Minskas sako, kad nori sutarties su ES. Ar jos reikia Briuseliui ir Vilniui?

2019-02-19 "Lietuvos žinios"

Bal­ta­ru­si­ja vėl pa­si­su­ko vei­du į Va­ka­rus – Mins­kas par­eiš­kė, kad no­rė­tų kuo grei­čiau pa­si­ra­šy­ti San­ty­kių pa­grin­dų su­si­ta­ri­mą su Eu­ro­pos Są­jun­ga (ES). Gal­būt tai ei­li­nė Alek­sand­ro Lu­ka­šen­kos žai­di­mo „nei Mask­vai – nei Briu­se­liui“ par­ti­ja. O gal Bal­ta­ru­si­jos pre­zi­den­tas taip pa­bū­go bū­ti nu­vers­tas Krem­liaus, kad ti­krai „pa­sis­lin­ko“ į va­ka­rus?

Vakar Minske susitiko Baltarusijos premjeras Sergejus Rumas ir ES biudžeto ir žmogiškųjų resursų komisaras Guentheris Oettingeris. Baltarusijos vyriausybės vadovas pareiškė: „“Norėčiau sužinoti, ką reikia padaryti, kad kuo greičiau būtų galima pasirašyti Baltarusijos ir Europos Sąjungos santykių pagrindų susitarimą, nes toks teisinis vakuumas tarp kaimynių, žinoma, yra nenaudingas abiem šalims“.

Kaip vertinti šią Minsko deklaraciją? Jei Minskas tikrai nori sutarties, nors ir beveik niekuo neįpareigojančios, Briuseliui ji gali būti pirmu žingsniu patraukti Baltarusiją į savo orbitą, o gali būti visiškai neįdomi, atsižvelgiant į tai, kiek kartų Aleksandras Lukašenka „vilkeliu“ jau sukiojosi tai į Rytus – tai į Vakarus. Galbūt Lietuvai tai būtų taip pat naudinga, atsižvelgiant ne tik į tokias opias problemas, kaip Astravo atominė jėgainė, bet ir saugumo poreikius.

Politologas Aivaras Žukauskas pataria nepuoselėti didelių vilčių, nes Minskas greičiausiai žaidžia jam įprastą žaidimą. Tuo metu apžvalgininkas Imantas Melianas teigia, Aleksandras Lukašenka, jausdamas vis didėjantį pavojų iš Kremliaus pusės, ieško atsitraukimo kelių, kurie gali vesti tik į Europą.

Lukašenka savo akiratyje turi daug didesnių už Lietuvą žaidėjų. Be to, atrodo, kad šiandien Lietuva pati nėra suformulavusi, kaip norėtų bendrauti su Baltarusija.

Mažai įtikimi žodžiai

Kaip LŽ sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas Aivaras Žukauskas, neverta dėti didelių vilčių į tai, kad būtent ši deklaracija yra ženklas, kad Minskas tikrai keičia politikos kryptį: „Aleksandras Lukašenka pasižymi gebėjimu žongliruoti tarp didžiųjų žaidėjų. Sunku ko nors kito tikėtis ir šiuo atveju“.

Anot politologo, Minskas šiuo metu vėl pergyvena nuopuolį santykiuose su Maskva, kai nepavyksta susitarti dėl naftos tiekimo ir tai verčia įtarti, kad žingsnis į ES pusę tėra dar vienas Aleksandro Lukašenkos ėjimas šioje šachmatų partijoje.

„Net jei pradedama kalbėti tokia tema, kaip susitarimas su ES, tai visiškai nereiškia, kad kas nors greitai imsis realių veiksmų“, – sakė LŽ pašnekovas. Minskui veikiausiai net nereikėtų dėti pastangų į tai, kad užvilkinti realius susitarimo sudarymo veiksmus, nes tai gali padaryti pati ES, šiandien turinti daug opesnių klausimų. Kita vertus, Minskas gali turėti pragmatinių sumetimų – sutarties nebus, bet per tą laiką galima palaikyti kontaktus, o gal ir gauti vieną kitą infrastruktūrinį ES projektą.

„Nemanau, kad ir Briuseliui šiuo metu tokia sutartis reikalinga, atsižvelgiant į tai, kiek „verda“ problemų, pradedant Italija ir baigiant „Brexit“. Retoriniame lygmenyje tai gal ir įdomu, bet praktiniame – manyčiau, kad ne“, – teigė politologas.

Net ir vertinant ilgalaikėje perspektyvoje, ES iš tokios sutarties greičiausiai laimėtų nedaug, nes Aleksandras Lukašenka neprisiimtų gilesnių įsipareigojimų. Jis nelinkęs susisaistyti su ES taip, kaip tai padarė tokios provakarietiškos Rytų partnerystės šalys, kaip Sakartvelas ir Ukraina. Net ir jų pavyzdys rodo, kad turėdamas aktualesnių problemų, Briuselis yra linkęs užtęsti suartėjimo procesą.

Apskritai, ES yra suinteresuota prisiartinti Baltarusiją, kuri geopolitiniu požiūriu, tarnauja kaip barjeras nuo Rusijos. Tam netrukdytų ir nepatogus momentas, kad Baltarusija – nedemokratinė valstybė. „Pačioje Europoje „išlenda“ vis daugiau į autokratiją linkusių politikų, nors jie ir neatstovauja „senosios mokyklos“, kaip kad Aleksandras Lukašenka. Tai gali būti ženklas, kad ateityje vertybinės ES nuostatos gali pasidaryti lankstesnės“, – sakė Aivaras Žukauskas. Jau ir dabar ES pastebimas augantis noras Baltarusijoje palaikyti santykius su valstybės institucijomis, o ne pilietinę visuomenę atstovaujančia opozicija.

