Multikultūralizmas mirė. Jis niekada ir nebuvo gyvas

2012-03-26 "Lietuvos žinios"

Ke­lis de­šimt­me­čius Eu­ro­pa bu­vo lai­ko­ma to­le­ran­ci­jos ro­ju­mi, o ra­gi­ni­mai ak­ty­viau in­teg­ruo­ti im­ig­ran­tus bu­vo drau­džia­mi kaip ra­sis­ti­niai. Ta­čiau nu­ty­lė­ji­mu prob­le­mos ne­išsp­rę­si: kuo il­giau tra­di­ci­nės po­li­ti­nės jė­gos ir ži­niask­lai­da ją ig­no­ruo­ja, tuo la­biau nu­si­vy­lu­si vi­suo­me­nė kai ku­rio­se Eu­ro­pos vals­ty­bė­se links­ta prie kraš­tu­ti­nių de­ši­nių­jų.

Tragiški įvykiai Tulūzoje, kur vienišas teroristas siautėjo žudydamas žmones, vėl privertė europiečius kelti klausimą: kodėl Europos valstybėms tenka baimintis savo pačių piliečių?

Tokį patį šoką buvo patyrusi Didžioji Britanija po serijos teroro aktų viešajame Londono transporte, kai paaiškėjo, jog visi teroristai - gimę ir augę Didžiojoje Britanijoje. Bėda ta, kad britų įstatymai jiems buvo nė motais, kaip ir britiškas gyvenimo būdas apskritai.

Vargu ar ir Prancūzijoje siautėjęs Mohamedas Merah jautė stiprią pagarbą savo gimtosios šalies įstatymams ir papročiams. Daug parodantis pavyzdys - teroristo brolio Abdelkadero pareiškimas, kad jis "didžiuojasi tuo, ką nuveikė jo brolis". Štai taip, tiesiai šviesiai: nušovė kelis kareivius ir keletą žydų vaikų, dėl to - didvyris.

Nepulkime iškart kaltinti visų musulmonų, tai - absurdas. Tačiau ne mažesnis absurdas buvo manyti, kad nuolat auganti Europos musulmonų bendrija perims europiečių taip vertinamą visa ko toleravimą.

Šariatas Europai

Ilgai buvo nutylimas ir tas faktas, kad kai kurios musulmoniškos organizacijos atvirai ir be užuolankų deklaruoja savo veiklos tikslą - Europos islamizaciją. Čia norėtųsi pateikti vieną nedidelį pavyzdį: šiemet Antverpene (Belgija) įvyko vieša diskusija, kurioje dalyvavo Islamo judėjimo "Sharia4Belgium" ("Šariatas Belgijai") atstovas Abu Imranas ir kraštutinės dešiniosios partijos "Flamų interesas" lyderis Philipas de Winteris. Kaip pareiškė A.Imranas, "jūs galite būti arba musulmonais, arba demokratais, bet negalite būti ir vienais, ir kitais. Man nerūpi netikėliai. Aš turiu tarnauti Alachui, o ne netikėliams".

"Įstatymus kuria ne parlamentas arba ministrai, įstatymus nustatė Alachas. Musulmonas negali išpažinti demokratijos kaip ideologijos", - tvirtino musulmonų atstovas.

A.Imranas taip pat pareiškė, kad Belgija turi tapti musulmoniška šalimi, be to, jis įsitikinęs, kad tai jau vyksta. "Philipas de Winteris teisus - Antverpeno islamizacija prasidėjo", - postringavo musulmonų atstovas. "Visiems netikėliams teks arba prisitaikyti, arba išeiti", - tvirtino jis. Štai tiek pagarbos Belgijos įstatymams ir europietiškai tolerancijai.

Kai kuriuose Anglijos miestų rajonuose pastaraisiais metais ėmė rastis plakatų, skelbiančių, kad tas ar kitas kvartalas gyvena pagal šariato įstatymus. Iš pradžių žiniasklaida į tai žvelgė su šypsena, kol vienas teisininkas uždavė visai logišką klausimą: ar juokiamasi iš viešos deklaracijos, kad Anglijos teritorijoje atsisakoma paisyti pačios Anglijos įstatymų?

Multikultūralizmas mirė

Tai viešai pripažino Vokietijos kanclerė Angela Merkel, vienoje kalboje dar pridėjusi kuklų pageidavimą, kad imigrantai bent jau turėtų išmokti vokiečių kalbą. Pareiškimas buvo kuklus ir politiškai korektiškas, bet vis dėlto verčiantis susimąstyti - Vokietijos vadovė garsiai pripažino tai, apie ką daugybė jos tėvynainių jau seniai patyliukais kalbėjo.

Apklausos rodo, jog maždaug trečdalis vokiečių mano, kad jų kraštą užtvindė užsieniečiai. Tiek pat vokiečių galvoja, kad 16 mln. šalyje gyvenančių imigrantų atvyko tik dėl galimybės išnaudoti vokiečių socialinės šalpos sistemą.

Pasak A.Merkel, "septintajame dešimtmetyje mes pasikvietėme darbininkų iš užsienio ir dabar jie gyvena mūsų šalyje. Mes apgaudinėjome save sakydami, kad jie kada nors išvyks. Tai neįvyko".

Kitas vokiečių politikas Thilo Sarrazinas leido sau daugiau, pavyzdžiui, pareiškė, kad "Berlyno turkai visiškai neproduktyvūs jokioje srityje išskyrus prekybą vaisiais ir daržovėmis", tačiau jie "užkariauja Vokietiją dideliu gimstamumu". Šie pareiškimai jam kainavo postą Vokietijos centriniame banke. Nes europiečiams taip kalbėti negalima, nes tai netolerantiška ir nemultikultūriška.

Panašią nuomonę apie daugiakultūriškumą prieš kurį laiką išsakė ir Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas, jis pareiškė, kad jo šalis turėtų griežčiau prižiūrėti organizacijas, skatinančias islamo ekstremizmą. "Iš tiesų mums reikia daug mažiau pasyvios pastarųjų metų tolerancijos ir daug daugiau aktyvaus, stipraus liberalizmo", - sakė premjeras.

Tai tiek to išgirtojo daugiakultūriškumo, kuris negalėjo dabar numirti, nes niekada ir nebuvo gyvas. Juk iš esmės šis gražus šūkis reiškė, kad europiečiai privalo toleruoti visus ir viską, o imigrantai to daryti neprivalo, nes dar nespėjo persiimti europietiška dvasia. Kaip matyti šiandien, niekas nieko persiimti nė nemanė. Darosi vis panašiau, kad "persiimti" turės patys europiečiai.

Bažnyčios balsas tyruose

Manote, kad apie Europos islamizaciją kalba tik ultradešinieji, įvairiausio plauko marginalai ir apie IV reichą svajojantys skustagalviai? Tikrai ne. Kardinolas Miloslavas Vlkas tiesiai šviesiai išdrožė nemalonią tiesą: "Musulmonai užkariauja Europą, nes krikščionys tapo savanaudžiais pagonimis, tinginčiais saugoti savo dvasinį paveldą."

Asmeninis popiežiaus Benedikto XVI sekretorius monsinjoras Georgas Gaensweinas pareiškė, kad "negalima paneigti to, jog Europą mėginama islamizuoti", todėl labai svarbu neleisti sunykti krikščioniškoms senojo žemyno šaknims.

Dvasiškių pareiškimų sąrašas gana ilgas. Šiais klausimais buvo pasisakęs ir popiežius. Tik ar juos kas nors girdi? Juk krikščionybė, o tuo labiau Katalikų bažnyčia - tai taip nemodernu, netolerantiška, nemultikultūriška... Gal net neeuropietiška?

Anksčiau buvo sakoma, kad Europos tapatybė laikosi ant trijų stulpų: graikų kultūros, romėnų teisės ir krikščionių tikėjimo. Šiandien vieno šių pamatų - dvasinio - Europa jau beveik atsisakė. Akivaizdu, kad joks daugiakultūriškumas tos vietos neužėmė. Užtat kuo puikiausiai gali užimti islamas.

Politinis paradoksas

Kalbėti apie Europos islamizaciją nebėra toks griežtas tabu. Tačiau vis tiek gajus stereotipas, kad apie tai kalba tik rasistai ir dešinieji ekstremistai. Tai - netiesa. Skandinavijos šalyse ir Olandijoje formuojasi gana nuosaikios dešiniosios jėgos, deklaruojančios antiislamistines pažiūras. O štai tokiose "tolerantiškose" šalyse kaip Austrija, Belgija ir Didžioji Britanija šią nišą užima kone neonacistinės ir tikrai rasistinės jėgos, nes tradicinėms partijoms vis dar gėda apie tai kalbėti.

Užtat Europoje formuojasi politinis paradoksas: įsitvėrusi numylėtojo daugiakultūriškumo Europa ignoruoja nūdienos tikrovę ir su ja susijusias problemas. Tuo naudojasi vis daugiau jėgų įgyjantis dešinysis ekstremizmas. Taigi kuo labiau nematyti problemos stengiasi tolerantiškoji ir intelektualioji Europa, tuo daugiau žmonių linksta prie dešiniųjų radikalų. Tai gali baigtis visai nelinksmai. Užuot sprendus problemą civilizuotai, visi svertai gali būti atiduoti į rankas tiems, kurie nesivargins ieškoti dialogo ir drąsiai dės "teroristo", "tinginio" ar "parazito" žymą ant kiekvieno į Europą atvykstančio imigranto.