Moteris LDK visuomenėje: apie jos teises maskvėnės ir prancūzės tik svajojo

2017-06-19 "Lietuvos žinios"

Kal­bant apie Vi­du­ram­žius, re­tas pa­gal­vo­tų, kad mo­ters tei­sės vi­suo­me­nė­je bu­vo bent kiek ge­res­nės, nei ap­gai­lė­ti­nos. Ta­čiau Lie­tu­vos Di­džio­ji Ku­ni­gaikš­tys­tė šiuo at­žvil­giu bu­vo iš­im­ti­mi – mo­te­rų tei­ses gi­nan­tys įsta­ty­mai įtvir­tin­ti jau XV am­žiaus ba­jo­rų pri­vi­le­gi­jo­se, o XVI am­žiu­je – vi­suo­se tri­juo­se sta­tu­tuo­se. Įsta­ty­mo glo­bos LDK ba­jo­rėms ga­lė­jo pa­vy­dė­ti ne tik mask­vė­nų, bet ir eu­ro­pie­čių žmo­nos ir du­kros.

Apie tai, ko­kia bu­vo mo­ters pa­dė­tis to me­to vi­suo­me­nė­je, ko­kie įsta­ty­mai re­gu­lia­vo mo­ters san­ty­kius su tė­vais, su­tuok­ti­niu ir vai­kais, LŽ kal­bė­jo­si su Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­re dr. Ire­na Va­li­ko­ny­te.

– Ar mer­gai­tė bu­vo lau­kia­mas vai­kas?

– Šal­ti­niai apie mo­te­rų gy­ve­ni­mą yra ga­na ri­bo­ti ir daug duo­me­nų ne­tu­ri­me, bet ma­nau, kad at­sa­ky­mas tei­gia­mas. Vien jau to­dėl, kad užau­gu­si mer­gai­tė taps mo­ti­na. Be to, du­krą bu­vo ga­li­ma iš­te­kin­ti ir už­megz­ti glau­des­nius ry­šius su ki­ta gi­mi­ne, kas ne­re­tai bu­vo la­bai svar­bu, li­pant kar­je­ros laip­tais.

Ir šiais lai­kais vy­rai daž­nai no­ri sū­nų, kad tu­rė­tų pa­vel­dė­to­ją, bū­tų kam tęs­ti pa­var­dę, o anais lai­kais tai bu­vo daug svar­biau. Be­je, LDK pa­var­dės kaip tik ir ėmė for­muo­tis XVI am­žiu­je, o anks­čiau vy­ra­vo tė­va­var­džio tra­di­ci­ja. Jei svar­biau­sias sū­naus „už­da­vi­nys“ bu­vo gi­mi­nės tę­si­mas, tai du­kros – san­tuo­ka ir mo­ti­nys­tė.

Ba­jo­rai bu­vo ne­ma­žiau su­in­te­re­suo­ti iš­te­kin­ti ir ne­lais­vų­jų vals­tie­čių du­kras, ku­rioms kar­tais leis­da­vo tuo­ktis net su lais­vai­siais vals­tie­čiais. Prie­žas­tis mer­kan­ti­liš­ka: ne­lais­vie­ji vals­tie­čiai bu­vo tur­tas, do­ku­men­tuo­se su­ra­šo­mas ša­lia gy­vu­lių „gal­vų“ skai­čiaus, ir ba­jo­ras bu­vo su­in­te­re­suo­tas to tur­to gau­sė­ji­mu, tie­sio­gi­ne pra­sme.

– Kaip te­kė­jo ma­žo­sios ba­jo­rai­tės vai­kys­tė? Ko ji tu­rė­jo iš­mok­ti?

– Ir vėl rei­kia pa­sa­ky­ti, kad šal­ti­niai ne­gau­sūs. Kaž­kiek ga­li­ma rem­tis mir­ties epi­ta­fi­jo­mis ar ves­tu­vių pro­ga ra­šy­to­mis pa­ne­gi­ri­ko­mis, ku­rio­se taip pat la­bai pa­brė­žia­mas mo­ti­nos vaid­muo.

Kal­bant apie iš­si­la­vi­ni­mą, rei­kia pri­si­min­ti, kad mo­kyk­lų ne­bu­vo ir vi­si vai­kai bu­vo la­vi­na­mi na­muo­se. Sū­naus la­vi­ni­mui pa­pras­tai bū­da­vo sam­do­mas mo­ky­to­jas, o im­les­nio pro­to du­kra ga­lė­jo bū­ti la­vi­na­ma jei tė­vai bu­vo mo­der­nes­nių pa­žiū­rų ir aps­kri­tai ma­tė rei­ka­lą du­krą mo­ky­ti raš­to. Taip pat rei­kia pa­žy­mė­ti, kad ne­ga­li­ma dė­ti ly­gy­bės ženk­lo tarp vi­sų ba­jo­rų. Daug ką lė­mė tur­ti­nė pa­dė­tis.

Be abe­jo­nės, svar­biau­sias moks­las mer­gai­tės gy­ve­ni­me – pa­si­ren­gi­mas mo­ti­nys­tei ir šei­my­ni­niam gy­ve­ni­mui. Iš­mok­ti skai­ty­ti ir ra­šy­ti mer­gai­tei ne­lai­ky­ta bū­ti­nu da­ly­ku. Ta­čiau bent jau arit­me­ti­kos pra­dme­nis ji tu­rė­jo įveik­ti, kad ga­lė­tų de­ra­mai rū­pin­tis na­mų ūkiu. Kai ku­rios ba­jo­rai­tės gal pra­mok­da­vo ir siu­vi­nė­ti bei aus­ti, ta­čiau tai bu­vo lai­ko­ma že­mų­jų sluoks­nių mo­te­rų už­siė­mi­mu.

