2019 m. rugsėjo 22 d., sekmadienis

Antisemitiniai mitai – kuo absurdiškesni, tuo gajesni


2017-03-01 "Lietuvos žinios"

An­ti­se­mi­tiz­mas gy­vuo­ja tur­būt tiek, kiek Eu­ro­po­je gy­ve­na žy­dai. Lie­tu­vos is­to­ri­ja – ne iš­im­tis. Ne­pai­sant pa­pli­tu­sio įsi­ti­ki­ni­mo, kad Lie­tu­vos di­džio­ji ku­ni­gaikš­tys­tė bu­vo be ga­lo to­le­ran­tiš­ka vals­ty­bė, žy­dams šis pa­kan­tu­mas ne­ga­lio­jo. Re­li­gi­nį an­ti­se­mi­tiz­mą se­nes­niais am­žiais tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je pa­kei­tė eko­no­mi­nis su­sip­rie­ši­ni­mas, ta­čiau ab­sur­diš­kiau­sia jo ap­raiš­ka – mi­tai apie krikš­čio­nių krau­ją į ma­cus mai­šan­čius žy­dus iš­lie­ka gy­vi net ir mo­der­nio­je vi­suo­me­nė­je.

Pa­sak is­to­ri­kės dr. Jur­gi­tos Ver­bic­kie­nės, nors ir po­pu­lia­ru ma­ny­ti, kad LDK bu­vo la­bai to­le­ran­tiš­ka vals­ty­bė, daž­nai pa­mirš­ta­ma pa­mi­nė­ti, kad to­le­ruo­ja­mos bu­vo tik įvai­rios krikš­čio­nių kon­fe­si­jos, o ju­dė­jai ir mu­sul­mo­nai li­ko už­ri­by­je. Žy­dų pa­dė­tis ne­pa­ge­rė­jo ir Lie­tu­vą val­dant ca­rams: ne­tu­rė­ju­si bend­ra­vi­mo su žy­dų bend­ruo­me­ne pa­tir­ties, Ru­si­jos Im­pe­ri­ja aps­kri­tai ne­ži­no­jo, ką su ja da­ry­ti ir ko­kią vie­tą vals­ty­bė­je tu­ri užim­ti šie an­tra­rū­šiais lai­ky­ti žmo­nės.

At­kū­rus Lie­tu­vos vals­ty­bę žy­dų pa­dė­tis la­bai pa­ge­rė­jo – jau­no­ji res­pub­li­ka su­tei­kė jiems vi­sas pi­lie­ti­nes tei­ses ir ak­ty­viai ėmė­si in­teg­ruo­ti į tau­ti­nę lie­tu­vių vals­ty­bę. Ta­čiau vi­suo­me­nė­je an­ti­se­mi­tiz­mas bu­vo gy­vas, iš­lai­kęs tiek se­nes­nį re­li­gi­nį dė­me­nį, tiek ir nau­jes­nį – so­cia­li­nį eko­no­mi­nį. Nors šian­die­ni­nė­je vi­suo­me­nė­je at­ro­dy­tų tie­siog ne­ga­li bū­ti vie­tos an­ti­se­mi­tiz­mui, kaip svei­ku pro­tu pa­aiš­kin­ti ne­pa­si­duo­dan­čiam reiš­ki­niui, pa­si­ro­do, kad žmo­nių są­mo­nė­je an­ti­se­mi­tiz­mas nė­ra vi­siš­kai iš­ny­kęs. Par­adok­sas, bet be­ne ga­jau­siais pa­si­ro­dė pa­čios ab­sur­diš­kiau­sios bui­ti­nio an­ti­se­mi­tiz­mo ap­raiš­kos – mi­tai apie ri­tua­li­nes žmog­žu­dys­tės ir ne­va ver­tin­ga tra­di­ci­ja kar­tais va­di­na­mi liau­dies „hu­mo­ro“ per­so­na­žai.

Ką da­ry­ti su žy­dais?

– Te­ko gir­dė­ti nuo­mo­nę, kad Lie­tu­vos žy­dų bend­ruo­me­nės gau­su­mą lė­mė Ru­si­jos Im­pe­ri­jo­je ga­lio­jęs įsta­ty­mas, lei­džian­tis žy­dams kur­tis tik va­ka­ri­nė­se gu­ber­ni­jo­se? Ar tai ti­kro­viš­kas tei­gi­nys?

– Tai nė­ra tiks­lus tei­gi­nys. Jei kal­bė­ti kon­kre­čiai apie an­ti­ju­daiz­mą, jo iš­ta­kų rei­kė­tų ieš­ko­ti Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Ku­ni­gaikš­tys­tė­je. Esa­me pra­tę prie tei­gi­nio, kad LDK bu­vo be ga­lo to­le­ran­tiš­ka vals­ty­bė, ta­čiau taip ne­bu­vo. LDK bu­vo to­le­ran­tiš­ka tik skir­tin­goms krikš­čio­niš­koms kon­fe­si­joms, tuo me­tu po­žiū­ris į Ju­daiz­mą ir Is­la­mą bu­vo vi­sai ki­toks. Įsi­lie­ju­si į eu­ro­pi­nę ci­vi­li­za­ci­ją, Lie­tu­va be ki­tų idė­jų iš jos au­to­ma­tiš­kai pe­rė­mė ir an­ti­ju­daiz­mą.

In­kor­po­ra­vi­mas į Ru­si­jos Im­pe­ri­ją iš es­mės ne­daug te­pa­kei­tė, žy­dų bend­ruo­me­nė nei pa­di­dė­jo, nei su­ma­žė­jo. XIX am­žiu­je vy­ko daug po­ky­čių, su­si­ju­sių su mo­der­nė­ji­mu, ur­ba­ni­za­ci­ja ir ki­tais reiš­ki­niais, pa­lie­tu­siai žy­dų bend­ruo­me­nę, kaip ir vi­są vi­suo­me­nę. Ta­čiau mi­ni­ma „sės­lu­mo ri­ba“ (lei­di­mas žy­dams kur­tis tik tam ti­kro­se gu­ber­ni­jo­se, – LŽ) su tai nie­kaip ne­su­si­ję. XIX am­žiu­je įvy­ko de­mog­ra­fi­nis spren­di­mas ir na­tū­ra­lu, kad tuo me­tu ženk­liai pa­di­dė­jo ir žy­dų bend­ruo­me­nė. Re­mian­tis 1764 – 1765 me­tų žy­dų su­ra­šy­mo duo­me­ni­mis, jų bū­ta Lie­tu­vo­je apie 160 tūkst., o skai­čiuo­jant ir Len­ki­ją – apie 700 tūkst, o vė­liau šis skai­čius ko­ne pa­dvi­gu­bė­jo.

LDK bu­vo to­le­ran­tiš­ka tik skir­tin­goms krikš­čio­niš­koms kon­fe­si­joms, tuo me­tu po­žiū­ris į Ju­daiz­mą ir Is­la­mą bu­vo vi­sai kitoks

Taip pat ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad dėl spar­čios mo­der­ni­za­ci­jos, ur­ba­ni­za­ci­jos ir in­dus­tria­li­za­ci­jos su­si­for­ma­vo ir ga­na ne­ma­žas žy­dų dar­bi­nin­ki­jos sluoks­nis. Apie tai daž­nai pa­mirš­ta­ma, įsi­vaiz­duo­jant, kad žy­dai bu­vo fab­ri­kų sa­vi­nin­kais, o dar­bi­nin­kais – tai jau ne.

– Ko­kia bu­vo žy­dų bend­ruo­me­nės si­tua­ci­ja ca­ri­nės Ru­si­jos val­do­mo­je Lie­tu­vo­je?

– Ru­si­ja šio­je sri­ty­je nuo­lat eks­pe­ri­men­ta­vo, nes ne­tu­rė­jo su­gy­ve­ni­mo su žy­dais pa­tir­ties. Po to, kai XVI am­žiaus vi­du­ry­je Iva­nas „Rūs­tu­sis“ iš­va­rė žy­dus iš ru­sų vals­ty­bės, jų bend­ruo­me­nė bu­vo ne­gau­si. Ta­čiau jau po pir­mo­jo Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos pa­da­li­ni­mo Ru­si­ja, kar­tu su te­ri­to­ri­jo­mis, ga­vo ir gau­sią žy­dų bend­ruo­me­nę. O po tre­čio­jo pa­da­li­ni­mo ji fak­tiš­kai ga­vo vi­sus LDK te­ri­to­ri­jo­je gy­ve­nu­sius žy­dus.

Ga­li nu­skam­bė­ti keis­tai, bet Ru­si­ja tie­sio­gi­ne to žo­džio pra­sme ne­ži­no­jo, ką su jais da­ry­ti. Ne­bu­vo nei tra­di­ci­jos, nei aiš­kių įsta­ty­mų. Bū­ta tik su­vo­ki­mo, kad kaž­ko­kia keis­ta „ki­to­kių“ gy­ven­to­jų gru­pė ir tuo vi­sas ži­no­ji­mas ap­si­ri­bo­jo. To­dėl ypač XIX am­žiaus pir­mo­je pu­sė­je tie­siog eks­pe­ri­men­tuo­ta, kaip gi rei­kia elg­tis su žy­dų bend­ruo­me­ne. Pir­ma­sis at­lik­tas veiks­mas – „pa­sis­ko­lin­ti“ se­nuo­sius LDK įsta­ty­mus, ku­riais bu­vo su­grą­žin­ti anks­čiau žy­dams tai­ky­ti su­var­žy­mai, kaip pa­vyz­džiui drau­di­mas žy­dams gy­ven­ti pa­grin­di­nė­se Vil­niaus gat­vė­se.

Be­je ir pir­mo­sios ana­li­ti­nės stu­di­jos apie Lie­tu­vos žy­dus pa­si­ro­dė taip pat XIX am­žiu­je, o jas at­li­ko ru­sų tei­si­nin­kai, mė­gi­nan­tys su­pras­ti, ko­kia gi bu­vo tei­si­nė žy­dų pa­dė­tis LDK ir ati­tin­ka­mai, ką da­ry­ti to­liau? Žy­dus mė­gin­ta adap­tuo­ti, ta­čiau tai bu­vo be­ne ne­sėk­min­giau­sias ban­dy­mas ly­gi­nant su vi­so­mis ki­to­mis tau­ti­nė­mis ma­žu­mo­mis.

– Ar ga­liau­siai pa­vy­ko „su­ras­ti vie­tą“ žy­dų bend­ruo­me­nei?

– Ta „vie­ta“ pa­si­reiš­kė tuo, kad į žy­dus žiū­rė­ta, kaip į an­tra­rū­šius žmo­nes. Tai pa­tvir­ti­na kad ir jiems tai­ky­tas dvi­gu­bas ap­mo­kes­ti­ni­mas ar­ba di­des­nės re­krū­tų nor­mos. Ži­no­ma, vyk­dy­ta ir in­ten­sy­vi ru­si­fi­ka­ci­ja, bet ši po­li­ti­ka XIX am­žiu­je ak­ty­viai vyk­dy­ta vi­sų im­pe­ri­jo­je gy­ve­nan­čių tau­tų at­žvil­giu, įskai­tant ir lie­tu­vius. Tuo me­tu pa­si­ro­dė ir pir­mo­sios veik vi­siš­kai pa­sau­lie­ti­nės žy­dų mo­kyk­los, ku­rio­se da­ly­kai dės­ty­ti ru­sų kal­ba. At­si­ra­do dau­giau ga­li­my­bių žy­dams stu­di­juo­ti uni­ver­si­te­tuo­se, ta­čiau tai ne­bu­vo ma­si­nis reiš­ki­nys.

Ru­si­ja tie­sio­gi­ne to žo­džio pra­sme ne­ži­no­jo, ką da­ry­ti su žy­dų bendruomene.

Ką da­rė no­rin­tys in­teg­ruo­tis ir pa­sau­lie­ti­nės kar­je­ros sie­kian­tys žy­dai? Jie krikš­ti­jo­si. To­dėl XIX am­žiu­je ne tik mū­sų re­gio­ne, bet ir Va­ka­rų Eu­ro­po­je pa­ste­bi­mas žy­dų krikš­to „bu­mas“, nes re­li­gi­jos pa­kei­ti­mas bu­vo be­ne vie­nin­te­lis bū­das tap­ti „to­kiu pa­čiu“, kaip ir di­džio­ji vi­suo­me­nės da­lis.

– Lie­tu­vo­je krikš­ty­tis nu­spren­dę žy­dai daž­niau rin­ko­si sta­čia­ti­ky­bę, ar ka­ta­li­ky­bę?

– Iš es­mės, pri­im­ti ka­ta­li­ky­bę Ru­si­jos Im­pe­ri­jo­je bu­vo ne­nau­din­ga, nes tai ne­bu­vo nei do­mi­nuo­jan­ti, nei reikš­min­gą vie­tą uži­man­ti re­li­gi­ja. Ta­čiau mū­sų re­gio­ne bu­vo itin stip­ri orien­ta­ci­ja į ka­ta­li­ky­bę, nes sta­čia­ti­ky­bė čia ne­bu­vo do­mi­nuo­jan­ti re­li­gi­ja. Kai ku­rie žy­dai rin­ko­si pro­tes­tan­tiz­mą, ta­čiau to­kių bu­vo la­bai ne­daug. Tuo me­tu sta­čia­ti­ky­bę daž­niau­siai rin­ko­si tie, kas tu­rė­jo ga­li­my­bių iš­vyk­ti stu­di­juo­ti, ar gy­ven­ti Sankt Pe­ter­bur­ge, Mask­vo­je ir ki­tuo­se Ru­si­jos cen­truo­se.

– Ki­taip ta­riant dau­gu­ma be­si­krikš­ti­ju­sių žy­dų rin­ko­si in­teg­ra­ci­ją į re­gio­ną, o ne im­pe­ri­ją?

– Di­džia­ja da­li­mi taip. Re­li­gi­jos pa­kei­ti­mas su­da­rė pa­lan­kiau­sias są­ly­gas tap­ti pil­na­ver­čiais vi­suo­me­nės na­riais ir ši ten­den­ci­ja iš­li­ko stip­ri ir tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je.

Kar­di­na­lūs pokyčiai

– Kaip kei­tė­si si­tua­ci­ja 1918 me­tais pa­skel­bus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę?

