Šiandienos pasaulyje nėra vietos tradiciniams konservatoriams?

2017-02-21 "Lietuvos žinios"

Kon­ser­va­ty­vių de­ši­nių­jų pa­žiū­rų rin­kė­jai Eu­ro­po­je ir JAV vis la­biau nu­si­vi­lia tra­di­ci­nė­mis par­ti­jo­mis ir žvilg­čio­ja į ra­di­ka­lais va­di­na­mus po­li­ti­kus. Vie­ni tei­gia, kad šis nu­si­vy­li­mas ky­la dėl tra­di­ci­nių de­ši­nių­jų par­ti­jų po­lin­kio į li­be­ra­liz­mą, ki­ti – kad tai dirb­ti­nai for­muo­ja­ma ir ti­kro­vės ne­ati­tin­kan­ti nuo­mo­nė.

Apie tai, ko­kia yra kon­ser­va­ty­vios de­ši­nės po­li­ti­nės min­ties pa­dė­tis ir at­ei­tis Va­ka­rų pa­sau­ly­je, LŽ kal­bė­jo­si su po­li­to­lo­gais Vy­čiu Jur­ko­niu ir Vy­tau­tu Si­ni­ca.

– Ar yra da­bar­ti­nė­je ir at­ei­ties Eu­ro­po­je vie­ta kon­ser­va­ty­viai de­ši­nia­jai (kad ir krik­de­miš­kai) min­čiai?

– (V. Si­ni­ca) Žiū­rint į par­ti­jas, jau XXI am­žiu­je spė­jo įvyk­ti 3 eta­pai. Pir­ma­sis, kai va­di­na­mie­ji „krik­de­mai“ ir kon­ser­va­to­riai (šios par­ti­jos Eu­ro­pos Par­la­men­te yra su­si­bū­ru­sios į EPP gru­pę) ku­rį lai­ką dar mė­gi­no at­lik­ti sa­vo funk­ci­ją, ta­čiau ga­liau­siai nu­sto­jo tai da­ry­ti. Vi­suo­me­nė­je at­si­ra­do va­kuu­mas. Tu­riu ome­ny kon­ser­va­ty­vius, tra­di­cio­na­lis­ti­nių pa­žiū­rų žmo­nes. Po­li­tiš­kai jų nie­kas ne­ats­to­va­vo ir pra­si­dė­jo an­tra­sis eta­pas – va­di­na­mo­sios kraš­tu­ti­nės de­ši­nės iš­ki­li­mas. Šiuo me­tu vyks­ta tre­čia­sis eta­pas ir ma­to­me, kad „tra­di­ci­nė“ de­ši­nė, at­krei­pu­si dė­me­sį į „ra­di­ka­lio­sios“ de­ši­nės sėk­mę, ėmė pe­ri­mi­nė­ti kai ku­rias pa­sta­ro­sios idė­jos. Tai ge­rai ma­to­si Vo­kie­ti­jo­je ir Pra­ncū­zi­jo­je.

Šiuo me­tu vyks­ta tre­čia­sis eta­pas ir ma­to­me, kad „tra­di­ci­nė“ de­ši­nė, at­krei­pu­si dė­me­sį į „ra­di­ka­lio­sios“ de­ši­nės sėk­mę, ėmė pe­ri­mi­nė­ti kai ku­rias pa­sta­ro­sios idė­jos.

Kar­tais šios sko­li­na­mos idė­jos yra po­pu­lis­ti­nės. Tar­ki­me, Vo­kie­ti­jo­je bu­vo pa­skelb­ta, kad ša­lis ne­bep­rii­ma pa­bė­gė­lių iš Šiau­rės Af­ri­kos – Mag­re­bo – vals­ty­bių, nes jos lai­ko­mos sau­gio­mis. Ta­čiau tai tik fa­sa­di­nis veiks­mas, nes į Vo­kie­ti­ją mig­ra­ci­ją iš šių ša­lių yra ne­di­de­lė.

