„Anoniminiai alkoholikai“: nori gerti – niekas nesustabdys, nori mesti – padėsime

2017-06-27 "Lietuvos žinios"

Kaip tam­pa­ma al­ko­ho­li­ku? Gir­tau­ja tau­tos, ar in­di­vi­dai? Kas pa­de­da gy­ti – va­lia, drau­di­mai, ar ar­ti­mo par­ama? Apie tai LŽ kal­bė­jo­si su dviem „A­no­ni­mais“, pa­si­da­li­nu­siais sa­vo as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi.

Be­ne di­džiau­sios pa­sau­ly­je drau­gi­jos, pa­de­dan­čios blai­viai gy­ven­ti no­rin­tie­siems, at­ša­ka „A­no­ni­mi­niai al­ko­ho­li­kai Lie­tu­vo­je“ vie­ni­ja pus­tre­čio tūks­tan­čio na­rių, su­si­bū­ru­sių į 120 gru­pių. At­vi­ra­me po­kal­by­je su LŽ du šios drau­gi­jos na­riai Al­gir­das ir Ma­tas pa­si­da­li­no sa­vo pa­tir­ti­mi: jo­kie drau­di­mai ne­pa­jė­gūs su­stab­dy­ti gir­tau­jan­čio žmo­gaus. To pa­da­ry­ti ne­ga­li net jis pats, kol ne­pa­liau­ja sa­vęs ap­gau­di­nė­ti ar­ba ele­men­ta­riai ne­no­ri. Ta­čiau no­rin­čiam at­gau­ti blai­vo gy­ve­ni­mo džiaugs­mą žmo­gui „A­no­ni­mai“ pa­si­ren­gę pa­dė­ti.

„A­no­ni­mi­niai al­ko­ho­li­kai“ – de­mo­kra­tiš­ka, itin lais­vos struk­tū­ros, hie­rar­chi­jos veik ne­tu­rin­ti or­ga­ni­za­ci­ja, ku­rios na­rių veik­la la­biau­siai pri­me­na sa­va­no­rys­tę. Ger­bia­ma vi­sų drau­gi­jos na­rių nuo­mo­nė ir vi­sų var­du nė vie­nas na­rys net ne­sii­ma kal­bė­ti, o da­li­na­si sa­vo iš­gy­ve­ni­mais ir pa­mo­ko­mis.

Drau­gi­ja vei­kia vi­siš­kai ne­prik­lau­so­mai, iš­si­lai­ko pa­čių na­rių pa­stan­go­mis ir ne­si­ki­ša nei į po­li­ti­ką, nei į jo­kius ki­tus vi­suo­me­ni­nius pro­ce­sus. „A­no­ni­mai“ ne­sie­kia pa­keis­ti vi­suo­me­nės ir anot jų pa­čių, ne­ko­vo­ja už blai­vy­bę. Vie­nin­te­lis už­da­vi­nys – pa­gal­ba jos ieš­kan­čiam žmo­gui. Kiek­vie­no is­to­ri­ja sa­va, ta­čiau prob­le­ma – ta pa­ti, o pa­tir­tys pa­na­šios. Da­li­ji­ma­sis pa­tir­ti­mi – pa­grin­di­nis „A­no­ni­mų“ bū­das pa­dė­ti žmo­gui.

– Ko­dėl žmo­nės nu­spren­džia kreip­tis į „A­no­ni­mi­nius al­ko­ho­li­kus“? Kas į ją at­ve­dė jus? Ar se­niai da­ly­vau­ja­te jos veik­lo­je?

– (Al­gir­das) Žmo­nės jun­gia­si prie drau­gi­jos dėl la­bai įvai­rių prie­žas­čių, kiek­vie­no pa­tir­tis sa­vi­ta. Aš į AA at­ėjau prieš 18 me­tų, o tai pa­da­ry­ti ma­ne pa­ska­ti­no psi­cho­te­ra­peu­tas, pas ku­rį lan­kiau­si dėl prie­žas­čių, tie­sio­giai ne­su­si­ju­siu su al­ko­ho­liu. Ta­čiau tuo me­tu nu­spren­džiau mes­ti ger­ti ir su­pra­tau, kad vie­nas to pa­da­ry­ti aš ne­ge­bė­jau.

