Tolimuosiuose Rytuose Rusija pralaimi Kinijai

2012-04-16 "Lietuvos žinios"

Iš Vla­di­mi­ro Pu­ti­no ru­sai ne­si­ti­ki nie­ko nau­jo; ame­ri­kie­čiai ir eu­ro­pie­čiai su lū­kes­čiais ne­sku­ba; ki­nai įsi­ti­ki­nę ge­rais san­ty­kiais, o Ja­po­ni­ja vi­lia­si, kad ga­liau­siai bus pa­si­ra­šy­ta ko­ne 70 me­tų vil­ki­na­ma tai­kos su­tar­tis. Ar ti­krai tre­čio­ji V.Pu­ti­no ka­den­ci­ja ga­li at­neš­ti per­mai­nų į To­li­muo­sius Ry­tus?

Netikėtas geranoriškumas

Labai tikėtina, kad trečiąją kadenciją V.Putinas ir toliau tęs pasyvią, bet tvirtą konfrontaciją su Vakarais, sieks dar labiau įsitvirtinti posovietinėje erdvėje ir ieškos, kaip sustiprinti pozicijas Rytuose.

Vis dėlto sunku pasakyti, kodėl būtent dabar Japonija ir Rusija taip aktyviai prabilo apie galimybę atnaujinti derybas dėl taikos sutarties. Pastaraisiais metais dvišaliuose Maskvos ir Tokijo santykiuose lyg ir nebuvo jokių staigaus draugiškumo sužydėjimo ženklų.

Tačiau V.Putinui laimėjus praėjusio mėnesio pradžioje vykusį rinkimų šou aukšti Japonijos valdžios atstovai (tarp jų ir užsienio reikalų ministras bei vyriausiasis ministrų kabineto sekretorius) prabilo apie galimybę galiausiai užbaigti dešimtmečiais vilkinamą ginčą dėl pietinių Kurilų salų, kurias Japonija vadina Šiaurinėmis teritorijomis.

Ne mažiau netikėta ir tai, kad Maskva į Tokijo iniciatyvą atsiliepė aktyviai bei geranoriškai ir užsiminė, jog derybas bus galima pradėti netrukus po prezidento inauguracijos.

Nesuderinamos pozicijos

Situacija atrodo dar keisčiau atsižvelgiant į tai, kad pastaraisiais metais Rusija ne kartą pabrėžtinai deklaravo, jog neatiduos nė vienos pėdos "rusų žemės", o Japonija tvirtai reikalavo, kad jai turi būti grąžintos visos 4 salos.

Tokios pozicijos Tokijas laikosi ir dabar. Turint omenyje, kokio masto protesto akcijos vyko Japonijoje vien todėl, kad Kuriluose apsilankė Dmitrijus Medvedevas, aišku, jog Japonijos visuomenė tiesiog nesuprastų savo vyriausybės, jeigu ši nuspręstų sudaryti kompromisinę sutartį.

Kaip tik apie kompromisą prabilo Maskva siūlydama Tokijui grįžti prie 1956 metų sovietų ir japonų deklaracijos, pagal kurią Japonijai už taikos sutarties pasirašymą būtų perleistos dvi piečiausios ginčytinos salos. Tačiau net ir tokiu atveju kyla problema. Japonijos vyriausybė neseniai pareiškė, kad tos dvi salos sudaro tik 7 proc. bendro salų ploto ir jų atgavimas tikrai nereikštų lygiųjų.


Pažadais netiki net rusai

Kaip esant tokiai padėčiai galimi abipusiai pareiškimai apie sutarties pasirašymą? Gal V.Putinas tyliai ką nors pažadėjo Japonijai "prie išjungtų mikrofonų"? Bet juk V.Putino pažadais netiki nė patys rusai.

"Levados" centro (kuris tradiciškai pateikinėdavo V.Putinui palankius apklausų rezultatus) duomenimis, apie pusė rusų įsitikinę, jog V.Putino politika nesikeis. Net trečdalis mano, kad pažadų jis neįvykdys.

Be to, daugelis rusų šventai įsitikinę, kad bet koks teritorijų perleidimas bet kuriai valstybei sukeltų katastrofišką precedentą - Rusiją neva tuoj pat apipultų visi dideli ir maži kaimynai reikalaudami ir jiems gražinti po gabalėlį žemės. Deja, dauguma rusų greičiausiai nė nežino, kad toks precedentas jau sukurtas.