– (V. Jur­ko­nis) Kon­ser­va­ty­vi de­ši­nė bu­vo yra ir bus Eu­ro­po­je, to­dėl to­kia klau­si­mo for­mu­luo­tė ma­žų ma­žiau­siai keis­ta. Krikš­čio­ny­bė yra di­džiau­sia re­li­gi­ja pa­sau­ly­je, api­man­ti apie 31,4 proc. žmo­nių, „Pew Re­search Cen­ter“ ty­ri­mo „Pa­sau­lio re­li­gi­jų at­ei­tis“ duo­me­ni­mis krikš­čio­nys Eu­ro­po­je su­da­ro be­veik tris ket­vir­čius vi­sų gy­ven­to­jų, vie­nas iš Eu­ro­pos Są­jun­gos įkū­rė­jų yra krikš­čio­nis de­mo­kra­tas Kon­ra­das Ade­naue­ris, tad ne­sau­gu­mo jaus­mas, ir ypač Eu­ro­po­je, yra su­nkiai su­pran­ta­mas. Ar kas nors gra­si­na Eu­ro­pos de­ši­nie­siems, gal užd­raus­ta da­ly­vau­ti rin­ki­muo­se ar de­ba­tuo­se krikš­čio­nims de­mo­kra­tams? At­ro­do tar­si kaž­kas yra taip įti­kė­jęs prieš dvi­de­šimt me­tų par­ašy­ta Sa­mue­lio Hun­tin­go­no „Ci­vi­li­za­ci­jų konf­lik­tas“ kny­ga, jog jau šian­dien ruo­šia­si Ar­ma­ge­do­nui ir dirb­ti­nai es­ka­luo­ja įtam­pą.

Gal­būt di­džiau­sias ne­pa­si­ti­kė­ji­mo / ne­ti­kru­mo šal­ti­nis yra tai, jog pa­ti kon­ser­va­ty­vi de­ši­nė ir ypač krikš­čio­nys jau­čia, kad ne­ma­ža da­lis bend­ruo­me­nės vie­na dek­la­ruo­ja, o vi­sai ki­taip gy­ve­na.

Ži­no­ma yra įvai­rių jau­trių klau­si­mų kaip eu­ta­na­zi­ja, abor­tai, par­tne­rys­tė, pa­sta­ruo­ju me­tu ie­tys lau­žo­mos dėl (ne)at­vi­ru­mo mig­ran­tams. Dau­ge­liu at­ve­ju Baž­ny­čia tu­ri ga­na aiš­kią po­zi­ci­ją šiais klau­si­mais, nors ne­ly­gu apie ku­rią vals­ty­bę kal­ba­me. Pa­vyz­džiui, Len­ki­jo­je Baž­ny­čia yra ga­na ak­ty­vi po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo da­ly­vė ir ne­re­tai lin­ku­si pro au­sis pra­leis­ti net po­pie­žiaus bal­są iš Va­ti­ka­no. Ne vie­nas ko­le­ga Len­ki­jo­je tei­gia, jog ri­ba žy­min­ti „kas cie­so­riaus – cie­so­riui“ yra per­ženg­ta. No­riu ti­kė­ti, kad kry­žiaus žy­gių lai­kai jau pra­ėjo ir krikš­čio­ny­bė ke­lią skin­sis ne ka­la­vi­ju ar įsta­ty­mais, bet šir­di­mi.

Gal­būt di­džiau­sias ne­pa­si­ti­kė­ji­mo / ne­ti­kru­mo šal­ti­nis yra tai, jog pa­ti kon­ser­va­ty­vi de­ši­nė ir ypač krikš­čio­nys jau­čia, kad ne­ma­ža da­lis bend­ruo­me­nės vie­na dek­la­ruo­ja, o vi­sai ki­taip gy­ve­na. Par­odo­mo­sios ver­ty­bės, pa­vir­šu­ti­niš­kas ar par­adi­nis ti­kė­ji­mas yra rim­ti iš­šū­kiai, tik bū­tų ne­tei­sin­ga juos spręs­ti vi­sos vi­suo­me­nės sąs­kai­ta ieš­kant at­ska­lū­nų, kal­tų­jų ar net prieš­ų už ti­kin­čių­jų bend­ruo­me­nės ri­bų.

– Ko­kia si­tua­ci­ja klos­to­si JAV?

– (V. Si­ni­ca) Ame­ri­ko­je pa­dė­tis vi­sai ki­ta. Vi­du­rio ke­lio nie­kas ne­ieš­ko. De­mo­kra­tų par­ti­ją ei­na į „prog­re­sy­viuo­sius“ kraš­tu­ti­nu­mus, o res­pub­li­ko­nai ėmė­si at­sto­vau­ti ne­pa­ten­kin­tą­ją elek­to­ra­to da­lį. At­otrū­kis yra di­džiu­lis ir komp­ro­mi­sų nie­kas ne­ieš­ko. Ypa­tin­gai tai pa­sa­ky­ti­na apie pra­lai­mė­ju­sią­ją pu­sę, ku­ri ne­ro­do jo­kių ke­ti­ni­mų su­si­tai­ky­ti su tuo, kad da­bar ša­lis va­do­vau­sis ki­to­kia po­li­ti­ka. Jei kon­ser­va­ty­vio­ji vi­suo­me­nės da­lis anks­čiau su­si­tai­kė su Ba­rac­ko Oba­mos per­ga­le ir jiems ne­priim­ti­na jo po­li­ti­ka, ne­atro­do, kad de­mo­kra­tai bū­tų lin­kę taip pat su­si­tai­ky­ti. Ne­nus­teb­čiau, jei ši prieš­prie­ša iš­virs­tų į di­des­nius ne­ra­mu­mus.

– (V. Jur­ko­nis) Su­dė­tin­ga ly­gin­ti JAV ir Eu­ro­pą ma­žų ma­žiau­siai to­dėl, jog ly­gi­na­me vie­ną vals­ty­bę su ke­lio­mis de­šim­ti­mis. Tas pats „Pew Re­search Cen­ter“ ty­ri­mas tei­gia, jog krikš­čio­nių da­lis JAV yra šiek tiek di­des­nė nei Eu­ro­po­je, bet pro­jek­ci­jos 2050-ie­siems ro­do, kad vi­suo­me­nė taps se­ku­lia­res­nė, o krikš­čio­nys su­da­rys tik du treč­da­lius vi­suo­me­nės.

Kai kal­bi apie tra­di­ci­nę šei­mą, o tu­ri mei­lu­žį(-ę) ir­/ar du ne­san­tuo­ki­nius vai­kus, ar­ba mu­šie­si į krū­ti­nę esąs pri­sie­kęs blai­vi­nin­kas, bet tu­ri al­ko­ho­lio par­duo­tu­vę, apie ko­kias ver­ty­bes ga­li­ma kal­bė­ti?

Kal­bė­ti apie po­li­ti­nes ten­den­ci­jas tu­rė­tų bū­ti pa­pras­čiau, nes, ly­gi­nant su ES, Vals­ti­jo­se pa­pras­tes­nis at­skai­tos taš­kas. Vis­gi res­pub­li­ko­nų kan­di­da­to per­ga­lė pre­zi­den­to rin­ki­muo­se bū­tų ap­gau­lin­gas įspū­dis, nes da­bar­ti­nis pre­zi­den­tas var­gu ar yra do­ro ir nuo­sek­laus krikš­čio­nio pa­vyz­dys. Bu­vę res­pub­li­ko­nų kan­di­da­tai Be­nas Car­so­nas ar Te­das Cru­zas, iš pir­mo žvilgs­nio, tu­rė­jo bū­ti ar­ti­mes­ni re­li­gin­gam rin­kė­jui, o Mar­co Ru­bio tu­rė­jo bū­ti kur kas pa­trauk­les­nis is­pa­na­kal­biams nei sie­nas sta­tan­tis Do­nal­das Trum­pas. Pa­sta­ro­jo ko­man­do­je, tie­sa, yra ra­di­ka­lios de­ši­nės at­sto­vu va­di­na­mas Ste­ve'as Ban­no­nas, ku­ris skel­bia ka­rą is­la­mui ir ko­vą su se­ku­lia­riz­mu. Ne vie­nam res­pub­li­ko­nui šis žmo­gus yra ne tik an­ti­pa­tiš­kas, bet at­ro­do ir ke­lian­tis grės­mę. Tad klau­si­mų dėl at­ei­ties už­ten­ka žiū­rint vien į res­pub­li­ko­nų par­ti­ją. Ak­cen­tai , su­pran­ta­ma, skir­tin­gi, bet pa­grin­di­nis – su­si­tel­ki­mo ir vie­ny­bės – iš­šū­kis iš­lie­ka pa­na­šus.

– De­ši­ny­sis rin­kė­jas aiš­kiai vis la­biau nu­si­vi­lia „tra­di­ci­niais“ de­ši­niai­siais ir drei­fuo­ja link Le Pen, Or­ba­no, etc. ar ne­at­si­tiks taip, kad po­li­ti­nia­me spek­tre liks tik kraš­tu­ti­nė de­ši­nė ir la­bai pla­ti li­be­ral-cen­tro-kai­rė?

– (V. Si­ni­ca) Kon­ser­va­ty­vaus de­ši­nio­jo rin­kė­jo nie­kas ne­ats­to­vau­ja. Ma­nau, kad tai, kas da­bar vyks­ta Eu­ro­pos ša­lių rin­ki­muo­se – „ra­di­ka­lių“ de­ši­nių­jų jė­gų sėk­mė – per ar­ti­miau­sius 5 ar 10 me­tų ga­li baig­tis tuo, kad „ra­di­ka­li“ po­zi­ci­ja ne­be­bus lai­ko­ma to­kia jau ra­di­ka­lia. Tai, kas da­bar va­di­na­ma „nuo­sai­kia“ po­zi­ci­ja, bus va­di­na­ma kai­re, o tai, kas da­bar va­di­na­ma „ra­di­ka­lia“ po­zi­ci­ja, bus va­di­na­ma de­ši­ne. Ne­pai­sant di­de­lių po­ky­čių po­li­ti­ko­je, įvy­ku­sių per pa­sta­ruo­sius 300 me­tų, kai­rės ir de­ši­nės są­vo­kos iš­lie­ka. Ne­bus taip, kad po­li­ti­nia­me spek­tre de­ši­nė užims tik kraš­te­lį, o vis­ką kit­ką užims kai­rė.

Kuo­met po Pra­ncū­zi­jos di­džio­sios re­vo­liu­ci­jos mo­der­nus pa­sau­lis pa­siū­lė to­kius nau­jus iš­šū­kius, kaip kla­sė ar­ba se­ku­lia­ri po­li­ti­ka, at­si­ra­do kon­ser­va­tiz­mas, li­be­ra­liz­mas, so­cia­liz­mas. Jie tu­ri ideo­lo­gi­nių skir­tu­mų, ta­čiau kuo to­liau mes ju­da­me į post­mo­der­nų pa­sau­lį, ku­ria­me žmo­gus ku­ria pats sa­ve, tuo la­biau tie skir­tu­mai nyks­ta.

– (V. Jur­ko­nis) Ne­sku­bė­čiau da­ry­ti to­kios griež­tos iš­va­dos. Abe­jo­ju po­li­ti­kų ža­dan­čių grei­tus ir pa­pras­tus spren­di­mus il­ga­lai­ke ir tva­ria sėk­me, ne­bent jie ly­giag­re­čiai ri­bo­ja kon­ku­ren­ci­ją, tai­ko ap­ri­bo­ji­mus ži­niask­lai­dai, eli­mi­nuo­ja dis­ku­si­ją. Ga­lų ga­le, net ir au­to­ri­ta­ri­niai re­ži­mai vė­liau ar anks­čiau žlun­ga, nes žmo­nės yra skir­tin­gi, to­dėl sta­ty­ti mo­no­li­ti­nę vi­suo­me­nę ne­igiant įvai­ro­vę yra ne tik ne­tei­sin­ga, ne­pro­tin­ga, bet ir ne­to­lia­re­giš­ka.

