Diena, kai Europoje stojome kaip lygūs

2014-07-05 "Lietuvos žinios"

Lie­pos 6-oji – die­na, kai gi­mė Lie­tu­vos vals­ty­bė. Ku­ni­gaikš­tis Min­dau­gas ne tik pir­mą­kart su­vie­ni­jo lie­tu­vių že­mes į vien­ti­są vals­ty­bę. Su po­pie­žiaus pa­lai­mi­ni­mu už­si­dė­jęs ka­rū­ną, jis taip pat at­vė­rė Lie­tu­vai Eu­ro­pą, o ši su­ži­no­jo, kas yra Lie­tu­va.

Nors tuo me­tu lie­tu­viai la­bai sky­rė­si nuo vi­sos Eu­ro­pos, kai­my­nai vis dar bai­mi­no­si jų kaip bar­ba­rų, bet vals­ty­bės pa­ma­tus pa­dė­ję lie­tu­viai ją ne tik iš­sau­go­jo, bet ir iš­plė­to­jo, o vė­liau, ne­pai­sy­da­mi pra­ra­di­mų, ne­pa­mir­šo sa­vo iš­ta­kų ir su Min­dau­go Lie­tu­va sa­ve ta­pa­ti­na li­gi šiol. Apie tai, ko­kia bu­vo mū­sų ke­lio pra­džia ir ar ga­li­me sa­ve lai­ky­ti anos vals­ty­bės pa­vel­dė­to­jais, - "Lie­tu­vos ži­nių" in­ter­viu su is­to­ri­ku dr. To­mu Čelkiu.

„Sa­vi“ tarp europiečių

- Šven­čia­me tris mū­sų vals­ty­bin­gu­mo šven­tes, o lie­pos 6 die­na žy­mi pa­tį Lie­tu­vos gi­mi­mą. Gal ji tu­rė­tų bū­ti svar­biau­sia šven­tė?

- Ga­na su­nku pa­ly­gin­ti, šias da­tas ski­ria il­gas lai­ko­tar­pis, žy­mūs at­otrū­kiai. Ži­no­ma, lie­pos 6-ąją šven­čia­me itin svar­bų mū­sų is­to­ri­jos įvy­kį - mū­sų at­si­ra­di­mą Eu­ro­pos pa­no­ra­mo­je tie­sio­gi­ne to žo­džio pra­sme. Tu­rė­jo­me ka­ra­lių krikš­čio­nį krikš­čio­niš­ko­je Eu­ro­po­je, ku­rios po­li­ti­ką tuo me­tu dau­giau­sia for­ma­vo Šven­to­sios Ro­mos im­pe­ri­jos im­pe­ra­to­rius ir po­pie­žius. To­kiu bū­du ir mū­sų ša­lis per ka­rū­na­vi­mą ir krikš­tą pa­te­ko į po­pie­žiaus glo­bo­ja­mą Eu­ro­pos ka­ra­lys­čių šei­mą.

Ta­po­me ži­no­mi ir tam ti­kra pra­sme sa­vi. Li­gi tol po­pie­žius į mū­sų kraš­tus žiū­rė­jo kaip ir į vi­sus pa­go­nis, duo­da­mas lei­di­mą krikš­čio­nims, šiuo at­ve­ju - Vo­kie­čių or­di­nui, šias že­mes už­ka­riau­ti ir at­vers­ti į krikš­čio­nių ti­kė­ji­mą.

- Ar ka­rū­na­vus Min­dau­gą ta­po­me „sis­te­mi­ne“ eu­ro­pi­ne vals­ty­be?

- Val­do­vas pri­va­lo tu­rė­ti ti­tu­lą - bū­ti ka­ra­liu­mi. Ga­li­me įsi­vaiz­duo­ti, ką di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio ti­tu­las tu­rė­jo reikš­ti ki­tiems Eu­ro­pos mo­nar­chams? Be to, ku­ni­gaikš­tis - pa­go­nis. Ar jis toks pat kaip tie mo­nar­chai, ar kas nors vi­sai ki­ta?

Po ka­rū­na­vi­mo Lie­tu­va at­si­dū­rė Eu­ro­pos vals­ty­bių gre­to­se tar­si ly­gia­ver­tė vals­ty­bė. Mums šis įvy­kis yra la­bai svar­bus. Ga­liau­siai Min­dau­gas - vie­nin­te­lis mū­sų ka­ra­lius. Pla­tes­nia­me kon­teks­te ta­po­me pa­sku­ti­ne Eu­ro­po­je su­si­for­ma­vu­sia ka­ra­lys­te. Čia, sa­ky­čiau, taip pat yra tam ti­kro ža­ve­sio. Be to, ge­bė­jo­me la­bai spar­čiai pri­si­tai­ky­ti ir pa­si­vy­ti Eu­ro­pą.

Vals­ty­bė pri­klau­so valdovui

- Du kar­tus per me­tus šven­čia­me vals­ty­bin­gu­mo die­nas, žy­min­čias iš­si­va­da­vi­mą nuo už­ka­riau­to­jų. Abiem at­ve­jais lie­tu­viai, siek­da­mi ne­prik­lau­so­my­bės, sa­ve aiš­kiai su­vo­kė kaip et­no­są. O kaip bu­vo Min­dau­go lai­kais?

- Na, kai ku­rie že­mai­čiai ir da­bar sa­vęs ne­lai­ko lie­tu­viais. Min­dau­go lai­kais, jei kal­bė­tu­me pir­miau­sia apie že­mes­nius luo­mus, žmo­nės var­gu ar iden­ti­fi­ka­vo sa­ve kaip lie­tu­vius. Jie sa­ve la­biau iden­ti­fi­ka­vo lo­ka­liai, pa­gal kraš­tą, ku­ria­me gy­ve­no. Bu­vo tam ti­krų sri­čių ku­ni­gaikš­čių ar ka­ro va­dų, ku­rie sa­ve taip pat pir­miau­sia su­vo­kė pa­gal pa­val­du­mą tam ti­kram val­do­vui.

Ga­li­ma sa­ky­ti, kad vi­du­ram­žių Eu­ro­pa bu­vo dau­gy­bės ma­žų pa­sau­lių dė­lio­nė. Kiek­vie­nas kai­mas bu­vo lyg ma­žas pa­sau­lis, to­dėl ne­ma­nau, kad tais lai­kais bū­ta et­ni­nės ko­no­ta­ci­jos. Kaip sa­kė prof. Ed­var­das Gu­da­vi­čius, bu­vo Min­dau­go Lie­tu­va ir ne Min­dau­go Lie­tu­va. Tai štai Min­dau­gas ir vie­ni­jo tas te­ri­to­ri­jas, ir pa­jė­gė jas iš­lai­ky­ti. Šiuo at­žvil­giu Lie­tu­vos var­das pli­to kaip struk­tū­ri­nio po­li­ti­nio da­ri­nio pa­va­di­ni­mas, o ne et­ni­nis apib­rė­ži­mas.

- Tai ir pa­čiam Min­dau­gui Lie­tu­va, ma­tyt, bu­vo jo val­dos, ku­rių da­lis bu­vo lie­tu­viš­kos, da­lis - sla­viš­kos, bet vi­sos jos su­da­rė „jo Lie­tu­vą“?

- Tam ti­kra pra­sme - taip. Tai jo do­me­nas. Tar­ki­me, ir ru­sų me­traš­čiuo­se Lie­tu­va yra tie­siog bū­rys, ka­ri­nis vie­ne­tas, at­vyks­tan­tis į jų že­mes: „Lit­va prie­cha­la.“ Min­dau­gas da­vė Lie­tu­vai pra­džią, o ki­ta at­li­ko jau vė­les­ni val­do­vai.

Ka­rių visuomenė

- Min­dau­go lai­kais Lie­tu­va ėmė plės­tis. Tai ne­bu­vo sa­vai­mi­nis pro­ce­sas. Kas lem­da­vo plė­tros kryp­tį: der­lin­gos že­mės, pre­ky­bos ke­liai ar kas nors ki­ta?

- Žmo­nės daž­nai įsi­vaiz­duo­ja že­mė­la­pį ir kaip vals­ty­bė ja­me ple­čia­si, ta­čiau tais lai­kais te­ri­to­ri­jos už­val­dy­mas, už­ka­ria­vi­mas tu­rė­jo ki­to­kį po­bū­dį. Val­do­vas val­dė sa­vo do­me­ną, lan­ky­da­vo­si įvai­rio­se jo vie­to­se ir taip su­riš­da­vo vi­sas sa­vo val­das jas kon­tro­liuo­da­mas. Ta­čiau ga­lė­da­vo bū­ti ir taip, kad tarp jo val­dų cen­tro ir ko­kio nors to­li­mo at­ra­mos taš­ko bu­vo tie­siog tuš­ti plo­tai, ku­riuo­se aps­kri­tai ne­ži­nia kas da­rė­si.

Plė­tra bu­vo la­bai di­na­miš­kas pro­ce­sas, vis­kas nuo­lat kei­tė­si. Pa­vyz­džiui, iš­ki­lus nau­jam val­do­vui, vi­sos že­mės siųs­da­vo pas jį pa­siun­ti­nius, kad at­nau­jin­tų su­tar­ti­nius ry­šius. Plė­tra vy­ko per tam ti­krą ko­mu­ni­ka­ci­ją tarp sri­čių val­dy­to­jų ir mo­nar­cho.

Ne­pa­mirš­ki­me, kad Min­dau­go lai­kais dar eg­zis­ta­vo ka­riau­nos, ku­rių žy­giai bu­vo pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis: nu­vyk­ti, pri­sip­lėš­ti. O toks nuo­la­ti­nis lan­ky­ma­sis tap­da­vo mo­kes­čių rin­ki­mu. Taip for­ma­vo­si tam ti­kros įta­kos sfe­ros.

La­biau­siai ma­si­no pa­ja­mos. Tar­ki­me, Po­loc­kas bu­vo stip­rus pre­ky­bos cen­tras, pre­ky­bos ke­lių kon­tro­lė ža­dė­jo tam ti­krą pel­ną. Žem­dir­bys­tė ne­bu­vo to­kia svar­bi ir tuo me­tu ne­bu­vo iš­vys­ty­ta. Žmo­nės, ži­no­ma, dir­bo že­mę, bet kiek tų žmo­nių te­bu­vo? Maž­daug trys gy­ven­to­jai vie­na­me kvad­ra­ti­nia­me ki­lo­me­tre.

Tai reiš­kia, kad gy­ve­ni­mo pa­grin­das bu­vo ka­ry­ba. Ta­ci­tas, ra­šy­da­mas apie ger­ma­nus, tei­gė, kad, jų nuo­mo­ne, ka­riui už­siim­ti žem­dir­bys­te yra ne­gar­bin­ga. Ma­ny­čiau, tai ga­li­ma tai­ky­ti ir Min­dau­go lai­kų lie­tu­viams.

- Va­di­na­si, skir­tin­gai nei Va­ka­rų Eu­ro­pa, kur dir­ba­ma že­mė bu­vo di­džiau­sias tur­tas, lie­tu­viai rink­da­mie­si eks­pan­si­jos kryp­tis ieš­ko­jo ga­li­my­bių su­si­rink­ti kuo dau­giau mo­kes­čių? Ėmė gry­nai­siais?

- Iš es­mės - taip, ėmė gry­nai­siais, na­tū­ra, gy­vu­liais. Čia to­kie kraš­tai: ne­daug gy­ven­to­jų, ma­žai dir­ba­mos že­mės. Ir or­di­nas, at­si­kė­lęs į mū­sų re­gio­ną, tu­rė­jo vež­tis ko­lo­nis­tus, ku­rie iš­mai­tin­tų kry­žiuo­čių ka­riuo­me­nę, ap­rū­pin­tų ją ama­ti­nin­kų pro­duk­ci­ja.

