Sostinės pareigūnų profsąjunga: vadovybė mūsų negirdi

2017-05-08 "Lietuvos žinios"

Ko­vo 25 die­ną sos­ti­nės par­ei­gū­nų pro­fe­si­nė są­jun­ga iš­si­rin­ko nau­ją va­do­vy­bę. Apie tai, ko­kie iš­šū­kiai ir už­da­vi­niai ky­la par­ei­gū­nams, LŽ kal­ba­si su pro­fe­si­nės są­jun­gos va­do­vu Vla­du San­da.

– Koks sos­ti­nės par­ei­gū­nų nuo­šim­tis šian­dien yra prof­są­jun­gos na­riai?

– Apie 40 pro­cen­tų. Tai daug, pa­ly­gin­ti su tais me­tais, kai prof­są­jun­ga tik pra­dė­jo sa­vo dar­bą. Tuo me­tu jos na­riais bu­vo dau­giau­siai apie 15 pro­cen­tų par­ei­gū­nų, nes dau­ge­lis bai­mi­no­si per­se­kio­ji­mo iš va­do­vy­bės pu­sės.

– Tai­gi, da­bar­ti­nę si­tua­ci­ją ga­li­ma pa­va­din­ti ge­ra?

– Vaiz­džiai sa­kant, prof­są­jun­gai ge­rai ta­da, kai par­ei­gū­nams blo­gai. Pa­vyz­džiui, kai bu­vo in­dek­suo­ja­mi at­ly­gi­ni­mai, ri­bo­ja­mi prie­dai ir at­si­ra­do ga­li­my­bė kreip­tis į teis­mą, kad pa­nai­kin­ti šiuos nu­ta­ri­mus – dau­gy­bė par­ei­gū­nų sto­jo į pro­fe­si­nę są­jun­gą, ku­ri ne­mo­ka­mai ren­gė do­ku­men­ta­ci­ją ir at­sto­va­vo par­ei­gū­nus teis­me.

Šiuo me­tu prof­są­jun­gos na­rių skai­čius su­ma­žė­jo. Iš da­lies taip nu­ti­ko to­dėl, kad po­li­ci­jos par­ei­gū­nų skai­čius su­ma­žė­jo nuo 12 tūks­tan­čių iki 8 tūks­tan­čių. Anks­čiau Vil­niaus mies­to po­li­ci­jos dar­buo­to­jų pro­fe­si­nė są­jun­ga vie­ni­jo apie 1400 na­rių, o šian­dien jo­je yra apie 700 na­rių. Ne­pa­mirš­ki­me, kad ne vien po­li­ci­jos par­ei­gū­nai, bet ir pa­sie­nie­čiai, Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­ba, VRM or­kes­tras ir ki­ti vi­daus rei­ka­lų sis­te­mos par­ei­gū­nai. Kal­bant vien apie po­li­ci­jos par­ei­gū­nus, iš vi­so jų yra apie 2 su pu­se tūks­tan­čio, iš ku­rių apie 450 yra pro­fe­si­nės są­jun­gos na­riai.

– Ar į prof­są­jun­gą šiuo me­tu at­ei­na nau­ji na­riai?

– Taip. Aps­kri­tai, po pa­sta­rų­jų mū­sų prof­są­jun­gos rin­ki­mų, ku­rių me­tu par­ei­gū­nams bu­vo pri­sta­ty­ti na­rys­tės prof­są­jun­go­je pri­va­lu­mai, nau­jų na­rių skai­čius iš­au­go – kas mė­ne­sį at­ei­na apie 50 Ke­lių pa­tru­lių rink­ti­nės par­ei­gū­nų. Jie sie­kia ap­gin­ti sa­vo pa­da­li­nių ir dar­buo­to­jų in­te­re­sus re­for­mos aki­vaiz­do­je, kai pa­vyz­džiui ke­ti­na­ma ap­jun­gi­nė­ti pa­da­li­nius.

Tar­ki­me, jei jun­giant penk­tą­jį ir šeš­tą­jį PK (o tai bu­vo pa­da­ry­ta ne­tin­ka­mai per­ke­liant par­ei­gū­nus į nau­jas dar­bo vie­tas), 90 pro­cen­tų jų par­ei­gū­nų bū­tų bu­vę prof­są­jun­gos na­riais – jie bū­tų ga­lė­ję pa­sip­rie­šin­ti to­kiam spren­di­mui, kol ne­įsi­ti­kin­tų, kad nau­jo­se dar­bo vie­to­se jiems bū­tų už­ti­krin­tos tin­ka­mos dar­bo są­ly­gos: hi­gie­nos nor­mos, adek­va­ti erd­vė ir pan.

Da­bar si­tua­ci­ja to­kia, kad pa­da­li­ny­je esant vos ke­liems prof­są­jun­gos na­riams, mes ne­ga­li­me įsi­kiš­ti, nes va­do­vy­bės nuo­mo­ne, ne­ats­to­vau­ja­me dau­gu­mos pa­da­li­nio par­ei­gū­nų.

Tuo la­biau, įsi­ga­lė­jus nau­ja­jam Dar­bo ko­dek­sui ir su­kū­rus dar­bo ta­ry­bas, aps­kri­tai su­nku prog­no­zuo­ti, ko­kios bus prof­są­jun­gos ga­lios ir jos vaid­muo aps­kri­tai.

– Ma­no­te si­tua­ci­ja ga­li smar­kiai pa­si­keis­ti?

– Jei žmo­nės ne­bus są­mo­nin­gi ir ne­sup­ras, kad Dar­bo ta­ry­ba ga­li bū­ti su­for­muo­ta darb­da­vio ran­ko­mis ir at­sto­vau­ti jo in­te­re­sus – link­sė­ti gal­vo­mis bet ko­kiai su­ma­ny­tai re­for­mai – ga­li­me už­da­ry­ti pro­fe­si­nes są­jon­gas, su­si­bur­ti į bi­čiu­lių bū­re­lius ir va­ži­nė­ti į žve­jy­bą. Ta­čiau jei 50 pro­cen­tų plius vie­nas par­ei­gū­nas bur­sis į prof­są­jun­gą, to­kia­me ko­lek­ty­ve Dar­bo ta­ry­ba ne­ga­lės bū­ti ku­ria­ma.

Svar­bu, kad žmo­nės su­pras­tų, kad ir jų mo­ka­mas na­rio mo­kes­tis ne­nuei­na per­niek. Ki­lus bet ko­kiai prob­le­mi­nei si­tua­ci­jai prof­są­jun­ga, kar­tu su tei­si­nin­kais, stos gin­ti kiek­vie­no na­rio. Juk ne­ma­no­me, kad draus­da­mi au­to­mo­bi­lį, pi­ni­gus iš­švais­to­me. Čia si­tua­ci­ja pa­na­ši. Gal par­ei­gū­nui ne­ky­la prob­le­mų me­tus, du ar ke­lis. Ta­čiau vie­ną kar­tą su­klu­pęs, ne­bū­da­mas prof­są­jun­gos na­rys, tu­rė­si ieš­ko­tis ad­vo­ka­to, ku­rio nu­si­sam­dy­ti net ne­iš­ga­lė­si.

– Tur­būt kiek­vie­na­me ko­lek­ty­ve yra bent ke­li prof­są­jun­gos na­riai, va­di­na­si li­ku­sie­ji tu­rė­tų ži­no­ti ir su­vok­ti, ko­kią nau­dą duo­da prof­są­jun­gos?

– Iš tie­sų prof­są­jun­gos svar­bą žmo­nės su­vo­kia tik tuo­met, kai juos iš­tin­ka bė­da. Kol vis­kas ge­rai, jie žiū­ri į al­ga­la­pį ir svars­to: ko­dėl tu­rė­čiau kas mė­ne­sį kaž­kam ati­duo­ti tuos 10 eu­rų? Žmo­nėms trūks­ta vie­ny­bės jaus­mo.

1998 me­tais, ne­be­si­tai­ky­da­mi su va­do­vy­bės spren­di­mais par­ei­gū­nai ak­ty­viai jun­gė­si į prof­są­jun­gą ir iš­ėję į gat­ves rei­ka­la­vo pa­siy­ti jų tei­sių. Da­bar daž­nas ti­ki­si, kad kas nors ki­tas tuo pa­si­rū­pins. Ne­re­tai po­žiū­ris į prof­są­jun­gą bū­na ga­na var­to­to­jiš­kas, žmo­nės ne­įsi­są­mo­ni­na, kad ši or­ga­ni­za­ci­ja – ne pir­mi­nin­kas ir ke­li ad­mi­nis­tra­ci­jos dar­buo­to­jai, o bend­ra vi­sų na­rių vi­su­ma. Jei šian­dien blo­gai tau – ta­ve par­ems li­ku­sie­ji. Jei ry­toj į bė­dą pa­klius ki­tas – tu taip pat tu­ri jį par­em­ti.

– Ko­kie prof­są­jun­gos san­ty­kiai su va­do­vy­be? Ar vyks­ta dia­lo­gas?

– Šian­dien dia­lo­go su va­do­vy­be už­megz­ti ne­pa­vyks­ta. Va­do­vy­bė ne­sle­pia prieš­iš­ku­mo, ne­va, jei ne prof­są­jun­gos, da­bar­ti­nė re­for­ma bū­tų bu­vu­si baig­ta dar per­nai. Vyk­dant šią re­for­mą bu­vo pa­da­ry­ta klai­dų, ta­čiau nie­kas ne­no­ri jų nei pri­pa­žin­ti, nei tai­sy­ti.

