V. Mališauskas: „Karuose dalyvauti nesirengiu“

2014-07-25 "Lietuvos žinios"

Daug­kar­ti­nis Lie­tu­vos šach­ma­tų čem­pio­nas Vid­man­tas Ma­li­šaus­kas prieš ke­lias die­nas su ko­le­go­mis lai­mė­jo pa­sau­lio sen­jo­rų ko­man­di­nį čem­pio­na­tą. Jam tai – bran­giau­sias ti­tu­las kar­je­ro­je. Ne tik spor­ti­nin­ko - ir tre­ne­rio. Nes sa­vo auk­lė­ti­niams ką tik įro­dė, jog šach­ma­tais žais­ti aukš­čiau­siu ly­giu ga­li­ma vi­są gy­ve­ni­mą.

Tap­da­mas pa­sau­lio čem­pio­nu V.Ma­li­šaus­kas to­kiu bū­du iš anks­to sa­ve pa­svei­ki­no ir su ar­tė­jan­čiu gim­ta­die­niu. Rugp­jū­čio 4 die­ną jam su­kaks 51 me­tai. O “Lie­tu­vos ži­nioms” tai – pui­ki pro­ga su didmeistriu Vid­man­tu Mališausku pa­si­kal­bė­ti apie Vil­niu­je su­reng­tą pa­sau­lio sen­jo­rų čem­pio­na­tą. Apie šach­ma­tų si­tua­ci­ją Lie­tu­vo­je ir pa­sau­ly­je. Ir, ži­no­ma, apie šio žai­di­mo at­ei­tį.

Kai bri­tai neatsilaikė

- Su ko­man­dos drau­gais ką tik lai­mė­jo­te pa­sau­lio sen­jo­rų (per 50 me­tų) ko­man­di­nį šach­ma­tų čem­pio­na­tą. Ar su­nkus bu­vo ke­lias į per­ga­lę ir ku­rie var­žo­vai la­biau­siai įsi­mi­nė?

- Tie­są sa­kant, mes ne­su­si­dū­rė­me su to­kia kon­ku­ren­ci­ja, ko­kios lau­kė­me. Dėl or­ga­ni­za­ci­nių ne­sklan­du­mų ne­at­vy­ko la­bai stip­ri Bal­ta­ru­si­jos ko­man­da ir pir­mo­ji Ru­si­jos ko­man­da. Mū­sų per­ga­lė, ma­no nuo­mo­ne, bu­vo dės­nin­ga. Mū­sų ko­man­da - did­meis­triai Eduar­das Ro­zen­ta­lis, Aloy­zas Kvei­nys, tarp­tau­ti­nis meis­tras Vir­gi­ni­jus Damb­raus­kas ir aš - kar­tu žai­dė­me ir 1992 me­tais šach­ma­tų olim­pia­do­je Fi­li­pi­nuo­se. Bu­vo­me pir­mo­ji ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos rink­ti­nė.

Kuo mū­sų rink­ti­nė bu­vo ypa­tin­ga? Pa­pras­tai rink­ti­nė­se bū­na aiš­kūs ly­de­riai, tem­pian­tys ko­man­dą pir­myn, ir silp­ni žai­dė­jai, ga­lin­tys ją nu­gramz­din­ti. Mū­sų rink­ti­nė bu­vo la­bai to­ly­gi. Vi­si su­rin­ko­me po 6,5 taš­ko iš 8 ga­li­mų: ko­le­gos su­žai­dė po tris ly­gią­sias ir lai­mė­jo po pen­kias par­ti­jas, o aš su­žai­džiau vie­nas ly­gią­sias, vie­ną par­ti­ją pra­lai­mė­jau ir lai­mė­jau še­šias. Tai ro­do, kad vi­sa ko­man­da bu­vo ly­gi, ne­tu­rė­jo­me „sky­lių“.

Tu­riu pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę dėl ne­ma­lo­naus mo­men­to: žais­da­mas su Ru­si­jos at­sto­ve Liud­mi­la Sau­ni­na, vie­nu ypu „žiop­te­lė­jau“ du pės­ti­nin­kus. Žai­džiant to­kiu ly­giu, tai – ne­at­leis­ti­na. Vie­nin­te­lis iš mū­sų ko­man­dos pra­lai­mė­jau par­ti­ją. O le­mia­mu pa­va­din­čiau ma­čą su Ang­li­jos rink­ti­ne: trys par­ti­jos bai­gė­si ly­gio­sio­mis, vie­ną lai­mė­jo Vir­gi­ni­jus Damb­raus­kas. Ir šven­tė­me per­ga­lę. Vie­nas ma­no ko­le­ga bri­tas, ma­tyt, skaus­min­gai tai iš­gy­ve­no, nes iš pra­džių į ma­ne kreip­da­vo­si „sir“, o po ma­čo jau - „to­va­rišč“. (Juo­kia­si.)