Že­mės bu­vo, ne­bu­vo kas ją dir­ba. Tai pa­sa­ky­ti­na ir apie ru­sė­niš­kas te­ri­to­ri­jas, ku­rio­se bu­vo tie­siog gy­ven­to­jų sa­los tarp be­kraš­čių pel­ky­nų. To­dėl nau­din­giau bu­vo pa­si­sa­vin­ti kie­no nors tur­tą, nei grob­ti že­mę, ku­riai ap­gy­ven­din­ti ne­tu­ri žmo­nių.

Val­džią lai­kė stiprieji

- Kaip Min­dau­gas įtvir­ti­no sa­vo val­džią su­jung­to­se že­mė­se?

- Pir­miau­sia - ka­ri­ne jė­ga. Jis tu­rė­jo ka­riau­ną, su ku­ria žy­giuo­da­vo į ko­kio nors ku­ni­gaikš­čio že­mę, ir šis jam ar­ba pa­klus­da­vo, ar­ba prieš­ino­si. Kai ku­rie bėg­da­vo, taip at­lais­vin­da­mi te­ri­to­ri­ją, ku­rio­je at­si­ras­da­vo val­do­vo dva­ras. Ki­ti žū­da­vo be­sip­rie­šin­da­mi. To­kie lai­kai, žu­dy­nės bu­vo ga­na įpras­tas da­ly­kas, apie tai by­lo­ja ir pa­ties Min­dau­go li­ki­mas.

Pra­džia bu­vo to­kia, vė­liau ėmė plė­to­tis „ad­mi­nis­tra­ci­nė sis­te­ma“, pra­dė­ti steig­ti dva­rai, at­si­ra­do vie­ti­nin­kai. Stip­rė­jan­tis vie­tos val­dy­to­jų pa­klus­nu­mas mo­nar­chui su­tei­kė jų ka­ri­nės par­amos val­do­vui ga­ran­ti­ją. Jie ga­lė­jo vie­ny­ti jė­gas su vie­na vė­lia­va ir ei­ti pri­si­jung­ti dar dau­giau te­ri­to­ri­jų. At­si­ran­da pa­vyz­džių, kai val­do­vas lei­džia sa­vo val­di­niams užim­ti nau­jas te­ri­to­ri­jas: XIV am­žiu­je Ka­ri­jo­tai­čiams ren­giant žy­gį į Ukrai­ną bu­vo leis­ta val­dy­ti tiek že­mių, kiek jie pa­jėgs už­ka­riau­ti.

Ru­sė­nų že­mė­se jau eg­zis­ta­vo val­dy­mo me­cha­niz­mas, tam ti­kra mo­kes­čių sis­te­ma, ir lie­tu­viai ga­lė­jo sėk­min­gai nau­do­tis šiais me­cha­niz­mais val­dy­da­mi sa­vo vals­ty­bę. Lie­tu­vių ka­riau­nos pe­rė­mė tam ti­krus da­ly­kus, ku­riuos ra­do Ki­je­vo Ru­sios griu­vė­siuo­se.

- Gal ru­sė­nų ku­ni­gaikš­ti­joms tai bu­vo net sa­vo­tiš­kai nau­din­ga? Tar­ki­me, jos įgy­da­vo tam ti­krų ap­sau­gos ga­ran­ti­jų?

- Joks val­do­vas ne­no­rė­da­vo lais­va va­lia da­ly­tis sa­vo tur­tu bei val­džia su ki­tu val­do­vu ir mo­kė­ti jam mo­kes­čius. Rei­kia įsi­vaiz­duo­ti, kas tais lai­kais bu­vo ka­riau­nos žy­gis: ru­sų me­traš­čiuo­se už­si­me­na­ma apie tai, kaip lie­tu­viai at­ėjo, vis­ką nu­siau­bė ir „su­si­rin­ko mo­kes­čius“. Li­vo­ni­jos ei­liuo­to­je kro­ni­ko­je mi­ni­ma, kaip jie į baž­ny­čias su ro­gė­mis įva­žia­vo. Lie­tu­viai ne­bu­vo iš tų, ku­rie el­gė­si la­bai dip­lo­ma­tiš­kai.

