Izraelio ambasadorius: ant Holokausto kapaviečių turėtų būti ne skaičiai, o žmonių vardai

2017-05-15 "Lietuvos žinios"

Žy­dų bend­ruo­me­nė šimt­me­čiais bu­vo ne­ats­ki­ria­ma Lie­tu­vos da­li­mi, ta­čiau tai iki šiol ne vi­siš­kai įsi­są­mo­nin­ta. Ka­dai­se kles­tė­ju­sios bend­ruo­me­nės pa­vel­das ne­su­lau­kia pa­kan­ka­mai dė­me­sio. Apie tai, ar Lie­tu­va drau­giš­ka žy­dams ša­lis, kaip klos­to­si mū­sų sa­vi­tar­pio su­pra­ti­mas ir ko rei­kė­tų, kad san­ty­kiai bū­tų dar ge­res­ni, LŽ kal­ba­si su Iz­rae­lio am­ba­sa­do­riu­mi Ami­ru Mai­mo­nu.

– Šiais me­tais Lie­tu­vo­je ap­ta­ri­nė­jo­me ne­ma­lo­nų įvy­kį, kai su vie­na val­dan­čių­jų par­ti­jų sie­ja­mo­je Už­ga­vė­nių šven­tė­je pa­ste­bė­ta ar­chai­nių an­ti­se­mi­tiz­mo ap­raiš­kų. Vie­ni tai smer­kė, ki­ti – tvir­ti­no esą tai nie­ko ne­reiš­kė. Ko­kia jū­sų nuo­mo­nė apie šį skan­da­lą?

– Vie­nas iš pir­mų­jų už­da­viau klau­si­mą: ar ne lai­kas pra­dė­ti švęs­ti taip, kad ne­si­jaus­tų įsi­žei­dę nei žy­dai, nei ku­ri ki­ta ma­žu­ma. Man Už­ga­vė­nės – gra­ži šven­tė, ku­rios da­lis – žie­mos „nu­gąs­di­ni­mas“, „iš­va­ry­mas“. Ta­čiau su­ži­no­jau, kad jos me­tu nau­do­ja­mos gro­tes­kiš­kai žy­dus ir ki­tas ma­žu­mas vaiz­duo­jan­čios kau­kės, ku­rios įžei­džia žy­dus. Man apie tai pa­sa­ko­jo žy­dų šei­mos.

Ti­krai ne­siū­lau draus­ti jo­kios šven­tės, bet ga­lė­tu­me švęs­ti ją taip, kad nie­kas ne­bū­tų įskau­din­tas. Ir ti­krai nie­kaip ne­sie­ju šio reiš­ki­nio su Ra­mū­nu Kar­baus­kiu.

Lie­tu­vos ir Iz­rae­lio san­ty­kiai yra ge­ri, Lie­tu­vo­je žmo­nės vis ge­riau su­pran­ta pra­ei­ties įvy­kius. Ma­čiau, kad Lie­tu­vo­je vie­ni žmo­nės nie­ko blo­ga ta­me ne­pa­ma­tė, ki­ti ra­gi­no keis­ti už­gau­lias tra­di­ci­jas. Kaip jaus­tų­si lie­tu­viai, jei pa­tys bū­tų vaiz­duo­ja­mi to­kiu bū­du šven­tė­je Iz­rae­ly­je?

– Ar Lie­tu­va aps­kri­tai drau­giš­ka žy­dams? Kaip jūs jau­čia­tės mū­sų ša­ly­je?

– Bu­vau nu­ste­bęs tuo, kaip šil­tai ma­ne pri­ėmė Lie­tu­vo­je. Sa­kau tai ne to­dėl, kad pri­va­lau kal­bė­ti apie gra­žius da­ly­kus, nes esu dip­lo­ma­tas. Tai anip­tol ne pir­mas ma­no pa­sky­ri­mas sve­čio­je ša­ly­je, bet aš pir­mą sy­kį pa­ju­tau to­kį šil­tą pri­ėmi­mą. Ilius­truo­siu tai kon­kre­čiu pa­vyz­džiu: žmo­nės kvie­čia ma­ne į sve­čius jų na­muo­se. Dip­lo­ma­tui yra di­de­lis skir­tu­mas, kai jis kvie­čia­mas su­si­tik­ti res­to­ra­ne ar­ba ofi­cia­lia­me ren­gi­ny­je ir kai jį kvie­čia į na­mus.

No­riu pa­brėž­ti, kad at­sto­vau­ju Iz­rae­lį, o ne žy­dų bend­ruo­me­nę, nors jos gy­ve­ni­mu čia rū­pi­na­mės, kaip ir bet ku­rio­je ki­to­je ša­ly­je. Ne­ži­nau, ko­kia si­tua­ci­ja čia bu­vo prieš de­šimt­me­tį (esu čia tik du me­tus), ta­čiau ga­liu už­ti­krin­ti, kad su lie­tu­viais vi­sa­da leng­vai bend­rau­ju bet ko­kiais, kar­tais ne itin ma­lo­niais klau­si­mais.

Daug ke­liau­ju po Lie­tu­vą – vyk­dy­da­mas sa­vo par­ei­gas Lie­tu­vo­je nu­ke­lia­vau to­kį at­stu­mą, ku­ris pri­lyg­tų dviems ke­lio­nėms ap­link pa­sau­lį. Ap­si­lan­kiau dau­gy­bė­je vie­tų ir daug bend­ra­vau su žmo­nė­mis, jau­ni­mu. Prieš tris sa­vai­tes so­di­no­me „Iz­rae­li­tos“ gi­rai­tę. Šven­tė­je da­ly­va­vo 500 vai­kų iš vi­sos Lie­tu­vos, pa­so­di­no­me dau­giau nei 4 tūks­tan­čius ąžuo­liu­kų. O pra­ėju­sį ket­vir­ta­die­nį Na­cio­na­li­nė­je Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­ko­je su­ren­gė­me vi­sos Lie­tu­vos moks­lei­vių pa­veiks­lų par­odą – kon­kur­są „Pie­šiu Je­ru­za­lę“, ku­rio­je de­mons­truo­ja­ma 80 pie­ši­nių iš aš­tuo­nių sa­vi­val­dy­bių.

Yra sri­čių, kur ga­lė­tu­me dirb­ti ir sėk­min­giau. Pa­vyz­džiui, žy­dų pa­vel­do iš­sau­go­ji­mo klau­si­mas. At­mi­ni­mo ren­gi­nio Pa­ne­rių me­mo­ria­le me­tu aš ir prem­je­ras Sau­lius Skver­ne­lis abu iš­sa­kė­me min­tį, kad Lie­tu­vo­je rei­kia gi­lin­ti su­pra­ti­mą, kad ši­tiek am­žių čia gy­ve­nu­si žy­dų bend­ruo­me­nė yra ne­ats­ki­ria­ma Lie­tu­vos da­lis. Žy­dai daug pri­si­dė­jo ku­riant Lie­tu­vos vals­ty­bę, ko­vė­si Ne­prik­lau­so­my­bės ko­vo­se, kar­tu kū­rė Lie­tu­vos eko­no­mi­ką. De­ja, šian­dien ke­liau­da­mi po Lie­tu­vą var­giai be­su­ra­si­te šios ka­dai­se kles­tė­ju­sios bend­ruo­me­nės pėd­sa­kus.

Taip pat ga­li­ma pa­mi­nė­ti Ho­lo­kaus­to te­mą. Jei ne­klys­tu, Lie­tu­vo­je yra 227 ma­si­nės ka­pa­vie­tės, dau­ge­lis ku­rių ne­pa­žy­mė­tos. Man liūd­na, kad ant šių ka­pa­vie­čių vi­sa­da yra tas pats už­ra­šas: 1000, 3000, 10000 ... vy­rų, mo­te­rų ir vai­kų. Nė­ra var­dų... Kar­tais pa­mi­nė­ta da­ta. Tik dve­jo­se vie­to­se su­ra­šy­ti au­kų var­dai. No­riu, kad vi­siems šiems skai­čiams bū­tų su­grą­žin­ti var­dai.

No­rė­čiau, kad Vil­niu­je bū­tų įsteig­tas mu­zie­jus, skir­tas ne tik Ho­lo­kaus­tui, bet vi­sai Lie­tu­vos žy­dų is­to­ri­jai. Prieš po­rą me­tų to­kia idė­ja at­ro­dė ne­rea­li, o da­bar ji jau pla­čiai ap­ta­ri­nė­ja­ma.

– To­kie pro­jek­tai yra bran­giai kai­nuo­jan­tys, bet at­ro­do, kad esa­te nu­si­tei­kęs op­ti­mis­tiš­kai?

– Ka­dai­se mū­sų prem­je­ras – iš­min­tin­gas žmo­gus – Ic­cha­kas Ra­bi­nas sa­kė „jei yra no­ras, bus ir bū­das“. Ren­gė­me ne vie­ną pro­jek­tą, ku­riam rei­kė­jo lė­šų. Su­ras­da­vo­me fi­nan­sa­vi­mą ir sėk­min­gai įgy­ven­din­da­vo­me su­ma­ny­mus. Bir­že­lį am­ba­sa­da or­ga­ni­zuo­ja ma­dų šou, o tai la­bai bran­gus ren­gi­nys, bet mes tai pa­da­ry­si­me. Kai su­ran­di tin­ka­mus žmo­nes, įkve­pi ir mo­ty­vuo­ji juos – vi­si tiks­lai pa­sie­kia­mi.

Yra dau­gy­bė pro­jek­tų, ver­tų įgy­ven­di­ni­mo. Kaip ir mi­nė­jau anks­čiau, no­riu kad bū­tų dau­giau gi­li­na­ma­si į Lie­tu­vos žy­dų is­to­ri­ją. Sy­kį bu­vau pa­kvies­tas į Anai Frank skir­tą ren­gi­nį, bet klau­siau, ko­dėl Ho­lo­kaus­to is­to­ri­ja „im­por­tuo­ja­ma“, kai jos yra tiek daug čia – Lie­tu­vo­je. Šiuo me­tu į lie­tu­vių kal­bą ver­čia­me Lie­tu­vo­je gy­ve­nu­sio 15-me­čio žy­dų ber­niu­ko Icha­ko Ru­da­ševs­kio die­no­raš­tį apie gy­ve­ni­mą ge­te. Jis jau iš­leis­tas ang­lų ir pra­ncū­zų kal­bo­mis, o lie­tu­vių – kaž­ko­dėl ne. Vil­niu­je iki šiol gy­ve­na Ho­lo­kaus­tą per­gy­ve­nę žmo­nės, ta­čiau net vie­tos žy­dų bend­ruo­me­nė kar­tais nu­stem­ba juos su­ti­ku­si.

– At­siž­vel­giant į tai, kad žy­dų bend­ruo­me­nės ir Ho­lo­kaus­to is­to­ri­jai yra ski­ria­mas ti­krai ne­men­kas dė­me­sys, ko­dėl vi­suo­me­nė ne­ži­no to­kių mū­sų ša­lies is­to­ri­jos pa­vyz­džių, kaip jū­sų mi­nė­tas ber­niu­ko die­no­raš­tis?

– Tai il­gas pro­ce­sas. Ma­nau, kad šiuo me­tu pra­de­da­ma vis ge­riau su­pras­ti po­rei­kį dau­giau su­ži­no­ti apie tai, kas vy­ko čia, o ne sve­tur. Be to, Lie­tu­va – jau­na vals­ty­bė. Ne­ga­li vis­ko ap­rėp­ti per pir­mus 25 me­tus. O ir Lie­tu­va pa­ti pa­ty­rė sa­vą so­vie­tų oku­pa­ci­jos tra­ge­di­ją, tu­ri sa­vą skaus­mą, ku­rį pri­si­me­na pir­miau­siai.

Ne­rei­kia skirs­ty­ti tra­ge­di­jų pa­gal tau­ty­bes. Vai­kus rei­kia mo­ky­ti mo­ky­ti apie jas vi­sas. Ti­kiuo­si, kad moks­lei­viai įvai­riuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se bus mo­ko­mi ne tik apie tai, kas Ho­lo­kaus­to me­tu vy­ko pa­sau­ly­je ir Lie­tu­vos mas­tu, bet ir apie tai, kas vy­ko jų mies­te­ly­je ir ap­lan­kys gal­būt ša­lia esan­čią ma­si­nę ka­pa­vie­tę.

Už­duo­ki­te 10-iai vil­nie­čių klau­si­mą: ar jie yra bu­vę Pa­ne­rių me­mo­ria­le? Esu įsi­ti­ki­nęs, kad dau­gu­ma at­sa­kys ne­igia­mai. Rei­kia tai keis­ti.

– Iz­rae­ly­je yra ne­ma­žai žmo­nių, tu­rin­čių šak­nų Lie­tu­vo­je. Ar jie ži­no Lie­tu­vą, do­mi­si tuo, kas čia vyks­ta?

– Gat­vė­je už­kal­bin­tas iz­rae­lie­tis, iš­gir­dęs ša­lies pa­va­di­ni­mą „Lie­tu­va“, grei­čiau­siai ne­nu­ro­dys, kur to­kia ša­lis yra. Jei pa­sa­ky­si­te jam „Li­ta“, grei­čiau­siai jis nu­tuoks dau­giau, bet tur­būt vis­tiek pa­klaus: ar tik ne Ry­ga jū­sų sos­ti­nė? Ma­nau, kad abi mū­sų ša­lys ga­lė­tų ge­riau skleis­ti ži­nią apie sa­ve.

Ne­se­niai bu­vau su­si­ti­kęs ūkio mi­nis­trą Min­dau­gą Sin­ke­vi­čių, ku­ris sa­kė, kad no­rė­tų Lie­tu­vo­je ma­ty­ti dau­giau tu­ris­tų iš Iz­rae­lio. At­sa­kiau jam, kad tu­ris­tai ne­at­vyks vien to­dėl, kad kaž­kas to no­ri – rei­kia rek­la­muo­ti ša­lį. Rek­la­muo­ki­te lie­tu­viš­ką pa­va­sa­rį! Tai ne­įti­kė­ti­na (už lan­go tuo me­tu gau­siai kren­ta snie­gas, – aut. pa­sta­ba)! Jei rim­tai, Lie­tu­va ga­li rek­la­muo­ti sa­vo nuo­sta­bią gam­tą – miš­kus, nuo­sta­biai žy­din­čias gė­les, be­sisk­lei­džian­čius „ka­čiu­kus“ ir gry­ba­vi­mo ma­lo­nu­mą. Lie­tu­vo­je ga­li­ma tie­siog ke­liau­ti iš mies­te­lio į mies­te­lį ir gro­žė­tis baž­ny­čio­mis, ku­rių pas jus gau­sy­bė.

Be to, žy­dų tu­ris­tus do­mi­na is­to­ri­ja ir Lie­tu­vos pa­stan­gos iš­sau­go­ti žy­dų pa­vel­do ob­jek­tą taip pat pa­ska­tin­tų čia at­vyk­ti dau­giau iz­rae­lie­čių.

Be­je, tu­ris­tų iš Iz­rae­lio skai­čius pa­sta­rai­siais me­tais spar­čiai au­go ir šian­dien sie­kia maž­daug 16 tūks­tan­čių lan­ky­to­jų per me­tus. Ta­čiau jų ga­lė­tų bū­ti dar dau­giau.

– Šian­dien Lie­tu­vos žy­dų bend­ruo­me­nę kre­čia vi­di­niai ne­su­ta­ri­mai dėl pir­mi­nin­ko kan­di­da­tū­ros. Kaip pa­ko­men­tuo­tu­mė­te šią si­tua­ci­ją?

– Yra anek­do­tas apie tai, kaip žy­das pa­puo­la į ne­gy­ve­na­mą sa­lą. Po dau­ge­lio me­tų jį su­ran­da ir ma­to, kad sa­lo­je sto­vi dvi si­na­go­gos. Pa­klaus­tas, kam skir­ta pir­mo­ji pa­ma­ty­ta si­na­go­ga, jis at­sa­ko, kad jo­je mel­džia­si, o pa­klaus­tas, kam an­tro­ji, par­eiš­kia, kad ji pri­klau­so ki­tai kong­re­ga­ci­jai ir jo ko­jos ten nie­ka­da ne­bus. Iz­rae­ly­je apie sa­ve sa­ko­me taip: ša­ly­je yra 8,5 mi­li­jo­no gy­ven­to­jų ir tiek pat po­li­ti­nių po­žiū­rių. Taip vei­kia de­mo­kra­ti­ja – vi­sa­da bus skir­tin­gų nuo­mo­nių įvai­riau­siais klau­si­mais. Lie­tu­viai prieš rin­ki­mus taip pat su­re­mia ie­tis ir že­ria kri­ti­ką vi­soms par­ti­joms.

Kal­bant apie bet ku­rią bend­ruo­me­nę, svar­biau­sia yra vie­ny­bė. Žy­dų bend­ruo­me­nė Lie­tu­vo­je nė­ra gau­si ir ti­kiu, kad jos na­riai su­ge­bės iš­spręs­ti vi­sus ne­su­ta­ri­mus, kad ga­lė­tų vie­nin­gai im­tis svar­biau­sių dar­bų.