Aštuoni nesantaikos akmenys

2012-09-26 "Lietuvos žinios"

Pa­mir­šu­sios pa­sta­rai­siais me­tais kles­tė­ju­sius eko­no­mi­nius san­ty­kius Ki­ni­ja ir Ja­po­ni­ja vis ag­re­sy­viau konf­lik­tuo­ja dėl gin­čy­ti­nų sa­lų. Šių ša­lių pa­kran­čių ap­sau­gos lai­vai net su­ren­gė sa­vo­tiš­ką "mū­šį" van­dens pa­tran­ko­mis. Jė­gų pu­siaus­vy­ra re­gio­ne pa­ki­to: Pe­ki­nas šian­dien jau­čia­si esąs pa­kan­ka­mai ga­lin­gas, kad at­vi­rai kel­tų te­ri­to­ri­nes pre­ten­zi­jas, o Ja­po­ni­ja - vis la­biau pa­žei­džia­ma, pa­tir­da­ma iki šiol ne­re­gė­tą spau­di­mą iš Že­my­no pu­sės.

Pirmiausia, dėl ko gi vyksta šis nuolat aštrėjantis konfliktas? Senkaku (japoniškai) arba Diaoju (kiniškai) - 5 salos ir 3 rifai Rytų Kinijos jūroje, kuriuos de facto kontroliuoja Japonija. Tuo pat metu pretenzijas reiškia Kinija, Taivanas ir netiesiogiai - Pietų Korėja. Geografiškai Senkaku salos yra arčiausiai Taivano (76 jūrmylės), nuo Japonijos jos nutolusios per 92 jūrmyles, o didžiausias atstumas - 100 jūrmylių - jas skiria nuo Kinijos.

Salos niekada nebuvo gyvenamos ir labai abejotina, ar kada nors galėtų būti apgyvendintos daugiausia dėl to, kad jose iš esmės nėra gėlo vandens. Senkaku salos apaugusios džiunglėmis, kuriose gyvena kelios retų kurmių ir skruzdžių rūšys, tačiau daugiau niekuo ypatingu jos nepasižymi. Dėl tokių išteklių, žinoma, niekas nesipyktų netgi turint omenyje, kad šie vandenys turtingi žuvų. Priežastis pati banaliausia - septintojo dešimtmečio pabaigoje čia aptikta naftos. Ir tik nuo tada į jas ėmė reikšti pretenzijas Kinija ir Taivanas. Dabar galima teigti, kad Senkaku salos jau yra ne tik ekonominio ginčo objektas, bet ir valstybių prestižo, istorinio paveldo bei nacionalinės idėjos problema.

Kieno istorija geresnė?

Kaip ir visais atvejais, kai ginčijamasi dėl teritorijų, konfliktuojančios pusės pirmiausia griebiasi istorinių argumentų. Kinija teigia, kad ji pirmoji paminėjo salas rašytiniuose šaltiniuose dar XIV amžiuje, ir to, matyt, turėtų pakakti, kad salos priklausytų jai. Dar kinai mėgsta kandžiai pridurti, kad XVIII amžiaus pabaigos japonų jūrlapiuose salos žymimos kaip Kinijos valdos.

Japonai teigia, kad jie visiškai teisėtai valdo salas nuo XIX amžiaus pabaigos, kai surengė į jas ekspediciją, neva neradusią jokių įrodymų, jog salose kada nors būtų gyvenę kinai. Japonų pėdsakų taip pat nerasta, bet tuo metu apie tai kalbėti buvo nepopuliaru.

Pirmą kartą Senkaku salas (ir Taivaną) Kinija perdavė Japonijai po Kinijos-Japonijos karo 1895 metais. Po Antrojo pasaulinio karo salas valdė amerikiečiai, 1972 metų Okinavos grąžinimo sutartimi vėl perleidę jas japonams. Salos ilgą laiką buvo privati nuosavybė, bet šiemet Japonija nupirko 3 salas iš Kuriharos šeimos. Be japonų, niekas niekada ir nepripažino, kad Kuriharos apskritai buvo teisėti salų savininkai. Dabar visi gali linksmintis diskutuodami, kieno istorinės teisės "geresnės".

Ne tik nafta

Energetinių išteklių, bent jau be diplomatinės kovos, neperleidžia nė viena valstybė pasaulyje. Vis svarbesnis tampa ir žvejybinių vandenų klausimas - gyventojų daugėja visose aplinkinėse šalyse, o maisto ištekliai nėra begaliniai. Tačiau ekonominės naudos siekis šiandien tikrai nėra vienintelė konflikto priežastis. Kinijai, Taivanui ir Japonijai salos tampa simboliu: valstybė, kuri jas gautų, pademonstruotų esanti įtakingesnė ir stipresnė už kitas. Netgi atvirai į salas nepretenduojanti Pietų Korėja aiškiai deklaruoja, kad jų perleidimą Japonijai vertintų kaip "japoniškojo kolonializmo atgimimą".

Knygų deginimo metas

Jau anksčiau salose įvairias akcijas rengė tiek kinų, tiek japonų aktyvistai. Kinija ir Taivanas ne kartą siuntė į rajoną protestuojančių žvejų flotiles. Šiemet Pekinas nusprendė neapsiriboti taikiu pamojavimu vėliavomis. Tar japonų ir kinų pakrančių apsaugos laivų įvyko net simbolinis "apsišaudymas" vandens patrankomis. Visuomenėje akivaizdžiai kurstomos antijaponiškos nuotaikos, masiniai protestai vyko 85-iuose Kinijos miestuose, kai kur jie peraugo net į antijaponiškus pogromus, japonai ėmė bėgti iš Kinijos. Be to, Kinija uždraudė šalies leidykloms leisti japonų autorių knygas arba knygas apie Japoniją. Uždrausti japonų kultūros renginiai. Galiausiai Pekinas pirmąkart pasiuntė salų link karo laivus.

Taivanas ir Japonija elgiasi gerokai santūriau, bet įtampa vis tiek auga taip greitai, jog netrukus gali iškilti grėsmė viso regiono stabilumui.

Nesaugumo jausmas

Po Antrojo pasaulinio karo Japonija ilgai buvo viena taikiausių pasaulio valstybių. Jos karinį saugumą garantavo JAV, o klestinti ekonomika (dešimtmečiais Japonija didžiavosi antra didžiausia pasaulyje ekonomika) leido japonams laikyti save neginčijamais regiono lyderiais.

Tačiau dabar padėtis visai kitokia. Kinijos ekonomika aplenkė Japonijos, o pastarajai ant kulnų lipa Pietų Korėja. Nuolat auga ir Kinijos karinis potencialas, ką jau ir kalbėti apie visiškai realią branduolinį ginklą įgijusios ir sveiko proto politika niekada nepasižymėjusios Šiaurės Korėjos grėsmę. Japonija tokio spaudimo iš Žemyno pusės turbūt nepatyrė per visą savo istoriją ir tikrai jau seniai nesijautė tokia pažeidžiama. Todėl japonams svarbi kiekviena salelė, kiekvienas akmuo vandenyne, kurį tik galima pavadinti japonišku.

Keršto ideologija

Tuo pat metu visi japonų kaimynai taip pat jaučia stiprų ideologinį akstiną, kiek tik įmanoma spausti valstybę, nuo kurios agresijos visi kentėjo daugiau nei šimtą metų. Vargu ar verta abejoti, kad dauguma kinų ir korėjiečių puikiai mena "visą gerą", ką patyrė paskutinės japonų okupacijos metais. Daugelis, matyt, būtų nieko prieš ir "atsimokėti".

Specialistai pabrėžia, jog ekonominiai šalių ryšiai tokie glaudūs, kad jų tikrai niekas neaukos dėl kelių salų, tegu ir turinčių naftos. Tačiau šimtaprocentinės garantijos niekas negali duoti. Kai pradedama operuoti tokiomis sąvokomis kaip istorinė atmintis, patriotizmas, nacionaliniai interesai ir savigarba, ekonominės naudos veiksnys sumenksta. Nebūtų nuostabu, jei artimiausiu metu regiono politikoje ims (kad ir laikinai) dominuoti ne mainai investicijomis, o ginklavimosi varžybos ir nesiliaujantis diplomatinis karas.