LDK valdovo rūstybė – valdiniams baisesnė buvo tik Dievo bausmė

2019-05-16 "Lietuvos žinios"

Pyk­tis bū­din­gas kiek­vie­nam žmo­gui, bet su­pran­ta­ma, kad di­de­lis skir­tu­mas yra tarp to, kaip ap­lin­ki­nius ga­li pa­veik­ti „ei­li­nio“ ir įta­kin­go žmo­gaus rūs­ty­bė. Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Ku­ni­gaikš­tys­tė­je val­do­vo rūs­ty­bė ne­bu­vo tei­si­nė samp­ra­ta ir nė žo­džiu ne­pa­mi­nė­ta Lie­tu­vos Sta­tu­tuo­se, ta­čiau vi­si val­di­niai ži­no­jo kas tai yra ir dre­bė­jo prieš šią di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio ga­lios ap­raiš­ką.

LDK valdovo rūstybė, nors niekaip nesuformuluota įstatymiškai, buvo taip puikiai pažįstama valdiniams, kad rusėniškoje raštijoje jos formoms buvo skirti net 5 terminai, kurių vartojamas nebuvo būdingas kitose regiono valstybėse.

Kaip valdiniai užsitraukdavo didžiojo kunigaikščio pyktį, kaip siekdavo jo malonės ir kokios bausmės galėdavo sulaukti, LŽ kalbėjosi su Lietuvos istorijos instituto moksliniu darbuotoju, knygos „Judo bučinys“ autoriumi Andrejumi Ryčkovu.

– Knygoje „Judo bučinys“ jūs rašėte apie valdovo rūstybės apraiškas pagoniškoje LDK. Tokie pavyzdžiai, kaip krikščionių kankinystė Vilniuje atrodo spontaniškesni, nei vėlesni jūsų pateikiami atvejai. Ar buvo skirtumas, lyginant pagoniškų valdovų pyktį su laikais po krikšto?

– Toks įspūdis gali susidaryti, tačiau jis būtų iškreiptas, nes daugiau mums papasakoti galintys šaltiniai atsirado jau po krikšto. Iš esmės, valdovo rūstybės arba pykčio praktika egzistavo nuo seniausių laikų, kai susiformavo ankstyvoji valstybė. Ji buvo politinės kultūros dalimi. Valdovo rūstybės praktika būdinga ne tik pagonims ir ne tik vėlesnei LDK, tai – visuotinė praktika Vakarų ir Centrinėje Europoje. Ši praktika savotiškai kompensavo teisinės apibrėžties nebuvimą.

Kalbant apie tokius atvejus, kaip užsirūstinusio Gedimino įsakymu nužudyti pranciškonai vienuoliai, nepamirškime, kad šis pasakojimas pateiktas per lotyniškojo Vakarų pasaulio prizmę ir vertinti juos reikėtų bendrame vakarietiškos kankinystės literatūros kontekste.

Šie pasakojimai perteikia ne tik ir ne tiek pagoniškos visuomenės vaizdą, kiek pačios krikščioniškosios visuomenės, kurioje rūstybės samprata nėra vienareikšmiškas. Juk pyktis – viena iš 7 mirtinų nuodėmių. Viduramžių konfliktologų tyrimai atskleidžia, kad valdovo pyktis galėjo būti ir teisėtas ir neteisėta, bet tuo pačiu metu buvo ir politinės komunikacijos priemonė.

Rūstybė būdinga visiems žmonėms – nuo žemiausio iki aukščiausio, o Biblijoje matome ir pačią aukščiausią jos formą – Dievo rūstybę. Taigi, galime įžvelgti analogiją tarp teisėto valdovo pykčio ir Dievo rūstybės – Dievas teisingai rūstauja ant nusidėjėlių, o valdovas – ant valdinių. Visgi, tokia buvo krikščioniška samprata ir neturiu pakankamai duomenų, kad galėčiau paaiškinti, kaip tai buvo suvokiama pagoniškoje visuomenėje.

Kunigaikštis užsirūstino ant visų nepatenkintųjų, tačiau jiems atleido ir valdas su pareigybėmis grąžino, kai šie pasiskundė ir užtarimo paprašė savo „brolių“ Lenkijoje

– Valdovo rūstybė – atpildas už valdinių nusikaltimus?

– Viduramžių teisė apibrėžė, kas yra nusikaltimas ir numatė įvairias bausmes už skirtingo sunkumo nusikaltimus, o tuo metu Valdovo rūstybė – visiems įprastas, tačiau teisiškai neapibrėžta samprata. LDK vėlyvaisiais viduramžiais ši samprata taip pat egzistavo ne teisėje, o veikiau greta jos, kaip politinės kultūros praktika.

Lietuvos statutuose pyktis arba rūstybė neminimi nė viename iš skyrių, tačiau tais laikais visi puikiai suprato, kas tai yra ir net skirstė valdovo pyktį į tokias kategorijas, kaip teisėtas ir neteisėtas.

– Kaip skirdavo teisėtą valdovo pyktį nuo neteisėto?

– Tai priklausė nuo epochos ir visuomenės sampratos, kas buvo leistina, o kas ne. Knygoje kaip tik tai ir siekiau paaiškinti. Kaip kad pavyzdžiu, kai didysis kunigaikštis Aleksandras užsirūstino ant dalies Ponų tarybos narių ir atėmė vieno jų valdas ir pareigybę. Kilmingieji sukilo prieš šį veiksmą, tvirtindami, kad valdovas negali be priežasties atimti jokių privilegijų, kurias jie turėjo. Kunigaikštis užsirūstino ant visų nepatenkintųjų, tačiau jiems atleido ir valdas su pareigybėmis grąžino, kai šie pasiskundė ir užtarimo paprašė savo „brolių“ Lenkijoje. Galiausiai, Vilniaus vyskupas Vaitiekus pareiškia, kad valdovas tokiu elgesiu ne tik pažeidė kilmingųjų teises, bet ir prieštaravo Dievo valiai. Anot metraščio, tą pat akimirką Aleksandra apėmė paralyžius – Dievo ranka. Tai rodo, kad metraštininkas ne tik fiksuoja įvykius, bet ir pateikia, išaiškina juos taip, kad viskas būtų suprantama jo amžininkams.

– Valdovo rūstybė nebuvo teisės objektas, tačiau asmuo nuo jos galėjo gintis, remdamasis įstatymais?

– Galbūt žmogus padarė nusikaltimą, pavyzdžiui, pažeidė ištikimybę. O gal jį tik apkalbėjo. Valdovo rūstybė tęsėsi tol, kol vyko tyrimas, o išteisinus asmenį, rūstybę pakeisdavo valdovo malonė.

Gali būti, kad pagonybės laikotarpiu tam pakako žodinės komunikacijos, galbūt ceremonijos, kurios metu valdovas pareikšdavo savo malonę. Su rašto kultūros plėtra, atsirado valdovo malonės raštai, kuriais asmuo gaudavo atleidimą ir būdavo priimamas atgal į ištikimų valdinių būvį. Be to, rašte būdavo būtinai pažymima, kad nei tų žmonių, nei jų palikuonių garbė nebuvo sutepta.

– Kaip valdiniai užsitraukdavo valdovo rūstybę?

– Vienas iš „variantų“ – tiesiogiai susikivirčijus su valdovu. 1403 metais Ordino pareigūnas Markvardas Zalcbachas užsitraukė Vytauto rūstybę, išvadinęs kunigaikštį išdaviku. Žinome, kad Zalcbachas buvo ilgametis Vytauto draugas ir šis atvejis rodo, kaip įvyksta kivirčas ir užsitraukiamas pyktis asmeniniame lygmenyje.

Vytautas jam atleido ir vėl susibičiuliavo. Tačiau Žalgirio mūšyje į nelaisvę patekęs Markvardas Zalcbachas, nepaisant to, kad Vytautas lyg ir ketino jo pasigailėti, vėl įžeidė valdovą, išvadindamas jo motiną paleistuve ir taip pelnė mirties nuosprendį. Taigi, turime pavyzdį, kai valdovo rūstybė užsitraukiama dėl asmeninio įžeidimo.

Kitas būdas užrūstinti valdovą kenkiant tam tikroms valstybės struktūroms, nes viduramžių valstybė bei jos struktūros buvo tapatinamos su valdovu. XVI amžiaus pradžioje, kritus Smolenskui ir dar prieš Oršos mūšį, bijodami sunaikinimo, Maskvos kunigaikščiui pasidavė kelių paribio pilių valdytojai. Tarp jų – Mstislaulio ir Dubrovnos valdytojas kunigaikštis Mykolas Zaslavskis ir Kryčevo laikytojas Jurgis Nemiraitis.

Po pergalės prie Oršos, jie abu atsimetė nuo maskvėnų ir pareiškė norą grįžti į ištikimųjų valdinių tarpą. Zaslavskiui atleista jau tais pačiai 1514 metais, o Jurgiui Nemiraičiui „valdovo rūstybėje“ teko išbūti dar porą metų. 1516 metais ir Nemiraičiui „grąžinta garbė“, nors pareigybės jis neatgavo.

„Geras“ pyktis paprastai būdavo priskiriamas šaltiniuose teigiamai vaizduotiems žmonėms, o „blogas“ pyktis – neigiamiems „personažams“

– Žvelgiant iš dabartinių perspektyvų, Zaslavskio ir Nemiraičio atvejis visiškai aiškus – išdavystė. Kaip jie pelnė malonę?

– Bajorų visuomenės užtarimu. Kunigaikštis Zaslavskis buvo Gediminaitis, susigiminiavęs ne tik su valdovo šeima, bet ir kitomis iškiliomis giminėmis. Už jį laidavo aukštą socialinį statusą turintys giminaičiai ir bičiuliai ir taip jis pelnė malonę. Jurgio Nemiraičio statusas visuomenėje buvo daug žemesnis, jis neturėjo tokių galingų užtarėjų ir savo garbingumą turėjo įrodinėti 2 metus.

Taigi, to laikotarpio supratimu, jie abu prasižengė ir pateko į valdovo rūstybę, tačiau nebuvo nusikaltėliai. Iš esmės, jie – išdavikai, tačiau vadovas juos reabilitavo, o tai reiškia, kad jie „tik“ buvo užsitraukę valdovo pyktį. Jie buvo „ištremti“ iš kilmingųjų visuomenės, kažkurį laiką prabuvo už jos ribų, tačiau galiausiai vėl buvo į tą visuomenę priimti. Per tą laiką jie nepabėgo į Maskvą, liko LDK ir dėjo pastangas pelnyti malonę.

Beje, nors ir gavę valdovo raštą, kad jų garbė nesutepta, bajorų visuomenės požiūriu jie abu jau liko „su dėme“, o kilus konfliktui su kuriuo kitu bajoru, tokia „dėmė“ galėjo būti didelis trūkumas. Be to, ši dėmė persekiodavo ne tik patį žmogų, bet ir jo giminaičius bei palikuonis, kuriuos visada buvo galima apkaltinti, kad jie „išdavikų kraujo“.

Giminės autoritetu buvo galima pasiremti ir ginantis. Kai Albertas Goštautas buvo apkaltintas dalyvavimu Mykolo Glinskio sąmoksle, šis kaltinimas ilgai teršė jo vardą. Veikiausiai tai ir paskatino Goštautą išleisti platųjį Lietuvos metraščių sąvadą, kuriame jis įamžino savo garbingą ir gerai valdovams tarnavusią giminę. Taigi, jis gynėsi gera giminės reputacija.

– Knygoje minite net 5 skirtingus valdovo rūstybės terminus („vazn“, „gnev“, „groznost“, „zlost“ ir „merziačka“), naudotus LDK rusėniškuose šaltiniuose. Kuo jie skyrėsi?

– Nagrinėdamas rusėniškus pykčio ir rūstybės terminus, esu linkęs daryti išvadą, kad emocijos yra kultūros dalis, taigi, šie terminai – skirtingos emocijų išraiškos, labiau susijusios su socialiniais santykiais, nei emocionalumu.

Visi šie terminai, neskaitant mažų išimčių Moldovoje, buvo būdingi tik LDK. Tikėtina, kad tokia terminų įvairovė buvo dėl skirtumų tarp bažnytinės slavų kalbos ir vietos rusėniškosios. Taip jie skiriasi pagal „gero“ arba „teisingo“ ir „blogo“ arba „neteisingo“ pykčio sampratomis. Pavyzdžiui, žodis „zlost“ naudotas beveik vien „blogo“ pykčio apibūdinimui.

Mirties bausmės vykdymo būdai – nukirsdinimas, nuskandinimas, sudeginimas ir ketvirčiavimas

Čia matyt reikėtų paaiškinti, kad „geras“ pyktis paprastai būdavo priskiriamas šaltiniuose teigiamai vaizduotiems žmonėms, o „blogas“ pyktis – neigiamiems „personažams“. Pavyzdžiui, plačiajame Lietuvos metraščių sąvade itin neigiamai pavaizduotas Žygimantas Kęstutaitis, neva norėjęs išžudyti bajorus ir apskritai buvęs despotu. Taigi, kronikos autorius jam priskiria būtent „blogą“ arba „neteisingą“ pyktį.

Albertas Goštautas, rašydamas apie konfliktą su Mikalojumi II Radvila, pastarajam priskiria „neteisingą“ pyktį („zlost“), o valdovo pyktį vadina „teisingu“ („gnev“).

Negalėčiau užtikrintai pasakyti, iš kur radosi terminas „merziačka“. Dabartinėje rusų kalboje likę iš šio žodžio kilę archaizmai „merznut“ (šalti) ir „skovati“ (sukaustyti). „Merziačka“ prasmė taip pat panaši, reiškia veiksmą, kuris žmogų imobilizuoja. Dažniausiai šis terminas būdavo siejamas su įkalinimu ir priskirtinas „teisingo“ pykčio kategorijai. Maskvoje toks terminas nenaudotas ir be LDK pasitaikydavo berods tik Moldovoje.

– Vienas iš jūsų aprašytų pavyzdžių – 1520 metų Ponų tarybos kreipimasis į Žygimantą Senąjį, piktinantis, kad nebaudžiami į karo šaukimą laiku neatsiliepę bajorai ir miestiečiai. Valdiniai šaukėsi valdovo rūstybės valstybei žalą padariusiems kitiems valdiniams?

– Šiuo atveju kalbame apie bendrojo gėrio sampratą, kuria naudojosi ne tik valdovas, bet ir jo pavaldiniai. Buvo bendras interesas, tačiau besiskundžiantieji negalėjo patys bausti prasikaltusiųjų ir šaukėsi valdovo pykčio. Ponų tarybos nariai taip pat tebuvo pavaldiniai, o visa iniciatyva – valdovo rankose. Todėl jie tąsyk ir prašė, kad ateityje, siunčiant valdovo raštus dėl kariuomenės išlaikymo mokesčio rinkimo arba šaukimo į karą, juose iškart būtų numatytos ir sankcijos nepaklususiems.

Kad visi bijotų valdovo rūstybės – „didžiosios bausmės“, nes visi žinojo, kas tai yra, kuo gali baigtis ir niekas tokio likimo nenorėjo. Tai buvo taip aišku, kad neprašyta konkrečiai įvardyti valdų atėmimo arba mirties bausmės. Pakako paminėti valdovo pyktį. Mūsų akimis tai gali atrodyti keistai, nes ši „bausmė“ teisiškai nebuvo apibrėžta, tačiau tuo metu jos bijojo visi.

– Kuo paprastai pasireikšdavo ta visus bauginusi rūstybė? Valdų atėmimu, mirties bausme?

– Viena iš bausmių – „tikėjimo praradimas“, kuris veikiausiai reiškė atskyrimą nuo bažnyčios ir būdavo skiriamas kartu su mirties bausme. Kūnas būdavo sudarkomas, o lavoną draudžiama laidoti krikščioniškai. Tuo pačiu asmuo būdavo atskiriamas ir nuo savo šeimos, kuri nebegalėjo rūpintis ne tik to žmogaus kapu, bet ir jo atminimu.

Įprasta bausmė būtų valdų atėmimas. Visos su tuo susijusios transakcijos buvo valdovo prerogatyvoje – jis duodavo valdas, jis jas ir atimdavo. Tik su jo patvirtinimu valdos galėdavo būti perleidžiamos ir parduodamos.

Nuo valdovo priklausė ir praktiškai visos pareigybės ir jau kalbėjome, kad rūstybės išdavoje jos būdavo atimamos. Kartu su valdų atėmimu, tai buvo viena iš labiausiai paplitusių bausmių. Kai kuriais atvejais abi šios bausmės taikytos kartu.

Įkalinimas tais laikais pasireiškė ne taip pat, kaip dabar, kai tokiu būdu išperkama kaltė. Tuo metu įkalinimas paprastai būdavo susijęs arba su mirties bausmės laukimu arba tam tikrais suvaržymais, kol vyko tyrimas.

Užsirūstinęs ant kaimynų Vytautas kartais pradėdavo karą, o jo pyktis buvo laikomas pakankamu pagrindu tai padaryti

Galiausiai, mirties bausmė, tačiau tai nebuvo dažnas reiškinys. Mano surinktais duomenimis, nuo 1402 iki 1535 metų už valdovo išdavystę mirties bausmė skirta 15 kartų. Nubaustų asmenų skaičius didesnis, nes kai kuriais atvejais būdavo vienu sykiu pasmerkiami keli asmenys. Pavyzdžiui, 1402 metais, už mėginimą atverti miesto vartus vokiečiams, mirties bausme nubausti 6 vilniečiai.

Mirties bausmės vykdymo būdai – nukirsdinimas, nuskandinimas, sudeginimas ir ketvirčiavimas. Berods 1997 metais Kijevo Pečorų lauroje, archeologinių tyrimų metu, atrasti palaikai su ketvirčiavimo ženklais – įpjovos ant kojų kaulų kirkšnies srityje, nukirstos pėdos (padėtos tarp kojų) ir nukirsta galva.

„Švelniausia“ mirties bausmė bajorui buvo nukirsdinimas. Bet tokia pati bausmė būdavo skiriama ir miestiečiams. Šiuo atžvilgiu, skirtumo tarp aukštesnį ir žemesnį statusą turėjusių valdinių nebuvo. Bajorams, kaip ir nekilmingiesiems taip pat būdavo skiriamos negarbingos bausmės, kaip skandinimas ir sudeginimas.

– Kaip galėjo gintis valdinys, užsitraukęs valdovo rūstybę?

– Pirmasis būdas – laidavimas, kai kiti padorūs kunigaikščio valdiniai liudijo, kad tas ar anas žmogus buvo ir bus doras bei ištikimas pavaldinys. Pats gi asmuo turėjo tai patvirtinti savo elgsena, darbais.

Apskritai, tai labai priklausė nuo asmens padėties visuomenėje – vieni į ištikimųjų valdinių būrį būdavo grąžinami labai greitai, kitiems gi tekdavo stengtis ir kelis metus, o kartais ir dešimtmetį. Reputaciją atstatyti buvo galima nuopelnais valdovui, tai yra, gera tarnyba įrodyti savo ištikimybę.

Patekus į valdovo nemalonę, asmens atvejis būdavo tiriamas ir kai kuriems pavykdavo įrodyti savo nekaltumą. Jonas Boratinskis, Vedrošos mūšyje patekęs į maskvėnų nelaisvę, po taikos sutarties grįžo į LDK, kur vienas maskvėnas apkalbėjo jį neva ruošiantis bėgti į Maskvą. Jonas Boratinskis buvo suimtas, tačiau pačiam gandų skleidėjui pabėgus į Maskvą, o už Boratinskį laidavus jo draugams, kaltinimai buvo pripažinti nepagrįstais ir Boratinskio garbė atstatyta. Iš valdovo kanceliarijos jis gavo malonės raštą, patvirtinantį, kad Jonas Boratinskis buvo ištikimas kunigaikščio valdinys.

Kitas iliustruojantis pavyzdys – Teodoras Kolontajevas. Iš pradžių buvęs Mykolo Glinskio sąmokslo šalininku, vėliau jis pasitraukė iš maištininkų gretų ir gavo malonę. Po 20 metų jo priešininkai mėgino vėl jį kaltinti esą Glinskio sąmokslo metu padarytais nusikaltimais, tačiau patys užsitraukė valdovo pyktį dėl to, kad mėgino pasinaudoti seniai „uždaryta“ byla.

– Kas vykdavo, jei valdovas užsirūstindavo ant užsieniečių? Juk jis negalėdavo atimti valdų ar pareigų iš ne savo valdinių.

– Vienas iš tinkamų pavyzdžių – jau minėtas Markvardo Zalcbacho konfliktas su Vytautu. Tačiau apskritai, informacijos šiuo klausimu nedaug. Nesu susidūręs su atvejais, kad valdovo rūstybė kristų, pavyzdžiui, ant pasiuntinių. Žygimantas Kęstutaitis buvo suėmė ir perdavė Jogailai Švitrigailos pasiuntinius. Tačiau tai pilietinio karo, o ne tarpvalstybinių santykių kontekstas.

Iš esmės, priemonių matyt būta: valdovas iš tiesų negalėjo atimti kitos valstybės valdinio valdų, tačiau galėjo liepti tą asmenį nužudyti.

Valdovo rūstybė buvo politikos kultūros dalimi ir galėjo pasireikšti ne tik vidaus, bet ir užsienio politikoje. Užsirūstinęs ant kaimynų Vytautas kartais pradėdavo karą, o jo pyktis buvo laikomas pakankamu pagrindu tai padaryti. Valdovo pyktis – viena iš galimų didžiojo kunigaikščio galios išraiškų.

„Tarnas ir Tavo Mylistos papadė žemai lenkiasi“: kaip mūsų protėviai laiškus rašė

2019-04-01 "Lietuvos žinios"

Laiš­kų kul­tū­ra Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Ku­ni­gaikš­tys­tė­je iš­sip­lė­to­jo XVI am­žiu­je. Ne ką ki­taip, nei šiuo­lai­ki­nis žmo­gus, LDK pi­lie­čiai su­si­ra­ši­nė­jo įvai­riau­siais klau­si­mais, pra­de­dant vals­ty­bės rei­ka­lais ir bai­giant as­me­ni­niais pra­šy­mais bei nau­jie­nų da­li­ni­mu­si.

Tačiau ne taip, kaip šiandien, net ir nemaloniais reikalais rašydami, mūsų protėviai šventai laikėsi mandagumo taisyklių. Tos pačios padėties žmonės laiškuose vienas į kitą kreipėsi ne tik mandagiai, bet net su iškalbingu nusižeminimu. Laiškai rašyti remiantis skirtingomis tradicijomis – lotynų, rusėnų, o galiausiai ir lenkų kalbomis. Įdomu, kad rašybos tradicija LDK ir Maskvoje skyrėsi taip smarkiai, kad ta pačia kalba rašytus laiškus tekdavo „išversti“.

LŽ kalbintas Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas Andrejus Ryčkovas LDK laiškų kultūrą tyrinėti pradėjo 2014 metais Sankt Peterburgo archyve radęs laiškus valdovo raštininkui, vienam iš Sapiegų giminės pradininkų – Jonui Bogdanaičiui Sapiegai.

„Šis bajoras karjerą pradėjo didžiojo kunigaikščio Aleksandro dvare dvarioniu, raštininku. Vėliau tarnavo Žygimantui Senajam. Po jo karjerą protegavusio dėdės Jono mirties, jis tapo Vitebsko ir Palenkės vaivada. Radęs jam rašytus laiškus ir pastebėjęs, kad tarp jų yra daug panašumų, atkreipiau dėmesį, kad tai rodė tam tikros laiškų rašymo tradicijos buvimą“, – pasakojo Andrejus Ryčkovas.

2017 metais apsigynęs disertaciją, istorikas ėmė tirti politinę komunikaciją ir tuo pačiu – laiškais – ją atspindinčiais dokumentais. Apie LDK laiškų kultūrą Andrejus Ryčkovas papasakojo LŽ:

– Kaip rinkote medžiagą tyrimui?

– Jau buvau įgudęs atskirti laiškus tarp kitų dokumentų ir archyvuose ieškojau laiškų originalų. Radau apie 100 XVI amžiaus pirmos pusės laiškų.

Beje, pastebėjau, kad Lietuvos Metrikoje taip pat yra įtraukti laiškai, tačiau ne pilni, o tik jų išrašai – informacinė laiško dalis. Tačiau jie neatspindi viso laiško formuliaro, kaip tik leidžiančio spręsti apie laiškų rašymo tradicijas, kultūrą, santykį tarp susirašinėjusių žmonių. Matyti, laiškus kopijavusiam raštininkui ši dalis atrodė savaime suprantama ir jis nurašinėdavo tik tai, ką laikė užfiksuoti verta informacija.

– Kokio pobūdžio laiškus tyrinėjote?

– Egzistuoja daugybė įvairiausių laiškų: valdovo, dvasininkų, bajorų, moterų ir kitokie laiškai. XVI amžiuje susirašinėta pačiais įvairiausiais klausimais. Pavyzdžiui, teko skaityti vieno Žemaitijos bajoro laišką teismui, kuriuo jis aiškinosi, kodėl negalėjo atvykti. Jis ne šiaip atsiuntė vietoje savęs patikėtinį, bet specialiai parašė teismui laišką, informuodamas, kad pats dalyvauti negalės.

Matome, kad XVI amžiaus pirmoje pusėje egzistavo rinka, aprūpinanti rašymo medžiagomis ir pakankamas skaičius raštingų žmonių, galinčių rašyti laiškus. Beje, tai nereiškia, kad raštingas buvo pats laiško siuntėjas. Paprastai šį darbą atlikdavo tam skirti rašovai.

– Kaip apibūdintumėte LDK laiškų kultūrą? Nuo ko turėtume pradėti, kokius seniausius laiškus žinome?

– Ėmęs tyrinėti korespondenciją, supratau, kad LDK laiškų tradicija buvo labai nevienalytė: galima rasti 3 – 4 skirtingas tradicijas. Kalbant apie LDK teritoriją, informacija raštu tikrai buvo perduodama XI amžiaus pirmoje pusėje, išraižant informaciją beržo tošyje. Labai daug tokių laiškų rasta buvusioje Didžiojo Naugardo teritorijoje, kur jie gerai išsilaikė dėl dirvožemio ypatybių. Tokie pat laiškai randami ir buvusioje LDK teritorijoje – Smolenske, Vitebske, Mstislaulyje. Šiuo atveju kalbame apie radinius ne etninės Lietuvos, o LDK teritorijoje. Nors ši tradicija yra seniausia, ji neišliko.

Kita laiškų tradicija sietina su katalikiškomis misijomis, kai į Lietuvą atvyko vienuoliai, padėję Lietuvos valdovams komunikuoti su Europos valstybėmis. Iš pradžių laiškai rašyti lotyniškai, o vėliau ir vokiškai.

Iš didžiojo kunigaikščio Vytauto laiško valdiniui: „Smerde Tilkau! Tas Viazoveco teisėjas Pilipka skundėsi mums: tu esąs pavertęs jį arklių šėriku. Argi tu, smerde, nesibijai mūsų ir argi tu nesi buvęs po mūsų lazda, kad tu trukdai jam teisėjauti mūsų vardu“

Jei su Vakarais bendrauta lotynų ir vokiečių kalbomis, tai su Rytais, dėl suprantamų pragmatinių sumetimų – susirašinėta rusėniška tradicija. Veikiausiai ši tradicija buvo ankstyviausia. Galbūt didžiojo kunigaikščio aplinkoje nebuvo nuolatinių raštininkų, tačiau aišku, kad reikalui esant atsirasdavo žmonių, galinčių surašyti laišką lotyniškai arba rusėniškai.

Galiausiai, maždaug XVI amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kartu su sparčiai augančiu bendros korespondencijos srautu, paplinta ketvirtoji – lenkiška laiškų tradicija. Stiprėjantys didikų ryšiai su Lenkija, vedybinių kontaktų mezgimas, valdovo rezidavimas Lenkijoje, bendrų reikalų sprendimas ir kiti veiksniai lėmė staigų korespondencijos lenkų kalba paplitimą LDK. Bent jau tuo laikotarpiu, lenkiška korespondencija rusėniškos neišstūmė, o paplito greta jos. Galima pastebėti, kad dar to paties amžiaus trečiajame dešimtmetyje būta laiškų iš Lenkijos, kuriuose teisintasi, kad „anksčiau laiško nesiuntė, nes rusėniškai mokančio raštininko neturėjo, o Lietuvoje lenkiškai nesupranta“, o netrukus laiškai lenkų kalba tapo įprastu dalyku.

– Apibūdinote kalbines tradicijas, o kokia buvo kanceliarinių priemonių raida?

– Jau minėjome beržo tošį. Tokio laiško trūkumai gana akivaizdūs – trapumas, nedidelė apimtis, ribotos galimybės taisyti informaciją. Kažkiek naudotas pergamentas, tačiau jis buvo labai brangus ir neteko matyti nė vieno ant pergamento rašyto laiško.

Visais atžvilgiais laimėjo popierius, tačiau kada jis atsirado LDK, tiksliai pasakyti niekas negali. Žinome, kad XVI amžiaus pradžioje atsirado sava popieriaus pramonė. Iki tol popierius veikiausiai gabentas iš užsienio ir buvo brangus.

Iš Drohičino vietininko Jono Steckaičio laiško Jonui Bogdanaičiui Sapiegai: „Kaskart džiaugiuosi išgirdęs apie Tavo Mylistos, mano brolio sveikatą; ir kuomet išgirstu apie Jūsų Mylistos sveikatą, tuomet maloningąjį Dievą garbinu ir tuo širdingai džiaugiuosi“.

Galime pastebėti, kad iki vietinės gamybos atsiradimo, popierius naudotas taupiai, o po jos įvyko popieriaus naudojimo „sprogimas“. Tarkime, Vytauto arba Kazimiero laikų popieriniai dokumentai yra mažo formato ir dydžiu atitinka teksto apimtį. Aleksandro laikais formatas didėjo, Žygimanto Senojo laikais jau naudoti dvilapiai, o nepilnai prirašytas popieriaus lakštas jau nebelaikytas didele prabanga.

Naudotas juodas rašalas, kuris galėjo būti kaip importuotas, taip ir vietos gamybos. Paprastai jį gamindavo pats rašovas. Vienuolynai taip pat gamindavo rašalą ir dažus, juk rašto tradicija neatsiejama nuo vienuolynų. Rašyta plunksna. Rašalo technologijų netyrinėjau, bet tam tikrais atvejais galima pastebėti kokybinius skirtumus. Pavyzdžiui, Konstantino Ostrogiškio aplinkoje naudotas labai kokybiškas rašalas – dokumentai ir laiškai iki šių dienų išlaikė sodrią juodą spalvą.

– Raštininkai turėjo individualų stilių ar laikėsi „kanonų“?

– Gedimino laiškuose matome pasiteisinimus dėl krikšto, kai kaltę jis suvertė raštininkui, neva „ne taip supratusiam“ valdovą ir „neteisingai jo mintis perteikusiam“. Galime čia įžvelgti politikavimą, bet tuo pačiu matome, kad raštininkas ne pažodžiui perduodavo valdovo žodžius, o juos perteikdavo savo kultūrinės tradicijos ribose. Lotyniškai laišką rašęs raštininkas turėjo „įvilkti“ kunigaikščio kalbą į to meto raštijos normas atitinkantį „rūbą“.

XVI amžiaus pradžioje retas didikas skaitė pats, tačiau galime kalbėti apie raštingų žmonių poreikio padidėjimą – bajorai turėjo turėti žmogų, kuris raštus, surašo, perskaito. Tuo pačiu, išaugo tokių žmonių reikšmė ir įtaka.

– Kokiu pavidalu siųstas laiškas?

– XV – XVI amžiaus laiškas siųstas be voko, bet sulankstytas ir antspauduotas tam tikra tvarka. Siųsti atviri ir uždari laiškai. Atviras laiškas nesiskyrė nuo visų kitų dokumentų ir buvo skirtas viešam skaitymui. Pavyzdžiui, tokie buvo valdovo laiškai jo dvarų valdytojams – ne skirti konkrečiam asmeniui, o perduodantys jo valią, apie ką turėjo sužinoti visi valdiniai.

Goštautų „Memorialas“ karalienei Bonai Sforcai taip pat siųstas ne kaip privatus laiškas, o viešai išsakyta nuomonė.

Tradicija buvo tokia, kad prirašytas popieriaus lapas buvo sulenkiamas kelis kartus ir padarius skylutes per jas perverta juostelė. Laišką rišanti juostelė kustode susieidavo ir būdavo antspauduojama vaško antspaudu. Ant tokiu būdu sulankstyto laiško vienintelė matoma informacija buvo adresatas.

Be to, ta pačia juostele į vieną siuntą galėjo būti surišami keli laiškai. Pavyzdžiui, Jurgio Radvilos tarnybininkas iš Krokuvos siuntė laišką, prie kurio pririšo ir keletą Jurgio draugų lenkų bajorų laiškų.

– Kaip skyrėsi laiško formos pagal jo paskirtį ir susirašinėjusių asmenų statusą?

– Tačiau Iš to laikotarpio formuliaro dalių galime matyti, susirašinėjančių asmenų statusą ir santykį tarp jų: ar tai tarno laiškas ponui, ar dviejų lygaus statuso bajorų korespondencija ir taip toliau.

Tarkime, tarnybiniai laiškai buvo labai lakoniški, vien perduodantys informaciją. Tai būtu tipinis tarno laiškas ponui.

Tuo metu aukšto socialinio statuso asmenų tarpusavio korespondencijoje gausu malonybinių formų, demonstruojamas nusižeminimas. Jei adresatas artimas draugas, visada teirautasi apie jo sveikatą. Laiško pabaigoje buvo įprasta pabrėžti, koks svarbus laiško gavėjas buvo jam rašiusio žmogaus gyvenime, pavyzdžiui, „šiame reikale atsiduodu Tavo Mylistai“ ir panašiai. Tik tada sekė parašas su kitu mandagumo elementu – „žemai lenkiuosi“.

Iš Mikalojaus II Radvilos laiško Jonui Bogdanaičiui Sapiegai: „Pranešė man valdovo, Jo Mylistos karaliaus dvarionis, vardu Ratomskis, kad tuomet, kai jis buvo <...> pasiuntiniu Krymo chanate <...> įgijo didelių skolų. Todėl Tavo Mylistos <...> prašau <...> valdovui Jo Mylistai jį užtarti, kadgi <...> teiktųsi tą jo skolą panaikinti“.

Svarbu pažymėti, kad laišką rašantis žmogus darė tai ne „iš galvos“, o vadovavosi konkrečiomis taisyklėmis. Yra išlikę nuorašų knygų fragmentų, kuriose pateikiami savotiški „paruoštukai“, kaip reikia rašyti vienokį ar kitokį dokumentą. Atitinkamai raštininkas turėdavo pavyzdžius, kaip rašyti laišką vyskupui, o kaip į užsienį ir taip toliau.

Kaip galime spręsti pagal iš Polocko su Rygos miesto tarėjams siųstus laiškus, XV amžiaus antroje pusėje jau buvo susiformavusios tam tikros „raštvedybos“ taisyklės, kurios perkeltos ir į XVI amžių.

Tokių laiško formų buvo gana daug ir kol kas dar net negalėčiau jų visų išvardyti, nes tai tolesnių tyrimų klausimas.

– Kai sakote, kad susirašinėjo bajorai, spėju, kad kalbate apie vyrus. O moterys rašė laiškus?

– Sunku pasakyti, kada atsirado moterų susirašinėjimo tradicija, bet XVI amžiuje moterys tikrai rašė laiškus. Tai pirmiausiai sietina su šeimos tradicijomis. Pavyzdžiui, teko tyrinėti kunigaikštytės Druckos – Sokolinskos laišką sūnui Jonui Bogdanaičiui Sapiegai. Nors išlikęs tik vienas laiškas, iš jo matyti, kad jie susirašinėjo nuolat: laiške aptariami privatūs šeimos reikalai, kurie mums nesuprantami dėl konteksto nežinojimo, tačiau akivaizdu, kad susirašinėjantiems žmonėms savaime aišku apie ką kalbama.

Čia taip pat neapsieinama be mandagybių – motina į sūnų kreipiasi labai meiliai, vartoja mažybines formas, taip sakant, rašo savo „Jonukui“.

Apie XVI amžiaus vidurį jau galime kalbėti ne tik apie moterų laiškus šeimos nariams, bet ir pavyzdžiui draugišką susirašinėjimą tarp moterų.

Iš Vosyliaus Simonaičio Sapiegos laiško Jonui Bogdanaičiui Sapiegai: „Tai pasigalėk [manęs], valdove, Tavo Mylista, neapleisk manęs, valdove, Tavo Mylista, pragaištyje, užtark [mane] valdovui dėl tų raštelių, dėl kurių Tavo Mylistai rašiau, [siųsdamas] savo tarną Pylipuką. O dėl Tavo Mylistos didžiulio palankumo žemai lenkiuosi, nes Tavo Mylista mano tarną visuomet pats aprūpini“.

– Ar be lotynų, rusėnų ir lenkų dar naudotos kitos kalbos?

– Radvilos Perkūno archyve lenkų istorikai rado laiškus, siųstus Radvilai (tuo metu Kijevo vaivadai) apie 1511 – 1514 metus iš Krymo. Šie Chano Mengli Girėjaus laiškai parašyti itališkai, nes chano aplinkoje buvo daug italų. O ir Radvilos aplinkoje italų taip pat buvo. Tarkime, žinome, kad XVI amžiaus pradžioje Kijeve buvo italas muitininkas. Taigi, matome, kad korespondencijai pasirinkta kalba, priimtina abiem pusėms.

Kai kurie Mengli Girėjaus laiškai parašyti rusėniškai ir nors jų rašyba šiek tiek skiriasi, iš esmės ji labai artima LDK rusėniškos rašybos tradicijai.

Tai svarbus momentas, nes pavyzdžiui nuo Maskvos kirilicos rašybos tradicijos LDK rusėniška rašyba skyrėsi taip daug, kad laiškus tekdavo „išversti“. Tai nereiškia, kad labai skyrėsi pačios kalbos ir LDK rusėnas nebūtų galėjęs susikalbėti su maskvėnu, tačiau rašybos tradicijos buvo labai skirtingos ir prieš adresatui skaitant laišką, jį tekdavo perrašyti suprantamu tekstu.

Yra išlikęs didelis iš LDK XVI amžiuje pabėgusio Simono Bielskio archyvas. Jam siųsti Goštauto laiškai buvo perrašyti maskvėniška maniera.

– Šiais laikais laiškas suvokiamas, kaip labai asmeniškas dalykas. Kiekvienas žmogus rašo jį savaip, individualia maniera, kuri daug pasako apie patį žmogų. Ar XVI amžiaus laiškuose galime atsiskleidžia toks individualumas?

– Laikytasi tam tikrų taisyklių. Tai ypatingai matyti dalykiniuose laiškuose. Pavyzdžiui, Jurgio Radvilos bičiulis ir agentas Ivanas Gornostajus, buvęs valstybės iždininku, laiške informuoja Radvilą apie dvaro naujienas, tai yra, išdėsto jam esamą padėtį. Pasitaiko laiškų, kurie baigiami nurodymu „perskaičius sudeginti“, tiesa, pačiam man tokių neteko matyti. Visgi tai rodo, kad tam tikrais atvejais, susirašinėjimas būdavo labai asmeniškas, laiškai skirti tik vieno žmogaus akims ir niekam daugiau.

Kai kuriais atvejais toks reikalavimas suprantamas, nes laiško kalba labai atvira. Ivanas Gornostajus laiške Radvilai skundžiasi, kad keliaujant su valdovu, geriausius kambarius šis atiduoda „kurvoms skalbėjoms“, o ne valstybės pareigūnams ir taip net žalą valstybei daro. Kaip matome, laiške pilnai atsiskleidžia asmeninis nusivylimas, laiško kalba intymi ir individuali.

– Kaip rašydavo piktus laiškus?

– Valdovas piktame laiške galėdavo ir išreikšdavo savo rūstybę. Yra išlikęs vadinamasis Vytauto „rūstusis raštas“ („list grozny“), kuriame jis smerkia tokį Tilkų, kurį vadina „smerdu“ ir primena, kad jis „po valdovo lazda“ buvęs, o dabar esą valdovo vardu teisiantį tijūną „arklių šėriku“ laikantis. Taigi, matome, kad valdovo raštininkas laišką surašė taip, kad adresatui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad valdovas ant jo labai užsirūstino. Galima sakyti, kad tai buvo atskiras laiškų rašybos žanras, raštijoje žinomas bendriniu „rūsčiojo laiško“ pavadinimu.

Apšaukti žmogų „smerdu“ būta tikro įžeidimo ir bajorai tarpusavio korespondencijoje sau to daryti neleisdavo, nes kažką taip keikti reiškė pačiam keikūnui užsitraukti negarbę, nes „lojo kaip šuva“. Net ir žodžiu išsakytas įžeidimas prie liudininkų jau buvo traktuojamas, kaip įrodymas teisme. Spėčiau, kad laiškuose niekas keiksmais nesisvaidė ir dėl šios priežasties. Bent man neteko matyti tokių laiškų.

Net ir rašydami labai nemaloniomis temomis, pavyzdžiui, pykstantis piniginiais reikalais, bajorai išlaikydavo visas mandagybes ir net nusižeminimą. Laiškas tarp lygių žmonių negalėjo būti piktas ir įžeidus.

– Kiek tekdavo laukti laiško?

– Laiškas iš Krokuvos į Vilnių keliaudavo apie 2 savaites. Nepamirškime, kad pašto tarnyba tuo metu neegzistavo. Ji atsirado bene tik XVIII amžiuje. Be to, kelionės trukmę koreguodavo metų laikai: tarkime, žiemą tą patį atstumą įveikdavo greičiau, nei rudenį.

– Laiškas leidžia pažinti žmogų. Ką atranda laiškus tyrinėjantis istorikas?

– To laikotarpio LDK istorijos pažinimas daugiausiai susijęs su dokumentų tyrimu. Tokie šaltiniai mažai ką pasako apie to laikmečio žmonių išgyvenimus ir požiūrius. Tuo metu laiškai leidžia pažvelgti į tam tikrų grupuočių formavimąsi, perprasti bendravimo formas, atskleisti vertybes, pažinti tai, kas žmonėms buvo svarbu, susidaryti vaizdą, kaip ir kokiu greičiu valstybėje judėjo informacija. Tai puikus šaltinis mąstysenai tirti.

LDK didikai: savivaliavę oligarchai ar ištikimi kunigaikščio valdiniai?

2018-10-03 "Lietuvos žinios"

Vi­du­ram­žių vals­ty­bės pa­grin­dą be­veik bet ku­rio­je Eu­ro­pos vals­ty­bė­je su­da­rė aris­to­kra­ti­ja. Jos vaid­muo bu­vo dar svar­bes­nis to­kio­se ša­ly­se, kaip Veng­ri­ja, Len­ki­ja ir Lie­tu­va, kur ba­jo­rai su­da­rė itin di­de­lį gy­ven­to­jų nuo­šim­tį, o įta­kin­giau­sios jų gi­mi­nės ga­lia nu­si­lei­do tik val­do­vui.

Įsivaizduojant LDK bajorą, neretai stereotipinis jo įvaizdis atitinka vėlyvą laikotarpį – Abiejų Tautų Respublikos epochą. Tačiau tokiais LDK bajorai „negimė“. Kaip vyko Lietuvos aristokratijos transformacija nuo didįjį kunigaikštį lydėjusių kilmingųjų kariaunų iki beveik aukščiausią, tik didžiajam kunigaikščiui nusileidžiančią valdžią turėjusių žemvaldžių magnatų? Ar iš tiesų galingi didikai tvarkėsi valstybėje kaip panorėję, pamindami „silpnų“ valdovų valią? Apie tai LŽ kalbėjosi su Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoju humanitarinių mokslų daktaru Andrejumi Ryčkovu.

– Žinome Radvilas, Sapiegas ir kitas garsias vėlyvesnes gimines, o ką žinome apie valstybės kūrimo laikotarpio diduomenę? Kurios giminės tuo metu buvo valdžios viršūnėje?

– Seniausia žinoma giminė matyt būtų Goštautai. Pirmasis arba seniausias Goštautas buvo paminėtas XIV amžiaus viduryje. Apskritai labai sunku atsekti kilmingųjų giminystes ryšius, nes ilgą laiką nebuvo paveldimų vardų.

– Vytauto reformos – lūžio taškas, kai susiformavo nauja, „modernioji“ lietuviškoji bajorija?

– Tikrai ne. Senoji koncepcija skelbia maždaug taip: Vytautas ėmė dalinti už tarnybą veldamus – žemes kartu su valstiečiais, iškilo naujos, tiesiogiai su valdovu susijusios kilmingųjų giminės, sudariusios elito sluoksnį ir ilgainiui ėmusius LDK vykdyti valdovų valią, kai šie būdavo išvykę į Lenkiją.

Naujausi profesoriaus Rimvydo Petrausko tyrimai atskleidžia kitą požiūrį: Vytauto aplinkos žmonės buvo aukštos kilmės, jų tėvai ar seneliai jau buvo aukštuomenės grupės atstovai, turėję paveldimą statusą to meto visuomenėje. Faktiškai visi jie buvo kilę iš Lietuvos – siaurąja prasme. Dabartiniu požiūriu, iš rytų Lietuvos ir vakarų Baltarusijos.

Vytauto epocha atnešė politinius – administracinius pokyčius, tačiau nepakeitė aukščiausio statuso kilmingųjų savimonės, mąstysenos, jų santykio su valstybe. Valdovas ir diduomenė tarpusavyje nekonkuruoja, o vienas kitą papildo.

Taigi, Lietuvos didikus galima sieti su kilmės regionu ir paveldimos valdžios turėjimu. Pastaroji egzistavo dar iki valstybės susiformavimo. Baltų kraštuose buvo susidaręs aukštesnis kilmingųjų – „kunigų“ sluoksnis. Tokių kilmingųjų valdžia jau tuomet buvo paveldima. Ši socialinė grupė buvo išsiskyrusi iš visuomenės. Jos valdžia rėmėsi ne tik laikinu sueigos nutarimu ar karine prievarta. Susiduriant su kaimyninių kraštų visuomenėmis šių kilmingųjų valdžią svetimšaliai atpažindavo ir pripažindavo.

– Dabar bajorą dažniausiai įsivaizduojame, kaip žemvaldį. O kas jis buvo iki Vytauto reformų? Valdovo aplinkos karys? Kaip formavosi valdovo aplinka ir kaip galima buvo į ją patekti?

– Viena iš teorijų, kaip susidarė artimiausia didžiojo kunigaikščio aplinka kaip tik ir teigia, kad šie žmonės kilo iš jo kariaunos. Valstybės formavimo laikotarpiu valdovas nuolat judėjo po savo domeną, kad demonstruotų ir įtvirtintų savo valdžią ir galią. Kartu su juo judėjo ir jo kariauna. Mindaugo laikų valdovas tik simboliškai siejamas su tam tikra teritorija, jo tėvonija – apie konsoliduotą centrą galime kalbėti gal tik nuo Gedimino laikų. Net ir Vytautas tuo pačiu tikslu dar labai intensyviai judėjo po valstybę.

– Kodėl didysis kunigaikštis turėjo nuolat asmeniškai rodyti savo valdžią?

– Tuo metu dar nebuvo tokių politinių struktūrų,kaip mes jas dabar įsivaizduojame, padedančių įgyvendinti valdovo valdžią. Kaip tokia struktūra sukurta? Valdovas ėmė įteisinti vietos diduomenės valdžią, skirdamas jai valstybės pareigybes ir šie kilmingieji, savo žemėse, padėjo vykdyti jo valią.

Seniausia žinoma giminė matyt būtų Goštautai. Pirmasis arba seniausias Goštautas buvo paminėtas XIV amžiaus viduryje.

– Taigi, diduomenės santykis su valdovu buvo itin asmeninis?

– Maždaug iki Kazimiero valdymo vis dar nebuvo aiškios sosto paveldėjimo sistemos ir kiekvieną kartą, kai mirdavo valdovas, kildavo savotiškas konfliktas plačioje jo giminėje – rasdavosi pretendentai į sostą, kurie jo siekė remdamiesi diduomene. Valdovu papratai tapdavo tas, kurį palaikė svarbiausi didikai.

Laikotarpį gerai iliustruojantis pavyzdys būtų Švitrigaila, kurį palaikė gana siauras ratas – Gediminaičiai ir keletas didikų, tačiau jam to užteko, kad gauti valdžią faktiškai visoje valstybėje. Prisiminkime, kad to meto valstybė yra labai decentralizuota ir didikų (valstybės elito) savimonė labai susijusi su regionais. Taigi, yra valstybės elitas ir regionų elitai. Kai valstybės branduolyje esantys didikai pareiškė paramą pretendentui – jų pavyzdžiu sekė regionų elitai.

Turime pavyzdžių iš Kazimiero ir Žygimanto Senojo epochos, kai iš tolimesnių regionų siųsta žinia, kad jie palaikys tą pretendentą, kurį parems valstybės branduolio didikai.

– Didysis kunigaikštis turėdavo balansuoti tarp įtakingų giminių, prisitaikyti prie jų?

– Didysis kunigaikštis buvo aukščiausiasis teisėjas – arbitras visuose ginčuose diduomenės tarpe. Taip, valdovas turėjo ieškoti kompromisų, nes vienas pats savo valdžios įgyvendinti jis nebuvo pajėgus.

Apie ankstyvąjį valstybės laikotarpį rašytinių duomenų turime labai mažai, bet vertinant Jogailos ir Kęstučio, Jogailos ir Vytauto, Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos konfliktus, pastebime, kad diduomenės interesų grupės taip pat būdavo anaiptol ne monolitinės, nekintamos. Interesai kito ir klystame įsivaizduodami, kad Mindaugui oponavo pagonybę ginantys didikai, o Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos konflikte griežtai pasidalino katalikai ir stačiatikiai.

Lojalumas valdovui, viena vertus, apibrėžimas vertikalia valdžios struktūra: yra valdovas ir valdovo bajoras. Tačiau visa sistema buvo sudėtingesnė – egzistavo ir horizontalioji struktūra, kurioje asmenis ir šeimas siejo giminystės arba draugystės ryšiai. Per juos savo valdžią realizavo ir valdovai. Pavyzdžiui, Jogaila uždraudė Vytautui ištekinti savo dukterį, baimindamasis, kad Vytautas šitaip išplės savo šalininkų (draugų) ratą.

Čia vėl galime prisiminti Vytauto reformas – valstybės institucijų kūrimą. Jo poveikis jau pastebimas Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos konflikto metu: LDK susiskaldė į dvi konfliktuojančias stovyklas, tačiau valstybė nesubyrėjo, „atkrito“ tik nedidelės ir nereikšmingos teritorijos.

Taigi, matome, kad egzistavo jau stabili orientaciją į pačią valstybę, nepaisant to, kas buvo jos soste. Iš Vytauto pareigas gavę bajorai, po jo mirties, buvo suinteresuoti apginti valstybės valdymo sistemą ir tuo pačiu savo interesus. Iki tol kiekvienas naujas valdovas „kurdavo“ naują valdymo sistemą, atsivesdamas į ją savo „draugus“. Pavyzdžiui, nužudžius Mindaugą iš Lietuvos bėgo ir daugelis jo artimiausios aplinks žmonių.

– Goštautus minėjote, kaip seniausią žinomą didžiąją giminę. Vėliau jų atsirado kur kas daugiau. Kada prasidėjo jų iškilimas?

– Per XV amžių, ypač valdant Kazimierui. Tuo laikotarpiu iškilo Astikai, Radvilos, Alšėniškiai, Kęsgailos. Valstybei tai buvo palyginti ramus laikotarpis, palankus diduomenės giminių formavimuisi ir iškilimui. Sparčiai vystėsi kultūra ir raštija, atėjo daugiau naujovių, formavosi agnatinės giminės samprata – bajorui tapo svarbūs ne tik esami jo giminės, bet ir protėviai, o jų atminimo išsaugojimui jis gavo daug efektyvesnių priemonių, nei prieš tai buvusioje žodinėje kultūroje. Vytauto laikais lietuviai jau nebeprisiminė, kad turėjo tokį valdovą Mindaugą.

Kaip šios giminės iškilo? Jau jų tėvai buvo valdovo aplinkos žmonėmis Vytauto laikais, jie kilo iš to paties galios branduolio regiono. Ekonominę paskatą suteikė tuo metu vykęs valdų konsolidavimas – kurta stambioji žemėvalda. Kelių giminių galia ir tuo pačiu valdžia valstybėje tapo savaime suprantamu dalyku ir šių giminių atstovai, galima sakyti, uzurpavo aukščiausias valstybės pareigybes. Jie darė viską, kad į valdovo aplinką neprasiskverbtų „išsišokėliai“. Nors tokių pavienių atvejų būta, kaip pavyzdžiui, Mykolo Glinskio iškilimas valdant Aleksandrui.

XV amžiuje dar negalima dėti brūkšnio – procesas vis dar vyko, kitame šimtmetyje jau galima kalbėti apie susiformavusią diduomenę ir didikų gimines. XVI amžiuje didikai jau galėjo pateikti ne vieną argumentą, pagrįsti savo galiai ir valdžiai. Tai iliustruoja Alberto Goštauto skundas karalienei Bonai, kuriame jis tvirtina buvęs vertesnis už Radvilas ir Konstantiną Ostrogiškį, nes jo „giminė senesnė ir jis turtingesnis“. Atitinkamai ir valdovo privilegijose, skiriant į pareigas, būdavo rašoma, kad vienas ar kitas didikas tam tikroms pareigoms tinkamas dėl giminės senumo ir kitų minėtų „nuopelnų“.

Kai iškildavo klausimas, ką skirti į žemesnes pareigas, Žygimanto Senojo laikais jau susiformavo protekcijų praktika, pavyzdžiui, kandidatą galėjo proteguoti karalienė Bona. Tuo metu galingųjų didikų giminių atstovams, pretenduojantiems į aukščiausias pareigybes, tokios protekcijos dažniausiai nereikėjo.

Interesai kito ir klystame įsivaizduodami, kad Mindaugui oponavo pagonybę ginantys didikai, o Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos konflikte griežtai pasidalino katalikai ir stačiatikiai.

– 1492 metais Aleksandras įteisino Ponų tarybos teises ir funkcijas. Kaip radosi ši institucija? Kam ji buvo reikalinga?

– Pirmiausia, nepamirškime, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia niekada nebuvo absoliuti. Ir iki didikų giminių iškilimo egzistavo didžiojo kunigaikščio ir diduomenės valdžios simbiozė, valdovas visada tarėsi su diduomene, veikė Didžioji ir Mažoji tarybos. Ponų taryba tapo institucija įkūnijusia šį tarimosi procesą. Diduomenė norėjo garantijų savo valdžios išsaugojimui ir valstybinė institucija tokias garantijas teikė.

Pirmiausiai patariamoji diduomenės institucija buvo susijusi tiesiogiai su valdovu, o LDK kunigaikščiams tapus ir Lenkijos karaliais, ši patariamoji institucija ėmėsi pavaduoti išvykusį valdovą ir faktiškai vykdyti vyriausybės funkcijas bei sietis jau ne tik su valdovu, bet ir pačia valstybe.

– Didikų giminės, jau kontroliuojančios svarbiausias valstybės pareigybes, dar gavo ir instituciją, kurios valdžia nusileidžia tik paties valdovo. O šis dažniausiai išvykęs į Lenkija. Taigi, didikai – faktiniai Lietuvos valdovai?

– Valdovo jie pakeisti negalėjo ir svarbiausius sprendimus vis viena priimdavo jis. Tam tikrus sprendimus Ponų taryba galėjo priimti savarankiškai, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad ji galėjo uzurpuoti didžiojo kunigaikščio valdžią.

Yra buvę tokių pavyzdžių, kaip Kazimieras, kuris valdovu tapo trylikametis. Galima spėlioti, kad didikai tuo metu darė jam įtaką, tačiau tai – tik spėlionės.

Neturime jokių duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, kad didikai mėgino uzurpuoti didžiojo kunigaikščio valdžią. Didikai pripažino kunigaikščio viršenybę. Nepaisant jo amžiaus, ar kitų veiksnių, tik jis turėjo teisę į aukščiausią valdžią. Nepaisant to, kad jie nelaikė savęs valdovo „cholopais“, kaip maskvėnų patvaldystėje, valdovas simbolizavo aukščiausiąją – dinastinę – valdžią valstybėje. Taigi, žinodami savo galią ir vertę, didikai taip pat žinojo ir savo vietą: jei jie pasikėsintų į valdovo valdžią, jų pačių padėtis būtų tapusi niekuo nepagrįsta ir niekieno nebepripažįstama.

– Žygimanto Augusto „stumtą“ uniją su Lenkija palaikė bajorai, bet jai priešinosi didikai. Ar tai reiškia, kad smulkioji bajorija buvo opozicijoje didikų giminėms?

– Nedrįsčiau teigti, kad iš tiesų buvo toks ryškus konfliktas tarp didikų ir bajorų. Galima numanyti, kad smulkesniąją aristokratiją viliojo lenkiškos teisės, bet visgi buvo tradiciniai skirtumai – elekcinė politinė sistema Lenkijoje funkcionavo gerokai anksčiau, nei atėjo į Lietuvą. Bajorijos svoris ten tradiciškai buvo didesnis.

XVI amžiuje didikai save suvokė, kaip neatskiriamą valstybės dalį. Juos galėjo teisti tik valdovas, bet ne bajorai. Jie siekė išskirtinių titulų, kad pakiltų dar aukščiau bajorų: Radvilos tapo kunigaikščiais, atsirado grafų ir t.t.

Klausimas, kaip save identifikavo bajorija? Nesu tikras, ar Liublino unijai jie pritarė būtent tam, kad sustiprintų savo pozicijas didikų atžvilgiu.

Valdovo didikai pakeisti negalėjo ir svarbiausius sprendimus vis viena priimdavo jis. Tam tikrus sprendimus Ponų taryba galėjo priimti savarankiškai, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad ji galėjo uzurpuoti didžiojo kunigaikščio valdžią.

– Minėjote, kad didysis kunigaikštis didikams buvo dinastijos simbolis. Po Žygimanto Augusto dinastija nutrūko. Kažkas pasikeitė diduomenės požiūryje?

– Sakyti, kad Žygimantas Augustas – paskutinysis Jogailaitis yra ne visai teisinga ir paremta dabar įsigalėjusiu vyriškos linijos sureikšminimu. XVI amžiuje moteriškoji dinastijos linija buvo taip pat labai svarbi ir sunku net būtų pasakyti, kas iš tiesų buvo paskutiniuoju Jogailaičiu. Vargu ar renkant valdovus po Žygimanto Augusto kas nors radikaliai pasikeitė didikų požiūryje. Jų dinastijos jau buvo susiformavusios, garantijas jie turėjo. Bajorija, nepaisant jai teiktų privilegijų, nenurungė didikų, o jei tokia tendencija ir buvo – procesas vyko labai lėtai.

– Didikų lojalumas valdovui, kaip valstybės simboliui išliko ir vėlesniais laikais? Kai kurie istorijos laikotarpiai lenkia prie minties, kad didikų giminėms labiau rūpėdavo tarpusavio vaidai, nei valdovo politika ir valstybės interesai.

– Na, galime pažvelgti į Šventosios Romos Imperijos pavyzdį: ją sudarė šimtai tarpusavyje bekonfliktuojančių kunigaikštysčių, kurios vis tiek suvokė ir pripažino imperatorių, kaip aukščiausiąją valdžią. Ir ši valstybė išliko ir funkcionavo labai ilgą laiką. Iš kitos pusės turime visiškai centralizuotos Maskvos pavyzdį ir galbūt kartais įsivaizduojame, kad būtent taip turėjo atrodyti „stipri valstybė“.

Kai peikiame LDK už neva vyravusią betvarkę ir vidinius vaidus, pasiklauskime savęs, kaip gi tokia „silpna“ valstybė taip ilgai išgyveno. Taip, vyko vidiniai konfliktai, bet visuomenė gebėjo juos spręsti. Ir XV ir XVI amžiuose, atsiradus bendriems iššūkiams, visuomenė gebėdavo konsoliduotis – vidiniai arba asmeniniai konfliktai turėjo tam tikras ribas. Šiandien mes neretai įsivaizduojame, kad žmonės vadovavosi vien asmeniniais interesais ir ambicijomis, bet pamirštame, kad to meto visuomenė mąstė kitokiomis kategorijomis, nei mes.

Kada LDK „atsirado“ išdavikų

2018-04-09 "Lietuvos žinios"

An­tra­sis Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės (LDK) ir Mask­vos ka­ras tu­rė­jo pra­gaiš­tin­gų pa­sek­mių – per tre­jus me­tus pra­ras­ta apie ket­vir­tis te­ri­to­ri­jos. Ta­čiau šis ka­ras bu­vo ypa­tin­gas ir dar vie­nu po­žiū­riu: ti­kė­ti­na, kad bū­tent jo iš­va­ka­rių įvy­kiai pa­ska­ti­no LDK pir­mą kar­tą tei­siš­kai reg­la­men­tuo­ti, kas yra iš­da­vys­tė ir iš­da­vi­kas.

Šiandien niekam nekyla klausimų, ką galima ir derėtų vadinti išdaviku. Tą patį aspektą taikome ir praeičiai, tačiau palyginti neseniai – prieš kelis šimtmečius – ši iš pirmo žvilgsnio visiškai aiški samprata nebuvo savaime suprantamas dalykas.

1494 metų sutartyje jau buvo nustatyta, kad abiejų šalių tarnybiniai kunigaikščiai neturėjo teisės pakeisti valdovo, t. y. LDK valdiniai negalėjo prisiekti ištikimybės Maskvos didžiajam kunigaikščiui ir priešingai.

1499 metų pabaigoje visa virtinė rytinio LDK paribio kunigaikščių pasiskelbė Maskvos valdiniais. Išdavystė? Dabar pasakytume: žinoma! Tačiau anuomet atsakymas ne visada būdavo toks aiškus, o išdaviko ir išdavystės samprata buvo nusakoma kur kas sudėtingiau.

Apie tai, kas LDK buvo laikoma išdavyste ir kaip ši samprata atsirado Lietuvos teisėje, „Lietuvos žinios“ kalbėjosi su istoriku Andrejumi Ryčkovu:

Dinastinė santuoka

– Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras tada buvo ką tik vedęs Maskvos kunigaikštytę Eleną. Atrodytų, kad tokia santuoka turėjo užtikrinti ilgalaikę taiką, bet visai netrukus kilo karas. Ar tai nebuvo laikoma sutarties laužymu, išdavyste?

– Vertinant šiuolaikiniu požiūriu mums atrodo, kad toks elgesys – sutarties laužymas arba išdavystė. Tačiau anuomet netiko toks supaprastintas vertinimas. Savotiškas „rusenantis“ karas vyko ilgą laiką, dar valdant Kazimierui, o po jo mirties buvo oficialiai paskelbtas. Po dvejus metus trukusios Maskvos karinės kampanijos 1494 metais pasirašyta taikos sutartis, kurios dalis buvo ir Aleksandro santuoka su Elena.

Neretai pamirštami skirtumai ir tarp to meto taikos bei paliaubų sutarčių. Taikos arba, kaip teigia rašytiniai šaltiniai, Amžinosios taikos sutartimi tarp valstybių būdavo susitariama, kurios pilys (šaltiniuose vadintos „gorod“) kuriai šaliai atitenka. Taip būdavo nustatoma valstybių „siena“, nors XVI amžiaus pradžioje dar niekas nebrėžė linijų žemėlapiuose.

Tačiau 1503 metais karas baigėsi paliaubų sutartimi, kuri numatė, jog karo veiksmai bus sustabdyti šešeriems metams. Paprastai toks laikotarpis būdavo skiriamas siekiant galutinai susitarti dėl taikos, būdavo siunčiami pasiuntiniai. Paliaubos nenumatydavo draugiškų santykių.

1494 metų taika buvo apibrėžtos LDK ir Maskvos įtakos sritys. Sudėtinga tiksliau apskaičiuoti, bet, įvairių istorikų vertinimu, LDK prarado maždaug ketvirtį teritorijos. Aleksandro ir Elenos santuoka šiame kontekste – simbolinis sutarties patvirtinimo veiksmas. Tikėtina, kad sudarius dinastinę santuoką LDK tikėjosi, jog santykiai su Maskva pagerės. Vis dėlto tokie lūkesčiai nepasitvirtino ir to nedera vadinti išdavyste. Tai būtų šiuolaikinio mąstymo primetimas anų laikų įvykiams.

XIX amžiuje kai kurie istorikai taip pat teigė, kad Ivanas III Eleną į LDK dvarą pasiuntė kaip šnipę, tačiau tokie svarstymai taip pat buvo padiktuoti vėlesnių laikų suvokimo ir mąstysenos.

Sudarant taiką būdavo duodama priesaika dedant ranką ant Evangelijos arba stačiatikių papročiu – bučiuojant kryžių. Taip būdavo prisiekiama, kad taikos bus laikomasi, o jos pažeidimas galėjo būti traktuojamas ne tik kaip tarpvalstybinio susitarimo sulaužymas, bet ir šventvagystė.

– Kodėl „amžinoji“ taika truko tik šešerius metus. Kokia situacija karo išvakarėse buvo pasienyje su Maskva?

– Aptariamuoju laikotarpiu Maskvos valstybė sparčiai stiprėjo, agresyvėjo. Ji buvo ką tik faktiškai išsivadavusi iš totorių valdžios. Ekspansines ambicijas neblogai iliustruoja Maskvos kunigaikščio ir Danijos sutartis, kurioje jis save vadina ciesoriumi (caru) – savarankišku valdovu. Be to, Maskva prieš LDK sudarė sąjungą su Krymo totoriais, kurie vėliau ilgus metus siaubė LDK žemes.

Nors karas su LDK dar nebuvo prasidėjęs, Maskvos kunigaikštis aiškiai leido suprasti, kad pretenduoja į Kijevą kaip rusų žemių centrą ir savo tėvoniją bei reikalauja, kad jį vadintų visos Rusios valdovu. 1493 metais Aleksandras pirmą kartą nusileido šiam reikalavimui. Pretekstu sulaužyti taiką su LDK buvo pasirinktas stačiatikių teisių gynimas. Juo naudotasi iki pat Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimų.

1494 metų sutartimi nustatyta, kad abiejų šalių tarnybiniai kunigaikščiai neturi teisės pakeisti valdovo, t. y. LDK valdiniai negali prisiekti ištikimybės Maskvos didžiajam kunigaikščiui ir priešingai. Nedideles valdas valdę Okos aukštupio kunigaikščiai tuo metu intensyviai konfliktavo tarpusavyje (su giminaičiais) ir kai kurių šeimų atstovai gana dažnai iš LDK pereidavo į Maskvos pavaldumą. Taip šeimyniniai konfliktai dėl tėvoninių valdų įgijo tarpvalstybinį kontekstą. Tarkime, Maskvos kunigaikščiui pavaldus bajoras, įveikęs savo brolį ir užvaldęs tėvoniją, šią valdą „nusitempė“ į Maskvos valstybę. Tačiau, pagal 1494 metų sutartį, jis negalėjo pretenduoti į šią valdą.

Čia galima pažymėti, kad egzistavo ne tik teisinė, bet ir „realioji“ reikalo pusė. Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia tolimose paribio kunigaikštijose buvo gana nominali. Rytiniuose pakraščiuose tebuvo pavieniai valdovo pareigūnai, neišplėtotas didžiojo kunigaikščio dvarų tinklas. Šiose teritorijose buvo beveik neįmanoma sukontroliuoti procesų.

LDK pribrendo poreikis griežčiau kontroliuoti paribio kunigaikščių „migraciją“, nes iki tol jie tai galėjo daryti palyginti laisvai – pateikę valdovui atsiprašymo raštą (paaiškinantį, kodėl prisiekia kitam valdovui) ir grąžindami valdovui iš jo gautas valdas. Tai atlikęs, kunigaikštis galėdavo persikelti į kitos valstybės teritoriją kartu su jam tarnaujančiais žmonėmis, savo kariauna.

XV amžiaus pabaigoje tokių „migrantų“ buvo daug, bet 1494 metų sutartis uždraudė tokį perbėginėjimą. Galima sakyti, kad ši sutartis (ne LDK įstatymas, o tarpvalstybinė) davė pradžią teisiniam išdavystės sampratos reglamentavimui Lietuvos valstybėje. 1494 metų sutartyje nustatyta, kad abiejų šalių tarnybiniai kunigaikščiai neturėjo teisės pakeisti valdovo.

Nuo tada bet koks ryšio su LDK valdovu nutraukimas tapo neteisėtas. Iki 1494 metų tokie žmonės vadinti perbėgėliais arba pabėgėliais, o sudarius šią sutartį netrukus juos jau pradėta vadinti išdavikais.

Išdavystės samprata pirmą sykį formalizuota 1508 metais po Mykolo Glinskio maišto ir įvardyta, kad išvykimas į priešo žemę buvo išdavystė. 1529 metų Pirmajame Lietuvos Statute ši samprata jau formalizuota ir išplėtota.

Tapo Maskvos vasalais

– Prieš 1500-ųjų karą ir per jį ištikimybę Maskvai prisiekė visa virtinė kunigaikščių. Kaip Ivanas III juos persiviliojo į savo pusę? Papirkinėjimu? Grasinimais?

– Šaltiniai nenurodo, kaip ir kodėl daugelis smulkiųjų kunigaikščių pakeitė valdovą. Ivanas III teikdavosi vien informuoti Aleksandrą apie tai, kad, tarkime, kokie nors Masalskiai tapo jo valdiniais. Žinome, kad kartais jie neturėdavo pasirinkimo. Pavyzdžiui, Maskvos kariuomenei įsiveržus į LDK teritoriją ir paėmus Dorogobužą ir Severų Naugardą, Trubeckiai buvo atkirsti nuo visos valstybės ir turėjo rinktis: prisiekti Ivanui III arba būti įkalintiems, ištremtiems.

Kai kurie bajorai išsikėlė iš savo tėvonijų į valstybės gilumą, kur didysis kunigaikštis jiems „išsimaitinti“ skirdavo valdas. Paprastai šie pabėgėliai gana kompaktiškai apsigyvendavo vienoje srityje. Reikia pabrėžti, kad šių giminių persikėlimas į krašto gilumą – labai svarbus dalykas, nes nors teritorija ir prarasta, žmonės liko, o tais laikais žmonės taip pat buvo didelis turtas.

Kai kurie pavyzdžiai kelia įtarimų, kad Ivanas III buvo iš anksto susitaręs su konkrečiais bajorais. Pavyzdžiui, 1499 metais Teodoras Šostakovas siuntė laišką Maskvos kunigaikščiui, tvirtindamas, kad Smolensko vyskupas rengėsi keisti tikėjimą ir perkrikštyti visus stačiatikius. Žinoma, jis prašė Maskvos pagalbos ir globos. Laiškas buvo privataus pobūdžio ir veikiausiai galėjo būti vienas iš daugelio panašių laiškų, siųstų tiek į Maskvą, tiek į LDK. Abiejose valstybėse veikė informatorių ir šalininkų tinklai, pranešinėjantys apie kariuomenės telkimąsi ir panašius dalykus. Pats T. Šostakovas anksčiau buvo patekęs į Maskvos nelaisvę, o kai buvo išleistas, į LDK atvyko, tikėtina, jau kaip Ivano III agentas.

Pasak LDK šaltinių, Maskva paribio kunigaikščiams siūlė daugiau valdų, be tų, kurias jie jau valdė kaip LDK vasalai. Tikėtina, kad taip iš tiesų buvo perviliota bent jau dalis jų.

– Kurie kunigaikščiai pirmi stojo į Maskvos pusę?

– 1499 metų pabaigoje kunigaikštis Simonas Bielskis, anksčiau už tarnybą gavęs valdų iš Aleksandro, persikėlė į Maskvos pusę. Tai – akivaizdus 1494 metų taikos sutarties pažeidimas. S. Bielskis taip pat deklaravo išeinantis su „savo“ valdomis. Aleksandro dvaras reagavo pareiškimu, kad S. Bielskis negali pretenduoti į jokias žemes, nes visos jo valdytos žemės buvo valdovo dovanotos, o apie kokias nors „Bielskio žemes“ niekas nėra girdėjęs.

S. Bielskio žemės buvo pačiame valstybės pakraštyje, daug arčiau Maskvos, tad paskelbus apie ištikimybę kitam valdovui jam nereikėjo niekur bėgti, nes jis galėjo užsitikrinti karinę Maskvos pagalbą.

Maskvos kunigaikštis pasiuntė į LDK pasiuntinius – Lietuvos valdovui įteiktas atsiprašymo raštas, kuriame S. Bielskis nurodė dvi savo poelgio priežastis. Pirma, jis pateko į Lietuvos valdovo nemalonę, nes nebebuvo kviečiamas į Ponų tarybos pasitarimus ir jam nebebuvo suteikiamos valdos. Antra, jis bijojo perkrikštijimo. Nežinome, ar pagrįstas buvo pirmas skundas, tačiau antras veikiausiai buvo propagandinio pobūdžio. Bet kuriuo atveju Maskvos didžiajam kunigaikščiui pakako vien stačiatikybės gynimo preteksto, ir prasidėjo naujas karas.

Be S. Bielskio, panašaus paminėjimo „nusipelnė“ ir Simonas Možaiskis bei Vasilijus Šemetičius. Du pastarieji kartu su savo kariaunomis aktyviai įsitraukė į karo veiksmus.

– Ar paribio kunigaikščių ir jų kariaunų bei pilių perėjimas į priešo pusę turėjo įtakos karo eigai?

– Sunku pasakyti. Negalėtume teigti, kad LDK valdovas ar jo aplinka turėjo konkrečių planų, kad, tarkime, kilus karui su Maskva, šios pilys ir kunigaikščiai privalėjo būti pirmoji gynybos linija. Apskritai, per visą XVI amžiaus pradžią matome, kad į valdovo dvarą nuolat plaukė skundai apie prastą daugelio (įskaitant Kijevo) įtvirtinimų būklę, patrankų, amunicijos trūkumą ir pan.

Maskvos kariuomenė įsiveržė į LDK teritoriją trimis būriais, apie kurių sudėtį daug žinome iš maskvėnų šaltinių. Pasak jų, paribio kunigaikščiai jau buvo įtraukti į kare dalyvavusių Maskvos valdinių sąrašus. Centrinės maskvėnų pajėgos užėmė Dorogobužą, o tradiciniu keliu (per Borisovą, Oršą ir Smolenską) iš valstybės gilumos atžygiavusios LDK pajėgos 1500 metų liepos 14 dieną buvo sutriuškintos Vedrošos mūšyje. Pralaimėjimas buvo katastrofiškas – į nelaisvę pateko didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis, dvaro maršalka Grigalius Astikas ir daugelis kitų aukšto rango kilmingųjų.

Dar iki to buvo užimtos dvi svarbios tvirtovės – Severų Naugardas ir Starodubas. Tikėtina, kad dėl jų pasidavimo buvo susitarta iš anksto. LDK prarado didelę teritoriją, nors 1503 metų paliaubomis ji dar nebuvo pripažinta Maskvai. Tai teko padaryti 1522 metų taikos sutartimi.

– Ar 1503 metų paliaubomis LDK pripažino paribio kunigaikščių perbėgimą į Maskvos pusę?

– Ne, LDK laikėsi tos pačios pozicijos, kad tai padaryti jiems draudė 1494 metų sutartis. Taip pat buvo tvirtinama, kad visos jų žemės buvo suteiktos valdovo ir į jokias valdas jie negalėjo pretenduoti. Derybose su Maskva prisiminta, kad kai kurie perbėgėlių giminės į LDK iš Maskvos valstybės perbėgo dar XV amžiuje, apeliuota, jog jie taip padarė jau dukart, tad veikiausiai taip darys ir toliau. Beje, per M. Glinskio maištą V. Šemetičius iš tiesų mėgino užmegzti kontaktus ir derėtis dėl grįžimo į LDK. Vis dėlto, skirtingai nei LDK, Maskvos valstybė ilgai neketino kęsti paribio kunigaikščių „autonomijos“.

Atsigręžus į Vakarus

– Ar išdavystės teisinio reglamentavimo imtasi iškart po karo?

– Ne, procesas vyko pamažu. Pirmiausia siekta nustatyti LDK likusių perbėgėlio šeimos narių statusą. Perbėgę bajorai išdavikais įvardijami 1508 metais. Klausimas, ar, pavyzdžiui, Maskvos valdovas apskritai suprato, ką skelbė Lietuva. Iki XVI amžiaus vidurio Maskvos valstybėje nebuvo politinės išdavystės sampratos – tik bažnytinė, tapatinta su šventvagyste.

– Iki tol „nebuvo“ išdavikų?

– Ikikrikščioniškoje Lietuvoje ši samprata buvo labai išplaukusi. Tam tikra prasme kiekvienas naujas valdovas valstybę kurdavo iš naujo, aplink save burdamas žmones, kurie ilgainiui save ėmė identifikuoti kaip valstybę ir visuomenę. Atitinkamai pagal šios žmonių grupės tradicijas ir kultūrą būdavo sprendžiama, kas laikytina nusikaltimu.

Bajoro santykis su valdovu buvo asmeninis, prisiekus valdovui ištikimybę, renkant jam mokesčius, dalyvaujant pasitarimuose, kartu einant į karą. Kai valdovas mirdavo, toks ryšys būdavo iš naujo kuriamas – prisiekiama naujajam valdovui. Ilgainiui formavosi sampratų, kaip valdinys galėjo nusikalsti valdovui ir „prarasti su juo ryšį“, sistema. Išdavyste, matyt, galėtume pavadinti būtent šį ryšio su valdovu nutraukimą, tačiau toks veiksmas turėjo būti iš tiesų išskirtinis.

Po krikšto iš bažnytinės ir romėnų teisės pradėjo formuotis nauja samprata – nusikaltimas valstybei buvo labai aiškiai reglamentuotas. Rusėniškose LDK žemėse iki tol vyravo bizantiška bažnytinė teisės sistema, tačiau ji niekada ir nesipynė su kasdiene teise. Tuo skyrėmės nuo Vakarų Europos, kur bažnytinė ir romėnų teisė nuolat pynėsi su papročiais, reguliavo kasdienius dalykus.

Taigi, atsigręžus į Vakarus, susidarė palankios sąlygos tolesniam teisės plėtojimui. Tuo pat metu, valdant Vytautui, valstybės „įgijo kūną“ – Vytautas įkūrė institucinį dvarą, kurį valdovui mirus perėmė kitas valdovas. Tuo pat metu kurtas valstybės pareigūnų tinklas.

Bajorai tapo atsakingi ne tiesiogiai valdovui, o jo institucijai. Vis dėlto LDK asmeninis lojalumo ryšys išsilaikė per visą senosios Lietuvos valstybės raidą. Pamažu imta suvokti ir tai, koks nusikaltimas traktuojamas kaip išdavystė, nors aiškios sampratos tada dar nebuvo.

– Taigi, kaip turėdavo nusikalsti bajoras, kad užsitrauktų valdovo nemalonę?

– Imkime paties Vytauto pavyzdį: jis du kartus pabėgo pas kryžiuočius ir prisiekė jiems. Ar jis buvo išdavikas? Valdovui nusikaltusius žmones veikiau laikytume tiesiog jo varžovais, ne draugais. Iš principo toks žmogus būdavo prilyginamas bet kuriam kitam priešui. Lietuviškos pagonybės tyrimai rodo, kad mąstyme buvo įsitvirtinusi atskirtis tarp „juoda“ ir „balta“. Matyt, tai atsispindėjo ir pavaldinio bei valdovo santykiuose.

XIV amžiaus pabaigoje-XV amžiaus viduryje pradėjo formuotis aiškesnės žaidimo taisyklės. Valdovo varžovus pradėta traktuoti kaip išdavikus: jų laukė mirties bausmė, o šeimų nariai nebegalėdavo paveldėti jų turto. Tačiau bausmė nusikaltusiajam tiesiogiai priklausė nuo valdovo valios. Jis galėjo ir bausti mirtimi, ir pasigailėti.

Egzistavo socialinis „valdovo pykčio“ vaizdinys, užfiksuotas ir rašytiniuose šaltiniuose. Štai Aleksandro rašte teigiama, kad valdovas „nebepyksta“ ant valdinio. XVI amžiaus pirmos pusės Ponų tarybos raštuose užfiksuoti tokie prašymai valdovui, kaip reikalavimas „rūsčiai įsakyti“ bajorams rinktis, nes kitaip jie esą neklauso. Ką reiškia „rūsčiai“, šiandien negalime pasakyti.

XV amžiaus viduryje-XVI amžiaus pirmąjį dešimtmetį išdavystės samprata transformavosi iš paprotinės į teisinę. Galime išskirti tris sudedamąsias dalis: neteisėtą ryšio tarp kunigaikščio ir jo valdinių nutraukimą (pavyzdžiui, vaidijimasis su valdovu ir nepaklusimas jam); pasikėsinimą į valdovo gyvybę; pabėgimą į priešo žemę (priimtas 1508 metais ir padiktuotas M. Glinskio maišto).

Išdavystės reglamentavimas

– Šis maištas buvo toks svarbus, kad po jo išdavikai jau nurodomi įstatyme?

– Tai – ankstyviausias žinomas išdavystės dokumentavimas. M. Glinskio maište dalyvavo daugiau kaip 50 aukšto rango kilmingųjų: jo broliai, giminės nariai ir kiti bajorai. Kai kurie išsikėlė į Maskvą, bet LDK liko jų giminės, turėję pretenzijų į išdavikų valdas. Pirmiausia, nustatyta, kad perbėgėliai – išdavikai, o antra, imta reglamentuoti jų artimųjų padėtį. Pavyzdžiui, jei valda buvo padalyta trims broliams, valdovo naudai konfiskuota tik išdaviku tapusio brolio valda.

Beje, 1508 metų įsakas buvo paskelbtas laikinu ir turėjo galioti dvejus metus, kol bus išspręsti visi nesutarimai. Tačiau ilgainiui juo imta visur vadovautis. Pirmajame Statute išdavystei buvo skirti šeši punktai, iliustruojantys ne tik jos tikslų teisinį reglamentą, bet ir tai, kad anksčiau dominavusią valdovo valią taip pat ėmė siaurinti įstatymas. Be kita ko, dokumente buvo numatyta išdaviko artimiesiems suteikti galimybę apginti save ir išsaugoti šeimos turtą.

Išdavyste, be anksčiau jau įvardyto pabėgimo į priešo žemę, buvo laikomas valdovo raštų ir antspaudų klastojimas bei pasikėsinimas į valdovo pareigūnų, pasiuntinių gyvybę. Taigi, XVI amžiaus viduryje transformacija baigėsi ir samprata, anksčiau abstrakčiai sieta su valdovo asmeniu bei jo gyvybe, buvo teisiškai reglamentuota jau kaip pasikėsinimas į valstybės instituciją.

– Perbėgėlių pasitaikydavo visais amžiais. Ar po teisinio išaiškinimo jų sumažėjo? O gal priešingai – padaugėjo?

– To neįmanoma suskaičiuoti. Pavyzdžiui, dažnai pavykdavo išvengti bausmės už klastojimą: bajorai išsisukdavo, suversdami kaltę jiems tarnavusiems ir dokumentus rašiusiems žmonėms. Taip pat galiojo principas, kad ponas neatsako už pavaldinio nusikaltimus, įskaitant ir išdavystę.

1494 metų sutartimi nustatyta, kad abiejų šalių tarnybiniai kunigaikščiai neturi teisės keisti valdovo, t. y. LDK valdiniai negali prisiekti ištikimybės Maskvos didžiajam kunigaikščiui ir priešingai. Aleksandro ir Elenos santuoka tapo simboliniu sutarties patvirtinimo veiksmu.

Vadinamasis garbės praradimas tokiais atvejais buvo įmanomas, tačiau bajorija visomis išgalėmis stengėsi to išvengti. Pavyzdžiui, 1513–1514 metų kontekste, kai buvo prarastas Smolenskas, Mstislavlio kunigaikštis pasidavė Maskvos kariuomenei ir pripažino jos valdžią. Tačiau po lietuvių pergalės Oršos mūšyje priesaikos Maskvai jis atsisakė, o valdovas jam suteikė dokumentą, kuriuo patvirtino, kad kunigaikščio ir jo palikuonių garbė nesuteršta.

Apskritai, perbėgimus į priešo stovyklą, matyt, dažniausiai lėmė aplinkybės. Vadinamoji lietuvių frakcija egzistavo prie Maskvos valdovo dvaro, o Lietuvos valdovo aplinkoje grupavosi maskvėnų būrys. Beje, galbūt papirkimu ir apeliacijomis į stačiatikių tikėjimą Maskva sugebėjo persivilioti daugiau žmonių.

Algirdas – rytinės imperijos kūrėjas

2016-09-12 "Lietuvos žinios"

Di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis Al­gir­das, kur­da­mas sa­vo im­pe­ri­ją ru­sė­nų že­mė­se, pa­de­mons­tra­vo įžval­gaus po­li­ti­ko ir su­ma­naus kar­ve­džio sa­vy­bes. Vie­na ver­tus, jis sis­te­min­gai įtvir­ti­no sa­vo val­džią da­lin­da­mas vie­ti­nin­kų pos­tus sa­vo gau­siems šei­mi­nykš­čiams. Ki­ta ver­tus, jis ne ma­žiau sėk­min­gai įžvelg­da­vo ga­li­my­bes, ka­da kar­du ga­li­ma pa­siek­ti dau­giau nei ve­dy­bo­mis.

Pa­sak is­to­ri­ko dr. And­re­jaus Ryč­ko­vo, Al­gir­dui ne­rei­kė­jo to­li ieš­ko­ti pa­ti­ki­mų žmo­nių, ku­riems bū­tų pa­ves­ta val­dy­ti prie LDK pri­jung­tas ru­sė­nų že­mes – val­do­vo šei­ma bu­vo pa­kan­ka­mai gau­si, kad užim­tų svar­biau­sias po­zi­ci­jos ir Al­gir­dui ne­rei­kė­tų per­ne­lyg ne­ri­mau­ti dėl vie­nos ar ki­tos ku­ni­gaikš­ti­jos lo­ja­lu­mo. Kaip ir jo tė­vas Ge­di­mi­nas, Al­gir­das ak­ty­viai iš­nau­do­jo ve­dy­bi­nę dip­lo­ma­ti­ją plės­ti sa­vo val­das. Ta­čiau įžvel­gęs pa­lan­kią si­tua­ci­ją, an­tai su­iru­tę Auk­so Or­do­je, jis taip pat sėk­min­gai tvir­ti­no sa­vo val­džią ir kar­du.

– Ku­ris Al­gir­do ta­len­tas bu­vo ryš­kes­nis: kar­ve­džio, ar po­li­ti­ko ir dip­lo­ma­to?

– Al­gir­das ki­lo iš Ge­di­mi­no šei­mos ir, kaip ir tė­vas, pa­si­žy­mė­jo tiek po­li­ti­ko­je, plės­da­mas sa­vo val­das su­tar­ti­mis ir ve­dy­bo­mis, tiek ir ka­ry­bo­je. Kaip ir Ge­di­mi­nas, jis taip pat bu­vo ga­bus kar­ve­dys. Pats tu­rė­jo di­de­lę šei­mą, iš dvie­jų san­tuo­kų jis su­si­lau­kė apie 20 vai­kų – ti­krai įspū­din­gas skai­čius.

Vi­sai pla­čiai jo šei­my­nai, kaip ir ar­ti­miems jo rė­mė­jams, rei­kė­jo iš­ko­vo­ti „vie­tą po sau­le“ ir tam ti­ko pa­čios įvai­riau­sios prie­mo­nės. Tar­ki­me, Vi­tebs­ko ku­ni­gaikš­ti­ją Al­gir­das ga­vo tai­kiai, po ve­dy­bų su Vit­bes­ko ku­ni­gaikš­čio du­kra.

Al­gir­das la­bai sėk­min­gai iš­nau­do­jo sa­vo šei­mos gau­su­mą, skir­da­mas sa­vo vai­kus val­dy­ti da­li­nes ku­ni­gaikš­ti­jas. Šiuo at­žvil­giu jo si­tua­ci­ja bu­vo pa­lan­kes­nė nei, tar­ki­me, Vy­tau­to, ku­ris ku­ni­gakš­ti­joms val­dy­ti tu­rė­jo ras­ti pa­ti­ki­mų bend­ra­žy­gių, drau­gų. Al­gir­das ga­lė­jo pa­sik­liau­ti sa­vo šei­mos na­riais.

Be to, kal­ba­me apie di­de­les te­ri­to­ri­jas, ku­rio­se bu­vo ne­daug gy­ven­to­jų. Al­gir­do šei­mos po­li­ti­ka šiuo at­žvil­giu bu­vo efek­ty­ves­nė nei gro­bia­mų­jų žy­gių ren­gi­mas. Al­gir­das, ma­tyt, ge­rai iš­mo­kęs sa­vo tė­vo val­dy­mo me­no, taip pat sis­te­min­gai įtvir­ti­no sa­vo val­džią ry­ti­nė­se že­mė­se. Jis su­kū­rė tvir­tą po­li­ti­nę sis­te­mą, pa­grįs­tą gi­mi­nys­tės ry­šiais.

– Vis­gi be ka­ro tais lai­kais ne­ga­lė­jai ap­siei­ti. Ir Al­gir­dui taip pat te­ko ne kar­tą grieb­tis kar­do po­li­ti­kos.

– Įdo­mų da­ly­ką apie Al­gir­do lai­kų ka­ry­bą (Mė­ly­nų­jų van­de­nų mū­šis, žy­giai prieš Mask­vą ir kt.) ran­da­me Ro­go­žos me­traš­ty­je, ku­ria­me vi­si šie ka­ro žy­giai api­bū­di­na­mi ter­mi­nu „li­tovš­či­na“. Ga­li­me pa­ste­bė­ti, kad ru­sė­nų me­traš­čiai pa­na­šiai įvar­di­no ir mon­go­lų to­to­rių antp­lū­džio epo­chą – jų už­ka­ria­vi­mai bu­vu­sios Ki­je­vo Ru­sios te­ri­to­ri­jo­je va­din­ti „ta­tarš­či­na“. Al­gir­do žy­giams ru­sė­nų že­mė­se api­bū­din­ti me­traš­ti­nin­kai pa­si­rin­ko tą pa­tį apib­rė­ži­mą, ku­rį tai­kė to­to­riams.

Kuo už­siė­mė Al­gir­do ka­riau­na jos žy­giuo­se? Siau­bė te­ri­to­ri­ją, ėmė duo­kles.

– La­biau­siai ži­no­mi Al­gir­do žy­giai į Mask­vą, kuo­met po tri­jų ap­gul­čių ji taip ir ne­bu­vo pa­im­ta. Ar Al­gir­das ne­įs­ten­gė pa­im­ti Mask­vos, ar pats jo žy­gių tiks­las bu­vo ki­toks?

– Al­gir­do ka­rų su Mask­va pa­grin­das bu­vo par­ama jo svai­niui Tve­rės ku­ni­gaikš­čiui My­ko­lui. Ar ti­krai Al­gir­das sie­kė ga­lu­ti­nės Tve­rės per­ga­lės prieš Mask­vą? Su­nku pa­sa­ky­ti. Is­to­riog­ra­fi­jo­je yra nuo­mo­nių, kad jis ne­sie­kė Mask­vos su­nai­ki­ni­mo ir vi­siš­ko Tve­rės įsi­ga­lė­ji­mo to­se že­mė­se. To­dėl su­nku pa­sa­ky­ti, ko jis sie­kė ap­gul­da­mas Mask­vą: pa­lan­kes­nių po­zi­ci­jų de­ry­boms, ar ko­kio nors ki­to tiks­lo.

Čia ga­li­me dar kar­tą pri­si­min­ti Al­gir­do po­li­ti­ko ge­bė­ji­mus. Jis ge­rai iš­ma­nė, ka­da ga­lė­jo pa­si­nau­do­ti jam pa­lan­kia po­li­ti­ne si­tua­ci­ja. Ka­ro žy­gius į ru­sė­nų že­mes jis ėmė reng­ti tuo me­tu, kai Auk­so Or­do­je tvy­ro­jo su­iru­tė, vy­ko tar­pu­sa­vio rie­te­nos.

– „Sun­kia­ja­me“ va­ka­ri­nia­me LDK fron­te tuo me­tu vy­ko itin spar­tus lie­tu­vių ka­ry­bos to­bu­lė­ji­mas, vy­ko nuo­la­ti­nis in­ten­sy­vus nau­jo­vių pe­rė­mi­mo pro­ce­sas. Ar tas pats vy­ko ir Ry­tuo­se?

– Ry­tuo­se yra daug aš­tres­nė šal­ti­nių prob­le­ma. Kry­žiuo­čių vals­ty­bė bu­vo va­ka­rie­tiš­ka, tu­rė­jo la­bai iš­vys­ty­tą raš­ti­ją, ku­ri ir lei­do mums dau­giau su­ži­no­ti apie lie­tu­vių ka­ry­bą ta­me re­gio­ne. Ru­sė­nų šal­ti­niai tiek in­for­ma­ci­jos ne­su­tei­kia ir ne­lei­džia aiš­kiai sa­ky­ti, ar lie­tu­viai Ry­tuo­se pe­rė­mė ru­sė­niš­kas, o gal mon­go­liš­kas ka­ry­bos tra­di­ci­jas.

Ga­li­ma bū­tų spė­ti, kad tam ti­kra in­teg­ra­ci­ja ar pri­si­tai­ky­mas vy­ko, nes di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio žy­giuo­se da­ly­va­vo ru­sė­nų že­mių ka­riau­nos ir jas ve­dan­tys ku­ni­gaikš­čiai. Taip pat su­nku pa­sa­ky­ti, ko­kią da­lį ka­riuo­me­nės tuo­se žy­giuo­se su­da­ry­da­vo bū­tent ru­sė­nai. Grei­čiau­siai tai pri­klau­sy­da­vo nuo žy­gio tiks­lo, jo po­bū­džio ir pa­si­rink­to marš­ru­to.

Ži­no­me, kad gy­ny­bi­niuo­se žy­giuo­se, kai rei­kė­da­vo vy­ti prieš­ą, da­ly­vau­da­vo vi­sa už­pul­ta že­mė, kiek­vie­nas lais­vas žmo­gus. Puo­la­muo­siuo­se žy­giuo­se kliau­ta­si ma­žes­nė­mis, bet efek­ty­ves­nė­mis pa­jė­go­mis.

– Ką ži­no­me apie Al­gir­do ka­rių gink­luo­tę?

– Tuo lai­ko­tar­piu tech­no­lo­gi­nės nau­jo­vės įsi­sa­vin­tos spar­čiai. At­siž­vel­giant į tai, kad vi­suo­me­nė bu­vo jau iš­sis­luoks­nia­vu­si, ga­li­me ga­na drą­siai teig­ti, jog aukš­čiau­sią sta­tu­są tu­rė­ję žmo­nės ga­lė­jo sau leis­ti ge­riau­sią to me­to gink­luo­tę.

At­siž­vel­giant į re­gio­no ka­ry­bos są­ly­gas, pa­vyz­džiui, di­de­li at­stu­mai, ga­li­ma teig­ti, kad do­mi­na­vo leng­vo­ji rai­ti­ja. Su­nku įsi­vaiz­duo­ti, kad vie­ti­nė ka­ry­bos tra­di­ci­ja ir už­si­mez­gęs kon­tak­tas su to­to­riais ne­tu­rė­jo įta­kos bend­ram ka­riau­nos vaiz­dui. Be to, ne­pa­mirš­ki­me, kad su­nkūs šar­vai ir ge­riau­si gink­lai bu­vo di­džiu­lė pra­ban­ga. Reiš­kia, tiek Ry­tuo­se, tiek Va­ka­ruo­se juos ga­lė­jo sau leis­ti tik aukš­čiau­sio sta­tu­so ka­riai.

– Kaip Al­gir­das įvei­kė mon­go­lus Mė­ly­nų­jų van­de­nų mū­šy­je? Juk ši iš Ry­tų at­ėju­si ka­ri­nė ga­ly­bė iki tol bu­vo lai­ko­ma ne­įvei­kia­ma?

– Ti­krai ži­no­me tiek, kad Al­gir­do ka­riuo­me­nė 1362 me­tais nu­siau­bė Mė­ly­nų­jų van­de­nų apy­lin­kes. Apie pa­tį mū­šį mi­ni­ma „Pa­sa­ko­ji­me apie Po­do­lę“, ku­ris su­kur­tas ke­liais de­šimt­me­čiais vė­liau. Tuo me­tu, kai dėl Po­do­lės var­žė­si LDK ir Len­ki­ja ir LDK rei­kė­jo pa­grįs­ti Po­do­lės val­dy­mo tei­sė­tu­mą.

Pa­sa­ko­ji­mas pra­si­de­da kaip tik nuo to, kaip Al­gir­das su­mu­šė tas že­mes lyg sa­vo tė­vo­ni­jas val­džiu­sius to­to­rių di­di­kus. Po šios per­ga­lės jis „vi­sos Lie­tu­vos“ var­du at­siun­tė ten val­dy­ti ka­ri­jo­tai­čius.

Ob­jek­ty­viai ver­tin­ti šio me­traš­ti­nio šal­ti­nio in­for­ma­ci­ją yra su­dė­tin­ga. Kad ir dėl to, jog ja­me su­ra­šy­ta žo­di­nės ar­ba pa­sa­ko­ja­mo­sios tra­di­ci­jos bū­du per­teik­tos ži­nios apie se­niai vy­ku­sius įvy­kius.