliai pralaimėjo ir buvo vėl išblaškyti. Zigmantas Sierakauskas ir Boleslovas Kolyška pateko į nelaisvę. Atkakliausiai dar kovėsi Antano Mackevičiaus sukilėliai, bet apskritai sukilėlių pajėgos buvo nublokštos į pradinį partizaninių veiksmų etapą ir galiausiai palaužtos. Panašiai karo eiga susiklostė ir Lenkijoje.

– Sukilėlių karininkai buvo daugiausiai profesionalūs kariškiai, ar „mėgėjai“?

– Buvo daug Rusijos kariuomenėje tarnavusių profesionalų. Beje, kai kurie 1863 metų sukilimo dalyviai buvo „kvalifikuoti revoliucionieriai“, parengti Italijoje veikusiose mokyklose, apmokyti Garibaldžio kariuomenės dvasioje. Dauguma sukilėlių karininkų savo reikalą išmanė.

– Ar sukilėliai kada nors turėjo kiekybinį pranašumą prieš Rusijos pajėgas? Kaip jie vertino savo galimybes laimėti?

– 1831 metų sukilimo metu šiuo atžvilgiu jėgos buvo apylygės, tačiau per trumpą laiką Rusija sugebėjo sutelkti pranašesnes pajėgas. Tuo metu 1863 metais jėgų santykis sukilėliams buvo nepalankus nuo pat pradžių, o su laiku rusų kiekybinis pranašumas tik didėjo. Jei 1863 metų sukilimo pradžioje čia būta 60 tūkstančių rusų kareivių, tai pabaigoje – beveik 150 tūkstančių.

Žiūrint per karinę prizmę, abiejų sukilimo metu pergalės tikimybė buvo gana nedidelė, ypatingai 1863 metais. Tačiau tikrai negalima tvirtinti, kad sukilimų vadai juos pradėjo nematydami pergalės galimybių. Nepamirškime ir to, kad tiek 1831, tiek ir 1863 metais manyta, kad sėkmingai išplėtojus sukilimą, jis sulauktų ir pagalbos iš kitų Rusijai priešiškų valstybių.

Žinoma, buvo ir tų sukilėlių, kuriems nerūpėjo pergalės ar pralaimėjimo tikimybės, o kautis jie ėjo vadovaudamiesi romantine laikmečio dvasia, kad ir „palaistyti laisvės medį savo krauju“ arba viltimi, kad „jei ne mes, tai bent mūsų kaulai kada nors bus laisvi“.

Livonijos karas: kaip vengras išgelbėjo Lietuvą

2017-05-15 "Lietuvos žinios"

1558 – 1583 me­tais vy­kęs Li­vo­ni­jos ka­ras bu­vo vie­nas lem­tin­giau­sių ka­rų Lie­tu­vos Di­di­žio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės is­to­ri­jo­je. Nors jis bai­gė­si komp­ro­mi­si­nė­mis, abie­jų pu­sių am­bi­ci­jų ne­ati­ti­ku­sio­mis pa­liau­bo­mis, LDK ga­li­ma va­din­ti lai­mė­ju­sia pu­se, nes vals­ty­bė sėk­min­gai įvei­kė jos eg­zis­ta­vi­mui ki­lu­sią grės­mę. Be­ne di­džiau­sias nuo­pel­nas te­ko iš Tran­sil­va­ni­jos ki­lu­siam Ste­po­nui Ba­to­rui.

Apie tai, kas lė­mė konf­lik­tą, kaip jis vy­ko ir ko­kia bu­vo jo reikš­mė Lie­tu­vai, LŽ kal­ba­si su ka­ro is­to­ri­ku Ka­ro­liu Zi­ka­ru.

– Ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis ir ko­dėl ki­lo Li­vo­ni­jos ka­ras – vie­nas il­giau­sių ir su­nkiau­sių ka­rų Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je?

– Ga­li­ma iš­skir­ti dvi prie­žas­tis: Pir­ma, tai dvie­jų vals­ty­bių – Mask­vos ir LDK – im­pe­ri­nių am­bi­ci­jų su­si­kir­ti­mas, abiems puo­se­lė­jant pla­nus tap­ti jū­ri­nė­mis vals­ty­bė­mis. Ini­cia­ty­va bu­vo Iva­no IV Rūs­čio­jo ran­ko­se, o LDK ne­ga­lė­jo leis­ti jam įgy­ven­din­ti to­kių pla­nų.

Daž­nai ma­no­ma, kad ti­kra­sis „lan­go į Eu­ro­pą“ su­ma­ny­to­jas bu­vo Pe­tras I-is, ta­čiau tai nė­ra vi­siš­kai tei­sin­ga – Iva­nas Rūs­tu­sis bu­vo pir­ma­sis val­do­vas, už­si­mo­jęs iš­ko­vo­ti Mask­vai iš­ėji­mą į Bal­ti­jos jū­rą. Pa­pras­tai jis įsi­vaiz­duo­ja­mas, kaip ti­ro­nas – psi­cho­pa­tas (gal ir tai tie­sa), ta­čiau jis taip pat bu­vo ge­nia­lus geo­po­li­ti­kas ir stra­te­gas. Ne­pil­na­me­tis val­do­vas užau­go tarp bo­ja­ri­nų, bet ko­kio­mis prie­mo­nė­mis be­si­rie­jan­čių tar­pu­sa­vy­je dėl įta­kos ma­ža­jam Iva­nui. Ne­nuos­ta­bu, kad tu­rė­da­mas to­kius mo­ky­to­jus, jis vė­liau su­kū­rė žiau­rų rep­re­si­nį apa­ra­tą, įkvė­pu­sį to­kius at­ei­ties des­po­tus, kaip Jo­si­fas Sta­li­nas.

Val­dant Iva­nui Rūs­čia­jam, Mask­va ga­lu­ti­nai at­si­kra­tė to­to­rių įta­kos ir ženk­liai iš­plė­tė te­ri­to­ri­ją į ry­tus – pri­si­jun­gė Ka­za­nę ir As­tra­cha­nę bei fak­tiš­kai pra­dė­jo Si­bi­ro už­ka­ria­vi­mą. Iva­no Rūs­čio­jo val­džion pa­te­ko di­džiu­liai žmo­giš­kie­ji ir ma­te­ria­li­niai iš­tek­liai.

At­si­kra­tęs grės­mės Ry­tuo­se jis at­si­su­ko į Va­ka­rus ir į svar­biau­sią Mask­vos prieš­ą (nuo XV am­žiaus vi­du­rio) – LDK. Vis­gi, ka­riau­ti su LDK nuo Or­šos mū­šio lai­kų se­kė­si su­nkiai. Sėk­min­ges­nei ko­vai Mask­vai rei­kė­jo iš­ėji­mo prie jū­ros ir tie­sio­gi­nio ry­šio su Eu­ro­pos vals­ty­bė­mis, ku­ris už­ti­krin­tų ne tik eko­no­mi­nę, bet ir ka­ri­nę nau­dą. Iva­nas Rūs­tu­sis ti­kė­jo­si, kad kar­tu su pre­kė­mis iš Va­ka­rų į Mask­vą ke­liaus ir nau­jau­sios ka­ri­nės tech­no­lo­gi­jos, spe­cia­lis­tai bei ka­ry­bos idė­jos. Leng­viau­siu bū­du tai pa­da­ry­ti ro­dė­si silp­no ir su­si­kal­džiu­sio tar­pi­nin­ko – Li­vo­ni­jos Kon­fe­de­ra­ci­jos – pa­ša­li­ni­mas iš žai­di­mo.

– Į Li­vo­ni­ją nu­si­tai­kė ir ki­tos vals­ty­bės?

– LDK sie­kiai bu­vo pa­na­šūs – taip pat tap­ti jū­ri­ne vals­ty­be. Ir akys taip pat kry­po į nu­sil­pu­sią Li­vo­ni­ją. Pa­na­šias am­bi­ci­jas puo­se­lė­jo ir Šve­di­ja, ta­čiau jos eks­pan­si­niai pla­nai dar bu­vo anks­ty­vo­je sta­di­jo­je.

– Kas pra­dė­jo ka­ro veiks­mus?

– 1558 me­tais, Mask­va su­ran­da pre­teks­tą (1557 me­tais su­da­ry­ta Li­vo­ni­jos ka­ri­nė są­jun­ga su LDK) ir įsi­ver­žė į Li­vo­ni­jos te­ri­to­ri­ją. Iva­no Rūs­čio­jo pa­jė­gos spar­čiai užė­mė di­de­lę da­lį Li­vo­ni­jos. Vie­tos gy­ven­to­jus šo­ki­ra­vo mask­vė­nų ka­riuo­me­nės skait­lin­gu­mas ir tai, kad su ja žy­gia­vo iš ry­tų at­si­ves­ti „bar­ba­rai“ – to­to­riai ir kt. Ta­po aki­vaiz­du, kad Li­vo­ni­ja ne­tu­rė­jo ki­tos iš­ei­ties, kaip tik kreip­tis pa­gal­bos į LDK ir 1559 me­tais Li­vo­ni­ja ta­po LDK pro­tek­to­ra­tu.

Lie­tu­vos šis sta­tu­sas ne­ten­ki­no ir 1561 me­tais Li­vo­ni­jos Kon­fe­de­ra­ci­ja bu­vo pa­nai­kin­ta ir di­džio­ji jos da­lis (šiau­rės Es­ti­ją jau užg­ro­bė šve­dai, o Sa­re­mos sa­ly­ne iš­si­lai­pi­no da­nai) for­ma­liai in­kor­po­ruo­ta į LDK su­dė­tį.

Fak­tiš­kai gi tuo me­tu be­veik vi­są Li­vo­ni­jos te­ri­to­ri­ją kon­tro­lia­vo Mask­vos ka­riuo­me­nė, pie­tuo­se at­si­rė­mu­si tik į Dau­gu­vos upę, o šiau­rė­je ap­su­pu­si šve­diš­ką Ta­li­no ank­la­vą. Ka­ro veiks­mų geog­ra­fi­ja iš­sip­lė­tė ir į ry­ti­nes LDK že­mes.

Mask­vos ka­riuo­me­nei ir vėl ne­si­se­ka – 1664 me­tais ji su­triuš­kin­ta Ulos ir an­tra­ja­me Or­šos mū­šiuo­se. Ta­čiau, kaip ne kar­tą yra nu­ti­kę mū­sų is­to­ri­jo­je, šios per­ga­lės da­vė tik lai­ko at­ok­vė­piui. Nors Mask­vai šie pra­lai­mė­ji­mai skau­dūs, iš es­mės si­tua­ci­ja ne­pa­ki­to, nes Mask­va val­dė daug di­des­nius žmo­giš­kus iš­tek­lius, nei LDK ir ga­lė­jo pa­kan­ka­mai grei­tai kom­pen­suo­ti nuo­sto­lius.

Be to, LDK bu­vo ne­pa­lan­ki vi­di­nė si­tua­ci­ja. Žy­gi­man­tas Au­gus­tas bu­vo be­vai­kis ir bu­vo aiš­ku, kad Jo­gai­lai­čių li­ni­ja tuoj baig­sis – ki­lo di­nas­ti­nė kri­zė. Vals­ty­bei trū­ko iš­tek­lių ir ne­tru­kus im­pe­ri­nes am­bi­ci­jas Li­vo­ni­jos at­žvil­giu pa­kei­tė grės­mė pa­čiai jos eg­zis­ten­ci­jai. Stip­rė­jo su­vo­ki­mas, kad LDK sie­nos su Mask­va tuoj ga­li ei­ti ne tik to­li ry­tuo­se, bet ir čia pat – šiau­riau Bir­žų.

Taip pat aiš­kė­jo bū­ti­ny­bė tai­sy­ti vals­ty­bės eko­no­mi­ką ir vyk­dy­ti re­for­mas.

– Iva­ną Rūs­tų­jį api­bū­di­no­te, kaip ga­bų stra­te­gą ir geo­po­li­ti­ką. Tuo pat me­tu Lie­tu­vą val­dė ne pats efek­ty­viau­sias di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis Žy­gi­man­tas Au­gus­tas?

– Žy­gi­man­tas Au­gus­tas, ki­taip nei jo tė­vas Žy­gi­man­tas Se­na­sis, bu­vo pra­stas ad­mi­nis­tra­to­rius ir ne­mo­kė­jo efek­ty­viai pa­skirs­ty­ti ne­gau­sių vals­ty­bės iš­tek­lių. O at­siž­vel­giant į tai, kad prieš­ų vals­ty­bę ne tik val­dė ga­bus val­do­vas, bet ir iš­tek­lių ji tu­rė­jo dau­giau, LDK val­do­vas tu­rė­jo bū­ti daug ge­res­nis ad­mi­nis­tra­to­rius. Žy­gi­man­tas Au­gus­tas, pel­nęs „ka­ra­liaus po­ryt“ pra­var­dę ne­pa­si­žy­mė­jo su­ma­naus val­do­vo sa­vy­bė­mis ir dau­giau en­tu­ziaz­mo ro­dė „ki­to­se sfe­ro­se“ (užuo­mi­na į mei­lės ro­ma­ną su Bar­bo­ra Rad­vi­lai­te, – aut. pa­sta­ba).

Vi­di­nė kri­zė, silp­nas val­do­vas ir ga­liau­siai – Li­vo­ni­jos ka­ras – pla­ti ne­igia­mų fak­to­rių vi­su­ma stū­mė LDK link uni­jos su Len­ki­ja. Kai ku­rie is­to­ri­kai tvir­ti­na, kad Li­vo­ni­jos ka­ras bu­vo le­mia­mas uni­jos veiks­nys, ta­čiau ob­jek­ty­viau bū­tų teig­ti, kad tai bu­vo vie­na iš dau­ge­lio prie­žas­čių. Lie­tu­vai rei­kė­jo Len­ki­jos pa­gal­bos ka­re su Mask­va, o už ją len­kai rei­ka­la­vo uni­jos. Tai ne­bu­vo ne­įp­ras­tas rei­ka­la­vi­mas – Li­vo­ni­jai pa­dė­ti LDK su­ti­ko taip pat ne iš al­truis­ti­nių pa­ska­tų. Ga­liau­siai, Jo­no Chod­ke­vi­čiaus dip­lo­ma­ti­nių ga­bu­mų dė­ka, pa­vy­ko iš­si­de­rė­ti ne pa­čias blo­giau­sias uni­jos są­ly­gas.

– Kaip kri­zės aki­vaiz­do­je klos­tė­si ka­ro ei­ga? Ko­kia bu­vo LDK ka­riuo­me­nė, nu­ga­lė­ju­si mask­vė­nus prie Ulos?

– Per­ga­lės prie Ulos ir Or­šos da­vė lai­ko su­sit­var­ky­ti vals­ty­bės vi­di­nes prob­le­mas. Si­tua­ci­ja ka­re tuo me­tu vis dar bu­vo pra­sta, nes LDK ne­su­ge­bė­jo pe­rim­ti ini­cia­ty­vos. 1563 me­tais mask­vė­nai pa­ėmė Po­loc­ką ir tai bu­vo skau­džiau­sias smū­gis nuo Smo­lens­ko pra­ra­di­mo 1514 me­tais.

Žygimantas Augustas labiau pasižymėjo meilės, nei valstybės valdymo reikaluose.
Žygimantas Augustas labiau pasižymėjo meilės, nei valstybės valdymo reikaluose.
LDK ka­riuo­me­nės pa­grin­dą tuo me­tu su­da­rė pa­šauk­ti­niai ba­jo­rai ir tam ti­kras skai­čius sam­di­nių. Ba­jo­rai su­da­rė ka­va­le­ri­ją, ku­rios gink­luo­tė pri­klau­sė nuo kiek­vie­no jų ar jų me­ce­na­tų pa­ja­mų, o pės­ti­nin­kai pa­pras­tai sam­dy­ti Va­ka­rų Eu­ro­po­je, dau­giau­siai – Vo­kie­ti­jo­je.

– Sam­di­nių gau­si­ni­mu ka­riuo­me­nė­je už­siė­mė Ste­po­nas Ba­to­ras, aps­kri­tai tvar­kęs pa­dė­tį ne tik ka­riuo­me­nė­je, bet ir vals­ty­bė­je aps­kri­tai. Kaip jo vaid­muo pa­kei­tė ka­ro ei­gą?

– Pu­siau juo­kais, ga­li­ma sa­ky­ti, kad Ste­po­nas Ba­to­ras bu­vo ge­riau­sia, ką mums da­vė Liub­li­no uni­ja. Jis iš tie­sų pa­gau­si­no sam­di­nių pa­jė­gas ir įve­dė dau­giau tvar­kos ka­riuo­me­nė­je.

Pir­miau­sia, rei­kia pa­aiš­kin­ti, ko­kie bu­vo il­ga­lai­kiai Ste­po­no Ba­to­ro sie­kiai. Jo svar­biau­sias tiks­las bu­vo ka­ras su Os­ma­nų Im­pe­ri­ja ir tė­vy­nės (Tran­sil­va­ni­jos) iš­va­da­vi­mas. Tam, kad siek­ti šio tiks­lo, jam rei­kė­jo už­si­ti­krin­ti sau­gų už­nu­ga­rį, gal­būt ne­tgi vi­sai su­nai­ki­nant Mask­vos vals­ty­bę.

Be ki­ta ko, pra­dė­ta pla­ti in­for­ma­ci­nė kam­pa­ni­ja Eu­ro­po­je, vaiz­duo­jan­ti mask­vė­nus, kaip bar­ba­rus, sker­džian­čius „do­rus krikš­čio­nis“. Ste­po­nas Ba­to­ras bū­rė kaž­ką pa­na­šaus į bend­rą Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­jos koa­li­ci­ją, ko­vo­jan­čią su iš „Ry­tų or­do­mis“. Po Po­loc­ko at­siė­mi­mo 1579 me­tais, Vo­kie­ti­jo­je iš­leis­ta bro­šiū­ra, ku­rio­je vaiz­duo­ja­ma vi­sa Ste­po­no Ba­to­ro ka­riuo­me­nė, iš­var­di­nant, kad jos gre­to­se ko­vė­si lie­tu­viai, len­kai, vo­kie­čiai ir veng­rai. Ste­po­nui Ba­to­rui iš tie­sų pa­vy­ko su­kur­ti ga­na pla­čią koa­li­ci­ją, jun­gu­sią Lie­tu­vą, Len­ki­ją ir Šve­di­ją. Sim­bo­li­nį da­li­nį at­siun­tė net ir Da­ni­ja.

– Ko­kiu bū­du Ste­po­nui Ba­to­rui pa­vy­ko pe­rim­ti ini­cia­ty­vą Li­vo­ni­jos ka­re?

– Jis pa­kei­tė stra­te­gi­ją ir per­kė­lė ka­ro veiks­mus į prieš­o te­ri­to­ri­ją. Pir­mo­sios kam­pa­ni­jos me­tu jis iš­va­da­vo Po­loc­ką, o an­tro­sios kam­pa­ni­jos me­tu pa­ėmė Mask­vai pri­klau­su­sią Ve­li­ki­je Lu­ki tvir­to­vę. Jo tiks­las – at­kirs­ti Li­vo­ni­jo­je bu­vu­sią mask­vė­nų ka­riuo­me­nę nuo „mo­ti­ni­nės“ te­ri­to­ri­jos. To­dėl stra­te­gi­nis jo tre­čio­sios kam­pa­ni­jos tiks­las – Psko­vas.

Be to, siek­da­mas su­kaus­ty­ti Mask­vos pa­jė­gas, ga­lė­ju­sias at­ei­ti į pa­gal­bą Li­vo­ni­jo­je įstri­gu­siems mask­vė­nams, Ste­po­nas Ba­to­ras ren­gė žy­gius ry­tuo­se. Pui­kus pa­vyz­dys – Kris­tu­po Rad­vi­los Per­kū­no siau­bia­ma­sis žy­gis į mask­vė­nų te­ri­to­ri­jos gi­lu­mą. Tuo me­tu, kai pa­grin­di­nės pa­jė­gos ap­gu­lė Psko­vą, Rad­vi­los Per­kū­no da­li­niai įsi­ver­žė šiau­rės ry­tų kryp­ti­mi ir su­kaus­tė mask­vė­nų pa­jė­gas ry­tuo­se. Mask­vo­je ne­ži­no­ta, kas tai per ka­riuo­me­nė, ko­kie jos pa­jė­gu­mai ir koks aps­kri­tai bu­vo jos žy­gio tiks­las. Žy­gis bu­vo toks ne­ti­kė­tas, kad Iva­nui Rūs­čia­jam te­ko slėp­tis vie­no­je tvir­to­vė­je, kol apy­lin­kes ap­link siau­bė Rad­vi­lo Per­kū­no ka­riai.

Žy­gis bu­vo sėk­min­gas: flan­gus sau­gant leng­va­jai ka­va­le­ri­jai, vis­ką pa­ke­liui siau­bian­ti ka­riuo­me­nė iš šiau­rės ry­tų pri­ar­tė­jo prie Mask­vos, pa­su­ko į bu­vu­sias Nau­gar­do že­mes (ku­rio­se LDK ka­riuo­me­nė iki to net ne­bu­vu­si) ir ga­liau­siai pri­si­jun­gė prie pa­grin­di­nių pa­jė­gų ties Psko­vu. Tvir­to­vė prieš­ino­si at­kak­liai ir pa­im­ti jos ne­pa­vy­ko. Ta­čiau mask­vė­nams taip pat ne­pa­vy­ko nei nu­im­ti ap­gul­ties, nei su­si­jung­ti su jų pa­jė­go­mis Li­vo­ni­jo­je.

