Antisemitiniai mitai – kuo absurdiškesni, tuo gajesni
2017-03-01 "Lietuvos žinios"
Antisemitizmas gyvuoja turbūt tiek, kiek Europoje gyvena žydai. Lietuvos istorija – ne išimtis. Nepaisant paplitusio įsitikinimo, kad Lietuvos didžioji kunigaikštystė buvo be galo tolerantiška valstybė, žydams šis pakantumas negaliojo. Religinį antisemitizmą senesniais amžiais tarpukario Lietuvoje pakeitė ekonominis susipriešinimas, tačiau absurdiškiausia jo apraiška – mitai apie krikščionių kraują į macus maišančius žydus išlieka gyvi net ir modernioje visuomenėje.
Pasak istorikės dr. Jurgitos Verbickienės, nors ir populiaru manyti, kad LDK buvo labai tolerantiška valstybė, dažnai pamirštama paminėti, kad toleruojamos buvo tik įvairios krikščionių konfesijos, o judėjai ir musulmonai liko užribyje. Žydų padėtis nepagerėjo ir Lietuvą valdant carams: neturėjusi bendravimo su žydų bendruomene patirties, Rusijos Imperija apskritai nežinojo, ką su ja daryti ir kokią vietą valstybėje turi užimti šie antrarūšiais laikyti žmonės.
Atkūrus Lietuvos valstybę žydų padėtis labai pagerėjo – jaunoji respublika suteikė jiems visas pilietines teises ir aktyviai ėmėsi integruoti į tautinę lietuvių valstybę. Tačiau visuomenėje antisemitizmas buvo gyvas, išlaikęs tiek senesnį religinį dėmenį, tiek ir naujesnį – socialinį ekonominį. Nors šiandieninėje visuomenėje atrodytų tiesiog negali būti vietos antisemitizmui, kaip sveiku protu paaiškinti nepasiduodančiam reiškiniui, pasirodo, kad žmonių sąmonėje antisemitizmas nėra visiškai išnykęs. Paradoksas, bet bene gajausiais pasirodė pačios absurdiškiausios buitinio antisemitizmo apraiškos – mitai apie ritualines žmogžudystės ir neva vertinga tradicija kartais vadinami liaudies „humoro“ personažai.
Ką daryti su žydais?
– Teko girdėti nuomonę, kad Lietuvos žydų bendruomenės gausumą lėmė Rusijos Imperijoje galiojęs įstatymas, leidžiantis žydams kurtis tik vakarinėse gubernijose? Ar tai tikroviškas teiginys?
– Tai nėra tikslus teiginys. Jei kalbėti konkrečiai apie antijudaizmą, jo ištakų reikėtų ieškoti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Esame pratę prie teiginio, kad LDK buvo be galo tolerantiška valstybė, tačiau taip nebuvo. LDK buvo tolerantiška tik skirtingoms krikščioniškoms konfesijoms, tuo metu požiūris į Judaizmą ir Islamą buvo visai kitoks. Įsiliejusi į europinę civilizaciją, Lietuva be kitų idėjų iš jos automatiškai perėmė ir antijudaizmą.
Inkorporavimas į Rusijos Imperiją iš esmės nedaug tepakeitė, žydų bendruomenė nei padidėjo, nei sumažėjo. XIX amžiuje vyko daug pokyčių, susijusių su modernėjimu, urbanizacija ir kitais reiškiniais, palietusiai žydų bendruomenę, kaip ir visą visuomenę. Tačiau minima „sėslumo riba“ (leidimas žydams kurtis tik tam tikrose gubernijose, – LŽ) su tai niekaip nesusiję. XIX amžiuje įvyko demografinis sprendimas ir natūralu, kad tuo metu ženkliai padidėjo ir žydų bendruomenė. Remiantis 1764 – 1765 metų žydų surašymo duomenimis, jų būta Lietuvoje apie 160 tūkst., o skaičiuojant ir Lenkiją – apie 700 tūkst, o vėliau šis skaičius kone padvigubėjo.
