Savanorių pagalba Ukrainai jau tampa reguliari

2014-09-23 "Lietuvos žinios"

Pa­gal­bą Ukrai­nos ka­riams siun­čian­ti sa­va­no­rių gru­pė „Blue­/Yel­low“ iš­gar­sė­jo per trum­pą lai­ką su­rin­ku­si net 7 to­nas kro­vi­nių. Vie­na šios gru­pės pra­di­nin­kių Jū­ra­tė Sli­žy­tė pa­brė­žia, kad jai svar­biau­sia ne pa­dė­kos, o tai, jog pa­gal­ba ti­krai pa­sie­kia tuos žmo­nes, ku­riems jos rei­kia.

Gra­fi­kė J. Sli­žy­tė jau 24 me­tus gy­ve­na Vo­kie­ti­jo­je, ne­to­li Ber­ly­no. Ste­bė­da­ma įvy­kius Mai­da­ne, ji Vo­kie­ti­jo­je pra­dė­jo or­ga­ni­zuo­ti hu­ma­ni­ta­ri­nės pa­gal­bos Ukrai­nai tei­ki­mą, su­tel­kė par­amos gru­pę „Blue­/Yel­low“. Apie tai, kaip Vo­kie­ti­jo­je su­si­dū­rė su ne­ti­kė­to­mis kliū­ti­mis, o su vy­ru at­vy­ku­si į Lie­tu­vą drau­ge su ži­no­mu vi­suo­me­ni­nin­ku Jo­nu Oh­ma­nu su­bū­rė veiks­min­gą Lie­tu­vos sa­va­no­rių gru­pę, ku­ri rū­pi­na­si par­amos siun­to­mis Ukrai­nai, Jū­ra­tė Sli­žy­tė pa­sa­ko­jo "Lie­tu­vos ži­nioms".

„Pa­ju­tau, kad tu­riu ko nors imtis“

- Ar anks­čiau esa­te da­ly­va­vu­si sa­va­no­riš­ko­je veik­lo­je?

- Esu ki­lu­si iš šei­mos, ku­rio­je to­kios ver­ty­bės kaip do­ra ir są­ži­nin­gu­mas bu­vo ypač ver­ti­na­mos ir puo­se­lė­ja­mos. Lab­da­ra - ar tai bū­tų au­ko­ji­mas baž­ny­čio­je, ar pa­gal­ba var­gin­giems žmo­nėms - vi­sa­da bu­vo mū­sų gy­ve­ni­mo da­lis. Ta­čiau sa­va­no­rys­tė, pa­gal­bos siun­tų rin­ki­mas, jų per­da­vi­mo or­ga­ni­za­vi­mas ir ki­ti su tuo su­si­ję da­ly­kai bu­vo nau­jo­vė. Tam ma­ne pa­ska­ti­no pi­lie­tiš­ku­mo jaus­mas. Ati­džiai ste­bė­jau įvy­kius Ukrai­no­je - Mai­da­ną, Kry­mo anek­si­ją, in­va­zi­jos į Don­ba­są pra­džią ir vie­nu me­tu pa­ju­tau, kad tu­riu ko nors im­tis. Mo­ra­liš­kai ukrai­nie­čius pa­lai­ko gal­būt pu­sė pa­sau­lio, ta­čiau jiems bu­vo bū­ti­na ir rea­li par­ama.

- Pa­gal­bos Ukrai­nai tei­ki­mu pra­dė­jo­te rū­pin­tis dar bū­da­ma Vo­kie­ti­jo­je?

- Taip, su drau­gais ir bend­ra­min­čiais iš pra­džių ėmė­me keis­tis in­for­ma­ci­ja so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, nes Vo­kie­ti­jo­je in­for­ma­ci­jos apie Ukrai­ną ne­bu­vo daug. Pa­skel­biau, kad vi­si no­rin­tie­ji ga­li pri­si­dė­ti tei­kiant pa­gal­bą, ir įvy­ko lyg spro­gi­mas – ne­dels­da­mi pa­gal­bą pa­siū­lė net 40 žmo­nių, jie pa­si­siū­lė pa­dė­ti re­gu­lia­riai. Tuo­met su­vo­kiau, kad rei­kia su­da­ry­ti gru­pę. Prie mū­sų pri­si­dė­jo J. Oh­ma­nas, ir dar­bai ta­da iš­ties rim­tai pa­ju­dė­jo.

Vo­kie­ti­jo­je: ir ge­ra­no­riš­ku­mas, ir nesklandumai

- Ko­kia bu­vo jū­sų veik­los pra­džia Ukrai­no­je?

- Už­mez­giau kon­tak­tą su pa­na­šia veik­la Ki­je­ve už­sii­man­čia ge­rai ži­no­ma ukrai­nie­te sa­va­no­re Vi­ka Khrys­ten­ko. Be­je, tai ne­bu­vo leng­va. Iš pra­džių ji ne­at­sa­kė į ma­no laiš­kus. Vė­liau žur­na­lis­tas iš Ki­je­vo Alek­sand­ras Kur­ba­nas man pa­aiš­ki­no, kad sau­gu­mo su­me­ti­mais sa­va­no­rė ne­at­sa­ko į ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių laiš­kus. Dėl sa­va­no­riš­kos veik­los net bu­vo su­de­gin­ti jos tė­vų na­mai.

Kai pa­ga­liau pa­vy­ko su­si­siek­ti su V. Khrys­ten­ko, su­ži­no­jo­me, ko­kios pa­gal­bos la­biau­siai rei­kia, ir ėmė­me rink­ti pir­mą­ją siun­tą. Su­rin­ko­me pen­kias di­de­les dė­žes pa­gal­bos kro­vi­nio ir nu­ve­žė­me į pa­štą Ber­ly­ne. Ta­čiau ten mū­sų lau­kė šo­ki­ruo­jan­ti "staig­me­na" – su­ži­no­jo­me, kad Vo­kie­ti­jos pa­štas į Ukrai­ną jo­kių siun­tų ne­ga­be­na. Ieš­ko­jo­me ir pri­va­čių kur­je­rių įmo­nių, bet ga­liau­siai pa­aiš­kė­jo, kad iš Vo­kie­ti­jos iš­siųs­ti siun­tų į Ukrai­ną vi­siš­kai ne­įma­no­ma.

- Ką tuo­met da­rė­te?

- Iš pra­džių ke­ti­no­me pa­tys ga­ben­ti siun­tą iki pat Ukrai­nos, bet su­ži­no­jo­me, kad iš Ber­ly­no į Ki­je­vą ėmė kur­suo­ti rei­si­nis au­to­bu­sas. Su­si­ta­rė­me su vai­ruo­to­jais, jie ir nu­ve­žė kro­vi­nį. Ta­da nu­siun­tė­me an­trą ir tre­čią siun­tą, kol ga­liau­siai su­vie­ni­jo­me jė­gas su J. Oh­ma­nu ir nu­spren­dė­me pe­rei­ti į aukš­tes­nį lyg­me­nį.

Gru­pė „Blue­/Yel­low“, ku­rio­je yra ak­ty­vių ir pi­lie­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių žmo­nių iš Lie­tu­vos, Šve­di­jos, Vo­kie­ti­jos, JAV ir Ka­na­dos, ta­po ti­krai veik­lia, ne po­li­ti­kuo­jan­čia, o kon­kre­čiais dar­bais už­sii­man­čia žmo­nių bend­ruo­me­ne. Su­kū­rė­me pa­si­ti­kė­ji­mą ska­ti­nan­čią at­as­kai­tos sis­te­mą. Prieš iš­siųs­da­mi siun­tas nu­fo­tog­ra­fuo­da­vo­me, vė­liau gau­da­vo­me ukrai­nie­čių sa­va­no­rių pa­da­ry­tas nuo­trau­kas, o ga­liau­siai ir pa­gal­bą ga­vu­sių Ukrai­nos da­li­nių at­siųs­tas fo­tog­ra­fi­jas. Taip už­ti­krin­da­vo­me, kad vi­si kro­vi­niai ti­krai pa­sie­kė ad­re­sa­tus.

Su­tel­kė stip­rius žmones

- Vo­kie­ti­jo­je veik­lą de­ri­no­te per so­cia­li­nius tink­lus. At­vy­kus į Lie­tu­vą ėmė­tės ge­ro­kai pla­tes­nės veik­los?

- Lie­tu­vo­je mums la­bai pa­dė­jo žmo­nių ge­ra­no­riš­ku­mas, troš­ki­mas pa­dė­ti ir pa­si­ti­kė­ji­mas vie­nas ki­tu. Vo­kie­ti­jo­je bu­vo­me su­si­dū­rę su prob­le­ma, kad lab­da­ros or­ga­ni­za­ci­jos ne­ga­li siųs­ti pa­gal­bos ka­rei­viams, ir tik per Vil­niaus vie­nuo­lius uni­tus su­si­sie­kė­me su Ukrai­nos ka­riuo­me­nės ka­pe­lio­nu, ku­ris taip pat pa­dė­jo ga­ben­ti pa­gal­bą ka­riams tie­siai į ap­ka­sus.

O Lie­tu­vo­je veik­ti mums bu­vo ti­krai ne­sun­ku. Nuo pat pra­džių at­si­ra­do daug pa­dė­ti no­rin­čių žmo­nių. Kad ir kie­no pa­gal­bos bū­tu­me pra­šę, nė vie­nas žmo­gus ne­at­si­sa­kė ir jam te­ku­sį dar­bą at­li­ko iki ga­lo. Šiems žmo­nėms esu be ga­lo dė­kin­ga. Pa­siau­ko­ji­mu ir ge­ra­no­riš­ku­mu mū­sų gru­pė „Blue­/Yel­low“ pri­me­na Są­jū­džio lai­kų žmo­nes. Be jų pa­gal­bos ti­krai ne­bū­tu­me nu­vei­kę tiek, kiek nu­vei­kė­me per pa­sta­ruo­sius tris mė­ne­sius.

- Sa­va­no­rys­tė Lie­tu­vo­je eg­zis­tuo­ja, bet nė­ra la­bai pa­pli­tu­si. Kaip pa­vy­ko pa­kel­ti žmo­nes, kad jie taip en­tu­zias­tin­gai pa­lai­ky­tų jū­sų gru­pę?

- Esa­ma įvai­rių prie­žas­čių. Vie­nas žmo­gus tai gal­būt da­ro dėl sa­vo įsi­ti­ki­ni­mų, ki­tas tu­ri gi­mi­nių Ukrai­no­je, tre­čiam pa­pras­čiau­siai šir­dis ne­lei­džia lik­ti nuo­ša­ly­je. Mū­sų gru­pė su­tel­kė ak­ty­vius ir stip­raus cha­rak­te­rio žmo­nes. Ją su­da­ro įvai­riau­sių pro­fe­si­jų at­sto­vai, sten­gia­mės pa­si­da­ly­ti dar­bus taip, kad kiek­vie­nas už­siim­tų tuo, ką iš­ma­no ge­riau­siai. Svar­biau­sia, kad prie gru­pės pri­si­dė­jęs žmo­gus ne­bū­tų pa­sy­vus ste­bė­to­jas. To­kių pas mus ir nė­ra.

Sa­va­no­rys­tė – ne vie­šie­ji ryšiai

- Lie­tu­vo­je taip pat su­si­dū­rė­te su su­nku­mais nu­ga­ben­ti siun­tas į Ukrai­ną.

- Su­nku­mų ti­krai bu­vo. Daž­niau­siai jie bu­vo su­si­ję su do­ku­men­tų ren­gi­mu. Žmo­nės ne­ži­no­jo, kaip tai rei­kia da­ry­ti. Tai par­ašas ne to­je vie­to­je bū­da­vo pa­dė­tas, tai ko­kio nors par­ašiu­ko trū­ko... Lie­tu­vos vals­ty­bė to­kiai veik­lai kol kas nė­ra su­kū­ru­si pa­lan­kios sis­te­mos. Nė­ra pa­tir­ties, kaip rea­li­zuo­ti to­kius ga­na di­de­lio mas­to pro­jek­tus. Ir mes vis­ką da­rė­me pra­ktiš­kai eks­pe­ri­men­tuo­da­mi.

Ta­čiau ne­no­ri­me ap­si­ri­bo­ti tuo, ką nu­vei­kė­me. Jau su­kū­rė­me „Blue­/Yel­low“ sa­va­no­rių tink­lą, tu­ri­me pa­gal­bos siun­tų rin­ki­mo punk­tus Vil­niu­je, Kau­ne, Klai­pė­do­je, Dzū­ki­jos kraš­te, mė­gi­na­me steig­ti punk­tą Šiau­liuo­se. Kol kas ne­ži­no­me, ko­kiu pe­rio­diš­ku­mu, bet pa­gal­bą pla­nuo­ja­me siųs­ti re­gu­lia­riai.

- Apie jū­sų gru­pės veik­lą vie­šo­jo­je erd­vė­je kal­ba­ma ir ra­šo­ma ga­na daug, ta­čiau jūs pa­ti be­veik ne­mi­ni­ma. Ko­dėl?

- Vi­siš­kai na­tū­ra­liai sten­giuo­si lik­ti an­tra­me pla­ne. Man ne­svar­bu, ar ma­no pa­var­dė kur nors fi­gū­ruos, ar ne. Juk ma­no dar­bas dau­giau or­ga­ni­za­ci­nis, gal tik vie­ną die­ną Vil­niu­je dė­žes pa­kil­no­jau. Daug svar­biau yra tai, kad da­bar Lie­tu­vo­je yra žmo­nių, ku­rie tęs mū­sų pra­dė­tą dar­bą. Svar­biau­sia, kad mū­sų pa­gal­ba ti­krai pa­siek­tų tuos žmo­nes, ku­riems jos rei­kia. Kar­tais man sa­ko: „A­teik, tau rei­kia at­siim­ti pa­dė­ką." At­sa­kau, kad pa­dė­ko­tų ukrai­nie­čių ka­riams, o mes sa­vo gy­vy­bė­mis ne­ri­zi­kuo­ja­me.