Precedentas yra

2004 metais V.Putinas pažadėjo, o 2008-aisiais sėkmingai Kinijai atidavė dvi Amūro salas, dėl kurių ginčytasi dar sovietų laikais. Kompartija į teritorinius ginčus su Kinija žiūrėjo taip rimtai, kad disputai dėl salų kadaise vos neperaugo į konvencinį karą.

O V.Putinas - tyliai ramiai - ėmė ir padovanojo salas Kinijai. Ir visuomenė, galima sakyti, apie tai net nebuvo informuota. Negausus nacionalbolševikų būrys dar mėgino dėl to protestuoti, bet greitai nurimo, kai keli jų dingo be žinios.

Apskritai gal ir teisingai padarė. Rusija salų infrastruktūrai skyrė tiek dėmesio, kiek ir visam Sibirui, - maždaug nulį. Kinija į šias teritorijas aktyviai investuoja. Pasak negausių pranešimų Rusijos žiniasklaidoje, salose sparčiai auga tikri miestai.

Taigi Kinija gavo teritorinių nuolaidų, tuomet gal jų gauti gali ir Japonija? Tuo sunku patikėti. Pirmiausia todėl, kad Japonija nėra toks svarbus žaidėjas regiono politikoje. Politine prasme Rusija ir Japonija beveik neturi sąlyčio taškų. O Kinija Maskvai reikalinga kaip politinė sąjungininkė priešintis JAV įtakai pasauliniu mastu. Ne mažiau svarbu gali būti ir tai, kad Kinijos rusai bijo. Niekada to nepripažįsta, bet bijo.

Begalinė abipusė pagarba

V.Putinas yra pasakęs: "Mes žinome, kad mūsų partneriai Kinijoje mus gerbia, o amerikiečiai - ne." Šis posakis, nors ir yra visiškai klaidingas, puikiai atspindi Rusijos poziciją Tolimųjų Rytų atžvilgiu ir jos nevisavertiškumo kompleksą pasaulinėje politikoje apskritai.

Visa ko esmė - priversti amerikiečius gerbti Rusiją kaip supervalstybę. Įdomus požiūris: vietoj to, kad mėgintų tapti supervalstybe, Rusija visas pastangas skiria vien tam, kad visi ją tik taip vadintų.

Tad nenuostabu, jog V.Putinas metų metais deklaruoja begalinę draugystę, supratimą bei abipusę pagarbą tarp Kinijos ir Rusijos. Kas gi daugiau, jei ne Kinija, paremtų tradicinius antiamerikietiškus Rusijos veto Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje? O juk be šių veto tikra supervalstybė niekaip negalėtų apsieiti...

Maskva gerbia Pekiną lygiai tiek, kiek bijo jo karinės, politinės, ekonominės ir ne mažiau svarbu - demografinės galios; Pekinas gerbia savo kaimyną nebent tiek, kiek anas turi branduolinių galvučių. Ir nė per nago juodymą daugiau. Tačiau Kinijai Rusija taip pat reikalinga.

Kinų drakonas Sibire

Ekonomiškai Kinija dominuoja visame Tolimųjų Rytų regione. Taip, taip - visame, įskaitant ir Rusijos Tolimuosius Rytus. Kinija tapo didžiausia Rusijos prekybos partnere. T. y. Kinija perka daugiausia Rusijos energetinių žaliavų ir medienos. Rusija irgi gali didžiuotis, kad yra tryliktojoje vietoje pasaulyje pagal kiniškos produkcijos importą.

Tiesiog nuostabūs prekybiniai santykiai: kinai perka rusiškas žaliavas, pagamina prekių ir parduoda jas Rusijai.

Būtent tokia Rusija ir reikalinga Pekinui - ekonomiškai bei infrastruktūriškai atsilikusi, nepajėgi panaudoti didžiulių savo teritorijų Tolimuosiuose Rytuose. Jas Kinija įsisavina kur kas geriau nei jų valdovė Rusija. Kinų migracija čia niekuo dėta.

Paprastas pavyzdys: 2010 metais Amūro, Primorės, Chabarovsko ir Birobidžano plėtrai Maskva skyrė mažiau nei milijardą JAV dolerių. Pekinas į tas pačias teritorijas įdėjo daugiau kaip 3 milijardus. Pastaraisiais metais minimose srityse Rusija nesukūrė jokių naujų ekonominių erdvių, o kinų investuotojai įsteigė 34 specialias ekonomines zonas.

Artimiausi šešeri V.Putino prezidentavimo metai turbūt nieko nepakeis. Kinija vis labiau dominuos regione, o Rusija toliau suoks jai ditirambus. Na, ir dar vaidins tikrą supervalstybę per derybas su Japonija.