LDK buvo tolerantiška tik skirtingoms krikščioniškoms konfesijoms, tuo metu požiūris į Judaizmą ir Islamą buvo visai kitoks
Taip pat galima pasakyti, kad dėl sparčios modernizacijos, urbanizacijos ir industrializacijos susiformavo ir gana nemažas žydų darbininkijos sluoksnis. Apie tai dažnai pamirštama, įsivaizduojant, kad žydai buvo fabrikų savininkais, o darbininkais – tai jau ne.
– Kokia buvo žydų bendruomenės situacija carinės Rusijos valdomoje Lietuvoje?
– Rusija šioje srityje nuolat eksperimentavo, nes neturėjo sugyvenimo su žydais patirties. Po to, kai XVI amžiaus viduryje Ivanas „Rūstusis“ išvarė žydus iš rusų valstybės, jų bendruomenė buvo negausi. Tačiau jau po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo Rusija, kartu su teritorijomis, gavo ir gausią žydų bendruomenę. O po trečiojo padalinimo ji faktiškai gavo visus LDK teritorijoje gyvenusius žydus.
Gali nuskambėti keistai, bet Rusija tiesiogine to žodžio prasme nežinojo, ką su jais daryti. Nebuvo nei tradicijos, nei aiškių įstatymų. Būta tik suvokimo, kad kažkokia keista „kitokių“ gyventojų grupė ir tuo visas žinojimas apsiribojo. Todėl ypač XIX amžiaus pirmoje pusėje tiesiog eksperimentuota, kaip gi reikia elgtis su žydų bendruomene. Pirmasis atliktas veiksmas – „pasiskolinti“ senuosius LDK įstatymus, kuriais buvo sugrąžinti anksčiau žydams taikyti suvaržymai, kaip pavyzdžiui draudimas žydams gyventi pagrindinėse Vilniaus gatvėse.
Beje ir pirmosios analitinės studijos apie Lietuvos žydus pasirodė taip pat XIX amžiuje, o jas atliko rusų teisininkai, mėginantys suprasti, kokia gi buvo teisinė žydų padėtis LDK ir atitinkamai, ką daryti toliau? Žydus mėginta adaptuoti, tačiau tai buvo bene nesėkmingiausias bandymas lyginant su visomis kitomis tautinėmis mažumomis.
– Ar galiausiai pavyko „surasti vietą“ žydų bendruomenei?
– Ta „vieta“ pasireiškė tuo, kad į žydus žiūrėta, kaip į antrarūšius žmones. Tai patvirtina kad ir jiems taikytas dvigubas apmokestinimas arba didesnės rekrūtų normos. Žinoma, vykdyta ir intensyvi rusifikacija, bet ši politika XIX amžiuje aktyviai vykdyta visų imperijoje gyvenančių tautų atžvilgiu, įskaitant ir lietuvius. Tuo metu pasirodė ir pirmosios veik visiškai pasaulietinės žydų mokyklos, kuriose dalykai dėstyti rusų kalba. Atsirado daugiau galimybių žydams studijuoti universitetuose, tačiau tai nebuvo masinis reiškinys.
Rusija tiesiogine to žodžio prasme nežinojo, ką daryti su žydų bendruomene.
Ką darė norintys integruotis ir pasaulietinės karjeros siekiantys žydai? Jie krikštijosi. Todėl XIX amžiuje ne tik mūsų regione, bet ir Vakarų Europoje pastebimas žydų krikšto „bumas“, nes religijos pakeitimas buvo bene vienintelis būdas tapti „tokiu pačiu“, kaip ir didžioji visuomenės dalis.
– Lietuvoje krikštytis nusprendę žydai dažniau rinkosi stačiatikybę, ar katalikybę?
– Iš esmės, priimti katalikybę Rusijos Imperijoje buvo nenaudinga, nes tai nebuvo nei dominuojanti, nei reikšmingą vietą užimanti religija. Tačiau mūsų regione buvo itin stipri orientacija į katalikybę, nes stačiatikybė čia nebuvo dominuojanti religija. Kai kurie žydai rinkosi protestantizmą, tačiau tokių buvo labai nedaug. Tuo metu stačiatikybę dažniausiai rinkosi tie, kas turėjo galimybių išvykti studijuoti, ar gyventi Sankt Peterburge, Maskvoje ir kituose Rusijos centruose.
