„Šešėlių vilkų“ pamokos Lietuvos pasieniečiams

2017-06-21 "Lietuvos žinios

Pa­dan­gų žy­mės, ba­tų pėd­sa­kai, at­sai­niai nu­mes­ta nuo­rū­ka, ar tik nu­lauž­ta ša­ke­lė – šiuos ženk­lus, kaip kny­gą skai­to „Še­šė­lių vil­kai“ – JAV ir Mek­si­kos pa­sie­nį sau­gan­tys pėd­se­kiai iš Ari­zo­nos. Sa­vo pa­tir­ti­mi jie da­li­ja­si su Lie­tu­vos pa­sie­nie­čiais.

Lie­tu­viai tobulėja

Šią sa­vai­tę Vals­ty­bės sie­nos ap­sau­gos tar­ny­bos Me­di­nin­kų pa­sie­nie­čių mo­kyk­lo­je lan­ko­si JAV Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­to Im­ig­ra­ci­jos ir mui­tų tar­ny­bos (IMT) ins­truk­to­riai iš, ga­li­ma sa­ky­ti uni­ka­laus, pa­da­li­nio, ku­rį su­da­ro vien To­ho­no Oda­mo tau­tos in­dė­nai.

Į gru­pes su­skirs­ty­ti pa­sie­nie­čiai tu­ri su­ras­ti „pa­žei­dė­jų“ miš­ke pa­lik­tus pėd­sa­kus ir at­sek­ti jų ta­ką. Kiek­vie­ną sy­kį im­ituo­ja­ma vis ma­žes­nė pa­žei­dė­jų gru­pė, o jos pėd­sa­kai vis su­nkiau ap­tin­ka­mi. Pa­sak Lie­tu­vo­je jau ne pir­mą kar­tą be­si­lan­kan­čio to­ho­nų par­ei­gū­no Ke­vi­no Car­lo­so, lie­tu­vių pa­sie­nie­čiai ge­rai su­sit­var­ko su ne­įp­ras­to­mis už­duo­ti­mis. Pir­mą sy­kį mo­ky­mus Lie­tu­vo­je Ke­vi­nas Car­lo­sas ren­gė 2000 me­tais, kai pėd­se­kys­tės me­nas mū­sų pa­sie­nie­čiams dar bu­vo ne­ži­no­mas. Šian­dien „še­šė­lių vil­kas“ gi­ria lie­tu­vius, jau ir sa­vo jė­go­mis ren­gian­čius pėd­se­kys­tės teo­ri­jos ir pra­kti­kos už­siė­mi­mus.

Kan­try­bė ir savitvarda

Anot LŽ kal­bin­to pa­ty­ru­sio pėd­se­kio, ne taip svar­bu, kur esi – Ari­zo­nos dy­ku­mo­je, ar lie­tu­viš­ka­me miš­ke. Pri­nci­pai lie­ka tie pa­tys – ras­ti tai, ko na­tū­ra­lio­je ap­lin­ko­je „ne­tu­ri bū­ti“ – žmo­gaus bu­vi­mo ženk­lų. Sie­nos pa­žei­dė­jus ga­li iš­duo­ti pėd­sa­kai, nu­mes­tos šiukš­lės ir net ne­na­tū­ra­liai nu­lenk­ta me­džio ša­ka.

Pa­klaus­tas, ko­kio­mis sa­vy­bė­mis tu­ri pa­si­žy­mė­ti pėd­se­kiu no­rin­tis tap­ti žmo­gus, Ke­vi­nas Car­lo­sas pir­miau­siai pa­brė­žė kan­try­bę ir su­ge­bė­ji­mą tvar­dy­tis bei tvir­tai siek­ti už­sib­rėž­to tiks­lo, ypa­tin­gai ta­da, kai ne­si­se­ka, kai pa­me­ti pėd­sa­ką, o tai nu­tin­ka net ir pa­ty­ru­siems pėd­se­kiams.

Svar­bus pa­sta­bu­mas ir su­ge­bė­ji­mas „skai­ty­ti“ gam­to­je pa­lik­tus ženk­lus, „ma­tuo­ti“ lai­ką pa­gal tai, kiek pėd­sa­ką pa­slė­pė vė­jas, kiek už­trun­ka vo­ras, kol nu­mez­ga su­ar­dy­tą vo­ra­tink­lį ir kiek lai­ko ne­rims­ta skruz­dės, jei kas nors užk­liu­do skruz­dė­ly­ną.

„Koks nors vy­ru­kas gal­vo­ja: esu dy­ku­mo­je, pa­čia­me vi­du­ry­je tuš­tu­mos ir nie­kas čia ma­nes ne­ras. Aš gi mąs­tau: pa­lauk, aš ta­ve su­ra­siu ir aš ta­ve su­im­siu. Tai ge­rą jaus­mą ke­lian­tis iš­šū­kis“, – LŽ sa­kė Ke­vi­nas Car­lo­sas.

Nu­si­kal­tė­lius me­džio­ja, kaip vil­kų ruja

1974 me­tais IMT su­si­rū­pi­no pa­sie­nio ruo­žo pie­tų Ari­zo­no­je būk­le ir pa­pra­šė lei­di­mo įkur­din­ti nuo­la­ti­nį pos­tą su Mek­si­ka be­si­ri­bo­jan­čio­je to­ho­nų re­zer­va­ci­jo­je. In­dė­nai su­ti­ko, ta­čiau su są­ly­ga, kad jie pa­tys tar­naus šia­me sie­nos ruo­že. Nuo ta­da pra­si­dė­jo „Še­šė­lių vil­kų“ is­to­ri­ja. Dau­giau, nei 40 me­tų to­ho­nų pėd­se­kiai sau­go JAV sie­ną ir gau­do ne tik ne­le­ga­lių mig­ran­tų ve­žė­jus bei nar­ko­ti­kų pre­kei­vius, bet ir juos pul­di­nė­jan­čias ban­di­tų gau­jas.

Vi­sa­me JAV ir Mek­si­kos pa­sie­ny­je tar­nau­ja daug pa­na­šių gru­pių, ku­rio­se taip pat tar­nau­ja ki­tų tau­tų in­dė­nai, bet „Še­šė­lių vil­kai“ iš­sis­ki­ria tuo, kad vi­si pa­tru­lio par­ei­gū­nai ki­lę iš vie­nos re­zer­va­ci­jos.

Grės­min­gai skam­ban­tis pa­tru­lio pa­va­di­ni­mas su­si­de­da iš dvie­jų da­lių. Vie­nas jo pra­di­nin­kų – Stan­ley Lis­to­nas – bu­vo pui­kus pėd­se­kys, už sa­vo meis­triš­ku­mą va­din­tas „še­šė­liu“, nes mėg­da­vo „paiš­dy­kau­ti“ su kon­tra­ban­di­nin­kais. Įsė­li­nęs į mie­gan­čių sie­nos pa­žei­dė­jų sto­vyk­lą, nu­švilp­da­vo iš jų žieb­tu­vė­lį, ar ko­kį ki­tą niek­nie­kį.

O „vil­kais“ pa­tru­lis pa­si­va­di­no to­dėl, kad anot Ke­vi­no Car­lo­so, vei­kia pa­na­šiai, kaip me­džio­jan­ti vil­kų ru­ja. Kai vie­nas pa­tru­lio na­rys ap­tin­ka pėd­sa­ką, juo se­ka ir li­ku­sie­ji „še­šė­lių vil­kai“.

Įgū­džių dvikova

To­ho­nų pėd­se­kių tar­ny­ba Ari­zo­no­je pa­vo­jin­ges­nė, nei Lie­tu­vos ir Bal­ta­ru­si­jos pa­sie­ny­je. Mek­si­kie­čių nar­ko­kar­te­liai – tai ne mū­siš­kiai ci­ga­re­tes ir deg­ti­nę ga­be­nan­tys „in­di­vi­dua­lūs vers­li­nin­kai“. Pa­sak pėd­se­kio Ke­vi­no Car­lo­so, su­si­šau­dy­mas „Še­šė­lių vil­kams“ ne toks jau re­tas tar­ny­bos nuo­ty­kis.

Kon­tra­ban­di­nin­kai iš Mek­si­kos į JAV sa­vo „pre­kę“ ga­be­na ne tik au­to­mo­bi­liais, bet ir se­no­vi­niu bū­du – ark­liais. Pa­pil­do­mas „gal­vos skaus­mas“ in­dė­nų pėd­se­kiams – ban­di­tų gau­jos, pul­di­nė­jan­čios ir kon­tra­ban­di­nin­kus, ir nar­ko­ti­kų pre­kei­vius. Jų su­si­dū­ri­mų me­tu dy­ku­mo­je ga­li už­vir­ti ne­men­ki mū­šiai. „Še­šė­lių vil­kai“ pa­tru­liuo­ja dy­ku­mo­je, ieš­ko pėd­sa­kų ir ren­gia pa­sa­las, jei kri­mi­na­li­nė žval­gy­ba iš anks­to gau­na in­for­ma­ci­ją apie per sie­ną ke­liau­sian­tį pa­žei­dė­jų ka­ra­va­ną.

Nu­si­kal­tė­liai ži­no, kad juos se­ka pa­ty­rę, gim­tą kraš­tą ge­rai pa­žįs­tan­tys par­ei­gū­nai. To­dėl jie mo­ko­si slėp­ti pėd­sa­kus ir „Še­šė­lių vil­kų“ dar­bas, anot Ke­vi­no Car­lo­so, virs­ta įgū­džių ko­va tarp nu­si­kal­tė­lių pė­do­mis se­kan­čio „vil­ko“ ir sa­vo ke­lią mas­kuo­jan­čio kon­tra­ban­di­nin­ko.