- Kiek šis tur­ny­ras svar­bus jums, ir ką jis reiš­kia Lie­tu­vos šach­ma­tams?

- Lie­tu­vos šach­ma­tams tai – pir­ma­sis toks svar­bus ren­gi­nys ne­prik­lau­so­mo­je ša­ly­je. Ir, ma­nau, pir­ma­sis bly­nas ne­pris­vi­lo. Svar­bi ir tarp­tau­ti­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo plė­tra. Ki­tas toks tur­ny­ras vyks Vo­kie­ti­jos mies­te Dres­de­ne.

Man as­me­niš­kai jis bu­vo la­bai svar­bus. Esu tre­ne­ris, dir­bu su vai­kais. Tai – reikš­min­gas tur­ny­ras ma­no re­pu­ta­ci­jai. Sa­vo auk­lė­ti­niams da­bar ga­lė­siu drą­siai sa­ky­ti: „Ma­to­te? Šach­ma­tai yra vi­sam gy­ve­ni­mui. Jūs pra­de­da­te žais­ti ir ga­lė­si­te tai da­ry­ti vi­są gy­ve­ni­mą.“

Yra daug "bet"

- Per tur­ny­ro ati­da­ry­mą Vil­niaus me­ras Ar­tū­ras Zuo­kas svei­ki­no čem­pio­na­to da­ly­vius, pa­brėž­da­mas, kad čia šach­ma­tai la­bai mėgs­ta­mi ir puo­se­lė­ja­mi. O Nau­jų­jų iš­va­ka­rė­se be jo­kių de­ba­tų jis pa­smer­kė mir­čiai vie­nin­te­lę Vil­niu­je spe­cia­li­zuo­tą Šach­ma­tų ir šaš­kių spor­to mo­kyk­lą, ku­rio­je ir jūs dir­ba­te. Ką apie tai ma­no­te?

- Tai ver­ti­nu ga­na po­zi­ty­viai. Bet yra daug jei­gu: jei­gu mes ne­pra­ra­si­me pa­tal­pų mies­to cen­tre, jei­gu ne­pra­si­dės tre­ne­rių „va­ly­mas“ ir kt. Ži­nau, kad Vil­niaus mies­tas tu­ri ti­krai daug bė­dų, to­dėl pa­kan­ka­mai em­pa­tiš­kai su­pran­tu me­ro po­zi­ci­ją – rei­kia ma­žin­ti mies­to sko­las ir pan.

Tai, kad Vil­niaus šach­ma­tų ir šaš­kių spor­to mo­kyk­la bus pri­jung­ta prie kaž­ko­kios komp­lek­si­nės spor­to mo­kyk­los, tai – va­dy­bos klau­si­mai. Tam ir tu­ri­me me­rą, kad jis to­kius va­dy­bos klau­si­mus spręs­tų.

Ta­čiau yra da­ly­kų, ku­rių da­ry­ti ne­ga­li­ma. Jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma ko­mer­cia­li­zuo­ti vai­kų ug­dy­mo įstai­gos. Jei stai­ga at­si­ras­tų ko­kių nors mo­kyk­los pa­tal­pų „pri­va­ti­zuo­to­jų“, pats pir­mas sto­čiau prieš juos ir prieš me­rą.

- O gal Vil­niui iš ti­krų­jų ne­be­rei­kia šach­ma­tų?

- At­sa­ky­siu taip: dir­bu tre­ne­riu, kas­dien mo­kau vai­kus žais­ti šach­ma­tais ir pa­ste­biu, kad da­bar yra la­bai daug tė­vų, ku­rie rim­tai su­in­te­re­suo­ti sa­vo vai­kų ug­dy­mu. Lė­šų tam rei­kia iš­ties la­bai ne­daug - 15 li­tų per mė­ne­sį. Vie­ną kar­tą iš­ve­žu vai­kus į tre­ni­ruo­čių sto­vyk­lą ar­ba į var­žy­bas, ir vi­sas me­tų biu­dže­tas jau „su­val­gy­tas“.

- Jei kal­ba­me apie to­kias su­mas, va­di­na­si, Vil­niui jūs be­veik nie­ko ne­kai­nuo­ja­te?

- Bū­tent. To­dėl ir sa­kau, kad iš es­mės ne­su nu­sis­ta­tęs prieš re­for­mas. Ga­liu su­tik­ti su tuo, kad mo­kyk­lai gal ir nė­ra bū­ti­ni kai ku­rie eta­tai, ta­čiau svar­biau­sia yra vai­kai. Jiems šach­ma­tai la­bai svar­būs. Ma­tau, kiek šach­ma­tai duo­da jiems nau­dos, to­dėl ti­krai ti­kiu tuo, ką da­bar da­rau. Ne­už­sii­mu va­dy­bos klau­si­mais, nes tai yra ne ma­no kom­pe­ten­ci­ja. To­dėl jo­kiuo­se ka­ruo­se da­ly­vau­ti ne­si­ren­giu.

Re­mia A. Čer­no­vo poziciją

- Lie­tu­vos šach­ma­tų fe­de­ra­ci­jos (LŠF) pre­zi­den­tas Alek­sand­ras Čer­no­vas ga­na prieš­ta­rin­gai ver­ti­na­mas ir pa­čių šach­ma­ti­nin­kų. Ką ma­no­te apie jo in­dė­lį į Lie­tu­vos šach­ma­tus?

- Abe­jo­čiau, ar jis iš tie­sų yra prieš­ta­rin­gai ver­ti­na­mas. Ne­ži­nau jo vers­lo po­bū­džio ir tuo ne­si­do­miu. Svar­bu tai, ką jis nu­vei­kė. Pa­vyz­džiui, pa­ga­liau Lie­tu­vos čem­pio­na­tai ta­po pres­ti­ži­nė­mis var­žy­bo­mis, ne­žlu­go nė vie­nas tarp­tau­ti­nis pro­jek­tas. Ma­nau, kad jis dir­ba ge­rai. Ne­tu­riu jam di­de­lių pre­ten­zi­jų, ne­bent pa­prie­kaiš­tau­čiau dėl kar­tais pa­si­reiš­kian­čio sa­vo­tiš­ko ne­po­tiz­mo: ne­bu­vau su­ža­vė­tas ly­din­čia ko­man­da per pra­ėju­sią šach­ma­tų olim­pia­dą.

Ma­ne liū­di­na kit­kas. Ži­niask­lai­da pa­sta­ruo­ju me­tu ima kal­tin­ti šach­ma­ti­nin­kus pa­trio­tiz­mo sto­ka dėl to, kad ar­tė­jant Tarp­tau­ti­nės šach­ma­tų fe­de­ra­ci­jos (FI­DE) pre­zi­den­to rin­ki­mams (jie nu­ma­ty­ti rugp­jū­čio 12-ąją - red.) LŠF, užuot rė­mu­si Ga­rį Kas­pa­ro­vą, links­ta į Kir­sa­no Ilium­ži­no­vo pu­sę. At­leis­ki­te, bet ne­no­riu net sa­ky­ti apie G. Kas­pa­ro­vą vis­ko, ką apie jį gal­vo­ju. Tai yra sa­va­nau­dis žmo­gus, ku­ris il­gą lai­ką grio­vė tarp­tau­ti­nį šach­ma­tų ju­dė­ji­mą, o da­bar pre­ten­duo­ja tap­ti FI­DE pre­zi­den­tu.

To­dėl re­miu mū­sų pre­zi­den­to A. Čer­no­vo po­zi­ci­ją. Be to, kaip pro­fe­sio­na­las pa­sa­ky­siu, kad ne­igia­mai ver­ti­nu ir tai, jog at­si­ra­do pa­gar­sė­jęs sep­ty­nių žy­mių Lie­tu­vos šach­ma­ti­nin­kų par­eiš­ki­mas. Su­su­muo­ki­te jų rei­tin­gus – ko ge­ro, jis bus pa­na­šus į ma­no vie­no. Jie pra­šo ger­bia­mą žmo­gų – Vy­tau­tą Lands­ber­gį - at­sto­vau­ti Lie­tu­vos šach­ma­tų fe­de­ra­ci­jai, bal­suo­jant dėl G. Kas­pa­ro­vo ir K. Ilium­ži­no­vo kan­di­da­tū­rų. Ma­nau, kad taip da­ry­ti ne­rei­kia.

Ma­no nuo­mo­ne, K. Ilium­ži­no­vas yra ge­ras va­dy­bi­nin­kas, o ne „Pu­ti­no ma­rio­ne­tė“, kaip kai kas jį va­di­na. Jis sa­vo dar­bu įro­dė, kad yra at­si­da­vęs šach­ma­tams ir su­ge­ba va­do­vau­ti FI­DE.

Pra­ras­tie­ji metai

- Kaip api­bū­din­tu­mė­te da­bar­ti­nę Lie­tu­vos šach­ma­tų si­tua­ci­ją?

- Kaip jau mi­nė­jau, pa­ste­biu, jog Lie­tu­vo­je „u­žau­go“ bran­di tė­vų kar­ta. 40-me­čiams rū­pi, ko­kie bus jų vai­kai. Su tuo ir sie­ju sa­vo vil­tis. Taip gims­ta nau­ja šach­ma­ti­nin­kų kar­ta.

Lie­tu­vos šach­ma­tai pa­ty­rė tai, ką pa­va­din­čiau pra­ras­tai­siais me­tais. Po ne­prik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo mums at­si­vė­rė ga­li­my­bės žais­ti vi­sa­me pa­sau­ly­je, bet tam rei­kė­jo pi­ni­gų. Jų ne­bu­vo ta­da, nė­ra ir da­bar. Spor­to va­do­vai mums aiš­kiai sa­ko: at­neš­ki­te mums pa­sau­lio čem­pio­na­tų me­da­lius, at­si­ras ir vie­nas ki­tas šim­tas tūks­tan­čių li­tų. Ne apie sen­jo­rų iš­ko­vo­ji­mus kal­ba­ma. (Juo­kia­si.)

Ne­pai­sy­da­mi su­nku­mų mes dir­ba­me ir ug­do­me nau­ją kar­tą. Už tai ir­gi esu dė­kin­gas tė­vams, at­ve­dan­tiems vai­kus į Šach­ma­tų mo­kyk­lą ir su­pran­tan­tiems, kad šach­ma­tai jų at­ža­loms yra nau­din­gas, in­te­lek­tą la­vi­nan­tis žai­di­mas.

Pa­aiš­kin­siu, ko­dėl tai ak­cen­tuo­ju: šian­dien pro­fe­sio­na­lų lyg­me­niu Lie­tu­va fak­tiš­kai yra nu­lis, ta­čiau žvel­giant į pers­pek­ty­vą, mes ga­li­me ne­ma­žai pa­siek­ti.

- Ko rei­kia, kad si­tua­ci­ja pa­si­keis­tų?

- Į to­kį klau­si­mą vi­si vi­sa­da at­sa­ko vie­no­dai: „Pi­ni­gų rei­kia!“ Bet­gi jų rei­kia ir fut­bo­li­nin­kams, ir bok­si­nin­kams, ir gim­nas­tams. O krep­ši­nin­kams jų am­ži­nai la­biau­siai trūks­ta.

Es­mė iš tie­sų - ne pi­ni­gai. Kad aug­tų nau­jos šach­ma­ti­nin­kų kar­tos, tė­vai tu­ri su­pras­ti šach­ma­tų nau­dą vai­kams. Kaip mi­nė­jau, ga­liu nu­vež­ti vai­kus vos į vie­ną sto­vyk­lą. Vi­sa ki­ta – iš tė­vų ki­še­nės. Liūd­niau­sias da­ly­kas, su ku­riuo su­si­du­ria­me mes, tre­ne­riai, – kai vai­kas yra la­bai ga­bus, bet jo tė­vai tie­siog ne­tu­ri pi­ni­gų jo pa­pil­do­mam ug­dy­mui. Tai - pa­ti­nė si­tua­ci­ja: nie­ko ne­ga­li pa­da­ry­ti, nes ir tre­ne­ris nė­ra toks tur­tin­gas, kad fi­nan­suo­tų vai­kus.

„We want to play!“

- Tuo pa­čiu me­tu, kai šach­ma­tų vi­suo­me­nė Nor­ve­gi­jo­je rinks FI­DE pre­zi­den­tą, ten pat vyks šach­ma­tų olim­pia­da. Jūs da­ly­va­vo­te net aš­tuo­nio­se. Ku­ri la­biau­siai įsi­mi­nė?

- Pir­miau­sia, pui­kiai at­si­me­nu kaip 1990 me­tais va­žia­vo­me žais­ti į Ju­gos­la­vi­ją, ku­ri tuo me­tu į mus la­bai ne­igia­mai žiū­rė­jo. Kaip į kaž­ko­kius „se­pa­ra­tis­tus“. Mums taip ir ne­lei­do žais­ti olim­pia­do­je. Mes mi­tin­ga­vo­me, vaikš­čio­jo­me su pla­ka­tais „We want to play!“ („No­ri­me žais­ti!“), kol pa­ga­liau Ju­gos­la­vi­jos sau­gu­mie­čiai ėmė mus gąs­din­ti, vie­nam iš mū­sų net pei­liu gra­si­no.

O la­biau­siai įsi­mi­nė, ži­no­ma, pir­mo­ji mū­sų olim­pia­da Fi­li­pi­nuo­se 1992 me­tais. Žai­dė tie pa­tys žmo­nės, ku­rie ką tik Vil­niu­je lai­mė­jo sen­jo­rų čem­pio­na­tą.

- Ku­rį sa­vo tro­fė­jų la­biau­siai ver­ti­na­te?

- Da­bar­ti­nį. Dar nie­ka­da ne­bu­vau pa­sau­lio čem­pio­nas. (Juo­kia­si.) Vi­sa­da la­biau­siai bran­gi­nau sep­ty­nis Lie­tu­vos čem­pio­no me­da­lius. Bet pa­sta­ra­sis lai­mė­ji­mas – svar­biau­sias ma­no kar­je­ro­je.