– Kitaip tariant dauguma besikrikštijusių žydų rinkosi integraciją į regioną, o ne imperiją?
– Didžiaja dalimi taip. Religijos pakeitimas sudarė palankiausias sąlygas tapti pilnaverčiais visuomenės nariais ir ši tendencija išliko stipri ir tarpukario Lietuvoje.
Kardinalūs pokyčiai
– Kaip keitėsi situacija 1918 metais paskelbus Lietuvos nepriklausomybę?
– Žydų padėtis pasikeitė kardinaliai – lietuvių dominuojamoje tautinėje valstybėje jie pirmą kartą gavo pilietines teises. Tuo metu Lietuvos inteligentija, šalies elitas negalėjo ignoruoti to, kaip žydai prisidėjo siekiant tarptautinio naujos lietuvių valstybės pripažinimo. Kitas svarbus veiksnys buvo tas, kad žydai, rinkimų keliu, sukūrė beveik nuolat veikiančią savo frakciją Seime ir užėmė gana stiprias pozicijos savivaldos struktūrose.
Be to, iki 1925 metų egzistavo žydų kultūrinė autonomija. Tačiau šis reiškinys vertinamas įvairiai. Vieni istorikai teigia, kad tai buvęs vos ne žydų aukso amžius, kiti sako, kad dėl šios autonomijos strigo integraciniai procesai. 1925 metais panaikinus autonomiją, pastebimas ryškus poslinkis link žydų lituanizacijos. Tai labai įdomus fenomenas – pirmą kartą krašte atsirado naujo tipo žmogus – lietuviškai kalbantis žydas. Tuo pačiu formavosi ir didėjantis skirtumas tarp kartų pačioje žydų bendruomenėje: senoji karta rusifikuota, o tuo metu naujoji neišvengiamai mokosi lietuvių kalbos ir kalba lietuviškai. Mokyklose žydams privalomai lietuviškai dėstytos kelios disciplinos, tačiau stojant į Vytauto Didžiojo universitetą specialų lietuvių egzaminą daugelis įveikdavo vis dar sunkiai. O ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Kaune įsteigta privati žydų gimnazija, kurioje visi dalykai dėstyti tik lietuvių kalba.
Lietuvos inteligentija, šalies elitas negalėjo ignoruoti to, kaip žydai prisidėjo siekiant tarptautinio naujos lietuvių valstybės pripažinimo
– Atrodo, kad į žydų integraciją valstybė dėjo nemažas pastangas, bet juk tikslas nebuvo paversti juos lietuviais?
– Kalbame apie žydus, siejusius savo ateitį ir gyvenimo planus su Lietuvos valstybe. Beje, priartėjimas prie lietuvių kultūros jiems nebuvo lengvas ir natūralus. Ypač žvelgiant į du pirmuosius XX amžiaus dešimtmečius, galima konstatuoti, kad lietuvių kultūra žydų nežavėjo, jie žvelgė į ją, kaip į „valstietišką“ ir „prasčiokišką“. Kultūrą jie atrasdavo per rusų kalbą. Tačiau ilgainiui atsirado vis daugiau žydų, kurie rinkosi lietuvių kalbą ne tik tarpusavio komunikacijai, bet ir poezijai. Tarpukariu taip pat leisti du žydų laikraščiai lietuvių kalba.
Valstybės požiūris į žydus buvo logiškas – ji norėjo turėti lojalius piliečius, o pastarieji suprato valstybės lūkesčius ir poreikius ir neprieštaravo tam, kad vaikai mokytųsi lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos. Procesas iš tiesų vyko sparčiai ir kartais įdomu pagalvoti, kaip viskas būtų susiklostę, jei nebūtų Holokausto. Tarpukario metų neužteko pilnai integracijai, bet pastangos akivaizdžios.
