Spygliuota viela per sodybos kiemą

2016-11-07 "Lietuvos žinios"

Vie­ną ry­tą Da­vi­tas Va­niš­vi­lis pa­bu­do ir su­vo­kė, kad gy­ve­na ne­be Gru­zi­jo­je, o Pie­tų Ose­ti­jo­je. Jo na­mas at­si­dū­rė oku­pan­tų pu­sė­je, o vi­są gy­ve­ni­mą puo­se­lė­tas so­das li­ko gim­to­jo­je Gru­zi­jo­je. Tai įvy­ko prieš aš­tuo­ne­rius me­tus.

Ru­si­jos pa­jė­goms 2008 me­tais įsi­ver­žus į Gru­zi­ją, Chur­va­le­čio kai­mas pa­si­tai­kė ag­re­so­rių ke­ly­je. Pa­si­ra­šius pa­liau­bų su­tar­tį, pa­gal ją Ru­si­ja tu­rė­jo ati­trauk­ti pa­jė­gas at­gal į sa­vo te­ri­to­ri­ją, bet, ži­no­ma, to ne­pa­da­rė, kai­mas bu­vo pa­da­lin­tas į dvi da­lis. Oku­puo­to­je zo­no­je li­ko trys so­dy­bos. Vie­na iš jų – D. Va­niš­vi­lio. Kai­my­nai pa­bė­go, o D. Va­niš­vi­lis taip ir li­ko – ne­si­ruo­šė iš sa­vų na­mų bėg­ti tuo­met, ne­si­ruo­šia ir da­bar.

Kai­mą, ku­ria­me gi­mė ir pra­lei­do vi­są gy­ve­ni­mą 83 me­tų se­no­lis, ker­ta spyg­liuo­tos vie­los užt­va­ra, be­si­tę­sian­ti per vi­są slė­nį, ku­ria­me prieš aš­tuo­ne­rius me­tus ūki­nin­ka­vo žmo­nės. Lyg ty­čia, o gal kaip tik taip, spyg­liuo­tos vie­los tvo­ra rė­žia vie­to­vę taip, kad Gru­zi­jos pu­sė­je li­kę žmo­nės ne­ga­li nu­gin­ti į ga­nyk­las gal­vi­jų, ar­ba kaip D. Va­niš­vi­lis – pa­tek­ti į sa­vo pa­ties au­gin­tą so­dą. Ne­ga­li ap­lan­ky­ti net ar­ti­mų­jų ka­pų, nes ka­pi­nės taip pat li­ko oku­pan­tų pu­sė­je.

Nei pen­si­jos, nei gydytojų

D. Va­niš­vi­lis ne tik ne­bė­go nuo oku­pan­tų, bet ir at­si­sa­kė pri­im­ti nau­jos „ša­lies“ pi­lie­ty­bę. To­dėl jau aš­tuo­ne­rius me­tus sa­vo že­mė­je gy­ve­na lyg sve­ti­mas. Oku­pa­ci­nė val­džia pen­si­jos jam ne­mo­ka ir taip pat ne­lei­džia gau­ti pen­si­jos iš Gru­zi­jos. Mai­tin­tis se­no­liui ten­ka tuo, ką už­siau­gi­na pa­de­da­mas jo ne­pa­li­ku­sio anū­ko, ar­ba tuo, ką kai­my­nai jam per­me­tą per spyg­liuo­tos vie­los užt­va­rą, kai ša­lia nė­ra oku­pan­tų pa­tru­lių.

Kai su­nkiai su­sir­go D. Va­niš­vi­lio žmo­na, pa­gal­bos taip pat ne­bu­vo iš kur lauk­ti. Oku­pan­tų pu­sė­je gy­dy­to­jų nė­ra, ar­ti­miau­sia li­go­ni­nė – Cchin­va­ly­je, kur ją nu­vež­ti at­si­sa­ky­ta, nes „ke­lio nė­ra“, o gru­zi­nų me­di­kai pas ją pa­tek­ti ne­ga­lė­jo, nes pa­žeis­tų „vals­ty­bės sie­ną“. Jie at­vy­ko, pa­si­kal­bė­jo su D. Va­niš­vi­liu taip pat, kaip ir mes – per spyg­liuo­tą vie­lą, ir tu­rė­jo vyk­ti at­ga­lios.

Gau­do „pažeidėjus“

Chur­va­le­čio apy­lin­kių vaiz­das slo­gus – spyg­liuo­tos vie­los, ap­leis­ti na­mai, ne­dir­ba­mi skly­pai ir oku­pan­tų ste­bė­ji­mo bokš­te­liai. Ta­čiau ti­krą­jį si­tua­ci­jos dra­ma­tiš­ku­mą su­vo­ki tik pa­gal­vo­jęs, kad į šią vie­tą au­to­mo­bi­liu iš Tbi­li­sio ga­li at­vyk­ti vos per pus­va­lan­dį. Ką tik bu­vo­me gy­vo­je, šur­mu­liuo­jan­čio­je Gru­zi­jos sos­ti­nė­je, o taip grei­tai pa­te­ko­me į ka­ro zo­ną. Šiur­pas kre­čia įsi­vaiz­duo­jant kaž­ką pa­na­šaus prie Vil­niaus.

Spyg­liuo­tos vie­los oku­pan­tams ne­pa­ka­ko. Iš­il­gai oku­pa­ci­jos li­ni­jos dar pri­smaigs­ty­ta ir ženk­lų, ku­riuo­se įspė­ja­ma, kad čia – „vals­ty­bės sie­na“. Mes gru­zi­nų klau­sė­me „kiek ki­lo­me­trų iki ti­kro­sios sie­nos?“. Vie­ną sy­kį iš­gir­do­me at­sa­ky­mą: „Ko­kios ti­kro­sios? sie­na – vie­na, ta pa­ti, už 200 ki­lo­me­trų“. Kai klau­sė­me, kam ru­sai sta­to tuos „pa­sie­nio“ ženk­lus, at­sa­ky­mo taip ir ne­ga­vo­me, nes jo tie­siog nė­ra. „Jiems tur­būt taip pa­tin­ka. Ga­lin­ges­ni jau­čia­si“, – sa­kė vie­nas vy­ras.

Ma­ža to, anot oku­pan­tų, jų val­do­mos te­ri­to­ri­jos ri­ba yra net ne ne­tei­sė­ta spyg­liuo­tos vie­los užt­va­ra, o dar 100 me­trų Gru­zi­jos te­ri­to­ri­jos už jos. Nuo­lat „pa­sie­ny­je“ pa­tru­liuo­jan­tys ka­rei­viai gau­do vie­tos gy­ven­to­jus, ku­riuos už šios bu­ta­fo­ri­nės sie­nos pa­žei­di­mą siun­čią į da­bok­lę Cchin­va­ly­je. Kad iš ten iš­trūk­tum, rei­kia su­mo­kė­ti „bau­dą“ – 2 500 rub­lių.

Su­ma ga­li at­ro­dy­ti ne­rim­ta, ta­čiau įsi­vaiz­duo­ki­me, kaip ją su­mo­kė­ti, kai pa­ja­mų ne­tu­ri vi­siš­kai, kaip D. Va­niš­vi­lis. O jį ru­sų pa­sie­nie­čiai bu­vo su­lai­kę 3 kar­tus. Ga­lė­tų ir daž­niau, nes „sie­na“ juk ei­na tie­siog per jo kie­mą, to­dėl jį ga­li­ma su­lai­ky­ti ka­da pa­no­rė­jus, nes jis kas­dien vaikš­to per ar­ti spyg­liuo­tos vie­los.

To­kius „pa­žei­dė­jus“ ru­sų pa­sie­nie­čiai bud­riai ste­bi iš pa­lei oku­pa­ci­nę li­ni­ją su­ri­kiuo­tų bokš­te­lių. Ne tik ste­bi, bet ir te­le­fo­nų klau­so­si, fik­suo­ja kas lan­ko­si per­ne­lyg ar­ti spyg­liuo­tų užt­va­rų.

Ne­ly­gios jėgos

Kuo­met lan­kė­mės Chur­va­le­ty­je ir bend­ra­vo­me su D. Va­niš­vi­liu, mus ly­dė­jo gru­zi­nų pa­sie­nie­čiai. Jų – vos ke­le­tas, o vi­sai čia pat – be­veik 4 tūkst. ru­sų ka­rei­vių, pa­sie­nie­čių ir „fsbeš­ni­kų“. Apie ose­tų mi­li­ci­ją kal­bėt ne­ver­ta, šios ne­va vals­ty­bės pa­jė­gos prie oku­pa­ci­nės zo­nos – ke­lio­li­ka gink­luo­tų žmo­nių. Vis­kuo rū­pi­na­si „di­dy­sis bro­lis“.

Ne­ste­bi­no ir gru­zi­nų pa­sie­nie­čių rim­tis bei nuo­la­tos ore tvy­ran­ti įtam­pa. Jie pui­kiai su­pran­ta ir to ne­sle­pia: jei ag­re­si­ja pra­si­dė­tų vėl – jie ne­ga­lė­tų su­stab­dy­ti 4 tūkst. už­puo­li­kų, ku­riems į pa­spir­tį vos per par­ą ga­li at­sku­bė­ti dar apie 50 tūkst. ka­rei­vių su su­nkią­ja tech­ni­ka.

Klau­sė­me D. Va­niš­vi­lio, ko­dėl se­no­lis ne­bė­ga į Gru­zi­jos pu­sę? At­sa­ky­mas bu­vo pa­pras­tas: „Ko­dėl tu­rė­čiau bėg­ti iš sa­vo pa­ties že­mės?“. Nei jis, nei pa­sie­nie­čiai, nei bet ku­ris kal­bin­tas gru­zi­nas nė kiek ne­abe­jo­ja, kad ne­pai­sant jau aš­tuo­ne­rius me­tus trun­kan­čios oku­pa­ci­jos, da­bar ap­leis­ta ir spyg­liuo­ta vie­la iš­va­go­ta že­mė vėl su­grįš Gru­zi­jai.