Aukso ordos įpėdiniai

2015-03-06 "Lietuvos žinios"

Bo­ri­sas Ne­mco­vas pa­lai­do­tas. Dar vie­nas la­bai drą­sus žmo­gus su­mo­kė­jo di­džiau­sią kai­ną už pra­ban­gą Ru­si­jo­je sa­ky­ti: „Aš esu lais­vas žmo­gus!“ Gir­dė­jau žmo­nes sa­kant, kad kar­tu su B. Ne­mco­vu lai­do­ta Ru­si­jos de­mo­kra­ti­ja. Taip nė­ra. Ne­ga­li­ma pa­lai­do­ti to, ko nie­ka­da ne­bu­vo.

Tu­riu at­sip­ra­šy­ti tų ru­sų, ku­rie tu­ri pro­to ir sie­los stip­ry­bės va­din­ti sa­ve lais­vais žmo­nė­mis to­je vals­ty­bė­je, ta­čiau nei de­mo­kra­ti­jos, nei lais­vės jų ša­ly­je nie­ka­da ne­bu­vo. Ne­ti­kiu, kad ji at­si­ras­tų ar­ti­miau­sio­je at­ei­ty­je.

Vi­siš­kai lo­giš­ka ma­ny­ti, kad B. Ne­mco­vo nu­žu­dy­mo už­sa­ko­vai pa­aiš­kės tik tuo­met, kai kris Ru­si­ją da­bar val­dan­tis re­ži­mas. Gal­būt... O gal ir ne. Šį re­ži­mą grei­čiau­siai pa­keis ki­tas, ki­toks, bet taip pat ma­tuo­sian­tis lais­vei tram­do­muo­sius marš­ki­nius. Dar kar­tą at­sip­ra­šau ru­sų.

B. Ne­mco­vas pa­pil­dė liūd­ną lais­vų Ru­si­jos žmo­nių są­ra­šą, ku­ria­me - Ana Po­lit­kovs­ka­ja, Vla­dis­la­vas List­je­vas ir dau­ge­lis ki­tų iš­ki­lių as­me­nų, ku­riais jų tė­vy­nė tu­rė­tų di­džiuo­tis. Bet ne­si­di­džiuos. Lais­vas žmo­gus to­je ša­ly­je nie­ka­da ne­bu­vo šlo­vi­na­mas. Ir, de­ja, dar il­gai to ne­bus.

Be­je, šį są­ra­šą šiais lai­kais ta­po pri­im­ta pra­dė­ti nuo V. List­je­vo, nu­žu­dy­to 1995 me­tais. To­kia chro­no­lo­gi­ja taip pat ne­tin­ka. Ją de­rė­tų pra­dė­ti ne nuo 1995-ųjų, o bent jau nuo 1911 me­tų, kai bu­vo nu­žu­dy­tas Pio­tras Sto­ly­pi­nas. Ti­kras mo­nar­chis­tas, blė­niais lai­kęs kal­bas apie de­mo­kra­ti­ją, ta­čiau sa­vo re­for­mo­mis mė­gi­nęs kur­ti nau­ją Ru­si­ją. To­kią, ku­ri ga­lė­tų ras­ti sa­vo vie­tą Eu­ro­po­je ir at­si­kra­ty­tų sa­vo iš­ta­kų - Auk­so or­dos.

Nes bū­tent Auk­so or­do­je mask­vė­nų vals­ty­bė for­ma­vo­si ir iš jos mo­kė­si, kas yra pa­ti vals­ty­bė ir kaip ji tu­ri bū­ti val­do­ma. Mask­vė­nai la­bai mėgs­ta sa­ky­ti, kad jų vals­ty­bės lop­šys - Ki­je­vo Ru­sia. Bet tai juk ab­sur­das. Jei kas nors ir mo­kė­si vals­ty­bės val­dy­mo iš Ki­je­vo Ru­sios, tai ne­bent Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės val­do­vai, plė­tę sa­vo val­das bu­vu­sio­se Ki­je­vo vals­ty­bės že­mė­se. Tą Ru­sią kū­ru­sių žmo­nių ai­niai gy­vi ir šian­dien. Tai - ukrai­nie­čiai, bet ti­krai ne mask­vė­nai.

Yra toks šau­nus ukrai­nie­tiš­kas anek­do­tas: „Ki­je­ve ka­si­nė­jan­tys ar­cheo­lo­gai at­ra­do Ki­je­vo Ru­sios lai­kų gat­vę. Mask­vo­je ta­me pa­čia­me sluoks­ny­je ka­si­nė­jan­tys jų ko­le­gos at­ra­do... nie­ko ne­atra­do.“ Trum­pai ir tiks­liai api­bū­din­ta, kie­no vals­ty­bin­gu­mo šak­nys ir kur sly­pi.

XIII am­žiu­je iš des­po­tiš­kų cha­nų vals­ty­bės val­dy­mo me­no iš­mo­kę ru­sai taip nie­ka­da ir ne­priė­mė ki­to­kio mo­de­lio. Trum­pu­tis, ne­drą­sus de­mo­kra­ti­nės vi­suo­me­nės kū­ri­mo ban­dy­mas bu­vo 1918 me­tais, kai ca­ras bu­vo pri­vers­tas at­si­sa­ky­ti pa­tval­dys­tės. Ta­čiau tuoj pat ki­lo „smu­ta“ ir į val­džią at­ėjo pa­gal žiau­ru­mą ir des­po­tiš­ku­mą ma­žai sau ly­gių is­to­ri­jo­je tu­rė­jęs bol­še­vi­kų re­ži­mas.

1991 me­tais at­ro­dė, kad Bo­ri­sas Jel­ci­nas ga­li bū­ti tas žmo­gus, ku­ris ves ša­lį ci­vi­li­zuo­to pa­sau­lio link. Tik at­ro­dė. Iš tie­sų dar pa­si­da­rė „smu­ta“, kai ka­ra­lia­vo nu­si­kal­tė­liai. Ir ją taip pat pa­kei­tė lais­vės ne­pa­ken­čian­tis re­ži­mas.

„Ru­siš­kos de­mo­kra­ti­jos“ nie­ka­da ne­bu­vo. Tai ne reiš­ki­nys, o ge­riau­siu at­ve­ju - vil­tis. Ru­si­jo­je yra lais­vę my­lin­čių žmo­nių, bet jų - ma­žu­ma. Į de­mons­tra­ci­ją po B. Ne­mco­vo nu­žu­dy­mo Mask­vo­je ėjo, kuk­liau­siais ver­ti­ni­mais, kiek dau­giau nei 20 tūkst. žmo­nių. Mask­vai toks skai­čius yra ap­gai­lė­ti­nas. Mies­te, ku­ria­me gy­ve­na 11,5 mln. žmo­nių (Jung­ti­nių Tau­tų duo­me­ni­mis), gat­vė­se de­mons­tran­tai ne­su­da­rė net sta­tis­ti­nės pa­klai­dos dy­džio nuo­šim­čio.

Ne­ti­kiu tais, ku­rie sa­ko, kad vi­si li­kę ru­sai yra įbau­gin­ti. Ma­nau, kad dau­gu­ma jų yra vi­siš­kai pa­ten­kin­ti gy­ve­ni­mu tvar­kin­go­je ne­lais­vė­je, kad tik ne­atei­tų dar vie­na „smu­ta“.

Kiek­vie­na kul­ka į vis ki­tą sto­ly­pi­ną, list­je­vą ar ne­mco­vą nė­ra de­mo­kra­ti­jos nu­žu­dy­mas. De­mo­kra­ti­ja Ru­si­jo­je vi­sa­da nai­ki­na­ma vos už­si­mez­gu­si. Tai la­biau pri­me­na re­gu­lia­riai kar­to­ja­mą nėš­tu­mo nu­trau­ki­mą, ku­rį ša­liai at­lie­ka ne tik val­džio­je tuo me­tu esan­tis re­ži­mas, bet ir di­džio­ji da­lis vi­suo­me­nės, pa­si­ren­kan­čios „sa­vą“ des­po­tą vie­toj „kaž­kaip ne ru­siš­kai“ mąs­tan­čio lais­vo žmo­gaus ir bi­jan­čios mąs­ty­ti sa­vo gal­va. Lie­ka vil­tis, jos ne­įma­no­ma nu­žu­dy­ti. To­dėl bus ki­tas sto­ly­pi­nas ir ki­tas ne­mco­vas. Ir grei­čiau­siai jiems taip pat teks su­mo­kė­ti di­džiau­sią kai­ną už sa­vo pa­žiū­ras. Bet vil­tis gy­vuos tol, kol bus kas ją ne­ša.