Vilnius taip pat neturėtų puoselėti didelių vilčių, kad santykiai su Minsku reikšmingai pasikeistų. „Kažkaip kalbėtis reikia, tačiau sunku kalbėti apie kokį nors ES ir Baltarusijos suartėjimo „advokatavimą“, kai nematome jokių realių žingsnių iš Minsko pusės. Aleksandras Lukašenka savo akiratyje turi daug didesnių už Lietuvą žaidėjų. Be to, atrodo, kad šiandien Lietuva pati nėra susiformulavusi aiškesnio vaizdo, kaip norėtų bendrauti su Baltarusija“, – teigė Aivaras Žukauskas.

Mums svarbu, kad už Medininkų pasienio posto stovėtų gudų pasieniečiai, o ne rusų tankai.

Lukašenką stumia baimė

Politikos apžvalgininkas ir konfliktologas Imantas Melianas laikosi ne tokios skeptiškos nuomonės ir teigia, kad Minsko pareiškimuose gali būti tiesos. „Nemanau, kad šiuo metu Baltarusija elgiasi, kaip kažkada Armėnija, kuri ilgai derėjosi dėl Asociacijos sutarties, bet po to, kaip visada, pasuko su Rusija. Beje, nuo pat pradžių buvo aišku, kad Armėnija blefavo ir neketino pasirašinėti jokių susitarimų su ES. Minsko situacija yra kitokia – jie tikrai sunerimę dėl Baltarusijos valstybingumo išsaugojimo. Tai ne tik opozicijos, bet ir Aleksandro Lukašenkos interesas – jis tikrai nenori, kad Minske jį pakeistų Maskvos statytinis“, – sakė LŽ pašnekovas.

Anot apžvalgininko, Minsko pasiūlymų jokiu būdu nereikia vertinti kaip integracijos į Europą proceso pradžios, tačiau megzdamas kontaktus, Minskas nori sukurti atitinkamą psichologinį klimatą. „Minskas suinteresuotas jei ne atsikratyti visokeriopos priklausomybės nuo Rusijos, tai bent jau ją gerokai sušvelninti, susikurti sau atsitraukimo kelius“, – teigė apžvalgininkas.

Imantas Melianas taip pat teigė, kad Briuseliui šis klausimas nėra prioritetinis, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje ES suinteresuota traukti Baltarusiją į savo pusę. „Baltarusija – sudėtinė tos pačios geopolitinės ir ekonominės erdvės dalis. Šiandien ji dar nepasirengusi integracijai, bet panašu, kad dabar ji jau imasi tam tikrų parengiamųjų veiksmų, „apsiuosto“. Manau, kad tai įdomu ir Briuseliui. Galiausiai, niekas nieko neverčia prisiimti rimtų įsipareigojimų – tai tik kontakto užmezgimas“, – sakė Imantas Melianas, pažymėdamas, kad nors Minsko valdančioji santvarka ir apsunkina dialogą, po Rusijos agresijos prieš Ukrainą tapo aišku, kad geriau Minske matyti Aleksandrą Lukašenką, o ne iš Kremliaus atsiųstą Rusijos vietininką.

„ES nereikalauja, kad rytoj Baltarusija taptų demokratine valstybe, o Aleksandras Lukašenka neketina rytoj įstoti į ES, tačiau nuolatinis kontaktas atitinka abiejų pusių interesus“, – teigė LŽ pašnekovas.

Anot apžvalgininko, Lietuvai taip pat svarbu, kad Baltarusija liktų nepriklausoma, kad ir nedemokratinė valstybė: „Mums svarbu, kad už Medininkų pasienio posto stovėtų gudų pasieniečiai, o ne rusų tankai. Lietuvai tai svarbiau, nei visai likusiai ES, o tai reiškia, kad bet kokios Baltarusijos suartėjimo su Europa pastangos atitinka mūsų interesus“.

Kaip teigia Imantas Melianas, ekspertiniame ir politiniame lygmenyje, Lietuvoje suvokiamas šis interesas. Egzistuoja ir tam tikra politika Minsko atžvilgiu, tačiau ji nepakankama. „Turime patys generuoti pasiūlymus dėl politikos Baltarusijos atžvilgiu, o ne laukti, ką apie tai pasakys Briuselis. Šioje situacijoje Lietuva turi ne tik aktyviau palaikyti dvišalius santykius su Baltarusija, bet ir aktyviau dalyvauti formuojant ES politiką“, – sakė apžvalgininkas.

Jo nuomone, netruksime sulaukti ir Maskvos reakcijos į pastaruosius Baltarusijos pareiškimus: „Nesunku prognozuoti, kad Aleksandras Lukašenka sulauks Rusijos žiniasklaidos atakos. Pasipils kaltinimai, kad jis griauna slavų brolybę, kad jį kažkas papirko ir jis veda Baltarusiją jai visai nenaudinga linkme“. Tuo metu, jei Baltarusija ir ES visgi pasirašytų vienokią ar kitokią sutartį, Maskvos reakcija veikiausiai jau nebeapsiribotų puolimu žiniasklaidoje. Kad tuo įsitikintume, pasak Imanto Meliano, pakanka prisiminti ką darė Kremlius po to, kai Kijevas apsisprendė aktyviau bendrauti su Vakarais, dar Viktoro Janukovyčiaus prezidentavimo metu.