Pra­ėju­sį ru­de­nį te­ko kal­bė­ti apie de­mo­kra­ti­ją ir lais­vę Li­be­ra­lų klu­be Lon­do­ne. Va­ka­rie­nės me­tu vie­na ba­ro­nie­nė ne­ti­kė­tai pa­klau­sė, „o kaip­gi mū­sų, dau­gu­mos, tei­sės“. Šį klau­si­mą už­duo­da ne­ma­žai tų, ku­riems at­ro­do, kad šian­die­ną sau­go­mos tik ma­žu­mų tei­sės, jie ne­ma­to ar ne­jau­čia, kad vals­ty­bė sau­go, rū­pi­na­si ir dau­gu­mos ge­ro­ve. Iš tie­sų, keis­ta, kaip žmo­gaus tei­sės ar tei­si­nė vals­ty­bė kai ku­rio­se vals­ty­bė­se ta­po iš­skir­ti­nai li­be­ra­lų žo­dy­no da­li­mi, o žo­dis de­mo­kra­ti­ja vos ne de­mo­ni­za­vi­mo ob­jek­tu. Tar­si vi­sa tai bū­tų sve­ti­ma krikš­čio­niš­kai ir Eu­ro­pos tra­di­ci­jai.

Vis­gi po­li­ti­kai, ku­rie ins­tru­men­tiš­kai nau­do­ja­si ti­kin­čiai­siais, de­mons­tra­ty­viai dek­la­ruo­ja sa­vo ver­ty­biš­ku­mą, o sa­vo gy­ve­ni­mo bū­du liu­di­ja vi­sai ką ki­ta yra ne tik veid­mai­niai, bet ir ža­lin­gi, nes sa­vo pa­vyz­džiu dis­kre­di­tuo­ja vi­są Baž­ny­čios dar­bot­var­kę. Kai kal­bi apie tra­di­ci­nę šei­mą, o tu­ri mei­lu­žį(-ę) ir­/ar du ne­san­tuo­ki­nius vai­kus, ar­ba mu­šie­si į krū­ti­nę esąs pri­sie­kęs blai­vi­nin­kas, bet tu­ri al­ko­ho­lio par­duo­tu­vę, apie ko­kias ver­ty­bes ga­li­ma kal­bė­ti?

– Do­nal­das Trum­pas va­di­na­mas vi­saip, įskai­tant na­cio­na­lis­tu. Kas jis iš ti­krų­jų? de­ši­ny­sis, opor­tu­nis­tas, pa­ga­vęs de­ši­nių­jų rin­kė­jų nu­si­vy­li­mo mo­men­tą, ar dar kaž­kas ki­to?

– (V. Si­ni­ca) Ne­ži­nau, ar jam ga­li­ma jam užk­li­juo­ti vie­ną eti­ke­tę, bet ma­nau, kad jį ga­li­ma va­din­ti opor­tu­nis­tu, pa­ma­čiu­siu vi­suo­me­nės da­lį, ku­rios po­rei­kiai ne­at­lie­pia­mi, o tai – di­džiu­lė da­lis ame­ri­kie­čių – ir su­ra­do re­to­ri­ką, ku­ri ati­ti­ko šių rin­kė­jų mąs­ty­mą. Ga­vo­si, kad dau­gy­bė rin­kė­jų, įskai­tant ir tuos, ku­rie bai­min­da­vo­si vie­šai iš­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę vi­suo­me­nės apk­lau­so­se, nu­spren­dė ati­duo­ti bal­są už ne­nus­pė­ja­mą D. Trum­pą, o ne B. Oba­mos po­li­ti­kos tę­si­mą. Abe­jo­ju, ar D. Trum­pas yra pa­sto­vus, tvir­tas ideo­lo­gi­nes nuo­sta­tas tu­rin­tis žmo­gus. Jis ne kar­tą kei­tė pa­žiū­ras. Jis tei­sin­gai „su­si­dė­lio­jo dar­bot­var­kę“ – pats ne­bū­da­mas idė­ji­nis krikš­čio­nis, jis pa­si­rin­ko vi­cep­re­zi­den­tų Mi­ke­‘ą Pen­ce­‘ą, ku­ris ma­nau tu­ri sa­vo nuo­sta­tas ir ga­li at­sto­vau­ti kon­ser­va­ty­vų­jį krikš­čio­niš­ką rin­kė­ją.