– Ir visgi nusistatymai prieš žydus gyvavo toliau?
– Nemažai prie to prisidėjo valstybės politika „atlietuvinti“ verslą. Taip tikėtąsi paskatinti aktyvesnį lietuvių persikėlimą į miestus bei raginti juos aktyviau užsiimti smulkiu ir vidutiniu verslu. Į žydus šioje srityje žiūrėta, kaip į pagrindinius konkurentus. Buvo ir publikacijų periodinėje spaudoje, faktiškai nukreiptų prieš žydus, kaip „konkurentus“.
– Valstybės požiūris į žydus iš esmės buvo teigiamas, o koks nuomonė dominavo visuomenėje? Ar tikroviškas susiskaidymo stereotipas, vaizduojantis miestiečio prekybininko žydo ir žemę dirbančio lietuvio kataliko priešpriešą?
– Tarpukariu, kaip ir LDK laikais, turime aiškų skirtumą tarp valstybės ir žmonių požiūrio į žydus. Tarkime, LDK bažnyčios hierarchai nuo XIII amžiaus ne kartą smerkė tokius mitus, kaip ritualinės žmogžudystės, krikščionių kraujo užmaišymas į duoną ir panašiai, tačiau tai nesutrukdė toliau kurstyti šiuos mitus žemesniojo rango kunigijai.
Ta pati schema veikė per visą santykių su žydais istorija. Išskirčiau du aiškius priešpriešos duomenis – religinis nepakantumas ir ekonominė konkurencija. Tarp kitko vienas iš mitų apie žydus – kad jie nedirbo žemės. Lietuviui žemė – vertybė, o antivertybė – žemės nedirbantis žydas, esantis „keistas“ žmogus, užsiimantis „keistomis“ veikomis. Juos siekta padaryti panašesniais į kitus. Todėl ir mūsų regione, ir visoje Europoje mėginta skatinti žydus dirbti žemę.
Tuo pat metu pažvelkime į tai, kas XIX amžiuje ir tarpukariu yra Lietuvos miestas. Jame nėra lietuvių. Tarpukario Vilniuje jie sudarė 4 proc. gyventojų. Panšiai ir Kaune, kuriame žydai tuo pat metu sudarė apie 30 – 40 proc. gyventojų. Panaši situacija buvo ir mažesniuose miesteliuose.
Lietuviui žemė – vertybė, o antivertybė – žemės nedirbantis žydas
– Kuris faktorius dominavo antižydiškose nuotaikose – mitais apipintas religinis dėmuo, ar realesnį pagrindą turintys socialiniai skirtumai?
– LDK būdinga tai, kad religinis dėmuo yra išnaudojamas ekonominės konkurencijos plotmėje, o tuo pat metu ekonominė konkurencija kursto religinių skirtumų išnaudojimą. Tarpukariu, visuomenei vis labiau sekuliarėjant (ne tik lietuvių, bet ir žydų) ekonominis dėmuo tapo svarbesnis. Antisemitizmo teoretikai teigia, kad šis reiškinys Europoje atsirado tuomet, kai buvo suvokta, kad žydai iš tiesų niekuo nebesiskiria nuo kitų. Tai yra baimė, kad žydai visiškai supanašėjo su likusia visuomene. Viena vertus, dėtos pastangos kiek įmanoma suvienodinti žydus su kitais, kita vertus, paradoksaliai būtent iš supanašėjimo gimė nauja baimė. Pasirodo, kad visuomenei buvo patogiau atpažinti „kitokį“ ir „svetimą“ žydą.
Ekonominiu požiūriu atskirtis taip pat buvo gana ryški. Profesinis skirtumas tarp lietuvių ir žydų iš tiesų egzistavo. Be to, žydai ėmėsi vadinamųjų „sunkiųjų“ verslų, kurių nesiėmė lietuviai. Lietuviško įsivaizdavimo apie tai, kaip užsiimama verslu, neatitiko ir tai, kad bankrutavęs verslininkas žydas nenuleisdavo rankų, o pradėdavo verslą iš naujo.
Taip pat prisiminkime, kas dominavo santykiuose tarp lietuvių ir žydų? Dažniausiai tai buvo arba prekybiniais, arba su tam tikrų paslaugų teikimu susiję santykiai. Pardavėjas ūkininkas ir tada ir šiandien laikosi nuostatos, kad jo prekių pirkėjas jam moka per mažai.
– Gana paplitęs teiginys, kad žydų prekybininkai sudarinėdavo kartelinius susitarimus prieš „dorus“ lietuvius ūkininkus. Neva ir valstybės įsikišimas reguliuojant rinką buvo skirtas apginti lietuvių interesus. Kaip buvo iš tikrųju?
– Vėlgi, kalbame apie santykius tarp pirkėjo ir pardavėjo. Kokie yra šių dviejų grupių interesai? Pirkėjas visais laikais nori nusipirkti kuo pigiau, o pardavėjas – parduoti kuo brangiau. Abi pusės niekada nebus visiškai patenkintos rezultatu.
Tarpukario Lietuvoje sunku įžvelgti kažkokių kartelinių susitarimų pavyzdžių. Atvirkščiai, yra nemaža teigiamų liudijimų. Kad ir naujovių diegimas Lietuvoje, įskaitant limonadą, kramtomą gumą, maršrutinį autobusą ir degalines. Šias inovacijas atnešė būtent žydiška aplinka.
Valstybės pastangos kuriant tokias įmones, kaip „Lietūkis“ buvo nukreiptos ne prieš kažkokius kartelius, o į tikslą pakeisti etninę verslo struktūrą.
Gajūs mitai
– Tarpukario lietuvoje antisemitinėse nuotaikose dominavo ekonominis faktorius, bet tuo pat metu išliko ir mitologizuota prieš žydus nukreipta ideologija. Kodėl šie mitai apskritai išliko, iš dalies, net ir iki mūsų dienų?
– Kaip veikia žmogaus mąstymas? Iš esmės, žmogus yra tinginys ir gali tingėti net mąstyti. Stereotipai, nuo mažens įgyjami artimoje aplinkoje, įsitvirtina ilgam. Juk kai kuriuos dalykus visą gyvenimą vertiname teigiamai arba neigiamai todėl, kad kažkada taip išmokė mama ar močiutė. Antisemitizmo atveju vyksta tas pats, artimoje aplinkoje, kurios žmonėmis pasitikimą, gaunama nuostata, kad tam tikra žmonių grupė yra priešiška ir pavojinga. Problema yra tai, kad etniniai stereotipai yra vieni sunkiausiai pakeičiamų. Net ir asmeniškai ir anaiptol ne iš blogosios pusės pažinodamas vieną ar kitą tam tikros tautos atstovą, žmogus dažnai ne keičia stereotipinį požiūrį į šią tautą, o tik padaro „išimtis“ pažįstamiems jos atstovams.
Nors daugelis lietuvių labai gerai atsiliepdavo apie žydus kaimynus arba darbdavius, mitologizuotų stereotipų taip pat neskubėjo atsisakyti.
Čia galima paminėti ir dabar kilusią diskusiją apie Užgavėnių kaukes. Tokia „žydelio“ kaukė daugeliui vaikų yra pirmasis įspūdžio apie žydus formavimas.
– Sakoma, kad tai tik seniai nusistovėjusi tradicija, neturinti nieko bendra su antisemitizmu.
– Šiame reiškinyje aš įžvelgiu ne antisemitizmą, o daug archaiškesnį antijudaizmą. Nenorėčiau sutikti su tuo, kad tai verta išsaugojimo tradicija. Tas pats pasakytina ir apie tradicijų senumą. Ar kas nors galėtų pasakyti, kad Kalėdas šiandien švenčiame taip pat, kaip XVIII ar XIX amžiuje? Jei taip, tai tuomet eglučių, nes tuo metu tokios tradicijos nebuvo. Arba puoškime eglutes ne žaisliukais, o obuoliais, kaip XX amžiaus pradžioje. Taip galėtume tradiciškai gyventi ant aslos vietoje grindų, bet juk taip nedarome.
Daug tradicijų adaptavosi, kito pagal laikmečio dvasią. Kalbant apie minėtą Užgavinių tradiciją, šiais laikais, kai esame tiek pažengę santykių su žydais srityje, taip elgtis yra tiesiog nekorektiška. Atsisakę žydo kaukės per Užgavėnes nieko neprarasime, o tik praturtėsime, tapsime laisvesni.
– Lyg ir esame šiuolaikiška, europietiška visuomenė, tačiau vis dar tempiamės iš paskos tuos iracionalius mitologinius stereotipus. Kodėl jie išlieka?
– Kaip ir minėjau, tai net ne antisemitizmas, o antijudaizmas – daug primityvesnė forma, būdinga XVIII ir XIX amžiams. Šiandien šie stereotipai vis dar gyvi nepaisant to, kad tam nėra visiškai jokio pagrindo. Manau jie išlieka dėl tam tikros trumparegystės, naivaus įsivaizdavimo, kad tai – saugotina tradicija. Iš dalies tai galima paaiškinti ir neišprusimu bei buityje skleidžiamais stereotipais. Egzistuoja savotiškas latentinis antisemitizmas, net ir intelektualioje aplinkoje „pateisinantis“ pavyzdžiui įžeidžiančius juokelius apie žydus.
Tuo pat metu niekas net nemėgina išsiaiškinti, kodėl turime tokią Užgavėnių tradiciją? Iš ko ji kilo? O kodėl kiti Užgavėnių personažai yra romai ir „vengras gydytojas“?
Atsisakę žydo kaukės per Užgavėnes nieko neprarasime, o tik praturtėsime, tapsime laisvesni
– Sakote latentinis antisemitizmas. Kaip rodo istorija, toks „miegantis“, atvirai neprasiveržiantis antisemitizmas buvo ir tarpukario Lietuvoje. Tačiau atėjus tinkamam laikui, kaip kad nutiko Holokausto metu, jis labai greitai prikeliamas iš tos pasyvios būsenos.
– Taip, tai – labai pavojingas dalykas. Ne veltui yra sukurta daugybė edukacinių programų, skirtų kovoti su etniniais stereotipais. Visgi mūsiškėje švietimo sistemoje apie tai kalbama vis dar nepakankamai.
– Kaip įveikti tokius stereotipus? Viešomis diskusijomis, švietimu, ar dar kaip nors? Juk viešumoje apie tuos dalykus pastaraisiais metais kalbėta tikrai nemažai, bet antisemitiniai sterotipai vis dar egzistuoja.
– Švietimo labai trūksta. Bet progresas tam tikrose visuomenės grupėse visgi pastebimas. Nuolat „eksperimentuoju“ su studentais – Vilniaus universitete dėstau antisemitizmui Europoje skirtą kursą – užduodu klausimą, ar jiems teko susidurti su mitų apie ritualines žmogžudystes ir krikščionių kraujo vartojimą. Prieš 10 ar 12 metų teigiamai atsakydavo didesnė pusė auditorijos. Šiandien teigiamai atsako vienas ar du studentai. O kai kurie studentai apie šiuos mitus sužino tik universiteto auditorijoje, kas rodo teigiamą tendenciją, kad šeimos aplinkoje tie mitai sklinda vis rečiau. Galime tkėtis, kad šis reiškinys palaipsniui išnyks visiškai. Juk šiuolaikinėje visuomenėje net mintis apie kažkokį ritualinį kanibalizmą yra tiesiog absurdiška.
Kita vertus, žmonės per retai pagalvoja apie tai, kaip jaustumėmes mes – lietuviai, jei kurioje nors šalyje būtų daromos panašios mus vaizduojančios kaukės. Juk nervinamės kiekvieną sykį, kai išgirstame apie neigiamą Lietuvos ir lietuvių įvaizdį. Tvirtiname, kad taip menkinamas Lietuvos vardas ir kenkiama valstybės prestižui. Kitoms tautoms tokie dalykai yra lygiai taip pat žalingi ir nemalonūs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą