Ar tikrai Aliaksandras Lukašenka šoka karo šokį prieš Kremlių?
2017-02-08 "Lietuvos žinios"
Naujausias konfliktas tarp Maskvos ir Minsko uždavė jau įprastu tapusį klausimą: Kremlius iš tiesų ketina baigti „žaisti“ su Aliaksandru Lukašenka, o šis rimtai grasina nusisukti nuo Maskvos? Ar tai tik vienas iš daugelio matytų suvaidintų. barnių imitacijų. Dėl to ginčijasi ne tik Rusijos ir Baltarusijos, bet ir Lietuvos ekspertai.
Praėjusią savaitę kilo naujas paaštrėjimas Rusijos ir Baltarusijos santykiuose. Skandalo formas jis įgijo Rusijai paskelbus apie sienos su Baltarusija kontrolės įvedimą. Tačiau problemos brendo anksčiau ir giliau. Sprendžiant iš aistringų prezidento A. Lukašenkos komentarų, kertinis nesutarimų akmuo – amžinas Minsko ir Maskvos ginčas dėl dujų ir naftos kainų. Anot A. Lukašenkos, Rusija tyčiojasi iš Baltarusijos ir visokeriopai vilkina derybas, nuolat kaitaliodama sandėrio sąlygas, atsisakydama jau pasiektų preliminarių susitarimų. Rusijos apžvalgininkai atkerta, kad problemos esmė ta, kad Maskvai atsibodo „šerti“ A. Lukašenką, o ir pinigų tam nelabai likę.
Tačiau nesunkiai galima įžvelgti ir ne tokių akivaizdžių, tačiau ne mažiau gilių problemų. Pavyzdžiui, Minsko atsisakymas įkurdinti Baltarusijoje Rusijos karinę oro bazę, arba neseniai Minsko paskelbtas bevizis režimas 80 valstybių piliečiams, tarp kurių ir JAV, ir ES gyventojai.
Dar gilesne susipriešinimo priežastimi gali būti A. Lukašenkos baimė, kad Maskva jam gali surengti Krymo ir Donbaso tipo scenarijus. Baltarusijoje jau girdėti abejonių, ar gausios Rusijos pajėgos, šiemet atvykstančios į mokymus „Zapad 2017“, kada nors paliks šalies teritoriją.
Apie tai, ar tikroviškas pastarasis konfliktas, LŽ kalbasi su politologu Vyčiu Jurkoniu ir apžvalgininku – konfliktologu Imantu Melianu.
V. Jurkonis: ne pirmas toks konfliktas
Anot politologo V. Jurkonio, panašių paaštrėjimų santykiuose jau teko matyti. „Aršios retorikos ir konfliktinių situacijų būta ir anksčiau. Daugelis jų užsimiršta, kuomet būna paspaudžiamos rankos, nurašoma skola, parduodama kokia įmonė ar vamzdis“, – LŽ sakė V. Jurkonis. Pasak politologo, bene labiausiai konflikto rimtumu buvo įtikėta 2010 metais prieš Baltarusijos Prezidento rinkimus. „Tuomet net labai patyrę mūsų užsienio politikos formuotojai buvo įtikėję Kremliaus sąmokslu prieš A. Lukašenką. Po Krymo okupacijos nemažai kas pradėjo skambinti pavojaus varpais, jog Baltarusija yra neva labiausiai tikėtinas kitas Kremliaus taikinys“, – sakė politologas.
Visgi, šiemet susidaro įspūdis, jog kur kas daugiau pastatyta ant kortos. „Minskas supranta, jog resursų Maskvoje mažiau nei anksčiau, todėl norint „išsimušti“ reikalingus pinigus reikia labiau pasistengti. Kremlius, savo ruožtu, irgi nori parodyti, kas yra tikrasis šeimininkas, o už teikiamas dotacijas tikėtis ir atitinkamo paklusnumo. Pridėkime tai, jog nei A. Lukašenka nei V. Putinas vienas kitam nedega simpatija ir tai jog Kremliaus propagandos skalikai, kaip ir reikalauja jų funkcija, užaštrina kiekvieną epizodą Minske“, – teigė V. Jurkonis.
Kalbant apie tai, kokia yra tikroji dabartinio konflikto priežastis, V. Jurkonio teigimu, paprasčiausias paaiškinimas yra tas, jog Minskas bando pasikelti savo kainą, o Maksva stengiasi ją numušti. „A. Lukašenka toks „unikaliai lojalus svingeris„ – į visus žvalgosi, su visais bendrauja, visiems rankas spaudžia ar kavutę pilsto, bet pasibaigus kalboms, reikalai sprendžiami su Rusija“, – sako politologas.
I. Melianas: A. Lukašenka seniai jaučia grėsmę
Apžvalgininkas I. Melianas laikosi priešingos nuomonės apie tikruosius A. Lukašenkos motyvus: „Vaidybos elementų šiame konflikte, žinoma yra, tačiau konfliktas yra tikras“. Anot I. Meliano, neverta pernelyg sureikšminti ekonominės konflikto sudedamosios. Esą panašių nesutarimų būta ir anksčiau, bet šį kartą konflikto ištakos glūdi ne derybose dėl energetinių išteklių kainos, Vladimiro Putino politikoje. „V. Putinas nebegali sustoti. Po sėkmės Kryme ir bent jau dalinės nesėkmės rytų Ukrainoje, jam vėl reikia parodyti Rusijos visuomenei, kad jų šalis ir toliau stiprėja, renka „rusiškas žemes“. Kaip žinome, „ura-patriotizmas“ Rusijoje yra gajus ir svarbus. Reikia naujų pergalių, o Baltarusijoje, Maskvos požiūriu, Krymo scenarijų pakartoti būtų lengviausia“, – teigia I. Melianas.
Tačiau, anot apžvalgininko, taip galvojo Maskva. A. Lukašenka taip pat suvokia šią grėsmę ir nesiruošia jai pasiduoti. Pavyzdžiui, Baltarusijos nerimą sukėlė tai, kad pratyboms „Zapad 2017“ Rusija užsakė apie 4 tūkst. geležinkelio vagonų savo pajėgoms pervežti ir aprūpinti. Tai – maždaug dvigubai daugiau, nei ankstesniais metais. „Kam Rusijos kariuomenei tokie transportiniai pajėgumai pratybų metu, Maskva taip ir nesugebėjo paaiškinti“, – sako I. Melianas.
Pasak apžvalgininko, tokių pavyzdžių yra daug. „Praėjusių metų pabaigoje Baltarusijos KGB sulaikė tris vadinamuosius publicistus, kurie lig šiol netrukdomai metų metais niekino baltarusių tautiškumą, baltarusių kalbą ir visomis išgalėmis įrodinėjo, kad Baltarusija – tik Rusijos priedėlis“, – sako I. Melianas.
Kitas daug pasakantis pavyzdys, anot apžvalgininko, buvo „paslaptingas“ nutikimas rusiškame „Wikipedia“ segmente. Esą praėjusių metų viduryje, straipsnyje apie separatistinius judėjimus buvusiose sovietų respublikose, atsirado Baltarusijai skirtas skyrelis, kuriame buvo išvardinti trys speratatistiniai judėjimai: prolenkiškas, proukrainietiškas ir prorusiškas (pastarasis neva veikė Vitebsko ir Mogiliovo ir Gomelio srityse). „Tą pačią dieną, kai buvo suimti minėti „publicistai“, įrašas apie separatistus buvo pakeistas į vienintelį teiginį, kad jokių separatistų posovietinėje Baltarusijoje niekada nebuvo“, – pažymi apžvalgininkas.
Pavyzdžių, pasak I. Meliano, yra ir daugiau. Pranešimų apie Maskvos kėslus Baltarusijos atžvilgiu pasirodė Švedijos, Lenkijos ir kitų šalių spaudoje. Pažymėtina ir tai, kad pastaruoju metu Rusijos žiniasklaida daug aršiau užsipuolė A. Lukašenką ir Baltarusiją.
A. Lukašenka įgriso Rusijai?
Ekspertai taip pat nesutaria ir tuo klausimu, ar šis konfliktas reiškia, kad „paskutinysis Europos diktatorius“ visiškai nebįtinka Rusijai ir Maskva ruošiasi jį nuversti.
Pasak V. Jurkonio, nemažai ką parodys ir planuojamas V. Putino bei A. Lukašenkos susitikimas Maskvoje vasario 9 dieną. Sąmokslo teorijų apie neva Kremliaus norus keisti A. Lukašenką buvo galima išgirsti ir anksčiau. „2006-aisiais taip kalbėjo apie vieną iš kandidatų į Prezidentus A. Kozuliną tol, kol jo keleriems metams nepasodino. 2010-aisiais buvo kalbama apie bent keletą (jei ne visus) nepriklausomus kandidatus į Baltarusijos Prezidentus ir dauguma jų (vieni ilgiau, kiti trumpiau) taip pat sėdo už grotų“, – sako politologas. Pasak jo, netilo kalbos ir apie Kremliaus favoritus Baltarusijos valdžios aplinkoje, bet, nors ir aikštingas, A. Lukašenka buvo daug patogesnis Kremliui nei visos teorinės galimybės kartu sudėjus. „Tai nereiškia, jog nebus bandoma aplaužyti ragų oficialiajam Minskui, bet bet kokios rimtesnės rokiruotės Maskvai reikštų nemažą galvos skausmą, todėl drastiškų veiksmų Baltarusijoje scenarijus yra ne itin tikėtinas“, – svarsto V. Jurkonis.
Tuo metu apžvalgininkas I. Melianas teigia, kad A. Lukašenkos situacija yra labai rimta. Esą nors Rusijai ir nereikia fiziškai užgrobti Baltarusijos, jos nebetenkina ir A. Lukašenka, nes „patinka tai kam nors, ar ne, maždaug tik po dešimtadalį baltarusių laikosi provakarietiškų arba prorusiškų pažiūrų. Likusi dauguma palaiko A. Lukašenkos siūlomą padėties nekintamumą, o tai prieštarauja Maskvos siekiams.“
Anot apžvalgininko, Rusiją tenkintų tokia Baltarusijos inkorporavimo forma, kurią numato Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės sutartis. Tokia „integracijos“ forma jau seniai netenkina A. Lukašenkos. „Ilgą laiką ir Maskvoje ir kitur buvo manoma, kad A. Lukašenka yra idealus Rusijos „minkštosios galios“ įrankis. Deja, pasirodė, kad jis stengiasi įtvirtinti Baltarusijos nepriklausomybę“, – sako I. Melianas.
Pasak apžvalgininko, nuogąstavimai dėl to, ar Rusijos pajėgos pasitrauks iš Baltarusijos po „Zapad 2017“, turi rūpėti ne tik A. Lukašenkai, bet ir Lietuvai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą