Šalis, kurioje susitinka civilizacijos

2015-05-26 "Lietuvos žinios"

Azer­bai­dža­nie­čiai šven­čia Res­pub­li­kos die­ną – pir­mo­sios Azer­bai­dža­no Res­pub­li­kos įkū­ri­mo me­ti­nes. Pa­sak am­ba­sa­do­riaus Ha­sa­no Mam­ma­dza­dos, nuo to lai­ko jo ša­lis nu­ėjo il­gą ir su­nkų ke­lią, kad šian­dien ga­lė­tų di­džiuo­tis esan­ti re­gio­no ly­de­rė ir vie­ta, ku­rio­je su­si­tin­ka ir bend­rau­ja įvai­rių tau­tų, vals­ty­bių bei ci­vi­li­za­ci­jų at­sto­vai.

Šie­met su­kan­ka 20 me­tų, kai Lie­tu­va ir Azer­bai­dža­nas už­mez­gė dip­lo­ma­ti­nius san­ty­kius. Am­ba­sa­do­rius H. Mam­ma­dza­da, jau ne pir­mus me­tus dir­ban­tis Lie­tu­vo­je, ne­lin­kęs pats ver­tin­ti sa­vo triū­so. Jis tvir­ti­na, jog ne­svar­bu, kiek dar­bų bū­tum nu­vei­kęs, nie­ka­da ne­va­lia su­sto­ti – rei­kia dirb­ti to­liau, kad mū­sų ša­lių san­ty­kiai dar la­biau tvir­tė­tų ir bū­tų plė­to­ja­mi to­liau.

Pa­sak H. Mam­ma­dza­dos, šian­dien kles­tin­tis Azer­bai­dža­nas nu­ėjo il­gą ir su­dė­tin­gą ke­lią. 1918 me­tais vie­na pa­žan­giau­sių mu­sul­mo­niš­ko­jo pa­sau­lio vals­ty­bių, jau­na res­pub­li­ka bu­vo užg­rob­ta bol­še­vi­kų. Ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo iš­va­ka­rė­se lau­kė nau­jas skau­dus iš­ban­dy­mas – Azer­bai­dža­nas pa­ty­rė kai­my­nės Ar­mė­ni­jos ag­re­si­ją. Ša­lis pra­ra­do di­de­lę da­lį te­ri­to­ri­jos, žu­vo tūks­tan­čiai žmo­nių, šim­tai tūks­tan­čių ta­po pa­bė­gė­liais.

Apie tai, kad šios ne­gan­dos ne­pa­lau­žė azer­bai­dža­nie­čių ir kaip jie su­kū­rė eko­no­miš­kai stip­rią, sta­bi­lią vals­ty­bę, ku­ri vis la­biau po­pu­lia­rė­ja kaip kon­tak­tų ir dia­lo­go tarp įvai­rių tau­tų, kul­tū­rų plat­for­ma, "Lie­tu­vos ži­nios" kal­ba­si su Azer­bai­dža­no am­ba­sa­do­riu­mi Lie­tu­vo­je Ha­sa­nu Mam­ma­dza­da.

Su­nku­mai nepalaužė

- Jū­sų ša­lis šven­čia Res­pub­li­kos die­ną. Azer­bai­dža­no ir Lie­tu­vos „gim­ta­die­niai“ ka­len­do­riu­je ne­nu­to­lę vie­nas nuo ki­to...

- Mū­sų res­pub­li­kos gi­mė tais pa­čiais – 1918 – me­tais. Šven­čia­me 97-ąsias pir­mo­sios mū­sų ne­prik­lau­so­mos vals­ty­bės me­ti­nes. De­ja, Azer­bai­dža­nui, ki­taip nei Lie­tu­vai, tuo me­tu te­ko gy­vuo­ti ma­žiau nei dve­jus me­tus. Ta­čiau per tą lai­ką bu­vo su­kur­ta par­la­men­ti­nė res­pub­li­ka, ku­rią pri­pa­ži­no Tau­tų Ly­ga. Azer­bai­dža­nas ta­po pir­mą­ja de­mo­kra­ti­ne vals­ty­be mu­sul­mo­niš­ka­me pa­sau­ly­je.

1920 me­tais Azer­bai­dža­no ne­prik­lau­so­my­bę nu­trau­kė į ša­lį įžen­gu­si bol­še­vi­kų ka­riuo­me­nė. Il­gus de­šimt­me­čius bu­vo­me So­vie­tų Są­jun­gos da­lis, kol 1991 me­tais at­kū­rė­me ne­prik­lau­so­my­bę.

Pir­mi me­tai bu­vo la­bai su­nkūs, pa­ty­rė­me kai­my­nės Ar­mė­ni­jos ag­re­si­ją. Ar­mė­nai, bu­vu­sių so­vie­tų ka­ri­nių pa­jė­gų pa­de­da­mi, įsi­ver­žė į Azer­bai­dža­ną, pa­ėmė Ste­pa­na­ker­tą, ki­tus mies­tus. Ga­liau­siai bu­vo užg­rob­tas Kal­nų Ka­ra­ba­chas ir dar 7 gre­ti­mi Azer­bai­dža­no ra­jo­nai. Žu­vo be­veik 30 tūkst. azer­bai­dža­nie­čių, du­kart dau­giau bu­vo su­žeis­ta. Pa­bė­gė­liais ta­po dau­giau kaip 700 tūkst. žmo­nių.

Tuo me­tu iš­gy­ve­no­me itin su­nkią eko­no­mi­nę si­tua­ci­ją, ne­tu­rė­jo­me ka­riuo­me­nės. Azer­bai­dža­ną dras­kė vi­di­niai ne­su­ta­ri­mai, ko­va dėl val­džios ir net se­pa­ra­tis­ti­niai ju­dė­ji­mai vals­ty­bės pie­tuo­se. Ša­lis at­si­dū­rė prie pi­lie­ti­nio ka­ro slenks­čio. Ta­čiau 1993 me­tais, kai į val­džią at­ėjo Hei­da­ras Ali­je­vas, pra­si­dė­jo ti­kras vals­ty­bės for­ma­vi­mas. Jis su­vie­ni­jo tau­tą, kon­so­li­da­vo vals­ty­bę.

- Azer­bai­dža­nas, ne­pai­sy­da­mas ka­ro ir vi­di­nių su­nku­mų, pa­jė­gė ženg­ti į prie­kį kaip mo­der­ni vals­ty­bė.

- Taip nu­ti­ko to­dėl, kad tu­rė­jo­me ly­de­rį. H. Ali­je­vas su­vie­ni­jo žmo­nes to­kiu kri­ti­niu me­tu, kai Azer­bai­dža­nui bu­vo ki­lu­si rea­li grės­mė tie­siog su­ir­ti. Ne­ga­na to, di­de­lė da­lis mū­sų te­ri­to­ri­jos bu­vo užg­rob­ta! 1994 me­tais pa­sie­kė­me ki­tą gy­vy­biš­kai svar­bų pro­ver­žį – pa­si­ra­šė­me su­tar­tį, lei­džian­čią Azer­bai­dža­nui eks­por­tuo­ti į Va­ka­rus gam­ti­nius iš­tek­lius. Ji bu­vo pa­va­din­ta „am­žiaus su­tar­ti­mi“. Tais pa­čiais me­tais H. Ali­je­vas su­da­rė dar vie­ną itin svar­bų su­si­ta­ri­mą – pa­liau­bas su Ar­mė­ni­ja.

Bet prob­le­mų li­ko ir tuo­met. Bu­vo žmo­nių, mė­gi­nan­čių su­trik­dy­ti Azer­bai­dža­no gam­ti­nių iš­tek­lių eks­por­tą, des­ta­bi­li­zuo­ti pa­dė­tį ša­ly­je. Kė­sin­ta­si net į H. Ali­je­vo gy­vy­bę. Ta­čiau 1994-ie­ji ta­po lū­žio me­tais - nuo ta­da Azer­bai­dža­nas žen­gė į vi­siš­kai nau­ją erą. 1995-1996 me­tais jau ta­po­me nau­ja vals­ty­be, mums at­si­vė­rė pa­sau­lis. Į Azer­bai­dža­ną at­ėjo už­sie­nio in­ves­ti­ci­jų, pa­da­li­nius ša­ly­je ėmė steig­ti di­džiau­sios tarp­tau­ti­nės kom­pa­ni­jos.

1997 me­tais bu­vo pa­si­ra­šy­ta su­tar­tis dėl Azer­bai­dža­no naf­tos eks­por­to į Tur­ki­ją naf­to­tie­kiu Ba­ku-Tbi­li­sis-Džei­cha­nas. 2005-ai­siais šis naf­to­tie­kis pra­dė­jo veik­ti. Su­nkiau­si me­tai li­ko pra­ei­ty­je.

Nau­ja epocha

- 2003 me­tais ša­lies va­do­vo pos­tą užė­mė Il­cha­mas Ali­je­vas. Kas tuo­met pa­si­kei­tė?

- Šiuos me­tus ga­li­ma ver­tin­ti kaip nau­jo mū­sų vals­ty­bės plė­tros eta­po pra­džią. Pa­vyz­džiui, 2003-iai­siais Azer­bai­dža­nas tu­rė­jo 23 pa­siun­ti­ny­bes vi­sa­me pa­sau­ly­je, o per ki­tus po­rą me­tų jų skai­čius pa­di­dė­jo dvi­gu­bai. Šian­dien jau vei­kia dau­giau kaip 70 Azer­bai­dža­no dip­lo­ma­ti­nių at­sto­vy­bių.

Be­je, per pir­mą­jį mū­sų ša­lies plė­tros eta­pą svar­biau­sia bu­vo su­re­gu­liuo­ti ka­ri­nes ir po­li­ti­nes prob­le­mas, o po 2003 me­tų dau­giau­sia ak­cen­tuo­tas eko­no­mi­nis Azer­bai­dža­no au­gi­mas. H. Ali­je­vas nu­krei­pė Azer­bai­dža­ną aiš­kiu ke­liu, tad po 2003 me­tų to­liau įgy­ven­di­no­me va­do­vo po­li­ti­ką ir jau pa­ju­to­me nau­dą, ku­rią da­vė jo su­for­mu­luo­ta stra­te­gi­ja.

Ne­sus­to­jo­me. Bu­vo nu­ties­tas du­jo­tie­kis Ba­ku-Tbi­li­sis-Er­zu­ru­mas, plė­to­ja­mi nau­ji pro­jek­tai. Per pa­sta­ruo­sius 10 me­tų Azer­bai­dža­nas ne tik su­stip­rė­jo eko­no­miš­kai, įgi­jo vers­lo par­tne­rių pa­si­ti­kė­ji­mą, bet ir ta­po ti­kru tarp­tau­ti­nių ren­gi­nių cen­tru. Plė­tros nau­dą jau­čia ne vien sos­ti­nė – kryp­tin­gai vys­to­mi vi­si be iš­im­ties ša­lies re­gio­nai. Ypač daug dė­me­sio ski­ria­ma jau­ni­mo po­li­ti­kai ir spor­tui, sta­to­mi olim­pi­niai komp­lek­sai.

- Ne­tru­kus tu­rė­si­te vi­są vir­ti­nę tarp­tau­ti­nių ren­gi­nių.

- Šie­met Azer­bai­dža­nas or­ga­ni­zuo­ja pir­mą­sias Eu­ro­pos žai­dy­nes. At­ei­nan­čiais me­tais mū­sų ša­ly­je vyks "For­mu­lės-1" eta­pas. 2017-ai­siais reng­si­me Is­la­mo vals­ty­bių žai­dy­nes. Ket­ve­rios Eu­ro­pos fut­bo­lo čem­pio­na­to rung­ty­nės taip pat bus žai­džia­mos Azer­bai­dža­ne.

2011 me­tais Ba­ku vy­ko „Eu­ro­vi­zi­jos“ dai­nų kon­kur­sas. Nuo ta­da esa­me ver­ti­na­mi kaip pa­ti­ki­mi ir at­sa­kin­gi įvai­rių tarp­tau­ti­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riai. Azer­bai­dža­ne nuo­lat vyks­ta hu­ma­ni­ta­ri­niai ir kul­tū­ri­niai fo­ru­mai. Ką tik, ge­gu­žės 18-19 die­no­mis, bu­vo ren­gi­nys, skir­tas kul­tū­rų dia­lo­gui. Ja­me da­ly­va­vo ir Lie­tu­vos kul­tū­ros mi­nis­tras. Taip pat ne­se­niai vy­ko bu­vu­sių ir esa­mų vals­ty­bės va­do­vų su­si­ti­ki­mas. Su­si­rin­ko dau­giau kaip 40 vals­ty­bių pre­zi­den­tai, prem­je­rai, tarp jų ir Vy­tau­tas Lands­ber­gis. Tai­gi Azer­bai­dža­nas jau ta­po trau­kos cen­tru, ku­ria­me vyks­ta įvai­rių tau­tų, re­li­gi­jų, kul­tū­rų ir ci­vi­li­za­ci­jų dia­lo­gas.

- Dau­gu­ma žmo­nių Azer­bai­dža­no eko­no­mi­ką sie­ja su naf­tos pra­mo­ne. Kuo dar ga­li pa­si­gir­ti jū­sų ša­lis?

- Azer­bai­dža­nas vyk­do eko­no­mi­kos di­ver­si­fi­ka­ci­jos stra­te­gi­ją. Sie­kia­me pa­nai­kin­ti pri­klau­so­my­bę nuo naf­tos. Plė­to­ja­mas že­mės ūkis, pa­slau­gų sri­tis, in­for­ma­ci­nės tech­no­lo­gi­jos, me­ta­lur­gi­ja ir kos­mi­nės tech­no­lo­gi­jos. 2013 me­tais Azer­bai­dža­nas pa­lei­do į kos­mo­są sa­vo pir­mą­jį pa­ly­do­vą. Šiais ar­ba ki­tais me­tais pa­lei­si­me dar du pa­ly­do­vus.

Ga­li­me pa­si­gir­ti ir ka­ri­ne pra­mo­ne. Sa­vo pro­duk­ci­ją pri­sta­to­me tarp­tau­ti­nė­se eks­po­zi­ci­jo­se, o ar­ti­miau­sia pa­sau­li­nė ka­ri­nės pra­mo­nės par­oda vyks Azer­bai­dža­ne. Ga­mi­na­me dau­giau­sia šau­na­muo­sius gink­lus. Pir­kė­jus ypač do­mi­na azer­bai­dža­nie­tiš­ki snai­pe­rių šau­tu­vai.

Lau­kia spor­to mėgėjų

- Svar­biau­sias šių me­tų ren­gi­nys – Eu­ro­pos žai­dy­nės. Kaip jos bu­vo su­ma­ny­tos?

- Tai - par­adok­sa­lu. Olim­pi­nės žai­dy­nės at­si­ra­do Eu­ro­po­je, ta­čiau sa­vų žai­dy­nių Eu­ro­pa iki šiol ne­tu­rė­jo. Yra pa­sau­li­nės žai­dy­nės, Azi­jos ir Ame­ri­kos že­my­nų žai­dy­nės, o eu­ro­pie­tiš­kų iki šiol ne­bu­vo. Štai ir pri­siė­mė­me at­sa­ko­my­bę jas su­reng­ti. Nors tu­rė­jo­me la­bai ma­žai lai­ko, per dve­jus su pu­se me­tų pa­sta­tė­me olim­pi­nį sta­dio­ną, ku­ria­me tel­pa 60 tūkst. žiū­ro­vų, di­de­lį olim­pi­nį mies­te­lį ir vi­sus ki­tus žai­dy­nėms bū­ti­nus spor­to ob­jek­tus. Šian­dien jau esa­me pa­si­ren­gę pri­im­ti dau­giau kaip 6 tūkst. spor­ti­nin­kų iš 49 vals­ty­bių.

Olim­pi­niuo­se ob­jek­tuo­se lan­kę­si tarp­tau­ti­niai eks­per­tai (taip pat iš Lie­tu­vos) ne­slė­pė su­si­ža­vė­ji­mo. Te­ko gir­dė­ti nuo­mo­nę, kad Azer­bai­dža­nas taip aukš­tai iš­kė­lė pa­si­ren­gi­mo žai­dy­nėms kar­te­lę, kad at­ei­ty­je eks­per­tams bus su­nku spręs­ti apie ki­tų ša­lių pa­si­ren­gi­mą.

Itin ge­rai įver­tin­tos spor­ti­nin­kų ap­gy­ven­di­ni­mo są­ly­gos ir pui­kiai su­pla­nuo­ta lo­gis­ti­ka. Ži­no­ma, nie­kam ne­ky­la abe­jo­nių ir dėl tra­di­ci­nio azer­bai­dža­nie­čių sve­tin­gu­mo. La­bai at­sa­kin­gai žiū­rė­jo­me į šių žai­dy­nių or­ga­ni­za­vi­mą. Jam as­me­niš­kai va­do­va­vo mū­sų ša­lies pir­mo­ji po­nia. Ne­si­bai­mi­na­me at­sa­ko­my­bės ir di­džiuo­ja­mės gar­be su­reng­ti pir­mą­sias Eu­ro­pos žai­dy­nes, ku­rios ti­krai bus įsi­min­ti­nos. To­dėl kvie­čiu vi­sus Lie­tu­vos spor­to mė­gė­jus at­vyk­ti į Azer­bai­dža­ną, ste­bė­ti šią spor­to šven­tę, pa­žin­ti mū­sų ša­lį ir pa­tiems pa­tir­ti jos sve­tin­gu­mą.

Lau­kia dar daug darbų

- Tre­čius me­tus dir­ba­te Lie­tu­vo­je. Ar nu­vei­kė­te vis­ką, ką pla­na­vo­te?

- Dar lau­kia daug dar­bų. Džiau­giuo­si tuo, kad plė­to­ja­mi mū­sų vals­ty­bių san­ty­kiai, di­dė­ja pre­kių apy­var­ta, dau­gė­ja Lie­tu­vo­je stu­di­juo­jan­čių azer­bai­dža­nie­čių ir į Lie­tu­vą at­vyks­tan­čių mū­sų ša­lies tu­ris­tų. Pa­me­nu, kai tik at­va­žia­vau į Lie­tu­vą, Drus­ki­nin­kuo­se su­tik­da­vau vos vie­ną ki­tą tė­vy­nai­nį, o da­bar se­zo­no lai­ko­tar­piu jų bū­na ti­krai ne­ma­žai. Ne­sė­džiu vien Vil­niu­je. Ką tik lan­kiau­si di­džiuo­siuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se, bend­ra­vau su iš­rink­tais nau­jais me­rais, su vers­li­nin­kais. Be­je, Šiau­liai su­sib­ro­lia­vo su Šan­ki­ro mies­tu Azer­bai­dža­ne.

Tai­gi per pa­sta­ruo­sius me­tus pa­da­ry­ta ne­ma­žai, o dar dau­giau dar­bų lau­kia at­ei­ty­je. Ne­ke­ti­nu su­sto­ti ir il­sė­tis, ne­va štai – nu­vei­kiau vis­ką, ką no­rė­jau. Šie­met su­kan­ka 20 me­tų, kai už­mez­gė­me dip­lo­ma­ti­nius san­ty­kius. No­rė­čiau, kad mū­sų pa­li­kuo­niai vie­ną die­ną švęs­tų abie­jų vals­ty­bių san­ty­kių 200 me­tų ju­bi­lie­jų.