Sakartvelo ir Labustanas

2014-07-03 "Lietuvos žinios"

Vi­sai ne­se­niai vie­na­me so­cia­li­nių tink­lų bend­rau­da­mas su Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čia ir dir­ban­čia po­nia iš Tbi­li­sio, ne­ti­kė­tai su­lau­kiau jos pa­dė­kos už tai, kad ta­me pa­čia­me so­cia­li­nia­me tink­le jos ša­lį vi­sa­da va­di­nu Sa­kart­ve­lo. 

Tuo pat me­tu ji ap­gai­les­ta­vo, kad ab­so­liu­ti dau­gu­ma lie­tu­vių iki šiol sa­ko Gru­zi­ja.
Dėl to, ku­rį pa­va­di­ni­mą daž­niau­siai var­to­si­me, pa­sau­lis, aiš­ku, ne­ap­si­vers, ta­čiau apie tai ga­li­ma pa­mąs­ty­ti kiek pla­čiau. Pir­miau­sia at­min­ty­je iš­kart iš­ky­la dau­gy­bė at­ve­jų, kai gir­dė­jau mū­sų tau­tie­čius iš­di­džiai po­ri­nan­čius suo­miams: „Ar ži­no­te, kad mes jū­sų ša­lį va­di­na­me Suo­mi­ja, o ne ko­kiu nors ten Fin­lan­du?“ Ir dau­gu­ma suo­mių at­sa­ky­da­vo: „Taip, taip, ži­no­me. Ti­kruo­ju var­du mus va­di­na tik es­tai ir jūs, lie­tu­viai. Tai la­bai ma­lo­nu.“ Toks at­sa­ky­mas, ži­no­ma, pa­ma­lo­nin­da­vo ir klau­si­mą pa­tei­ku­sį lie­tu­vį.

Štai ir su­si­mąs­tai: ko­dėl dėl suo­mių taip di­džiuo­ja­mės ži­no­da­mi ir var­to­da­mi ti­krą­jį ša­lies var­dą, o ki­tos, be­je, tie­siog ne­įti­kė­ti­nai mums drau­gin­gos, tau­tos var­to­ja­me pa­va­di­ni­mą, ku­rį net ne pa­tys su­gal­vo­jo­me, o iš­mo­ko­me iš bend­ros pa­ver­gė­jos Ru­si­jos?

Jei­gu gar­biam skai­ty­to­jui įdo­mu, Gru­zi­jos pa­va­di­ni­mą net ir ru­sai ki­ta­dos pa­sis­ko­li­no iš ry­ti­nių ir pie­ti­nių kart­ve­lų kai­my­nų, va­di­nu­sių ša­lį ir jos gy­ven­to­jus gurdž ar­ba gurz. O ti­kra­sis ša­lies pa­va­di­ni­mas – Sakartvelo, gal ir ne­įp­ras­tai skam­ba lie­tu­vio au­siai, bet yra vi­siš­kai lo­giš­kas, nes iš­ver­čia­mas kaip kart­ve­lų žemė. Lo­giš­ka, ar ne? Pas mus gy­ve­na lie­tu­viai, ir ša­lis va­di­na­si Lie­tu­va, o štai Kau­ka­ze gy­ve­na kart­ve­lai. Prie­ka­bes­niam skai­ty­to­jui dar pa­mi­nė­siu ir tą tau­tą taip pat su­da­ran­čius ming­re­lus, sva­nus, adža­rus ir la­zus (smul­kiau gal ne­skai­dy­si­me). Ir jo­kie jie ne gruzinai ar gruzai. To­dėl ir jų ša­lies pa­va­di­ni­mas lie­tu­viš­kai vi­siš­kai na­tū­ra­liai bū­tų Kart­ve­li­ja.

Net ang­la­kal­bių tau­tų var­to­ja­mas pa­va­di­ni­mas Georgia yra lo­giš­kes­nis, nes reiš­kia Šv. Jur­gio šalis. 2009 me­tais tuo­me­ti­nis pre­zi­den­tas Mi­chai­las Saa­kaš­vi­lis krei­pė­si į Lie­tu­vą (ir ne tik), kad nu­sto­tu­me var­to­ti kart­ve­lų sa­vi­gar­bą žei­džian­tį, oku­pan­to pri­mes­tą pa­va­di­ni­mą. Georgija net bu­vo pa­siū­ly­ta kaip blo­giau­sias va­rian­tas, jei mums kaž­ko­dėl ne­ap­si­vers­tų lie­žu­vis iš­tar­ti Kartvelija.

Tuo me­tu Lie­tu­vos val­džios at­sto­vai net ne­siė­mė svars­ty­ti šio man­da­gaus pra­šy­mo, o kai ku­rie kal­bi­nin­kai net sa­kė, kad nie­ko keis­ti ne­rei­kia, nes žo­dis Gruzija, ma­to­te, lie­tu­viams yra "įpras­tas". Nie­kam ne­kliu­vo tai, kad kal­bos sau­go­to­jai są­mo­nin­gai pa­sa­kė „įp­ras­tas“ vie­toj „tra­di­ci­nis“.

Pa­vyz­džiui, vo­kie­čius tra­di­ciš­kai va­di­na­me vo­kie­čiais, o ne ger­ma­nais ar­ba ko­kiais nors doičiais, len­kus – len­kais, o ne poliakais ar­ba polianais. Ly­giai kaip ir lat­viai es­tus tra­di­ciš­kai va­di­na igauniais, o ru­sus – krieviais. Vi­sais at­ve­jais šie pa­va­di­ni­mai yra mū­sų pa­čių su­gal­vo­ti ir bū­tent tra­di­ciš­kai var­to­ja­mi ne­sus­kai­čiuo­ja­mus šimt­me­čius.

Vi­sai ki­tas rei­ka­las yra „įp­ras­ti“ ša­lių ir tau­tų pa­va­di­ni­mai. Teig­ti, kad įpras­tą pa­va­di­ni­mą pa­keis­ti su­nku – ne­sa­mo­nė. Tai­lan­do se­niau­siai ne­be­va­di­na­me Sia­mu, Šri Lan­kos – Cei­lo­nu, o Kam­bo­džos - Kam­pu­či­ja. Pa­va­di­ni­mais, ku­rie lie­tu­viams kaž­ka­da bu­vo „įp­ras­ti“. Net Bir­mą mū­sų kal­bi­nin­kai se­niai ofi­cia­liai per­krikš­ti­jo ti­kruo­ju var­du – Mian­ma­ras. Kaip yra, kad ša­lį, ku­rios dau­gu­ma lie­tu­vių net ne­ga­lė­tų že­mė­la­py­je par­ody­ti, ga­li­me ofi­cia­liai va­din­ti jos ti­kruo­ju var­du, o mums vi­sais at­žvil­giais drau­gin­gą ša­lį už­sis­py­rę va­di­na­me ne­va įpras­tu žo­džiu.

Ko­dėl tai – svar­bu? Siau­res­niu po­žiū­riu, tai svar­bu drau­giš­kiems san­ty­kiams ir abi­pu­sei pa­gar­bai pa­lai­ky­ti. Pla­čiau žiū­rint, kart­ve­lams šis klau­si­mas yra svar­bus kaip ma­žai tau­tai. Ly­giai taip pat kaip mums svar­bus mū­sų iden­ti­te­tas ir vis­kas, kas su juo su­si­ję.

Įsi­vaiz­duo­ki­me to­kią si­tua­ci­ją. Ži­no­ma, kad ru­sai lie­tu­vius švel­niai ir bro­liš­kai va­di­na labusais. Tar­ki­me, šį gra­žų pa­va­di­ni­mą iš ru­sų bū­tų pe­rė­mu­sios ki­tos tau­tos, ir vi­sos ša­lys į Ry­tus nuo Ukrai­nos da­bar Lie­tu­vą „įp­ras­tai“ va­din­tų Labustanu. Ar ma­lo­nu bū­tų? Var­gu.

To­dėl jei jau taip nu­ti­ko, kad pa­tys ne­su­mąs­to­me ku­rios nors ša­lies ar tau­tos pa­va­di­ni­mo, gal ver­tė­tų pa­sik­laus­ti pa­čios tau­tos, o ne „įp­ras­tai“ var­to­ti oku­pan­to ma­lo­niai pa­do­va­no­tus žo­džius, tarp ku­rių Gruzija yra to­li gra­žu ne vie­nin­te­lis.