V. Žovtenka: Kremlius mėgina pasisavinti pergalę

2015-05-07 "Lietuvos žinios"

Ukrai­na Per­ga­lės Eu­ro­po­je die­ną šie­met šven­čia ge­gu­žės 8-ąją, kar­tu su vi­so­mis an­ti­hit­le­ri­nės koa­li­ci­jos tau­to­mis, iš­sky­rus, ži­no­ma, Ru­si­ją, ku­ri mė­gi­na per­ga­lę prieš na­ciz­mą vi­sam pa­sau­liui pri­sta­ty­ti kaip jos vie­nos nuo­pel­ną.

Pa­sak Ukrai­nos am­ba­sa­do­riaus Lie­tu­vo­je Va­le­ri­jaus Žov­ten­kos, Krem­lius vėl ban­do per­ra­šy­ti An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro is­to­ri­ją, kaip tai da­rė so­vie­tų lai­kais. Ka­ras vėl va­di­na­mas tik Di­džiuo­ju tė­vy­nės ka­ru, vėl šlo­vi­na­ma „ru­siš­ko gink­lo per­ga­lė“, lyg prieš na­ciz­mą bū­tų ko­vę­si vien ru­sai. Ta­čiau da­bar­ti­nė pro­pa­gan­da ir ne­tgi de­šimt­me­čiai so­vie­tų me­lo ne­iš­try­nė iš ukrai­nie­čių at­min­ties is­to­ri­nės tie­sos. Šis ka­ras pra­si­dė­jo ne 1941 me­tų bir­že­lį, kaip skel­bia Ru­si­ja, ir tūks­tan­čiams ukrai­nie­čių, kaip ir lie­tu­vių, jis ne­si­bai­gė 1945-ųjų ge­gu­žę. O per­ga­lės, ku­rią iš­ko­vo­jo šim­tai mi­li­jo­nų įvai­rių tau­tų žmo­nių, ne­pa­vyks pa­vog­ti ir už­ra­kin­ti Rau­do­no­jo­je aikš­tė­je.

Per­ra­šo istoriją

- Pa­ly­gin­ti vi­sai ne­se­niai bu­vo su­nku net įsi­vaiz­duo­ti, kad ukrai­nie­čiai ir ru­sai kar­tu ne­be­mi­nės Per­ga­lės die­nos.

- Ge­gu­žės 8-oji, Per­ga­lės die­na, yra ne ko­kios nors at­ski­ros tau­tos – ukrai­nie­čių ar ru­sų, o vi­sų, ku­rie nu­ga­lė­jo na­ciz­mą An­tra­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re, šven­tė. Tai – vi­sa Eu­ro­pa ir vi­sos tau­tos, gy­ve­nu­sios bu­vu­sio­je So­vie­tų Są­jun­go­je. To­dėl mes ir da­bar, mi­nė­da­mi ka­pi­tu­lia­ci­jos ak­to pa­si­ra­šy­mą ge­gu­žės 8 die­ną, pir­miau­sia mi­ni­me vi­sus tuos, ku­rie pa­au­ko­jo gy­vy­bę šios per­ga­lės la­bui.

Ukrai­na – vie­na la­biau­siai An­tra­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re nu­ken­tė­ju­sių vals­ty­bių. Is­to­ri­jos ins­ti­tu­to ver­ti­ni­mu, žu­vo nuo 8 iki 10 mln. ukrai­nie­čių. 1945 me­tų ba­lan­džio 26 die­ną, įver­ti­nus Ukrai­nos in­dė­lį į šį ka­rą jai (nors tuo me­tu Ukrai­na įėjo į So­vie­tų Są­jun­gos su­dė­tį) bu­vo skir­ta vie­ta Jung­ti­nė­se Tau­to­se.

Šian­dien Ru­si­ja pa­ti yra ag­re­so­rė, su­lau­žiu­si vi­sus tarp­tau­ti­nius su­si­ta­ri­mus, re­gu­lia­vu­sius po­ka­ri­nės Eu­ro­pos sank­lo­dą. Vi­sos že­my­no vals­ty­bės lai­kė­si pri­nci­po, kad nie­kas ir nie­ka­da dau­giau ne­be­keis sie­nų, ne­nau­dos jė­gos spren­džiant gin­čus. Ta­čiau Ru­si­jos val­džia nuo 2008 me­tų kei­čia Eu­ro­pos že­mė­la­pį. Ji pa­si­sa­vi­no da­lį Gru­zi­jos, vė­liau Kry­mą, da­bar ka­riau­ja Don­ba­se. Ru­si­ja, pra­dė­ju­si ag­re­si­ją prieš Ukrai­ną, su­lau­žė tiek dvi­ša­les su­tar­tis tarp mū­sų vals­ty­bių, tiek ir sa­vo tarp­tau­ti­nius įsi­pa­rei­go­ji­mus. Kal­bė­ti apie bend­rą šven­tę bū­tų ne­są­mo­nė.

- Vi­sos an­ti­hit­le­ri­nės koa­li­ci­jos ša­lys, iš­sky­rus Ru­si­ją, šven­čia per­ga­lę ge­gu­žės 8 die­ną. Da­bar­ti­nės ukrai­nie­čių kar­tos nuo ma­žens mo­ky­tos, kad Per­ga­lės die­na – ge­gu­žės 9-oji.

- Ukrai­nie­čiai pra­de­da ge­riau su­vok­ti sa­vo is­to­ri­ją. Ypač tai, kad mū­sų ša­lies te­ri­to­ri­jo­je vy­ko ne tik ko­va su na­ciz­mu, bet ir dvie­jų to­ta­li­ta­ri­nių sis­te­mų – na­cis­ti­nės ir so­vie­ti­nės - su­si­dū­ri­mas. Ukrai­nie­čių že­mė­je vy­ko žiau­riau­si šių dvie­jų jė­gų mū­šiai. Ukrai­nos su­ki­lė­lių ar­mi­ja, kaip ga­lė­jo, gy­nė sa­vo kraš­tą iš pra­džių nuo na­cių, o vė­liau ir nuo bol­še­vi­kų.

Mes ne­pa­mir­šo­me fak­to, ku­rį taip sten­gia­si nu­ty­lė­ti Ru­si­ja: ka­ras pra­si­dė­jo 1939-ųjų rug­sė­jį, o ne 1941-ųjų bir­že­lį. Mask­va ne­no­ri pri­si­min­ti Mo­lo­to­vo - Ri­ben­tro­po pa­kto, dėl ku­rio An­tra­sis pa­sau­li­nis ka­ras ta­po įma­no­mas, ag­re­si­jos prieš Len­ki­ją, Va­ka­rų Ukrai­nos užg­ro­bi­mo, ma­si­nių žu­dy­nių ir tai­kių žmo­nių trė­mi­mo į Si­bi­rą. Apie tai Ru­si­ja ty­li.

Krem­lius jau ne pir­mą kar­tą mė­gi­na per­ra­šy­ti šio konf­lik­to is­to­ri­ją, per­va­di­na jį Di­džiuo­ju tė­vy­nės ka­ru, šlo­vi­na „ru­siš­ko gink­lo per­ga­lę prieš fa­šiz­mą“ ir są­mo­nin­gai pa­mirš­ta tai, kad per­ga­lę pa­sie­kė vi­sos an­ti­hit­le­ri­nės koa­li­ci­jos tau­tos, ko­vo­ju­sios ne su vo­kie­čiais, o su nu­si­kals­ta­mu na­cių re­ži­mu.

To­dėl Ukrai­nos pre­zi­den­to Pe­tro Po­ro­šen­kos spren­di­mu Per­ga­lės prieš na­ciz­mą Eu­ro­po­je die­ną Ukrai­na šven­čia ge­gu­žės 8-ąją, tuo­met vyks mi­nė­ji­mo ren­gi­niai. Vis dėl­to at­siž­vel­giant į tai, kad ve­te­ra­nams, vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms įpras­ta Per­ga­lės die­ną švęs­ti 9-ąją, ši die­na taip pat bus lais­va­die­nis.

- Kaip ir lie­tu­viams, ukrai­nie­čiams ka­ras ne­si­bai­gė nei ge­gu­žės 8-ąją, nei 9-ąją – Va­ka­rų Ukrai­na dar il­gai ko­vo­jo prieš so­vie­tus.