Pa­de­dant „A­no­ni­mams“ su­pra­tau, kad ser­gu, ko­kia tai li­ga ir kaip su ja gy­ven­ti. Tai „A­no­ni­mų“ es­mė – da­li­ji­ma­sis pa­tir­ti­mi, jė­go­mis ir vil­ti­mi. Ša­lia sa­vęs ma­tai žmo­gų, ku­ris pats tai pa­ty­rė, se­mie­si iš jo jė­gų ir iš­sau­gai vil­tį, kad pa­vyks blai­viai gy­ven­ti pa­čiam.

– Va­di­na­si, „A­no­ni­mų“ pa­grin­das – sa­vi­tar­pio par­ama, be­si­re­mian­ti pa­na­šios as­me­ni­nės pa­tir­ties da­li­ji­mu­si?

– (Ma­tas) „A­no­ni­mai“ kon­cen­truo­ja­si į tai ir tik į tai. Mes ne­si­ve­lia­me į jo­kius vie­šus ar tar­pu­sa­vio gin­čus, aps­kri­tai ne­kal­ba­me ki­to­mis te­mo­mis. Drau­gi­jos na­rių ano­ni­miš­ku­mas rei­ka­lin­gas ne to­dėl, kad nuo kaž­ko sle­pia­mės, o to­dėl, kad sa­vo ver­ty­bes iš­ke­lia­me aukš­čiau as­mens. Man ne­rū­pi, kuo už­sii­ma ir kiek už­dir­ba ki­tas drau­gi­jos na­rys, ko­kios jo re­li­gi­nės ir po­li­ti­nės pa­žiū­ros, odos spal­va, po­mė­giai ar sek­sua­li­nė orien­ta­ci­ja.

– (Al­gir­das) Jei leis­tu­me sau dis­ku­tuo­ti to­kio­mis te­mo­mis, ne­be­lik­tų lai­ko svar­biau­siam klau­si­mui, dėl ku­rio ir su­si­ren­ka­me. Tarp­tau­ti­nė pa­na­šių drau­gi­jų pa­tir­tis ro­do, kad į bend­ro po­bū­džio įsi­vė­lu­sios or­ga­ni­za­ci­jos ne­tru­kus skal­do­si ir su­nyks­ta.

Ša­lia sa­vęs ma­tai žmo­gų, ku­ris pats tai pa­ty­rė, se­mie­si iš jo jė­gų ir iš­sau­gai vil­tį, kad pa­vyks blai­viai gy­ven­ti pa­čiam.

– „A­no­ni­mi­niai al­ko­ho­li­kai Lie­tu­vo­je“ –di­de­lė or­ga­ni­za­ci­ja, vei­kia dau­giau, nei 100 gru­pių. Ta­čiau su­si­da­ro įspū­dis, kad jū­sų or­ga­ni­za­ci­jos struk­tū­ra yra ga­na ne­apib­rėž­ta. Kaip to­kiu at­ve­ju pa­vyks­ta vyk­dy­ti bend­rą veik­lą?

– (Ma­tas) Tu­ri­me or­ga­ni­za­ci­ją su tam ti­kra struk­tū­ra, ta­čiau ne­tu­ri­me jo­kios „pri­žiū­rin­čios ins­ti­tu­ci­jos“ , gy­dy­mo me­to­di­kos – esa­me „nep­ro­fe­sio­na­lai“, to­dėl ne­tu­ri­me apib­rėž­tos hie­rar­chi­jos, o vie­nin­te­lis mū­sų „me­to­das“ – da­li­ji­ma­sis pa­tir­ti­mi. Iš­si­lai­ko­me tik sa­vo pa­čių lė­šo­mis.

– (Al­gir­das) „A­no­ni­mai“ yra struk­tū­ri­zuo­ti vie­nin­te­liu pri­nci­pu – tar­na­vi­mo (sa­vi­tar­pio pa­gal­bos, – aut. past.), kad apks­ri­tai ga­lė­tų funk­cio­nuo­ti. Ta­čiau ne­tu­ri­me jo­kios val­dy­mo, prie­žiū­ros, li­cen­ci­ja­vi­mo ar bau­di­mo struk­tū­ros. Kiek­vie­no na­rio nuo­mo­nė ger­bia­ma, nė vie­nas ne­ga­li kal­bė­ti už vi­sus li­ku­sius. Ir šio in­ter­viu me­tu mes kal­ba­me už sa­ve, o ne už vi­są drau­gi­ją.

Iš pri­nci­po mū­sų veik­la la­bai pri­me­na sa­va­no­rys­tę, nors mes vis­gi esa­me ju­ri­di­nis su­bjek­tas, esant rei­ka­lui, ga­li­me nu­si­sam­dy­ti pa­gal­bi­nin­kų – pro­fe­sio­na­lų, pa­vyz­džiui, li­te­ra­tū­ros lei­dy­bai.

– Te­ko gir­dė­ti, kad „A­no­ni­mai“ vi­siš­kai ne­prii­ma fi­nan­si­nės par­amos „iš ša­lies“. Ko­dėl?

– (Ma­tas) Kad su nie­kuo ne­su­si­sais­ty­ti, ne­tap­ti pri­klau­so­mais nuo kaž­kie­no vers­lo ar po­li­ti­nių in­te­re­sų. Tai – mū­sų sa­va­ran­kiš­ku­mo ir ne­utra­lu­mo ga­ran­tas. Pa­tys taip pat nie­kam ne­ski­ria­me par­amos.

– (Al­gir­das) Jei tik pri­imi pi­ni­gus „iš iš­orės“ – vals­ty­bės par­amą, ar pri­va­čias lė­šas – au­to­ma­tiš­kai tam­pi kam nors įsi­pa­rei­go­jęs. To­dėl ir va­do­vau­ja­mės pri­nci­pu, kad iš­leis­ti ga­li­me tik tiek, kiek pa­tys „į ke­pu­rę“ su­me­ta­me.

– Kiek „A­no­ni­mai“ tu­ri na­rių Lie­tu­vo­je ir kiek vei­kia gru­pių?

– (Ma­tas) Tu­ri­me apie 2 500 na­rių, nors tiks­lų skai­čių įvar­dy­ti su­dė­tin­ga – juk na­rys­tė ano­ni­mi­nė. Mė­gi­no­me at­lik­ti apy­ti­krę aps­kai­tą, ku­rios me­tu na­riai pil­dė an­ke­tas, ta­čiau tai da­rė tik no­rin­tys. Jų ir pri­skai­čia­vo­me apie pus­tre­čio tūks­tan­čio. O gru­pių šiuo me­tu yra apie 120. Dar į 14 gru­pių lie­tu­viai bu­ria­si už­sie­ny­je.

– Kiek į gru­pes at­ėju­sių žmo­nių „at­kren­ta“?

– (Ma­tas) Tiks­liai ne­skai­čiuo­ja­me. Ma­nau ne­suk­ly­siu sa­ky­da­mas, kad at­ei­na ge­ro­kai dau­giau, nei lie­ka.

– (Al­gir­das) Daug žmo­nių įsi­jun­gia į gru­pes ne iš pir­mo sy­kio: at­ei­na, ne­su­si­ža­vi, o pa­skui vėl grįž­ta po ke­le­to me­tų. Jei žmo­gus da­ly­vau­ja gru­pės veik­lo­je, va­di­na­mie­ji „at­kry­čiai“ nė­ra daž­nas da­ly­kas, bet vis­gi pa­si­tai­ko. Žmo­nės „at­kren­ta“ ir vėl grįž­ta – tai taip pat svei­ki­mo da­lis.

– „A­no­ni­muo­se“ esa­te se­niai. Kiek lai­ko iki to gė­rė­te?

– (Al­gir­das) Pir­mą sy­kį par­aga­vau al­ko­ho­lio bū­da­mas 13-os, o su­sto­jau bū­da­mas 33-jų. Iki to net ne­su­vo­kiau, ko­kią di­de­lę įta­ką ma­no gy­ve­ni­me da­rė al­ko­ho­lis.

– (Ma­tas) Esu blai­vas 7-is me­tus. „Rim­tai“ gė­riau nuo 15-os, nors pir­mą sy­kį par­aga­vau anks­čiau. Kai bu­vau 18-os, bu­vau jau spė­jęs taip „pa­si­žy­mė­ti“ vi­sais įma­no­mais bū­dais, kad ma­ne no­rė­jo pri­vers­ti­nai gy­dy­ti. Gė­riau iki 39-ių. Per tą lai­ką nu­si­ri­tau iki to, kad at­si­dū­riau gat­vė­je, pra­ra­dau ab­so­liu­čiai vis­ką. Vis­kas, ką tu­rė­jau, til­po į mai­še­lį.

Ne kar­tą ry­te at­si­bu­dus pa­gal­vo­da­vau, kad rei­kia mes­ti, ta­čiau vis įti­kin­da­vau sa­ve, kad ma­no pa­dė­tis – lai­ki­ni ne­pa­to­gu­mai. Al­ko­ho­li­kas mo­ka sa­ve ap­gau­ti. Ma­nau, kad dau­gu­ma nu­si­gy­ve­nu­sių, pa­tvo­ry­je mirš­tan­čių al­ko­ho­li­kų vis dar sau tvir­ti­na, kad ga­lė­tų mes­ti, jei tik taip nu­spręs­tų. Tai – bep­ro­ty­bė.

– Kas pri­ver­čia žmo­gų iš tie­sų pa­si­ryž­ti mes­ti?

– (Ma­tas) Kiek­vie­nam sa­vaip, kiek­vie­nas per­gy­ve­na sa­vi­tą su­krė­ti­mą. Pats ne­ga­lė­čiau pa­aiš­kin­ti, kas nu­lė­mė tą „mo­men­tą“, kai nu­spren­džiau mes­ti.

– (Al­gir­das) Su­vo­kiau, kad lai­kas, kai jau an­tro­ji ma­no šei­ma pa­sa­kė „ar­ba – ar­ba“. Bai­mė an­trą sy­kį pra­ras­ti šei­mą man man ta­po aks­ti­nu.

– Da­bar gar­siai šau­kia­ma, kad gir­tuok­lys­tė – be­ne di­džiau­sia mū­sų bė­da, o ko­va už blai­vy­bę – svar­biau­sias pri­ori­te­tas. Ką jūs apie tai ma­no­te? Kas le­mia gir­ta­vi­mą?

– (Ma­tas) Vėl­gi, kal­bu tik apie sa­vo pa­tir­tį. Ma­nau, kad tei­sin­giau­sia bū­tų sa­ky­ti, kad ne al­ko­ho­lis bu­vo ma­no di­džiau­sia prob­le­ma, o tai, kad vi­sas sa­vo prob­le­mas mė­gi­nau nu­skan­din­ti al­ko­ho­ly­je. Bu­vau vi­sais ir vis­kuo nuo­lat ne­pa­ten­kin­tas, sa­ve aukš­čiau ki­tų ke­lian­tis egois­tas, no­rė­jau, kad vi­si su ma­ni­mi elg­tų­si ir apie ma­ne gal­vo­tų tik taip, kaip man at­ro­dė tei­sin­ga. Su to­kia gal­vo­se­na at­si­ras­da­vo ir nuo­la­ti­nis po­rei­kis „už­si­pil­ti“, nes juk nie­kas net ne­si­ruo­šė apie ma­ne gal­vo­ti ir elg­tis su ma­ni­mi „tei­sin­gai“! Al­ko­ho­lis man bu­vo sa­vo­tiš­ka „a­nes­te­zi­ja“.

– (Al­gir­das) Ir po dau­ge­lio me­tų ne­ga­liu at­sa­ky­ti į klau­si­mą, kas le­mia al­ko­ho­liz­mą? Jis įgy­ja­mas, ar įgim­tas? Ma­nau, kad yra ir to ir ano. Da­bar man aiš­ku tai, kad psi­cho­lo­giš­kai ti­krai ne­bu­vau pa­kan­ka­mai stip­rus, kad su­si­lai­ky­ti. Iš­oriš­kai mė­gi­nau at­ro­dy­ti „krū­tas“, o iš tie­sų bu­vau pil­nas abe­jo­nių ir bai­mių. Al­ko­ho­lis pa­dė­jo jas nu­slo­pin­ti. Be­je, man ne­pa­ka­ko ne­di­de­lių kie­kių – nuo pat pra­džių rei­kė­jo daug, tu­rė­da­vau nu­si­ger­ti vi­siš­kai. „Ne­da­si­mu­šęs“ ne­ga­lė­jau už­mig­ti.

– (Ma­tas) Vie­nas žmo­gus var­to­ja al­ko­ho­lį vi­są gy­ve­ni­mą ir „nie­ko“, o ki­tas – nu­rie­da į dug­ną. Aš ne­su­ge­bė­jau kon­tro­liuo­ti, kiek iš­ge­riu. Blai­vas bū­da­mas, ap­gau­di­nė­jau sa­ve, kad iš­ger­siu bu­te­lį alaus, „nes juk va­sa­ra ir vi­si ap­link šal­tu alu­mi vė­si­na­si“, ta­čiau nie­ka­da ne­už­te­ko to bu­te­lio, ne­ga­lė­da­vau su­sto­ti. Par­adok­sa­lu, kad pats tai su­vok­da­vau, ta­čiau al­ko­ho­li­ko ge­bė­ji­mas ap­gau­ti sa­ve – be­ri­bis. „A­no­ni­mai“ pa­dė­jo su­sit­var­ky­ti ir pa­čiam sau at­sa­ky­ti į klau­si­mą: kas gi iš tie­sų tu­ri keis­tis? Pa­sau­lis, ar tu pats?

Ne kar­tą ry­te at­si­bu­dus pa­gal­vo­da­vau, kad rei­kia mes­ti, ta­čiau vis įti­kin­da­vau sa­ve, kad ma­no pa­dė­tis – lai­ki­ni ne­pa­to­gu­mai. Al­ko­ho­li­kas mo­ka sa­ve ap­gau­ti.

– Nuo­la­ti­nis, il­ga­me­tis da­ly­va­vi­mas drau­gi­jos veik­lo­je ir yra ga­ran­tas, pa­de­dan­tis lik­ti blai­vam?

– (Al­gir­das) Stip­ry­bė iš­lik­ti blai­vam ug­do­ma il­gą lai­ką, nuo­lat gau­nant pa­gal­bą iš ki­tų. Iš­moks­ti gy­ven­ti ir at­sis­pir­ti, ta­čiau al­ko­ho­liz­mas ly­di ta­ve vi­są gy­ve­ni­mą, ga­lu­ti­nai jo taip ir ne­at­si­kra­tai – tai sly­pi pa­są­mo­nė­je. Ne­ge­ri daug me­tų ir stai­ga imi sap­nuo­ti, kad gė­rei ar­ba api­ma ne­ri­mas. At­ėjęs į gru­pę to­kius pa­są­mo­ni­nius sig­na­lus kas­kart iš­ke­liu į są­mo­nin­go su­vo­ki­mo ly­gį, tai pa­de­da nu­si­ra­min­ti ir įveik­ti ne­są­mo­nin­gai ky­lan­tį no­rą iš­ger­ti.

Nuo­la­ti­nis da­li­ni­ma­sis pa­tir­ti­mi pa­de­da vis su­grą­žin­ti sa­ve į rea­ly­bę. Su­ti­kęs nau­ją gru­pės na­rį, ja­me pa­ma­tau sa­ve ir pa­dė­da­mas jam, pa­de­du pats sau.

– Ap­link ma­to­te al­ko­ho­lį var­to­jan­čius žmo­nes. Kaip su tuo su­gy­ve­na­te?

– (Al­gir­das) Ne­iš­ven­gia­mai su tuo su­si­du­riu ir bui­ti­nė­je ap­lin­ko­je ir dar­be, ir vie­šu­mo­je. Tai ga­li er­zin­ti, nes esu „nea­be­jin­gas“ al­ko­ho­liui. Ta­čiau pri­me­ni sau, kuo baig­sis, jei nu­sprę­si „šiek tiek“ sau leis­ti. Su­vo­ki, kad ne­ga­li­ma ir drau­di pats sau. Pa­na­šiai, kaip bū­da­mas aler­giš­kas že­mės rie­šu­tams, jų ne­val­gai, nors ir la­bai no­rė­tum.

– (Ma­tas) Man ne­truk­do tai, kad kaž­kas ki­tas var­to­ja al­ko­ho­lį. Žiū­rėk, žmo­gus va­ka­rė­ly­je tru­pu­tį iš­ge­ria ir ei­na pa­šok­ti, pa­bend­rau­ti ir ki­tą tau­re­lę iš­len­kia po per­trau­kos. Ar­ba pa­ju­tęs, kad pa­dau­gi­no, pa­sa­ko: „ga­na, jau per daug iš­gė­riau“. Ir jam vis­kas tvar­ko­je. Aš gi ži­nau, kad man nei ga­na ne­bus, nei aš va­lan­dos per­trau­ką tarp tau­re­lių ken­tė­siu. Su­vo­kiu, kuo man tai baig­sis ir vi­siš­kai ne­no­riu to vėl pa­tir­ti.

– Kiek­vie­nais me­tais skai­čiuo­ja­ma, kiek ku­ri ša­lis iš­ge­ria. Nu­sta­to­ma, kad vie­na vi­suo­me­nė ge­ria ma­žiau, ar dau­giau, nei ki­ta. Ta­čiau pa­žvel­gus į pa­sau­li­nį „A­no­ni­mų“ že­mė­la­pį, ma­tai, kad gru­pių yra vi­sur. Kaip­gi ši­taip gau­na­si? Yra ge­rian­čios vi­suo­me­nės, ar gir­tau­jan­tys žmo­nės?

– (Ma­tas) Ma­nau, kad tu­rė­tu­me kal­bė­ti apie žmo­gų. Ri­bą nu­brėž­ti su­nku. Tar­ki­me, žmo­gus daug ge­ria il­gą lai­ką ir vie­ną die­ną gy­dy­to­jas jam pa­sa­ko, kad svei­ka­ta dau­giau „ne­beat­lai­kys“ ir to­liau ger­da­mas jis nu­mirs. Žmo­gus, su­si­mąs­to ir me­ta ger­ti. Par­adok­sas ta­me, kad jam prob­le­ma yra ta­da, kai jis var­to­ja al­ko­ho­lį, o man – kai esu blai­vas.

– (Al­gir­das) Pikt­nau­džia­vi­mas al­ko­ho­liu ir al­ko­ho­liz­mas – ne tas pats. Ma­no kar­tos žmo­nėms bu­vo įpras­ta ger­ti daug. Stu­di­jų me­tais bu­vo žmo­nių, ku­rie iš­ger­da­vo daug dau­giau už ma­ne, ta­čiau jie ne­su­sir­go al­ko­ho­liz­mu. Jie pikt­nau­džia­vo, ta­čiau at­ėjus lai­kui, pri­siė­mę so­cia­li­nius įsi­pa­rei­go­ji­mus, kaip dar­bas ar­ba šei­ma, jie su­sto­jo.

– (Ma­tas) Jie su­sto­ti ga­li, o aš bū­da­mas al­ko­ho­li­ku – ne. Ga­liu bū­ti „ap­si­šar­va­vęs“ ži­no­ji­mu apie tai, kuo vis­kas baig­sis, pa­tir­ti­mi ir pri­si­mi­ni­mais apie iš­muš­tus dan­tis ir kuo tik no­ri. Ta­čiau kiek­vie­ną aki­mir­ką ga­li nu­tik­ti taip, kad vi­si šie sau­gik­liai ne­su­veiks ir bū­da­mas blai­vas aš pa­si­duo­siu „pa­ra­le­li­nei“ min­čiai, kad ga­liu sau leis­ti tą „vie­ną“ bu­te­lį alaus.

– (Al­gir­das) To­dėl drau­gi­jos tiks­las ir yra ne diag­no­zuo­ti li­gą, o pa­dė­ti ap­sisp­ren­du­siam mes­ti ger­ti, pa­dė­ti su­vok­ti sa­vo li­gą. Ti­krai ne kiek­vie­nas at­ei­na tai su­vok­da­mas. Kai aš pri­si­jun­giau prie „A­no­ni­mų“, ži­no­jau, kad tu­riu šią li­gą, ta­čiau var­gu ar ti­krai tai su­vo­kiau, o tuo la­biau pri­ėmiau. Dau­ge­liui žmo­nių ge­rai „se­ka­si“ sa­vy­je ne­ma­ty­ti to, ko ne­no­ri. Da­lin­da­ma­sis pa­tir­ti­mi su ki­tais, aiš­kiau pa­ma­čiau sa­ve. Šis at­vi­ras bend­ra­vi­mas ma­ne ir iš­gel­bė­jo.

Ne­re­tai mus klai­din­gai su­pran­ta: mū­sų drau­gi­ja ne­ko­vo­ja už blai­vy­bę, ne­sa­me „Va­lan­čiaus są­jū­dis“. Vie­nin­te­lis mū­sų tiks­las – pa­dė­ti žmo­gui, no­rin­čiam mes­ti ger­ti.

– Be­ne ar­šiau­si gin­čai šian­dien ky­la dėl da­bar­ti­nės vy­riau­sy­bės ke­ti­ni­mų įvai­riau­siais drau­di­mais ir ri­bo­ji­mais ko­vo­ti prieš gir­ta­vi­mą. Jū­sų nuo­mo­ne, ši stra­te­gi­ja efek­ty­vi?

– (Al­gir­das) „A­no­ni­mai“ ne­svars­to to­kių klau­si­mų.

– (Ma­tas) Ne­re­tai mus klai­din­gai su­pran­ta: mū­sų drau­gi­ja ne­ko­vo­ja už blai­vy­bę, ne­sa­me „Va­lan­čiaus są­jū­dis“. Vie­nin­te­lis mū­sų tiks­las – pa­dė­ti žmo­gui, no­rin­čiam mes­ti ger­ti.

– (Al­gir­das) Rem­da­ma­sis sa­vo as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi, ga­liu į jū­sų klau­si­mą at­sa­ky­ti taip: ta­pau al­ko­ho­li­ku, kai drau­di­mai bu­vo dar ar­šes­ni. Pra­dė­jau var­to­ti al­ko­ho­lį mo­kyk­lo­je, dar „prie Brež­ne­vo“, iš­ei­da­mas tar­nau­ti į so­vie­tų ar­mi­ją ga­lė­jau pirk­ti al­ko­ho­lį, o grį­žęs – jau ne­be. Ma­nęs vi­siš­kai „ne­ka­sė“ drau­di­mai ir ta­lo­nai al­ko­ho­liui, bu­vo tik įdo­miau – ieš­ko­ti pas bo­bu­tes „taš­kuo­se“ ir pan.

Iš tie­sų, ne­svars­tau al­ko­ho­lio po­li­ti­kos vien jau to­dėl, kad šio­je si­tua­ci­jo­je esu ša­liš­kas, pri­klau­so­mas nuo al­ko­ho­lio.

– (Ma­tas) „A­no­ni­mai“ bend­ra­dar­biau­ja su gy­dy­to­jais, lan­ko­si gy­dy­mo įstai­go­se – taip ban­do­me pa­siek­ti ken­čian­ti žmo­gų. Į at­vi­rus drau­gi­jos su­si­rin­ki­mus kar­tais kvie­čia­mės spe­cia­lis­tus. Vi­sa tai – na­tū­ra­li mū­sų veik­los da­lis, ta­čiau bū­ti­na pa­brėž­ti, kad mes ne­gy­do­me žmo­gaus. Jei kam nors su­sit­var­ky­ti pa­de­da gy­dy­to­jas ar psi­cho­lo­gas – va­lio! Vi­sos prie­mo­nės ge­ros. Mes su nie­kuo šio­je sri­ty­je ne­kon­ku­ruo­ja­me, o „rek­la­mos“ ne­tgi ven­gia­me. Nie­ku gy­vu ne­no­ri­me par­ody­ti, kad mū­sų pa­gal­bos bū­das yra kuo nors ge­res­nis už ki­tus.

– (Al­gir­das) Mū­sų drau­gi­ja ne­si­rek­la­muo­ja ir ne­sis­ten­gia pri­trauk­ti kuo dau­giau na­rių. Kai žmo­gus pa­jun­ta, kad „jau rei­kia“, drau­gi­ją jis su­si­ran­da per 3 mi­nu­tes. Ži­no­ma, ir pa­tys „ei­na­me prie žmo­gaus“, da­li­na­me kon­tak­ti­nę in­for­ma­ci­ją, bet ne­si­rek­la­muo­ja­me, o pra­ne­ša­me apie sa­ve ir pa­gal­bą, ku­rią ga­li­me su­teik­ti. Nie­ka­da ne­pa­si­nau­do­si­me tuo, kad drau­gi­jos na­riu yra vi­suo­me­nė­je ge­rai ži­no­mas žmo­gus, nie­ka­da ne­pa­ver­si­me jo „drau­gi­jos vei­du“.