„Tokiu atveju galime tikėtis visko, pradedant informacinėmis atakomis ir baigiant Aleksandro Lukašenkos nuvertimu. Baltarusijos prezidentas supranta tokią grėsmę, tačiau Kremliaus grėsmę jis jau dabar jaučia beveik „fiziologiškai“. Matome ženklus, kad Aleksandras Lukašenka bando bėgti nuo Rusijos, – sakė Imantas Melianas.

Lietuvai Pietų Kaukazo politika vis dar sunkiai perprantama mįslė

2018-05-14 "Lietuvos žinios"

Ar­mė­ni­jo­je nu­vil­ni­ję re­vo­liu­ci­niai įvy­kiai pel­nė šiai ša­liai ne­ma­žai pa­gy­rų Va­ka­ruo­se. Lie­tu­vo­je taip pat daž­nai gir­dė­jo­si vil­ties bal­sų, kad ši ša­lis pa­suks po­ky­čių ke­liu ir gal­būt iš­si­va­duos iš Ru­si­jos įta­kos. Ta­čiau pa­sak dau­ge­lį me­tų Kau­ka­zo te­mas ty­ri­nė­jan­čio apž­val­gi­nin­ko Im­an­to Me­lia­no, Pie­tų Kau­ka­zo si­tua­ci­ją daž­nai ver­ti­na­me rem­da­mie­si ne fak­tais, o mi­tais, ne­re­tai ku­ria­mais Krem­liu­je.

– Kas yra pagrindiniai žaidėjai Pietų Kaukaze? Kieno interesai ten susikerta?

– Nesakyčiau, kad žaidėjų labai daug. Neskaitant pačių Sakartvelo, Armėnijos ir Azerbaidžano interesų, regione veikia Rusija ir Vakarai. Dar vienas žaidėjas – Iranas, bet jo svoris nepalyginamas su pirmaisiais dviem. Savų interesų Iranas turi, bet jie nėra gausūs ir daugeliu atvejų sutampa su Rusijos interesais. Maskvos satelite tapusi Armėnija tuo pat metu palaiko draugiškus santykius su Iranu, kuriam tinka bet kokios valstybės draugystė. Tuo pačiu metu Armėnija Teheranui yra lyg nedidelė buferinė zona per kurią palaikomi santykiai su Rusija ir tuo pat metu nuo jos atsitveriama.

Be to, yra Turkija, kuri regione iš vienos pusės yra istorinis Irano konkurentas, o iš kitos – NATO narė. Dabartiniai Recepo Tayyipo Erdogano žaidimai ilgam galėtų pakeisti Turkijos politiką, kuri formavosi nuo Atatiurko laikų, tačiau ji „pasmerkta“ vėl grįžti į Vakarų orbitą.

– Ar Lietuva, kaip Vakarų pasaulio dalis ir kaip pavienė valstybė turi aiškią programą regiono atžvilgiu? Su Sakartvelu viskas aišku, tačiau Armėnijos ir Azerbaidžano atžvilgiu reikalai atrodo sudėtingesni.

– Lietuva objektyviai suinteresuota Pietų Kaukaze laikyti bendros kolektyvinės Vakarų pozicijos – mažinti Rusijos įtaką ir ilgainiui į civilizuoto pasaulio pusę patraukti ne tik Sakartvelą, bet ir Armėniją su Azerbaidžanu. Be to, Lietuva gali būti gana sėkminga tarpininke, gebančia rasti bendrą kalbą ir su Vakarais ir buvusiomis sovietinėmis Kaukazo valstybėmis. Bet aiškios pozicijos dažnai stokojame ne tik mes, bet ir kitos Vakarų šalys.

– Kodėl taip sunku suformuoti tą poziciją?

– Todėl, kad neretai nesuprantame, kas vyksta tame regione. Štai ir ką tik įvykusi vadinamoji Armėnijos revoliucija, kurią taip pat daugelis politikų, diplomatų ir apžvalgininkų gerai neperpranta. Kaip ir anksčiau, regiono šalis skirstome vadovaudamiesi stereotipais, kad vieni režimai yra geri, o kiti – blogi.

– Nikolas Pašinianas ir jo šalininkai sveikinami su pergale ir įsivaizduojama, kad tai tiesiog neišvengiamas demokratijos triumfas. Tačiau kas iš tiesų laimėjo, kas pralaimėjo ir kaip Armėnija pasikeis?

– Deja, apie tikrus pokyčius kalbėti anksti. Net ir to kas įvyko nebūčiau linkęs vadinti revoliucija, tai greičiau kažkoks pseudomaidanas. Armėnijoje kažkas vyko, vyko, bet taip nieko ir neįvyko. Pažvelkime, kuo tai skyrėsi nuo Ukrainos „orumo revoliucijos“ arba Sakartvelo „rožių revoliucijos“? Šiose šalyse revoliucijos atnešė kardinalius politikos pokyčius ir visiškai pakeitė jų tarptautinę orientaciją. Jose įvykusius pokyčius galima pavadinti civilizaciniais. Žinoma, svarbiausiu pokyčiu buvo tai, kad Sakartvelas ir Ukraina atsuko nugarą Rusijai ir pajudėjo į Vakarus.

Armėnijoje nenutiko nieko panašaus. Visa šalies informacinė erdvė, gynyba ir ekonomika yra ir toliau „užsiciklinusi“ ant Rusijos. Daugelis armėnų, ypatingai gyvenančių Vakaruose, nuoširdžiai trokšta matyti savo šalį Europos tautų šeimoje, kas reikštų neišvengiamą atsisveikinimą su Rusija. Kodėl tai neįvyksta? Todėl, kad Armėnija prikaustyta prie Rusijos grandine, kuri vadinasi Karabachas.

– Karabacho konfliktas – ne vienintelis toks. Kodėl būtent armėnus jis prikaustė prie Rusijos?

– SSRS žlugimo išvakarėse Maskvoje buvo suformuluota taip vadinamoji Karaganovo doktrina, pagal kurią nepriklausomybės siekiančiose respublikose sukelti etniniai konfliktai, teritorijose, kur gyveno rusai arba kitos tautinės mažumos. Laiminant Maskvai sukelti iki šiol neišspręsti konfliktai Transnistrijoje ir Sakartvele, tačiau pats pirmasis eksperimentas atliktas su armėnais.

Prasidėjo viskas dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, kai iškeltas vadinamojo armėnų genocido pripažinimo klausimas. Beje, vėliau Abchazijos ir Pietų Osetijos tariamą valstybingumą taip pat pripažino niekaip su Kaukazo regionu nesusijusios kažkokios Lotynų Amerikos valstybės. Tuo pat metu genocido tema Armėnijoje tapo kultu, garbinamu jei ne nuo darželio tai tikrai nuo pirmos klasės suolo. Armėnai auklėti neapykantos viskam kas tiurkiška atmosferoje, masiškai pradėta leisti pseudoistorinė literatūra, diegianti įsitikinimą, kad bent trečdalis Turkijos neva yra armėnų etninės žemės. Teritorinės pretenzijos skatintos ir Sakartvelo bei Azerbaidžano atžvilgiu. Griūvant Sovietų Sąjungai, Armėnijoje prasidėjo procesai, kurių net negalėjome įsivaizduoti vykstant pavyzdžiui Vilniuje. Jerevane leidosi lėktuvai iš Beiruto su karine technika, ginklais ir armėnų ASALA kovotojais. Visa tai ramiausiai stebėjo sovietų armija ir KGB, kas ir rodo, kad Karabacho projektas buvo jei ne sumąstytas Maskvoje, tai tikrai vykdomas su jos palaiminimu.

Krymo ir Donbaso agresija – tos pačios grandinės įvykiai, o nauji konfliktų židiniai dar laukia savo eilės Narvoje, Daugpilyje ir net Klaipėdoje. Paradui vadovauja Vladislavas Surkovas, kuris Vladimiro Putino aplinkoje tapo vos ne ministru be portfelio „kaimyninių valstybių dezintegravimo klausimais“. Nemanau, kad be jo apsieita ir ką tik vykusiuose Armėnijos įvykiuose.

Kelis dešimtmečius armėnų tautai kalta paradigma, kad kaimynai yra jiems priešiški ir amžinai kažką skolingi, yra labai tvirtai įstrigusi sąmonėje.

– Lietuvoje Karabacho konfliktas dažnai laikomas kitokiu, nei Abhazijos ar Donbaso.

– Keista, bet daug žmonių Lietuvoje, visai nebūdami prorusiškų pažiūrų ir nuoširdžiai užjaučiantys Ukrainą dėl Krymo, kažkodėl visiškai kitaip vertina tai, kas įvyko Karabache. Ignoruojamas faktas, kad šis konfliktas turėjo tuos pačius požymius, kaip visi likusieji, tačiau Karabache esą „viskas ne taip“, Maskva čia „ne prie ko“, o konfliktas kilo tik dėl karštakošių kaukaziečių nesusivaldymo. Neva šimtus metų jie ten „pjovėsi“ ir mums geriausia visai nesikišti. Deja, tokio požiūrio laikomasi ne tik buitiniame lygmenyje, bet ir profesionaliame, kaip kad parodė prieš keletą metų nuskambėjęs lietuvių diplomatų pašnekesio šia tema skandalas.

– Ar į Jerevane laimėjus Nikolui Pašinianui, pasikeis požiūris į Karabachą? Armėnija bus linkusi sureguliuoti konfliktą?

– Manau, kad nei dabar, nei artimoje ateityje nenutiks nieko panašaus. Kelis dešimtmečius armėnų tautai kalta paradigma, kad kaimynai yra jiems priešiški ir amžinai kažką skolingi, yra labai tvirtai įstrigusi sąmonėje. Šito negali peržengti net ir tie armėnai, kurie svajoja apie vakarietišką savo šalies ateitį.

Rusų demokratai atvirai deklaruoja, kad Rusija privalo pasitraukti iš užgrobtų teritorijų. Per visą neramumų Armėnijoje mėnesį nei karto nebuvo pasakyta kažko panašaus apie okupuotas Azerbaidžano teritorijas. O nekeliant Karabacho klausimo, neįmanoma ir kokia nors kalba apie Armėnijos išsivadavimą iš Rusijos įtakos, nes šie klausimai yra tiesiogiai ir neatskiriamai susiję.

Net ir tie armėnų intelektualai, kurie mano, kad jų šalis turi pasitraukti iš okupuotų teritorijų, nedrįsta apie tai kalbėti garsiai. Negali jie kalbėti ir apie nusisukimą nuo Rusijos – tokių kalbų nebuvo ir vadinamosios revoliucijos metu. Atvirkščiai, Nikolas Pašinianas ir jo bendražygiai, atėję į valdžią, padėkojo Rusijai už „supratingą“ jos požiūrį į įvykius Armėnijoje.

– Sakote, kad ir ši revoliucija vyko su Maskvos palaiminimu?

