Gedimino valdymas: sisteminga plėtra į Rytus, siekiant apsiginti Vakaruose

2016-06-13 "Lietuvos žinios"

Lie­tu­vos di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis Ge­di­mi­nas, val­dęs 1316–1341 me­tais, bu­vo pir­ma­sis val­do­vas, ėmęs sis­te­min­gai plės­ti vals­ty­bės te­ri­to­ri­ją Ry­tų kryp­ti­mi. Iš nau­jų­jų val­dų vals­ty­bė sė­mė­si re­sur­sų, rei­ka­lin­gų svar­biau­siam to me­to iš­šū­kiui – su­stab­dy­ti kry­žiuo­čių eks­pan­si­ją.

Ge­di­mi­no lai­kais, kaip ir val­dant jo pirm­ta­kams, Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės (LDK) ka­riuo­me­nė spar­čiai mo­kė­si iš pa­vo­jin­giau­sio sa­vo prieš­inin­ko – kry­žiuo­čių Or­di­no. Dip­lo­ma­ti­niai Ge­di­mi­no ga­bu­mai, ypač ama­ti­nin­kų iš Eu­ro­pos pa­kvie­ti­mas į Lie­tu­vą, už­ti­kri­no, kad tech­no­lo­gi­nis lie­tu­vių ka­ry­bos at­si­li­ki­mas nuo prieš­o bū­da­vo trum­pa­lai­kis ir ne­žy­mus. Kaip „Lie­tu­vos ži­nių“ por­ta­lui lzi­nios.lt tei­gė ka­ro is­to­ri­kas Ka­ro­lis Zi­ka­ras, net ir Or­di­nas tu­rė­jo ko pa­si­mo­ky­ti iš at­kak­liai jam be­sip­rie­ši­nu­sių lie­tu­vių.

Ta­čiau gal­būt dar reikš­min­ges­nis Ge­di­mi­no nuo­pel­nas bu­vo ry­ti­nių LDK sie­nų plė­tra. Lie­tu­vos vals­ty­bė ėmė sis­te­min­gai plės­tis ru­sė­nų ku­ni­gaikš­ti­jų sąs­kai­ta ir iš nau­jų te­ri­to­ri­jų sem­tis fi­nan­si­nių bei žmo­giš­kų­jų re­sur­sų, ku­rie bu­vo gy­vy­biš­kai rei­ka­lin­gi, sie­kiant su­stab­dy­ti Or­di­no eks­pan­si­ją.

Mo­kė­si vie­ni iš kitų

– Ge­di­mi­no pirm­ta­kai pa­si­žy­mė­jo tuo, kad spar­čiai mo­kė­si prieš­ų ka­ry­bos me­to­dų. Ar to­kia ten­den­ci­ja iš­li­ko ir val­dant šiam di­džia­jam ku­ni­gaikš­čiui?

– Val­dant Ge­di­mi­nui lie­tu­viai ir to­liau mo­kė­si iš prieš­inin­ko, pe­ri­mi­nė­jo tech­no­lo­gi­nes nau­jo­ves. Pa­vyz­džiui, vis dau­giau nau­do­ti ar­ba­le­tai.

Ta­čiau ir Or­di­nas įver­ti­no lie­tu­vių stip­rią­sias pu­ses. Ge­ras to pa­vyz­dys – lie­tu­viš­kas sky­das, ku­rį kry­žiuo­čiai ėmė ko­pi­juo­ti. Or­di­no sta­ty­tos me­di­nės pi­lys taip pat bu­vo nu­si­žiū­rė­tos nuo lie­tu­vių.

Kaip sa­kė dr. Ar­tū­ras Du­bo­nis, kry­žiuo­čiai iš lie­tu­vių pe­rė­mė vi­sa tai, kas bu­vo su­si­ję su ga­my­ba iš me­džio, nes ši me­džia­ga lie­tu­viams bu­vo la­biau įpras­ta ir jie bu­vo įgu­dę ją nau­do­ti ka­ro tiks­lais.

Bu­vo pe­ri­ma­mi ir kai ku­rie tak­ti­kos ele­men­tai. Jau vė­les­niais lai­kais, Žal­gi­rio mū­šio ap­ra­šy­muo­se, mi­ni­ma, kad rai­tas Or­di­nos ka­rys svie­dė ie­tį, (tai bu­vo itin ne­įp­ras­ta Va­ka­rų Eu­ro­pai) ar­ba tai, kad kai ku­rie Or­di­no ir lie­tu­vių da­li­niai vei­kė ir at­ro­dė taip pa­na­šiai, kad juos Žal­gi­rio mū­šy­je net pa­inio­jo mū­sų są­jun­gi­nin­kai len­kai.

– Kal­bant apie Ge­di­mi­ną, vi­si ži­no­me, kad jis bu­vo ga­bus dip­lo­ma­tas, kvie­tęs į Lie­tu­vą eu­ro­pie­čius ama­ti­nin­kus. Ar po jų at­vy­ki­mo Lie­tu­vo­je at­si­ra­do gink­lų pra­mo­nė?

– Ar­cheo­lo­gi­niai duo­me­nys šiuo klau­si­mų yra ga­na skur­dūs. Įdo­mu tai,kad XIII am­žiaus pa­bai­gos XIV am­žiaus pra­džios ka­pa­vie­tė­se ras­ta ga­na daug gink­lų. O štai pa­čiu in­ten­sy­viau­siu ko­vų su kry­žiuo­čiais lai­ko­tar­piu XIV am­žiu­je gink­lų ka­puo­se ras­ta la­bai ne­daug. Ne­ga­li bū­ti, kad tų gink­lų dėl kaž­ko­kios prie­žas­ties pa­si­da­rė ma­žiau.

Aps­kri­tai, XIV am­žius at­ne­šė re­vo­liu­ci­nių ka­ry­bos per­mai­nų vi­sos Eu­ro­pos mas­tu. Pa­vyz­džiui, nuo žieduočio bu­vo pe­rei­ta prie plokš­ti­nių šar­vų. Da­ry­čiau to­kią prie­lai­dą, kad XIV am­žiu­je dau­ge­lis žmo­nių ne­be­lei­do sau to­kios pra­ban­gos kaip gink­lai įka­pė­se. Jie bu­vo rei­ka­lin­gi ko­vai. Jei gink­las lūž­da­vo, jį rei­kė­da­vo per­kal­ti ir nau­do­ti to­liau.

Be to, Or­di­nas ėmė tai­ky­ti to­kią pra­kti­ką, kuo­met pa­šauk­ti­niai ka­riai bū­da­vo ap­gink­luo­ja­mi iš vals­ty­bi­nių gink­lų san­dė­lių. Pa­si­bai­gus ka­ro žy­giui tie gink­lai bū­da­vo grą­ži­na­mi. Ne­at­mes­ti­na ti­ki­my­bė, kad pa­na­šiai ga­lė­jo bū­ti da­ro­ma ir Lie­tu­vo­je.

Su­nku ras­ti tiks­les­nių duo­me­nų apie gink­lų ga­my­bą, ta­čiau kiek ga­li­me spręs­ti iš šal­ti­niuo­se pa­tei­kia­mų lie­tu­vių ka­ry­bos ap­ra­šy­mų, lie­tu­viai jei ir at­si­li­ko nuo Or­di­no tech­no­lo­gi­ne pra­sme, tai vi­sa­da tik trum­pą lai­ką. Vi­sa gink­luo­tė, ku­rią nau­do­jo Or­di­nas, ne­tru­kus jau bū­da­vo nau­do­ja­ma ir lie­tu­vių.

„Po­zi­ci­nis“ karas

– Ge­di­mi­no val­dy­mo lai­ko­tar­pis ne­pa­si­žy­mė­jo to­kiais gar­siais mū­šiais, ko­kie vy­ko XIII am­žiu­je. Ar pa­si­kei­tė tak­ti­ka?

– Be­ne žy­miau­sios Ge­di­mi­no val­dy­mo me­tu įvy­ku­sios kau­ty­nės bu­vo ne su kry­žiuo­čiais, o Ry­tuo­se. 1321 me­tais (pa­sak ki­tų šal­ti­nių – 1325 me­tais) LDK ka­riuo­me­nė Ir­pe­nės mū­šy­je nu­ga­lė­jo Ki­je­vo ku­ni­gaikš­tį Sta­nis­lo­vą ir jo są­jun­gi­nin­kus. Po šių kau­ty­nių Ki­je­vas ir ap­lin­ki­niai mies­tai pa­te­ko LDK val­džion.

Taip pat ga­li­ma pa­mi­nė­ti 1326 me­tais vy­ku­sį bend­rą lie­tu­vių ir len­kų žy­gį į Bran­den­bur­go že­mę Vo­kie­ti­jo­je.

To­bu­lė­jant for­ti­fi­ka­ci­jai, kei­čia­si ir ka­ry­ba. Mi­ni­mu lai­ko­tar­piu ma­to­me ti­krai ma­žiau di­de­lių, „ge­ne­ra­li­nių“ mū­šių. Ka­riuo­me­nių va­dai vis daž­niau ren­gia ap­gul­tis ir ima veng­ti di­de­lių mū­šių, ku­riuo­se ri­zi­kuo­tų pra­ras­ti vi­są ka­riuo­me­nę. To­kia ten­den­ci­ja Eu­ro­po­je įsi­vy­ra­vo vė­les­niuo­se – XVI-XVII am­žiaus ka­ruo­se.

Ga­li­ma sa­ky­ti, kad ties va­ka­ri­nė­mis mū­sų sie­no­mis ėmė do­mi­nuo­ti „po­zi­ci­nis“ ka­ras. Tuo me­tu Ry­tų kryp­ti­mi plė­tra vy­ko ga­na in­ten­sy­viai. Tai – vie­nas iš Ge­di­mi­no nuo­pel­nų. Jis bu­vo pir­ma­sis val­do­vas, ėmęs sis­te­min­gai plės­ti LDK te­ri­to­ri­ją Ry­tuo­se.

Be ka­ri­nės ga­lios dip­lo­ma­ti­ja bejėgė

– Ar sie­nos į Ry­tus bu­vo ple­čia­mos gink­lu, ar dau­giau dip­lo­ma­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis?

– Vie­ni sa­ko, kad tai bū­ta už­ka­ria­vi­mų, ku­rių pa­da­ri­niai bu­vo tik įtvir­ti­na­mi san­tuo­ko­mis, o ki­ti tei­gia, kad do­mi­na­vo dip­lo­ma­ti­nės prie­mo­nės. Abe­jo­čiau, ar vi­du­ram­žiais bu­vo ga­li­ma lai­mė­ti daug te­ri­to­ri­jų vien to­dėl, kad LDK ga­lė­jo pa­siū­ly­ti iš­vaiz­džių jau­ni­kių. Vi­so­je Eu­ro­po­je tuo me­tu ga­lio­jo ta pa­ti tai­syk­lė – jei ga­lia ta­vo ran­ko­se, tai už­ti­krins ir nau­din­giau­sias ve­dy­bas.

Rei­kia su­pras­ti ir ru­sė­nų ku­ni­gaikš­ti­jų si­tua­ci­ją Ge­di­mi­no val­dy­mo lai­ko­tar­piu. Jie tu­rė­jo tik 2 pa­si­rin­ki­mus – LDK ga­lios cen­trą ir mon­go­lų ga­lios cen­trą. Tu­rint ome­ny­je, kad mon­go­lai jiems bu­vo sve­ti­mes­ni kul­tū­ri­niu po­žiū­riu ir tai­po­gi bu­vo kur kas bru­ta­les­ni val­dy­to­jai, ru­sė­nai daž­nai rin­ko­si šlie­tis prie LDK. Ne­tu­ri­me daug duo­me­nų apie Ge­di­mi­no ka­ro žy­gius į Ry­tus, ta­čiau aiš­ku, kad to­kie žy­giai bu­vo ren­gia­mi, bent jau sie­kiant pa­de­mons­truo­ti jė­gą ir „pa­dė­ti“ ru­sė­nams iš­si­rink­ti, ku­ris ga­lios cen­tras juos val­dys.

Lie­tu­viams, kaip už­ka­riau­to­jams, bu­vo ga­li­ma pri­tai­ky­ti „lanks­taus im­pe­ria­liz­mo“ api­bū­di­ni­mą. Plė­tros į Ry­tus tiks­las bu­vo vie­nas – gau­ti dau­giau fi­nan­si­nių ir žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių ka­rui Va­ka­ruo­se. Dau­giau jų ne­la­bai kas ir te­do­mi­no.

– Ar Ge­di­mi­no lai­kais ru­sė­nai jau su­da­rė kiek nors ženk­les­nę val­do­vo ka­riuo­me­nės da­lį Va­ka­rų „fron­te“?

– Tiks­lių skai­čių nė­ra, bet ti­krai ži­no­me, kad kry­žiuo­čių šal­ti­niai mi­nė­jo lie­tu­vių pu­sė­je ka­ria­vu­sius ru­sė­nus. Kraš­to gy­ny­bo­je jie ne­da­ly­va­vo, o pa­pil­dė lie­tu­vių ka­riuo­me­nės „ma­sę“, žy­giuo­se į Or­di­no te­ri­to­ri­ją. Taip el­gė­si vi­si to laik­me­čio val­do­vai – bu­vo įpras­ta rink­ti žmo­nes ir iš to­liau­sių vals­ty­bės pa­kraš­čių stip­ri­nant puo­la­mą­sias pa­jė­gas.

Ru­sė­nų ka­riams LDK ka­riuo­me­nė­je dar nuo XIII am­žiaus pri­skir­tas lan­ki­nin­kų vaid­muo. Tai lė­mė itin re­tas lan­kų nau­do­ji­mas lie­tu­vių gink­luo­tė­je. Lie­tu­viai vie­to­je lan­ko bu­vo lin­kę kau­tis svai­do­mai­siais gink­lais, daž­niau­siai ie­ti­mis. Yra ma­nan­čių, kad žy­mia­ja­me XIV am­žiaus Ma­rien­ver­de­rio ka­pi­te­ly­je pa­vaiz­duo­ti ne tik lie­tu­vių ka­riai, bet ir ru­sė­nų lan­ki­nin­kas, nes jis vie­nin­te­lis vi­zua­liai aiš­kiai ski­ria­si nuo ten pat pa­vaiz­duo­tų ie­ti­mis ir sky­dais gink­luo­tų lie­tu­vių ka­rių.