V. Žovtenka: Rusija turi suprasti, kad taika priklauso nuo jos pačios

2015-01-16 "Lietuvos žinios"

Sau­sio 22 die­ną Ukrai­na mi­ni vals­ty­bės gi­mi­mo me­ti­nes. 1919 me­tais ukrai­nie­čiai su­kū­rė res­pub­li­ką, ku­riai gy­vuo­ti, de­ja, bu­vo lem­ta vos po­rą me­tų: ji kri­to po bol­še­vi­kų antp­lū­džio. Šian­dien Ukrai­na ža­da nie­ku gy­vu ne­nu­si­leis­ti ag­re­so­riams.

Šią sa­vai­tę tu­rė­jęs įvyk­ti aukš­čiau­sio ly­gio Ukrai­nos ir Ru­si­jos su­si­ti­ki­mas As­ta­no­je (Ka­zachs­ta­nas) ati­dė­tas kol kas ne­ži­no­mam lai­kui. Pa­liau­bos Ry­tų Ukrai­no­je nu­trauk­tos, ga­vę dar vie­ną amu­ni­ci­jos siun­tą iš Ru­si­jos, ban­di­tai pra­dė­jo puo­li­mą. Ukrai­nos am­ba­sa­do­rius Lie­tu­vo­je Va­le­ri­jus Žov­ten­ka sa­ko, kad jo ša­lis vis vie­na sieks tai­kos, ir ti­ki, kad ar­ti­miau­siu me­tu įvyks de­ry­bos su Mask­va, o Va­ka­rų tai­ko­mos sank­ci­jos ga­liau­siai duos vai­sių – pri­vers Ru­si­ją nu­trauk­ti ag­re­si­ją.

Mins­ko su­si­ta­ri­mai neveikia

- Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­trų su­si­ti­ki­mas Ber­ly­ne bu­vo ne­sėk­min­gas: apie pre­zi­den­tų su­si­ti­ki­mą As­ta­no­je net ne­be­kal­bė­ta. Ko­dėl?

- Ber­ly­ne su­si­ti­ko „Nor­man­di­jos gru­pė“ – ke­tu­ri už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­trai (Ukrai­nos, Ru­si­jos, Vo­kie­ti­jos ir Pra­ncū­zi­jos). Jų tiks­las bu­vo As­ta­no­je su­reng­ti tos pa­čios gru­pės pre­zi­den­ti­nio lyg­mens su­si­ti­ki­mą, ku­ria­me bū­tų už­ti­krin­tas Mins­ko su­si­ta­ri­mų įgy­ven­di­ni­mas.

Ta­čiau tuo me­tu, kai mi­nis­trai rin­ko­si į Ber­ly­ną, pa­dė­tis Ry­tų Ukrai­no­je aki­vaiz­džiai pa­blo­gė­jo. Dar vie­na „hu­ma­ni­ta­ri­nė“ vilks­ti­nė iš Ru­si­jos at­ve­žė šaud­me­nų ban­di­tams. Ug­nis iš jų pu­sės su­ak­ty­vė­jo, vis daž­niau bu­vo pa­žei­džia­mos pa­liau­bų są­ly­gos. O į tai, kad ši vilks­ti­nė tie­siog pa­žei­dė Ukrai­nos vals­ty­bės sie­ną, be­veik nie­kas aps­kri­tai ne­krei­pia dė­me­sio.

Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad Mins­ko su­si­ta­ri­mai ne­vei­kė. Ukrai­na tai kons­ta­ta­vo su­si­ti­ki­me: ban­di­tų pro­vo­ka­ci­jos ne­si­lio­vė, ug­nies nu­trau­ki­mo su­si­ta­ri­mo ne­si­lai­ko­ma, Ru­si­jos pa­jė­gos ne­pa­si­trau­kė iš nu­ma­ty­tos te­ri­to­ri­jos, ski­rian­čios jas nuo Ukrai­nos pa­jė­gų, su­nkio­ji ka­ri­nė tech­ni­ka ir Ru­si­jos ka­rei­viai iš Ry­tų Ukrai­nos ne­iš­ves­ti ir ga­liau­siai – Eu­ro­pos sau­gu­mo ir bend­ra­dar­bia­vi­mo or­ga­ni­za­ci­jai ne­su­da­ro­mos są­ly­gos ste­bė­ti vals­ty­bės sie­ną.

To­dėl pri­myg­ti­nai tvir­ti­na­me, jog As­ta­no­je tu­ri įvyk­ti aukš­čiau­sio ly­gio su­si­ti­ki­mas dėl Mins­ko su­si­ta­ri­mų vyk­dy­mo, kad abi ša­lys ga­lė­tų im­tis prie­mo­nių konf­lik­tui Ry­tų Ukrai­no­je vi­siš­kai su­stab­dy­ti.

- Šio su­si­ti­ki­mo me­tu Ru­si­ja dek­la­ra­vo taip pat pa­lai­kan­ti Mins­ko su­si­ta­ri­mų įgy­ven­di­ni­mą.

- Taip, Ru­si­ja dar vis kal­ba, kad ji nie­kuo dė­ta, kad tai, kas vyks­ta Ry­tų Ukrai­no­je – vi­di­nis konf­lik­tas. Kaip sa­ko pa­tys ru­sai: „į­jun­gė dur­nių“. Aki­vaiz­du, kad Ru­si­ja ma­te­ria­liai ir fi­nan­siš­kai re­mia te­ro­ris­ti­nes or­ga­ni­za­ci­jas Ukrai­no­je. Bū­tent nuo Ru­si­jos pri­klau­so, ar krau­jo lie­ji­mas bus su­stab­dy­tas.

Da­bar jau net ne­be­kal­ba­me apie Ru­si­jos ka­riuo­me­nę – vi­siems aki­vaiz­du, kad ji vei­kia Ukrai­no­je. No­ri­me su­stab­dy­ti Ukrai­nos pi­lie­čių žu­dy­nes. Mū­sų pa­jė­gos iš pa­sku­ti­nių­jų sten­gia­si lai­ky­tis Mins­ko su­si­ta­ri­mų. Į mū­sų ka­rei­vius šau­do, o šie net ne­at­sa­ko. Veiks­mų im­asi tik ta­da, kai ban­di­tai pra­de­da ma­si­nį puo­li­mą.

Pa­sku­ti­nis pa­vyz­dys – tra­ge­di­ja, įvy­ku­si su ci­vi­liais au­to­bu­se ne­to­li Vol­no­va­chos. Vis­kas pra­si­dė­jo nuo to, kad ban­di­tai nu­spren­dė ir vėl ap­šau­dy­ti mū­siš­kę už­kar­dą iš sal­vi­nės sis­te­mos „Grad“. Ukrai­nie­čių ka­riai prie to jau pra­tę – pa­sis­lė­pė blin­da­že. O ką rei­kė­jo da­ry­ti ci­vi­liams, esan­tiems ta­me au­to­bu­se? Juk ten bu­vo ir vai­kų...

Iš pra­džių ban­di­tai net gy­rė­si „taik­lia ug­ni­mi“, tik vė­liau su­sip­ra­to, apie ką pa­tys kal­ba, ir ėmė kal­tin­ti Ukrai­nos ka­rius.

Šį smur­to ak­tą pa­smer­kė Jung­ti­nių Tau­tų Sau­gu­mo Ta­ry­ba. Be­je, šią re­zo­liu­ci­ją ini­ci­ja­vo Lie­tu­va. Už tai jau ne pir­mą kar­tą jau­čia­mės dė­kin­gi Lie­tu­vai.

- As­ta­nos su­si­ti­ki­mas ne­įvy­ko. Ar ma­no­te, kad toks su­si­ti­ki­mas įma­no­mas ar­ti­miau­sio­je at­ei­ty­je?

- Šis su­si­ti­ki­mas ne­at­šauk­tas, tik nu­kel­tas. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad jis įvyks ar­ti­miau­siu me­tu. Šiuo at­ve­ju svar­biau­sia, kad pa­grin­di­nė Ukrai­nos po­zi­ci­ja yra tai­kos sie­kis. Ne­se­niai apie tai Ukrai­nos žmo­nėms kal­bė­jo ir pre­zi­den­tas Pe­tro Po­ro­šen­ka. Tai­kos sie­kia­me vi­so­mis iš­ga­lė­mis. Mes nie­ko ne­puo­lė­me, tik gi­na­me sa­vo že­mę. La­bai ti­ki­mės, kad anks­čiau mi­nė­ta kon­tak­ti­nė gru­pė pri­ims ati­tin­ka­mus spren­di­mus dėl As­ta­nos su­si­ti­ki­mo, ir tuo­met iš ti­krų­jų bus nu­trauk­ta ug­nis ir ga­liau­siai įgy­ven­din­ti Mins­ko su­si­ta­ri­mai.

Par­yžiaus tra­ge­di­ja Ukrai­no­je kar­to­ja­si kasdien

- Lie­tu­viai taip pat gir­dė­jo Pe­tro Po­ro­šen­kos kal­bą. Bet ar Ukrai­nos po­zi­ci­jos šiuo at­ve­ju pa­kan­ka? Juk Ru­si­ja taip pat tu­ri im­tis adek­va­čių veiks­mų?

- Ru­si­ja tu­ri su­pras­ti, kad tai­kus konf­lik­to spren­di­mas pri­klau­so nuo jos pa­čios. Ti­kiuo­si, kad mū­sų par­tne­riai Eu­ro­po­je pa­dės jai tai su­pras­ti. Vi­sų pir­ma Ru­si­ja pri­va­lo iš­ves­ti sa­vo pa­jė­gas iš Ukrai­nos te­ri­to­ri­jos.

Ukrai­na šian­dien de­mons­truo­ja ne­įti­ki­mą kan­tru­mą. O juk žūs­ta mū­sų pi­lie­čiai. Žūs­ta dėl ag­re­si­jos, vyk­do­mos iš už­sie­nio.

Ti­kiuo­si, kad pre­zi­den­tų su­si­ti­ki­mas As­ta­no­je įvyks ar­ti­miau­siu me­tu. Gal už sa­vai­tės, gal už ke­lių die­nų, bet jis ti­krai tu­ri įvyk­ti, kad bū­tų su­stab­dy­tas krau­jo lie­ji­mas.

At­ei­nan­čią sa­vai­tę apie tai kal­bės ir Eu­ro­pos Są­jun­gos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­trų ta­ry­ba. Ti­kiu, kad ji taip pat pri­ims ati­tin­ka­mas iš­va­das.

- Pra­ėju­sios sa­vai­tės įvy­kiai „per­kė­lė“ te­ro­riz­mo samp­ra­tą į Va­ka­rų Eu­ro­pą. Ru­si­ja vėl kal­ba apie „bend­rą“ ko­vą prieš te­ro­riz­mą. Ar tai ne­taps pre­teks­tu kad ir lai­ki­nai ati­dė­ti Ukrai­nos klau­si­mo spren­di­mą?

- Ir vėl re­fe­ruo­siu pre­zi­den­to krei­pi­mą­si: tai, kas įvy­ko Pra­ncū­zi­jo­je, yra tas pats, kas Ukrai­no­je vyks­ta kas­dien. Kad ir kaip pa­si­va­din­tų te­ro­ris­tai – Do­nec­ko, Lu­hans­ko ar ko­kio­mis nors ki­to­mis res­pub­li­ko­mis, – Eu­ro­pa, ma­nau, su­ge­bės tai at­skir­ti ir juos įvar­dy­ti ti­kruo­ju var­du. Ti­kiuo­si, kad Eu­ro­pos Par­la­men­tas ne­tru­kus pra­si­dė­sian­čio­je se­si­jo­je for­ma­liai pri­pa­žins šiuos da­ri­nius te­ro­ris­ti­nė­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis. Juk šie te­ro­ris­tai šian­dien ža­lo­ja ne tik Ukrai­ną, bet ir vi­są že­my­ną, vi­są Eu­ro­pos ci­vi­li­za­ci­ją.

Šis konf­lik­tas ne­tu­ri už­si­tęs­ti ir virs­ti dar vie­na spau­di­mo prie­mo­ne, kaip tai įvy­ko Gru­zi­jo­je. Tuo­met Ru­si­ja taip pat pri­siė­mė tarp­tau­ti­nius įsi­pa­rei­go­ji­mus, bet jų nie­ka­da ne­si­lai­kė. Ki­taip ji ir ne­sielgs, kol ne­sup­ras, kad Eu­ro­pos bend­ruo­me­nė ne­su­tin­ka žais­ti pa­gal jos pri­mes­tas tai­syk­les.

- Tuo­met gal tai ne tiek Ru­si­jos, kiek pa­čios Eu­ro­pos su­sip­ra­ti­mo klau­si­mas? Juk tai mes – eu­ro­pie­čiai tu­ri­me par­ody­ti, kad tam ti­krų ri­bų ne­ga­li­ma per­ženg­ti?

- Ukrai­na ti­krai ne­tu­rė­tų bū­ti vie­nin­te­lė ša­lis, įro­di­nė­jan­ti, kad šian­dien vyk­do­ma ag­re­si­ja ne­ga­li bū­ti to­le­ruo­ja­ma šiuo­lai­ki­nė­je Eu­ro­po­je. Ma­to­me, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga yra mū­sų pu­sė­je, su­pran­ta tai, kas vyks­ta, ir su­pras at­ei­ty­je.

Ten­ka pri­pa­žin­ti, kad Ru­si­jai tai­ko­mos sank­ci­jos kol kas ne­da­vė lauk­to re­zul­ta­to, ta­čiau jos yra veiks­min­gos. Šių sank­ci­jų pa­skir­tis nė­ra nu­skriaus­ti Ru­si­ją, ar ją pa­že­min­ti, o pa­de­mons­truo­ti, kad dėl sa­vo veiks­mų ji tu­rės tam ti­krų nuo­sto­lių, nes tarp­tau­ti­nė bend­ruo­me­nė to­kių veiks­mų ne­to­le­ruo­ja. Ne taip, kaip skel­bia Ru­si­jos pro­pa­gan­da, Va­ka­ruo­se nie­kas ne­no­ri su­nai­kin­ti Ru­si­jos. Tai ne­nau­din­ga nei Va­ka­rams, nei Ukrai­nai.

Ru­si­ja des­ta­bi­li­za­vo Don­ba­są, bet kar­tu ir sa­vo vi­suo­me­nę, ku­ri da­ro­si vis la­biau ne­pa­ten­kin­ta to­kiais veiks­mais. To­dėl sank­ci­jų tiks­las ir yra par­ody­ti Ru­si­jos va­do­vy­bei, kaip ji klys­ta, pa­žeis­da­ma tarp­tau­ti­nes nor­mas, su­si­ta­ri­mus, griau­da­ma tą tvar­ką, ku­ri Eu­ro­po­je bu­vo nu­sis­to­vė­ju­si de­šimt­me­čiais.

Be eko­no­mi­nių prie­mo­nių, dar yra ir po­li­ti­nių po­vei­kio bū­dų. Bū­ti­na pa­sa­ky­ti Mask­vai: va­do­vau­ki­tės tei­se, grą­žin­ki­te tą sta­tus quo, ku­ris bu­vo iki Kry­mo anek­si­jos ir vi­si mie­lai vėl bend­raus su Ru­si­ja. Šian­dien nor­ma­laus dia­lo­go su Ru­si­ja, de­ja, ne­ga­li pa­lai­ky­ti nie­kas – nei Eu­ro­pa, nei JAV. Ta­čiau Va­ka­rams šis su­sip­rie­ši­ni­mas yra pri­vers­ti­nė prie­mo­nė, o Ru­si­jai – jos pa­čios pro­vo­ka­ci­jų pa­da­ri­nys. Bū­tent ji iš­pro­vo­ka­vo ka­ri­nį konf­lik­tą XXI am­žiaus Eu­ro­po­je, o da­bar pa­ti pik­ti­na­si, kad ki­ti im­asi prie­mo­nių pri­vers­ti ją lai­ky­tis sa­vo pa­čios pri­siim­tų tarp­tau­ti­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų. Juk Ukrai­nos te­ri­to­ri­nį vien­ti­su­mą Ru­si­ja taip pat ga­ran­ta­vo tarp­vals­ty­bi­niu su­si­ta­ri­mu.

Drau­ge gi­na Eu­ro­pos civilizaciją

- Ta­čiau Ru­si­ja ka­te­go­riš­kai at­si­sa­ko kal­bė­ti Kry­mo te­ma. Lai­ko jį ne­at­sie­ja­ma sa­vo da­li­mi. O ir Eu­ro­po­je vis re­čiau gir­dė­ti rei­ka­la­vi­mai grą­žin­ti pu­sia­sa­lį Ukrai­nai...