D. Trum­pas yra ti­krai nuo­šir­dus – tai an­tig­lo­ba­lis­ti­nė po­li­ti­ka, įskai­tant sie­nų kon­tro­lės griež­ti­ni­mą bei po­žiū­rį į mu­sul­mo­nus – „A­me­ri­ca first“.

Kur ma­tau ga­li­my­bę, kad D. Trum­pas yra ti­krai nuo­šir­dus – tai an­tig­lo­ba­lis­ti­nė po­li­ti­ka, įskai­tant sie­nų kon­tro­lės griež­ti­ni­mą bei po­žiū­rį į mu­sul­mo­nus – „A­me­ri­ca first“. Tai – ti­kra­sis na­cio­na­liz­mas, ta­čiau jis prieš nie­ką ne­nu­kreip­tas. Tie­siog kons­ta­tuo­ja­mas sie­kis, kad sa­vo­je vals­ty­bė­je vi­suo­me­nė nu­sta­ti­nė­ja sa­vo tvar­ką. Juk ir į Eu­ro­pą na­cio­na­liz­mas at­ėjo kar­tu su de­mo­kra­ti­ja. Bal­ti­jos ša­ly­se įgi­jus vi­suo­ti­nę rin­ki­mų tei­sę, ku­ria mo­te­rys be­je ga­lė­jo nau­do­tis anks­čiau nei dau­ge­ly­je Va­ka­rų ša­lių, žmo­nės kaip tik ir rė­mė­si tuo, kad tau­ta no­ri tu­rė­ti sa­vo vals­ty­bę ir jo­je sa­vaip tvar­ky­tis. Šian­dien ši for­mu­lė ran­da at­gar­sį tiek tarp iš­si­la­vi­nu­sių, tiek ir tarp juo­da­dar­bių ame­ri­kie­čių.

– (V. Jur­ko­nis) Po­pu­lia­ru sa­ky­ti, jog D. Trum­po per­ga­lė bu­vo pa­si­rin­ki­mas prieš eli­tą, nors D. Trum­pas tiek sa­vo sta­tu­su, tiek fi­nan­si­ne pa­dė­ti­mi to­li gra­žu ne­pri­me­na ei­li­nio ame­ri­kie­čio. Gal iš­krei­pian­tį įspū­dį su­da­ro jo ele­men­ta­ri, daž­nai ne­ko­rek­tiš­ka ir tie­si re­to­ri­ka, bet juk tai ne­kei­čia nei jo ban­ko sąs­kai­tos dy­džio, nei tu­ri­mo ne­kil­no­ja­mo tur­to apim­ties.

Pir­mų­jų mė­ne­sių po rin­ki­mų įspū­dis yra, jog JAV yra gi­li­na­mos ir aš­tri­na­mos ski­ria­mo­sios li­ni­jos. Tie­sa, D. Trum­pas tei­gia, jog ame­ri­kie­čiai bu­vo su­sis­kal­džiu­si vi­suo­me­nė dar prieš pa­sta­ruo­sius JAV pre­zi­den­to rin­ki­mus. Su tuo ga­li­ma su­tik­ti, bet iš JAV pre­zi­den­to ma­žų ma­žiau­siai ti­ki­ma­si, jog jis bus vie­ni­jan­ti, o ne skal­dan­ti fi­gū­ra. Ir šis su­sis­kal­dy­mas, kaip mi­nė­jau, ma­to­mas ne tik ties par­ti­nė­mis de­mo­kra­tų – res­pub­li­ko­nų li­ni­jo­mis, bet ir pa­sta­rų­jų gre­to­se.