Santarvė tarp žmonių svarbesnė nei teritorijos

2016-11-22 "Lietuvos žinios"

Pie­tų Ose­ti­ja ir Ab­cha­zi­ja iš es­mės pa­vers­tos di­de­lė­mis ka­ri­nė­mis ba­zė­mis. Ties oku­pa­ci­ne li­ni­ja ky­la nau­jos užt­va­ros, gro­bia­mi žmo­nės. Ta­čiau Gru­zi­ja tvir­tai lai­ko­si po­zi­ci­jos, kad konf­lik­tą ga­li­ma iš­spręs­ti tik tai­kiu ke­liu ir to sie­kia ska­tin­da­ma bend­ra­vi­mą ir kur­da­ma pa­si­ti­kė­ji­mą tarp abe­jo­se spyg­liuo­tų užt­va­rų pu­sė­se esan­čių žmo­nių.

Pa­sak Gru­zi­jos Su­si­tai­ky­mo ir pi­lie­ti­nės ly­gy­bės mi­nis­trės Ke­te­van Tsik­he­lash­vi­li, Tbi­li­sio tiks­las nė­ra tie­siog su­sig­rą­žin­ti pra­ras­tas te­ri­to­ri­jas, o par­ody­ti jų gy­ven­to­jams, kad su­si­tai­ky­mo ke­lias įma­no­mas, kad bū­da­mi kar­tu su Gru­zi­ja sau ir sa­vo vai­kams, jie kur­tų daug ge­res­nę at­ei­tį nei ta, ku­rią jiems siū­lo Mask­va.

Spyg­liuo­tos vie­los ir žmo­nių grobimas

– Jū­sų va­do­vau­ja­ma mi­nis­te­ri­ja va­di­na­si Su­si­tai­ky­mo ir pi­lie­ti­nės ly­gy­bės. Pa­va­di­ni­mas ro­do Gru­zi­jos no­rą su­si­tai­ky­ti su oku­puo­tų re­gio­nų gy­ven­to­jais. Ar jun­ta­mas toks pat no­ras ki­to­je oku­pa­ci­nės li­ni­jos pu­sė­je?

– Anks­čiau mes va­di­no­mės Rein­teg­ra­ci­jos mi­nis­te­ri­ja, ta­čiau prieš po­rą me­tų pa­va­di­ni­mas bu­vo pa­keis­tas, nes jis ne­va per­ne­lyg ag­re­sy­viai skam­bė­jo ab­cha­zams ir ose­tams. Be to, da­bar­ti­nis pa­va­di­ni­mas la­bai ge­rai at­spin­di Gru­zi­jos po­žiū­rį į tai, kaip ša­lis tu­rė­tų bū­ti vėl su­vie­ny­ta. Tai­gi, no­ri­me su­si­tai­ky­ti, ties­ti til­tus, kur­ti tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mą ir su­sig­rą­žin­ti žmo­nes, o ne te­ri­to­ri­jas.

De­ja, su­si­tai­ky­mas nė­ra grei­tas ar leng­vas pro­ce­sas. Oku­pa­ci­nis re­ži­mas da­ro vis­ką, kad at­skir­tų žmo­nes ir ne­leis­tų jiems bend­rau­ti. Ties oku­pa­ci­ne li­ni­ja nuo­lat vyk­do­mos pro­vo­ka­ci­jos, sta­to­mi ka­ri­niai įtvir­ti­ni­mai. Cchin­va­lio re­gio­ne nu­ties­ta apie 60 km spyg­liuo­tos vie­los užt­va­ra, apie 80 km užt­va­ra pa­sta­ty­ta ties Ab­cha­zi­jos oku­pa­ci­ne zo­na.

– Ko­kia šių užt­va­rų pa­skir­tis?

– Ka­ri­ne pra­sme jos ne­tu­ri jo­kios reikš­mės, ta­čiau la­bai stip­riai vei­kia žmo­nes psi­cho­lo­giš­kai. Jie ne­ga­li bend­rau­ti, ne­ga­li net ap­lan­ky­ti ar­ti­mų­jų ka­pų. Dau­ge­lis šei­mų, gy­ve­nan­čių ties oku­pa­ci­ne li­ni­ja, ne­te­ko sa­vo dir­ba­mų že­mių ir šei­moms ti­krai su­nku iš­gy­ven­ti. To­kių šei­mų yra dau­giau nei tūks­tan­tis. Spyg­liuo­ta vie­la tie­siog fi­ziš­kai per­kir­to dau­ge­lį kai­mų, ar­ba pa­sta­ty­ta vi­sai ša­lia jų. Žmo­nės ne tik ne­ga­li pa­tek­ti į sa­vo pa­čių že­mę, jie nuo­lat su­lai­ko­mi už ne­va vyk­do­mus „pa­sie­nio zo­nos pa­žei­di­mus“.

Ne kar­tą pra­šė­me leis­ti žmo­nėms bent kar­tais trum­pam kirs­ti oku­pa­ci­nę li­ni­ją, kad jie ga­lė­tų ap­lan­ky­ti gi­mi­nai­čius ar­ba pri­žiū­rė­ti ar­ti­mų­jų ka­pus. De­ja, mū­sų pra­šy­mai lie­ka ne­iš­girs­ti.

Bet koks klau­si­mas yra mak­si­ma­liai po­li­ti­zuo­ja­mas ano­je užt­va­rų pu­sė­je. Klau­sia­te, ar ten žmo­nės trokš­ta su­si­tai­ky­mo? To­kių yra, bet me­luo­čiau sa­ky­da­ma, kad jų yra daug. Tie­sa, mes net ne­ga­li­me ob­jek­ty­viai įver­tin­ti, ko­kie šių žmo­nių lū­kes­čiai, ko jie no­ri. Vi­są vaiz­dą to, kas de­da­si oku­puo­to­se te­ri­to­ri­jo­se ne­žmo­niš­kai iš­krei­pia pro­pa­gan­da. Ten vyks­ta to­kia in­ten­sy­vi ru­si­fi­ka­ci­ja, jog net ir pa­tys ab­cha­zai ėmė su­pras­ti, kad jie pra­ran­da tai, už ką ma­nė­si ko­vo­jan­tys.

– Žmo­nės yra su­lai­ko­mi, ar­ba pa­pras­tai ta­riant, gro­bia­mi iš­il­gai vi­sos oku­pa­ci­nės li­ni­jos. Ko tuo sie­kia­ma?

– Tvir­ti­na­ma, kad žmo­nės su­lai­ko­mi už sie­nos pa­žei­di­mus. Įsi­vaiz­duo­ki­te: jūs iš­ei­na­te iš sa­vo na­mo ir žings­niuo­ja­te į sa­vo so­dą; pri­sis­ta­to ru­sų ka­rei­viai (daž­niau­siai bū­tent jie), čium­pa jus, nu­ve­ža į Cchin­va­lį ir įki­ša už gro­tų. Ta­da jū­sų šei­ma tu­ri su­mo­kė­ti 2 500 rub­lių „bau­dą“, o iš tie­sų – iš­pir­ką. Kai ar­ti­mie­ji su­mo­kės iš­pir­ką, ge­riau­siu at­ve­ju, už gro­tų pra­lei­si­te po­rą die­nų ir bū­si­te per­duo­tas sa­vo ša­liai. O jei ne­pa­si­se­kė, ga­li­te grįž­ti tik po ke­le­rių me­tų.

Kiek­vie­nais me­tais tai pa­ti­ria apie pu­san­tro šim­to žmo­nių. Vi­si jie – vie­ti­niai ūki­nin­kai ir pie­me­nys.

– Žmo­nės gro­bia­mi dėl iš­pir­kos?

– Vie­nu me­tu te­ko gir­dė­ti apie tai, kad ka­rei­viams bu­vo mo­ka­mi prie­dai už kiek­vie­ną su­lai­ky­tą­jį. Kuo dau­giau žmo­nių su­čiu­pai – tuo dau­giau už­dir­bi. Ta­čiau svar­biau­sias tiks­las – pa­lai­ky­ti įtam­pos ir ne­sau­gu­mo at­mos­fe­rą, da­ry­ti nuo­la­ti­nį spau­di­mą, de­mons­truo­ti sa­vo ga­lią. Ru­si­ja taip el­gia­si ne tik Gru­zi­jo­je, bet ir ki­tur šia­me re­gio­ne.

Oku­pan­tų žo­dis – lemiamas

– Ar oku­puo­to­se te­ri­to­ri­jo­se eg­zis­tuo­ja ko­kia nors rea­li ab­cha­zų ir ose­tų sa­vi­val­da?

– Kuo il­giau tę­sia­si oku­pa­ci­ja, tuo su­nkiau įžvelg­ti bent kaž­ko­kios rea­lios sa­vi­val­dos ap­raiš­kas. Pie­tų Ose­ti­jo­je Ru­si­jos kon­tro­lė yra be ga­lo stip­ri. Įplau­kos iš Ru­si­jos su­da­ro iki 90 proc. re­gio­no biu­dže­to. Pie­tų Ose­ti­ja taip pat su­si­dū­rė su mil­ži­niš­ka de­mog­ra­fi­ne kri­ze, iš re­gio­no (dau­giau­siai į Ru­si­ją) iš­va­žia­vo 80 proc. gy­ven­to­jų. Vie­tos gru­zi­nai bu­vo iš­va­ry­ti iš sa­vo na­mų, bet izo­liuo­ta­me re­gio­ne ne­pa­no­ro lik­ti ir dau­gu­ma ose­tų, ku­rie ten ne­be­ma­tė jo­kios pers­pek­ty­vos.

Pie­tų Ose­ti­jo­je li­ko vos apie 20 tūkst. gy­ven­to­jų, tai­gi, kraš­tas iš es­mės yra la­bai di­de­lę te­ri­to­ri­ją api­man­ti ka­ri­nė ba­zė. Ir jiems gy­ve­ni­mas ne­sal­dus. Vie­no su­si­ti­ki­mo Že­ne­vo­je (de­ry­bi­nis for­ma­tas, – aut. past.) me­tu, kai vėl kė­lė­me klau­si­mą apie Gru­zi­jos pi­lie­čių gro­bi­mus ties oku­pa­ci­ne li­ni­ja, Pie­tų Ose­ti­jos at­sto­vai ne­ofi­cia­liai pra­si­ta­rė: „Ne­si­jau­din­ki­te, sa­viš­kių su­lai­ko­me dvi­gu­bai dau­giau“.

Ab­cha­zi­jo­je pa­dė­tis šiek kiek ki­to­kia. Ten vi­sa­da bu­vo tam ti­kras „nep­rik­lau­so­my­bės“ ly­gis, ku­rio ženk­lus ga­li­ma įžvelg­ti ir vie­tos eli­to sfe­ro­je, ir vi­suo­me­nė­je. Ne sy­kį ma­tė­me, kaip Ab­cha­zi­jos val­džia bu­vo kei­čia­ma jė­ga, nes ne­ati­ti­ko Mask­vos lū­kes­čių. Ži­no­ma, re­gio­no biu­dže­tas taip pat yra la­bai pri­klau­so­mas nuo Ru­si­jos – apie 70 pro­cen­tų. Ši pri­klau­so­my­bė lie­čia ne tik biu­dže­tą, vie­tos eli­to vers­lo ir fi­nan­si­niai in­te­re­sai taip pat glau­džiai su­si­ję su Ru­si­ja ir tai tik stip­ri­na kraš­to pri­klau­so­my­bę nuo Mask­vos.

Be to, ab­cha­zų įsi­vaiz­duo­ja­ma na­cio­na­li­nė idė­ja anaip­tol ne­su­tam­pa su tuo, kaip kraš­to at­ei­tį re­gi Ru­si­ja. Pui­kus pa­vyz­dys – že­mės pri­va­ti­za­vi­mo klau­si­mas. Ab­cha­zai sa­vo že­mę lai­ko šven­ta. Že­mė jiems yra svar­biau­sias jų iden­ti­te­to sim­bo­lis. Tuo me­tu Ru­si­ja spau­džia įtei­sin­ti že­mės par­da­vi­mą. Aki­vaiz­du, kad to­kiu at­ve­ju ab­cha­zai ne­pa­jėg­tų kon­ku­ruo­ti su ne­pa­ly­gi­na­mai tur­tin­ges­niais ru­sais, ga­lė­sian­čiais su­pirk­ti vi­są kraš­tą.

– Net jei ab­cha­zams ir ose­tams ne­pa­tin­ka tam ti­kri Mask­vos sie­kiai, jie juk ne­tu­ri pa­si­rin­ki­mo?

– Daž­nai apie tai gir­džiu. Ži­no­ma, kad jie tu­ri pa­si­rin­ki­mą. Pa­si­rin­ki­mas vi­sa­da yra. Siū­lo­me jiems nau­do­tis vi­so­mis pa­slau­go­mis, ku­rio­mis nau­do­ja­si Gru­zi­jos pi­lie­čiai. O tai, kad jie at­me­ta mū­sų siū­ly­mus dėl po­li­ti­nių prie­žas­čių – vi­sai ki­tas rei­ka­las.

Ne­for­ma­liuo­se po­kal­biuo­se ne kar­tą gir­dė­jau ab­cha­zus sa­kant, kad jie no­rė­tų gau­ti Gru­zi­jos pi­lie­ty­bę. Ne­dau­ge­lis taip net ir pa­da­ro. Tai su­pran­ta­ma, ma­ty­da­mi Gru­zi­jos in­teg­ra­ci­ją į Eu­ro­pą jie tu­rė­tų su­pras­ti, ko­kias pers­pek­ty­vas šis pro­ce­sas at­ve­ria jiems, o tuo la­biau jų vai­kams. Vis­gi yra ir to­kių, ku­rie ven­gia pa­spaus­ti ran­ką gru­zi­nui, nes lai­ko tai iš­da­vys­te. Taip smar­kiai žmo­nes vei­kia pro­pa­gan­dos ku­ria­mi ste­reo­ti­pai, ga­jūs vi­so­se jų gy­ve­ni­mo sfe­ro­se – nuo švie­ti­mo iki ži­niask­lai­dos.

Ru­si­ją su­nku suprasti

– Ko­kių in­te­re­sų sie­kia Ru­si­ja, vyk­dy­da­ma to­kią po­li­ti­ką?

– Ši po­li­ti­ka at­si­ra­do ne da­bar ir ne 2008 me­tais, kai ag­re­si­ja prieš Gru­zi­ją bu­vo įvyk­dy­ta at­vi­rai. Tai pra­si­dė­jo dar by­rant So­vie­tų Są­jun­gai: pa­žvel­ki­me į Ka­ra­ba­chą, Pa­dnies­trę ir ki­tas Ru­si­jos su­kur­tas konf­lik­tų zo­nas. Šian­dien ši po­li­ti­ka te­be­vyk­do­ma. Po Gru­zi­jos se­kė ag­re­si­ja Ukrai­no­je, vė­liau – įsi­ki­ši­mas į Si­ri­jos konf­lik­tą. Ab­cha­zi­ja ir Pie­tų Ose­ti­ja Ru­si­jai – di­de­lės ka­ri­nės ba­zės, plac­dar­mas. Ka­ri­niu po­žiū­riu jis ne­ga­li bū­ti nu­kreip­tas vien prieš Gru­zi­ją, nes su­telk­tos pa­jė­gos yra ne­adek­va­čiai di­de­lės.

Ma­no dar­bo da­lis – de­ry­bos. Vi­sa­da sten­giuo­si su­pras­ti, kaip mąs­to ki­ta pu­sė. Nors daž­niau­siai ir ne­pri­ta­riu, pa­vyz­džiui, ab­cha­zų de­ry­bi­nin­kų nuo­mo­nei, tam ti­krais at­ve­jais su­pran­tu, ko­dėl jie lai­ko­si vie­no­kios ar ki­to­kios po­zi­ci­jos, o štai ko sie­kia Ru­si­ja, su­pras­ti ne­pa­vyks­ta be­veik nie­ka­da. At­ro­do, kad Ru­si­ja ne­sup­ran­ta, kad da­bar­ti­nis konf­lik­tas ne­nau­din­gas ne tik Gru­zi­jai, Ab­cha­zi­jai ir Pie­tų Ose­ti­jai, bet il­ga­lai­kė­je pers­pek­ty­vo­je – ir pa­čiai Mask­vai. Ru­si­ja sie­kia su­stab­dy­ti mū­sų in­teg­ra­ci­ją į ES ir NA­TO, ta­čiau to pa­da­ry­ti jai ne­pa­vyks. Pa­na­šu, kad Mask­va taip pat ne­sup­ran­ta ir to, kad Gru­zi­jos eu­ro­pi­nė pers­pek­ty­va ab­cha­zams ir ose­tams yra daug pa­trauk­les­nė, nei Mask­vos glė­bys.

Mes pa­si­sa­ko­me tik už tai­kų spren­di­mą. Už pre­ky­bą ir lais­vą bend­ra­vi­mą tarp žmo­nių. Mes nie­kam ne­tai­ko­me sank­ci­jų, tai mū­sų at­žvil­giu da­ro Ru­si­ja. Pa­nai­ki­no­me vi­zas Ru­si­jos pi­lie­čiams ir tu­ris­tų skai­čius nuo­lat au­ga. Nu­steb­si­te pa­ma­tę, kaip ma­lo­niai su jais el­gia­si gru­zi­nai, ne­pai­sant to, kiek skaus­mo jiems tei­kia Ru­si­jos po­li­ti­ka.

– Dėl ket­vir­tį am­žiaus trun­kan­čio konf­lik­to Gru­zi­jo­je ra­do­si de­šim­tys tūks­tan­čių pa­bė­gė­lių ša­lies vi­du­je. Jų ap­rū­pi­ni­mas – vien Gru­zi­jos naš­ta, ar su­lau­kia­te ir tarp­tau­ti­nės par­amos?

– Tarp­tau­ti­nė par­ama gau­na­ma, ta­čiau di­džiau­sias krū­vis ten­ka mums pa­tiems. Da­bar­ti­nė vy­riau­sy­bė de­da vi­sas pa­stan­gas, kad pa­leng­vin­tų jų gy­ve­ni­mą. Pa­vyz­džiui, pa­sta­ty­ti na­mai 12 tūks­tan­čių pa­bė­gė­lių šei­mų. Vis­gi svar­biau­sias pri­nci­pas, ku­rio lai­ko­mės ir dėl ku­rio nie­ka­da ne­pa­liau­si­me ko­vo­ti – jų tei­sė su­grįž­ti į sa­vo ti­kruo­sius na­mus.