Atstatymas lietuviškai: mėgstame atstatinėti pilis, bet darome tai netinkamai

2017-05-08 "Lietuvos žinios"

Lie­tu­vo­je ne­re­tai ky­la su­ma­ny­mai at­sta­ty­ti vie­ną, ar ki­tą is­to­ri­nį ob­jek­tą, ta­čiau, kaip ro­do Ge­di­mi­no kal­no pa­vyz­dys, men­kai ap­gal­vo­tas žmo­gaus veik­los po­vei­kis is­to­ri­niam ob­jek­tui ga­li su­kel­ti rim­tų prob­le­mų.

Apie tai, ko­dėl Lie­tu­vo­je ne­ver­ti­na­mi is­to­ri­niai ir me­no­ty­ri­niai ty­ri­mai ir ko­kios ga­li bū­ti to pa­sek­mės is­to­ri­niams ob­jek­tams LŽ kal­ba­si su hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­re me­no­ty­ri­nin­ke Bi­ru­te Rū­ta Vit­kaus­kie­ne.

– Vi­suo­me­nė ro­do di­de­lį su­si­do­mė­ji­mą Ge­di­mi­no kal­no prob­le­mo­mis, o ar pa­kan­ka­mai aiš­kiai su­vo­kia­ma prob­le­ma?

– Vi­suo­ti­nis dė­me­sys ti­krai jun­ta­mas. Nie­kas ne­ga­li ga­ran­tuo­ti, kad da­bar pa­si­rink­tas dar­bų pla­nas ti­krai su­veiks, bet vi­liuo­si, kad da­bar kal­no gel­bė­ji­mo dar­bai – ge­ro­se ran­ko­se. Rei­kia su­vok­ti, kad šis kal­nas – gam­tos da­ri­nys, gy­vas or­ga­niz­mas. Prob­le­ma ta, kad ne­ga­li nu­spė­ti, kaip gam­ta pa­sielgs.

Kaip be­bū­tų nuo­sta­bu, bet anaip­tol ne kiek­vie­nas tai ži­no. Eks­kur­si­jų me­tu kar­tais vis ten­ka iš­girs­ti klau­si­mą: „o tai jis (kal­nas, – aut. past.) ran­kom su­pil­tas?“. De­ja, žmo­nės ži­no ma­žai, o kal­ba ir ver­ti­na kur kas dau­giau.

– Iš tie­sų, at­si­ra­dus da­bar­ti­nei nuo­šliau­žai, vi­suo­me­nės reak­ci­ja bu­vo la­bai aud­rin­ga. At­ro­dė, kad žmo­nės įsi­vaiz­duo­ja, jog taip įvy­ko pir­mą kar­tą ir ne­su­si­mąs­to, kad kal­nas čia sto­vi šimt­me­čius, tu­ri sa­vo rai­dą ir is­to­ri­ją. Ar yra stu­di­jų šia te­ma?

– Ge­di­mi­no kal­nas ne­tu­ri su­ra­šy­tos is­to­ri­jos. At­ski­rų pa­mi­nė­ji­mų bū­tą. Ga­li­ma pri­si­min­ti anks­čiau vei­ku­sį Pa­mink­lų res­tau­ra­vi­mo ins­ti­tu­tą, ku­ria­me dir­bo Adol­fas Rau­li­nai­tis, Vla­das Drė­ma ir ki­ti is­to­ri­kai, su­rin­kę apie Ge­di­mi­no kal­ną ir aukš­tu­ti­nę pi­lį daug me­džia­gos ir Lie­tu­vo­je, ir Ru­si­jo­je. Dau­giau jie do­mė­jo­si pa­čia pi­li­mi, jos mū­rais: ką su jais da­ry­ti? At­sta­ty­ti, ar ne? Jų su­rink­ta me­džia­ga iš da­lies prie­ina­ma ir šian­dien, ta­čiau ji yra ga­na pa­dri­ka, ne­su­rink­ta vie­no­je vie­to­je.

Tai­gi, ty­ri­nė­ji­mų bū­ta daug, Ge­di­mi­no kal­nas ir pi­lies mū­rai iš­ty­ri­nė­ti „sker­sai iš­il­gai“. Ty­ri­nė­jo is­to­ri­kai, geo­lo­gai ir ar­chi­tek­tai. Jų in­dė­lis la­bai ver­tin­gas, ta­čiau api­bend­ri­nan­čios sis­te­mi­nės stu­di­jos iki šiol nė­ra. To­kio su­sis­te­mi­ni­mo ne­bu­vi­mas yra ir vie­nas di­džiau­sių mū­sų kul­tū­ri­nio pa­vel­do ty­ri­mų pra­ra­di­mas. Ži­no­ma, pra­gaiš­tin­gu lai­ko­tar­piu šiai sri­čiai bu­vo 50 so­viet­me­čio me­tų. Įvai­riau­si truk­džiai stab­dė šiuos ty­ri­mus. Be to, tuo lai­ko­tar­piu iš­au­go ar­chi­tek­tų ir val­di­nin­kų kar­ta, ku­ri nu­ver­ti­na me­no­ty­ri­nius ir is­to­ri­nius ty­ri­mus, sten­gia­si juos apei­di­nė­ti ir iš­veng­ti.

Ty­ri­nė­ji­mų bū­ta daug, Ge­di­mi­no kal­nas ir pi­lies mū­rai iš­ty­ri­nė­ti „sker­sai iš­il­gai“. Ty­ri­nė­jo is­to­ri­kai, geo­lo­gai ir ar­chi­tek­tai. Jų in­dė­lis la­bai ver­tin­gas, ta­čiau api­bend­ri­nan­čios sis­te­mi­nės stu­di­jos iki šiol nė­ra.

– Ko­dėl taip yra šiais lai­kais?

– Su­nku pa­sa­ky­ti. Sy­kį Ang­li­jo­je da­ly­va­vau se­mi­na­re „Royal Col­lec­tion Stu­dies“, te­ko ma­ty­ti res­tau­ruo­ja­mų pa­sta­tų. Pri­sta­tant bet ku­rį iš lan­ky­tų ob­jek­tų, vi­sa­da pir­miau­siai pa­tei­kia­mi jo is­to­ri­nių ty­ri­nė­ji­mų me­džia­ga. Kai pa­pa­sa­ko­jau ko­le­goms, ko­kios lė­šos pas mus ski­ria­mos kai ku­rių pa­sta­tų res­tau­ra­vi­mui, jie šyp­so­da­mie­si at­sa­kė, kad tiek pas juos ski­ria­ma is­to­ri­niam ty­ri­mui.

Ang­li­jo­je iš pra­džių at­lie­ka­mi nuo­dug­nūs ty­ri­mai, o tik ta­da im­ama­si dar­bų. Tuo me­tu Lie­tu­vo­je jau de­šimt­me­čiais su­sik­los­tė to­kia ydin­ga tra­di­ci­ja, kad is­to­ri­niai ty­ri­mai pra­de­da­mi (jei pra­de­da­mi iš­vis) tik pra­dė­jus res­tau­ra­vi­mo dar­bus. O ir pa­tys ty­ri­mai ne­re­tai pra­de­da­mi tik dėl to, kad spau­džia tam ti­kri biu­ro­kra­ti­niai rei­ka­la­vi­mai, rei­kia ko­kios nors pa­žy­mos.

– Tuo­met kuo re­mia­si Lie­tu­vo­je at­lie­ka­mi res­tau­ra­vi­mo dar­bai?

– Im­ki­me kon­kre­tų pa­vyz­dį – Ge­di­mi­no kal­ną ir pi­lį. Fak­tiš­kai, di­de­lė da­lis to, kas iki šiol yra at­sta­ty­ta bu­vo at­sta­to­ma pa­gal prieš­ka­riu da­ry­tus len­kų is­to­ri­kų ty­ri­mus. Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad tar­pu­ka­rio Len­ki­jo­je me­no­ty­ra bu­vo iš­ties aukš­to ly­gio. Čia dir­bę moks­li­nin­kai – ar­chi­tek­tai ir ar­chi­tek­tū­ros is­to­ri­kai bu­vo pui­kūs spe­cia­lis­tai. Jie su­rin­ko iko­nog­ra­fi­nę me­džia­gą, da­lis ku­rios iki tol bu­vo ne­ži­no­ma. Bū­tent jie pa­dė­jo Aukš­tu­ti­nės pi­lies ty­ri­mų pa­ma­tus.

Po­ka­rio Lie­tu­vos spe­cia­lis­tais rė­mė­si šio­mis stu­di­jo­mis ir tę­sė len­kų moks­li­nin­kų pra­dė­tą dar­bą.

– Kaip ver­ti­na­te pa­siū­ly­mus at­sta­ty­ti vi­są Ge­di­mi­no pi­lį?

– Gir­dė­jau įvai­rių to­kių siū­ly­mų. Ne­ra­mi­na daug klau­si­mų. Kal­nas la­bai ne­sta­bi­lus ir ne­aiš­ku, kiek jis at­lai­ky­tų to­kių dar­bų. To­kiam su­ma­ny­mui įgy­ven­din­ti pir­miau­siai rei­kė­tų nuo­dug­nių geo­lo­gi­nių ty­ri­mų. De­ja, Lie­tu­vo­je kaž­ko­dėl į to­kius klau­si­mus nu­mo­ja­ma ran­ka. Pa­vyz­džiui, taip pat ran­ka nu­mo­ta ir į geo­lo­gų pers­pė­ji­mus, kad Mi­sio­nie­rių baž­ny­čiai ke­lia di­džiu­lį pa­vo­jų ša­lia jos at­lie­ka­mi dar­bai. Tai ga­li baig­tis ka­tas­tro­fiš­kais pa­da­ri­niais.

Mi­sio­nie­rių baž­ny­čios at­ve­ju taip pat ne­krei­pia­ma dė­me­sio į tai, kad jos kal­vos šlai­tas yra toks pat smė­lė­tas ir jau­trus, kaip ir Ge­di­mi­no kal­nas. La­bai ero­zi­niai yra ir Vil­ne­lės bei Ne­ries kran­tai.

– Gal čia su­vei­kia gry­nai žmo­giš­kas fak­to­rius? Kas nors iš­ke­lia idė­ją, kad ir pi­lies at­sta­ty­mo, ku­ri vi­siems pa­tin­ka, to­dėl puo­la­ma ją įgy­ven­din­ti ne­pai­sant jo­kių ri­zi­kų.

– Ži­no­ma, kad to­kios idė­jos vi­siems pa­tin­ka. Ir aš ne­sa­kau, kad to­kia idė­ja blo­ga. Ta­čiau pa­ti ma­nau, kad šiais lai­kais įvai­riau­sių at­sta­ty­mų kon­cep­ci­ja jau yra pa­se­nu­si, ne­rei­kia nie­ko at­sta­ti­nė­ti. O ypa­tin­gai to­kiais at­ve­jais, kaip Ge­di­mi­no pi­lis – juk mes tiek ma­žai apie ją ži­no­me. Ver­čiau rei­kė­tų pa­si­rū­pin­ti kuo ge­riau su­tvar­ky­ti tai, ką tu­ri­me šian­dien ir pa­sis­teng­ti ap­sau­go­ti kal­ną, kad jis kuo ma­žiau nu­ken­tė­tų. Juk kal­nas la­biau­siai per vi­są sa­vo is­to­ri­ją ken­tė­jo kaip tik nuo žmo­gaus veik­los.

– Mi­nė­jo­te, kad len­kų moks­li­nin­kai su­rin­ko daug iko­nog­ra­fi­nės me­džia­gos. Ko­kius lai­kus ji sie­kia?

– Rei­kia pa­sa­ky­ti, kad se­niau­sia iko­nog­ra­fi­ja yra la­bai ne­tiks­li. Tai kad ir mū­sų tu­ri­mas Geor­go Brau­no pla­nas – Vil­niaus kraš­to­vaiz­dis iš pa­ukš­čio skry­džio. Yra XVII am­žiaus Fryd­ri­cho Ged­kan­to su­da­ry­ti Vil­niaus gy­ny­bi­nių įtvir­ti­ni­mų brė­ži­niai, bet jie yra frag­men­tiš­ki, gal­būt ne­baig­ti.

Kuo­met len­kų spe­cia­lis­tai tar­pu­ka­riu ėmė­si ty­ri­nė­ti pi­lies mū­rus, jie la­biau­siai rė­mė­si XVIII am­žiu­je su­da­ry­tų va­di­na­muo­ju Fiurs­ten­ho­fo pla­nu. Tai – Vil­niaus mies­to brė­ži­nys, šiuo me­tu esan­tis Ber­ly­no bib­lio­te­ko­je. Ja­me vaiz­duo­ja­ma, kad mū­ri­nė sie­na juo­sia ku­ni­gaikš­čių rū­mus ir tę­sia­si link Ge­di­mi­no bokš­to. Tai­gi, len­kų moks­li­nin­kai ir brė­žė „din­gu­sį“ pi­lies kon­tū­rą pa­gal mi­nė­tą XVIII am­žiaus pla­ną ir va­do­va­vo­si juo ne­lyg Šven­tu Raš­tu. Ne­ži­nia, ar jie ruo­šė­si pra­dė­ti at­sta­ty­mo dar­bus, ar ne – pra­si­dė­jo ka­ras.

Ver­čiau rei­kė­tų pa­si­rū­pin­ti kuo ge­riau su­tvar­ky­ti tai, ką tu­ri­me šian­dien ir pa­sis­teng­ti ap­sau­go­ti kal­ną, kad jis kuo ma­žiau nu­ken­tė­tų.

Len­kų ty­rė­jai bu­vo įsi­ti­ki­nę, kad tu­ri tiks­lų pi­lies pla­ną, ta­čiau da­bar jau ži­no­me, kad pi­lis bu­vo daug kar­tų pers­ta­ty­ta, tai­gi, Fiurs­ten­ho­fo pla­nas grei­čiau­siai at­spin­di tik tam ti­kro lai­ko­tar­pio rea­ly­bę. Va­do­vau­tis vie­nu to­kiu šal­ti­niu bū­tų ne itin pa­ti­ki­ma. Pa­vyz­džiui, XVII am­žiaus iko­nog­ra­fi­jo­je pi­lies mū­ras vaiz­duo­ja­mas ki­taip – ne juo­sian­tis kal­no vir­šū­nę, o jun­gian­tis pa­sta­tus.

– Mi­nė­jo­te, kad kal­nas la­biau­siai ken­tė­jo nuo žmo­gaus veik­los, bet vei­kia ir gam­ti­nis fak­to­rius.

– Ži­no­ma, yra ir toks fak­to­rius. Geo­lo­gai ir šian­dien įvar­di­ja kal­no vi­du­je vyks­tan­čius hid­ro­lo­gi­nius pro­ce­sus – van­duo ar­do šlai­tus. XIX am­žiaus ru­sų ka­riš­kių ra­por­tuo­se taip pat ran­da­me pra­ne­ši­mų apie tai, kad jie su­si­rū­pi­nę šlai­tų būk­le, pa­žy­mi, kad nuo jų rei­kia nu­kas­ti snie­gą, nes per at­ly­dį šlai­tai slinks.

Ta­čiau žmo­gaus veik­la vi­sa­da bu­vo le­mia­mu fak­to­riu­mi. Pa­žvel­ki­me: vi­sai ša­lia yra ir aukš­tes­nių kal­nų, kaip pa­vyz­džiui, Tri­jų kry­žių kal­nas. Šiems kal­nams grės­mė ne­ky­la, nes žmo­gaus ran­ka jų veik ne­lie­tė – ten nė­ra pa­sta­tų, ne­vyks­ta sta­ty­bos. Tuo me­tu prie Ge­di­mi­no kal­no nuo­lat vyks­ta ko­kie nors dar­bai ir tai la­bai įta­ko­ja jo būk­lę. O la­biau­siai in­va­zi­nės yra šiuo­lai­ki­nės sta­ty­bos, ke­lian­čios di­džiau­sią grės­mę, gi­liau­siai pa­žei­džian­čios.

Apie 2000 me­tus pri­im­tas spren­di­mas at­sta­ty­ti gy­ny­bi­nę sie­ną (pa­gal Fiurs­ten­ho­fo pla­ną) man taip pat su­nkiai su­pran­ta­mas. Ne­tvir­ti­nu, kad vi­si to­kie su­ma­ny­mai yra sa­vai­me blo­gi, ta­čiau juos pri­imant ne­si­va­do­vau­ta iš­sa­miais ty­ri­mais. To­kių ir nė­ra. Yra įvai­rių spe­cia­lis­tų par­eng­tų stu­di­jų, ta­čiau jos frag­men­tiš­kos, vi­saa­pi­man­čios kal­no is­to­ri­jos ir prob­le­ma­ti­kos ana­li­zės nė­ra. Nė­ra ne­tgi XIX am­žiaus ru­sų ka­riš­kių do­ku­men­tų apie kal­ną ana­li­zės.

– Per­ša­si iš­va­da, kad to­kių at­sta­ty­mų idė­jos iš es­mės nė­ra pra­stos, ta­čiau to­kiems pro­jek­tams tin­ka­mai ne­pa­si­ruo­šia­ma.

– Kaž­ko­dėl apie tai nie­kas ne­gal­vo­ja. Ma­nau tuo­me­ti­niai sie­nos at­sta­ty­to­jai nu­ma­nė, kad nuo­šliau­žų ga­li bū­ti, nes jie juk da­rė be­to­ni­nių kons­truk­ci­jų su­tvir­ti­ni­mus. Ta­čiau su­tvir­ti­ni­mai su­sta­ty­ti ne vi­sur. Maž­daug prieš mė­ne­sį ėmė slink­ti ir pie­ti­nis šlai­tas.

Vi­sai ša­lia yra ir aukš­tes­nių kal­nų, kaip pa­vyz­džiui, Tri­jų kry­žių kal­nas. Šiems kal­nams grės­mė ne­ky­la, nes žmo­gaus ran­ka jų veik ne­lie­tė – ten nė­ra pa­sta­tų, ne­vyks­ta sta­ty­bos.

Ren­giant to­kius in­ži­ne­ri­nius sta­ty­bų pro­jek­tus, rei­kia at­siž­velg­ti į ga­li­mas pa­sek­mes, ypa­tin­gai to­kiuo­se vi­suo­ti­nai ži­no­muo­se ir bran­gi­na­muo­se ob­jek­tuo­se. Ne­pa­mirš­ki­me, kad šis kal­nas, ža­vin­tis tu­ris­tus ir mus pa­čius yra gam­ti­nis da­ri­nys, jis ki­to, ir da­bar­ti­niai jo šlai­tai ne to­kie pa­tys, kaip kad bu­vo Ge­di­mi­no lai­kais.

– Toks da­ly­kas lyg ir tu­rė­tų bū­ti sa­vai­me su­pran­ta­mas?

– Taip tik at­ro­do. Ne­ma­žai žmo­nių to ne­sup­ran­ta. Pa­sta­rai­siais me­tais vis pa­si­girs­ta ra­gi­ni­mų at­sta­ty­ti pi­lį, ne­su­si­mas­tant, kaip tai ga­li­ma bū­tų pa­da­ry­ti. Ir tai siū­lo ži­no­mi ar­chi­tek­tai. Klau­si­mas: ar jie su­pran­ta, ką siū­lo ir dek­la­ruo­ja? Žvel­ki­me ob­jek­ty­viai – šian­dien jo­kios sta­ty­bos ant Ge­di­mi­no kal­no ne­įma­no­mos. Ši Vil­niaus se­na­mies­čio da­lis, dėl gam­ti­nės san­da­ros ypa­ty­bių, yra ypa­tin­gai jau­tri iš­ori­nių fak­to­rių po­vei­kiui.

– Vyk­dant bet ko­kį at­sta­ty­mo pro­jek­tą svar­bus ne tik dar­bų po­vei­kis, bet ir ty­ri­mo, fak­ti­nio ži­no­ji­mo, kas ir kaip bus at­sta­to­ma, ko­kie bus po­vei­kio pa­da­ri­niai? Pa­vyz­džiui Tra­kų pi­lis ne­pa­te­ko į UNES­CO pa­vel­do glo­bą kaip tik dėl to, kad bu­vo „ne­tei­sin­gai“ at­sta­ty­ta.

– Tra­kų pi­lies at­sta­ty­mo at­ve­jis iš­ties keis­tas. Rei­kia ma­ny­ti, ne­bu­vo su­rink­ta pa­kan­ka­mai iko­nog­ra­fi­nės me­džia­gos. Ki­ta ver­tus, rei­kia pri­si­min­ti, ko­kiais lai­kais dir­bo tie, kas at­sta­ti­nė­jo Tra­kų pi­lį – sep­tin­tas de­šimt­me­tis. Ne­ži­no­me, ko­kio­mis są­ly­go­mis jiems te­ko dirb­ti, ti­krai ne­siim­čiau jų kri­ti­kuo­ti.

Rei­kia ti­kė­tis, kad da­bar ir ne­to­li­mo­je at­ei­ty­je po­žiū­ris šiuo klau­si­mu pa­si­keis, gal at­eis nau­jų žmo­nių, ku­rie at­sa­kin­giau ir at­sar­giau žiū­rės į to­kio po­bū­džio pro­jek­tus. Juk nie­kas ne­kliu­do ir pa­si­sem­ti pa­tir­ties ki­to­se ša­ly­se. Kaip ir mi­nė­jau, šian­dien mū­sų si­tua­ci­jo­je blo­giau­sia yra tai, kad ne­at­lie­ka­mi iš­sa­mūs ir pa­ti­ki­mi ty­ri­mai. To­kie ty­ri­mai tu­ri bū­ti at­lie­ka­mi ne for­ma­liai ir pa­sku­bo­mis – „dėl po­pie­rė­lio“, o ati­džiai ir nuo­dug­niai.

O kaip da­ro­ma pas mus šian­dien? Pa­si­ra­šo­mos su­tar­tys dėl struk­tū­ri­nių fon­dų par­amos pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mui. Lė­šos at­ei­na, bet to­dėl, kad daž­nai jau bū­na nu­ro­dy­ta, kad ty­ri­mai (ku­riuos Lie­tu­vos pu­sė tu­ri at­lik­ti pa­ti, prieš tar­da­ma­si dėl fi­nan­sa­vi­mo) jau yra at­lik­ti, o iš tie­sų ty­ri­mai ar­ba at­lik­ti tik for­ma­liai, o kar­tais ir vi­sai ne­at­lik­ti. At­si­du­ria­me si­tua­ci­jo­je, kai is­to­ri­kui pa­ve­da­ma at­lik­ti ty­ri­mą, uži­man­tį ti­krai ne­ma­žai lai­ko, o ob­jek­te jau su­si­rin­kę sta­ty­bi­nin­kai su sa­vo tech­ni­ka.

Lan­ky­da­ma­si ki­to­se ša­ly­se, ne sy­kį pa­ste­bė­jau, kad sa­vi­val­dy­bė­je nuo­lat dir­ba me­no­ty­ri­nin­kai. O ar toks eta­tas yra Vil­niaus sa­vi­val­dy­bė­je? Tai­gi, kai to­kio spe­cia­lis­to ša­lia nė­ra ir ky­la prob­le­mos dėl sis­te­mi­nio po­žiū­rio į at­sta­ty­mo pro­jek­tus ne­bu­vi­mo.

– Ko­dėl to­liau sėk­min­gai vy­rau­ja toks at­mes­ti­nis po­žiū­ris?

– Ma­nau, kad jis pa­vel­dė­tas iš pra­ei­ties. Me­no­ty­ri­nin­kams, me­no is­to­ri­jos spe­cia­lis­tams ne­ran­da­me vie­tos, jų spe­cia­ly­bė daž­nai ig­no­ruo­ja­ma. Jų ven­gia­ma, o jei jie ir pa­kvie­čia­mi at­lik­ti ty­ri­mus, tai tik ta­da, kai tuos ty­ri­mus da­ry­ti per vė­lu – jau vyks­ta sta­ty­bi­niai dar­bai.

At­si­du­ria­me si­tua­ci­jo­je, kai is­to­ri­kui pa­ve­da­ma at­lik­ti ty­ri­mą, uži­man­tį ti­krai ne­ma­žai lai­ko, o ob­jek­te jau su­si­rin­kę sta­ty­bi­nin­kai su sa­vo tech­ni­ka.

Gal to­kiu bū­du tau­po­ma, bet šiais lai­kais to­kia sri­tis yra ti­krai ne ta, ku­rios dė­ka bū­tų ga­li­ma tau­py­ti. Pro­jek­ta­vi­mo įmo­nės is­to­ri­kus ir me­no­ty­ri­nin­kus sam­do la­bai trum­pam, at­lik­ti ko­kį nors kon­kre­tų dar­bą. Man at­ro­dy­tų, kad di­de­lėms įmo­nėms ir or­ga­ni­za­ci­joms, už­sii­man­čioms pro­jek­ta­vi­mo dar­bais, bū­tu nau­din­giau nuo­lat „po ran­ka“ tu­rė­ti to­kių spe­cia­lis­tų.

– Vėl per­ša­si min­tis apie žmo­giš­ką fak­to­rių: su­ma­no sau kaž­kas „pui­kią“ idė­ją ką nors at­sta­ty­ti, o čia at­ei­na is­to­ri­kas ir ima „truk­dy­ti“...

– Yra ir toks da­ly­kas. Po­li­ti­kai vis grie­bia­si idė­jų at­sta­ty­ti ko­kią pi­lį ar rū­mus, su­si­ran­da, kas ga­lė­tų at­lik­ti at­sta­ty­mo dar­bus – įgy­ven­din­ti pro­jek­tą, o „teo­re­ti­kai“ is­to­ri­kai ir me­no­ty­ri­nin­kai mat truk­do: sa­ko ne­tu­ri­te pa­kan­ka­mai in­for­ma­ci­jos, ne­su­rink­ta me­džia­ga, rei­kia at­lik­ti iš­sa­mius ty­ri­mus (ku­rie kai­nuos ga­na ne­pi­giai).

Bet juk ope­ra­ci­jai gul­do­mas li­go­nis pir­miau­siai ti­ria­mas, o tik pa­skui gu­la ant ope­ra­ci­nės sta­lo. Ko­dėl tuo­met mū­sų ap­ta­ria­mu at­ve­ju ga­li­ma tie­siog pul­ti prie dar­bų, ne­at­li­kus ty­ri­mų?