- Kry­mą Ru­si­ja lai­ko „is­to­ri­ne“ sa­vo že­me. Taip jį va­di­na. O Eu­ro­po­je Kry­mas pa­mirš­ta­mas dėl to, kad jo anek­si­ja bu­vo įvyk­dy­ta be krau­jo pra­lie­ji­mo. Si­tua­ci­ja Ry­tų Ukrai­no­je yra daug bai­ses­nė. Ta­čiau tie, ku­rie ma­no, kad Kry­mas bu­vo ati­mtas tai­kiai, klys­ta. Šian­dien ten per­se­kio­ja­mi vie­tos gy­ven­to­jai – Kry­mo to­to­riai, vis la­biau pa­mi­na­mos jų tei­sės. Tuo pat me­tu na­cio­na­li­zuo­ja­ma nuo­sa­vy­bė, ne tik Ukrai­nos, bet ir pri­va­ti gy­ven­to­jų nuo­sa­vy­bė. Gal vi­sa tai skam­ba ne taip pa­vo­jin­gai kaip ka­ras Don­ba­se.

Ta­čiau vie­na ga­liu pa­sa­ky­ti už­ti­krin­tai: Ukrai­na yra su­ve­re­ni vals­ty­bė, vie­na iš Jung­ti­nių Tau­tų įkū­rė­jų. Mes nie­ka­da ne­su­si­tai­ky­si­me su kai­my­nų įvyk­dy­ta mū­sų te­ri­to­ri­jos anek­si­ja. Tai tarp­tau­ti­nės bend­ri­jos rei­ka­las – pri­vers­ti Ru­si­ją lai­ky­tis sa­vo tarp­tau­ti­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų. Ru­si­ja ga­li kiek tin­ka­ma va­din­ti Kry­mą sa­vo „is­to­ri­ne“ že­me, bet ji nie­ka­da to­kia ne­bu­vo.

- Ge­ra ži­nia bent jau plė­to­jant lie­tu­vių ir ukrai­nie­čių san­ty­kius: pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė Ukrai­no­je pa­skelb­ta me­tų žmo­gu­mi. Iš­gy­ve­na­me, ma­tyt, di­džiau­sią tar­pu­sa­vio sim­pa­ti­jų pa­ki­li­mą?

- Ukrai­nos aka­de­mi­nė ta­ry­ba pri­ėmė to­kį spren­di­mą. Pre­zi­den­tė D. Gry­baus­kai­tė yra la­bai po­pu­lia­ri Ukrai­no­je. Pa­vyz­džiui, kai ji lan­kė­si Ki­je­ve, Mai­da­ne, žmo­nės ėjo prie jos, svei­ki­no­si, pra­šė kar­tu nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti, o juk nie­kas ne­sto­vė­jo jai už nu­ga­ros su ženk­lu: „čia – Da­lia Gry­baus­kai­tė“. Ukrai­nie­čiai ją pa­žįs­ta.

Ji lai­ko­si itin tvir­tos ir drą­sios po­zi­ci­jos Ukrai­nos su­ve­re­nu­mo at­žvil­giu. Tiek ji, tiek ir Lie­tu­vos vi­suo­me­nė su­pran­ta, kuo gre­sia da­bar­ti­nė ag­re­si­ja. Lie­tu­viai su­pran­ta, kad ukrai­nie­čiai gi­na ne tik sa­vo ša­lį, bet ir vi­są Eu­ro­pą, jos ver­ty­bes, de­mo­kra­ti­ją aps­kri­tai. Lie­tu­viai tai su­pran­ta ge­riau nei Va­ka­rų Eu­ro­pos žmo­nės, ta­čiau ir šiems jau ima at­si­ver­ti akys.

To­dėl jau ne pir­mą kar­tą pa­sa­ky­siu, kad ukrai­nie­čiai la­bai ver­ti­na ne tik Lie­tu­vos pre­zi­den­tę ir už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­trą Li­ną Lin­ke­vi­čių, bet ir vi­sų Lie­tu­vos žmo­nių par­amą. Mū­sų sa­vi­tar­pio pa­gal­bos is­to­ri­ja pra­si­dė­jo Mė­ly­nų­jų van­de­nų mū­šy­je prieš šimt­me­čius. Ji tę­sia­si šian­dien – kar­tu sto­jo­me prieš tai, kas va­di­na­ma „ru­siš­ku pa­sau­liu“, nes lie­tu­viai ir ukrai­nie­čiai yra eu­ro­pie­čiai, gi­nan­tys šią ci­vi­li­za­ci­ją.