– Ste­po­nas Ba­to­ras bu­vo ga­bus val­do­vas, bet vi­so ka­ro me­tu Lie­tu­va tu­rė­jo ma­žiau ka­riuo­me­nės ir iš­tek­lių. Kas lė­mė sėk­mę?

– Pir­miau­sia – va­dai, to­kie, kaip Rad­vi­la Ru­da­sis, su­triuš­ki­nęs mask­vė­nus prie Ulos. Mask­vai pa­ki­šo ko­ją aro­gan­ci­ja – jaus­da­mie­si daug ga­lin­ges­ni, jie ti­kė­jo­si leng­vos per­ga­lės. Mū­sų pu­sė­je bu­vo ir ka­ri­nis – tech­no­lo­gi­nis pra­na­šu­mas. Tu­rė­jo­me dau­giau ar­ti­le­ri­jos, ge­res­nius šar­vus ir pan.

To laik­me­čio Va­ka­rų Eu­ro­pos ka­ruo­se ėmė do­mi­nuo­ti pės­ti­nin­kai, o ka­va­le­ri­ja XVI am­žiu­je pa­laips­niui vir­to tik pa­gal­bi­ne jė­ga. Tuo me­tu pės­ti­nin­kai ta­po svar­biau­siais ka­riais daž­no­se tvir­to­vių ap­gul­ty­se.

Mū­sų re­gio­ne bu­vo ki­tos są­ly­gos – pla­čio­se te­ri­to­ri­jo­se for­ti­fi­kuo­tų ob­jek­tų bu­vo ne­daug. To­dėl šiuo­se kraš­tuo­se ma­to­si at­virkš­ti­nė ten­den­ci­ja – dau­giau­siai reikš­mės ka­riuo­me­nė­je įgi­jo ka­va­le­ri­ja, ku­ri to­liau to­bu­lė­jo. Ka­va­le­ri­ja li­ko svar­biau­sia jė­ga Ry­tų Eu­ro­pos mū­šių lau­ke ir šiuo at­ve­ju taip pat pra­no­ko­me Mask­vą – tuo me­tu tu­rė­jo­me be­veik ne­gin­či­ja­mai ge­riau­sią ka­va­le­ri­ją Eu­ro­po­je.

Re­zul­ta­tą ma­to­me XVII am­žiu­je, 1605 me­tais Sa­las­pi­lio mū­šy­je Jo­no Ka­ro­lio Chod­ke­vi­čiaus ka­va­le­ri­ja su­triuš­ki­no Va­ka­rų Eu­ro­pos pa­vyz­džiu su­da­ry­tą mo­der­nią šve­dų ka­riuo­me­nę. Eu­ro­po­je at­gy­ve­na lai­ky­ta su­nkio­ji ri­te­riš­ka ka­va­le­ri­ja su­ma­lė į mil­tus šve­dų pės­ti­nin­kus ir rei­ta­rus. Po­vei­kis bu­vo toks stip­rus, kad vė­liau Šve­di­ja ėmė­si stip­rin­ti sa­vas ka­va­le­ri­jos pa­jė­gas, o Eu­ro­po­je pra­si­dė­jo rai­ti­jos vaid­mens at­gi­mi­mas, pa­sie­kęs apo­gė­jų XIX am­žiu­je.

– Su­sik­los­tė pa­ti­nė si­tua­ci­ja. Ką tuo­met lai­ky­ti nu­ga­lė­to­jais šia­me ka­re?

– Iva­nas Rūs­tu­sis bu­vo pri­vers­tas pra­šy­ti pa­liau­bų – pri­im­tas abiems pu­sėms tuo pat me­tu ir nau­din­gas, ir ne­nau­din­gas komp­ro­mi­sas. Iva­nas Rūs­tu­sis tu­rė­jo at­si­sa­ky­ti jū­ri­nių am­bi­ci­jų bet ir Ste­po­nas Ba­to­ras tu­rė­jo at­si­sa­ky­ti sa­vo il­ga­lai­kių tiks­lų nu­ga­lė­jus Mask­vą žy­giuo­ti prieš tur­kus.

Dau­giau­siai šia­me ka­re lai­mė­jo Lie­tu­va. Ne tik ap­si­gin­ta nuo di­džiu­lės Mask­vos grės­mės, bet ir vėl lai­mė­ta lai­ko at­ok­vė­piui, nes kri­zė ne­tru­kus ki­lo jau pa­čio­je Mask­vo­je. Iva­nas Rūs­tu­sis pats nu­žu­dė sa­vo sū­nų ir į di­nas­ti­nę kri­zę šį sy­kį pa­si­nė­rė Mask­vos vals­ty­bė. Lie­tu­va (jau bu­vu­si uni­jo­je su Len­ki­ja) tuo me­tu ga­lė­jo pa­lan­kio­mis są­ly­go­mis vyk­dy­ti vi­daus re­for­mas. Vėl kel­ti grės­mę Mask­va ėmė tik pa­si­bai­gus „smu­tos“ lai­ko­tar­piui XVII am­žiaus pir­mo­je pu­sė­je.

Vytautas Didysis ir bajoriškoji LDK kariuomenė

2016-12-19 "Lietuvos žinios"

Di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis Vy­tau­tas XIV am­žiaus pa­bai­go­je – XV am­žiaus pra­džio­je vals­ty­bė­je įtvir­ti­no nau­ją vi­suo­me­nės sluoks­nį – ba­jo­ri­ją. Šis re­vo­liu­ci­nis žings­nis lė­mė dau­gy­bę po­ky­čių vals­ty­bė­je, o tarp jų – ir ko­ky­biš­kai vi­siš­kai nau­jos ka­riuo­me­nės at­si­ra­di­mą.

Lie­tu­vos Di­džio­ji Ku­ni­gaikš­tys­tės val­dant Vy­tau­tui vis dar ne­bu­vo iš­spren­du­si opiau­sios už­sie­nio po­li­ti­kos prob­le­mos – Teu­to­nų or­di­no skver­bi­mo­si į ry­tus. Nors anks­tes­ni Lie­tu­vos val­do­vai dė­jo vi­sas pa­stan­gas, kad ka­ri­niu – tech­no­lo­gi­niu po­žiū­riu ne­at­si­lik­tų nuo vo­kie­čių ri­te­rių, ši pa­žan­ga bu­vo ne­pa­kan­ka­ma. Ka­rių eli­tas – lei­čiai – su­da­rę LDK ka­riuo­me­nės bran­duo­lį nuo pat Min­dau­go lai­kų, XIV am­žiaus pa­bai­go­je jau ne­be­bu­vo eko­no­miš­kai pa­jė­gūs ap­si­rū­pin­ti to­kia gink­luo­te ir šar­vais, kad pri­lyg­tų ri­te­riams.

Anot ka­ro is­to­ri­ko Ka­ro­lio Zikaro, Vy­tau­tas – nau­jo­vėms at­vi­ras ir po­ky­čių svar­bą su­pra­tęs val­do­vas – ėmė­si pla­čių vals­ty­bės re­for­mų, ku­rios lė­mė ir nau­jos lie­tu­viš­kos ka­ry­bos pra­džią. Val­dant Vy­tau­tui iš­plės­tas ir įtvir­tin­tas ba­jo­rų sluoks­nis ta­po nau­ju pi­lie­ti­niu vals­ty­bės bran­duo­liu ir su­for­ma­vo mo­der­nią, eu­ro­pie­tiš­ko ti­po vi­du­ram­žių Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę.

– Val­dant Vy­tau­tui į vie­ti­nin­kų par­ei­gas įvai­rio­se LDK že­mė­se pra­dė­ti skir­ti ne val­do­vo gi­mi­nai­čiai, o jam nu­si­pel­nę žmo­nės. Jie taip pat ve­dė šių že­mių ka­riau­nas į ka­rą. Tai tik vie­na iš Vy­tau­to dieg­tų nau­jo­vių. Kaip jo po­li­ti­ka kei­tė LDK ka­riuo­me­nę?

– No­rint su­pras­ti Vy­tau­to po­li­ti­ką ir jo veisk­mus, rei­kia pa­žvelg­ti į to lai­ko­tar­pio kon­teks­tą. Pir­miau­sia, XIV am­žiaus an­tro­je pu­sė­je, vi­so­je Eu­ro­po­je itin spar­čiais tem­pais vy­ko tech­no­lo­gi­nė ka­ry­bos pa­žan­ga. Bū­tent tuo lai­ko­tar­piu at­si­ra­do plokš­ti­niai šar­vai ir ri­te­ris ėmė at­ro­dy­ti taip, kaip mes jį tra­di­ciš­kai įsi­vaiz­duo­ja­me – „žvil­gan­čiais šar­vais“ ir šal­mu su ant­vei­džiu. Tai jau ne­be anks­tes­nio lai­ko­tar­pio ka­rys dė­vin­tis žie­duo­tį ir at­vi­rą šal­mą. Ri­te­ris ta­po „tan­ku“.

Tuo pat me­tu iš­au­go ir su­nkio­sios ka­va­le­ri­jos smū­gio efek­tas mū­šio lau­ke. Su­nkiai šar­vuo­tas rai­te­lis bu­vo svar­biau­sia ka­ri­ne jė­ga iki pat XVI am­žiaus, kuo­met par­aki­niai šau­na­mie­ji gink­lai ta­po pa­kan­ka­mai ga­lin­gi, kad pra­muš­tų su­nkius šar­vus.

To­kia pa­žan­gi ri­te­rio eki­pi­ruo­tė kai­na­vo di­džiu­lius pi­ni­gus, o tai reiš­kia, kad ir pats ka­ras ta­po la­bai bran­giu už­siė­mi­mu. Tas pats tai­ky­ti­na ir Lie­tu­vai, ku­rios ka­riuo­me­nė tuo lai­ko­tar­piu (ki­taip nei tei­gė is­to­ri­kai anks­tes­niais lai­kais) tech­no­lo­giš­kai be­veik ne­at­si­lik­da­vo nuo sa­vo prieš­ų ir la­bai grei­tai die­gė ka­ry­bos nau­jo­ves. Tam rei­kė­jo fi­nan­si­nių iš­tek­lių ir no­rint su­telk­ti dau­giau re­sur­sų ka­rui, rei­kė­jo mo­der­ni­zuo­ti pa­čią vals­ty­bę.

Kaž­kas pa­na­šaus XIX am­žiu­je nu­ti­ko Ru­si­jo­je, ku­ri po pra­lai­mė­ji­mo Kry­mo ka­re, su­vo­kė, kad jai rei­ka­lin­ga mo­der­ni ka­riuo­me­nė. Ta­čiau no­ri­mos ka­riuo­me­nės ne­bu­vo įma­no­ma su­kur­ti ne­pa­kei­tus pa­čios vals­ty­bės.

Vy­tau­to lai­kų Lie­tu­vai taip pat rei­kė­jo re­for­mų. Es­mi­nis po­ky­tis to lai­ko­tar­pio ka­ry­bo­je – ba­jo­rų ka­riuo­me­nės įsi­ga­lė­ji­mas.

– Ar tai bū­tent Vy­tau­to nuo­pel­nas?

– Iš vis­ko spren­džiant, pa­na­šu, kad Vy­tau­tas bu­vo at­vi­ras nau­jo­vėms. Bū­tent toks va­lin­gas ir po­ky­čius tin­ka­mai įver­tin­ti ge­ban­tis žmo­gus ga­lė­jo im­tis vi­sų rei­kia­mų re­for­mų. Vy­tau­tas ėmė­si nai­kin­ti anks­čiau ka­riuo­me­nė­je do­mi­na­vu­sį lei­čių luo­mą. Vie­ni jų ta­po ba­jo­rais, ki­ti – „nu­si­lei­do“ iki vals­tie­čių. Tie­sa, įvals­tie­tin­ti lei­čiai dar la­bai il­gą lai­ką ne­pa­te­ko ba­jo­rų nuo­sa­vy­bėn, o bu­vo pa­val­dūs val­do­vui, tam ti­kra pra­sme, lais­vie­ji vals­tie­čiai. De­ja, jie ne­ta­po stip­riu lais­vų vals­tie­čių luo­mu, kaip kad pa­vyz­džiui Šve­di­jo­je, kur jais rem­ta­si XVII am­žiu­je.

Min­dau­go, Trai­de­nio ar Vy­te­nio lai­kais lei­čiai su­da­rė ka­riau­nos bran­duo­lį, ta­čiau ir pa­tys dir­bo sa­vo že­mę bei ap­si­rū­pin­da­vo ka­rui. Mū­sų ap­ta­ria­mu lai­ko­tar­piu ka­ri­nė eki­pi­ruo­tė ta­po to­kia bran­gi, kad lei­čiams pa­si­da­rė ne­įkan­da­ma.

Tai­gi, Vy­tau­tas pa­ša­li­no lei­čius ir su­kū­rė ba­jo­rų luo­mą, ku­rio tur­ti­nis pa­jė­gu­mas rė­mė­si ba­jo­rams pa­val­džiais vals­tie­čiais. Pel­ny­da­mie­si iš ne­lais­vų vals­tie­čių dar­bo ba­jo­rai bu­vo pa­jė­gūs su­kaup­ti pa­kan­ka­mai lė­šų, kad tin­ka­mai ap­si­gink­luo­tų.

Ba­jo­rai ra­do­si ir anks­čiau, ta­čiau Vy­tau­to nuo­pel­nas bu­vo tas, kad jis su­kū­rė vi­są luo­mą ba­jo­rų, ku­riems ne­rei­kė­jo pa­tiems dirb­ti, kad iš­si­lai­ky­ti ir jie vi­sa kuo ga­lė­jo su­si­kon­cen­truo­ti į pa­grin­di­nę sa­vo funk­ci­ją – ka­rą.

– Tuo pat me­tu vy­ko ir vals­tie­čių nu­gink­la­vi­mas? Ka­ro prie­vo­lė ne­be­bu­vo, kaip Min­dau­go lai­kais, kiek­vie­no vy­ro rei­ka­las?

– Ne­tei­sin­ga bū­tų sa­ky­ti, kad Vy­tau­to lai­kais kaž­kas bu­vo vi­siš­kai su­nai­kin­ta ir pil­nai pa­keis­ta nau­jo­vė­mis. Ša­lia Vy­tau­to įdieg­tų nau­jo­vių li­ko ir daug se­no­sios tvar­kos ele­men­tų. Dar vis li­ko lais­vų­jų vals­tie­čių, o ir lei­čiai ne­iš­ny­ko aki­mirks­niu. Jų die­nos ga­lu­ti­nai bu­vo su­skai­čiuo­tos tik Va­la­kų re­for­mos me­tu.

Taip pat ne­su­tik­čiau su tuo, kad ka­ras ta­po siau­res­nės žmo­nių gru­pės rei­ka­lu. At­virkš­čiai, anks­čiau ka­ras bu­vo vie­no žmo­gaus – val­do­vo – rū­pes­tis. Vy­tau­to lai­kais ap­link val­do­vą jau su­si­for­ma­vo sluoks­nis žmo­nių, ku­riems, kaip tam ti­kra pra­sme pi­lie­čiams, taip pat te­ko ka­ro naš­ta. Vy­tau­to su­kur­ta ba­jo­ri­ja ta­po „tau­ta“. Li­ku­sie­ji žmo­nės jai ne­prik­lau­sė iki pat XVIII am­žiaus. Kaip ir Va­ka­rų Eu­ro­po­je, vi­suo­me­nė pa­si­da­li­no į tris gru­pes: Die­vo žmo­nes, ka­ro žmo­nes ir dar­bo žmo­nes. Pa­sta­rų­jų dar­bas iš­lai­kė vi­sus ki­tus, ta­čiau jie ne­bu­vo lai­ko­mi tau­ta, nie­kaip ne­įta­ko­jo vals­ty­bės pro­ce­sų ir net ne­tu­rė­jo am­bi­ci­jų tą da­ry­ti.

– Vy­tau­tas sky­rė va­di­na­muo­sius tar­ny­bi­nius ba­jo­rus, da­li­no jiems že­mę ir žmo­nes. Kaip tai pa­vei­kė ka­riuo­me­nės struk­tū­rą, mo­bi­li­za­ci­ją?

– Tiks­lių duo­me­nų apie Vy­tau­to lai­kus nė­ra. XVI am­žiu­je at­si­ra­do ka­riuo­me­nės su­ra­šy­mai, ku­riuo­se ga­nė­ti­nai tiks­liai iš­dės­ty­ti mo­bi­li­za­ci­jos rei­ka­la­vi­mai, įskai­tant net ka­rei­vių ap­ran­gą. Tvar­ka, nu­sta­tan­ti kiek tiks­liai ba­jo­ras tu­ri at­si­ves­ti ka­rei­vių, įves­ta jau po Va­la­kų re­for­mos.

Di­džią­ją da­lį LDK te­ri­to­ri­jos su­da­rė ru­sė­niš­kos že­mės, ku­rios dar Min­dau­go lai­kais bū­da­vo val­do­mos ga­na li­be­ra­liai. Ne­re­tai tam ti­krą ku­ni­gaikš­ti­ją bū­da­vo pa­lie­ka­mas val­dy­ti vie­ti­nis ku­ni­gaikš­tis, pa­pro­čiai ne­bu­vo kei­čia­mi. Mai­nais už pa­val­du­mą Lie­tu­vos val­do­vui šios že­mės gau­da­vo ap­sau­gą nuo mon­go­lų ir ki­tų ru­sė­nų ku­ni­gaikš­čių. Svar­biau­sia šių že­mių prie­vo­lė bu­vo tiek­ti val­do­vui re­sur­sus ir žmo­nes ka­ro reik­mėms.

Vy­tau­tas cen­tra­li­za­vo šią sis­te­mą. Pa­laips­niui jis pa­ša­li­no vie­ti­nius ku­ni­gaikš­čius ir jų vie­to­je pa­sky­rė sa­vo ap­lin­kos žmo­nes. Kaip ir ki­to­se vals­ty­bės val­dy­mo sfe­ro­se, ka­ry­bo­je Vy­tau­tas sie­kė mi­ni­ma­li­zuo­ti žmo­giš­ko­jo fak­to­riaus ne­igia­mą po­vei­kį ir įtvir­tin­ti cen­tra­li­zuo­tą me­cha­niz­mą. Jo su­kur­tas ba­jo­rų sluoks­nis – pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės bran­duo­lys. Pir­mo­sios di­džio­sios LDK gi­mi­nės (to­kios kaip Man­vy­dai ar­ba Goš­tau­tai) iš­ki­lo per sa­vo tar­nys­tę val­do­vui, taip pat ir už da­ly­va­vi­mą ka­ruo­se.

– Ar į Žal­gi­rio mū­šį su Vy­tau­tu jau žy­gia­vo nau­jo­ji Lie­tu­vos ri­te­rių ka­riuo­me­nė? Jie bu­vo to­kie pat, kaip ir jų prieš­ai?

– Ma­tyt, jie vis­gi ne­bu­vo vi­siš­kai „to­kie pat“. Nau­jo ti­po ka­riuo­me­nės for­ma­vi­mo­si pro­ce­sas bu­vo pa­ly­gin­ti ne­se­niai pra­si­dė­jęs, o ir pe­rim­da­mi nau­jo­ves iš Va­ka­rų kaž­kiek vė­luo­da­vo­me. Iš is­to­ri­nių šal­ti­nių ži­no­me, kad ri­te­rys­tės užuo­maz­gos lie­tu­vių ka­ry­bo­je pa­ste­bė­tos dar val­dant Vy­tau­to tė­vui Kęs­tu­čiui, ku­ris pats bu­vo ger­bia­mas, kaip ti­kras ri­te­ris. Tuo me­tu Vy­tau­tas jau šven­ti­no į ri­te­rius pa­gal eu­ro­pi­nes tai­syk­les.

Spren­džiant iš ne­tie­sio­gi­nių nuo­ro­dų, ga­li­me teig­ti, kad į Žal­gi­rio mū­šį žy­gia­vo ko­ky­biš­kai nau­ja LDK ka­riuo­me­nė. Pa­vyz­džiui, vie­nas Teu­to­nų or­di­no šni­pų, ste­bė­jęs lie­tu­vių ka­riuo­me­nės ju­dė­ji­mą, di­džia­jam ma­gis­trui Ul­ri­chui von Jun­gin­ge­nui ra­šė, kad šiam ne­de­rė­tų nu­ver­tin­ti prieš­o, nes esą prieš jį žy­gia­vo ge­rai gink­luo­ta, di­de­lė ir stip­ri lie­tu­vių ka­riuo­me­nė. Sa­vo ne­lai­mei, ma­gis­tras nu­mo­jo ran­ka į or­di­no šni­po pers­pė­ji­mus.

Šis pra­ne­ši­mas mums aiš­kiai ro­do, kad šni­pas pa­ma­tė nau­jo­viš­ką lie­tu­vių ka­riuo­me­nę ir mė­gi­no pers­pė­ti sa­vo šei­mi­nin­kus, kad prieš­as ne­be toks, prie ko­kio jie bu­vo pra­tę. Ne­ži­no­me, ar jis kon­kre­čiai įver­ti­no lie­tu­vių gink­luo­tę, pa­si­ren­gi­mą, ar dis­cip­li­ną, bet aiš­ku tai, kad jo nuo­mo­ne, kaž­kas at­si­ti­ko ir LDK ka­riuo­me­nė la­bai pa­si­kei­tė.

– Ką ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie tos ka­riuo­me­nės eki­pi­ruo­tę?

– Ti­krai ži­no­me, kad reng­da­ma­sis Žal­gi­rio mū­šiui Vy­tau­tas Eu­ro­po­je ak­ty­viai pir­ko gink­lus. Reiš­kia, jo ve­da­ma ka­riuo­me­nė pa­gal eki­pi­ruo­tės ver­ti­ni­mą ti­krai ga­lė­jo bū­ti ženk­liai ko­ky­biš­kes­nė už sa­vo pirm­ta­kes.

To pa­tvir­ti­ni­mų ran­da­me ir ar­cheo­lo­gi­jo­je. Ka­si­nė­jant Vil­niaus Že­mu­ti­nės pi­lies vie­to­je ras­ta šar­vų (tarp jų – bri­gan­ti­nos) de­ta­lių. Šie šar­vų le­men­tai ras­ti sluoks­niuo­se, da­tuo­ja­muo­se XIV am­žiaus pa­bai­ga. Tai­gi, net ir la­bai at­sar­giai ver­tin­da­mi ga­li­me sa­ky­ti, kad bent jau ar­ti­miau­sios val­do­vo ap­lin­kos žmo­nės tu­rė­jo to­kius pa­čius šar­vus, ko­kius tra­di­ciš­kai pri­ski­ria­me to lai­ko­tar­pio Eu­ro­pos ri­te­rio įvaiz­džiui.

Iš ar­cheo­lo­gi­nių ra­di­nių ži­no­me, kad LDK eli­tas tuo me­tu jau tu­rė­jo bri­gan­ti­nas, ki­ra­sas, ba­si­ne­tus ir ki­to­kius mo­der­nius šar­vus. Tie­sa, su­nku pa­sa­ky­ti, kiek bu­vo taip ge­rai ap­si­rū­pi­nu­sių žmo­nių. Ga­li­me spręs­ti, kad tai bu­vo bent jau val­do­vas, ar­ti­miau­sios jo ap­lin­kos žmo­nės, žy­miau­si ba­jo­rai. Tai ilius­truo­ja to lai­ko­tar­pio ants­pau­dai, pa­vyz­džiui, Ker­na­vės val­dy­to­jo Vy­gan­do ants­pau­de pa­vaiz­duo­tas rai­te­lis su pa­kel­tu ba­si­ne­to ant­vei­džiu.

Ga­li­me vėl pa­si­rem­ti mi­nė­ta or­di­no šni­po at­as­kai­ta, ku­rio­je bu­vo ver­ti­na­ma vi­sa ka­riuo­me­nė, o tai reiš­kia, kad bent jau ženk­li jos da­lis bu­vo ge­rai eki­pi­ruo­ta ir šiuo at­žvil­giu ne­nu­si­lei­do prieš­ui. Pa­na­šią ne­tie­sio­gi­nę nuo­ro­dą ga­li­ma ras­ti ir len­kų kro­ni­ko­se, kal­ban­čio­se apie tai, kad Žal­gi­rio mū­šio me­tu vie­ną lie­tu­vių bū­rį jie su­pai­nio­jo su kry­žiuo­čiais.

Tai­gi, to­kio „se­na­ma­diš­ko“ lie­tu­vių ka­riuo­me­nės įvaiz­džio, ko­kį ma­tė­me len­kų ki­no kla­si­ko­je „Kry­žiuo­čiai“, ti­krai ne­rei­kė­tų pri­im­ti rim­tai.

– Įdo­mu, kad pa­mi­nė­jo­te fil­mą „Kry­žiuo­čiai“. Juk tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je toks lie­tu­vio ka­rio įvaiz­dis bu­vo mie­lai pri­ima­mas ir net ro­man­ti­zuo­ja­mas.

– Taip, ne­va bu­vo­me to­kie stip­rūs, kad net šar­vų ne­rei­kė­jo (juo­kia­si, – aut. past.).

– Kaip Vy­tau­tas ir Jo­gai­la ren­gė­si Žal­gi­rio mū­šiui?

– To me­to ka­ry­bo­je Žal­gi­rio mas­to kau­ty­nės, kuo­met ka­riuo­me­nės su­si­du­ria at­vi­ra­me lau­ke, bu­vo re­te­ny­bė. Lie­tu­va to­kio mū­šio ne­bu­vo pa­ty­ru­si la­bai il­gą lai­ką, nuo pra­lai­mė­ji­mo Strė­vos mū­šy­je 1348 me­tais, o per­ga­lę prieš kry­žiuo­čius at­vi­ra­me lau­ke lie­tu­viai pa­sku­ti­nį sy­kį mė­ga­vo­si dar se­niau – Aiz­krauk­lės mū­šy­je 1279 me­tais. Ka­ro po­bū­dis bu­vo ki­toks – slap­čia įsib­rau­ti į prieš­o te­ri­to­ri­ją, pri­da­ry­ti kuo dau­giau nuo­sto­lių ir ne­šdin­tis na­mo.

Tiek Vy­tau­tas, tiek Jo­gai­la su­pra­to, kad ta stra­te­gi­ja, ku­ria va­do­va­vo­si jų tė­vai Kęs­tu­tis ir Al­gir­das ne­be­bu­vo veiks­min­ga. Nie­ko keis­to, kad ruo­šda­mie­si Žal­gi­rio mū­šiui jie nuo­dug­niai de­ri­no veiks­mus ir be ki­tų da­ly­kų – sie­kė pri­tai­ky­ti sa­vo ka­riuo­me­nes ar­tė­jan­čioms kau­ty­nėms prieš ri­te­rius. To­dėl ir pir­ko nau­jus gink­lus, mo­kė­si nau­jos tak­ti­kos.

Vy­tau­tas šiuo at­ve­ju tu­rė­jo pra­na­šu­mą – daug in­for­ma­ci­jos apie prieš­ą. Juk kry­žiuo­čių že­mė­se jis pra­lei­do daug lai­ko. Net ko­vė­si kar­tu su jais Vorsk­los mū­šy­je. Jis pui­kiai ži­no­jo, prieš ką teks sto­ti.

– Vy­tau­tas at­si­ve­dė ir leng­vo­sios ka­riuo­me­nės, pa­vyz­džiui, to­to­rius. Koks bu­vo jų vaid­muo ir kiek jie bu­vo efek­ty­vūs prieš su­nkiai gink­luo­tus ri­te­rius?

– Tie­są sa­kant, ne­ži­no­me, ar to­to­rių aps­kri­tai ten bu­vo. Tarp kit­ko, juos pir­miau­sia pa­mi­nė­jo bū­tent kry­žiuo­čiai, Kons­tan­cos su­si­rin­ki­me no­rė­da­mi įro­dy­ti, kad Žal­gi­rio mū­šy­je jie ko­vė­si prieš bar­ba­riš­kus pa­go­nis. Ga­li bū­ti, kad tai tik pro­pa­gan­di­nis ma­nev­ras. Tuo pat me­tu mū­siš­kiai įro­di­nė­jo, kad tei­sė­tai ka­ria­vo, kaip vie­na krikš­čio­nių vals­ty­bė prieš ki­tą.

– Jung­ti­nė Lie­tu­vos ir Len­ki­jos ka­riuo­me­nė bu­vo gau­ses­nė už kry­žiuo­čių. Lai­mė­jo­me skai­čiu­mi, ko­ky­be ar su­ma­nu­mu?

– Ne­ži­nia, kiek ji bu­vo di­des­nė. Mū­šis vy­ko prieš­o te­ri­to­ri­jo­je, to­dėl na­tū­ra­lu, kad puo­lan­ti ka­riuo­me­nė bu­vo gau­ses­nė. To pa­ties pri­nci­po lai­ko­ma­si ir šiuo­lai­ki­nė­je ka­ry­bo­je.

Vy­tau­to pu­sė­je bu­vo ini­cia­ty­va. Jis pri­me­tė prieš­ui, kur vyks ka­ras bei le­mia­mos kau­ty­nės ir kaip jos vyks. Tai taip pat ka­ry­bos ak­sio­ma: pri­me­tus prieš­inin­kui sa­vas są­ly­gas, jam te­ko tik rea­guo­ti į ini­cia­ty­vą tu­rin­čio Vy­tau­to veiks­mus. Vien jau tai su­tei­kė Vy­tau­to ir Jo­gai­los ka­riuo­me­nei dau­giau ga­li­my­bių per­ga­lei.

Be to, šiam ka­rui bu­vo itin nuo­dug­niai ruo­šia­ma­si: per­ka­mi gink­lai, kau­pia­mos mais­to at­sar­gos, pa­sta­ty­tas pon­to­ni­nis til­tas per Vys­lą ir t.t. Vy­tau­tas ir Jo­gai­la pui­kiai su­vo­kė su­ma­ny­mo ri­zi­kin­gu­mą ir sten­gė­si kiek įma­no­ma iš­veng­ti ne­ti­kė­tu­mų. Tuo me­tu aro­gan­tiš­ka­sis ma­gis­tras Jun­gin­ge­nas pra­stai at­li­ko „na­mų dar­bus“. Or­di­nas pra­ra­do ini­cia­ty­vą, ne­spė­jo at­vyk­ti da­lis jo sam­di­nių. Ne­tin­ka­mai pa­si­ruo­šę kry­žiuo­čiai pa­si­ti­ko pui­kiai pa­si­ren­gu­sius lie­tu­vius ir len­kus. Vy­tau­tas su­pra­to, kad šis mū­šis bus lem­tin­gas, to­dėl ir ruo­šė­si jam, kaip vi­są gy­ve­ni­mą nu­lem­sian­čiam dar­bui.

Kęstutis – talentingiausias „senosios kartos“ karvedys

2016-07-07 "Lietuvos žinios"

Lie­tu­vos di­džia­jam ku­ni­gaikš­čiui Kęs­tu­čiui, val­džiu­siam vals­ty­bę kar­tu su bro­liu Al­gir­du, te­ko su­nkiau­sias iš­mė­gi­ni­mų lai­ko­tar­pis per vi­są ko­vų su Or­di­nu is­to­ri­ją. Ne­pai­sant to, kad lie­tu­vių ka­ry­ba spar­čiai to­bu­lė­jo, ka­ro eli­to gre­to­se ėmė ras­tis ri­te­rys­tės užuo­maz­gos, o pats Kęs­tu­tis bu­vo ta­len­tin­gas kar­ve­dys, vals­ty­bė iš­gy­ve­no itin su­nkią kri­zę, ku­rią įveik­ti ga­lė­jo tik nau­jai ka­ro ir val­dy­mo stra­te­gi­jai at­sto­va­vę bū­si­mie­ji val­do­vai.

Val­dant Kęs­tu­čiui (1337 – 1382 me­tais), Or­di­no žy­giai prieš Lie­tu­vą pa­sie­kė ak­ty­vu­mo vir­šū­nę. Nors lie­tu­viai ir mo­kė­si iš su­nkios ko­vų pa­tir­ties ir spar­čiai to­bu­li­no ka­ry­bą bei gink­luo­tę, kry­žiuo­čių spau­di­mą da­rė­si vis su­nkiau at­lai­ky­ti. Pa­sak ka­ro is­to­ri­ko Ka­ro­lio Zi­ka­ro, LDK sa­vo va­ka­ri­nes sie­nas gy­nė iš pa­sku­ti­nių jė­gų. Is­to­ri­ko tei­gi­mu, ve­da­mas ke­lių iš ei­lės ta­len­tin­gų di­džių­jų ma­gis­trų, Or­di­nas pa­sie­kė ne tik ak­ty­vu­mo, bet ir efek­ty­vu­mo vir­šū­nę.

Vie­nas fak­to­rių, lei­du­sių lie­tu­viams su­lai­ky­ti Or­di­no eks­pan­si­ją, bu­vo pa­ties Kęs­tu­čio kar­ve­džio ta­len­tas, ku­rį įver­ti­no ir pri­pa­ži­no net prieš­ai. Vis dėl­to, ne­pa­ka­ko nei jo, nei to, kad lie­tu­viš­ko­je ka­riau­no­je pa­laips­niui ėmė for­muo­tis prieš­inin­kui ga­lin­tis pri­lyg­ti ri­te­rių luo­mas. Koks be­bū­tų bu­vęs ta­len­tin­gas kar­ve­dys, Kęs­tu­tis ko­vė­si pa­gal „se­ną­sias“ (taip ka­ria­vo iki jo val­dę di­die­ji ku­ni­gaikš­čiai) ka­ry­bos tra­di­ci­jas, o ga­lu­ti­nei per­ga­lei pa­siek­ti kri­ti­nė si­tua­ci­ja rei­ka­la­vo nau­jo mąs­ty­mo ir nau­jų stra­te­gi­jų, ku­rias ga­liau­siai įgy­ven­di­no Kęs­tu­čio ir Al­gir­do sū­nūs Vy­tau­tas ir Jo­gai­la.

Or­di­nas ki­lo į le­mia­mą puolimą

– Iš dvie­jų to lai­ko­tar­pio val­do­vų Kęs­tu­tis bu­vo at­sa­kin­gas už „sun­kes­nį­jį“ – va­ka­rų – fron­tą. Lie­tu­viai čia jau yra įgi­ję daug pa­tir­ties, ko­vo­da­mi su Or­di­nu daug mo­kė­si ir to­bu­lė­jo. Kas bu­vo bū­din­ga lie­tu­vių ka­ry­bai val­dant Kęs­tu­čiui?

– Nors Kęs­tu­čio ir Al­gir­do val­dy­mo lai­ko­tar­pis daž­nai va­di­na­mas šlo­vin­gu, ne­pa­mirš­ki­me, kad ka­re su Or­di­nu są­ly­gos tuo me­tu iš es­mės pa­si­kei­tė. Ka­ri­niu po­žiū­riu LDK ju­dė­jo ak­la­vie­tės link, nes pa­laips­niui ėmė pra­ras­ti ini­cia­ty­vą. Ka­riau­ta la­bai daug ir ga­na sėk­min­gai, ta­čiau stra­te­gi­niu po­žiū­riu prob­le­mų vis dau­gė­jo, jos da­rė­si vis rim­tes­nės, nes Or­di­nas vis la­biau ir la­biau pe­rė­mė ka­ro veiks­mų ini­cia­ty­vą.

– Or­di­no puo­li­mas in­ten­sy­vė­jo?

– Val­dant Kęs­tu­čiui Or­di­nas į Lie­tu­vą su­ren­gė dau­giau žy­gių, nei val­dant bet ku­riam ki­tam di­džia­jam ku­ni­gaikš­čiui. Tuo pa­čiu me­tu lie­tu­viai taip pat ren­gė dau­giau žy­gių prieš Or­di­ną, ta­čiau iš­tek­liai ėmė „braš­kė­ti“, ka­riau­ta ties ga­li­my­bių ri­ba. Al­gir­das tuo me­tu plė­tė lie­tu­vių im­pe­ri­ją į ry­tus, o Kęs­tu­tis va­ka­ruo­se mė­gi­no iš­lai­ky­ti sta­tus quo.

Lie­tu­viai, kaip ir anks­čiau, spar­čiai mo­kė­si iš Or­di­no, pe­ri­mi­nė­jo ka­ry­bos ir tech­no­lo­gi­jų nau­jo­ves bei mo­kė­si eu­ro­pie­tiš­kos ar­ba ri­te­riš­kos ka­ry­bos samp­ra­tos, ta­čiau to­bu­lė­jo ir Or­di­nas.

Lie­tu­viai, ži­no­ma, jau bu­vo su­kau­pę il­ga­me­tę ko­vų su kry­žiuo­čiais pa­tir­tį ir nuo­lat sie­kė ne­at­si­lik­ti nuo prieš­inin­ko, bet ir Or­di­nas ne­bu­vo iner­tiš­kas da­ri­nys. Jam va­do­va­vo ke­le­tas iš ei­lės ta­len­tin­gų ma­gis­trų, sėk­min­gai pa­ver­tu­sių Or­di­ną, leis­ki­te iro­niš­kai pa­va­din­ti, „ka­ri­nio sa­fa­rio or­ga­ni­za­vi­mo įmo­ne“, sėk­min­gai vei­kian­čia vi­so­je Eu­ro­po­je, kur Or­di­nas la­bai sėk­min­gai vyk­dė in­for­ma­ci­nes kam­pa­ni­jas ir pri­trau­kė dau­gy­bę ri­te­rių kry­žei­vių iš vi­so Se­no­jo že­my­no.

Šven­to­ji Že­mė tuo me­tu jau bu­vo pra­ras­ta ir vi­sa Eu­ro­pos kry­žiuo­čių ener­gi­ja nu­kreip­ta šia vie­nin­te­le li­ku­sia kryp­ti­mi – į Lie­tu­vą.

– Kiek sva­ri ši kry­žiuo­čių „mig­ra­ci­ja“ į pa­gal­bą Teu­to­nų Or­di­nui?

– Ne­rei­kia ma­ny­ti, kad iš Eu­ro­pos at­vyks­tan­tys kry­žiuo­čiai bu­vo pa­vie­nių ri­te­rių bū­riai. Į kry­žiaus žy­gius trau­kė ka­ra­liai ir sos­to įpė­di­niai. Jie į Lie­tu­vą žy­gia­vo ti­krai ne vie­ni, ar su men­ka pa­ly­da, o ves­da­vo­si bent pu­sę, o kar­tais ir di­des­nę da­lį sa­vo vals­ty­bių ka­riuo­me­nės. Tai bū­da­vo mil­ži­niš­kos pa­jė­gos. Pri­dė­ki­me tai, kad to­kie žy­giai vir­to sis­te­min­gu reiš­ki­niu ir su­pra­si­me, kad LDK te­ko at­lai­ky­ti vis di­dė­jan­tį nuo­la­ti­nį spau­di­mą.

Lie­tu­viai lai­kė­si, ta­čiau ėmė pra­ras­ti po­zi­ci­jas. Kri­to sim­bo­liu lai­ky­ta, stip­riau­sia va­ka­ri­nia­me pa­sie­ny­je bu­vu­si Kau­no pi­lis.

Rei­kė­jo nau­jos strategijos

– Bet juk iki Kęs­tu­čio lie­tu­viai taip pat su­si­dur­da­vo su di­džiu­liu spau­di­mu ir la­bai rim­tais iš­šū­kiais, bet vi­sa­da su­ge­bė­jo mo­ky­tis ir pri­si­tai­ky­ti prie prieš­inin­ko pri­me­ta­mų ka­ro tai­syk­lių. Ar tai reiš­kia, kad val­dant Kęs­tu­čiui įsi­ga­lė­jo stag­na­ci­ja ir to­bu­lė­ta ne­pa­kan­ka­mai spar­čiai?

– Ti­krai ne. Lie­tu­vių ka­ry­ba to­bu­lė­jo, ta­čiau Or­di­nas to­bu­lė­jo spar­čiau. Kry­žiuo­čiams pa­vy­ko telk­ti vis di­des­nius ka­ro re­sur­sus, o lie­tu­viai pri­lyg­ti ne­la­bai be­tu­rė­jo kuo. Ta­čiau stag­na­ci­jos ti­krai ne­bu­vo. Kęs­tu­tis bu­vo la­bai lanks­tus, žai­biš­kai rea­guo­jan­tis kar­ve­dys. Ga­li­ma net teig­ti, kad jis bu­vo efek­ty­viau­sias kar­ve­dys, ly­gi­nant su prieš jį bu­vu­siais ku­ni­gaikš­čiais. Jis vis­ką da­rė tei­sin­gai, ta­čiau „se­no­viš­kai“. Tuo me­tu LDK jau su­bren­do nau­jos stra­te­gi­jos po­rei­kis.

Kaip jau mi­nė­jau, to­bu­lė­ja­ma nė kiek ne lė­čiau nei anks­tes­niu lai­ko­tar­piu. To­liau pe­ri­ma­mos tech­no­lo­gi­nės nau­jo­vės. Pa­vyz­džiui, tin­ka­ma ilius­tra­ci­ja bū­tų Ker­na­vės val­dy­to­jo Vy­gan­to 1388 me­tų ants­pau­das, ku­ria­me pa­vaiz­duo­tas rai­te­lis (ma­tyt sim­bo­li­zuo­jan­tis ša­lį gi­nan­tį val­do­vą). De­ta­lės nė­ra la­bai ryš­kios, ta­čiau ga­li­ma įžiū­rė­ti, kad rai­te­lis dė­vi ki­ra­są ir ba­si­ne­tą su ant­vei­džiu. Tai reiš­kia, kad bent jau tuo­me­ti­nis LDK ka­ri­nis eli­tas tu­ri vi­siš­kai ri­te­riš­ką eki­puo­tę. Su­ras­ta to lai­ko­tar­pio bri­gan­ti­nos šar­vų de­ta­lių. Tai­gi, gink­luo­tės at­žvil­giu lie­tu­viai žen­gė ko­ja ko­jon su Or­di­nu.

– Tai­gi, nors lie­tu­viai ir to­liau to­bu­lė­jo, Or­di­nas grei­čiau su­ras­da­vo „vais­tų“ nuo jų, o ne at­virkš­čiai.

– Or­di­nas tuo me­tu vei­kė la­bai efek­ty­viai. Ėmė ne­pa­kak­ti net ir tų mak­si­ma­lių pa­stan­gų, ku­rias į ka­rą dė­jo lie­tu­viai.

Pir­mie­ji riteriai

– Ka­ri­nis lie­tu­vių eli­tas Kęs­tu­čio lai­kais eki­pi­ruo­tas pa­gal eu­ro­pie­tiš­kus stan­dar­tus. Ar pa­go­nių ka­riai pe­rė­mė ir ri­te­riš­ką tra­di­ci­ją, t. y. pas mus at­si­ra­do eu­ro­pie­tiš­kas ri­te­rių luo­mas?

– Kai sa­ko­me ri­te­ris, įsi­vaiz­duo­ja­me kil­nų ka­rį. Ta­čiau pa­žvel­ki­me pra­gma­tiš­kiau: ri­te­ris, mū­siš­kai ta­riant, bu­vo ba­jo­ras. Tai vi­sai ki­tas vi­suo­me­nės sluoks­nis nei, pa­vyz­džiui, lie­tu­vių lei­čiai (pro­fe­sio­na­lūs ka­riai, su­da­rę ka­riau­nos bran­duo­lį). Iš jų for­ma­vo­si ba­jo­ri­jos sluoks­nis, ta­čiau Kęs­tu­čio lai­kais jie vis dar pa­tys arė sa­vo že­mę. Tuo me­tu ti­kras ba­jo­ras pats jau ne­be­dir­bo, o nau­do­jo­si ki­tų žmo­nių dar­bo vai­siais. Jo pa­ties gy­ve­ni­mas bu­vo skir­tas ka­ry­bai ir tam ba­jo­ras sky­rė vi­są sa­vo ener­gi­ją.

Nors ba­jo­ri­jos for­ma­vi­mą, kaip ir dau­ge­lį ki­tų re­for­mų, už­bai­gė Vy­tau­tas, Kęs­tu­čio lai­kais jau ėmė for­muo­tis lie­tu­viš­ko­ji ba­jo­ri­ja. Be to, ri­te­ris – la­bai efek­ty­vus ir ge­rai eki­puo­tas ka­ri­nis vie­ne­tas. Eu­ro­po­je vyks­tant ka­ri­nių tech­no­lo­gi­jų pro­ver­žiams, ri­te­rių gink­luo­tė la­bai bran­go, to­dėl ją įsi­gy­ti ga­lė­jo tik tur­tin­gas ba­jo­ras, gy­ve­nan­tis iš vals­tie­čių jam su­krau­na­mo tur­to.

– Nuo mo­kyk­los suo­lo gir­dė­jo­me, kad Kęs­tu­tį net ir prieš­ai va­di­no ti­kru ri­te­riu. Ar ti­krai jis bu­vo toks?

– Kiek ga­li­me spręs­ti iš to, kas ži­no­ma is­to­ri­kams, Kęs­tu­tis bu­vo la­bai cha­riz­ma­tiš­ka as­me­ny­bė. Iš tie­sų, jo am­ži­nin­kai, įskai­tant ir prieš­us, at­si­lie­pė apie jį kaip apie kil­nų ka­rį – ti­krą ri­te­rį. Ma­tyt, kaž­ko­kiu bū­du jis ti­krai su­ge­bė­jo įver­tin­ti eu­ro­pie­tiš­ką ri­te­riš­ku­mo samp­ra­tą, su­vok­ti ir pe­rim­ti ri­te­rio gar­bės ko­dek­są. Jis pra­dė­jo žais­ti pa­gal tas pa­čias tai­syk­les, kaip ir prieš­inin­kas. Ga­li­ma sa­ky­ti, ėmė va­do­vau­tis „tarp­tau­ti­ne tei­se“.

Vo­kie­čių šal­ti­niuo­se ti­krai pa­mi­nė­tas bent vie­nas pa­vyz­dys, kaip ri­te­ris kry­žiuo­tis ko­vė­si dvi­ko­vo­je su lie­tu­vių ka­riu. Dvi­ko­va vy­ko pa­gal va­ka­rie­tiš­kas tai­syk­les. Šis pa­vyz­dys ro­do, kad ri­te­rys­tės idė­jas pe­rė­mė ne tik Kęs­tu­tis, bet ir jo ar­ti­miau­sios ap­lin­kos ka­riai.

– Ko­dėl tai vy­ko? Lie­tu­vių ka­riai no­rė­jo bū­ti pa­na­šes­ni į sa­vo ga­lin­guo­sius prieš­us?

– Už­ti­krin­tai ne­ga­li­me at­sa­ky­ti. Bet ko­dėl gi ne? Ko­vos su kry­žiuo­čiais jau vy­ko daug de­šimt­me­čių. Kęs­tu­tis – Ge­di­mi­no sū­nus – užau­go šių ko­vų kon­teks­te. Šis idė­jų pe­rė­mi­mas tie­siog ne­ga­lė­jo ne­vyk­ti. Kai tiek il­gai ka­riau­ji su tuo pa­čiu prieš­inin­ku ir kar­tu su juo to­bu­lė­ji, ga­li­ma spė­ti, kad ne­iš­ven­gia­mai at­ra­si ja­me kaž­ko­kių tau pa­tin­kan­čių sa­vy­bių ir pri­tai­ky­si jas sau.

– Apie Kęs­tu­tį at­si­liep­da­vo ne vi­sa­da tei­gia­mai. Pa­vyz­džiui, pa­kliu­vęs į ne­lais­vę, jis pri­sie­kė krikš­ty­tis, ta­čiau to ne­pa­da­rė. Prie­sai­kos lau­žy­mas ne­la­bai ati­tin­ka kil­naus ri­te­rio samp­ra­tą.

– Kęs­tu­tis bu­vo uni­ver­sa­lus, veik to­bu­las ka­rys. Vie­na ver­tus, jis ga­lė­jo de­mons­truo­ti kil­nu­mą, įspė­da­mas prieš­ą apie ren­gia­mą ant­puo­lį, ta­čiau, kai to rei­ka­lau­da­vo ap­lin­ky­bės, jis im­da­vo­si gud­ry­bės, kad su­klai­din­tų prieš­ą. Kęs­tu­čio – ri­te­rio pa­veiks­lą pa­tei­kė ne kas ki­tas, o jo prieš­ų kro­ni­ki­nin­kai. Reiš­kia, ne­pai­sant, mi­nė­tų gud­ry­bių, prieš­as juo ža­vė­jo­si.

– Vis dėl­to net ir vi­sų su­mi­nė­tų Kęs­tu­čio ta­len­tų ne­pa­ka­ko, kad iš­spręs­tų ties va­ka­ri­nė­mis LDK sie­no­mis su­si­da­riu­sią kri­zę?

– Kad iš­spręs­tų šią gi­lią kri­zę, pri­va­lė­jo pa­si­keis­ti vals­ty­bės val­do­vų mąs­ty­se­na ir po­li­ti­ka. Jo­gai­la ir Vy­tau­tas ta­po tais nau­jos epo­chos val­do­vais ir nau­jos po­li­ti­kos vyk­dy­to­jais. Tarp is­to­ri­kų eg­zis­tuo­ja nuo­mo­nė, kad su Kęs­tu­čio nu­žu­dy­mu ga­lė­jo bū­ti su­si­jęs ne tik Jo­gai­la, bet ir Vy­tau­tas, abu su­pra­tę, kad jų tė­vų vyk­dy­ta po­li­ti­ka ve­dė pra­lai­mė­ji­mo link. Šių nau­jos kar­tos val­do­vų stra­te­gi­ja jau iš es­mės sky­rė­si nuo pirm­ta­kų.

Gedimino valdymas: sisteminga plėtra į Rytus, siekiant apsiginti Vakaruose

2016-06-13 "Lietuvos žinios"

Lie­tu­vos di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis Ge­di­mi­nas, val­dęs 1316–1341 me­tais, bu­vo pir­ma­sis val­do­vas, ėmęs sis­te­min­gai plės­ti vals­ty­bės te­ri­to­ri­ją Ry­tų kryp­ti­mi. Iš nau­jų­jų val­dų vals­ty­bė sė­mė­si re­sur­sų, rei­ka­lin­gų svar­biau­siam to me­to iš­šū­kiui – su­stab­dy­ti kry­žiuo­čių eks­pan­si­ją.

Ge­di­mi­no lai­kais, kaip ir val­dant jo pirm­ta­kams, Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės (LDK) ka­riuo­me­nė spar­čiai mo­kė­si iš pa­vo­jin­giau­sio sa­vo prieš­inin­ko – kry­žiuo­čių Or­di­no. Dip­lo­ma­ti­niai Ge­di­mi­no ga­bu­mai, ypač ama­ti­nin­kų iš Eu­ro­pos pa­kvie­ti­mas į Lie­tu­vą, už­ti­kri­no, kad tech­no­lo­gi­nis lie­tu­vių ka­ry­bos at­si­li­ki­mas nuo prieš­o bū­da­vo trum­pa­lai­kis ir ne­žy­mus. Kaip „Lie­tu­vos ži­nių“ por­ta­lui lzi­nios.lt tei­gė ka­ro is­to­ri­kas Ka­ro­lis Zi­ka­ras, net ir Or­di­nas tu­rė­jo ko pa­si­mo­ky­ti iš at­kak­liai jam be­sip­rie­ši­nu­sių lie­tu­vių.

Ta­čiau gal­būt dar reikš­min­ges­nis Ge­di­mi­no nuo­pel­nas bu­vo ry­ti­nių LDK sie­nų plė­tra. Lie­tu­vos vals­ty­bė ėmė sis­te­min­gai plės­tis ru­sė­nų ku­ni­gaikš­ti­jų sąs­kai­ta ir iš nau­jų te­ri­to­ri­jų sem­tis fi­nan­si­nių bei žmo­giš­kų­jų re­sur­sų, ku­rie bu­vo gy­vy­biš­kai rei­ka­lin­gi, sie­kiant su­stab­dy­ti Or­di­no eks­pan­si­ją.

Mo­kė­si vie­ni iš kitų

– Ge­di­mi­no pirm­ta­kai pa­si­žy­mė­jo tuo, kad spar­čiai mo­kė­si prieš­ų ka­ry­bos me­to­dų. Ar to­kia ten­den­ci­ja iš­li­ko ir val­dant šiam di­džia­jam ku­ni­gaikš­čiui?

– Val­dant Ge­di­mi­nui lie­tu­viai ir to­liau mo­kė­si iš prieš­inin­ko, pe­ri­mi­nė­jo tech­no­lo­gi­nes nau­jo­ves. Pa­vyz­džiui, vis dau­giau nau­do­ti ar­ba­le­tai.

Ta­čiau ir Or­di­nas įver­ti­no lie­tu­vių stip­rią­sias pu­ses. Ge­ras to pa­vyz­dys – lie­tu­viš­kas sky­das, ku­rį kry­žiuo­čiai ėmė ko­pi­juo­ti. Or­di­no sta­ty­tos me­di­nės pi­lys taip pat bu­vo nu­si­žiū­rė­tos nuo lie­tu­vių.

Kaip sa­kė dr. Ar­tū­ras Du­bo­nis, kry­žiuo­čiai iš lie­tu­vių pe­rė­mė vi­sa tai, kas bu­vo su­si­ję su ga­my­ba iš me­džio, nes ši me­džia­ga lie­tu­viams bu­vo la­biau įpras­ta ir jie bu­vo įgu­dę ją nau­do­ti ka­ro tiks­lais.

Bu­vo pe­ri­ma­mi ir kai ku­rie tak­ti­kos ele­men­tai. Jau vė­les­niais lai­kais, Žal­gi­rio mū­šio ap­ra­šy­muo­se, mi­ni­ma, kad rai­tas Or­di­nos ka­rys svie­dė ie­tį, (tai bu­vo itin ne­įp­ras­ta Va­ka­rų Eu­ro­pai) ar­ba tai, kad kai ku­rie Or­di­no ir lie­tu­vių da­li­niai vei­kė ir at­ro­dė taip pa­na­šiai, kad juos Žal­gi­rio mū­šy­je net pa­inio­jo mū­sų są­jun­gi­nin­kai len­kai.

– Kal­bant apie Ge­di­mi­ną, vi­si ži­no­me, kad jis bu­vo ga­bus dip­lo­ma­tas, kvie­tęs į Lie­tu­vą eu­ro­pie­čius ama­ti­nin­kus. Ar po jų at­vy­ki­mo Lie­tu­vo­je at­si­ra­do gink­lų pra­mo­nė?

– Ar­cheo­lo­gi­niai duo­me­nys šiuo klau­si­mų yra ga­na skur­dūs. Įdo­mu tai,kad XIII am­žiaus pa­bai­gos XIV am­žiaus pra­džios ka­pa­vie­tė­se ras­ta ga­na daug gink­lų. O štai pa­čiu in­ten­sy­viau­siu ko­vų su kry­žiuo­čiais lai­ko­tar­piu XIV am­žiu­je gink­lų ka­puo­se ras­ta la­bai ne­daug. Ne­ga­li bū­ti, kad tų gink­lų dėl kaž­ko­kios prie­žas­ties pa­si­da­rė ma­žiau.

Aps­kri­tai, XIV am­žius at­ne­šė re­vo­liu­ci­nių ka­ry­bos per­mai­nų vi­sos Eu­ro­pos mas­tu. Pa­vyz­džiui, nuo žieduočio bu­vo pe­rei­ta prie plokš­ti­nių šar­vų. Da­ry­čiau to­kią prie­lai­dą, kad XIV am­žiu­je dau­ge­lis žmo­nių ne­be­lei­do sau to­kios pra­ban­gos kaip gink­lai įka­pė­se. Jie bu­vo rei­ka­lin­gi ko­vai. Jei gink­las lūž­da­vo, jį rei­kė­da­vo per­kal­ti ir nau­do­ti to­liau.

Be to, Or­di­nas ėmė tai­ky­ti to­kią pra­kti­ką, kuo­met pa­šauk­ti­niai ka­riai bū­da­vo ap­gink­luo­ja­mi iš vals­ty­bi­nių gink­lų san­dė­lių. Pa­si­bai­gus ka­ro žy­giui tie gink­lai bū­da­vo grą­ži­na­mi. Ne­at­mes­ti­na ti­ki­my­bė, kad pa­na­šiai ga­lė­jo bū­ti da­ro­ma ir Lie­tu­vo­je.

Su­nku ras­ti tiks­les­nių duo­me­nų apie gink­lų ga­my­bą, ta­čiau kiek ga­li­me spręs­ti iš šal­ti­niuo­se pa­tei­kia­mų lie­tu­vių ka­ry­bos ap­ra­šy­mų, lie­tu­viai jei ir at­si­li­ko nuo Or­di­no tech­no­lo­gi­ne pra­sme, tai vi­sa­da tik trum­pą lai­ką. Vi­sa gink­luo­tė, ku­rią nau­do­jo Or­di­nas, ne­tru­kus jau bū­da­vo nau­do­ja­ma ir lie­tu­vių.

„Po­zi­ci­nis“ karas

– Ge­di­mi­no val­dy­mo lai­ko­tar­pis ne­pa­si­žy­mė­jo to­kiais gar­siais mū­šiais, ko­kie vy­ko XIII am­žiu­je. Ar pa­si­kei­tė tak­ti­ka?

– Be­ne žy­miau­sios Ge­di­mi­no val­dy­mo me­tu įvy­ku­sios kau­ty­nės bu­vo ne su kry­žiuo­čiais, o Ry­tuo­se. 1321 me­tais (pa­sak ki­tų šal­ti­nių – 1325 me­tais) LDK ka­riuo­me­nė Ir­pe­nės mū­šy­je nu­ga­lė­jo Ki­je­vo ku­ni­gaikš­tį Sta­nis­lo­vą ir jo są­jun­gi­nin­kus. Po šių kau­ty­nių Ki­je­vas ir ap­lin­ki­niai mies­tai pa­te­ko LDK val­džion.

Taip pat ga­li­ma pa­mi­nė­ti 1326 me­tais vy­ku­sį bend­rą lie­tu­vių ir len­kų žy­gį į Bran­den­bur­go že­mę Vo­kie­ti­jo­je.

To­bu­lė­jant for­ti­fi­ka­ci­jai, kei­čia­si ir ka­ry­ba. Mi­ni­mu lai­ko­tar­piu ma­to­me ti­krai ma­žiau di­de­lių, „ge­ne­ra­li­nių“ mū­šių. Ka­riuo­me­nių va­dai vis daž­niau ren­gia ap­gul­tis ir ima veng­ti di­de­lių mū­šių, ku­riuo­se ri­zi­kuo­tų pra­ras­ti vi­są ka­riuo­me­nę. To­kia ten­den­ci­ja Eu­ro­po­je įsi­vy­ra­vo vė­les­niuo­se – XVI-XVII am­žiaus ka­ruo­se.

Ga­li­ma sa­ky­ti, kad ties va­ka­ri­nė­mis mū­sų sie­no­mis ėmė do­mi­nuo­ti „po­zi­ci­nis“ ka­ras. Tuo me­tu Ry­tų kryp­ti­mi plė­tra vy­ko ga­na in­ten­sy­viai. Tai – vie­nas iš Ge­di­mi­no nuo­pel­nų. Jis bu­vo pir­ma­sis val­do­vas, ėmęs sis­te­min­gai plės­ti LDK te­ri­to­ri­ją Ry­tuo­se.

Be ka­ri­nės ga­lios dip­lo­ma­ti­ja bejėgė

– Ar sie­nos į Ry­tus bu­vo ple­čia­mos gink­lu, ar dau­giau dip­lo­ma­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis?

– Vie­ni sa­ko, kad tai bū­ta už­ka­ria­vi­mų, ku­rių pa­da­ri­niai bu­vo tik įtvir­ti­na­mi san­tuo­ko­mis, o ki­ti tei­gia, kad do­mi­na­vo dip­lo­ma­ti­nės prie­mo­nės. Abe­jo­čiau, ar vi­du­ram­žiais bu­vo ga­li­ma lai­mė­ti daug te­ri­to­ri­jų vien to­dėl, kad LDK ga­lė­jo pa­siū­ly­ti iš­vaiz­džių jau­ni­kių. Vi­so­je Eu­ro­po­je tuo me­tu ga­lio­jo ta pa­ti tai­syk­lė – jei ga­lia ta­vo ran­ko­se, tai už­ti­krins ir nau­din­giau­sias ve­dy­bas.

Rei­kia su­pras­ti ir ru­sė­nų ku­ni­gaikš­ti­jų si­tua­ci­ją Ge­di­mi­no val­dy­mo lai­ko­tar­piu. Jie tu­rė­jo tik 2 pa­si­rin­ki­mus – LDK ga­lios cen­trą ir mon­go­lų ga­lios cen­trą. Tu­rint ome­ny­je, kad mon­go­lai jiems bu­vo sve­ti­mes­ni kul­tū­ri­niu po­žiū­riu ir tai­po­gi bu­vo kur kas bru­ta­les­ni val­dy­to­jai, ru­sė­nai daž­nai rin­ko­si šlie­tis prie LDK. Ne­tu­ri­me daug duo­me­nų apie Ge­di­mi­no ka­ro žy­gius į Ry­tus, ta­čiau aiš­ku, kad to­kie žy­giai bu­vo ren­gia­mi, bent jau sie­kiant pa­de­mons­truo­ti jė­gą ir „pa­dė­ti“ ru­sė­nams iš­si­rink­ti, ku­ris ga­lios cen­tras juos val­dys.

Lie­tu­viams, kaip už­ka­riau­to­jams, bu­vo ga­li­ma pri­tai­ky­ti „lanks­taus im­pe­ria­liz­mo“ api­bū­di­ni­mą. Plė­tros į Ry­tus tiks­las bu­vo vie­nas – gau­ti dau­giau fi­nan­si­nių ir žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių ka­rui Va­ka­ruo­se. Dau­giau jų ne­la­bai kas ir te­do­mi­no.

– Ar Ge­di­mi­no lai­kais ru­sė­nai jau su­da­rė kiek nors ženk­les­nę val­do­vo ka­riuo­me­nės da­lį Va­ka­rų „fron­te“?

– Tiks­lių skai­čių nė­ra, bet ti­krai ži­no­me, kad kry­žiuo­čių šal­ti­niai mi­nė­jo lie­tu­vių pu­sė­je ka­ria­vu­sius ru­sė­nus. Kraš­to gy­ny­bo­je jie ne­da­ly­va­vo, o pa­pil­dė lie­tu­vių ka­riuo­me­nės „ma­sę“, žy­giuo­se į Or­di­no te­ri­to­ri­ją. Taip el­gė­si vi­si to laik­me­čio val­do­vai – bu­vo įpras­ta rink­ti žmo­nes ir iš to­liau­sių vals­ty­bės pa­kraš­čių stip­ri­nant puo­la­mą­sias pa­jė­gas.

Ru­sė­nų ka­riams LDK ka­riuo­me­nė­je dar nuo XIII am­žiaus pri­skir­tas lan­ki­nin­kų vaid­muo. Tai lė­mė itin re­tas lan­kų nau­do­ji­mas lie­tu­vių gink­luo­tė­je. Lie­tu­viai vie­to­je lan­ko bu­vo lin­kę kau­tis svai­do­mai­siais gink­lais, daž­niau­siai ie­ti­mis. Yra ma­nan­čių, kad žy­mia­ja­me XIV am­žiaus Ma­rien­ver­de­rio ka­pi­te­ly­je pa­vaiz­duo­ti ne tik lie­tu­vių ka­riai, bet ir ru­sė­nų lan­ki­nin­kas, nes jis vie­nin­te­lis vi­zua­liai aiš­kiai ski­ria­si nuo ten pat pa­vaiz­duo­tų ie­ti­mis ir sky­dais gink­luo­tų lie­tu­vių ka­rių.