Vytautas Didysis ir bajoriškoji LDK kariuomenė

2016-12-19 "Lietuvos žinios"

Di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis Vy­tau­tas XIV am­žiaus pa­bai­go­je – XV am­žiaus pra­džio­je vals­ty­bė­je įtvir­ti­no nau­ją vi­suo­me­nės sluoks­nį – ba­jo­ri­ją. Šis re­vo­liu­ci­nis žings­nis lė­mė dau­gy­bę po­ky­čių vals­ty­bė­je, o tarp jų – ir ko­ky­biš­kai vi­siš­kai nau­jos ka­riuo­me­nės at­si­ra­di­mą.

Lie­tu­vos Di­džio­ji Ku­ni­gaikš­tys­tės val­dant Vy­tau­tui vis dar ne­bu­vo iš­spren­du­si opiau­sios už­sie­nio po­li­ti­kos prob­le­mos – Teu­to­nų or­di­no skver­bi­mo­si į ry­tus. Nors anks­tes­ni Lie­tu­vos val­do­vai dė­jo vi­sas pa­stan­gas, kad ka­ri­niu – tech­no­lo­gi­niu po­žiū­riu ne­at­si­lik­tų nuo vo­kie­čių ri­te­rių, ši pa­žan­ga bu­vo ne­pa­kan­ka­ma. Ka­rių eli­tas – lei­čiai – su­da­rę LDK ka­riuo­me­nės bran­duo­lį nuo pat Min­dau­go lai­kų, XIV am­žiaus pa­bai­go­je jau ne­be­bu­vo eko­no­miš­kai pa­jė­gūs ap­si­rū­pin­ti to­kia gink­luo­te ir šar­vais, kad pri­lyg­tų ri­te­riams.

Anot ka­ro is­to­ri­ko Ka­ro­lio Zikaro, Vy­tau­tas – nau­jo­vėms at­vi­ras ir po­ky­čių svar­bą su­pra­tęs val­do­vas – ėmė­si pla­čių vals­ty­bės re­for­mų, ku­rios lė­mė ir nau­jos lie­tu­viš­kos ka­ry­bos pra­džią. Val­dant Vy­tau­tui iš­plės­tas ir įtvir­tin­tas ba­jo­rų sluoks­nis ta­po nau­ju pi­lie­ti­niu vals­ty­bės bran­duo­liu ir su­for­ma­vo mo­der­nią, eu­ro­pie­tiš­ko ti­po vi­du­ram­žių Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę.

– Val­dant Vy­tau­tui į vie­ti­nin­kų par­ei­gas įvai­rio­se LDK že­mė­se pra­dė­ti skir­ti ne val­do­vo gi­mi­nai­čiai, o jam nu­si­pel­nę žmo­nės. Jie taip pat ve­dė šių že­mių ka­riau­nas į ka­rą. Tai tik vie­na iš Vy­tau­to dieg­tų nau­jo­vių. Kaip jo po­li­ti­ka kei­tė LDK ka­riuo­me­nę?

– No­rint su­pras­ti Vy­tau­to po­li­ti­ką ir jo veisk­mus, rei­kia pa­žvelg­ti į to lai­ko­tar­pio kon­teks­tą. Pir­miau­sia, XIV am­žiaus an­tro­je pu­sė­je, vi­so­je Eu­ro­po­je itin spar­čiais tem­pais vy­ko tech­no­lo­gi­nė ka­ry­bos pa­žan­ga. Bū­tent tuo lai­ko­tar­piu at­si­ra­do plokš­ti­niai šar­vai ir ri­te­ris ėmė at­ro­dy­ti taip, kaip mes jį tra­di­ciš­kai įsi­vaiz­duo­ja­me – „žvil­gan­čiais šar­vais“ ir šal­mu su ant­vei­džiu. Tai jau ne­be anks­tes­nio lai­ko­tar­pio ka­rys dė­vin­tis žie­duo­tį ir at­vi­rą šal­mą. Ri­te­ris ta­po „tan­ku“.

Tuo pat me­tu iš­au­go ir su­nkio­sios ka­va­le­ri­jos smū­gio efek­tas mū­šio lau­ke. Su­nkiai šar­vuo­tas rai­te­lis bu­vo svar­biau­sia ka­ri­ne jė­ga iki pat XVI am­žiaus, kuo­met par­aki­niai šau­na­mie­ji gink­lai ta­po pa­kan­ka­mai ga­lin­gi, kad pra­muš­tų su­nkius šar­vus.

To­kia pa­žan­gi ri­te­rio eki­pi­ruo­tė kai­na­vo di­džiu­lius pi­ni­gus, o tai reiš­kia, kad ir pats ka­ras ta­po la­bai bran­giu už­siė­mi­mu. Tas pats tai­ky­ti­na ir Lie­tu­vai, ku­rios ka­riuo­me­nė tuo lai­ko­tar­piu (ki­taip nei tei­gė is­to­ri­kai anks­tes­niais lai­kais) tech­no­lo­giš­kai be­veik ne­at­si­lik­da­vo nuo sa­vo prieš­ų ir la­bai grei­tai die­gė ka­ry­bos nau­jo­ves. Tam rei­kė­jo fi­nan­si­nių iš­tek­lių ir no­rint su­telk­ti dau­giau re­sur­sų ka­rui, rei­kė­jo mo­der­ni­zuo­ti pa­čią vals­ty­bę.

Kaž­kas pa­na­šaus XIX am­žiu­je nu­ti­ko Ru­si­jo­je, ku­ri po pra­lai­mė­ji­mo Kry­mo ka­re, su­vo­kė, kad jai rei­ka­lin­ga mo­der­ni ka­riuo­me­nė. Ta­čiau no­ri­mos ka­riuo­me­nės ne­bu­vo įma­no­ma su­kur­ti ne­pa­kei­tus pa­čios vals­ty­bės.

Vy­tau­to lai­kų Lie­tu­vai taip pat rei­kė­jo re­for­mų. Es­mi­nis po­ky­tis to lai­ko­tar­pio ka­ry­bo­je – ba­jo­rų ka­riuo­me­nės įsi­ga­lė­ji­mas.

– Ar tai bū­tent Vy­tau­to nuo­pel­nas?

– Iš vis­ko spren­džiant, pa­na­šu, kad Vy­tau­tas bu­vo at­vi­ras nau­jo­vėms. Bū­tent toks va­lin­gas ir po­ky­čius tin­ka­mai įver­tin­ti ge­ban­tis žmo­gus ga­lė­jo im­tis vi­sų rei­kia­mų re­for­mų. Vy­tau­tas ėmė­si nai­kin­ti anks­čiau ka­riuo­me­nė­je do­mi­na­vu­sį lei­čių luo­mą. Vie­ni jų ta­po ba­jo­rais, ki­ti – „nu­si­lei­do“ iki vals­tie­čių. Tie­sa, įvals­tie­tin­ti lei­čiai dar la­bai il­gą lai­ką ne­pa­te­ko ba­jo­rų nuo­sa­vy­bėn, o bu­vo pa­val­dūs val­do­vui, tam ti­kra pra­sme, lais­vie­ji vals­tie­čiai. De­ja, jie ne­ta­po stip­riu lais­vų vals­tie­čių luo­mu, kaip kad pa­vyz­džiui Šve­di­jo­je, kur jais rem­ta­si XVII am­žiu­je.

Min­dau­go, Trai­de­nio ar Vy­te­nio lai­kais lei­čiai su­da­rė ka­riau­nos bran­duo­lį, ta­čiau ir pa­tys dir­bo sa­vo že­mę bei ap­si­rū­pin­da­vo ka­rui. Mū­sų ap­ta­ria­mu lai­ko­tar­piu ka­ri­nė eki­pi­ruo­tė ta­po to­kia bran­gi, kad lei­čiams pa­si­da­rė ne­įkan­da­ma.

Tai­gi, Vy­tau­tas pa­ša­li­no lei­čius ir su­kū­rė ba­jo­rų luo­mą, ku­rio tur­ti­nis pa­jė­gu­mas rė­mė­si ba­jo­rams pa­val­džiais vals­tie­čiais. Pel­ny­da­mie­si iš ne­lais­vų vals­tie­čių dar­bo ba­jo­rai bu­vo pa­jė­gūs su­kaup­ti pa­kan­ka­mai lė­šų, kad tin­ka­mai ap­si­gink­luo­tų.

Ba­jo­rai ra­do­si ir anks­čiau, ta­čiau Vy­tau­to nuo­pel­nas bu­vo tas, kad jis su­kū­rė vi­są luo­mą ba­jo­rų, ku­riems ne­rei­kė­jo pa­tiems dirb­ti, kad iš­si­lai­ky­ti ir jie vi­sa kuo ga­lė­jo su­si­kon­cen­truo­ti į pa­grin­di­nę sa­vo funk­ci­ją – ka­rą.

– Tuo pat me­tu vy­ko ir vals­tie­čių nu­gink­la­vi­mas? Ka­ro prie­vo­lė ne­be­bu­vo, kaip Min­dau­go lai­kais, kiek­vie­no vy­ro rei­ka­las?

– Ne­tei­sin­ga bū­tų sa­ky­ti, kad Vy­tau­to lai­kais kaž­kas bu­vo vi­siš­kai su­nai­kin­ta ir pil­nai pa­keis­ta nau­jo­vė­mis. Ša­lia Vy­tau­to įdieg­tų nau­jo­vių li­ko ir daug se­no­sios tvar­kos ele­men­tų. Dar vis li­ko lais­vų­jų vals­tie­čių, o ir lei­čiai ne­iš­ny­ko aki­mirks­niu. Jų die­nos ga­lu­ti­nai bu­vo su­skai­čiuo­tos tik Va­la­kų re­for­mos me­tu.

Taip pat ne­su­tik­čiau su tuo, kad ka­ras ta­po siau­res­nės žmo­nių gru­pės rei­ka­lu. At­virkš­čiai, anks­čiau ka­ras bu­vo vie­no žmo­gaus – val­do­vo – rū­pes­tis. Vy­tau­to lai­kais ap­link val­do­vą jau su­si­for­ma­vo sluoks­nis žmo­nių, ku­riems, kaip tam ti­kra pra­sme pi­lie­čiams, taip pat te­ko ka­ro naš­ta. Vy­tau­to su­kur­ta ba­jo­ri­ja ta­po „tau­ta“. Li­ku­sie­ji žmo­nės jai ne­prik­lau­sė iki pat XVIII am­žiaus. Kaip ir Va­ka­rų Eu­ro­po­je, vi­suo­me­nė pa­si­da­li­no į tris gru­pes: Die­vo žmo­nes, ka­ro žmo­nes ir dar­bo žmo­nes. Pa­sta­rų­jų dar­bas iš­lai­kė vi­sus ki­tus, ta­čiau jie ne­bu­vo lai­ko­mi tau­ta, nie­kaip ne­įta­ko­jo vals­ty­bės pro­ce­sų ir net ne­tu­rė­jo am­bi­ci­jų tą da­ry­ti.

– Vy­tau­tas sky­rė va­di­na­muo­sius tar­ny­bi­nius ba­jo­rus, da­li­no jiems že­mę ir žmo­nes. Kaip tai pa­vei­kė ka­riuo­me­nės struk­tū­rą, mo­bi­li­za­ci­ją?

– Tiks­lių duo­me­nų apie Vy­tau­to lai­kus nė­ra. XVI am­žiu­je at­si­ra­do ka­riuo­me­nės su­ra­šy­mai, ku­riuo­se ga­nė­ti­nai tiks­liai iš­dės­ty­ti mo­bi­li­za­ci­jos rei­ka­la­vi­mai, įskai­tant net ka­rei­vių ap­ran­gą. Tvar­ka, nu­sta­tan­ti kiek tiks­liai ba­jo­ras tu­ri at­si­ves­ti ka­rei­vių, įves­ta jau po Va­la­kų re­for­mos.

Di­džią­ją da­lį LDK te­ri­to­ri­jos su­da­rė ru­sė­niš­kos že­mės, ku­rios dar Min­dau­go lai­kais bū­da­vo val­do­mos ga­na li­be­ra­liai. Ne­re­tai tam ti­krą ku­ni­gaikš­ti­ją bū­da­vo pa­lie­ka­mas val­dy­ti vie­ti­nis ku­ni­gaikš­tis, pa­pro­čiai ne­bu­vo kei­čia­mi. Mai­nais už pa­val­du­mą Lie­tu­vos val­do­vui šios že­mės gau­da­vo ap­sau­gą nuo mon­go­lų ir ki­tų ru­sė­nų ku­ni­gaikš­čių. Svar­biau­sia šių že­mių prie­vo­lė bu­vo tiek­ti val­do­vui re­sur­sus ir žmo­nes ka­ro reik­mėms.

Vy­tau­tas cen­tra­li­za­vo šią sis­te­mą. Pa­laips­niui jis pa­ša­li­no vie­ti­nius ku­ni­gaikš­čius ir jų vie­to­je pa­sky­rė sa­vo ap­lin­kos žmo­nes. Kaip ir ki­to­se vals­ty­bės val­dy­mo sfe­ro­se, ka­ry­bo­je Vy­tau­tas sie­kė mi­ni­ma­li­zuo­ti žmo­giš­ko­jo fak­to­riaus ne­igia­mą po­vei­kį ir įtvir­tin­ti cen­tra­li­zuo­tą me­cha­niz­mą. Jo su­kur­tas ba­jo­rų sluoks­nis – pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės bran­duo­lys. Pir­mo­sios di­džio­sios LDK gi­mi­nės (to­kios kaip Man­vy­dai ar­ba Goš­tau­tai) iš­ki­lo per sa­vo tar­nys­tę val­do­vui, taip pat ir už da­ly­va­vi­mą ka­ruo­se.

– Ar į Žal­gi­rio mū­šį su Vy­tau­tu jau žy­gia­vo nau­jo­ji Lie­tu­vos ri­te­rių ka­riuo­me­nė? Jie bu­vo to­kie pat, kaip ir jų prieš­ai?

– Ma­tyt, jie vis­gi ne­bu­vo vi­siš­kai „to­kie pat“. Nau­jo ti­po ka­riuo­me­nės for­ma­vi­mo­si pro­ce­sas bu­vo pa­ly­gin­ti ne­se­niai pra­si­dė­jęs, o ir pe­rim­da­mi nau­jo­ves iš Va­ka­rų kaž­kiek vė­luo­da­vo­me. Iš is­to­ri­nių šal­ti­nių ži­no­me, kad ri­te­rys­tės užuo­maz­gos lie­tu­vių ka­ry­bo­je pa­ste­bė­tos dar val­dant Vy­tau­to tė­vui Kęs­tu­čiui, ku­ris pats bu­vo ger­bia­mas, kaip ti­kras ri­te­ris. Tuo me­tu Vy­tau­tas jau šven­ti­no į ri­te­rius pa­gal eu­ro­pi­nes tai­syk­les.

Spren­džiant iš ne­tie­sio­gi­nių nuo­ro­dų, ga­li­me teig­ti, kad į Žal­gi­rio mū­šį žy­gia­vo ko­ky­biš­kai nau­ja LDK ka­riuo­me­nė. Pa­vyz­džiui, vie­nas Teu­to­nų or­di­no šni­pų, ste­bė­jęs lie­tu­vių ka­riuo­me­nės ju­dė­ji­mą, di­džia­jam ma­gis­trui Ul­ri­chui von Jun­gin­ge­nui ra­šė, kad šiam ne­de­rė­tų nu­ver­tin­ti prieš­o, nes esą prieš jį žy­gia­vo ge­rai gink­luo­ta, di­de­lė ir stip­ri lie­tu­vių ka­riuo­me­nė. Sa­vo ne­lai­mei, ma­gis­tras nu­mo­jo ran­ka į or­di­no šni­po pers­pė­ji­mus.

Šis pra­ne­ši­mas mums aiš­kiai ro­do, kad šni­pas pa­ma­tė nau­jo­viš­ką lie­tu­vių ka­riuo­me­nę ir mė­gi­no pers­pė­ti sa­vo šei­mi­nin­kus, kad prieš­as ne­be toks, prie ko­kio jie bu­vo pra­tę. Ne­ži­no­me, ar jis kon­kre­čiai įver­ti­no lie­tu­vių gink­luo­tę, pa­si­ren­gi­mą, ar dis­cip­li­ną, bet aiš­ku tai, kad jo nuo­mo­ne, kaž­kas at­si­ti­ko ir LDK ka­riuo­me­nė la­bai pa­si­kei­tė.

– Ką ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie tos ka­riuo­me­nės eki­pi­ruo­tę?

– Ti­krai ži­no­me, kad reng­da­ma­sis Žal­gi­rio mū­šiui Vy­tau­tas Eu­ro­po­je ak­ty­viai pir­ko gink­lus. Reiš­kia, jo ve­da­ma ka­riuo­me­nė pa­gal eki­pi­ruo­tės ver­ti­ni­mą ti­krai ga­lė­jo bū­ti ženk­liai ko­ky­biš­kes­nė už sa­vo pirm­ta­kes.

To pa­tvir­ti­ni­mų ran­da­me ir ar­cheo­lo­gi­jo­je. Ka­si­nė­jant Vil­niaus Že­mu­ti­nės pi­lies vie­to­je ras­ta šar­vų (tarp jų – bri­gan­ti­nos) de­ta­lių. Šie šar­vų le­men­tai ras­ti sluoks­niuo­se, da­tuo­ja­muo­se XIV am­žiaus pa­bai­ga. Tai­gi, net ir la­bai at­sar­giai ver­tin­da­mi ga­li­me sa­ky­ti, kad bent jau ar­ti­miau­sios val­do­vo ap­lin­kos žmo­nės tu­rė­jo to­kius pa­čius šar­vus, ko­kius tra­di­ciš­kai pri­ski­ria­me to lai­ko­tar­pio Eu­ro­pos ri­te­rio įvaiz­džiui.

Iš ar­cheo­lo­gi­nių ra­di­nių ži­no­me, kad LDK eli­tas tuo me­tu jau tu­rė­jo bri­gan­ti­nas, ki­ra­sas, ba­si­ne­tus ir ki­to­kius mo­der­nius šar­vus. Tie­sa, su­nku pa­sa­ky­ti, kiek bu­vo taip ge­rai ap­si­rū­pi­nu­sių žmo­nių. Ga­li­me spręs­ti, kad tai bu­vo bent jau val­do­vas, ar­ti­miau­sios jo ap­lin­kos žmo­nės, žy­miau­si ba­jo­rai. Tai ilius­truo­ja to lai­ko­tar­pio ants­pau­dai, pa­vyz­džiui, Ker­na­vės val­dy­to­jo Vy­gan­do ants­pau­de pa­vaiz­duo­tas rai­te­lis su pa­kel­tu ba­si­ne­to ant­vei­džiu.

Ga­li­me vėl pa­si­rem­ti mi­nė­ta or­di­no šni­po at­as­kai­ta, ku­rio­je bu­vo ver­ti­na­ma vi­sa ka­riuo­me­nė, o tai reiš­kia, kad bent jau ženk­li jos da­lis bu­vo ge­rai eki­pi­ruo­ta ir šiuo at­žvil­giu ne­nu­si­lei­do prieš­ui. Pa­na­šią ne­tie­sio­gi­nę nuo­ro­dą ga­li­ma ras­ti ir len­kų kro­ni­ko­se, kal­ban­čio­se apie tai, kad Žal­gi­rio mū­šio me­tu vie­ną lie­tu­vių bū­rį jie su­pai­nio­jo su kry­žiuo­čiais.

Tai­gi, to­kio „se­na­ma­diš­ko“ lie­tu­vių ka­riuo­me­nės įvaiz­džio, ko­kį ma­tė­me len­kų ki­no kla­si­ko­je „Kry­žiuo­čiai“, ti­krai ne­rei­kė­tų pri­im­ti rim­tai.

– Įdo­mu, kad pa­mi­nė­jo­te fil­mą „Kry­žiuo­čiai“. Juk tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je toks lie­tu­vio ka­rio įvaiz­dis bu­vo mie­lai pri­ima­mas ir net ro­man­ti­zuo­ja­mas.

– Taip, ne­va bu­vo­me to­kie stip­rūs, kad net šar­vų ne­rei­kė­jo (juo­kia­si, – aut. past.).

– Kaip Vy­tau­tas ir Jo­gai­la ren­gė­si Žal­gi­rio mū­šiui?

– To me­to ka­ry­bo­je Žal­gi­rio mas­to kau­ty­nės, kuo­met ka­riuo­me­nės su­si­du­ria at­vi­ra­me lau­ke, bu­vo re­te­ny­bė. Lie­tu­va to­kio mū­šio ne­bu­vo pa­ty­ru­si la­bai il­gą lai­ką, nuo pra­lai­mė­ji­mo Strė­vos mū­šy­je 1348 me­tais, o per­ga­lę prieš kry­žiuo­čius at­vi­ra­me lau­ke lie­tu­viai pa­sku­ti­nį sy­kį mė­ga­vo­si dar se­niau – Aiz­krauk­lės mū­šy­je 1279 me­tais. Ka­ro po­bū­dis bu­vo ki­toks – slap­čia įsib­rau­ti į prieš­o te­ri­to­ri­ją, pri­da­ry­ti kuo dau­giau nuo­sto­lių ir ne­šdin­tis na­mo.

Tiek Vy­tau­tas, tiek Jo­gai­la su­pra­to, kad ta stra­te­gi­ja, ku­ria va­do­va­vo­si jų tė­vai Kęs­tu­tis ir Al­gir­das ne­be­bu­vo veiks­min­ga. Nie­ko keis­to, kad ruo­šda­mie­si Žal­gi­rio mū­šiui jie nuo­dug­niai de­ri­no veiks­mus ir be ki­tų da­ly­kų – sie­kė pri­tai­ky­ti sa­vo ka­riuo­me­nes ar­tė­jan­čioms kau­ty­nėms prieš ri­te­rius. To­dėl ir pir­ko nau­jus gink­lus, mo­kė­si nau­jos tak­ti­kos.

Vy­tau­tas šiuo at­ve­ju tu­rė­jo pra­na­šu­mą – daug in­for­ma­ci­jos apie prieš­ą. Juk kry­žiuo­čių že­mė­se jis pra­lei­do daug lai­ko. Net ko­vė­si kar­tu su jais Vorsk­los mū­šy­je. Jis pui­kiai ži­no­jo, prieš ką teks sto­ti.

– Vy­tau­tas at­si­ve­dė ir leng­vo­sios ka­riuo­me­nės, pa­vyz­džiui, to­to­rius. Koks bu­vo jų vaid­muo ir kiek jie bu­vo efek­ty­vūs prieš su­nkiai gink­luo­tus ri­te­rius?

– Tie­są sa­kant, ne­ži­no­me, ar to­to­rių aps­kri­tai ten bu­vo. Tarp kit­ko, juos pir­miau­sia pa­mi­nė­jo bū­tent kry­žiuo­čiai, Kons­tan­cos su­si­rin­ki­me no­rė­da­mi įro­dy­ti, kad Žal­gi­rio mū­šy­je jie ko­vė­si prieš bar­ba­riš­kus pa­go­nis. Ga­li bū­ti, kad tai tik pro­pa­gan­di­nis ma­nev­ras. Tuo pat me­tu mū­siš­kiai įro­di­nė­jo, kad tei­sė­tai ka­ria­vo, kaip vie­na krikš­čio­nių vals­ty­bė prieš ki­tą.

– Jung­ti­nė Lie­tu­vos ir Len­ki­jos ka­riuo­me­nė bu­vo gau­ses­nė už kry­žiuo­čių. Lai­mė­jo­me skai­čiu­mi, ko­ky­be ar su­ma­nu­mu?

– Ne­ži­nia, kiek ji bu­vo di­des­nė. Mū­šis vy­ko prieš­o te­ri­to­ri­jo­je, to­dėl na­tū­ra­lu, kad puo­lan­ti ka­riuo­me­nė bu­vo gau­ses­nė. To pa­ties pri­nci­po lai­ko­ma­si ir šiuo­lai­ki­nė­je ka­ry­bo­je.

Vy­tau­to pu­sė­je bu­vo ini­cia­ty­va. Jis pri­me­tė prieš­ui, kur vyks ka­ras bei le­mia­mos kau­ty­nės ir kaip jos vyks. Tai taip pat ka­ry­bos ak­sio­ma: pri­me­tus prieš­inin­kui sa­vas są­ly­gas, jam te­ko tik rea­guo­ti į ini­cia­ty­vą tu­rin­čio Vy­tau­to veiks­mus. Vien jau tai su­tei­kė Vy­tau­to ir Jo­gai­los ka­riuo­me­nei dau­giau ga­li­my­bių per­ga­lei.

Be to, šiam ka­rui bu­vo itin nuo­dug­niai ruo­šia­ma­si: per­ka­mi gink­lai, kau­pia­mos mais­to at­sar­gos, pa­sta­ty­tas pon­to­ni­nis til­tas per Vys­lą ir t.t. Vy­tau­tas ir Jo­gai­la pui­kiai su­vo­kė su­ma­ny­mo ri­zi­kin­gu­mą ir sten­gė­si kiek įma­no­ma iš­veng­ti ne­ti­kė­tu­mų. Tuo me­tu aro­gan­tiš­ka­sis ma­gis­tras Jun­gin­ge­nas pra­stai at­li­ko „na­mų dar­bus“. Or­di­nas pra­ra­do ini­cia­ty­vą, ne­spė­jo at­vyk­ti da­lis jo sam­di­nių. Ne­tin­ka­mai pa­si­ruo­šę kry­žiuo­čiai pa­si­ti­ko pui­kiai pa­si­ren­gu­sius lie­tu­vius ir len­kus. Vy­tau­tas su­pra­to, kad šis mū­šis bus lem­tin­gas, to­dėl ir ruo­šė­si jam, kaip vi­są gy­ve­ni­mą nu­lem­sian­čiam dar­bui.