Svajonės apie Kiniją

2014-11-03 "Lietuvos žinios"

Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas taip pat yra žmo­gus, kaip ir mes vi­si. Jis taip pat sva­jo­ja. Sva­jo­ja apie im­pe­ri­ją, apie va­di­na­mą­jį Ru­sų pa­sau­lį, apie sa­vo vie­tą is­to­ri­jos va­do­vė­liuo­se. O dar jis sva­jo­ja apie Ki­ni­ją - di­džiu­lę, ga­lin­gą, ne tik eu­ro­pie­čiams, bet ir ru­sams pa­slap­tin­gą Ki­ni­ją.

Jis ne­no­ri jos įtrauk­ti į sa­vo bū­si­mą im­pe­ri­ją. Tai bū­tų ne sva­jo­nė, o klie­de­sys. Ne, jis no­ri tap­ti ge­riau­siu Ki­ni­jos drau­gu. Bė­da ta, kad V. Pu­ti­nui vis ne­si­se­kė su­gal­vo­ti, kaip su­ža­vė­ti ki­nus, kad šie su juo drau­gau­tų.

Daug me­tų jis mė­gi­no įvai­rius bū­dus. Ir są­jun­gą prieš ame­ri­kie­čius siū­lė, ir „tra­di­ci­nius“ drau­giš­kus ry­šius su ne­bū­tin jau nu­ėju­siais "Ra­sie­jos" val­do­vais vis pri­min­da­vo, net vi­sai ne­py­ko už tai, kad ki­nai tun­tais trau­kė ir trau­kia ap­gy­ven­din­ti ru­siš­kų To­li­mų­jų Ry­tų te­ri­to­ri­jų. Žo­džiu, kai tik su ki­nais bend­rau­ti rei­kė­da­vo, Vla­di­mi­ras Vla­di­mi­ro­vi­čius kaip mat tap­da­vo „bal­tas ir pū­kuo­tas“. O drau­gys­tė kaip ne­si­mez­gė, taip ne­si­mez­gė.

Ma­ža to, be­lip­dy­da­mas sa­vo im­pe­ri­ją, V. Pu­ti­nas su­si­ba­rė net su tais, ku­riuos anks­čiau drau­gais lai­kė. Vi­sai be drau­gų li­ko. Sva­jo­nės apie Ki­ni­ją ta­po dar ryš­kes­nės ir di­des­nės.

Ir štai jis su­gal­vo­jo! Ne­ži­nia, gal pri­si­mi­nęs sa­vo vai­kys­tę, o gal kas iš ap­lin­kos jam pa­pa­sa­ko­jo, bet pri­si­mi­nė V. Pu­ti­nas, kaip vai­kai mo­kyk­lo­je da­ry­da­vo, kai la­bai su kuo nors drau­gau­ti no­rė­da­vo. Sa­ky­da­vo: "Nu­pirk­siu tau le­dų, ar­ba duo­siu tau rub­lį, o tu būk ma­no drau­gu."

Ir jis taip pa­da­rė. Nu­ėjo pas ki­nus ir pa­sa­kė - duo­siu jums du­jų, o jūs su ma­ni­mi drau­gau­ki­te. Iš pra­džių ne­su­vei­kė, nes ki­nai ne­ži­nia ko­dėl at­sa­kė: ne­rei­kia mums ta­vo du­jų. Bet V. Pu­ti­nas ne­pa­si­me­tė: duo­siu be­veik ne­mo­ka­mai, tik drau­gau­ki­te ir ki­tiems pa­sa­ky­ki­te, kad su ma­ni­mi drau­gau­ja­te.

Ga­liau­siai, po 10 me­tų įkal­bi­nė­ji­mo, jis pa­si­ra­šė su­tar­tį dėl du­jų tie­ki­mo į Ki­ni­ją net tris­de­šim­čiai me­tų! Nie­kas apie to­kias net gir­dė­jęs ne­bu­vo! Vi­si V. Pu­ti­no te­le­vi­zi­jos ka­na­lai, lai­kraš­čiai ir nau­jie­nų agen­tū­ros apie tai pa­skel­bė vi­sam pa­sau­liui: dre­bė­ki­te da­bar, nes pre­kiau­si­me su ki­nais, iš jų pi­ni­gus už­dirb­si­me, o su li­ku­siais ir vi­sai ga­li­me liau­tis drau­gau­ti, ne­be­rei­ka­lin­gi jūs mums. Siek­da­mas vi­sus ga­lu­ti­nai įbau­gin­ti, vi­sa tai pa­va­di­no la­bai bau­gi­nan­čiai - eks­por­to di­ver­si­fi­ka­ci­ja!

Kad ir kaip bū­tų keis­ta, nie­kas ne­iš­si­gan­do. Tik šyp­te­lė­jo: jūs gi ne­tu­ri­te nei vei­kian­čių tel­ki­nių, anei vamz­džio, ku­riuo drau­gys­tės du­jas pum­puo­tu­mė­te. Tai ka­da drau­gau­ti pra­dė­si­te? Po ge­rų de­šim­ties me­te­lių? O iki tol iš ko mai­tin­si­tės?

Ir Ru­si­jo­je at­si­ra­do ne­kvai­lų, bet pik­tų ir sva­jo­ti ne­mo­kan­čių žmo­nių, ku­rie V. Pu­ti­nui ėmė zyz­ti: ap­si­ga­vai tu su sa­vo drau­gys­te, joks tu di­ver­si­fi­kuo­to­jas, o tik ne­vy­kęs „biz­nie­rius“ - du­jas pus­vel­čiui ati­duo­si ki­nams, nors ga­lė­jai už dvi­gu­bai tiek ko­rė­jie­čiams ir ja­po­nams „pras­tum­ti“. Vamz­džio ties­ti ne­tu­ri už ką, iš ki­nų pi­ni­gus sko­lin­sies. Tai kie­no ta­da tas vamz­dis bus?

Bet pik­čiau­sia, kad pa­tys ki­nai ne­siė­mė ska­lam­by­ti pa­sau­liui apie nau­ją drau­gys­tės erą. Gal dėl to, kad jiems tų du­jų ne­la­bai rei­kia? Ma­žai jie jų nau­do­ja, nes dar ang­lis dau­giau­siai nau­do­ja, o ir ne­men­kus sa­vų du­jų tel­ki­nius tu­ri, dar iš Cen­tri­nės Azi­jos per­ka. O gal tie­siog dėl to, kad bū­da­mi Pa­de­be­sių Im­pe­ri­ja su jo­kio­mis ki­to­mis im­pe­ri­jo­mis ne­drau­gau­ja. Juo­lab - su de­ga­lų ko­lo­nė­lė­mis.