– Ar prof­są­jun­ga siū­lo bū­dus pa­ge­rin­ti re­for­mos ei­gą?

– Da­ro­me tai nuo ta­da, kai 2016 me­tais bu­vo pa­teik­ti pir­mie­ji jos met­me­nys, at­si­ra­do pir­mie­ji eks­pe­ri­men­ti­niai ko­mi­sa­ria­tai. Ne­bu­vo­me ir ne­sa­me nu­si­tei­kę prieš po­ky­čius. Ta­čiau prieš­ta­rau­ja­me me­to­dams, ku­rie yra tai­ko­mi. Tvir­ti­na­me, kad ne­ga­li­ma at­si­sa­ky­ti to­kių par­ei­gy­bių, kaip ne­pil­na­me­čių rei­ka­lų ins­pek­to­rius, ne­ga­li­ma kur­ti „u­ni­ver­sa­laus“ par­ei­gū­no. Da­bar su­kur­tos par­ei­gū­nų gru­pės iš es­mės ne­sis­ki­ria nuo anks­tes­nių nuo­va­dų.

Pa­teik­siu to­kį pa­vyz­dį: gi­ne­ko­lo­gas ir odon­to­lo­gas abu yra gy­dy­to­jai, bet pa­keis­ti vie­nas ki­to ne­ga­li. Taip ir apy­lin­kės įga­lio­ti­nis ne­ga­li pa­keis­ti ope­ra­ty­vi­nin­ko ir at­virkš­čiai. Kiek­vie­nas jų efek­ty­viau­siai dir­ba sa­vo sri­ty­je. Jei vi­si ims da­ry­ti vie­nas ki­to dar­bą, re­zul­ta­tas bus ly­gius nu­liui. Vis­ko mo­kė­ti ir ži­no­ti ne­įma­no­ma.

Tra­ge­di­ja Tel­šiuo­se par­odė, kas nu­tin­ka, kai ke­lių po­li­ci­nin­kas, vien to­dėl, kad bu­vo ar­čiau, vy­ko tram­dy­ti ag­re­sy­vaus gink­luo­to as­mens.

– Sau­lius Skver­ne­lis iš pra­džių ta­po vi­daus rei­ka­lų mi­nis­tru, o ga­liau­siai – prem­je­ru. At­ro­dy­tų, pats ki­lęs iš par­ei­gū­nų gre­tų tu­rė­tų ge­rai su­vok­ti jų prob­le­mas?

– Jis ti­krai su­pra­to par­ei­gū­nų prob­le­ma­ti­ką. Pir­miau­sia jis ko­vo­jo už tai, kad vi­daus rei­ka­lų sis­te­mos al­gų sis­te­ma bū­tų at­skir­ta nuo vi­sos vals­ty­bės tar­ny­bos sis­te­mos. Si­tua­ci­ja ti­krai bu­vo ne­tin­ka­ma, nes tuo me­tu no­rint po­li­ci­nin­ko al­gą pa­di­din­ti 100 li­tų, aukš­tes­nio lyg­mens spe­cia­lis­tams vals­ty­bės tar­nau­to­jams (ku­rių yra dau­giau nei par­ei­gū­nų) al­gas bū­tų te­kę kel­ti po 500 li­tų, o to­kių iš­lai­dų vals­ty­bė ne­ga­lė­jo sau leis­ti. Bent jau po­li­ci­jos at­ve­ju Sau­liui Skver­ne­liui pa­vy­ko pa­siek­ti už­sib­rėž­to tiks­lo. Al­gų di­di­ni­mo klau­si­mus anks­tes­nės vy­riau­sy­bės aps­kri­tai ig­no­ra­vo.

Ga­li­ma pa­sa­ky­ti ir tai, kad pa­ge­rė­jo ap­rū­pi­ni­mo si­tua­ci­ja. Per­ka­mi nau­ji au­to­mo­bi­liai, tie­sa, šis pro­ce­sas kaž­ko­dėl van­giai vyks­ta sos­ti­nė­je. Nors po­li­ci­jos de­par­ta­men­tas Vil­niu­je, sos­ti­nės VPK vi­sa­da bu­vo „po­du­kros“ vie­to­je – čia fi­nan­sa­vi­mas bu­vo ma­žiau­sias, o pa­vyz­džiui, Aly­tu­je – daug ge­res­nis. Ra­jo­nuo­se ir šian­dien pa­dė­tis yra ge­res­nė: tin­ka­mai ap­rū­pi­na­ma au­to­mo­bi­liais, ry­šio prie­mo­nė­mis, gink­lais.

– Grįž­ki­me prie san­ty­kių su va­do­vy­be. Ko­dėl ne­pai­so­ma prof­są­jun­gos nuo­mo­nės, juk jai vi­sai ne­bū­ti­na telk­ti dau­gu­mos par­ei­gū­nų?

– Tai par­adok­sas. Net jei yra tik ke­le­tas prof­są­jun­gos na­rių, įsta­ty­mas įga­li­na juos pa­si­ra­šy­ti ko­lek­ty­vi­nę dar­bo su­tar­tį, ku­rios są­ly­gos bū­tų tai­ko­mos vi­siems dar­buo­to­jams. Ta­čiau da­bar­ti­nė va­do­vy­bė at­kak­liai ne­no­ri klay­sy­tis prof­są­jun­gos, nes ši ne­va ne­ats­to­vau­ja dau­gu­mos.

Anks­čiau dia­lo­gas vy­ko sėk­min­giau. Ma­tyt, kad anuo­met bu­vo­me „už­liu­liuo­ti“, bend­ra­vi­mas su va­do­vy­be vy­ko ir jau­tė­mės ra­miai. Da­bar­ti­nis ge­ne­ra­li­nis ko­mi­sa­ras Li­nas Per­na­vas tuo me­tu dir­bo Ute­nos aps­kri­ty­je ir net sos­ti­nė­je par­ei­gū­nai ža­vė­jo­si tuo, kaip jis gy­nė sa­vo dar­buo­to­jus. Šian­dien, de­ja, to pa­ties ne­ga­li­me pa­sa­ky­ti.

Vi­sa­da siek­da­vo­me dis­ku­si­jos ir dia­lo­go, ne­mė­gi­no rei­ka­lau­ti vien sau nau­din­gų da­ly­kų, kenk­da­mi darb­da­vio in­te­re­sams, sie­kė­me komp­ro­mi­sų. Anks­čiau to­kios dis­ku­si­jos vyk­da­vo, da­bar mū­sų bal­so vi­siš­kai ne­be­sik­lau­so­ma.

Kai ku­rio­se už­sie­nio vals­ty­bė­se, pa­vyz­džiui Nor­ve­gi­jo­je, prof­są­jun­ga va­do­vau­ja ži­ny­bai kar­tu su darb­da­viu ir ati­tin­ka­mai pri­sii­ma ir da­lį at­sa­ko­my­bės. Iš­min­tin­gas va­do­vas tu­rė­tų su­pras­ti, kad toks mo­de­lis yra jam nau­din­gas.

– Nau­jo­ji sos­ti­nės par­ei­gū­nų prof­są­jun­gos va­do­vy­bė iš­rink­ta ko­vo 25 die­ną. Ko­kias svar­biau­sias už­duo­tis da­bar sau ke­lia­te?

– Pir­miau­sia, at­gai­vin­ti ko­mu­ni­ka­ci­ją ir gau­sin­ti prof­są­jun­gos gre­tas, įro­dy­ti žmo­nėms, kad prof­są­jun­ga yra jiems nau­din­ga, pa­da­ry­ti prof­są­jun­gą pa­trauk­les­ne.

An­tras už­da­vi­nys – ati­džiai sek­ti vyks­tan­čius po­ky­čius. Vyks­tant re­for­mai, po­ky­čių įta­ko­ti, jau ne­kal­bant apie tai, kad kaž­ku­riuos su­stab­dy­ti, be­veik ne­ga­li­me. To­dėl svar­biau­sias mū­sų už­da­vi­nys – mak­si­ma­liai su­ma­žin­ti ža­lą, ku­rią po­ky­čiai at­ne­ša par­ei­gū­nams. Pa­vyz­džiui, jun­giant pa­da­li­nius, darb­da­vys lin­kęs gud­rau­ti – veng­ti iš­ei­ti­nių kom­pen­sa­ci­jų mo­kė­ji­mo ir pan. Mū­sų tiks­las – ap­gin­ti par­ei­gū­nus nuo to­kių veiks­mų. To­liau ko­vo­si­me, kad re­for­ma bū­tų įgy­ven­din­ta griež­tai lai­kan­tis įsta­ty­mų. Jei taip iš tie­sų bū­tų da­ro­ma, ši re­for­ma bū­tų įgy­ven­di­na­ma ne per vie­ne­rius, o per ke­le­tą me­tų ir ža­lin­gas po­vei­kis dar­buo­to­jams bū­tų daug ma­žes­nis.

Tre­čias mū­sų už­da­vi­nys, par­ody­ti vi­suo­me­nei, kad da­bar­ti­nės va­do­vy­bės dė­ka su­griu­vo ne vie­nus me­tus vy­kęs so­cia­li­nis dia­lo­gas ir ga­li­my­bė pa­lai­ky­ti ly­gia­tei­sius san­ty­kius su darb­da­viu.