Seniai rusenusi priešprieša vėl liepsnoja

2012-09-11 "Lietuvos žinios"

Azer­bai­dža­no spren­di­mas su­teik­ti ma­lo­nę Ra­mi­liui Sa­fa­ro­vui su­kė­lė ar­mė­nų bend­ruo­me­nių pro­tes­tus dau­ge­ly­je ša­lių. Šis žings­nis aki­vaiz­džiai pa­di­di­no pre­zi­den­to Il­cha­mo Ali­je­vo po­pu­lia­ru­mą na­mie, bet bu­vo pa­da­ry­ta di­de­lė ža­la tarp­tau­ti­niam Azer­bai­dža­no vals­ty­bės įvaiz­džiui. Ar­mė­nų ne­pa­si­ten­ki­ni­mas su­pran­ta­mas, ta­čiau kai ku­rios at­sa­ko­mo­sios reak­ci­jos bu­vo vi­siš­kai ne­adek­va­čios.

Azerbaidžano armijos karininkas, kapitonas Ramilis Safarovas Vengrijoje buvo nuteistas kalėti mažiausiai 30 metų už tai, kad 2004-aisiais Budapešte nužudė armėnų karininką Gurgeną Margarianą.

Šių metų rugpjūčio 31 dieną, remdamasi Strasbūro konvencija, Vengrija sutiko jį perduoti Azerbaidžanui, kad likusią bausmės dalį R.Safarovas galėtų atlikti tėvynėje. Tačiau įvykiai ten pasisuko kita linkme - R.Safarovui buvo nedelsiant suteikta malonė ir majoro laipsnis. Dauguma azerų jį sutiko kaip nacionalinį didvyrį.

Prezidento labui

Kodėl Baku ryžosi tokiam skandalingam žingsniui? Greičiausiai priežasties reikėtų ieškoti šalies vidaus politinėje situacijoje. Baigiasi antroji prezidento I.Alijevo kadencija. Siekdamas ir toliau likti savo poste (tai nieko nestebintų), jis turi parodyti pasauliui, kad taip daro tik turėdamas absoliutų gyventojų palaikymą.

Ir šį palaikymą jis gavo. Tiesa, net ir Azerbaidžane buvo tokių, kurie pasmerkė prezidento sprendimą. Beje, kad ir kiek Baku vadovai būtų kaltinami polinkiu į autoritarizmą, R.Safarovo heroizavimo kritikai visai laisvai apie tai kalbėjo šalies žiniasklaidoje.

Vis dėlto už nuoširdų daugumos tautiečių palaikymą I.Alijevui teks brangiai sumokėti. Azerbaidžano įvaizdžiui tarptautiniu mastu buvo padaryta labai didelė žala. Baku veiksmus pasmerkė įvairios tarptautinės organizacijos, įskaitant ir NATO. Labiausiai padėtį apsunkino tai, kad Azerbaidžanas buvo įsipareigojęs Vengrijai laikytis jos teismo sprendimo. Galima sakyti, tai ir buvo vienintelė priežastis, kodėl Budapeštas sutiko išduoti R.Safarovą.

Priekaištai Vengrijai susiklosčius tokiai padėčiai gerokai per griežti. Būtų tiesiog neteisinga kaltinti valstybę, kuri elgėsi pagal visas tarptautinės teisės normas. Ne Budapeštas sulaužė savo įsipareigojimus, o Baku. Ir Baku už tai tikrai sumokės. Jei Azerbaidžanui vėl teks vesti derybas dėl jo piliečių ekstradicijos, tokios derybos dar ilgą laiką bus iš anksto pasmerktos nesėkmei.

Nacionalinis didvyris

Kodėl R.Safarovas Azerbaidžane buvo sutiktas kaip didvyris? Ar azerams tai - nors ir nedidelė, bet pergalė prieš armėnus? Kodėl Safarovų namai tapo vos ne piligrimystės objektu? Priežastis galėtų būti ne dažnai demonizuojamas "musulmonų agresyvumas", o skausmas, kuris jau tapo visos azerų tautos identiteto dalimi.

1988 metais, prasidėjus sovietų laiminamai armėnų agresijai Kalnų Karabache, žuvo jo artimieji, šeima turėjo bėgti į Azerbaidžaną. Tokie pavyzdžiai nebuvo vienetiniai: šimtai tūkstančių azerų tuo metu pasirinko tremtį, nes kitaip jų laukė mirtis. Apie tai byloja ir faktas, kad iki karo minėtose teritorijose gyveno daugiau nei 800 tūkst. žmonių, dabar jų liko vos 140 tūkstančių. Nors galutinių duomenų nėra, per karą žuvo bent 30 tūkst. azerų. Patyrusios tokią tragediją tautos noras matyti R.Safarovą kaip didvyrį negali būti nei pateisinamas, nei smerkiamas. Reakcija tiesiog negalėjo būti kitokia.

Skelbė karą

Jei kaltiname azerus netinkamai pasitikus R.Safarovą, teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad ir Armėnijos reakcija buvo visiškai neadekvati. Vos ne pirmi žodžiai iš Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano lūpų buvo grasinimas paskelbti Azerbaidžanui karą. Tiesa, "narsūs" grasinimai labai greitai nuslopo, vos tik Jerevanas suprato, kad į konfliktą nežada kištis didžioji Armėnijos globėja Rusija. Maskva tikrai nepuls kariauti su Azerbaidžanu dėl vieno, nors ir nusikaltusio, karininko, o Jerevanas be Rusijos palaikymo apskritai negali su niekuo kariauti.

Be to, Armėnija taip pat negali pasigirti ypatinga pagarba tarptautinei teisei. Dar 2006 metais kai kurie jos politikai siūlė R.Safarovą nubausti nusispjaunant į bet kokią teisę. Pavyzdžiui, Pažangos partijos lyderis pasiūlė 125 tūkst. dolerių premiją tam, kas nužudys R.Safarovą. Toks tad teisingumas.

Ką ir kalbėti apie globalesnius reiškinius... Praėjusiame šimtmetyje Azerbaidžanas nebuvo užpuolęs nė vienos valstybės. Armėnija jo atžvilgiu agresorė buvo du kartus - 1918 ir 1988 metais. Ir šiandien Jerevanas nė neketina vykdyti Jungtinių Tautų reikalavimų pasitraukti iš okupuotų teritorijų arba leisti į jas grįžti pabėgėliams.

Šaukiasi kraujo

S.Sargsiano deklaracijas apie karą galima vertinti tik pusiau rimtai, tačiau armėnų teroristinių organizacijų grasinimų nederėtų praleisti pro ausis. Gerai žinoma teroristinė grupuotė ASALA atsiuntė laišką į Azerbaidžano ambasadą Budapešte, kuriame pagrasino, kad azerų diplomatai, diasporų aktyvistai ir kiti piliečiai užsienio valstybėse tapo šios organizacijos taikiniais. Pateiktas ir sąrašas septynių konkrečių asmenų, kuriuos ASALA ketina "nubausti mirtimi" jau artimiausioje ateityje.

Jei ką nors stebina terminas "armėnų teroristinė grupuotė" - tai taip pat suprantama, turint omenyje, kad tūlas europietis terorizmą sieja tik su musulmonais. Nors absoliuti dauguma negalėtų įvardyti nė vienos azeriškos teroristinės organizacijos. O štai ASALA - seniai žinomas pavadinimas. Ši ir kitos armėnų teroristinės grupuotės (ASALA - labiausiai pasižymėjusi), "keršydamos už armėnų tautos kančias", 1973-1986 m. įvykdė daugiau nei 160 teroro aktų JAV, Libane, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir daugelyje kitų šalių. Pastaruosius du dešimtmečius apie grupuotę ASALA nebuvo daug žinių, bet atrodo, kad dabar ji surado dingstį atnaujinti "veiklą".

Amžinai kalti musulmonai

Turint omenyje daugumos europiečių nusistatymą per konfliktą palaikyti krikščionišką, o ne musulmonišką šalį, greičiausiai ir S.Sargsiano ketinimai pradėti karą, ir grupuotės ASALA grasinimai rengti teroro aktus net nebus išgirsti. Tam yra dvi priežastys: pirmiausia - Baku sprendimas dėl R.Safarovo užtraukė šaliai pelnytą tarptautinę kritiką; antra, Europa, dažniausiai net nesigilindama į klausimo esmę, yra tradiciškai nusiteikusi palaikyti Armėniją.

Net ir Lietuvoje yra gana gajus posakis, kad "naftiniai Azerbaidžano doleriai nuperka nuomonę". Tačiau šis teiginys yra visiškai klaidingas. Kaip rodo ilgametė praktika, azerų bendruomenės Europos valstybėse gerokai nusileidžia armėnų diasporoms, kai kalbama apie šių tautų interesų lobistus. Visai logiška būtų manyti, kad ir šį kartą Azerbaidžanas už savo veiksmus mokės dvigubą kainą (tiek pelnytą, tiek ir ne) vien todėl, kad jo balso niekas net nenorės girdėti.