„Anoniminiai alkoholikai“: nori gerti – niekas nesustabdys, nori mesti – padėsime
2017-06-27 "Lietuvos žinios"
Kaip tampama alkoholiku? Girtauja tautos, ar individai? Kas padeda gyti – valia, draudimai, ar artimo parama? Apie tai LŽ kalbėjosi su dviem „Anonimais“, pasidalinusiais savo asmenine patirtimi.
Bene didžiausios pasaulyje draugijos, padedančios blaiviai gyventi norintiesiems, atšaka „Anoniminiai alkoholikai Lietuvoje“ vienija pustrečio tūkstančio narių, susibūrusių į 120 grupių. Atvirame pokalbyje su LŽ du šios draugijos nariai Algirdas ir Matas pasidalino savo patirtimi: jokie draudimai nepajėgūs sustabdyti girtaujančio žmogaus. To padaryti negali net jis pats, kol nepaliauja savęs apgaudinėti arba elementariai nenori. Tačiau norinčiam atgauti blaivo gyvenimo džiaugsmą žmogui „Anonimai“ pasirengę padėti.
„Anoniminiai alkoholikai“ – demokratiška, itin laisvos struktūros, hierarchijos veik neturinti organizacija, kurios narių veikla labiausiai primena savanorystę. Gerbiama visų draugijos narių nuomonė ir visų vardu nė vienas narys net nesiima kalbėti, o dalinasi savo išgyvenimais ir pamokomis.
Draugija veikia visiškai nepriklausomai, išsilaiko pačių narių pastangomis ir nesikiša nei į politiką, nei į jokius kitus visuomeninius procesus. „Anonimai“ nesiekia pakeisti visuomenės ir anot jų pačių, nekovoja už blaivybę. Vienintelis uždavinys – pagalba jos ieškančiam žmogui. Kiekvieno istorija sava, tačiau problema – ta pati, o patirtys panašios. Dalijimasis patirtimi – pagrindinis „Anonimų“ būdas padėti žmogui.
– Kodėl žmonės nusprendžia kreiptis į „Anoniminius alkoholikus“? Kas į ją atvedė jus? Ar seniai dalyvaujate jos veikloje?
– (Algirdas) Žmonės jungiasi prie draugijos dėl labai įvairių priežasčių, kiekvieno patirtis savita. Aš į AA atėjau prieš 18 metų, o tai padaryti mane paskatino psichoterapeutas, pas kurį lankiausi dėl priežasčių, tiesiogiai nesusijusiu su alkoholiu. Tačiau tuo metu nusprendžiau mesti gerti ir supratau, kad vienas to padaryti aš negebėjau.
Padedant „Anonimams“ supratau, kad sergu, kokia tai liga ir kaip su ja gyventi. Tai „Anonimų“ esmė – dalijimasis patirtimi, jėgomis ir viltimi. Šalia savęs matai žmogų, kuris pats tai patyrė, semiesi iš jo jėgų ir išsaugai viltį, kad pavyks blaiviai gyventi pačiam.
– Vadinasi, „Anonimų“ pagrindas – savitarpio parama, besiremianti panašios asmeninės patirties dalijimusi?
– (Matas) „Anonimai“ koncentruojasi į tai ir tik į tai. Mes nesiveliame į jokius viešus ar tarpusavio ginčus, apskritai nekalbame kitomis temomis. Draugijos narių anonimiškumas reikalingas ne todėl, kad nuo kažko slepiamės, o todėl, kad savo vertybes iškeliame aukščiau asmens. Man nerūpi, kuo užsiima ir kiek uždirba kitas draugijos narys, kokios jo religinės ir politinės pažiūros, odos spalva, pomėgiai ar seksualinė orientacija.
– (Algirdas) Jei leistume sau diskutuoti tokiomis temomis, nebeliktų laiko svarbiausiam klausimui, dėl kurio ir susirenkame. Tarptautinė panašių draugijų patirtis rodo, kad į bendro pobūdžio įsivėlusios organizacijos netrukus skaldosi ir sunyksta.
Šalia savęs matai žmogų, kuris pats tai patyrė, semiesi iš jo jėgų ir išsaugai viltį, kad pavyks blaiviai gyventi pačiam.
– „Anoniminiai alkoholikai Lietuvoje“ –didelė organizacija, veikia daugiau, nei 100 grupių. Tačiau susidaro įspūdis, kad jūsų organizacijos struktūra yra gana neapibrėžta. Kaip tokiu atveju pavyksta vykdyti bendrą veiklą?
– (Matas) Turime organizaciją su tam tikra struktūra, tačiau neturime jokios „prižiūrinčios institucijos“ , gydymo metodikos – esame „neprofesionalai“, todėl neturime apibrėžtos hierarchijos, o vienintelis mūsų „metodas“ – dalijimasis patirtimi. Išsilaikome tik savo pačių lėšomis.
– (Algirdas) „Anonimai“ yra struktūrizuoti vieninteliu principu – tarnavimo (savitarpio pagalbos, – aut. past.), kad apksritai galėtų funkcionuoti. Tačiau neturime jokios valdymo, priežiūros, licencijavimo ar baudimo struktūros. Kiekvieno nario nuomonė gerbiama, nė vienas negali kalbėti už visus likusius. Ir šio interviu metu mes kalbame už save, o ne už visą draugiją.
Iš principo mūsų veikla labai primena savanorystę, nors mes visgi esame juridinis subjektas, esant reikalui, galime nusisamdyti pagalbininkų – profesionalų, pavyzdžiui, literatūros leidybai.
– Teko girdėti, kad „Anonimai“ visiškai nepriima finansinės paramos „iš šalies“. Kodėl?
– (Matas) Kad su niekuo nesusisaistyti, netapti priklausomais nuo kažkieno verslo ar politinių interesų. Tai – mūsų savarankiškumo ir neutralumo garantas. Patys taip pat niekam neskiriame paramos.
– (Algirdas) Jei tik priimi pinigus „iš išorės“ – valstybės paramą, ar privačias lėšas – automatiškai tampi kam nors įsipareigojęs. Todėl ir vadovaujamės principu, kad išleisti galime tik tiek, kiek patys „į kepurę“ sumetame.
– Kiek „Anonimai“ turi narių Lietuvoje ir kiek veikia grupių?
– (Matas) Turime apie 2 500 narių, nors tikslų skaičių įvardyti sudėtinga – juk narystė anoniminė. Mėginome atlikti apytikrę apskaitą, kurios metu nariai pildė anketas, tačiau tai darė tik norintys. Jų ir priskaičiavome apie pustrečio tūkstančio. O grupių šiuo metu yra apie 120. Dar į 14 grupių lietuviai buriasi užsienyje.
– Kiek į grupes atėjusių žmonių „atkrenta“?
– (Matas) Tiksliai neskaičiuojame. Manau nesuklysiu sakydamas, kad ateina gerokai daugiau, nei lieka.
– (Algirdas) Daug žmonių įsijungia į grupes ne iš pirmo sykio: ateina, nesusižavi, o paskui vėl grįžta po keleto metų. Jei žmogus dalyvauja grupės veikloje, vadinamieji „atkryčiai“ nėra dažnas dalykas, bet visgi pasitaiko. Žmonės „atkrenta“ ir vėl grįžta – tai taip pat sveikimo dalis.
– „Anonimuose“ esate seniai. Kiek laiko iki to gėrėte?
– (Algirdas) Pirmą sykį paragavau alkoholio būdamas 13-os, o sustojau būdamas 33-jų. Iki to net nesuvokiau, kokią didelę įtaką mano gyvenime darė alkoholis.
– (Matas) Esu blaivas 7-is metus. „Rimtai“ gėriau nuo 15-os, nors pirmą sykį paragavau anksčiau. Kai buvau 18-os, buvau jau spėjęs taip „pasižymėti“ visais įmanomais būdais, kad mane norėjo priverstinai gydyti. Gėriau iki 39-ių. Per tą laiką nusiritau iki to, kad atsidūriau gatvėje, praradau absoliučiai viską. Viskas, ką turėjau, tilpo į maišelį.
Ne kartą ryte atsibudus pagalvodavau, kad reikia mesti, tačiau vis įtikindavau save, kad mano padėtis – laikini nepatogumai. Alkoholikas moka save apgauti. Manau, kad dauguma nusigyvenusių, patvoryje mirštančių alkoholikų vis dar sau tvirtina, kad galėtų mesti, jei tik taip nuspręstų. Tai – beprotybė.
– Kas priverčia žmogų iš tiesų pasiryžti mesti?
– (Matas) Kiekvienam savaip, kiekvienas pergyvena savitą sukrėtimą. Pats negalėčiau paaiškinti, kas nulėmė tą „momentą“, kai nusprendžiau mesti.
– (Algirdas) Suvokiau, kad laikas, kai jau antroji mano šeima pasakė „arba – arba“. Baimė antrą sykį prarasti šeimą man man tapo akstinu.
– Dabar garsiai šaukiama, kad girtuoklystė – bene didžiausia mūsų bėda, o kova už blaivybę – svarbiausias prioritetas. Ką jūs apie tai manote? Kas lemia girtavimą?
– (Matas) Vėlgi, kalbu tik apie savo patirtį. Manau, kad teisingiausia būtų sakyti, kad ne alkoholis buvo mano didžiausia problema, o tai, kad visas savo problemas mėginau nuskandinti alkoholyje. Buvau visais ir viskuo nuolat nepatenkintas, save aukščiau kitų keliantis egoistas, norėjau, kad visi su manimi elgtųsi ir apie mane galvotų tik taip, kaip man atrodė teisinga. Su tokia galvosena atsirasdavo ir nuolatinis poreikis „užsipilti“, nes juk niekas net nesiruošė apie mane galvoti ir elgtis su manimi „teisingai“! Alkoholis man buvo savotiška „anestezija“.
– (Algirdas) Ir po daugelio metų negaliu atsakyti į klausimą, kas lemia alkoholizmą? Jis įgyjamas, ar įgimtas? Manau, kad yra ir to ir ano. Dabar man aišku tai, kad psichologiškai tikrai nebuvau pakankamai stiprus, kad susilaikyti. Išoriškai mėginau atrodyti „krūtas“, o iš tiesų buvau pilnas abejonių ir baimių. Alkoholis padėjo jas nuslopinti. Beje, man nepakako nedidelių kiekių – nuo pat pradžių reikėjo daug, turėdavau nusigerti visiškai. „Nedasimušęs“ negalėjau užmigti.
– (Matas) Vienas žmogus vartoja alkoholį visą gyvenimą ir „nieko“, o kitas – nurieda į dugną. Aš nesugebėjau kontroliuoti, kiek išgeriu. Blaivas būdamas, apgaudinėjau save, kad išgersiu butelį alaus, „nes juk vasara ir visi aplink šaltu alumi vėsinasi“, tačiau niekada neužteko to butelio, negalėdavau sustoti. Paradoksalu, kad pats tai suvokdavau, tačiau alkoholiko gebėjimas apgauti save – beribis. „Anonimai“ padėjo susitvarkyti ir pačiam sau atsakyti į klausimą: kas gi iš tiesų turi keistis? Pasaulis, ar tu pats?
Ne kartą ryte atsibudus pagalvodavau, kad reikia mesti, tačiau vis įtikindavau save, kad mano padėtis – laikini nepatogumai. Alkoholikas moka save apgauti.
– Nuolatinis, ilgametis dalyvavimas draugijos veikloje ir yra garantas, padedantis likti blaivam?
– (Algirdas) Stiprybė išlikti blaivam ugdoma ilgą laiką, nuolat gaunant pagalbą iš kitų. Išmoksti gyventi ir atsispirti, tačiau alkoholizmas lydi tave visą gyvenimą, galutinai jo taip ir neatsikratai – tai slypi pasąmonėje. Negeri daug metų ir staiga imi sapnuoti, kad gėrei arba apima nerimas. Atėjęs į grupę tokius pasąmoninius signalus kaskart iškeliu į sąmoningo suvokimo lygį, tai padeda nusiraminti ir įveikti nesąmoningai kylantį norą išgerti.
Nuolatinis dalinimasis patirtimi padeda vis sugrąžinti save į realybę. Sutikęs naują grupės narį, jame pamatau save ir padėdamas jam, padedu pats sau.
– Aplink matote alkoholį vartojančius žmones. Kaip su tuo sugyvenate?
– (Algirdas) Neišvengiamai su tuo susiduriu ir buitinėje aplinkoje ir darbe, ir viešumoje. Tai gali erzinti, nes esu „neabejingas“ alkoholiui. Tačiau primeni sau, kuo baigsis, jei nuspręsi „šiek tiek“ sau leisti. Suvoki, kad negalima ir draudi pats sau. Panašiai, kaip būdamas alergiškas žemės riešutams, jų nevalgai, nors ir labai norėtum.
– (Matas) Man netrukdo tai, kad kažkas kitas vartoja alkoholį. Žiūrėk, žmogus vakarėlyje truputį išgeria ir eina pašokti, pabendrauti ir kitą taurelę išlenkia po pertraukos. Arba pajutęs, kad padaugino, pasako: „gana, jau per daug išgėriau“. Ir jam viskas tvarkoje. Aš gi žinau, kad man nei gana nebus, nei aš valandos pertrauką tarp taurelių kentėsiu. Suvokiu, kuo man tai baigsis ir visiškai nenoriu to vėl patirti.
– Kiekvienais metais skaičiuojama, kiek kuri šalis išgeria. Nustatoma, kad viena visuomenė geria mažiau, ar daugiau, nei kita. Tačiau pažvelgus į pasaulinį „Anonimų“ žemėlapį, matai, kad grupių yra visur. Kaipgi šitaip gaunasi? Yra geriančios visuomenės, ar girtaujantys žmonės?
– (Matas) Manau, kad turėtume kalbėti apie žmogų. Ribą nubrėžti sunku. Tarkime, žmogus daug geria ilgą laiką ir vieną dieną gydytojas jam pasako, kad sveikata daugiau „nebeatlaikys“ ir toliau gerdamas jis numirs. Žmogus, susimąsto ir meta gerti. Paradoksas tame, kad jam problema yra tada, kai jis vartoja alkoholį, o man – kai esu blaivas.
– (Algirdas) Piktnaudžiavimas alkoholiu ir alkoholizmas – ne tas pats. Mano kartos žmonėms buvo įprasta gerti daug. Studijų metais buvo žmonių, kurie išgerdavo daug daugiau už mane, tačiau jie nesusirgo alkoholizmu. Jie piktnaudžiavo, tačiau atėjus laikui, prisiėmę socialinius įsipareigojimus, kaip darbas arba šeima, jie sustojo.
– (Matas) Jie sustoti gali, o aš būdamas alkoholiku – ne. Galiu būti „apsišarvavęs“ žinojimu apie tai, kuo viskas baigsis, patirtimi ir prisiminimais apie išmuštus dantis ir kuo tik nori. Tačiau kiekvieną akimirką gali nutikti taip, kad visi šie saugikliai nesuveiks ir būdamas blaivas aš pasiduosiu „paralelinei“ minčiai, kad galiu sau leisti tą „vieną“ butelį alaus.
– (Algirdas) Todėl draugijos tikslas ir yra ne diagnozuoti ligą, o padėti apsisprendusiam mesti gerti, padėti suvokti savo ligą. Tikrai ne kiekvienas ateina tai suvokdamas. Kai aš prisijungiau prie „Anonimų“, žinojau, kad turiu šią ligą, tačiau vargu ar tikrai tai suvokiau, o tuo labiau priėmiau. Daugeliui žmonių gerai „sekasi“ savyje nematyti to, ko nenori. Dalindamasis patirtimi su kitais, aiškiau pamačiau save. Šis atviras bendravimas mane ir išgelbėjo.
Neretai mus klaidingai supranta: mūsų draugija nekovoja už blaivybę, nesame „Valančiaus sąjūdis“. Vienintelis mūsų tikslas – padėti žmogui, norinčiam mesti gerti.
– Bene aršiausi ginčai šiandien kyla dėl dabartinės vyriausybės ketinimų įvairiausiais draudimais ir ribojimais kovoti prieš girtavimą. Jūsų nuomone, ši strategija efektyvi?
– (Algirdas) „Anonimai“ nesvarsto tokių klausimų.
– (Matas) Neretai mus klaidingai supranta: mūsų draugija nekovoja už blaivybę, nesame „Valančiaus sąjūdis“. Vienintelis mūsų tikslas – padėti žmogui, norinčiam mesti gerti.
– (Algirdas) Remdamasis savo asmenine patirtimi, galiu į jūsų klausimą atsakyti taip: tapau alkoholiku, kai draudimai buvo dar aršesni. Pradėjau vartoti alkoholį mokykloje, dar „prie Brežnevo“, išeidamas tarnauti į sovietų armiją galėjau pirkti alkoholį, o grįžęs – jau nebe. Manęs visiškai „nekasė“ draudimai ir talonai alkoholiui, buvo tik įdomiau – ieškoti pas bobutes „taškuose“ ir pan.
Iš tiesų, nesvarstau alkoholio politikos vien jau todėl, kad šioje situacijoje esu šališkas, priklausomas nuo alkoholio.
– (Matas) „Anonimai“ bendradarbiauja su gydytojais, lankosi gydymo įstaigose – taip bandome pasiekti kenčianti žmogų. Į atvirus draugijos susirinkimus kartais kviečiamės specialistus. Visa tai – natūrali mūsų veiklos dalis, tačiau būtina pabrėžti, kad mes negydome žmogaus. Jei kam nors susitvarkyti padeda gydytojas ar psichologas – valio! Visos priemonės geros. Mes su niekuo šioje srityje nekonkuruojame, o „reklamos“ netgi vengiame. Nieku gyvu nenorime parodyti, kad mūsų pagalbos būdas yra kuo nors geresnis už kitus.
– (Algirdas) Mūsų draugija nesireklamuoja ir nesistengia pritraukti kuo daugiau narių. Kai žmogus pajunta, kad „jau reikia“, draugiją jis susiranda per 3 minutes. Žinoma, ir patys „einame prie žmogaus“, daliname kontaktinę informaciją, bet nesireklamuojame, o pranešame apie save ir pagalbą, kurią galime suteikti. Niekada nepasinaudosime tuo, kad draugijos nariu yra visuomenėje gerai žinomas žmogus, niekada nepaversime jo „draugijos veidu“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą