V. Mališauskas: „Karuose dalyvauti nesirengiu“
2014-07-25 "Lietuvos žinios"
Daugkartinis Lietuvos šachmatų čempionas Vidmantas Mališauskas prieš kelias dienas su kolegomis laimėjo pasaulio senjorų komandinį čempionatą. Jam tai – brangiausias titulas karjeroje. Ne tik sportininko - ir trenerio. Nes savo auklėtiniams ką tik įrodė, jog šachmatais žaisti aukščiausiu lygiu galima visą gyvenimą.
Tapdamas pasaulio čempionu V.Mališauskas tokiu būdu iš anksto save pasveikino ir su artėjančiu gimtadieniu. Rugpjūčio 4 dieną jam sukaks 51 metai. O “Lietuvos žinioms” tai – puiki proga su didmeistriu Vidmantu Mališausku pasikalbėti apie Vilniuje surengtą pasaulio senjorų čempionatą. Apie šachmatų situaciją Lietuvoje ir pasaulyje. Ir, žinoma, apie šio žaidimo ateitį.
Kai britai neatsilaikė
- Su komandos draugais ką tik laimėjote pasaulio senjorų (per 50 metų) komandinį šachmatų čempionatą. Ar sunkus buvo kelias į pergalę ir kurie varžovai labiausiai įsiminė?
- Tiesą sakant, mes nesusidūrėme su tokia konkurencija, kokios laukėme. Dėl organizacinių nesklandumų neatvyko labai stipri Baltarusijos komanda ir pirmoji Rusijos komanda. Mūsų pergalė, mano nuomone, buvo dėsninga. Mūsų komanda - didmeistriai Eduardas Rozentalis, Aloyzas Kveinys, tarptautinis meistras Virginijus Dambrauskas ir aš - kartu žaidėme ir 1992 metais šachmatų olimpiadoje Filipinuose. Buvome pirmoji nepriklausomos Lietuvos rinktinė.
Kuo mūsų rinktinė buvo ypatinga? Paprastai rinktinėse būna aiškūs lyderiai, tempiantys komandą pirmyn, ir silpni žaidėjai, galintys ją nugramzdinti. Mūsų rinktinė buvo labai tolygi. Visi surinkome po 6,5 taško iš 8 galimų: kolegos sužaidė po tris lygiąsias ir laimėjo po penkias partijas, o aš sužaidžiau vienas lygiąsias, vieną partiją pralaimėjau ir laimėjau šešias. Tai rodo, kad visa komanda buvo lygi, neturėjome „skylių“.
Turiu prisiimti atsakomybę dėl nemalonaus momento: žaisdamas su Rusijos atstove Liudmila Saunina, vienu ypu „žioptelėjau“ du pėstininkus. Žaidžiant tokiu lygiu, tai – neatleistina. Vienintelis iš mūsų komandos pralaimėjau partiją. O lemiamu pavadinčiau mačą su Anglijos rinktine: trys partijos baigėsi lygiosiomis, vieną laimėjo Virginijus Dambrauskas. Ir šventėme pergalę. Vienas mano kolega britas, matyt, skausmingai tai išgyveno, nes iš pradžių į mane kreipdavosi „sir“, o po mačo jau - „tovarišč“. (Juokiasi.)
- Kiek šis turnyras svarbus jums, ir ką jis reiškia Lietuvos šachmatams?
- Lietuvos šachmatams tai – pirmasis toks svarbus renginys nepriklausomoje šalyje. Ir, manau, pirmasis blynas neprisvilo. Svarbi ir tarptautinio bendradarbiavimo plėtra. Kitas toks turnyras vyks Vokietijos mieste Dresdene.
Man asmeniškai jis buvo labai svarbus. Esu treneris, dirbu su vaikais. Tai – reikšmingas turnyras mano reputacijai. Savo auklėtiniams dabar galėsiu drąsiai sakyti: „Matote? Šachmatai yra visam gyvenimui. Jūs pradedate žaisti ir galėsite tai daryti visą gyvenimą.“
Yra daug "bet"
- Per turnyro atidarymą Vilniaus meras Artūras Zuokas sveikino čempionato dalyvius, pabrėždamas, kad čia šachmatai labai mėgstami ir puoselėjami. O Naujųjų išvakarėse be jokių debatų jis pasmerkė mirčiai vienintelę Vilniuje specializuotą Šachmatų ir šaškių sporto mokyklą, kurioje ir jūs dirbate. Ką apie tai manote?
- Tai vertinu gana pozityviai. Bet yra daug jeigu: jeigu mes neprarasime patalpų miesto centre, jeigu neprasidės trenerių „valymas“ ir kt. Žinau, kad Vilniaus miestas turi tikrai daug bėdų, todėl pakankamai empatiškai suprantu mero poziciją – reikia mažinti miesto skolas ir pan.
Tai, kad Vilniaus šachmatų ir šaškių sporto mokykla bus prijungta prie kažkokios kompleksinės sporto mokyklos, tai – vadybos klausimai. Tam ir turime merą, kad jis tokius vadybos klausimus spręstų.
Tačiau yra dalykų, kurių daryti negalima. Jokiu būdu negalima komercializuoti vaikų ugdymo įstaigos. Jei staiga atsirastų kokių nors mokyklos patalpų „privatizuotojų“, pats pirmas stočiau prieš juos ir prieš merą.
- O gal Vilniui iš tikrųjų nebereikia šachmatų?
- Atsakysiu taip: dirbu treneriu, kasdien mokau vaikus žaisti šachmatais ir pastebiu, kad dabar yra labai daug tėvų, kurie rimtai suinteresuoti savo vaikų ugdymu. Lėšų tam reikia išties labai nedaug - 15 litų per mėnesį. Vieną kartą išvežu vaikus į treniruočių stovyklą arba į varžybas, ir visas metų biudžetas jau „suvalgytas“.
- Jei kalbame apie tokias sumas, vadinasi, Vilniui jūs beveik nieko nekainuojate?
- Būtent. Todėl ir sakau, kad iš esmės nesu nusistatęs prieš reformas. Galiu sutikti su tuo, kad mokyklai gal ir nėra būtini kai kurie etatai, tačiau svarbiausia yra vaikai. Jiems šachmatai labai svarbūs. Matau, kiek šachmatai duoda jiems naudos, todėl tikrai tikiu tuo, ką dabar darau. Neužsiimu vadybos klausimais, nes tai yra ne mano kompetencija. Todėl jokiuose karuose dalyvauti nesirengiu.
Remia A. Černovo poziciją
- Lietuvos šachmatų federacijos (LŠF) prezidentas Aleksandras Černovas gana prieštaringai vertinamas ir pačių šachmatininkų. Ką manote apie jo indėlį į Lietuvos šachmatus?
- Abejočiau, ar jis iš tiesų yra prieštaringai vertinamas. Nežinau jo verslo pobūdžio ir tuo nesidomiu. Svarbu tai, ką jis nuveikė. Pavyzdžiui, pagaliau Lietuvos čempionatai tapo prestižinėmis varžybomis, nežlugo nė vienas tarptautinis projektas. Manau, kad jis dirba gerai. Neturiu jam didelių pretenzijų, nebent papriekaištaučiau dėl kartais pasireiškiančio savotiško nepotizmo: nebuvau sužavėtas lydinčia komanda per praėjusią šachmatų olimpiadą.
Mane liūdina kitkas. Žiniasklaida pastaruoju metu ima kaltinti šachmatininkus patriotizmo stoka dėl to, kad artėjant Tarptautinės šachmatų federacijos (FIDE) prezidento rinkimams (jie numatyti rugpjūčio 12-ąją - red.) LŠF, užuot rėmusi Garį Kasparovą, linksta į Kirsano Iliumžinovo pusę. Atleiskite, bet nenoriu net sakyti apie G. Kasparovą visko, ką apie jį galvoju. Tai yra savanaudis žmogus, kuris ilgą laiką griovė tarptautinį šachmatų judėjimą, o dabar pretenduoja tapti FIDE prezidentu.
Todėl remiu mūsų prezidento A. Černovo poziciją. Be to, kaip profesionalas pasakysiu, kad neigiamai vertinu ir tai, jog atsirado pagarsėjęs septynių žymių Lietuvos šachmatininkų pareiškimas. Susumuokite jų reitingus – ko gero, jis bus panašus į mano vieno. Jie prašo gerbiamą žmogų – Vytautą Landsbergį - atstovauti Lietuvos šachmatų federacijai, balsuojant dėl G. Kasparovo ir K. Iliumžinovo kandidatūrų. Manau, kad taip daryti nereikia.
Mano nuomone, K. Iliumžinovas yra geras vadybininkas, o ne „Putino marionetė“, kaip kai kas jį vadina. Jis savo darbu įrodė, kad yra atsidavęs šachmatams ir sugeba vadovauti FIDE.
Prarastieji metai
- Kaip apibūdintumėte dabartinę Lietuvos šachmatų situaciją?
- Kaip jau minėjau, pastebiu, jog Lietuvoje „užaugo“ brandi tėvų karta. 40-mečiams rūpi, kokie bus jų vaikai. Su tuo ir sieju savo viltis. Taip gimsta nauja šachmatininkų karta.
Lietuvos šachmatai patyrė tai, ką pavadinčiau prarastaisiais metais. Po nepriklausomybės atgavimo mums atsivėrė galimybės žaisti visame pasaulyje, bet tam reikėjo pinigų. Jų nebuvo tada, nėra ir dabar. Sporto vadovai mums aiškiai sako: atneškite mums pasaulio čempionatų medalius, atsiras ir vienas kitas šimtas tūkstančių litų. Ne apie senjorų iškovojimus kalbama. (Juokiasi.)
Nepaisydami sunkumų mes dirbame ir ugdome naują kartą. Už tai irgi esu dėkingas tėvams, atvedantiems vaikus į Šachmatų mokyklą ir suprantantiems, kad šachmatai jų atžaloms yra naudingas, intelektą lavinantis žaidimas.
Paaiškinsiu, kodėl tai akcentuoju: šiandien profesionalų lygmeniu Lietuva faktiškai yra nulis, tačiau žvelgiant į perspektyvą, mes galime nemažai pasiekti.
- Ko reikia, kad situacija pasikeistų?
- Į tokį klausimą visi visada atsako vienodai: „Pinigų reikia!“ Betgi jų reikia ir futbolininkams, ir boksininkams, ir gimnastams. O krepšininkams jų amžinai labiausiai trūksta.
Esmė iš tiesų - ne pinigai. Kad augtų naujos šachmatininkų kartos, tėvai turi suprasti šachmatų naudą vaikams. Kaip minėjau, galiu nuvežti vaikus vos į vieną stovyklą. Visa kita – iš tėvų kišenės. Liūdniausias dalykas, su kuriuo susiduriame mes, treneriai, – kai vaikas yra labai gabus, bet jo tėvai tiesiog neturi pinigų jo papildomam ugdymui. Tai - patinė situacija: nieko negali padaryti, nes ir treneris nėra toks turtingas, kad finansuotų vaikus.
„We want to play!“
- Tuo pačiu metu, kai šachmatų visuomenė Norvegijoje rinks FIDE prezidentą, ten pat vyks šachmatų olimpiada. Jūs dalyvavote net aštuoniose. Kuri labiausiai įsiminė?
- Pirmiausia, puikiai atsimenu kaip 1990 metais važiavome žaisti į Jugoslaviją, kuri tuo metu į mus labai neigiamai žiūrėjo. Kaip į kažkokius „separatistus“. Mums taip ir neleido žaisti olimpiadoje. Mes mitingavome, vaikščiojome su plakatais „We want to play!“ („Norime žaisti!“), kol pagaliau Jugoslavijos saugumiečiai ėmė mus gąsdinti, vienam iš mūsų net peiliu grasino.
O labiausiai įsiminė, žinoma, pirmoji mūsų olimpiada Filipinuose 1992 metais. Žaidė tie patys žmonės, kurie ką tik Vilniuje laimėjo senjorų čempionatą.
- Kurį savo trofėjų labiausiai vertinate?
- Dabartinį. Dar niekada nebuvau pasaulio čempionas. (Juokiasi.) Visada labiausiai branginau septynis Lietuvos čempiono medalius. Bet pastarasis laimėjimas – svarbiausias mano karjeroje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą