Kleptokratinių režimų ginklas – korupcijos eksportas

2016-09-19 "Lietuvos žinios"

Ko­kį po­vei­kį de­mo­kra­ti­nėms vals­ty­bėms ga­li da­ry­ti klep­to­kra­ti­nių re­ži­mų val­do­mos ša­lys? Va­rian­tų įvai­ro­vė ga­li nu­ste­bin­ti. Pa­si­rink­da­mos ko­rup­ci­ją kaip po­vei­kio prie­mo­nę ir po­li­ti­nį gink­lą, jos ga­li skleis­ti sa­vo įta­ką de­mo­kra­ti­nė­je vals­ty­bė­je, pra­de­dant pa­sta­ro­sios vers­lu ir bai­giant vi­daus bei už­sie­nio po­li­ti­kos kon­tro­le.

Apie tai, kad ko­rup­ci­ja ga­li bū­ti ne tik tei­sė­sau­gos, bet ir na­cio­na­li­nio sau­gu­mo prob­le­ma „Lie­tu­vos ži­nios“ kal­ba­si su politologu Vy­čiu Jur­ko­niu.

Va­gių valdžia

– Klep­to­kra­ti­ja – la­bai bai­sus ter­mi­nas, api­bū­di­nan­tis aukš­čiau­sią ko­rup­ci­jos for­mą, tai „va­gių val­džia“. Kur yra ri­ba, kai nu­sto­ja­me nau­do­ti įpras­tą au­siai žo­dį ko­rup­ci­ja ir im­ame sa­ky­ti – klep­to­kra­ti­ja?

– Klep­to­kra­ti­ja at­si­ran­da tuo­met, kai ko­rup­ci­ja virs­ta sis­te­ma. Kal­bė­da­mi apie ko­rup­ci­ją, tu­ri­me ome­ny­je in­di­vi­dus, ku­rie sie­kia ne­tei­sė­tai pra­tur­tė­ti ar sa­va­nau­diš­kai pa­si­nau­do­ti spra­go­mis sis­te­mo­je. Klep­to­kra­ti­ja at­si­ran­da tuo­met, kai ko­rup­ci­ja tam­pa sis­te­ma, vei­ki­mo ir mąs­ty­mo pa­grin­du. Kai ji tam­pa tai­syk­le, o ne iš­im­ti­mi, su ku­ria ko­vo­ja­ma.

Pa­sau­lio is­to­ri­jo­je ži­no­me ne vie­ną to­kį pa­vyz­dį. Šian­dien ga­li­me įvar­din­ti Ru­si­ją ir Krem­lių – mums geog­ra­fiš­kai ar­ti­miau­sią ir di­džiau­sią grės­mę ke­lian­tį at­ve­jį. Tai pa­vyz­dys, kai ko­rup­ci­ja pers­mel­kia vi­sus lyg­me­nis: nuo val­džios ins­ti­tu­ci­jų iki vers­lo ir pa­čių pi­lie­čių. Kuo­met ki­to­kios sis­te­mos nie­kas net ne­įsi­vaiz­duo­ja, o ša­lies val­džia yra ab­so­liu­čiai ne­ats­kai­tin­ga. Tai „i­dea­lus“ ko­rup­ci­nės sis­te­mos kok­tei­lio va­rian­tas, kuo­met aukš­čiau­sio lyg­mens ko­rup­ci­ja de­ri­na­ma su rep­re­si­niu val­džios apa­ra­tu.

– Ru­si­jos pa­vyz­dys ne­nus­te­bi­no. To­kių vals­ty­bių pa­sau­ly­je yra ir dau­giau. Ar ga­li­me pa­mi­nė­ti dau­giau pa­vyz­džių mū­sų re­gio­ne?

– Ar­ti klep­to­kra­ti­jos ri­bos yra Azer­bai­dža­nas: ma­to­me gar­sią­ją „i­krų dip­lo­ma­ti­ją“, val­džios at­skai­to­my­bės šio­je ša­ly­je taip pat nė­ra.

Mol­do­vo­je ir Ukrai­no­je ste­bi­me lū­žio lai­ko­tar­pį, par­ody­sian­tį, ar šios ša­lys pa­da­rys pa­žan­gą, ar vi­są šių vals­ty­bių sis­te­mą apims ko­rup­ci­ja ir jos taip pat taps klep­to­kra­ti­niais re­ži­mais. Šiuo me­tu ko­rup­ci­jos šio­se vals­ty­bė­se yra ti­krai daug ir vi­suo­se lyg­me­ny­se. Vis­gi ten taip pat ma­to­me ir pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės pa­sip­rie­ši­ni­mą vi­siš­kam ko­rup­ci­jos įsi­ga­lė­ji­mui. Šis pa­sip­rie­ši­ni­mas ne vi­sa­da yra sėk­min­gas, bet svar­bu, kad jis vis dar ma­to­mas.

Tuo me­tu Bal­ta­ru­si­jos si­tua­ci­ja yra iš­skir­ti­nė dėl to, kad nors ten ir ma­to­me klep­to­kra­ti­jos ap­raiš­kų, su­nku jas apib­rėž­ti kon­kre­čiau, nes Bal­ta­ru­si­jos va­do­vas yra pra­ktiš­kai „su­si­lie­jęs“ su vals­ty­be. Pri­va­tus sek­to­rius Bal­ta­ru­si­jo­je yra la­bai men­kas, pri­va­ti­za­ci­jos pro­ce­sai nuo­lat vil­ki­na­mi, at­sva­rų sis­te­mos nė­ra, par­la­men­tas nie­ko ne­spren­džia, o vi­są ša­lies gy­ven­se­ną dik­tuo­ja tik aukš­čiau­sia val­džia.

Trūks­ta po­li­ti­nės valios

– Lie­tu­vos, kaip ir ki­tų Bal­ti­jos ša­lių, ko­rup­ci­jos in­dek­sas yra ti­krai ne pra­sčiau­sias re­gio­ne, bet vos ne kas an­trą gir­di­me nuo­lat kal­bant apie tai, kad val­džio­je va­gys. Kiek ga­jus mū­sų vi­suo­me­nė­je nu­si­tei­ki­mas, jog ko­rup­ci­ja yra kaž­kas kas­die­niš­ko ir ne­iš­ven­gia­mo?

– Ten­ka kal­bė­ti apie ke­le­to veiks­nių kom­bi­na­ci­ją. Vis dar tę­sia­si so­vie­ti­nis šlei­fas, kuo­met ne­pa­si­ti­ki­ma vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jo­mis, ga­jus su­pra­ti­mas, kad vals­ty­bė mums vis­ką tu­ri duo­ti, o bet ko­kios prob­le­mos spren­džia­mos per pa­žin­tis. Ma­nau, kad so­viet­me­čio pa­sek­mės šiuo at­žvil­giu vis dar jun­ta­mos. Be to, ko­rup­ci­ja ir da­bar yra rim­tas fak­to­rius, tem­pian­tis že­myn mū­sų bend­rą de­mo­kra­ti­jos ro­dik­lį. Esa­me pa­sie­kę ge­rų re­zul­ta­tų to­kio­se sri­ty­se kaip rin­ki­mų ir ži­niask­lai­dos lais­vė, pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės for­ma­vi­mas, ta­čiau ko­rup­ci­jos ro­dik­lis ken­kia mū­sų de­mo­kra­ti­jai aps­kri­tai.

Vis ma­to­me to­kius reiš­ki­nius, kaip „Vi­jū­nė­lės“ skan­da­las ar­ba is­to­ri­ja su li­be­ra­lais. Va­di­na­si ko­rup­ci­jos veiks­nys yra ga­jus, ne­prik­lau­so­mai nuo to apie ko­kias po­li­ti­nes jė­gas kal­bė­tu­me.

– Skan­da­lai yra ne­ma­lo­nus reiš­ki­nys, bet mes apie juos bent jau iš­girs­ta­me.Tai juk tei­gia­mas da­ly­kas?

– Ži­no­ma, nes ko­rup­ci­ja la­biau­siai tarps­ta ten, kur nė­ra skaid­ru­mo ir vie­šu­mo. Tai, kad to­kie at­ve­jai tam­pa vie­ši yra skaus­min­gas, bet tei­gia­mas pro­ce­sas, ug­dan­tis skaid­ru­mą ir prob­le­mos mas­to su­vo­ki­mą.

Bet ku­ris toks į vie­šu­mą iš­ki­lęs at­ve­jis yra pers­pė­ji­mas ki­tiems po­li­ti­kams ir vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­joms. Ki­ta ver­tus, šie skan­da­lai ma­ži­na vi­suo­me­nės pa­si­ti­kė­ji­mą po­li­ti­nė­mis jė­go­mis ir ska­ti­na to­kius šū­kius, kaip „vi­si jie va­gys“, o to­kias mū­sų vi­di­nes bė­das sie­kia iš­nau­do­ti ir ki­tos vals­ty­bės.

Šiuo at­ve­ju svar­biau­sia, kad at­si­ras­tų sis­te­mi­nis po­žiū­ris į ko­rup­ci­jos nai­ki­ni­mą, ku­ris pa­keis­tų da­bar ga­jų nu­sis­ta­ty­mą, kad svar­biau­sia ap­gin­ti sa­vo par­ti­ją ir kas­kart vis „su­kai­šio­ti ga­lus“. Tuo pa­čiu me­tu di­džiau­sią grės­mę ke­lia tai, kad vi­suo­me­nė ga­li ga­lu­ti­nai nu­si­vil­ti vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jo­mis ir da­bar ste­bi­mus ko­rup­ci­jos skan­da­lus ims ver­tin­ti ne kaip ko­vą su ko­rup­ci­ja, o iš­skir­ti­nai kaip po­li­ti­nių jė­gų tar­pu­sa­vio ba­ta­li­jas, už­siun­dant tei­sė­sau­gą tai ant vie­nų, tai ant ki­tų.

– Apie ne­skaid­rius dar­be­lius mes vis gir­di­me, tai tie­sa. Ta­čiau ka­da pa­sku­ti­nį sy­kį gir­dė­jo­me, kad kas nors iš tie­sų pa­tir­tų tei­si­nes pa­sek­mes? Su­nko­ka pri­si­min­ti, ka­da te­ko gir­dė­ti apie nu­teis­tus po­li­ti­kus. Ar tai reiš­kia, kad apie ko­vą su ko­rup­ci­ja yra tik gar­siai kal­ba­ma, o iš tie­sų ji tik im­ituo­ja­ma?

– Kiek­vie­na nau­ja val­džia dek­la­ruo­ja, kad ko­va su ko­rup­ci­ja yra vie­nas svar­biau­sių už­da­vi­nių. Tu­ri­me su ko­rup­ci­ja vie­naip ar ki­taip ko­vo­jan­čias ins­ti­tu­ci­ja, ta­čiau mums trūks­ta po­li­ti­nės va­lios. To­kio įvai­rių po­li­ti­nių jė­gų su­ta­ri­mo, koks bu­vo pa­siek­tas dėl na­rys­tės NA­TO, ar­ba vi­sai ne­se­niai – dėl gy­ny­bos stip­ri­ni­mo. Įvai­rios po­li­ti­nės jė­gos tu­ri kar­tu im­tis ko­vos su ko­rup­ci­ja.

Ma­nau, kad tai nė­ra itin su­nkiai įgy­ven­di­na­mas da­ly­kas. Vi­sos po­li­ti­nės jė­gos ga­lė­tų su­tar­ti dėl bū­ti­ny­bės iš­vie­šin­ti ne­kil­no­ja­mo tur­to re­gis­trus, įmo­nių re­gis­trus... Kiek­vie­nas ga­lė­tų ma­ty­ti, kiek tū­las pi­lie­tis ir jo žmo­na tu­ri ne­kil­no­ja­mo tur­to ar vers­lų. Ne­be­kil­tų klau­si­mų dėl po­li­ti­kų dek­la­ra­ci­jų pa­ti­ki­mu­mo. Bū­tų iš­kart pa­siek­ta pa­žan­ga. To tu­ri rei­ka­lau­ti kiek­vie­nas rin­kė­jas.

Grės­mė na­cio­na­li­niam saugumui

– Esa­te ne kar­tą kal­bė­jęs apie tai, kad Ru­si­ja nau­do­ja ko­rup­ci­ją, kaip gink­lą prieš mū­sų vals­ty­bę. Pa­čiu reiš­ki­niu ne­ten­ka abe­jo­ti, ta­čiau kiek ši grės­mė yra rim­ta?

– Pa­žvel­ki­me į ki­tas re­gio­no vals­ty­bes. Pa­vyz­džiui, Mol­do­vo­je jau įsit­vir­ti­no pi­ni­gų plo­vi­mo ma­ši­nos są­vo­ka. Tie­sio­giai mums ši grės­mė nė­ra to­kia rim­ta, ta­čiau pri­si­min­ki­me, kad Mol­do­vo­je ki­lu­sia­me skan­da­le dėl iš­plau­tų mi­li­jar­dų fi­gū­ra­vo lie­tu­vių pa­var­dės, Lat­vi­jos ban­kų pa­va­di­ni­mai. Į vie­šu­mą bu­vo iš­ki­lu­si in­for­ma­ci­ją apie tai, kad ir „Mag­nic­kio by­lo­je“ fi­gū­ra­vę pi­ni­gai bu­vo plau­na­mi per Lie­tu­vą. Ar tai ke­lia grės­mę vi­sai mū­sų po­li­ti­nei sis­te­mai? Į tai tu­rė­tų at­sa­ky­ti ati­tin­ka­mos ži­ny­bos.

– O kaip tie po­li­ti­kai, ku­rie nuo­lat ak­cen­tuo­ja, kad vis­kas Lie­tu­vo­je blo­gai – nuo pra­džios iki ga­lo?

– Kri­ti­ka ir kri­ti­kos lais­vė yra la­bai ge­ras da­ly­kas, ta­čiau taip pat aki­vaiz­du, kad kai ku­rių po­li­ti­kos vei­kė­jų pa­si­sa­ky­mai skam­ba taip, lyg bū­tų Krem­liaus pa­dik­tuo­ti. Vals­ty­bės ir val­džios kri­ti­ka yra ne tas pats, kas fak­tų iš­krai­py­mas ir kryp­tin­gas vals­ty­bės juo­di­ni­mas. Kaip mi­nė­ta, ten kur nė­ra skaid­ru­mo, tarps­ta ko­rup­ci­ja ir Krem­lius su­ras ga­li­my­bių pa­si­nau­do­ti pa­vie­niais po­li­ti­kais ir net par­ti­jo­mis.

Tarps­tant vie­ti­nio (Lie­tu­vos) mas­to ko­rup­ci­jai, mes tam­pa­me la­biau pa­žei­džia­mi ir įta­kos iš už­sie­nio sklei­di­mui. To­dėl ko­rup­ci­ja tu­ri tap­ti na­cio­na­li­nio sau­gu­mo dar­bot­var­kės da­li­mi. At­siž­vel­giant į mū­sų re­gio­no spe­ci­fi­ką bei Krem­liui įpras­tus po­vei­kio me­to­dus, įta­kos sklei­di­mas per ko­rup­ci­nius ry­šius at­ro­do kur kas pa­pras­tes­nis ir daug ma­žiau ne­igia­mų pa­sek­mių Ru­si­jai tu­rė­sian­tis va­rian­tas, nei, pa­vyz­džiui, tie­sio­gi­nė in­ter­ven­ci­ja.

Tar­ki­me, kam Ru­si­jai fi­ziš­kai užim­ti Bal­ta­ru­si­ją, jei ab­so­liu­ti dau­gu­ma jos va­do­vy­bės spren­di­mų yra to­kie, ko­kių rei­kia Mask­vai. Ki­tas ne­tie­sio­gi­nio už­val­dy­mo pri­va­lu­mas yra po­vei­kis tarp­tau­ti­nė­je are­no­je. Juk Jung­ti­nė­se Tau­to­se bal­suo­ja ne vien Mask­va, dar vie­ną bal­są pri­de­da ir ne­va ne­prik­lau­so­mas Mins­kas. Ma­nau, kad ir de­ry­bos dėl pa­liau­bų Ukrai­no­je taip pat ne vel­tui vy­ko Mins­ke.

To­dėl Krem­lius mė­gi­na ap­link sa­ve kur­ti „pil­ką­sias zo­nas“, ku­rios bū­tų pers­melk­tos ko­rup­ci­ja. De­mo­kra­ti­nių vals­ty­bių po­vei­kis jo­se nu­nyks­ta, nes jos ne­mo­ka bend­rau­ti siun­ti­nė­da­mos at­sto­vus su la­ga­mi­nė­liais gry­nų­jų pi­ni­gų. To­kio­se są­ly­go­se Krem­lius įpra­tęs veik­ti ir jau­čia­si pra­na­šes­nis.

– Leis­ki­te ti­kė­tis, kad mes dar ne­pa­ten­ka­me į to­kią „pil­ką­ją zo­ną“.

– Ne­pai­sant mū­sų pa­žan­gos ir pa­stan­gų at­si­ri­bo­ti nuo Ru­si­jos per pa­sta­ruo­sius 25 me­tus, tiek po­li­ti­ko­je, tiek ir vers­le lie­ka žmo­nių, pri­si­me­nan­čių so­vie­ti­nius „rei­ka­lų tvar­ky­mo“ bū­dus ir vis dar ma­nan­čių, kad to­kie bū­dai yra pri­im­ti­niau­si. Vis­gi pers­va­ra yra į Va­ka­rų pu­sę. Jau daug ge­riau su­pran­ta­me, kas yra tei­si­niai pri­nci­pai, at­skai­to­my­bė ir pa­na­šūs veiks­niai.

– Reiš­kia, kad da­bar au­gan­ti jau­no­ji kar­ta bus iš pri­gim­ties at­si­ri­bo­ju­si nuo to­kio men­ta­li­te­to ir sa­vai­me ju­dės to­lyn nuo Ru­si­jos?

– Bu­vo ma­nan­čių, kad po Ber­ly­no sie­nos griū­ties lais­vės ir de­mo­kra­ti­jos įsi­ga­lė­ji­mas tu­ri tap­ti vi­suo­ti­niu ir ne­grįž­ta­mu pro­ce­su, de­ja, taip ne­įvy­ko. Ir šian­dien vi­so­je Eu­ro­po­je ma­to­me, kad ko­vo­ti už šias ver­ty­bes rei­kia ne vie­ną kar­tą, o kiek­vie­ną die­ną. Nai­vu leis­ti sau gal­vo­ti, kad įsi­lie­jus į eu­roat­lan­ti­nes struk­tū­ras, vi­sos grės­mės iš Ru­si­jos iš­nyks­ta sa­vai­me. Nau­jo­ji kar­ta taip pat yra ir bus pa­žei­džia­ma: į Lie­tu­vą iki šiol ga­li at­vyk­ti Krem­liaus žmo­nės, ku­rie ras „vers­lo par­tne­rių“, steigs įmo­nes, ty­ri­mų ins­ti­tu­tus ir pan.

Kuo at­spa­res­ni bū­si­me ko­rup­ci­jai, tuo ge­riau ge­bė­si­me gin­tis nuo klep­to­kra­ti­jos ir įta­kos eks­por­to iš Ru­si­jos. An­ti­ko­rup­ci­nių ini­cia­ty­vų yra, ta­čiau Lie­tu­vo­je vis dar vy­rau­ja dek­la­ra­ci­jos, ne­pe­rau­gan­čios į sis­te­mi­nius veiks­mus. Tuo pat me­tu Krem­lius ko­rup­ci­ją eks­por­tuo­ja kaip tik sis­te­miš­kai, kon­kre­čiais veiks­mais siek­da­mas kon­kre­čių tiks­lų.

– Ar ko­rup­ci­jos sklei­di­mo grės­mė ky­la vien iš Ru­si­jos?

– Klai­din­ga ma­ny­ti, kad ko­rup­ci­nės grės­mės šal­ti­nis yra tik Ru­si­ja. Pa­vyz­džiui, Bal­ta­ru­si­jo­je tarp di­džiau­sių in­ves­tuo­to­jų fi­gū­ruo­ja ne­ma­žai su­bjek­tų iš Kip­ro. Ar ne keis­ta? Tai ro­do, kad Ru­si­jos sklei­džia­mą po­vei­kį ga­li­ma pa­jus­ti ne tik tie­sio­giai, bet net ir per kai ku­rias ES vals­ty­bes.

Ga­liau­siai, pa­sau­ly­je yra ir dau­giau vals­ty­bių, sie­kian­čių sa­vų tiks­lų per ko­rup­ci­nius me­cha­niz­mus. Ki­taip nei Krem­lius, jos grei­čiau­siai ne­ke­lia tie­sio­gi­nio pa­vo­jaus mū­sų na­cio­na­li­niam sau­gu­mui, ne­sie­kia Lie­tu­vo­je įtvir­tin­ti sa­vo po­li­ti­nę įta­ką. Ta­čiau ir jos ga­li sėk­min­gai griau­ti mū­sų su­ge­bė­ji­mą at­sis­pir­ti iš už­sie­nio sklin­dan­čiai ko­rup­ci­jai aps­kri­tai. Bet ko­kie ko­rup­ci­niai ry­šiai ska­ti­na to­le­ran­tiš­ką po­žiū­rį į vi­sas šio reiš­ki­nio ap­raiš­kas.