Ne­pa­mirš­ki­me, kad kal­ba­me apie XIII am­žių. Lie­tu­vių san­ty­kio su pri­si­jung­to­mis že­mė­mis ne­pa­va­din­si bend­ra­dar­bia­vi­mu: bu­vo už­ka­riau­to­jai (lie­tu­viai) ir už­ka­riau­tie­ji.

- Tai­gi jau tu­ri­me Min­dau­go su­vie­ny­tą vals­ty­bę, ku­ri ima plės­tis į Ry­tus. Kaip tuo me­tu kei­čia­si Lie­tu­va?

- Tuos po­ky­čius la­bai su­nku iš­skir­ti šal­ti­niuo­se, nes Min­dau­go lai­kų do­ku­men­tai ne­daug jų at­sklei­džia. Ta­čiau ga­li­me nu­ma­ny­ti, kad vy­ko tam ti­kri kul­tū­ri­niai pro­ce­sai. Tar­ki­me, bu­vo įkur­ta vys­ku­pi­ja, va­di­na­si, ėmė plė­to­tis baž­ny­ti­nė struk­tū­ra.

Taip pat ma­no­ma, kad tuo me­tu Lie­tu­vo­je at­si­ra­do mū­ri­nė sta­ty­ba, nes pir­mo­ji ka­ted­ra vei­kiau­siai bu­vo mū­ri­nė. Pa­sak E. Gu­da­vi­čiaus, tai - Va­ka­rų kul­tū­ros at­ėji­mo ro­dik­lis. Vys­tė­si pre­ky­ba, į Lie­tu­vą at­vyk­da­vo vis dau­giau eu­ro­pie­čių, ku­rie ieš­ko­da­vo ir jau ras­da­vo šį tą bend­ra su lie­tu­viais, ne­be­sa­me to­kie sve­ti­mi.

Ta­čiau dau­giau ką nors pa­sa­ky­ti su­dė­tin­ga. Tuo­me­tė Lie­tu­va vis dar la­bai sky­rė­si nuo to pa­sau­lio, ku­ris bu­vo su­si­for­ma­vęs Va­ka­rų Eu­ro­po­je.

Džiaug­tų­si, kad Lie­tu­va yra

- Kai kal­ba­me apie to­kias ka­ra­lys­tes kaip, pa­vyz­džiui, Ang­li­ja, nie­ka­da ne­abe­jo­ja­me jų tęs­ti­nu­mu nuo pat at­si­ra­di­mo. O ar mes esa­me ti­kri Min­dau­go Lie­tu­vos pa­vel­dė­to­jai?

- Na, juk ti­krai pa­vel­dė­jo­me Lie­tu­vos var­dą. Be to, juk pa­tys sa­ve ta­pa­ti­na­me su Min­dau­gu ir jo vals­ty­be, ne­ma­no­me, kad tų lai­kų Lie­tu­va yra ko­kia nors ki­ta ša­lis, su ku­ria ne­tu­ri­me nie­ko bend­ra. Po­li­ti­nis tęs­ti­nu­mas taip pat bu­vo iš­lai­ky­tas, kad ir ne­tu­rint ka­ra­lių. Bet mo­nar­chi­nį su­vo­ki­mą iš­lai­kė­me, ir vals­ty­bės tra­di­ci­ja bu­vo tę­sia­ma.

Ar ga­li­me sa­ve ta­pa­tin­ti su Min­dau­go Lie­tu­va? Ma­nau, kad taip, esa­me tos Lie­tu­vos pa­li­kuo­niai. Kas gi, jei ne da­bar­ti­nė Lie­tu­va, yra anos vals­ty­bės pa­vel­dė­to­ja?

- O jei Min­dau­gas ma­ty­tų da­bar­ti­nę Lie­tu­vą?

- Na, čia rei­kia kreip­tis ne į is­to­ri­ją, o į moks­li­nę fan­tas­ti­ką. Bet drįs­čiau spė­ti, kad jis ti­krai džiaug­tų­si, kad yra Lie­tu­va, ku­riai pra­džią ka­dai­se jis ir da­vė.