– Tai būtų ne vienintelis toks pavyzdys. Pernai, prieš pratybas „Zapad“, Baltarusijoje kilo neva spontaniniai protestai prieš Aleksandrą Lukašenką. Jų metu taip pat nebuvo pasakyta nei žodžio apie Baltarusijos nusisukimą nuo Rusijos. Armėnijoje protestai taip pat buvo nukreipti asmeniškai prieš Seržą Sargsjaną, nereikalaujant jokių sisteminių pokyčių. Labai tikėtina, kad jo nuvertimas galėjo būti Maskvos perspėjimu Aleksandrui Lukašenkai ir Ilchamui Alijevui. Beje, Aleksandras Lukašenka pademonstravo užsispyrimą ir neseniai vėl griebėsi agresyvios retorikos Rusijos atžvilgiu, o štai Ilchamas Alijevas panašu bus sukalbamesnis.

– Tokiu atveju Lietuvai ir kitoms Vakarų valstybėms Pietų Kaukaze pasirinkimas negausus: Rusijos valdoma, „beveik“ demokratinė Armėnija ir ekonominis partneris Azerbaidžanas, kurį Vakarai laiko autoritariniu.

– Nesiūlau reikšti paramą jokiems diktatoriams, nepaisant jų kartais rodomo pasipriešinimo Maskvai. Tačiau pasinaudoti situacija galime ir net privalome. Turime aiškiai suvokti, kas vyksta regione. Kremlius parodė Azerbaidžano vadovui, kas jam gali nutikti ir iš Baku pasigirdo keista, vos ne Armėnijos revoliuciją sveikinanti retorika. Tai skambėjo labai nenatūraliai, atsižvelgiant į tai, kad naujoji Armėnijos valdžia neparodė nei vieno ženklo, kad norėtų taisyti santykius su Baku.

Labai norėdami tikėti demokratine revoliucija, daugelis apžvalgininkų ignoravo faktus, rodančius kad vienintelis Armėnijoje įvykęs pokytis buvo tas, kad Karabacho klanas turėjo užleisti pozicijas Jerevano klanui.

Kremliaus vaidmuo „revoliucijoje“ labai tikėtinas. Taip apgauta ir euforijos apimta Armėnijos visuomenė, kuriai sudaryta liaudies revoliucijos iliuziją ir daugelis stebėtojų Vakaruose, labai norintys tikėti tuo pačiu. Iš tiesų gi niekas nesikeičia ir Kremlius tik laimi iš to, kad armėnai „nuleido garą“ kontroliuojamo proceso metu. Tikėtina, kad naujoji Armėnijos valdžia, pasikeitusi tik personaliai, bet tikrai ne kokybiškai, sulauks ir apmulkintų Vakarų politikų palaikymo, galimai ir Karabacho klausimu. Žinoma, niekas nesiūlys prijungti Karabacho prie Armėnijos formaliai, bet už „antikorupcinės revoliucijos“ nuopelnus Vakarai galėtų užmerkti akis į Azerbaidžano teritorijų okupaciją.

Geriau tokioje situacijoje stengiasi pasirodyti ir Rusija, kuri net labai tikėtinai Armėnijoje atliko dar vieną politinį eksperimentą Karaganovo doktrinos dvasioje. Tiesiog neįmanoma patikėti, kad Rusija taip ramiai reaguotų į tikrą revoliuciją jos kontroliuojamoje šalyje.

Vienintelis Armėnijoje įvykęs pokytis buvo tas, kad Karabacho klanas turėjo užleisti pozicijas Jerevano klanui

– Lietuva puikiai suvokė procesus Sakartvele ir Ukrainoje, galėjome juos išaiškinti ir Vakarams. Kodėl Armėnijos atveju matome ne tai, kas vyksta, o tai ką norime matyti?

– Nepažįstame Armėnijos taip, kaip Sakartvelo. Lietuvoje per mažai žinoma armėnų istorija ir tautos charakteris. Per mažai suprantančių tai, kad istorinės armėnų traumos yra nuolat stigmatizuojamos Kremliaus, kad palaikyti amžiną priešpriešą su visomis aplinkinėmis valstybėmis. Vakarams taip pat kuriamas neva priešų apsuptos ir kitaip elgtis tiesiog negalinčios armėnų tautos įvaizdis.

Nemalonu tai pripažinti, bet lietuviai dažnai susivilioja tokiais naratyvais ir daro išvadas remdamiesi mums kišamais mitais, o ne faktais. Privalome geriau suvokti tai, kas vyksta regione vien jau todėl, kad kitaip ten įsigalės Rusijos „pilkoji zona“. Turime patys daryti išvadas ir aiškinti situaciją Vakarams. Iš to tik laimėsime.

Ar tikrai Aliaksandras Lukašenka šoka karo šokį prieš Kremlių?

2017-02-08 "Lietuvos žinios"

Nau­jau­sias konf­lik­tas tarp Mask­vos ir Mins­ko už­da­vė jau įpras­tu ta­pu­sį klau­si­mą: Krem­lius iš tie­sų ke­ti­na baig­ti „žais­ti“ su Aliak­sand­ru Lu­ka­šen­ka, o šis rim­tai gra­si­na nu­si­suk­ti nuo Mask­vos? Ar tai tik vie­nas iš dau­ge­lio ma­ty­tų su­vai­din­tų. bar­nių im­ita­ci­jų. Dėl to gin­či­ja­si ne tik Ru­si­jos ir Bal­ta­ru­si­jos, bet ir Lie­tu­vos eks­per­tai.

Pra­ėju­sią sa­vai­tę ki­lo nau­jas pa­aš­trė­ji­mas Ru­si­jos ir Bal­ta­ru­si­jos san­ty­kiuo­se. Skan­da­lo for­mas jis įgi­jo Ru­si­jai pa­skel­bus apie sie­nos su Bal­ta­ru­si­ja kon­tro­lės įve­di­mą. Ta­čiau prob­le­mos bren­do anks­čiau ir gi­liau. Spren­džiant iš ais­trin­gų pre­zi­den­to A. Lu­ka­šen­kos ko­men­ta­rų, ker­ti­nis ne­su­ta­ri­mų ak­muo – am­ži­nas Mins­ko ir Mask­vos gin­čas dėl du­jų ir naf­tos kai­nų. Anot A. Lu­ka­šen­kos, Ru­si­ja ty­čio­ja­si iš Bal­ta­ru­si­jos ir vi­so­ke­rio­pai vil­ki­na de­ry­bas, nuo­lat kai­ta­lio­da­ma san­dė­rio są­ly­gas, at­si­sa­ky­da­ma jau pa­siek­tų pre­li­mi­na­rių su­si­ta­ri­mų. Ru­si­jos apž­val­gi­nin­kai at­ker­ta, kad prob­le­mos es­mė ta, kad Mask­vai at­si­bo­do „šer­ti“ A. Lu­ka­šen­ką, o ir pi­ni­gų tam ne­la­bai li­kę.

Ta­čiau ne­sun­kiai ga­li­ma įžvelg­ti ir ne to­kių aki­vaiz­džių, ta­čiau ne ma­žiau gi­lių prob­le­mų. Pa­vyz­džiui, Mins­ko at­si­sa­ky­mas įkur­din­ti Bal­ta­ru­si­jo­je Ru­si­jos ka­ri­nę oro ba­zę, ar­ba ne­se­niai Mins­ko pa­skelb­tas be­vi­zis re­ži­mas 80 vals­ty­bių pi­lie­čiams, tarp ku­rių ir JAV, ir ES gy­ven­to­jai.

Dar gi­les­ne su­sip­rie­ši­ni­mo prie­žas­ti­mi ga­li bū­ti A. Lu­ka­šen­kos bai­mė, kad Mask­va jam ga­li su­reng­ti Kry­mo ir Don­ba­so ti­po sce­na­ri­jus. Bal­ta­ru­si­jo­je jau gir­dė­ti abe­jo­nių, ar gau­sios Ru­si­jos pa­jė­gos, šie­met at­vyks­tan­čios į mo­ky­mus „Za­pad 2017“, ka­da nors pa­liks ša­lies te­ri­to­ri­ją.

Apie tai, ar ti­kro­viš­kas pa­sta­ra­sis konf­lik­tas, LŽ kal­ba­si su po­li­to­lo­gu Vy­čiu Jur­ko­niu ir apž­val­gi­nin­ku – konf­lik­to­lo­gu Im­an­tu Me­lia­nu.

V. Jur­ko­nis: ne pir­mas toks konfliktas

Anot po­li­to­lo­go V. Jur­ko­nio, pa­na­šių pa­aš­trė­ji­mų san­ty­kiuo­se jau te­ko ma­ty­ti. „Ar­šios re­to­ri­kos ir konf­lik­ti­nių si­tua­ci­jų bū­ta ir anks­čiau. Dau­ge­lis jų už­si­mirš­ta, kuo­met bū­na pa­spau­džia­mos ran­kos, nu­ra­šo­ma sko­la, par­duo­da­ma ko­kia įmo­nė ar vamz­dis“, – LŽ sa­kė V. Jur­ko­nis. Pa­sak po­li­to­lo­go, be­ne la­biau­siai konf­lik­to rim­tu­mu bu­vo įti­kė­ta 2010 me­tais prieš Bal­ta­ru­si­jos Pre­zi­den­to rin­ki­mus. „Tuo­met net la­bai pa­ty­rę mū­sų už­sie­nio po­li­ti­kos for­muo­to­jai bu­vo įti­kė­ję Krem­liaus są­moks­lu prieš A. Lu­ka­šen­ką. Po Kry­mo oku­pa­ci­jos ne­ma­žai kas pra­dė­jo skam­bin­ti pa­vo­jaus var­pais, jog Bal­ta­ru­si­ja yra ne­va la­biau­siai ti­kė­ti­nas ki­tas Krem­liaus tai­ki­nys“, – sa­kė po­li­to­lo­gas.

Vis­gi, šie­met su­si­da­ro įspū­dis, jog kur kas dau­giau pa­sta­ty­ta ant kor­tos. „Mins­kas su­pran­ta, jog re­sur­sų Mask­vo­je ma­žiau nei anks­čiau, to­dėl no­rint „iš­si­muš­ti“ rei­ka­lin­gus pi­ni­gus rei­kia la­biau pa­sis­teng­ti. Krem­lius, sa­vo ruo­žtu, ir­gi no­ri par­ody­ti, kas yra ti­kra­sis šei­mi­nin­kas, o už tei­kia­mas do­ta­ci­jas ti­kė­tis ir ati­tin­ka­mo pa­klus­nu­mo. Pri­dė­ki­me tai, jog nei A. Lu­ka­šen­ka nei V. Pu­ti­nas vie­nas ki­tam ne­de­ga sim­pa­ti­ja ir tai jog Krem­liaus pro­pa­gan­dos ska­li­kai, kaip ir rei­ka­lau­ja jų funk­ci­ja, užaš­tri­na kiek­vie­ną epi­zo­dą Mins­ke“, – tei­gė V. Jur­ko­nis.

Kal­bant apie tai, ko­kia yra ti­kro­ji da­bar­ti­nio konf­lik­to prie­žas­tis, V. Jur­ko­nio tei­gi­mu, pa­pras­čiau­sias pa­aiš­ki­ni­mas yra tas, jog Mins­kas ban­do pa­si­kel­ti sa­vo kai­ną, o Maks­va sten­gia­si ją nu­muš­ti. „A. Lu­ka­šen­ka toks „u­ni­ka­liai lo­ja­lus svingeris„ – į vi­sus žval­go­si, su vi­sais bend­rau­ja, vi­siems ran­kas spau­džia ar ka­vu­tę pils­to, bet pa­si­bai­gus kal­boms, rei­ka­lai spren­džia­mi su Ru­si­ja“, – sa­ko po­li­to­lo­gas.

I. Me­lia­nas: A. Lu­ka­šen­ka se­niai jau­čia grėsmę

Apž­val­gi­nin­kas I. Me­lia­nas lai­ko­si prieš­in­gos nuo­mo­nės apie ti­kruo­sius A. Lu­ka­šen­kos mo­ty­vus: „Vai­dy­bos ele­men­tų šia­me konf­lik­te, ži­no­ma yra, ta­čiau konf­lik­tas yra ti­kras“. Anot I. Me­lia­no, ne­ver­ta per­ne­lyg su­reikš­min­ti eko­no­mi­nės konf­lik­to su­de­da­mo­sios. Esą pa­na­šių ne­su­ta­ri­mų bū­ta ir anks­čiau, bet šį kar­tą konf­lik­to iš­ta­kos glū­di ne de­ry­bo­se dėl ener­ge­ti­nių iš­tek­lių kai­nos, Vla­di­mi­ro Pu­ti­no po­li­ti­ko­je. „V. Pu­ti­nas ne­be­ga­li su­sto­ti. Po sėk­mės Kry­me ir bent jau da­li­nės ne­sėk­mės ry­tų Ukrai­no­je, jam vėl rei­kia par­ody­ti Ru­si­jos vi­suo­me­nei, kad jų ša­lis ir to­liau stip­rė­ja, ren­ka „ru­siš­kas že­mes“. Kaip ži­no­me, „u­ra-pa­trio­tiz­mas“ Ru­si­jo­je yra ga­jus ir svar­bus. Rei­kia nau­jų per­ga­lių, o Bal­ta­ru­si­jo­je, Mask­vos po­žiū­riu, Kry­mo sce­na­ri­jų pa­kar­to­ti bū­tų leng­viau­sia“, – tei­gia I. Me­lia­nas.

Ta­čiau, anot apž­val­gi­nin­ko, taip gal­vo­jo Mask­va. A. Lu­ka­šen­ka taip pat su­vo­kia šią grės­mę ir ne­si­ruo­šia jai pa­si­duo­ti. Pa­vyz­džiui, Bal­ta­ru­si­jos ne­ri­mą su­kė­lė tai, kad pra­ty­boms „Za­pad 2017“ Ru­si­ja už­sa­kė apie 4 tūkst. ge­le­žin­ke­lio va­go­nų sa­vo pa­jė­goms per­vež­ti ir ap­rū­pin­ti. Tai – maž­daug dvi­gu­bai dau­giau, nei anks­tes­niais me­tais. „Kam Ru­si­jos ka­riuo­me­nei to­kie trans­por­ti­niai pa­jė­gu­mai pra­ty­bų me­tu, Mask­va taip ir ne­su­ge­bė­jo pa­aiš­kin­ti“, – sa­ko I. Me­lia­nas.

Pa­sak apž­val­gi­nin­ko, to­kių pa­vyz­džių yra daug. „Praė­ju­sių me­tų pa­bai­go­je Bal­ta­ru­si­jos KGB su­lai­kė tris va­di­na­muo­sius pub­li­cis­tus, ku­rie lig šiol ne­truk­do­mai me­tų me­tais nie­ki­no bal­ta­ru­sių tau­tiš­ku­mą, bal­ta­ru­sių kal­bą ir vi­so­mis iš­ga­lė­mis įro­di­nė­jo, kad Bal­ta­ru­si­ja – tik Ru­si­jos prie­dė­lis“, – sa­ko I. Me­lia­nas.

Ki­tas daug pa­sa­kan­tis pa­vyz­dys, anot apž­val­gi­nin­ko, bu­vo „pas­lap­tin­gas“ nu­ti­ki­mas ru­siš­ka­me „Wi­ki­pe­dia“ seg­men­te. Esą pra­ėju­sių me­tų vi­du­ry­je, straips­ny­je apie se­pa­ra­tis­ti­nius ju­dė­ji­mus bu­vu­sio­se so­vie­tų res­pub­li­ko­se, at­si­ra­do Bal­ta­ru­si­jai skir­tas sky­re­lis, ku­ria­me bu­vo iš­var­din­ti trys spe­ra­ta­tis­ti­niai ju­dė­ji­mai: pro­len­kiš­kas, prou­krai­nie­tiš­kas ir pro­ru­siš­kas (pa­sta­ra­sis ne­va vei­kė Vi­tebs­ko ir Mo­gi­lio­vo ir Go­me­lio sri­ty­se). „Tą pa­čią die­ną, kai bu­vo su­im­ti mi­nė­ti „pub­li­cis­tai“, įra­šas apie se­pa­ra­tis­tus bu­vo pa­keis­tas į vie­nin­te­lį tei­gi­nį, kad jo­kių se­pa­ra­tis­tų po­so­vie­ti­nė­je Bal­ta­ru­si­jo­je nie­ka­da ne­bu­vo“, – pa­žy­mi apž­val­gi­nin­kas.

