Slaptasis Vladimiro Putino blogio šaltinis

2017-02-13 "Lietuvos žinios"

Šis blo­gio šal­ti­nis sly­pi ne KGB ir net ne Šal­to­jo ka­ro epo­cho­je, grei­čiau – Alek­sand­ro Puš­ki­no ap­ra­šy­tuo­se Pe­tro I-ojo lai­kuo­se, tvir­ti­na „The Va­ni­ty Fair“ au­to­rius Pe­te­ris Sa­vod­ni­kas.

Hen­ry Ki­sin­ge­ris ne­se­niai pa­ly­gi­no V. Pu­ti­ną su Fio­do­ro Dos­to­jevs­kio per­so­na­žu. Pa­na­šu, kad V. Pu­ti­nas ža­vi­si šiuo ru­sų kla­si­ku ir tai ne­tu­rė­tų ste­bin­ti – joks ki­tas ru­sų ra­šy­to­jas nė­ra su­kon­cen­tra­vęs to­kio pla­taus jaus­mų spek­tro ir kul­tū­ri­nės, dva­si­nės ir me­ta­fi­zi­nės ga­lios, ku­ri vis dar pul­suo­ja ir po­so­vie­ti­nė­je Ru­si­jo­je.

For­ma­liai, da­bar­ti­nė Ru­si­jos is­to­ri­jos epo­cha pra­si­dė­jo 1991 me­tų Ka­lė­dų die­ną, kai Mi­chai­las Gor­ba­čio­vas pa­skel­bė apie SSRS pa­bai­gą. Ta­čiau iš tie­sų ši epo­cha ne­iš­si­kris­ta­li­za­vo iki 1999 me­tų – an­tro­jo Če­čė­ni­jos ka­ro pra­džios, su­ta­pu­sios su V. Pu­ti­no iš­ki­li­mu į val­džios vir­šū­nę. O gal net ir dar vė­liau – 2003 me­tais – kai No­vo­si­birs­ke su­im­tas naf­tos Kom­pa­ni­jos „Ju­kos“ va­do­vas Mi­chai­las Cho­dor­kovs­kis. Tą die­ną V. Pu­ti­nas pa­siun­tė aiš­kią ži­nią, kad bai­gė­si Bo­ri­so Jel­ci­no lai­kai, kai silp­ną vals­ty­bės va­do­vą val­dė gau­ja go­džių ir sa­va­nau­džių „bo­ja­ri­nų“. Lig tol aps­nū­du­si, su­si­kal­džiu­si val­džia pa­ki­lo ir par­eiš­kė, kad at­ėjo nau­ji lai­kai. Nuo ta­da Ru­si­jo­je ir už jos ri­bų ke­lia­mi du klau­si­mai: kur V. Pu­ti­nas ve­da šią ša­lį ir ko jis sie­kia?

Kai ame­ri­kie­čiai ban­do pa­aiš­kin­ti, kas jų nuo­mo­ne yra blo­gai da­bar­ti­nė­je Ru­si­jo­je, jie ne­iš­ven­gia­mai ima kal­tin­ti So­vie­tų Są­jun­gą. Pa­vyz­džiui, jie mė­go sa­ky­ti, kad ru­sams pa­tin­ka į akį trau­kian­tys ap­rė­dai, nes so­vie­tų lai­kais jie to­kių ne­tu­rė­jo. Ar­ba ki­tas ste­reo­ti­pas: ru­sai ne­si­šyp­so, nes, pri­pa­žin­ki­me, jei ku­ris ame­ri­kie­tis bū­tų užau­gęs So­vie­tų Są­jun­go­je – jis ir­gi ne­si­šyp­so­tų. To­kie pa­aiš­ki­ni­mai lei­džia ame­ri­kie­čiams pa­si­jus­ti ge­riau – juk jie bu­vo „tei­sin­go­je is­to­ri­jos pu­sė­je“. Ta­čiau jie klys­ta. SSRS iš­ki­li­mas ir žlu­gi­mas iš­pra­na­šau­tas dar Pe­tro I-ojo lai­kais. Šis val­do­vas XVIII am­žiaus pra­džio­je, A. Puš­ki­no žo­džiais, „iš­kir­to lan­gą į Eu­ro­pą“. Gal bu­vo da­ly­kų, ku­riuos Pe­tras I-is da­rė tei­sin­gai: ko­pi­ja­vo Va­ka­rus kur­da­mas mo­der­nią ka­riuo­me­nę, pri­mes­da­mas aris­to­kra­ti­jai nau­ją gy­ve­ni­mo bū­dą ir su­teik­da­mas sa­vi­val­dą uni­ver­si­te­tams. Bet šis virs­mas bu­vo žiau­rus ir kru­vi­nas – iš jo ki­lo ne­pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi kri­zė, ver­čian­ti nuo­lat abe­jo­ti, ko­kia gi tu­ri bū­ti Ru­si­ja.

Dėl šių dve­jo­nių 300 me­tų po Pe­tro I-ojo „ie­tis lau­žė“ dvi sto­vyk­los – sla­vo­fi­lai, įsi­ti­ki­nę, kad vis­kas, kas yra ru­siš­ka yra iš pri­gim­ties ge­ra ir va­ka­rie­tiš­kos Ru­si­jos ša­li­nin­kai, no­rė­ję trans­for­muo­ti im­pe­ri­ją į eu­ro­pie­tiš­ką, li­be­ra­les­nę, at­vi­res­nę ir pa­sau­lie­tiš­kes­nę vals­ty­bę. Ru­si­jai trū­ko aiš­kiai apib­rėž­tos ta­pa­ty­bės, ji blaš­kė­si tarp sa­vų­jų ry­tie­tiš­ko ir va­ka­rie­tiš­ko „aš“, taip ir ne­ga­lė­da­ma nu­spręs­ti, ko­kia ji tu­ri bū­ti. XIX am­žiu­je, po re­vo­liu­ci­jų Pra­ncū­zi­jo­je ir Aus­tri­jo­je bei Kar­lo Mar­xo ma­ni­fes­to pa­skel­bi­mo, su­sip­rie­ši­ni­mas tarp skir­tin­gai Ru­si­jos ke­lią įsi­vaiz­duo­jan­čių sto­vyk­lų pa­aš­trė­jo. Po­ky­čių troš­ki­mas bu­vo jus­ti vi­so­je Eu­ro­po­je, ta­čiau Ru­si­jo­je, kaip įpras­ta, jis pra­si­ver­žė su kur kas di­des­niu įtū­žiu. Tai, kas tu­rė­jo bū­ti laips­niš­ko­mis re­for­mo­mis, vir­to smur­ti­niu ni­hi­liz­mu. Ko­kie be­bū­tų bu­vę pla­nuo­ja­mi po­ky­čiai, pa­si­ro­dė, kad jų per ma­ža – vis­ką rei­kė­jo su­griau­ti ir pra­dė­ti nuo nu­lio.

F. Dos­to­jevs­kis, daug ke­lia­vęs po Eu­ro­pą, ta­čiau ja ne­pa­si­ti­kė­jęs, at­vi­rai nie­ki­no re­vo­liu­cio­nie­rius. 1860 – 1870 me­tais jį tie­siog ap­sė­do Ru­si­jos su­sip­rie­ši­ni­mas su sa­vi­mi. Ke­tu­ri svar­biau­si jo kū­ri­niai („Nu­si­kal­ti­mas ir baus­mė“, „I­dio­tas“, „Vel­niai“ ir „Bro­liai ka­ra­ma­zo­vai“) bu­vo ne šiaip ro­ma­nai, o dis­to­piš­kas pers­pė­ji­mas, kas nu­tiks Ru­si­jai, jei ši ne­grįš prie sa­vo ti­krų­jų „i­ki­pe­tri­nių“ šak­nų.

F. Dos­to­jevs­kis nu­ma­tė, kad Ru­si­ja su­nai­kins sa­ve, slap­tai ar­ba be­veik at­vi­rai pa­de­dant Va­ka­rams. Aiš­kiau­siai šį sa­vęs nai­ki­ni­mą par­odo „Bro­liai ka­ra­ma­zo­vai“. Ro­ma­no veiks­mas klos­to­si ap­link Fio­do­ro Pa­vlo­vi­čiaus Ka­ra­ma­zo­vo nu­žu­dy­mą. Vie­nas iš jo tei­sė­tų sū­nų – Mi­tia – ap­kal­ti­na­mas žmog­žu­dys­te ir pri­pa­žįs­ta­mas kal­tu. Ta­čiau ti­kra­sis žu­di­kas yra Ka­ra­ma­zo­vo psi­chiš­kai ne­įga­lus pa­vai­ni­kis Smer­dia­ko­vas, o už jo – žmog­žu­dys­tės už­sa­ko­vas Iva­nas – sėk­min­giau­sias ir la­biau­siai va­ka­rie­tiš­kas iš bro­lių ka­ra­ma­zo­vų. Bū­tent Iva­nas, per­pil­dy­tas va­ka­rie­tiš­kų idė­jų, su­griau­na sa­vo šei­mą (ir me­ta­fo­riš­kai – Ru­si­ją), o jos at­sta­ty­mas ten­ka jau­niau­sia­jam bro­liui Lio­šai. Ne­at­si­tik­ti­nai Iva­nas yra pats re­li­gin­giau­sias ka­ra­ma­zo­vų šei­mo­je. Tai­gi, ke­lias į prie­kį iš tie­sų pa­si­ro­do be­sąs ke­lias at­gal – link se­no­vi­nės ru­siš­kos dar­nos, dva­sin­gos bend­ruo­me­nės, ku­ri sla­vo­fi­lų įsi­vaiz­da­vi­mų ir ne­lei­džia Ru­si­jai su­griū­ti. Po dau­ge­lio me­tų pa­si­ro­do, kad to­kia yra ir V. Pu­ti­no Ru­si­ja.

So­vie­ti­niai ka­tak­liz­mai, ver­ti­na­mi per „Bro­lių ka­ra­ma­zo­vų“ pri­zmę, yra ne po­so­vie­ti­nės Ru­si­jos ne­gan­dų prie­žas­tis, o ta pa­ti ne­lai­mė vis dar per­se­kio­jan­ti Ru­si­ją: iden­ti­te­to kri­zė, ku­rią su­kū­rė va­ka­rie­tiš­ka­sis Pe­tras I-is. Iš to se­ka, kad pa­sku­ti­nia­me pra­ėju­sio am­žiaus de­šimt­me­ty­je Ru­si­ja nai­ki­no sa­ve – iš­par­da­vė naf­tos tur­tus, lei­do prieš­ams iš NA­TO pri­ar­tė­ti prie jos sie­nų – ir tik V. Pu­ti­nui val­dant ji vėl ta­po sa­vo pa­čios šei­mi­nin­ke.

Re­mian­tis to­kia lo­gi­ka, vi­sa ko cen­tre, ži­no­ma, at­si­du­ria V. Pu­ti­nas, nors jis ir nie­kuo ne­pri­me­na F. Dos­to­jevs­kio su­kur­to­jo Lio­šos. V. Pu­ti­nas as­me­ny­je su­nku įžvelg­ti dos­to­jevs­kiš­ko gi­lu­mo po­žy­mių, o ir jo po­li­ti­ka var­gu ar re­mia­si ru­siš­kų ro­ma­nų pa­mo­ko­mis. Jis yra gangs­te­ris, į bend­ra­pi­lie­čius žiū­rin­tis taip, kaip ti­kras gangs­te­ris žiū­ri į „pap­ras­tus ma­žus žmo­ge­lius“ – su užuo­jau­ta ir pa­nie­ka. Bet V. Pu­ti­nas taip pat yra ir ru­sas, ir jo mąs­ty­se­nai taip pat bū­din­gi pla­čias ru­sų ma­ses pers­mel­kian­tys pyk­čiai ir vil­tys.

Jei H. Kis­sin­ge­ris bu­vo tei­sus, vis vie­na ne­aiš­ku, ku­rį F. Dos­to­jevs­kio per­so­na­žų pri­me­na V. Pu­ti­nas. Ta­čiau ne tai svar­biau­sia. Svar­biau­sia, kad F. Dos­to­jevs­kis aiš­kiai ski­ria gė­rį nuo blo­gio. Se­no­ji Ru­si­ja yra ge­ra, be­veik vai­kiš­kai ty­ra. Va­ka­rai yra blo­gi. Ne tik to­dėl, kad yra kon­ku­ruo­jan­ti ci­vi­li­za­ci­ja ir eko­no­mi­nis bei geo­po­li­ti­nis var­žo­vas; Va­ka­rai nė­ra ty­ri ir nuo­din­gi ru­siš­kam krau­jui.

Dos­to­jevs­kiš­kas ly­de­ris ži­no, kad Ru­si­ja yra gė­ris, o Va­ka­rais – blo­gis ir vie­nin­te­lis bū­das pa­sip­rie­šin­ti Va­ka­rams yra juos nu­ga­lė­ti, at­sklei­džiant jų blo­gį. Kuo dau­giau Va­ka­rų ly­de­riai, o ypač JAV pre­zi­den­tai, kal­ba apie san­ty­kių su Ru­si­ja „per­si­kro­vi­mą“, tuo la­biau dos­to­jevs­ki­nis pre­zi­den­tas jais ne­pa­si­ti­ki. Jei ku­ris Ru­si­jos pre­zi­den­tas taip ne­gal­vo­ja, jis yra iš­da­vi­kas, ar­ba kvai­lys (kaip M. Gor­ba­čio­vas ar­ba B. Jel­ci­nas).

V. Pu­ti­nui ne­rei­kia dar vie­no že­mės lo­pi­nė­lio, že­mės jam ir taip pa­kan­ka. Jo ga­lu­ti­nis tiks­las – vi­sos Va­ka­rų sant­var­kos des­ta­bi­li­za­ci­ja. Ame­ri­kie­čiams tai skam­ba ne­įti­kė­ti­nai, to­dėl, kad jų mąs­ty­mas nė­ra pa­grįs­tas is­to­riš­ku­mu. Tai ne­reiš­kia, kad ame­ri­kie­čiai vi­sai ne­iš­ma­no is­to­ri­jos, nors ir to­kio „gė­rio“ yra pa­kan­ka­mai. Tai reiš­kia, kad ka­te­go­ri­jos, ku­rio­mis ame­ri­kie­čiai su­vo­kia pa­sau­lį, nė­ra dik­tuo­ja­mos pra­ei­ties.

Ru­si­ja, kaip ir dau­ge­lis ki­tų ša­lių, yra is­to­ri­nė vals­ty­bė, sie­kian­ti iš­si­gy­dy­ti 400 me­tų se­nu­mo žaiz­dą. Sa­vo džiaugs­mui ji su­pra­to, kad vais­tą ga­li ras­ti sa­vy­je. Ca­rai kly­do, ma­ny­da­mi, kad ga­li iš­lai­ky­ti Va­ka­rus „už du­rų“. Šios klai­dos kai­na – bol­še­vi­kų re­vo­liu­ci­ja, Sta­li­nas, ba­das, GU­LA­GAS, Pa­sau­li­nis ka­ras ir ga­liau­siai – vals­ty­bės žlu­gi­mas, gy­ve­ni­mo bū­do, eko­no­mi­kos, iš­di­du­mo ir sa­vo vie­tos pa­sau­ly­je po­jū­čio su­nai­ki­ni­mas.

V. Pu­ti­na ne­si­ruo­šia kar­to­ti šios klai­dos. Kai jo pa­jė­gos bom­bar­da­vo Ale­pą, tai da­rė ne dėl „Is­la­mo vals­ty­bės“ ar Bas­ha­ro As­sa­do. Jis no­rė­jo iš­plės­ti Ru­si­jos ir su­ma­žin­ti JAV įta­ką. To­kią iš­va­dą prie­ina­me, su­pras­da­mi, kad Ru­si­jos įsi­trau­ki­mas į ka­rą Si­ri­jo­je ne­ten­ki­na jo­kių aki­vaiz­džių jos in­te­re­sų, ta­čiau su­duo­da smū­gį JAV in­te­re­sams. Ne pir­mas sy­kis: V. Pu­ti­no Ru­si­ja ku­ria chao­są kur tik ga­li ir tuo­met sten­gia­si šį chao­są iš­nau­do­ti.Pri­si­min­ki­me „už­šal­dy­tus konf­lik­tus Mol­do­vo­je, Gru­zi­jo­je ir Ukrai­no­je.

Kai, kaip ma­no­ma, V. Pu­ti­nas da­vė nu­ro­dy­mą įsi­lauž­ti į JAV De­mo­kra­tų par­ti­jos ser­ve­rius, jis ne­sie­kė as­me­ni­nio kerš­to, kaip kad tei­gė Hil­la­ry Clin­ton. Kai V. Pu­ti­nas pa­dė­jo skleis­ti me­la­gin­gas nau­jie­nas apie kan­di­da­tus JAV rin­ki­muo­se, jis tai da­rė ne to­dėl, kad jam la­bai rū­pė­jo tų rin­ki­mų re­zul­ta­tai. Jis no­rė­jo, kad de­šim­tys mi­li­jo­nų ame­ri­kie­čių su­abe­jo­tų jų ša­lies rin­ki­mų tei­sė­tu­mu. Juk V. Pu­ti­nas vi­sai ne­bu­vo už­ti­krin­tas, kad Do­nal­das Trum­pas bū­tų pa­lan­kes­nis Ru­si­jai, nei H. Clin­ton. At­virkš­čiai, D. Trum­pas yra toks im­pul­sy­vus, kad tu­rė­tų kel­ti ne­ri­mą Krem­liu­je. Ta­čiau vi­siš­kai aiš­ku yra tai, kad Ru­si­jai nau­din­ga, kai ame­ri­kie­čiai pra­ran­da pa­si­ti­kė­ji­mą JAV de­mo­kra­ti­ja, ins­ti­tu­ci­jo­mis ir ži­niask­lai­da.

Vis­gi, D. Trum­pas, ku­rio ne­var­žo jo­kie eti­kos ko­dek­sai ir do­mė­ji­ma­sis po­li­ti­nė­mis teo­ri­jo­mis, siū­lo V. Pu­ti­nui pui­kias pers­pek­ty­vas. Jis yra pir­ma­sis JAV pre­zi­den­tas, ku­ris sa­ko no­rin­tis ge­res­nių san­ty­kių su Ru­si­ja ir nie­kuo šių no­rų ne­grin­džia. Tą pa­tį sa­kė daug JAV pre­zi­den­tų, ta­čiau jie vi­si va­do­va­vo­si są­ly­ga, kad ge­res­ni san­ty­kiai su Ru­si­ja tu­ri ati­tik­ti JAV in­te­re­sus.

D. Trum­pui ne­rei­kia jo­kių są­ly­gų. Il­gą lai­ką gi­na­mi JAV in­te­re­sai nė­ra jo in­te­re­sai. Jis ne­ats­to­vau­ja nei vie­nos tra­di­ci­nės JAV vy­riau­sy­bės for­mos. Ko­kie be­bū­tų jo no­ri­mi ge­res­ni JAV – Ru­si­jos (tiks­liau D. Trum­po – V. Pu­ti­no) san­ty­kiai, ko­kie jie be­bū­tų dirb­ti­niai ir ko­kią grės­mę jie be­kel­tų JAV są­jun­gi­nin­kams Ry­tų Eu­ro­po­je, kiek jie beuž­vil­kin­tų konf­lik­tą Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se – ne­be­tu­ri jo­kios reikš­mės.D. Trum­pą re­mian­tys res­pub­li­ko­nai ti­kriau­siai ne­su­vo­kia, koks nar­ci­ziš­kas yra da­bar­ti­nis pre­zi­den­tas – jiems de­rė­tų skai­ty­ti kur kas dau­giau ru­sų li­te­ra­tū­ros.