Ti­kė­ti­na, kad iš mo­ti­nos mer­gai­tės la­bai be­tar­piš­kai mo­kė­si bū­si­mų­jų sa­vo par­ei­gų. Iš teis­mų do­ku­men­tų, pa­vyz­džiui, dėl muš­ty­nių šie­nap­jū­tės me­tu, aiš­ku, kad dar­bus vie­to­je ste­bė­jo pa­ti ba­jo­rė. Grei­čiau­siai su sa­vi­mi ji im­da­vo­si ir du­krą, kad ši nuo ma­žens ma­ty­tų ir mo­ky­tų­si, kaip pri­žiū­rė­ti vals­tie­čius.

Kai XVII am­žiu­je at­si­ra­do par­api­jų mo­kyk­los, ži­no­me, kad jau ir vie­na – ki­ta mer­gai­tė to­kio­je mo­kyk­lo­je ga­lė­jo mo­ky­tis. XVI am­žiu­je di­džio­ji da­lis „moks­lų“ bu­vo su­si­ju­si su par­ei­go­mis na­muo­se, ta­čiau iš to me­to do­ku­men­tų taip pat ži­no­me, kad dau­gu­ma ba­jo­rių mo­kė­jo bent jau pa­si­ra­šy­ti. Su tur­ti­niais rei­ka­lais su­si­ję do­ku­men­tai ro­do, kad XVI am­žiaus an­tro­je pu­sė­je, ne­ma­žai ba­jo­rių ra­šė ru­sė­niš­kai, bet dau­gu­ma – len­kiš­kai. Ži­no­me, kad jos tam ti­krais at­ve­jais, kaip pa­vyz­džiui šau­ki­mo į teis­mą ir pan., tu­rė­da­vo įga­lio­ji­mus pa­si­ra­šy­ti vy­ro var­du.

Kaip nu­sta­tė Tre­čia­sis LDK sta­tu­tas, po vy­ro mir­ties naš­lei ta­pu­siai ba­jo­rei, net ir esant ki­tam vai­kų glo­bė­jui, bu­vo re­ko­men­duo­ja­ma, kad sū­nus lik­tų su mo­ti­na iki 7 me­tų, iki pra­dės mo­ky­tis mo­kyk­lo­je, o du­krai lik­ti su mo­ti­na re­ko­men­duo­ta iki pat san­tuo­kos.

– Vai­ko auk­lė­ji­mu už­siė­mė tie­sio­giai tė­vai, ar tai bu­vo tar­nų dar­bas? Ar glau­dus bu­vo mer­gai­tės ry­šys su tė­vais?

– Ma­nau, kad ba­jo­rai­tės ar­ti­mai bend­ra­vo su tė­vais, ypa­tin­gai su mo­ti­na. Tė­vas, už­siė­męs tar­ny­bos ir dva­rų val­dy­mo rei­ka­lais, grei­čiau­siai bu­vo per­ne­lyg už­siė­męs ir ne­re­tai iš­vyk­da­vo. Kuo aukš­tes­nės bu­vo tė­vo par­ei­gos ir kuo dau­giau šei­ma tu­rė­jo dva­rų, tuo re­čiau mer­gai­tė ma­tė „nuo­la­tos dar­be“ bu­vu­sį tė­vą. Tai­gi, aki­vaiz­du, kad mer­gi­na dau­giau­siai lai­ko pra­leis­da­vo su mo­ti­na, o sū­nus – su tė­vu, iš ku­rių ati­tin­ka­mai mo­kė­si bū­si­mų­jų par­ei­gų.

– Kaip bu­vo spren­džia­mi ne­su­ta­ri­mai tarp tė­vų ir vai­kų? Ar daž­nai pa­si­tai­ky­da­vo, kad jiems spręs­ti pri­reik­da­vo įsi­ki­ši­mo iš iš­orės?

– Na­tū­ra­lu, kad tė­vų skun­dų vai­kų at­žvil­giu tu­ri­me la­bai ma­žai. Pa­pras­tai – tai naš­lių skun­dai prieš po­sū­nius, ne­duo­dan­čius joms pri­klau­san­čios šei­mos tur­to da­lies.

Ta­čiau vi­suo­se tri­juo­se sta­tu­tuo­se rū­pin­ta­si, kad san­ty­kiai šei­mo­je bū­tų ge­ri, tvir­ti ir grįs­ti pa­gar­ba. Jau Pir­ma­ja­me sta­tu­te vai­kams nu­ma­ty­tos griež­tos baus­mės (ir du­kroms ir sū­nums) ne tik už ne­įsi­vaiz­duo­ja­mą nuo­dė­mę – kė­si­ni­mą­si į tė­vų gy­vy­bę, bet ir už jų fi­zi­nį ar žo­di­nį įžei­di­mą. Už tai ga­lė­jo bū­ti skir­ta net mir­ties baus­mė. Tre­čia­ja­me sta­tu­te nu­ma­ty­ta ir kon­kre­ti tė­vų at­sa­ko­my­bė: jei tė­vas nu­žu­dė sa­vo vai­ką – jam bū­da­vo ski­ria­ma pi­ni­gi­nė bau­da ir ba­jo­rą že­mi­nan­ti vie­ša at­gai­la prie baž­ny­čios. Baus­mė vai­kams bu­vo griež­tes­nė – mir­tis ar­ba (to me­to su­pra­ti­mu) dar blo­giau – gar­bės ir ti­tu­lo at­ėmi­mas, pa­smer­kian­tis ne tik nu­si­kal­tu­sį sū­nų, bet ir jo pa­li­kuo­nis.

Pa­gal Pir­mą­jį ir An­tra­jį LDK sta­tu­sus 15 me­tų mer­gi­na bu­vo lai­ko­ma pil­na­me­te ir ga­lė­jo te­kė­ti. Tre­čia­ja­me sta­tu­te am­žiaus kar­te­lė bu­vo nu­leis­ta iki 13 me­tų.

Ma­no­ma, kad pa­sta­ro­ji „gė­din­gos mir­ties“ samp­ra­ta at­ėju­si iš ro­mė­nų tei­sės. Jei Pir­ma­ja­me sta­tu­te mi­ni­ma tik pa­ti mir­ties baus­mė, tai An­tra­ja­me jau nu­ro­dy­ta jos for­ma – po tur­gus ve­žio­ja­mo nu­si­kal­tė­lio kū­nas dras­ky­tas rep­lė­mis, o ga­liau­siai jis bū­da­vo įme­ta­mas į odi­nį mai­šą, kar­tu su gai­džiu, šu­ni­mi, ka­te ir gy­va­te ir nu­skan­di­na­mas. Tai­gi, ži­no­me, kad už šei­mos na­rio nu­žu­dy­mą bu­vo bau­džia­ma daug griež­čiau, nei už pa­ša­li­nio žmo­gaus.

– Ko­kio am­žiaus mer­gi­nos ga­lė­jo te­kė­ti?

– Pa­gal Pir­mą­jį ir An­tra­jį LDK sta­tu­sus 15 me­tų mer­gi­na bu­vo lai­ko­ma pil­na­me­te ir ga­lė­jo te­kė­ti. Tre­čia­ja­me sta­tu­te am­žiaus kar­te­lė bu­vo nu­leis­ta iki 13 me­tų.

San­tuo­kos at­žvil­giu Lie­tu­va tuo lai­ko­tar­piu šiek tiek iš­skir­ti­nė, nes mer­gi­nos no­rų bu­vo bent jau iš da­lies pa­iso­ma. Nors tė­vų nuo­mo­nei, ži­no­ma, bu­vo tei­kia­ma pir­me­ny­bė.

Be­je, Tre­čia­ja­me sta­tu­te kal­ba­ma ir apie „ne­do­ras mer­gi­nas“, ku­rios ne­iš­te­kė­jo iki 25 me­tų, ta­čiau gy­ve­no su vy­ru, o kar­tais ir vai­kų su juo su­si­lauk­da­vo. De­mog­ra­fi­nių duo­me­nų do­ku­men­tuo­se tu­ri­me ne­daug, bet šis Sta­tu­to straips­nis lei­džia mums ma­ny­ti, kad 25 me­tai bu­vo pa­gei­dau­ti­no san­tuo­kos am­žiaus ri­ba ir taip pat tai, kad iki šio am­žiaus mer­gi­na ga­lė­jo gy­ven­ti su mo­ti­na, nors at­siž­vel­giant į ne­il­gą to me­to gy­ve­ni­mo truk­mę, re­ta mo­ti­na tiek iš­gy­ven­da­vo.

Vi­suo­se sta­tu­tuo­se vai­ki­nų pil­na­me­tys­tė nu­ro­dy­ta 18 me­tų (kad ga­lė­tų at­lik­ti ka­ro tar­ny­bą už sa­ve, ar už tė­vą), o iki to vai­ki­nai pil­na­me­čiais bu­vo lai­ko­mi nuo 15.

– Kiek lais­vės bu­vo duo­da­ma mer­gi­nai ren­kan­tis su­tuok­ti­nį?

– Ta lais­vė bu­vo ga­na sa­vo­tiš­kai trak­tuo­ja­ma. Įsta­ty­mas lei­do mer­gi­nai te­kė­ti jos va­lia, ta­čiau „pa­si­ta­rus su tė­vais ir bi­čiu­liais (šei­mos na­riais ir gi­mi­nai­čiais)“. Taip pat nu­sta­ty­ta, kad prieš tė­vų va­lią te­kė­ju­si mer­gi­na ga­lė­jo bū­ti bau­džia­ma tur­ti­nė­mis sank­ci­jo­mis – krai­čio at­ėmi­mu.

Tu­ri­me ke­le­tą by­lų, ku­rios įro­do, kad bū­tent mo­ti­nos (ypa­tin­gai naš­lės) žiau­riai elg­da­vo­si su duk­te­ri­mis, vers­da­mos jas te­kė­ti už mo­ti­nos par­ink­to jau­ni­kio. 1516 me­tais Vil­niu­je, di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio teis­me nag­ri­nė­ta by­la, su­kė­lu­si di­džiu­lį skan­da­lą sos­ti­nė­je. Gar­sio­ji di­di­kė Jad­vy­ga Chreb­ta­vi­čie­nė, tuo me­tu jau bu­vu­si naš­le, mė­gi­no prie­var­ta iš­te­kin­ti du­krą už ne­my­li­mo jau­ni­kio, kai ši jau bu­vo pa­si­ža­dė­ju­si, o gal ir slap­čia su­si­ža­dė­ju­si su ki­tu.

Kaip val­do­vui skun­dė­si mer­gi­na, tre­čią va­lan­dą ry­to mo­ti­na ją mu­šė ir smau­gė, vers­da­ma iš­te­kė­ti už ba­jo­ro Da­vai­nos, o ne jos my­li­mo­jo As­ti­ko. Mer­gi­na su­ge­bė­jo pa­siųs­ti pas my­li­mą­jį tar­ną ir pa­sik­vies­ti pa­gal­bą. At­vy­ko ir su­si­rė­mė abu pre­ten­den­tai į jos ran­ką. Muš­ty­nių bū­ta rim­tų – mer­gi­nos iš­rink­ta­sis pra­ra­do pirš­tą.

Ki­lo bai­sus skan­da­las, ku­rį spręs­ti te­ko val­do­vui. Prieš jo teis­mą sto­ju­siai mer­gi­nai ku­ni­gaikš­tis ga­liau­siai lei­do pa­čiai pa­si­rink­ti, už ko te­kė­ti.

– Ar to­kio­je si­tua­ci­jo­je mo­ti­na ga­lė­jo ati­mti iš du­kros krai­tį?

– Šiuo at­žvil­giu Sta­tu­tas aiš­kiai gy­nė pi­lie­čių (ba­jo­rų) tei­ses: tė­vai ne­ga­lė­jo ati­mti tė­vo­ni­jos nei iš du­kros, nei iš sū­naus, jei ne­nu­gin­či­ja­mai ne­įro­dė jų pa­da­ry­tų nu­si­žen­gi­mų. Mer­gi­nos ga­lė­jo kreip­tis į teis­mą dėl ne­pas­kir­to krai­čio. Tie­sa, tė­vai pa­pras­tai duo­da­vo krai­tį, nes to taip pat rei­ka­la­vo įsta­ty­mas.

– Svar­biau­sia ba­jo­rės par­ei­ga – na­mų ūkio val­dy­mas?

– Žmo­na bu­vo ūkio ad­mi­nis­tra­to­rė, tu­rė­ju­si pri­žiū­rė­ti vi­sus su tuo su­si­ju­sius rei­ka­lus, kuo­met vy­ro ne­bu­vo. Aps­kri­tai, nors ba­jo­rės ir ne­tu­rė­jo ly­gių tei­sių su vy­rais, jų pa­dė­tis bu­vo pa­ly­gin­ti ti­krai ge­ra.

– Kas nu­tik­da­vo, jei ba­jo­ras tu­rė­jo vien du­kras? Ar jos ga­lė­jo pa­vel­dė­ti vi­są tė­vo tur­tą?

– Svar­biau­sias ba­jo­rių tei­sių at­ri­bu­tas, aiš­kiai sky­ręs jas nuo mies­tie­čių, bu­vo tei­sė į že­mė­val­dą. 1447 me­tais di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ka­zi­mie­ro pri­vi­le­gi­jo­je pir­mą kar­tą įra­šy­tos mo­te­rų pa­vel­dė­ji­mo tei­sės – pa­sa­ky­ta, kad tė­vo tur­tą pa­vel­di abie­jų ly­čių įpė­di­niai.

Mo­te­rų pa­vel­dė­ji­mas daž­niau­siai pa­si­reiš­kė krai­čio for­ma. Pir­ma­ja­me sta­tu­te ka­te­go­riš­kai apib­rėž­ta, kad tė­vams kon­kre­čiai ne­nus­ta­čius krai­čio dy­džio, mer­gi­noms pri­klau­so ket­vir­ta­da­lis tė­vo­ni­jos. Be­je, jei šei­mo­je bu­vo pa­vyz­džiui trys sū­nus ir vie­na du­kra, pa­sta­ro­ji gau­da­vo mi­nė­tą ket­vir­tį, o sū­nums tek­da­vo taip pat po ket­vir­tį. Ta­čiau jei bū­ta at­virkš­čiai – vie­no sū­naus ir tri­jų du­krų – įsta­ty­mo nu­sta­ty­tą ket­vir­tį tu­rė­jo da­lin­tis vi­sos trys du­kros, o sū­nus pa­vel­dė­da­vo li­ku­sius tris ket­vir­ta­da­lius.

Tai­gi, jei šei­mo­je au­go vien du­kros – jos ly­gio­mis tei­sė­mis ir da­li­mis pa­vel­dė­da­vo vi­są tė­vo tur­tą. Taip pat aiš­kiai įsta­ty­mas sa­kė, kad mo­ti­nos tur­tą – „mo­ti­ni­ją“ (jos at­si­neš­tą krai­tį ir vy­ro pa­skir­tus dva­rus) – ly­gio­mis da­li­mis da­lin­da­vo­si abie­jų ly­čių vai­kai.

– Ko­kia bu­vo la­biau­siai pa­pli­tu­si krai­čio for­ma?

– Įsta­ty­mas ne­drau­dė krai­čiui skir­ti ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to – dva­rų, ta­čiau pa­pras­tai tai bū­da­vo pi­ni­gi­nis ar­ba ki­toks ma­te­ria­li­nis šio tur­to ati­tik­muo, o že­mė bu­vo duo­da­ma pa­pras­tai tik tais at­ve­jais, kai šei­mo­je ne­bū­ta sū­nų.

Mo­te­rų pa­vel­dė­ji­mo tei­sę ko­re­ga­vo ir po­li­ti­niai pro­ce­sai. 1492 me­tų Ka­zi­mie­ro pri­vi­le­gi­jo­je bu­vo įra­šy­ta nor­ma, pa­te­ku­si ir į vė­les­nius tei­sy­nus, drau­džian­ti už sve­tim­ša­lio („mo­zū­ro ar­ba len­ko“) iš­te­kan­čiai ba­jo­rai­tei gau­ti krai­tį dva­rais. Ši­taip rū­pin­ta­si, kad mer­gi­na į sve­čią ša­lį „neiš­neš­tų“ LDK že­mių.

– Koks bu­vo naš­lės sta­tu­sas?

– Naš­lys­tė bu­vo ge­riau­sia šei­my­ni­nė pa­dė­tis ba­jo­rei, už­ti­kri­nan­ti jai di­džiau­sią įma­no­mą ne­prik­lau­so­my­bę. Naš­lės kar­tais sau leis­da­vo tiek daug, kad bū­da­vo va­di­na­mos „pa­siut­bo­bė­mis“. Ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se mi­ni­ma, kad naš­lės ba­jo­rės ne tik siųs­da­vo sa­vo vy­rus siaub­ti ir plėš­ti sve­ti­mų vals­tie­čių, bet kar­tais ir pa­čios va­do­vau­da­vo tiems už­puo­li­mams. Do­ku­men­tuo­ti at­ve­jai, kai to­kias „pa­siut­bo­bes“ nu­ken­tė­ju­sių vals­tie­čių sa­vi­nin­kai pa­duo­da­vo į teis­mą, skųs­da­mie­si, kad jos pa­čios rai­tos da­ly­va­vo ant­puo­ly­je.

– Naš­lau­jan­ti ba­jo­rė tu­rė­da­vo pe­rim­ti ve­lio­nio vy­ro įsi­pa­rei­go­ji­mus?

– Į naš­lių rei­ka­lus tei­siš­kai ne­re­tai kiš­da­vo­si net pats di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis, nes be vi­sų ki­tų įsi­pa­rei­go­ji­mų, jos pe­rim­da­vo ir vy­ro ka­ro prie­vo­lę – pri­va­lė­da­vo rink­ti iš sa­vo dva­rų vy­rus į ka­riuo­me­nę. Tu­ri­me nuo 1528 me­tų iš­li­ku­sius tris XVI am­žiaus ka­riuo­me­nės su­ra­šy­mus, ku­riuo­se naš­lių di­di­kių su­rink­ti bū­riai su­ra­šy­ti at­ski­rai. Vis­gi, ka­ro rei­ka­luo­se la­biau pa­si­ti­kė­ta vy­rais, o ne mo­te­ri­mis, to­dėl val­do­vas ir bu­vo lin­kęs kiš­tis į naš­lių rei­ka­lus, kad už­ti­krin­tų prie­vo­lės vyk­dy­mą.

Ati­tin­ka­mai, naš­lės pe­rim­da­vo ir vy­rų ti­tu­lus: jei ve­lio­nis bu­vo vai­va­da – naš­lė (iki ki­tos san­tuo­kos) bu­vo ti­tu­luo­ja­ma vai­va­die­ne, o vai­kai – vai­va­dai­čiais, vai­va­dai­tė­mis ir t.t.

Naš­lys­tė bu­vo ge­riau­sia šei­my­ni­nė pa­dė­tis ba­jo­rei, už­ti­kri­nan­ti jai di­džiau­sią įma­no­mą ne­prik­lau­so­my­bę.

– Ar su­tuok­ti­niai ga­lė­jo vie­nas ki­tą nu­ša­lin­ti nuo tur­to val­dy­mo?

– Kaip jau mi­nė­ta, naš­lės (iki vai­kų pil­na­me­tys­tės ar­ba ki­tos san­tuo­kos) val­dė vi­są tur­tą, ta­čiau pa­si­ro­džius, kad tvar­ko­si ji blo­gai ir vy­ro tur­tą švais­to, gi­mi­nai­čiai ga­lė­da­vo ją aps­kųs­ti ir nu­ša­lin­ti nuo val­dy­mo, bet iš­mo­kant jai pri­klau­san­čią da­lį pi­ni­gais. To­kia ga­li­my­bė nu­sta­ty­ta Pir­ma­ja­me sta­tu­te.

Ta­čiau bent jau vie­na gar­sios Il­ji­ni­čių gi­mi­nės by­la ro­do, kad ir žmo­na ga­lė­jo nu­ša­lin­ti vy­rą nuo val­dy­mo, jei šis ste­ke­no dva­rus ir švais­tė tur­tą. Il­ji­ni­čių gi­mi­nės by­lą svars­tė pats val­do­vas ir pa­ten­ki­no žmo­nos rei­ka­la­vi­mą ne­be­leis­ti švais­tū­nui vy­rui iš­par­da­vi­nė­ti šei­mos dva­rų ir pa­ves­ti jų tvar­ky­mą žmo­nai iki vai­kų pil­na­me­tys­tės. To­kie at­ve­jai bu­vo la­bai re­ti, bet ro­do, kad mo­te­ris to­kią tei­sę tu­rė­jo ir ji vei­kė.

– Ar žmo­na ga­lė­jo skųs­ti smur­tau­jan­tį ar­ba ki­taip ją skriau­džian­tį vy­rą ir at­virkš­čiai?

– To­kie at­ve­jai re­ti. Bend­ra samp­ra­ta bu­vo ta, kad vy­ras – šei­mos gal­va ir pats tu­rė­jo su­sit­var­ky­ti na­muo­se. Be to, na­mų ki­vir­čus į vie­šu­mą kel­ti ne­bu­vo įpras­tas, gė­din­gas poel­gis. Esu ap­ti­ku­si tik vie­ną by­lą, ku­rio­je bro­lis skun­dė se­se­rį dėl nuo­la­ti­nių muš­ty­nių.

Mo­te­rys ret­kar­čiais taip pat skųs­da­vo vy­rų sau­va­lia­vi­mą ar­ba tur­ti­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų žmo­nos at­žvil­giu, ku­riuos ba­jo­ras pri­siim­da­vo ve­dy­bų su­tar­ti­mi, ne­vyk­dy­mą. Pa­si­tai­ky­da­vo at­ve­jų, kai jos pa­bėg­da­vo iš na­mų at­gal pas sa­vo gi­mi­nę.

LDK įsta­ty­mai tur­ti­nių gin­čų at­ve­jais gy­nė mo­te­rį. Su­tuok­ti­nis pri­va­lė­jo ga­ran­tuo­ti žmo­nai to­kios pat ver­tės tur­tą „do­vį“, dvi­gu­bai tiek, kiek bu­vo ver­tas jos at­si­neš­tas krai­tis. Daž­niau pa­si­tai­kė by­los, kai mo­te­rys naš­lės skųs­da­vo teis­mui sū­nus (ypa­tin­gai po­sū­nius), ne­duo­dan­čius joms pri­klau­san­čio tur­to. Net jei ve­lio­nis su­tuok­ti­nis ne­bu­vo raš­tiš­kai ga­ran­ta­vęs žmo­nai tur­to, įsta­ty­mas vis vie­na rei­ka­la­vo,kad pa­vel­dė­to­jai, ar ve­lio­nio tė­vai jai per­leis­tų, bent jau ne­di­de­lį „vai­ni­ki­nį“ tur­tą. Bet ku­riuo at­ve­ju, mo­te­ris ne­ga­lė­da­vo lik­ti be nie­ko, nes įsta­ty­mas aiš­kiai sa­kė, kad „ba­jo­rė ne­ga­li bas­ty­tis“ be sto­go virš gal­vos. Pir­miau­siai jos tur­ti­nę pa­dė­tį ga­ran­ta­vo tė­vai, o vė­liau – su­tuok­ti­nis.

– Mo­te­rys ga­lė­da­vo rei­ka­lau­ti sky­ry­bų?

– Taip. Sky­ry­bos bu­vo baž­ny­čios ar­ba cerk­vės ju­ris­dik­ci­jo­je, o pa­sau­lie­ti­nis teis­mas re­gu­lia­vo tur­ti­nę jų da­lį. Tais at­ve­jais, jei tar­ki­me, žmo­na įro­do, kad vy­ras fi­ziš­kai ne­įga­lus kur­ti vi­sa­ver­tės šei­mos, tur­ti­niai san­ty­kiai pa­pras­tai bū­da­vo su­re­gu­liuo­ja­mi ne­utra­liai: žmo­nai grįž­da­vo krai­tis, o vy­rui lik­da­vo jo skir­tas „do­vis“. Jei sky­ry­bos vyk­da­vo dėl vy­ro kal­tės – žmo­na gau­da­vo vi­są jos var­du už­ra­šy­tą tur­tą, o jei kal­ta bū­da­vo žmo­na – tu­rė­da­vo iš­ei­ti tuš­čio­mis ran­ko­mis. Pa­sta­ruo­ju at­ve­ju, jai tek­da­vo grįž­ti pas tė­vus ar gi­mi­nai­čius.

– Kal­bė­jo­me apie nu­si­kal­ti­mus ir baus­mes tė­vų – vai­kų san­ty­kiuo­se, o kaip trak­tuo­ti nu­si­kal­ti­mai prieš mo­te­ris? Pa­vyz­džiui, ly­ti­nis smur­tas?

– Šiuo at­žvil­giu įsta­ty­mas taip pat bu­vo mo­ters pu­sė­je. Už bet ko­kį ba­jo­rės įžei­di­mą, ar ki­to­kį nu­si­žen­gi­mą prieš ją, kal­ti­nin­kas tu­rė­jo mo­kė­ti dvi­gu­bai bran­giau, nei už to­kį pa­tį nu­si­žen­gi­mą prieš vy­rą. To­kia pra­kti­ka Va­ka­rų Eu­ro­po­je gy­va­vo VII – XIII am­žiuo­se, o vė­liau iš­ny­ko. Vi­si Lie­tu­vos sta­tu­tai itin griež­tai gy­nė mo­ters sau­gu­mą. Di­fe­ren­cia­ci­ja bu­vo tik be­veik be­tei­sių vals­tie­čių at­žvil­giu – už nu­si­kal­ti­mus prieš vals­tie­tės baus­ta ne taip griež­tai, vals­tie­tės sa­vi­nin­kui ga­li­ma bu­vo su­mo­kė­ti ma­žes­nę kom­pen­sa­ci­ją.

Rei­kia pa­žy­mė­ti, kad An­tra­ja­me sta­tu­te į nu­si­kal­ti­mą im­ta žvelg­ti kaip į nu­si­žen­gi­mą ne tik prieš as­me­nį, bet ir vi­suo­me­nę, įve­da­mos ka­lė­ji­mo baus­mės, ku­rios už nu­si­kal­ti­mus prieš mo­te­ris taip pat bu­vo dvi­gu­bai il­ges­nės.

Barbora Radvilaitės pavyzdys - išskirtinis.Didikų dukros labai retai tapdavo karalienėmis.
Barbora Radvilaitės pavyzdys - išskirtinis.Didikų dukros labai retai tapdavo karalienėmis.
Ki­tas, vi­suo­se sta­tu­tuo­se įtvir­tin­tas, XVI am­žiu­je grei­čiau­siai dar nuo bal­tų pa­pro­čių lai­kų iš­li­kęs pri­nci­pas – baus­mės už mo­ters iš­prie­var­ta­vi­mą. Baus­mės už dau­ge­lį ki­tų nu­si­kal­ti­mus bu­vo skir­tin­gos įvai­rių luo­mų at­sto­vams, o už iš­prie­var­ta­vi­mą, pa­gal įsta­ty­mą, vi­si vy­rai tu­rė­jo bū­ti bau­džia­mi vie­no­dai, ne­pai­sant kil­mės ir sta­tu­so.

Uni­ka­lus, Lie­tu­vos įsta­ty­muo­se įtvir­tin­tas pri­nci­pas – prie­var­tau­to­jo gy­vy­bė pil­nai ati­duo­ta į au­kos ran­kas. Smur­tą pa­ty­ru­si mo­te­ris ga­lė­jo iš­gel­bė­ti nu­si­kal­tė­lį, su­tik­da­ma už jo te­kė­ti. Ki­taip baus­mė bu­vo vie­na – mir­tis. Kiek tai bu­vo įgy­ven­di­na­ma ti­kro­vė­je – ki­tas klau­si­mas, ta­čiau įsta­ty­mas skel­bė bū­tent taip.

Sie­kiant iš­veng­ti pikt­nau­džia­vi­mo iš mo­te­rų pu­sės, bu­vo nu­sta­ty­ta ir tam ti­kra sis­te­ma, ku­ria re­mian­tis mo­te­ris tu­rė­jo įro­dy­ti nu­si­kal­ti­mo fak­tą. Pa­vyz­džiui, ji pri­va­lė­jo gar­siai šauk­tis pa­gal­bos ir kreip­tis į ki­tas mo­te­ris, ku­rios ga­lė­tų pa­tvir­tin­ti, jog prie­var­tos žy­mių ti­krai bū­ta.

Teis­muo­se to­kių by­lų pra­ktiš­kai ne­bu­vo, nors tai anaip­tol ne­reiš­kia, kad mo­te­rys ne­prie­var­tau­tas. Už­tat gau­sūs pa­na­šaus po­bū­džio skun­dai, taip ir ne­pa­sie­kę nag­ri­nė­ji­mo teis­me, lei­džia ma­ny­ti, kad daž­niau­siai dėl ža­los at­ly­gi­ni­mo bū­da­vo su­si­ta­ria­ma pri­va­čiai. Juo­lab, kad ir au­ka „ne­si­ver­žė“ vie­šai skelb­ti apie prieš ją įvyk­dy­tą nu­si­kal­ti­mą.

– Ko­dėl mer­gi­nos sto­da­vo į vie­nuo­ly­nus?

– Pa­pras­tai šei­mos ne­no­rė­da­vo, kad du­kros ei­tų į vie­nuo­ly­nus, nes tai prieš­ta­ra­vo vie­nam svar­biau­sių sie­kių – gi­mi­nės pra­tę­si­mo. Ta­čiau pa­si­tai­ky­da­vo, kad mer­gi­nos to­kiu bū­du „iš­si­verž­da­vo“ iš na­mų, ypa­tin­gai, kai ne­su­tik­da­vo te­kė­ti už tė­vų par­ink­to jau­ni­kio.

Tuo me­tu vie­nuo­ly­nai bu­vo tuo la­bai su­in­te­re­suo­ti, nes mer­gi­nos „at­si­neš­da­vo“ į vie­nuo­ly­ną krai­tį, o di­di­kų at­ve­ju tai ga­lė­da­vo bū­ti la­bai di­de­lės su­mos.

Taip pat vie­nuo­ly­nas ga­lė­da­vo tap­ti pri­im­ti­na pa­sku­ti­nią­ja iš­ei­ti­mi mer­gi­nai, ku­riai ne­pa­vy­ko iš­te­kė­ti.

– Va­ka­rų Eu­ro­pos is­to­riog­ra­fi­jo­je mi­ni­ma dau­gy­bė mo­te­rų, ne­tu­rė­ju­sių for­ma­lių ga­lių, bet įvai­riais bū­dais pel­niu­sių val­do­vų pa­lan­ku­mą ir da­riu­sių jiems di­de­lę įta­ką. Ži­no­me ir apie įžy­mias mo­te­ris po­li­ti­ko­je, net val­do­ves. Ar ži­no­me ką nors apie mo­te­ris LDK val­do­vų ap­lin­ko­je?

– Bė­da ta, kad pas mus vė­lai, pa­ly­gi­nus su Va­ka­rų Eu­ro­pa, at­si­ra­do na­ra­ty­vi­niai ra­šy­ti­niai šal­ti­niai, ta­čiau apie stip­rias, įta­kin­gas mo­te­ris LDK is­to­ri­jo­je taip pat ži­no­me. Lie­tu­vo­je nie­ka­da ne­bu­vo mo­ters – val­do­vės, tik „val­do­vie­nės“. Šiuo at­žvil­giu ne­ga­li­me ly­gin­tis su Ang­li­ja ar­ba Pra­ncū­zi­ja. To­dėl LDK mo­te­rų pa­dė­tį pa­pras­tai ly­gi­na­me su ar­ti­mes­niais kai­my­nais – Len­ki­ja ir Mask­va.

Pir­miau­siai ga­li­me pa­mi­nė­ti Bo­ną Sfor­cą, ku­ri iš­te­kė­da­ma už Žy­gi­man­to Se­no­jo, bu­vo ge­ro­kai jau­nes­nė už vy­rą ir ma­tyt pa­si­žy­mė­jo smar­kiu pie­tie­tiš­ku cha­rak­te­riu. Ji la­bai daug pri­si­dė­jo prie dva­ro įvaiz­džio bei (ne­bū­ti­nai tei­gia­ma pra­sme) for­ma­vo bū­si­mo­jo val­do­vo – Žy­gi­man­to Au­gus­to as­me­ny­bę.

Vy­tau­to Di­džio­jo du­kra So­fi­ja, prie­var­ta iš­te­kin­ta už Mask­vos ku­ni­gaikš­čio, pa­li­ko žy­mų pėd­sa­ką te­nykš­tė­je is­to­ri­jo­je ir pa­lai­do­ta Krem­liu­je, ša­lia ru­sų val­do­vų.

Abi Vy­tau­to žmo­nos – Ona ir Ju­li­jo­na – bu­vo ge­rai ži­no­mos Or­di­no vals­ty­bė­je, kry­žiuo­čių ma­gis­tras joms siun­tė do­va­nas, o tai ro­do po­žiū­rį į jų, kaip val­do­vo žmo­nų sta­tu­są.

Di­nas­ti­jai ne­prik­lau­siu­si, iš di­di­kų gi­mi­nės ki­lu­si ir vir­šū­nę pa­sie­ku­si Bar­bo­ra Rad­vi­lai­tė – re­tas pa­vyz­dys. Val­do­vai tuo­kda­vo­si su sau ly­giais, o Bar­bo­ros at­ve­ju nu­ga­lė­jo mei­lė, ku­ri Žy­gi­man­tui Au­gus­tui bran­giai at­siė­jo. Ži­no­ma, Rad­vi­los bu­vo la­bai su­in­te­re­suo­ta pu­sė šio­je is­to­ri­jo­je, nors var­gu ar jie pa­tys ga­lė­jo ti­kė­tis, kad jų se­suo taps ka­ra­lie­ne. Juk val­do­vas ga­lė­jo ap­si­ri­bo­ti, švel­niai ta­riant, ne to­kiais įpa­rei­go­jan­čiais san­ty­kiai su my­li­mą­ja.

Mo­te­rys vi­sais lai­kais bu­vo di­nas­ti­nės po­li­ti­kos įran­kiais ir kai ku­rioms jų ti­krai ne­ten­ka pa­vy­dė­ti li­ki­mo. Pa­vyz­džiui Žy­gi­man­to Au­gus­to se­se­riai Onai, anų lai­kų su­pra­ti­mu la­bai vė­ly­va­me am­žiu­je iš­te­kin­tai už Ste­po­no Ba­to­ro, ku­ris tur­būt ne­si­džiau­gė, ga­vęs to­kią „se­ną“ žmo­ną.

Stip­ri, įsta­ty­mo su­teik­to­mis tei­sė­mis be­si­gi­nan­ti mo­te­ris anuo­met bu­vo ženk­lu, kad vi­suo­me­nė yra at­si­li­ku­si ir ne­iš­si­vys­čiu­si.

– Vi­sa­da bu­vo­me „tarp Ry­tų ir Va­ka­rų“. Mo­ters pa­dė­ties at­žvil­giu bu­vo­me Ry­tais ar Va­ka­rais?

– Ti­krai ne Ry­tais. Ru­sų šal­ti­niuo­se mo­te­rys daž­nai va­din­tos „te­re­mų ka­li­nė­mis“ ir ne­bū­ta jo­kios kal­bos apie tai, kad jos da­ly­vau­tų vy­rų su­ei­go­se ir kiš­tų­si į jų rei­ka­lus.

Be­je, iš­ki­liau­si to me­to LDK in­te­lek­tua­lai anaip­tol ne­pri­ta­rė stip­rioms LDK mo­te­rų lais­vėms. My­ko­las Lie­tu­vis XVI am­žiaus vi­du­ry­je ir And­rius Vo­la­nas to pa­ties šimt­me­čio pa­bai­go­je tvir­ti­no, kad mo­te­rų pa­dė­tis LDK per ge­ra. 1550 me­tais par­ašy­ta­me vei­ka­le „A­pie to­to­rių, lie­tu­vių ir mask­vė­nų pa­pro­čius“ My­ko­las Lie­tu­vis pro­ti­no Žy­gi­man­tą Au­gus­tą im­ti pa­vyz­džiu to­to­rius, ku­rių mo­te­rys esą ži­no­ju­sios joms pri­tin­kan­čią vie­tą ir el­ge­sį, tuo me­tu, kai lie­tu­viai vy­rai „par­si­duo­da­vo mo­te­rims už krai­čius“, o šios net pa­sie­nio pi­lis pa­čios val­dė. „Tas, ku­ris duo­da lais­vę mo­te­riai – pats jos ne­ten­ka“, – ra­šė My­ko­las Lie­tu­vis.

LDK mo­te­rų, ypa­tin­gai naš­lių, pa­dė­tis bu­vo ge­res­nė ir už len­kių, tu­rė­ju­sių siau­res­nes tur­ti­nes tei­ses, o kal­bos apie vi­so vy­ro tur­to val­dy­mą iš­vis ne­bu­vo.

Tu­ri­me su­pras­ti, kad to me­to vi­suo­me­nės mąs­ty­se­na bu­vo ne­pa­lan­ki mo­te­riai. Stip­ri, įsta­ty­mo su­teik­to­mis tei­sė­mis be­si­gi­nan­ti mo­te­ris anuo­met bu­vo ženk­lu, kad vi­suo­me­nė yra at­si­li­ku­si ir ne­iš­si­vys­čiu­si. Įsta­ty­mu įtvir­tin­tas rei­ka­la­vi­mas dvi­gu­bai griež­čiau baus­ti už mo­ters įžei­di­mą tuo me­tu bu­vo veik ne­įti­kė­ti­nas da­ly­kas. Va­ka­rų Eu­ro­pos tei­sė­je, kaip mi­nė­ta, pa­na­šios mo­te­rų tei­sės bu­vo anks­ty­vų vi­du­ram­žių „at­gy­ve­na“, o ką tik Eu­ro­pą pa­si­vi­ju­si re­ne­san­ci­nė šiuo at­žvil­giu ro­dė siau­bin­gą at­si­li­ki­mą.