Pa­vyz­džių, pa­sak I. Me­lia­no, yra ir dau­giau. Pra­ne­ši­mų apie Mask­vos kės­lus Bal­ta­ru­si­jos at­žvil­giu pa­si­ro­dė Šve­di­jos, Len­ki­jos ir ki­tų ša­lių spau­do­je. Pa­žy­mė­ti­na ir tai, kad pa­sta­ruo­ju me­tu Ru­si­jos ži­niask­lai­da daug ar­šiau už­si­puo­lė A. Lu­ka­šen­ką ir Bal­ta­ru­si­ją.

A. Lu­ka­šen­ka įgri­so Ru­si­jai?

Eks­per­tai taip pat ne­su­ta­ria ir tuo klau­si­mu, ar šis konf­lik­tas reiš­kia, kad „pas­ku­ti­ny­sis Eu­ro­pos dik­ta­to­rius“ vi­siš­kai ne­bį­tin­ka Ru­si­jai ir Mask­va ruo­šia­si jį nu­vers­ti.

Pa­sak V. Jur­ko­nio, ne­ma­žai ką par­odys ir pla­nuo­ja­mas V. Pu­ti­no bei A. Lu­ka­šen­kos su­si­ti­ki­mas Mask­vo­je va­sa­rio 9 die­ną. Są­moks­lo teo­ri­jų apie ne­va Krem­liaus no­rus keis­ti A. Lu­ka­šen­ką bu­vo ga­li­ma iš­girs­ti ir anks­čiau. „2006-ai­siais taip kal­bė­jo apie vie­ną iš kan­di­da­tų į Pre­zi­den­tus A. Ko­zu­li­ną tol, kol jo ke­le­riems me­tams ne­pa­so­di­no. 2010-ai­siais bu­vo kal­ba­ma apie bent ke­le­tą (jei ne vi­sus) ne­prik­lau­so­mus kan­di­da­tus į Bal­ta­ru­si­jos Pre­zi­den­tus ir dau­gu­ma jų (vie­ni il­giau, ki­ti trum­piau) taip pat sė­do už gro­tų“, – sa­ko po­li­to­lo­gas. Pa­sak jo, ne­ti­lo kal­bos ir apie Krem­liaus fa­vo­ri­tus Bal­ta­ru­si­jos val­džios ap­lin­ko­je, bet, nors ir aikš­tin­gas, A. Lu­ka­šen­ka bu­vo daug pa­to­ges­nis Krem­liui nei vi­sos teo­ri­nės ga­li­my­bės kar­tu su­dė­jus. „Tai ne­reiš­kia, jog ne­bus ban­do­ma ap­lau­žy­ti ra­gų ofi­cia­lia­jam Mins­kui, bet bet ko­kios rim­tes­nės ro­ki­ruo­tės Mask­vai reikš­tų ne­ma­žą gal­vos skaus­mą, to­dėl dras­tiš­kų veiks­mų Bal­ta­ru­si­jo­je sce­na­ri­jus yra ne itin ti­kė­ti­nas“, – svars­to V. Jur­ko­nis.

Tuo me­tu apž­val­gi­nin­kas I. Me­lia­nas tei­gia, kad A. Lu­ka­šen­kos si­tua­ci­ja yra la­bai rim­ta. Esą nors Ru­si­jai ir ne­rei­kia fi­ziš­kai užg­rob­ti Bal­ta­ru­si­jos, jos ne­be­ten­ki­na ir A. Lu­ka­šen­ka, nes „pa­tin­ka tai kam nors, ar ne, maž­daug tik po de­šim­ta­da­lį bal­ta­ru­sių lai­ko­si pro­va­ka­rie­tiš­kų ar­ba pro­ru­siš­kų pa­žiū­rų. Li­ku­si dau­gu­ma pa­lai­ko A. Lu­ka­šen­kos siū­lo­mą pa­dė­ties ne­kin­ta­mu­mą, o tai prieš­ta­rau­ja Mask­vos sie­kiams.“

Anot apž­val­gi­nin­ko, Ru­si­ją ten­kin­tų to­kia Bal­ta­ru­si­jos in­kor­po­ra­vi­mo for­ma, ku­rią nu­ma­to Ru­si­jos ir Bal­ta­ru­si­jos są­jun­gi­nės vals­ty­bės su­tar­tis. To­kia „in­teg­ra­ci­jos“ for­ma jau se­niai ne­ten­ki­na A. Lu­ka­šen­kos. „Il­gą lai­ką ir Mask­vo­je ir ki­tur bu­vo ma­no­ma, kad A. Lu­ka­šen­ka yra idea­lus Ru­si­jos „minkš­to­sios ga­lios“ įran­kis. De­ja, pa­si­ro­dė, kad jis sten­gia­si įtvir­tin­ti Bal­ta­ru­si­jos ne­prik­lau­so­my­bę“, – sa­ko I. Me­lia­nas.

Pa­sak apž­val­gi­nin­ko, nuo­gąs­ta­vi­mai dėl to, ar Ru­si­jos pa­jė­gos pa­si­trauks iš Bal­ta­ru­si­jos po „Za­pad 2017“, tu­ri rū­pė­ti ne tik A. Lu­ka­šen­kai, bet ir Lie­tu­vai.