– Žy­dų pa­dė­tis pa­si­kei­tė kar­di­na­liai – lie­tu­vių do­mi­nuo­ja­mo­je tau­ti­nė­je vals­ty­bė­je jie pir­mą kar­tą ga­vo pi­lie­ti­nes tei­ses. Tuo me­tu Lie­tu­vos in­te­li­gen­ti­ja, ša­lies eli­tas ne­ga­lė­jo ig­no­ruo­ti to, kaip žy­dai pri­si­dė­jo sie­kiant tarp­tau­ti­nio nau­jos lie­tu­vių vals­ty­bės pri­pa­ži­ni­mo. Ki­tas svar­bus veiks­nys bu­vo tas, kad žy­dai, rin­ki­mų ke­liu, su­kū­rė be­veik nuo­lat vei­kian­čią sa­vo frak­ci­ją Sei­me ir užė­mė ga­na stip­rias po­zi­ci­jos sa­vi­val­dos struk­tū­ro­se.

Be to, iki 1925 me­tų eg­zis­ta­vo žy­dų kul­tū­ri­nė au­to­no­mi­ja. Ta­čiau šis reiš­ki­nys ver­ti­na­mas įvai­riai. Vie­ni is­to­ri­kai tei­gia, kad tai bu­vęs vos ne žy­dų auk­so am­žius, ki­ti sa­ko, kad dėl šios au­to­no­mi­jos stri­go in­teg­ra­ci­niai pro­ce­sai. 1925 me­tais pa­nai­ki­nus au­to­no­mi­ją, pa­ste­bi­mas ryš­kus pos­lin­kis link žy­dų li­tua­ni­za­ci­jos. Tai la­bai įdo­mus fe­no­me­nas – pir­mą kar­tą kraš­te at­si­ra­do nau­jo ti­po žmo­gus – lie­tu­viš­kai kal­ban­tis žy­das. Tuo pa­čiu for­ma­vo­si ir di­dė­jan­tis skir­tu­mas tarp kar­tų pa­čio­je žy­dų bend­ruo­me­nė­je: se­no­ji kar­ta ru­si­fi­kuo­ta, o tuo me­tu nau­jo­ji ne­iš­ven­gia­mai mo­ko­si lie­tu­vių kal­bos ir kal­ba lie­tu­viš­kai. Mo­kyk­lo­se žy­dams pri­va­lo­mai lie­tu­viš­kai dės­ty­tos ke­lios dis­cip­li­nos, ta­čiau sto­jant į Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tą spe­cia­lų lie­tu­vių eg­za­mi­ną dau­ge­lis įveik­da­vo vis dar su­nkiai. O ket­vir­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je Kau­ne įsteig­ta pri­va­ti žy­dų gim­na­zi­ja, ku­rio­je vi­si da­ly­kai dės­ty­ti tik lie­tu­vių kal­ba.

Lie­tu­vos in­te­li­gen­ti­ja, ša­lies eli­tas ne­ga­lė­jo ig­no­ruo­ti to, kaip žy­dai pri­si­dė­jo sie­kiant tarp­tau­ti­nio nau­jos lie­tu­vių vals­ty­bės pripažinimo

– At­ro­do, kad į žy­dų in­teg­ra­ci­ją vals­ty­bė dė­jo ne­ma­žas pa­stan­gas, bet juk tiks­las ne­bu­vo pa­vers­ti juos lie­tu­viais?

– Kal­ba­me apie žy­dus, sie­ju­sius sa­vo at­ei­tį ir gy­ve­ni­mo pla­nus su Lie­tu­vos vals­ty­be. Be­je, pri­ar­tė­ji­mas prie lie­tu­vių kul­tū­ros jiems ne­bu­vo leng­vas ir na­tū­ra­lus. Ypač žvel­giant į du pir­muo­sius XX am­žiaus de­šimt­me­čius, ga­li­ma kons­ta­tuo­ti, kad lie­tu­vių kul­tū­ra žy­dų ne­ža­vė­jo, jie žvel­gė į ją, kaip į „vals­tie­tiš­ką“ ir „pras­čio­kiš­ką“. Kul­tū­rą jie at­ras­da­vo per ru­sų kal­bą. Ta­čiau il­gai­niui at­si­ra­do vis dau­giau žy­dų, ku­rie rin­ko­si lie­tu­vių kal­bą ne tik tar­pu­sa­vio ko­mu­ni­ka­ci­jai, bet ir poe­zi­jai. Tar­pu­ka­riu taip pat leis­ti du žy­dų lai­kraš­čiai lie­tu­vių kal­ba.

Vals­ty­bės po­žiū­ris į žy­dus bu­vo lo­giš­kas – ji no­rė­jo tu­rė­ti lo­ja­lius pi­lie­čius, o pa­sta­rie­ji su­pra­to vals­ty­bės lū­kes­čius ir po­rei­kius ir ne­prieš­ta­ra­vo tam, kad vai­kai mo­ky­tų­si lie­tu­vių kal­bos, Lie­tu­vos is­to­ri­jos ir geog­ra­fi­jos. Pro­ce­sas iš tie­sų vy­ko spar­čiai ir kar­tais įdo­mu pa­gal­vo­ti, kaip vis­kas bū­tų su­sik­los­tę, jei ne­bū­tų Ho­lo­kaus­to. Tar­pu­ka­rio me­tų ne­už­te­ko pil­nai in­teg­ra­ci­jai, bet pa­stan­gos aki­vaiz­džios.

– Ir vis­gi nu­sis­ta­ty­mai prieš žy­dus gy­va­vo to­liau?

– Ne­ma­žai prie to pri­si­dė­jo vals­ty­bės po­li­ti­ka „at­lie­tu­vin­ti“ vers­lą. Taip ti­kė­tą­si pa­ska­tin­ti ak­ty­ves­nį lie­tu­vių per­si­kė­li­mą į mies­tus bei ra­gin­ti juos ak­ty­viau už­siim­ti smul­kiu ir vi­du­ti­niu vers­lu. Į žy­dus šio­je sri­ty­je žiū­rė­ta, kaip į pa­grin­di­nius kon­ku­ren­tus. Bu­vo ir pub­li­ka­ci­jų pe­rio­di­nė­je spau­do­je, fak­tiš­kai nu­kreip­tų prieš žy­dus, kaip „kon­ku­ren­tus“.

– Vals­ty­bės po­žiū­ris į žy­dus iš es­mės bu­vo tei­gia­mas, o koks nuo­mo­nė do­mi­na­vo vi­suo­me­nė­je? Ar ti­kro­viš­kas su­sis­kai­dy­mo ste­reo­ti­pas, vaiz­duo­jan­tis mies­tie­čio pre­ky­bi­nin­ko žy­do ir že­mę dir­ban­čio lie­tu­vio ka­ta­li­ko prieš­prie­šą?

– Tar­pu­ka­riu, kaip ir LDK lai­kais, tu­ri­me aiš­kų skir­tu­mą tarp vals­ty­bės ir žmo­nių po­žiū­rio į žy­dus. Tar­ki­me, LDK baž­ny­čios hie­rar­chai nuo XIII am­žiaus ne kar­tą smer­kė to­kius mi­tus, kaip ri­tua­li­nės žmog­žu­dys­tės, krikš­čio­nių krau­jo už­mai­šy­mas į duo­ną ir pa­na­šiai, ta­čiau tai ne­su­truk­dė to­liau kurs­ty­ti šiuos mi­tus že­mes­nio­jo ran­go ku­ni­gi­jai.

Ta pa­ti sche­ma vei­kė per vi­są san­ty­kių su žy­dais is­to­ri­ja. Iš­skir­čiau du aiš­kius prieš­prie­šos duo­me­nis – re­li­gi­nis ne­pa­kan­tu­mas ir eko­no­mi­nė kon­ku­ren­ci­ja. Tarp kit­ko vie­nas iš mi­tų apie žy­dus – kad jie ne­dir­bo že­mės. Lie­tu­viui že­mė – ver­ty­bė, o an­ti­ver­ty­bė – že­mės ne­dir­ban­tis žy­das, esan­tis „keis­tas“ žmo­gus, už­sii­man­tis „keis­to­mis“ vei­ko­mis. Juos siek­ta pa­da­ry­ti pa­na­šes­niais į ki­tus. To­dėl ir mū­sų re­gio­ne, ir vi­so­je Eu­ro­po­je mė­gin­ta ska­tin­ti žy­dus dirb­ti že­mę.

Tuo pat me­tu pa­žvel­ki­me į tai, kas XIX am­žiu­je ir tar­pu­ka­riu yra Lie­tu­vos mies­tas. Ja­me nė­ra lie­tu­vių. Tar­pu­ka­rio Vil­niu­je jie su­da­rė 4 proc. gy­ven­to­jų. Pa­nšiai ir Kau­ne, ku­ria­me žy­dai tuo pat me­tu su­da­rė apie 30 – 40 proc. gy­ven­to­jų. Pa­na­ši si­tua­ci­ja bu­vo ir ma­žes­niuo­se mies­te­liuo­se.

Lie­tu­viui že­mė – ver­ty­bė, o an­ti­ver­ty­bė – že­mės ne­dir­ban­tis žydas

– Ku­ris fak­to­rius do­mi­na­vo an­ti­žy­diš­ko­se nuo­tai­ko­se – mi­tais api­pin­tas re­li­gi­nis dė­muo, ar rea­les­nį pa­grin­dą tu­rin­tys so­cia­li­niai skir­tu­mai?

– LDK bū­din­ga tai, kad re­li­gi­nis dė­muo yra iš­nau­do­ja­mas eko­no­mi­nės kon­ku­ren­ci­jos plot­mė­je, o tuo pat me­tu eko­no­mi­nė kon­ku­ren­ci­ja kurs­to re­li­gi­nių skir­tu­mų iš­nau­do­ji­mą. Tar­pu­ka­riu, vi­suo­me­nei vis la­biau se­ku­lia­rė­jant (ne tik lie­tu­vių, bet ir žy­dų) eko­no­mi­nis dė­muo ta­po svar­bes­nis. An­ti­se­mi­tiz­mo teo­re­ti­kai tei­gia, kad šis reiš­ki­nys Eu­ro­po­je at­si­ra­do tuo­met, kai bu­vo su­vok­ta, kad žy­dai iš tie­sų nie­kuo ne­be­sis­ki­ria nuo ki­tų. Tai yra bai­mė, kad žy­dai vi­siš­kai su­pa­na­šė­jo su li­ku­sia vi­suo­me­ne. Vie­na ver­tus, dė­tos pa­stan­gos kiek įma­no­ma su­vie­no­din­ti žy­dus su ki­tais, ki­ta ver­tus, par­adok­sa­liai bū­tent iš su­pa­na­šė­ji­mo gi­mė nau­ja bai­mė. Pa­si­ro­do, kad vi­suo­me­nei bu­vo pa­to­giau at­pa­žin­ti „ki­to­kį“ ir „sve­ti­mą“ žy­dą.

Eko­no­mi­niu po­žiū­riu at­skir­tis taip pat bu­vo ga­na ryš­ki. Pro­fe­si­nis skir­tu­mas tarp lie­tu­vių ir žy­dų iš tie­sų eg­zis­ta­vo. Be to, žy­dai ėmė­si va­di­na­mų­jų „sun­kių­jų“ vers­lų, ku­rių ne­siė­mė lie­tu­viai. Lie­tu­viš­ko įsi­vaiz­da­vi­mo apie tai, kaip už­sii­ma­ma vers­lu, ne­ati­ti­ko ir tai, kad ban­kru­ta­vęs vers­li­nin­kas žy­das ne­nu­leis­da­vo ran­kų, o pra­dė­da­vo vers­lą iš nau­jo.

Taip pat pri­si­min­ki­me, kas do­mi­na­vo san­ty­kiuo­se tarp lie­tu­vių ir žy­dų? Daž­niau­siai tai bu­vo ar­ba pre­ky­bi­niais, ar­ba su tam ti­krų pa­slau­gų tei­ki­mu su­si­ję san­ty­kiai. Par­da­vė­jas ūki­nin­kas ir ta­da ir šian­dien lai­ko­si nuo­sta­tos, kad jo pre­kių pir­kė­jas jam mo­ka per ma­žai.

– Ga­na pa­pli­tęs tei­gi­nys, kad žy­dų pre­ky­bi­nin­kai su­da­ri­nė­da­vo kar­te­li­nius su­si­ta­ri­mus prieš „do­rus“ lie­tu­vius ūki­nin­kus. Ne­va ir vals­ty­bės įsi­ki­ši­mas re­gu­liuo­jant rin­ką bu­vo skir­tas ap­gin­ti lie­tu­vių in­te­re­sus. Kaip bu­vo iš ti­krų­ju?

– Vėl­gi, kal­ba­me apie san­ty­kius tarp pir­kė­jo ir par­da­vė­jo. Ko­kie yra šių dvie­jų gru­pių in­te­re­sai? Pir­kė­jas vi­sais lai­kais no­ri nu­si­pirk­ti kuo pi­giau, o par­da­vė­jas – par­duo­ti kuo bran­giau. Abi pu­sės nie­ka­da ne­bus vi­siš­kai pa­ten­kin­tos re­zul­ta­tu.

Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je su­nku įžvelg­ti kaž­ko­kių kar­te­li­nių su­si­ta­ri­mų pa­vyz­džių. At­virkš­čiai, yra ne­ma­ža tei­gia­mų liu­di­ji­mų. Kad ir nau­jo­vių die­gi­mas Lie­tu­vo­je, įskai­tant li­mo­na­dą, kram­to­mą gu­mą, marš­ru­ti­nį au­to­bu­są ir de­ga­li­nes. Šias ino­va­ci­jas at­ne­šė bū­tent žy­diš­ka ap­lin­ka.

Vals­ty­bės pa­stan­gos ku­riant to­kias įmo­nes, kaip „Lie­tū­kis“ bu­vo nu­kreip­tos ne prieš kaž­ko­kius kar­te­lius, o į tiks­lą pa­keis­ti et­ni­nę vers­lo struk­tū­rą.

Ga­jūs mitai

– Tar­pu­ka­rio lie­tu­vo­je an­ti­se­mi­ti­nė­se nuo­tai­ko­se do­mi­na­vo eko­no­mi­nis fak­to­rius, bet tuo pat me­tu iš­li­ko ir mi­to­lo­gi­zuo­ta prieš žy­dus nu­kreip­ta ideo­lo­gi­ja. Ko­dėl šie mi­tai aps­kri­tai iš­li­ko, iš da­lies, net ir iki mū­sų die­nų?

– Kaip vei­kia žmo­gaus mąs­ty­mas? Iš es­mės, žmo­gus yra tin­gi­nys ir ga­li tin­gė­ti net mąs­ty­ti. Ste­reo­ti­pai, nuo ma­žens įgy­ja­mi ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je, įsit­vir­ti­na il­gam. Juk kai ku­riuos da­ly­kus vi­są gy­ve­ni­mą ver­ti­na­me tei­gia­mai ar­ba ne­igia­mai to­dėl, kad kaž­ka­da taip iš­mo­kė ma­ma ar mo­čiu­tė. An­ti­se­mi­tiz­mo at­ve­ju vyks­ta tas pats, ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je, ku­rios žmo­nė­mis pa­si­ti­ki­mą, gau­na­ma nuo­sta­ta, kad tam ti­kra žmo­nių gru­pė yra prieš­iš­ka ir pa­vo­jin­ga. Prob­le­ma yra tai, kad et­ni­niai ste­reo­ti­pai yra vie­ni su­nkiau­siai pa­kei­čia­mų. Net ir as­me­niš­kai ir anaip­tol ne iš blo­go­sios pu­sės pa­ži­no­da­mas vie­ną ar ki­tą tam ti­kros tau­tos at­sto­vą, žmo­gus daž­nai ne kei­čia ste­reo­ti­pi­nį po­žiū­rį į šią tau­tą, o tik pa­da­ro „i­šim­tis“ pa­žįs­ta­miems jos at­sto­vams.

Nors dau­ge­lis lie­tu­vių la­bai ge­rai at­si­liep­da­vo apie žy­dus kai­my­nus ar­ba darb­da­vius, mi­to­lo­gi­zuo­tų ste­reo­ti­pų taip pat ne­sku­bė­jo at­si­sa­ky­ti.

Čia ga­li­ma pa­mi­nė­ti ir da­bar ki­lu­sią dis­ku­si­ją apie Už­ga­vė­nių kau­kes. To­kia „žy­de­lio“ kau­kė dau­ge­liui vai­kų yra pir­ma­sis įspū­džio apie žy­dus for­ma­vi­mas.

– Sa­ko­ma, kad tai tik se­niai nu­sis­to­vė­ju­si tra­di­ci­ja, ne­tu­rin­ti nie­ko bend­ra su an­ti­se­mi­tiz­mu.

– Šia­me reiš­ki­ny­je aš įžvel­giu ne an­ti­se­mi­tiz­mą, o daug ar­chaiš­kes­nį an­ti­ju­daiz­mą. Ne­no­rė­čiau su­tik­ti su tuo, kad tai ver­ta iš­sau­go­ji­mo tra­di­ci­ja. Tas pats pa­sa­ky­ti­na ir apie tra­di­ci­jų se­nu­mą. Ar kas nors ga­lė­tų pa­sa­ky­ti, kad Ka­lė­das šian­dien šven­čia­me taip pat, kaip XVIII ar XIX am­žiu­je? Jei taip, tai tuo­met eg­lu­čių, nes tuo me­tu to­kios tra­di­ci­jos ne­bu­vo. Ar­ba puo­ški­me eg­lu­tes ne žais­liu­kais, o obuo­liais, kaip XX am­žiaus pra­džio­je. Taip ga­lė­tu­me tra­di­ciš­kai gy­ven­ti ant as­los vie­to­je grin­dų, bet juk taip ne­da­ro­me.

Daug tra­di­ci­jų adap­ta­vo­si, ki­to pa­gal laik­me­čio dva­sią. Kal­bant apie mi­nė­tą Už­ga­vi­nių tra­di­ci­ją, šiais lai­kais, kai esa­me tiek pa­žen­gę san­ty­kių su žy­dais sri­ty­je, taip elg­tis yra tie­siog ne­ko­rek­tiš­ka. At­si­sa­kę žy­do kau­kės per Už­ga­vė­nes nie­ko ne­pra­ra­si­me, o tik pra­tur­tė­si­me, tap­si­me lais­ves­ni.

– Lyg ir esa­me šiuo­lai­kiš­ka, eu­ro­pie­tiš­ka vi­suo­me­nė, ta­čiau vis dar tem­pia­mės iš pa­skos tuos ira­cio­na­lius mi­to­lo­gi­nius ste­reo­ti­pus. Ko­dėl jie iš­lie­ka?

– Kaip ir mi­nė­jau, tai net ne an­ti­se­mi­tiz­mas, o an­ti­ju­daiz­mas – daug pri­mi­ty­ves­nė for­ma, bū­din­ga XVIII ir XIX am­žiams. Šian­dien šie ste­reo­ti­pai vis dar gy­vi ne­pai­sant to, kad tam nė­ra vi­siš­kai jo­kio pa­grin­do. Ma­nau jie iš­lie­ka dėl tam ti­kros trum­pa­re­gys­tės, nai­vaus įsi­vaiz­da­vi­mo, kad tai – sau­go­ti­na tra­di­ci­ja. Iš da­lies tai ga­li­ma pa­aiš­kin­ti ir ne­išp­ru­si­mu bei bui­ty­je sklei­džia­mais ste­reo­ti­pais. Eg­zis­tuo­ja sa­vo­tiš­kas la­ten­ti­nis an­ti­se­mi­tiz­mas, net ir in­te­lek­tua­lio­je ap­lin­ko­je „pa­tei­si­nan­tis“ pa­vyz­džiui įžei­džian­čius juo­ke­lius apie žy­dus.

Tuo pat me­tu nie­kas net ne­mė­gi­na iš­siaiš­kin­ti, ko­dėl tu­ri­me to­kią Už­ga­vė­nių tra­di­ci­ją? Iš ko ji ki­lo? O ko­dėl ki­ti Už­ga­vė­nių per­so­na­žai yra ro­mai ir „veng­ras gy­dy­to­jas“?

At­si­sa­kę žy­do kau­kės per Už­ga­vė­nes nie­ko ne­pra­ra­si­me, o tik pra­tur­tė­si­me, tap­si­me laisvesni

– Sa­ko­te la­ten­ti­nis an­ti­se­mi­tiz­mas. Kaip ro­do is­to­ri­ja, toks „mie­gan­tis“, at­vi­rai ne­pra­si­ver­žian­tis an­ti­se­mi­tiz­mas bu­vo ir tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je. Ta­čiau at­ėjus tin­ka­mam lai­kui, kaip kad nu­ti­ko Ho­lo­kaus­to me­tu, jis la­bai grei­tai pri­ke­lia­mas iš tos pa­sy­vios bū­se­nos.

– Taip, tai – la­bai pa­vo­jin­gas da­ly­kas. Ne vel­tui yra su­kur­ta dau­gy­bė edu­ka­ci­nių prog­ra­mų, skir­tų ko­vo­ti su et­ni­niais ste­reo­ti­pais. Vis­gi mū­siš­kė­je švie­ti­mo sis­te­mo­je apie tai kal­ba­ma vis dar ne­pa­kan­ka­mai.

– Kaip įveik­ti to­kius ste­reo­ti­pus? Vie­šo­mis dis­ku­si­jo­mis, švie­ti­mu, ar dar kaip nors? Juk vie­šu­mo­je apie tuos da­ly­kus pa­sta­rai­siais me­tais kal­bė­ta ti­krai ne­ma­žai, bet an­ti­se­mi­ti­niai ste­ro­ti­pai vis dar eg­zis­tuo­ja.

– Švie­ti­mo la­bai trūks­ta. Bet prog­re­sas tam ti­kro­se vi­suo­me­nės gru­pė­se vis­gi pa­ste­bi­mas. Nuo­lat „eks­pe­ri­men­tuo­ju“ su stu­den­tais – Vil­niaus uni­ver­si­te­te dės­tau an­ti­se­mi­tiz­mui Eu­ro­po­je skir­tą kur­są – už­duo­du klau­si­mą, ar jiems te­ko su­si­dur­ti su mi­tų apie ri­tua­li­nes žmog­žu­dys­tes ir krikš­čio­nių krau­jo var­to­ji­mą. Prieš 10 ar 12 me­tų tei­gia­mai at­sa­ky­da­vo di­des­nė pu­sė au­di­to­ri­jos. Šian­dien tei­gia­mai at­sa­ko vie­nas ar du stu­den­tai. O kai ku­rie stu­den­tai apie šiuos mi­tus su­ži­no tik uni­ver­si­te­to au­di­to­ri­jo­je, kas ro­do tei­gia­mą ten­den­ci­ją, kad šei­mos ap­lin­ko­je tie mi­tai sklin­da vis re­čiau. Ga­li­me tkė­tis, kad šis reiš­ki­nys pa­laips­niui iš­nyks vi­siš­kai. Juk šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je net min­tis apie kaž­ko­kį ri­tua­li­nį ka­ni­ba­liz­mą yra tie­siog ab­sur­diš­ka.

Ki­ta ver­tus, žmo­nės per re­tai pa­gal­vo­ja apie tai, kaip jaus­tu­mė­mes mes – lie­tu­viai, jei ku­rio­je nors ša­ly­je bū­tų da­ro­mos pa­na­šios mus vaiz­duo­jan­čios kau­kės. Juk ne­rvi­na­mės kiek­vie­ną sy­kį, kai iš­girs­ta­me apie ne­igia­mą Lie­tu­vos ir lie­tu­vių įvaiz­dį. Tvir­ti­na­me, kad taip men­ki­na­mas Lie­tu­vos var­das ir ken­kia­ma vals­ty­bės pres­ti­žui. Ki­toms tau­toms to­kie da­ly­kai yra ly­giai taip pat ža­lin­gi ir ne­ma­lo­nūs.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą