Ne prastesni už kryžiuočius

2016-05-23 "Lietuvos žinios"

Daž­nas įsi­vaiz­duo­ja, kad XIII am­žiu­je prieš kry­žiuo­čius ko­vo­ję lie­tu­viai bu­vo pa­na­šūs į kai­liais ap­si­tai­siu­sius bar­ba­rus, mo­kė­ję tik pel­kė­se ir miš­kuo­se iš pa­sa­lų pul­di­nė­ti prieš­ą. Is­to­ri­niai šal­ti­niai ir ar­cheo­lo­gi­niai ra­di­niai pa­nei­gia to­kią nuo­mo­nę.

Pa­sak is­to­ri­ko Ri­čar­do De­dia­los, jei lie­tu­vių ka­ry­ba ti­krai ne­bū­tų pri­ly­gu­si kry­žiuo­čių ri­te­riams, Lie­tu­vos Di­džio­ji Ku­ni­gaikš­tys­tė tie­siog ne­bū­tų at­lai­kiu­si jų spau­di­mo ir tuo la­biau ne­bū­tų pa­sie­ku­si ga­lu­ti­nės per­ga­lės prieš or­di­ną. Lie­tu­viai bu­vo ne tik tin­ka­mai gink­luo­ti, kad ga­lė­tų sto­ti sto­ti į mū­šį prieš bet ku­riuos kai­my­nus, bet ir iš­mo­nin­gi ka­riai, su­ma­niai keis­da­vę tak­ti­ką, pri­klau­so­mai nuo ap­lin­ky­bių.

Ry­tų ir Va­ka­rų susiliejimas

– Ko­kia bu­vo lie­tu­viš­kos ka­riuo­me­nės gink­luo­tės ir šar­vų ko­ky­bė, pa­ly­gi­nus su kai­my­nais?

– Ne­re­tai įsi­vaiz­duo­ja­ma, kad lie­tu­vių ka­riai at­ro­dė taip, kaip vaiz­duo­ja­mi Ja­no Ma­tei­kos pa­veiks­luo­se – ap­si­kars­tę kai­liais ir pan. Nie­ko pa­na­šaus. Ar­cheo­lo­gi­niai ra­di­niai ro­do, kad šiuo at­žvil­giu lie­tu­vių ka­riuo­me­nė bu­vo nie­kuo ne­pras­tes­nė nei kai­my­nų.

– Ko­kio ti­po šar­vus nau­do­jo lie­tu­viai?

– XIII-XV am­žiu­je bu­vo nau­do­ja­mi tri­jų ti­pų šar­vai (ket­vir­ta­sis – va­di­na­mie­ji „bal­tie­ji“ ar­ba pil­nie­ji šar­vai at­si­ra­do vė­liau). Pir­miau­sia, su­pran­ta­ma, tai – gran­di­niai šar­vai, ku­rie mū­sų re­gio­ne nau­do­ti nuo XIII am­žiaus vi­du­rio iki XVI am­žiaus vi­du­rio (per šį lai­ko­tar­pį jie bu­vo to­bu­li­na­mi).

Taip pat pa­pli­tęs bu­vo la­me­lia­ras – šar­vai su­da­ry­ti iš tar­pu­sa­vy­je su­jung­tų šar­vi­nių juo­ste­lių. Jie nau­do­ti XIII am­žiu­je – XV am­žiaus pra­džio­je. Be­je, ar­cheo­lo­gų ras­ti se­niau­si la­me­lia­ro šar­vų frag­men­tai da­tuo­ja­mi anks­tes­niu lai­ku, nei se­niau­si su­ras­ti gran­di­niai šar­vai.

Tre­čia­sis ti­pas – žvy­ni­niai šar­vai. To­kie šar­vai ži­no­mi nuo bib­li­nių lai­kų, o pas mus, kaip ro­do ra­di­niai Vil­niaus že­mu­ti­nė­je pi­ly­je, jie bu­vo po­pu­lia­riau­si XIV am­žiaus pa­bai­go­je – XV am­žiaus pra­džio­je.

An­tro­je XIV am­žiaus pu­sė­je – XVI am­žiaus pra­džio­je taip pat pa­pli­tu­si bri­gan­ti­na. Val­do­vų rū­mų ap­lin­ko­je ji nau­do­ta la­bai daž­nai.

– Su­si­da­ro įspū­dis, kad šar­vai pa­na­šūs į tuos, ku­rie bu­vo nau­do­ja­mi kai­my­ni­nė­se ru­sė­nų že­mė­se?

– Skir­tu­mų yra. Ru­sio­je dau­giau bu­vo pa­pli­tęs la­me­lia­ras, ku­rį ten iš Ry­tų at­ne­šė mon­go­lai. Į Lie­tu­vą iš Va­ka­rų spar­čiau pli­to gran­di­niai šar­vai. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad Lie­tu­vo­je su­si­kir­to ir su­si­mai­šė Va­ka­rų ir Ry­tų šar­vų tra­di­ci­jos. Ne­bu­vo taip, kad iš Va­ka­rų at­ėję šar­vai pa­keis­tų ry­tie­tiš­kus ana­lo­gus. Nau­do­ti ir vie­ni ir ki­ti.

– Ko­kie nau­do­ti šal­mai?

– XIII am­žiaus vi­du­ry­je – XIV am­žiaus pra­džio­je nau­do­ti se­nie­ji šal­mų ti­pai, ku­rie yra ana­lo­giš­ki ir kai­my­ni­niams Eu­ro­pos re­gio­nams. Tai kū­gi­niai – ku­po­li­niai šal­mai. Ti­krai ži­no­ma, kad nuo XIV am­žiaus pa­sku­ti­nio ket­vir­čio LDK jau nau­do­ti ir ba­ci­ne­tai. To­kį šal­mą, ži­no­ma, ga­lė­jo įsi­gy­ti to­li gra­žu ne kiek­vie­nas ka­rys, o tik pa­tys tur­tin­giau­sie­ji.

– O sky­dai?

– Dar Ge­le­žies am­žiu­je nau­do­ti sta­čia­kam­pio for­mos sky­dai, ku­riuos šio lai­ko­tar­pio vi­du­ry­je – pa­bai­go­je ėmė iš­stum­ti ap­va­lūs sky­dai. Apie XI am­žių Bal­ti­jos jū­ros re­gio­ne pa­si­ro­dė va­di­na­ma­sis ait­va­ro for­mos sky­das, ku­ris vė­liau trans­for­ma­vo­si į „lie­tu­viš­ką pa­vi­są“, ar­ba pla­čiau ži­no­mą tie­siog „lie­tu­viš­ką sky­dą“, ku­ris pa­vaiz­duo­tas ir di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Kęs­tu­čio ants­pau­de.

Sky­dai bu­vo me­di­niai, ap­kaus­ty­ti me­ta­lu. Smū­giui su­ma­žin­ti jie ga­lė­jo bū­ti den­gia­mi oda. Bė­da ta, kad me­dis il­gai ne­iš­lie­ka ir ar­cheo­lo­gai ran­da tik sky­dų ap­kaus­to frag­men­tus, to­kius kaip sky­do vi­du­ry­je pri­tai­so­mi me­ta­li­niai „gum­bai“.

Ka­la­vi­jas – retenybė

– Pe­rei­ki­me prie gink­lų.

– XI am­žiu­je mū­sų re­gio­ne at­si­ra­do pla­čiaaš­me­niai pen­ti­niai kir­viai, ku­rie pa­kei­tė siau­raaš­me­nius ko­vos kir­vu­kus. Ga­li­ma aky­ti, kad pla­čiaaš­me­nis kir­vis iš es­mės ne­pa­ki­to iki mū­sų lai­kų. Pa­ly­gi­nus su anks­tes­niais siau­raaš­me­niais kir­viais, nau­ja­sis ti­pas pa­si­žy­mė­jo kur kas di­des­ne smo­gia­mą­ja ga­lia, kas bu­vo ak­tua­lu pa­pli­tus šar­vams.

Vis­gi po­pu­lia­riau­sias gink­las bu­vo ie­tis. Tai pa­tvir­ti­na ma­sė ar­cheo­lo­gi­nių ra­di­nių. Ga­li­ma jas da­lin­ti į du ti­pus – leng­vą­sias ir su­nkią­sias, ar­ba ki­taip – „su­li­cas“ ir „ra­go­ti­nes“. Pa­sta­ro­sios bu­vo tin­ka­mos ne tik dur­ti, bet ir kirs­ti.

Ki­tas pa­pli­tęs ra­di­nys – ko­vos pei­liai. Čia ga­li­ma pa­žy­mė­ti ir to­kį gink­lą, kaip kar­dokš­nis, vo­kiš­kuo­se kraš­tuo­se va­din­tas bauermesser, o Len­ki­jo­je – lewak. Šis gink­las bu­vo bu­vo maž­daug 50 cm il­gio ir pa­pras­tai lai­ky­tas kaip pa­gal­bi­nis, kai­rė­je ran­ko­je.

– Kaip daž­nai nau­do­ti ka­la­vi­jai?

– Ka­la­vi­jas bu­vo be­ne pats bran­giau­sias gink­las. Tiks­lių duo­me­nų apie ka­la­vi­jo pa­pli­ti­mą ne­tu­ri­me. Ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad XIII-XIV am­žiaus ka­la­vi­jų ran­da­ma vos vie­ne­tai.

– Ar lie­tu­viai mo­kė­jo kal­ti ka­la­vi­jus, ar tai – iš­skir­ti­nai im­por­ti­nė pre­kė?

– Me­ta­lo ty­ri­mai ro­do, kad ka­la­vi­jai bu­vo ka­la­mi mū­sų kraš­te, nors be jo­kios abe­jo­nės jų bū­ta ir at­vež­ti­nių. Net ir vie­tos ka­ly­bos ka­la­vi­jai vis tiek bu­vo la­bai bran­gūs, nes to­kiam gink­lui pa­ga­min­ti rei­kė­jo di­de­lio kie­kio ge­le­žies, o iš ba­lų rū­dos jos ne­bu­vo iš­gau­na­ma la­bai gau­siai. Rei­kė­jo ir ati­tin­ka­mo kal­vio meis­triš­ku­mo.

To­dėl ga­li­ma sa­ky­ti, kad ka­la­vi­jais bu­vo gink­luo­ti tik rink­ti­niai ka­riai, pa­vyz­džiui, val­do­vo as­me­ni­nės ka­riau­nos na­riai. Nors ne­ga­li­ma tvir­tin­ti, kad net ir šie eli­ti­niai ka­riai vi­si tu­rė­jo ka­la­vi­jus.

Nuo svai­do­mų­jų gink­lų – tie­siai prie arbaletų

– Kaip dėl šau­na­mų­jų gink­lų? Be­rods jie ne­bu­vo pa­pli­tę Lie­tu­vo­je?

– Kaip sa­kė pro­fe­so­rius Ed­var­das Gu­da­vi­čius, prieš­ai šau­dė lan­kais, o mū­siš­kiai „šau­dė“ ie­ti­mis. Dar XIX am­žiu­je is­to­riog­ra­fi­jo­je tei­sin­gai pa­ste­bė­ta, kad lan­kas ne­bu­vo lie­tu­viams įpras­tas gink­las. Tai pa­tvir­ti­na ir ar­cheo­lo­gai. Pir­miau­siai rei­kė­tų iš­skir­ti lan­kų ti­pus – nau­do­ti ref­lek­si­niai ir def­lek­si­niai lan­kai. Ref­lek­si­nis (kom­po­zi­ci­nis ar­ba ry­tie­tiš­kas) lan­kas bu­vo su­da­ry­tas iš dvie­jų ar ke­lių da­lių ir bu­vo la­bai pa­to­gus nau­do­ti tiek pės­čiam, tiek rai­tam šau­liui. Toks lan­kas bu­vo ge­ro­kai pra­na­šes­nis už def­lek­si­nį, ku­rį ga­li­ma api­bū­din­ti pa­pras­tai, to­kius mes sau da­ry­da­vo­mės vai­kys­tė­je. Ga­li­ma pa­mi­nė­ti ir tre­čią­jį ti­pą – il­gą­jį lan­ką, ta­čiau jis ne­bū­din­gas mū­sų re­gio­nui.

Ma­no­ma, kad lie­tu­viai lan­ką nau­do­jo per ru­sė­nus, t.y. jų šau­lius LDK ka­riuo­me­nė­je. Ref­lek­si­nius lan­kus ru­sė­nai nau­do­jo dar nuo XII am­žiaus, pas mus tuo me­tu toks gink­las vis dar ne­bū­tas da­ly­kas. XIII-XIV am­žių šal­ti­niuo­se apie lie­tu­vių ka­ry­bą toks gink­las vi­siš­kai ne­mi­ni­mas. Ta­čiau pra­dė­jus plės­ti LDK val­das į ru­sė­nų že­mes, ka­riuo­me­nė­je at­si­ra­do ru­sė­nų šau­liai. Tai ma­ty­ti nuo di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Trai­de­nio val­dy­mo lai­kų, o val­dant Vy­te­niui tai jau įpras­tas reiš­ki­nys.

Ryš­kus pa­vyz­dys 1274 me­tais vyk­dy­ta ne­sėk­min­ga Daug­pi­lio ap­gul­tis. Šal­ti­niai mi­ni šio­je ap­gul­ty­je da­ly­va­vus ru­sė­nų šau­lius, ku­rie ko ge­ro bu­vo iš Po­loc­ko.

Ki­tas pui­kus pa­vyz­dys yra 1311 me­tais įvy­kęs Vop­lau­kio mū­šis. Vo­kie­čių šal­ti­niai mi­ni at­ski­rą ru­sė­nų šau­lių pul­ką lie­tu­vių ka­riuo­me­nės su­dė­ty­je. Tei­gia­ma, kad jie įsit­vir­ti­no kal­vos vir­šū­nė­je pa­sis­ta­tę apt­va­rą ir juos puo­lė at­ski­ras kry­žiuo­čių da­li­nys.

Veik per vi­są XIV am­žiaus šal­ti­niuo­se mi­ni­mi lan­ki­nin­kai yra bū­tent ru­sė­nai. Tai gal­būt ga­li­ma pa­aiš­kin­ti tuo, kad se­niau įval­dę šį gink­lą, ru­sė­nai bu­vo pa­ty­rę lan­ki­nin­kai, to­dėl jų šau­liai ir bu­vo nau­do­ja­mi LDK ka­riuo­me­nė­je, vie­to­je to, kad pa­tiems lie­tu­viams pe­rim­ti šį gink­lą.

– Ko­kie bu­vo lie­tu­vių nau­do­ti svai­do­mie­ji gink­lai?

– Pir­miau­sia tai ie­tys, ta­čiau bū­ta ir ki­to­kių. Nuo vė­ly­vo­jo Ge­le­žies am­žiaus bu­vo nau­do­ja­mos buo­žės, kar­tais pa­inio­ja­mos su kuo­ko­mis. Tai bu­vo ne­di­de­lis gink­las me­di­ne ran­ke­na su ge­le­ži­niu bum­bu­lu ga­le. La­bai abe­jo­ti­na, kad jis bū­tų bu­vęs nau­do­ja­mas kaip kuo­ka. Ko ge­ro tai vis­gi bu­vo svai­do­ma­sis gink­las, ką pa­tvir­ti­na ir kai ku­rie šal­ti­niai. Pa­vyz­džiui, mi­ni­ma, kad gy­ny­bi­nę po­zi­ci­ją Vop­lau­kio mū­šy­je užė­mę lie­tu­viai svai­dė buo­žes į Or­di­no ri­te­rius. Vo­kie­čių ap­ra­šy­me tei­gia­ma, kad lie­tu­viai jų svai­dė tiek daug, kad at­ro­dė jog jo­mis sni­go.

– Kiek bu­vo pa­pli­tę ar­ba­le­tai?

– Ar­ba­le­to pra­na­šu­mas prieš lan­ką bu­vo tas, kad juo šau­dy­ti po ne­il­go mo­ky­mo­si ga­lė­jo be­veik kiek­vie­nas. Tuo me­tu ge­ras lan­ki­nin­kas bu­vo iš­ug­do­mas per il­gus me­tus. Nors ar­ba­le­tas kons­truk­ci­jos at­žvil­giu su­dė­tin­ges­nis už lan­ką, nau­do­ji­mo at­žvil­giu jis bu­vo ge­ro­kai pri­mi­ty­ves­nis, nes juo šau­dy­ti bu­vo ga­li­ma iš­mo­ky­ti net vai­ką.

XIII-XIV am­žiu­je ar­ba­le­tams pri­ski­ria­mi 86 proc. vi­sų ras­tų strė­lių ant­ga­lių. LDK šau­liams prsi­ki­ria­mas 51 proc. vi­sų nag­ri­nė­ja­mų strė­lių. XIII am­žiaus an­tro­je pu­sė­je lie­tu­viai jau nau­do­jo ar­ba­le­tą, nors tuo me­tu šį gink­lą ir bu­vo drau­džia­ma par­da­vi­nė­ti pa­go­nims. Kaip ir ka­la­vi­jas, ar­ba­le­tas bu­vo ne pi­gus gink­las, ku­rį ga­lė­jo įsi­gy­ti anaip­tol ne kiek­vie­nas ka­rys.

Maž­daug XIV am­žiaus vi­du­ry­je ar­ba­le­tas LDK ka­riuo­me­nė­je jau ta­po įpras­tu gink­lu. XIV am­žiaus an­tro­je pu­sė­je – XV am­žiaus pra­džio­je ar­ba­le­tai jau bu­vo ga­mi­na­mi Vil­niaus dirb­tu­vė­se.

– Ka­da lie­tu­viai pra­dė­jo nau­do­ti ap­gul­ties ma­ši­nas?

– Be­ne pir­mą sy­kį ap­gul­ties ma­ši­nas 1244 me­tais pa­nau­do­jo Kur­še ka­ria­vu­si Min­dau­go ka­riuo­me­nė, ta­čiau ne­ži­no­me, ko­kios tai bu­vo ma­ši­nos. Ži­no­me, kad 1381 me­tais kry­žiuo­čiai pir­mą kar­tą prieš lie­tu­vius pa­nau­do­jo bom­bar­das, o jau se­kan­čiais me­tais Geor­gen­bur­go pi­lį ap­gu­lęs Kęs­tu­tis at­sip­luk­dė sa­vą bom­bar­dą. Nuo ta­da ar­ti­le­ri­ja tam­pa nuo­la­ti­niu lie­tu­vių ka­riuo­me­nės pa­ly­do­vu.

Mo­kė­jo kau­tis ir pės­ti ir raiti

– Ko­kia bu­vo įpras­ta lie­tu­vių ka­riuo­me­nės tak­ti­ka? Ar bu­vo įpras­ta ko­kia nors ri­kiuo­tė?

– XIII am­žiaus vi­du­rio Vo­lui­nės me­traš­čiuo­se mi­ni­ma, kad lie­tu­viai „kaip jiems įpras­ta“ ri­kia­vo­si tri­jo­mis ei­lė­mis. Ha­li­čo-Vo­lui­nės me­traš­čiai taip pat mi­ni, kad lie­tu­viai bu­vo lin­kę kau­tis miš­kin­ges­nė­se, siau­res­nė­se vie­to­vė­se, veng­da­mi at­vi­rų mū­šio lau­kų.

Ta­čiau to­kiais ap­ra­šy­mais ne­va­lia ak­lai pa­sik­liau­ti. Mū­šių pa­vyz­džiai ro­do bu­vus ir ki­to­kią tak­ti­ką. Tar­ki­me, 1270 me­tais Ka­ru­sės mū­šy­je Es­ti­jo­je lie­tu­vių ka­riuo­me­nė įvei­kė kry­žiuo­čius ant ply­no le­do. Yra ir dau­giau pa­vyz­džių, by­lo­jan­čių, kad lie­tu­viai ne­ven­gė sto­ti prieš prieš­ą at­vi­ro­je vie­to­je. Ka­ru­sės mū­šy­je lie­tu­viai įsit­vir­ti­no ap­sit­vė­rę ro­gė­mis ir įvei­kė šia­me apt­va­re įsi­pai­nio­ju­sius ri­te­rius. Pa­na­šių apt­va­rų nau­do­ji­mas mi­ni­mas per vi­są XIII-XIV am­žių lai­ko­tar­pį.

– Tur­būt žy­miau­sia XIII am­žiaus lie­tu­vių per­ga­lė bu­vo Sau­lės mū­šis. Tuo­met ne­si­kau­ta at­vi­ro­je vie­to­je, pa­si­rink­ta pa­sa­los tak­ti­ka.

– Šiuo at­ve­ju ga­li­me pa­tvir­tin­ti, kad Sau­lės mū­šy­je lie­tu­viai iš­nau­do­jo kry­žiuo­čiams ne­pa­lan­kią vie­to­vę, pri­ver­tė ri­te­rius nu­lip­ti nuo žir­gų. Pa­sta­ra­sis fak­tas ir vo­kie­čių šal­ti­niuo­se pa­mi­nė­tas, kaip vie­na pra­lai­mė­ji­mo prie­žas­čių.

– Rink­ti­niai XIII am­žiaus lie­tu­vių ka­riai, rai­te­liai pri­ly­go vo­kie­čių ri­te­riams, ar ne?

– Ga­li­ma at­sa­ky­ti taip: jei ne­bū­tų pri­ly­gę, ne­bū­tu­me lai­mė­ję prieš Vo­kie­čių or­di­ną. Ma­nau, kad ga­na pa­pli­tęs klai­din­gas įsi­vaiz­da­vi­mas, kad lie­tu­viai smar­kiai nu­si­lei­do prieš­ui eki­pi­ruo­te ir ka­ro me­no iš­mo­ne. Ar­cheo­lo­gi­niai ra­di­niai taip pat pa­tvir­ti­na, kad bū­ta ir šar­vuo­tės ir ge­rų gink­lų. Mo­kė­ji­mas kau­tis pel­kė­se ir miš­kuo­se, ži­no­ma, bu­vo svar­bus, ta­čiau ti­krai ne vien tuo bu­vo pa­siek­ta ga­lu­ti­nė per­ga­lė. Vie­to­vės iš­nau­do­ji­mas sa­vo nau­dai yra tik tak­ti­nė gud­ry­bė, ku­ri nau­do­ta vi­du­ram­žiais ir vis dar nau­do­ja­ma XXI am­žiu­je.

Pri­tar­čiau Da­riaus Ba­ro­no nuo­mo­nei, kad lie­tu­vių ka­va­le­ri­ja bu­vo skir­ta ne gy­ny­bai, o puo­li­mui – stai­giems ir ne­ti­kė­tiems rei­dams į prieš­o te­ri­to­ri­ją. Ji ne­la­bai ti­ko mū­šio lau­ke, jei rei­kė­jo užim­ti gy­ny­bi­nę po­zi­ci­ją ir gin­tis sta­tiš­kai.

Anks­čiau bu­vo la­bai pa­pli­tu­si nuo­mo­nė, kad lie­tu­viai vyk­da­vo į žy­gius rai­ti, ta­čiau mū­šio me­tu nu­lip­da­vo nuo žir­gų ir kau­da­vo­si pės­ti. Toks tei­gi­nys yra itin ka­te­go­riš­kas. Lo­giš­ka bū­tų ma­ny­ti, kad tai pri­klau­sė nuo si­tua­ci­jos: jei tam ti­kro­je si­tua­ci­jo­je ap­si­mo­kė­jo nu­lip­ti nuo žir­gų ir kau­tis pės­čio­mis – taip ir bu­vo da­ro­ma. Ta­čiau yra pa­vyz­džių (Aiz­krauk­lės mū­šis 1279 me­tais), liu­di­jan­čių, kad lie­tu­viai kau­da­vo­si ir rai­ti. Pir­mo­jo Li­vo­ni­jos or­di­no įsi­ver­ži­mo į Lie­tu­vą 1208 me­tais ap­ra­šy­me Hen­ri­kas Lat­vis mi­ni, kad lie­tu­viai bu­vo la­bai mo­bi­lūs, tai pul­da­vo prieš­ą, tai at­si­trauk­da­vo. Tai ro­do ak­ty­vų rai­te­lių pa­nau­do­ji­mą. Šis pa­vyz­dys taip pat ver­čia su­abe­jo­ti, ar iš tie­sų me­la­gin­go at­si­trau­ki­mo ir puo­li­mo tak­ti­ką pe­rė­mė­me iš mon­go­lų. Var­gu, ar 1208 me­tais lie­tu­viai bu­vo su jais su­si­dū­rę.