Vilniuje prieglobstį radęs rusas: Vladimiro Putino filosofijos esmė – kontrolė

2017-01-31 "Lietuvos žinios"

Da­nii­las Kons­tan­ti­no­vas – vie­nas iš dau­ge­lio Ru­si­jos opo­zi­cio­nie­rių, ku­riam te­ko rink­tis: bėg­ti iš Ru­si­jos ar­ba su­pū­ti ka­lė­ji­me. Toks li­ki­mas Ru­si­jo­je lau­kia tiek li­be­ra­lo, tiek ir na­cio­na­lis­to, jei tik jis iš­drįs­ta ne­pak­lus­ti Krem­liaus va­liai.

Pa­sak D. Kons­tan­ti­no­vo, Ru­si­jo­je vi­siš­kai ne­svar­bu, ko­kių po­li­ti­nių pa­žiū­rų lai­ko­si žmo­gus. Vie­nin­te­lis da­bar­ti­nio re­ži­mo pa­kan­tu­mo kri­te­ri­jus – pa­klus­nu­mas. Krem­lius ne­to­le­ruo­ja nei ne­klus­naus ko­mu­nis­to, nei de­mo­kra­to. Va­do­vau­jan­tis se­no­mis KGB tra­di­ci­jo­mis, tai ko val­džia ne­ga­li kon­tro­liuo­ti, tu­ri bū­ti su­nai­kin­ta.

D. Kons­tan­ti­no­vas sa­ve va­di­na ru­sų pa­trio­tu, bet ne­iš­si­gi­na ir pa­va­din­tas na­cio­na­lis­tu. Nors tai ir skam­ba šiek tiek keis­tai, jo Ru­si­jos vi­zi­ja yra vi­siš­kai prieš­in­ga V. Pu­ti­no im­pe­ri­nėms am­bi­ci­joms. Anot pa­ties D. Kons­tan­ti­no­vo, ru­siš­ko­jo na­cio­na­liz­mo pa­grin­das – ru­sų tau­tos ge­ro­vės sie­kis, ku­ris įma­no­mas tuo at­ve­ju, jei Ru­si­ja bus de­mo­kra­ti­nė eu­ro­pie­tiš­ka vals­ty­bė, o ne ag­re­sy­vi, su vi­su pa­sau­liu be­si­vai­di­jan­ti im­pe­ri­ja.

Ta­čiau šios vi­zi­jos iš­si­pil­dy­mo dar teks pa­lauk­ti, nes šian­dien, pa­sak LŽ pa­šne­ko­vo, Ru­si­jos val­džia efek­ty­viai ren­ka­si tai­ki­nius rep­re­si­joms ir sėk­min­gai tik žlug­do bet ko­kius mė­gi­ni­mus skleis­ti al­ter­na­ty­vią po­li­ti­nę min­tį. Po­ky­čių ne­ver­ta lauk­ti ir iš vi­suo­me­nės, dau­gu­ma ru­sų pa­to­giai jau­čia­si ti­kė­da­mi tuo, ką val­džia jiems po­ri­na iš te­le­vi­zo­rių ekra­nų.

Lie­tu­viai pa­si­ro­dė sve­tin­ges­ni, nei tikėjosi

– Skam­ba keis­tai: ru­sų na­cio­na­lis­tas pa­bė­go į Lie­tu­vą – NA­TO vals­ty­bę. Ko­dėl prie­globs­čiui pa­si­rin­ko­te mū­sų ša­lį?

– Ne­at­si­tik­ti­nai. Svars­čiau ir rin­kau­si. Pir­miau­sia, rin­kau­si ša­lį gre­ta Ru­si­jos. Be to, nu­spren­džiau, kad tai tu­rė­tų bū­ti Eu­ro­pos vals­ty­bė – ES na­rė. Net ir ren­kan­tis iš Bal­ti­jos ša­lių, Lie­tu­va at­ro­dė pa­lan­kiau­siu va­rian­tu, nes čia yra to­le­ran­tiš­kiau­sias po­žiū­ris į ru­sus ir ru­sų kal­bą. Kai tik su šei­ma at­vy­kau į Lie­tu­vą, mė­gi­nau kal­bė­ti su žmo­nė­mis ang­liš­kai, ta­čiau grei­tai pa­ma­čiau, kad pui­kiau­siai ga­liu su­si­kal­bė­ti ir ru­siš­kai. Lie­tu­viai iš to prob­le­mos ne­da­ro, ti­krai ne­jau­čiu jo­kio ne­pa­to­gu­mo.

– Ar esa­te gir­dė­jęs lie­tu­viš­ką po­sa­kį: „mums pa­tin­ka ru­sai, bet ne­pa­tin­ka Ru­si­jos im­pe­ri­ja“?

– Te­ko. Pui­kiai jį su­pran­tu, nes pa­ste­bė­jau, kad lie­tu­viai bai­mi­na­si te­gu ir hi­po­te­ti­nės, bet vis­gi Ru­si­jos ag­re­si­jos ga­li­my­bės. Ta­čiau bui­ti­nia­me lyg­me­ny­je, iš­sky­rus la­bai re­tus pa­vie­nius at­ve­jus, ne­pa­ju­tau jo­kio prieš­iš­ku­mo vien to­dėl, kad esu ru­sas.

Net ne­si­ti­kė­jau, kad Lie­tu­vo­je žmo­nės ma­ne pri­ims taip ra­miai ir sve­tin­gai. Ru­si­jo­je mums ka­la į gal­vą prieš­iš­kos, ru­so­fo­biš­kos Lie­tu­vos įvaiz­dį, to­dėl vyk­da­mas čio­nai šiek tiek bai­mi­nau­si. Pa­si­ro­do – vi­siš­kai be rei­ka­lo, nie­ko pa­na­šaus čia nė­ra.

– Ko­kį po­li­ti­nį ju­dė­ji­mą at­sto­vau­ja­te?

– Da­bar jau jo­kį (juo­kia­si, – aut. past.). Prieš tai, kai ma­ne su­ėmė, tai bu­vo „Mask­vos gy­ny­bos ly­ga“ – pa­trio­ti­nė or­ga­ni­za­ci­ja, ko­vo­jan­ti prieš ne­tei­sė­tą mig­ra­ci­ją. Tuo me­tu taip pat eg­zis­ta­vo pla­tes­nė pa­trio­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų koa­li­ci­ja – „Ru­siš­ko­ji plat­for­ma“. Šios or­ga­ni­za­ci­jos bu­vo opo­zi­ci­nės Krem­liaus at­žvil­giu ir šian­die­na, de­ja, iš es­mės jau ne­be­funk­cio­nuo­ja.

Tuo me­tu, kai bu­vau su­im­tas aš, Ru­si­jo­je vyk­dy­tos pla­čios rep­re­si­jos prieš to­kias or­ga­ni­za­ci­jas ir šian­dien ne­bė­ra pra­smės teig­ti, kad at­sto­vau­ju kaž­ko­kį po­li­ti­nį ju­dė­ji­mą.

Tar­nau­ti sau­gu­mui ar­ba su­pū­ti kalėjime

– Bu­vo­te areš­tuo­tas. Pa­bė­go­te iš Ru­si­jos dėl per­se­kio­ji­mo?

– Dar 2011 me­tais su bend­ra­min­čiais pra­dė­jo­me pla­čią kam­pa­ni­ją prieš Krem­liaus vyk­do­mą Šiau­rės Kau­ka­zo re­gio­nų fi­nan­sa­vi­mo po­li­ti­ką. Rei­ka­la­vo­me su­vie­no­din­ti biu­dže­to įna­šus vi­soms Ru­si­jos sri­tims. Ne­tru­kus įvy­ko va­di­na­mie­ji rin­ki­mai į Vals­ty­bės Dū­mą. Pui­kiai ži­no­te, kaip gru­biai bu­vo fal­si­fi­kuo­ja­mi jų re­zul­ta­tai. Kar­tu su ki­tais opo­zi­ci­niais ju­dė­ji­mais, įskai­tant li­be­ra­lus ir kai­riuo­sius, ren­gė­me pro­tes­to de­mons­tra­ci­jas. Pir­mo­jo­je iš dau­ge­lio po se­ku­sių de­mons­tra­ci­jų su­si­rin­ko apie 5 tūkst. žmo­nių, pra­si­ver­žė­me pro mi­li­ci­jos užt­va­ras ir žy­gia­vo­me link Cen­tri­nės rin­ki­mų ko­mi­si­jos būs­ti­nės. Vė­liau mū­sų de­mons­tra­ci­ja iš­sis­kai­dė, o aš bu­vau prie­ky­je gru­pės, to­liau ma­ni­fes­ta­vu­sios Tve­rės gat­vė­je. Mū­sų val­džios po­žiū­riu, to pa­ka­ko, kad tap­čiau jos tai­ki­niu.

– Kuo bu­vo­te ap­kal­tin­tas?

– Ma­ne ir dar apie de­šim­tį ak­ci­jos da­ly­vių su­ėmė, nu­ve­žė į mi­li­ci­jos sky­rių, kur nak­tį ma­ne ap­lan­kė ofi­cia­liai ne­pri­sis­ta­tęs par­ei­gū­nas, pa­siū­lęs man „bend­ra­dar­biau­ti“. Iš­kart pa­ti­ki­no, kad jei at­si­sa­ky­siu, vis­kas baig­sis ka­lė­ji­mu ar­ba mir­ti­mi.

Tuo me­tu rim­tai ne­įver­ti­nau jo žo­džių, ma­niau, kad tai tie­siog bau­gi­ni­mas. Kly­dau. Po ke­lių mė­ne­sių su­ži­no­jau, kad Ko­vos prieš eks­tre­miz­mą tar­ny­ba – sa­vo­tiš­ka po­li­ti­nė po­li­ci­ja Ru­si­jo­je – ma­ne įta­ria žmog­žu­dys­te. Da­bar su­pran­tu, kad man bu­vo duo­tas lai­kas „ding­ti“, bet tuo­met vėl­gi apie tai ne­svars­čiau. Tai­gi, po mė­ne­sio bu­vau su­im­tas, man vėl bu­vo pa­siū­ly­ta tap­ti in­for­ma­to­riu­mi. Vėl at­si­sa­kiau. Tuoj pat at­si­ra­do „liu­di­nin­kas“, pa­tvir­ti­nęs, kad tai bū­tent aš nu­žu­džiau jo „drau­gą“. At­si­dū­riau „Ma­tross­ka­ja ti­ši­na“ ka­lė­ji­me, iš ku­rio iš­ėjau tik po 2 me­tų ir 7 mė­ne­sių. Įro­dy­ti ma­no „nu­si­kal­ti­mą“ taip ir ne­pa­vy­ko. Juk tuo me­tu, kai ne­va kaž­ką „žu­džiau“, iš tie­sų bu­vau ma­mos gim­ta­die­ny­je! Po be­veik 3 me­tų ga­liau­siai bai­gė­si jau an­tra­sis ma­no teis­mo pro­ce­sas, ku­rio me­tu įvy­ko ste­buk­las – bu­vo pa­nai­kin­ti kal­ti­ni­mai žmog­žu­dys­te ir bu­vau pri­pa­žin­tas kal­tu dėl chu­li­ga­niz­mo. Čia pat bu­vau am­nes­tuo­tas kons­ti­tu­ci­jos 20-me­čio pro­ga ir pa­leis­tas. Ne­ži­nau, ar ka­da nors yra vy­kęs toks teis­mo pro­ce­sas, kai skai­tant nuo­spren­dį žmo­gus iš­tei­si­na­mas ir tuoj pat nu­tei­sia­mas už ki­tą nu­si­kal­ti­mą, ku­riuo net ne­bu­vo kal­tin­tas.

– Tuo me­tu ir nu­spren­dė­te pa­bėg­ti?

– Per ar­ti­miau­sias ke­le­tą die­nų po ma­no pa­lei­di­mo su­ži­no­jau, kad jei ne­bėg­siu iš ša­lies, vis­kas kar­to­sis. Tą­kart jau rim­čiau įver­ti­nau šias užuo­mi­nas.

Be­je, pa­na­šus li­ki­mas iš­ti­ko ne tik ma­ne. Fak­tiš­kai vi­si 2012 me­tais iš­rink­tos opo­zi­ci­jos koor­di­na­ci­nės ta­ry­bos, ku­rio­je bu­vau ir aš, na­riai bu­vo nu­teis­ti už įvai­rius jiems pri­kerg­tus, nie­ka­da ne­da­ry­tus nu­si­kal­ti­mus. Kai ku­rie ka­li li­gi šiol, o vie­nas – Bo­ri­sas Ne­mco­vas – nu­žu­dy­tas. Po 2011 me­tų pro­tes­tų val­džia rim­tai už­siė­mė opo­zi­ci­jos nai­ki­ni­mu.

Krem­liui ne­tin­ka nei vie­na ne­kon­tro­liuo­ja­ma ideologija

– Sa­kė­te, kad pro­tes­tuo­se kar­tu da­ly­va­vo įvai­rias ideo­lo­gi­jas at­sto­vau­jan­tys opo­zi­ci­niai ju­dė­ji­mai. Žvel­giant iš ša­lies, gan keis­tai at­ro­dė tai, kad prieš ne­są­ži­nin­gus rin­ki­mus gre­ta li­be­ra­lų ir sek­sua­li­nių ma­žu­mų ak­ty­vis­tų mi­tin­guo­ja ko­mu­nis­tai ir net mo­nar­chis­tai. Švel­niai ta­riant, ne pa­čių de­mo­kra­tiš­kiau­sių pa­žiū­rų žmo­nės...

– Ki­taip ir ne­ga­li bū­ti. Vi­suo­me­nę su­da­ro įvai­riau­sių pa­žiū­rų žmo­nės. Kad ir ne­skait­lin­gi mo­nar­chis­tai, į ku­riuos na­cio­na­lis­ti­niai ru­sų ju­dė­ji­mai žiū­ri su leng­va pa­juo­ka. Ne­pai­sant po­žiū­rių skir­tu­mų, vi­suo­me­nė trokš­ta tei­sy­bės. Kiek­vie­nas tu­ri tei­sę rei­ka­lau­ti tei­sin­gų rin­ki­mų.

– Tai­gi, prieš Krem­lių sto­jo tie­siog vai­vo­rykš­tės mar­gu­mo po­li­ti­niai ju­dė­ji­mai. Ko­dėl nei vie­nas iš jų ne­įtin­ka Vla­di­mi­rui Pu­ti­nui? Pa­vyz­džiui, at­ro­dy­tų, kad na­cio­na­lis­tų idė­jos tu­rė­tų su­tap­ti su jo di­džia­vals­ty­bi­nė­mis am­bi­ci­jo­mis?

– Krem­liui ne­ga­li įtik­ti jo­kia ideo­lo­gi­ja, nes ji jam ir ne­rū­pi. V. Pu­ti­no fi­lo­so­fi­jos es­mė – kon­tro­lė. Jam ga­li įtik­ti tik tie, kas be­są­ly­giš­kai vyk­do jo įsa­ky­mus. Vi­si ki­ti yra už pa­kan­tu­mo ri­bos, ne­prik­lau­so­mai nuo to, ko­kią ideo­lo­gi­ją at­sto­vau­ja. Krem­lius va­do­vau­ja­si KGB tai­syk­lė­mis: kas ne­kon­tro­liuo­ja­ma, tu­ri bū­ti su­nai­kin­ta.

Tar­ki­me, na­cio­na­lis­tų ju­dė­ji­mai: per­nai bu­vo nu­teis­tas vie­nas iš Ru­si­jos na­cio­na­lis­tų ly­de­rių Alek­sand­ras Be­lo­vas. Jam taip pat pri­me­tė dau­gy­bę ab­sur­diš­kų kal­ti­ni­mų ir nu­tei­sė ka­lė­ti. O taip nu­ti­ko to­dėl, kad sa­vo lai­ku jis at­si­sa­kė tar­nau­ti Krem­liui Kry­me ir Don­ba­se.

– V. Pu­ti­no Ru­si­ja – im­pe­ri­nes am­bi­ci­jas puo­se­lė­jan­ti vals­ty­bė. Sa­ve va­di­na­te pa­trio­tu ir ne­prieš­ta­rau­ja­te bū­ti va­di­na­mas na­cio­na­lis­tu. Jums šios im­pe­ri­nės idė­jos nė­ra ar­ti­mos?

– Ru­sų na­cio­na­lis­tų ju­dė­ji­mas nė­ra vie­na­ly­tis, eg­zis­tuo­ja įvai­rios jo kryp­tys. Yra ir im­pe­ri­nis na­cio­na­liz­mas, ku­riam ga­li­me pri­skir­ti Eduar­do Li­mo­no­vo „nac­bo­lų“ ju­dė­ji­mą. Jų puo­se­lė­ja­ma Ru­si­jos vi­zi­ja – ag­re­sy­vią už­sie­nio po­li­ti­ką vyk­dan­ti im­pe­ri­ja, „ru­siš­kų že­mių rin­kė­ja“ ir pa­na­šiai. Krem­lius jų per­ne­lyg ne­spau­džia, bet ir ne­glos­to. Vis dėl tos pa­čios prie­žas­ties – jie nė­ra 100 proc. kon­tro­liuo­ja­mi.

Aš at­sto­vau­ju de­mo­kra­ti­nę na­cio­na­lis­tų pa­krai­pą. Ma­no ir ma­no bend­ra­min­čių vi­zi­ja – Ru­si­ja tu­ri tap­ti nor­ma­lia eu­ro­pie­tiš­ka de­mo­kra­ti­ne vals­ty­be. Tu­ri at­si­sa­ky­ti im­pe­ri­nių am­bi­ci­jų ir ag­re­si­jos, kad ga­lė­tų kon­cen­truo­tis į vi­di­nių prob­le­mų spren­di­mus. Es­mi­nis ru­siš­ko­jo na­cio­na­liz­mo sie­kis – ru­sų tau­tos in­te­re­sų gy­ni­mas. Mes ne­ma­no­me, kad šie in­te­re­sai yra gi­na­mi pul­di­nė­jant kai­my­ni­nes ša­lis ir izo­liuo­jan­tis nuo vi­so pa­sau­lio.

Šia­me kon­teks­te sa­ve ga­lė­čiau pa­va­din­ti „na­cio­na­lis­tu – ra­di­ka­lu“, nes ma­nau, kad Ru­si­ja ne tik tu­rė­tų sek­ti eu­ro­pie­tiš­ku pa­vyz­džiu, bet ir tap­ti rea­lia ES ir ne­tgi NA­TO są­jun­gi­nin­ke. Ru­si­jai rei­kia ne ko­vo­ti prieš Va­ka­rų pa­sau­lį, kaip kai kas jį va­di­na „auk­si­niu mi­li­jar­du“, o tap­ti šio pa­sau­lio da­li­mi.

– Kiek žmo­nių Ru­si­jo­je pri­ta­ria jū­sų vi­zi­jai?

– Ma­nau, kad to­kių bū­tų apie 15–20 pro­cen­tų. Ga­li­ma pa­sa­ky­ti ir ki­taip: dau­gu­ma sa­vo nuo­mo­nę tu­rin­čių ir sa­va­ran­kiš­kai mas­tan­čių žmo­nių no­ri sa­vo ša­liai to­kios at­ei­ties, apie ku­rią ką tik kal­bė­jau. Li­ku­sie­ji lai­ko­si tos „nuo­mo­nės“, ku­rią jiems įka­la pro­pa­gan­di­nė ži­niask­lai­da. Dau­gu­mai žmo­nių pa­tin­ka sek­ti ten, kur juos ve­da. Tar­ki­me, jei ry­toj Ru­si­jos te­le­vi­zi­ja pra­dė­tų 24 va­lan­das per par­ą kal­ti žmo­nėms į gal­vą, kad di­džiau­si Ru­si­jos drau­gai yra eu­ro­pie­čiai, ga­ran­tuo­ju, kad po me­tų to­kios nuo­mo­nės nuo­šir­džiai lai­ky­tų­si dau­gu­ma ša­lies gy­ven­to­jų.

Ru­sai bi­jo pokyčių

– Tu­rint ome­ny­je da­bar­ti­nę Krem­liaus po­li­ti­ką, ko­kie nors po­ky­čiai Ru­si­jo­je įma­no­mi?

– Pir­miau­sia rei­kia pa­brėž­ti, kad Ru­si­jo­je šian­dien yra dik­ta­tū­ra. Nė­ra „gu­la­gų“ ar ma­si­nių eg­ze­ku­ci­jų, bet vis­gi tai – dik­ta­tū­ra, ku­ri la­bai efek­ty­viai ren­ka­si rep­re­si­jų tai­ki­nius. Pi­lie­ti­nės ins­ti­tu­ci­jos yra pa­lauž­tos, su­si­rin­ki­mų lais­vė užg­ra­sy­ta baus­mė­mis, po­li­ti­nių par­ti­jų ir vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų veik­la vi­siš­kai kon­tro­liuo­ja­ma. Ne pa­čios pa­lan­kiau­sios są­ly­gos po­ky­čiams, ar ne?

Be to, ru­sai tu­ri blo­gą pa­tir­tį, kai kal­ba­me apie po­ky­čius. Žlu­gus so­vie­ti­nei sis­te­mai žmo­nės lau­kė po­ky­čių, at­ne­šian­čių ge­ro­vę, ta­čiau de­ja su­lau­kė at­virkš­ti­nio re­zul­ta­to. To­dėl pa­ti po­ky­čių idė­ja dau­ge­lį gąs­di­na.

– Iš čia ir gar­su­sis V. Pu­ti­no siū­lo­mo sta­bi­lu­mo gar­bi­ni­mas?

– Taip. Ru­si­jo­je iš tie­sų yra dau­gy­bė žmo­nių, ku­rių gy­ve­ni­mas pa­ge­rė­jo dėl to pa­ties pu­ti­niš­ko sta­bi­lu­mo. Pir­miau­sia tai biu­dže­ti­nių įstai­gų dar­buo­to­jai ir val­di­nin­kai, o jų Ru­si­jo­je – mi­li­jo­nai. Šie žmo­nės ver­čiau rink­sis šian­die­nos sta­bi­lu­mą, ne­gu po­ky­čius, ku­rie ga­li ne­aiš­ku kuo baig­tis. Kai siū­lai po­ky­čius, vy­res­nio am­žiaus ru­sai at­sa­ko: „a­čiū, ma­tė­me mes tuos po­ky­čius. Ne­rei­kia mums to­kių“. Ru­sai tu­ri skaus­min­gą po­ky­čių pa­tir­tį. Ge­res­nės at­ei­ties žmo­nės no­rė­jo ir 1917 ir 1991 me­tais, ta­čiau abiem at­ve­jais pa­ty­rė­me tik ka­tak­liz­mus.

Kol žmo­nės ne­pa­jau­tė tie­sio­gi­nių eko­no­mi­nės kri­zės – o ji Ru­si­jo­je yra – pa­sek­mių, ne­ver­ta ti­kė­tis pla­tes­nio pro­tes­ti­nio ju­dė­ji­mo.