- Va­ka­rų Ukrai­no­je, kaip ir Lie­tu­vo­je, žmo­nės dar il­gai ko­vė­si prieš so­vie­tus, ku­rie nai­ki­no ir trė­mė gy­ven­to­jus. Dar anks­čiau bu­vo ho­lo­do­mo­ras, ku­rio iki šiol ne­no­ri pri­pa­žin­ti Ru­si­ja. Ka­ro iš­va­ka­rė­se bu­vo tre­mia­mi iš­ti­si kai­mai, kaž­ko­dėl pa­va­din­ti vo­kiš­kais.

Nors de­šim­te­čiais bu­vo ka­la­ma so­vie­ti­nė pro­pa­gan­da, žmo­nės ne­pa­mir­šo, kas vy­ko iš ti­krų­jų, kaip Ukrai­no­je siau­tė­jo NKVD. Po Oran­ži­nės re­vo­liu­ci­jos is­to­ri­niai fak­tai vėl iš­kel­ti į die­nos švie­są. Ukrai­nie­čiai ima ge­riau pa­žin­ti sa­vo tau­tos is­to­ri­ją. Ži­no­ma, žmo­nės, ku­rie ka­ria­vo so­vie­tų ar­mi­jo­je ir vė­liau bu­vo me­tų me­tais auk­lė­ja­mi sklei­džiant so­vie­ti­nę „tie­są“, jau yra per se­ni, kad keis­tų sa­vo po­žiū­rį, nie­kas jų ir ne­ver­čia to da­ry­ti. O štai jau­no­ji kar­ta jau im­liai mo­ko­si il­gai slėp­tos ti­kro­sios is­to­ri­jos.

- Ar Ukrai­na pa­gerbs vi­sus šia­me ka­re da­ly­va­vu­sius ve­te­ra­nus, ko­vo­ju­sius skir­tin­go­se fron­to pu­sė­se? Ru­si­ją šis klau­si­mas la­bai er­zi­na.

- Ru­si­ja ga­li ma­ny­ti, ką tik no­ri. Ga­li to­liau kur­ti sa­vo mi­tus ir jais ti­kė­ti. Ukrai­nos vi­suo­me­nė­je pra­si­de­da, pa­va­din­čiau, są­mo­nės ap­si­va­ly­mo pro­ce­sas. Mes ma­no­me, kad vi­sų Ukrai­nos gy­ven­to­jų, ku­rie ko­vė­si už sa­vo tė­vy­nę, pa­siau­ko­ji­mas tu­ri iš­lik­ti gy­vas žmo­nių at­min­ty­je. Ne­svar­bu, ar tė­vy­nę jie su­vo­kė tik kaip sa­vo kai­mą, ar kaip vi­są ša­lį, ar jie gy­nė šią že­mę nuo na­cių, ar nuo bol­še­vi­kų gro­bi­kų, vi­sų au­kų at­mi­ni­mas tu­ri lik­ti gy­vas žmo­nių są­mo­nė­je, o ka­rą iš­gy­ve­nę he­ro­jai tu­ri bū­ti pa­gerb­ti, ne­pai­sant to, ar ko­vo­jo Ukrai­nos su­ki­lė­lių ar­mi­jos ar so­vie­tų ar­mi­jos gre­to­se. No­riu pa­svei­kin­ti vi­sus An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ve­te­ra­nus, taip pat ir Lie­tu­vo­je, su 70-osio­mis per­ga­lės prieš na­ciz­mą me­ti­nė­mis, pa­dė­ko­ti jiems už drą­są ir did­vy­riš­ku­mą. Lin­kiu svei­ka­tos, ra­my­bės ir il­gų gy­ve­ni­mo me­tų.

Vi­sa­da at­si­ras po­li­ti­nių jė­gų, sie­kian­čių su­prie­šin­ti žmo­nes. Vi­siš­kai ne­svar­bu, ko­kiu pa­grin­du: po­li­ti­niu, ideo­lo­gi­niu, re­li­gi­niu. No­ri­me, kad Ukrai­no­je bū­tų pa­gerb­ti vi­si, ku­rie ko­vo­jo už sa­vo ša­lį.

„Už mū­sų ir jū­sų lais­vę!“

- Kaip ver­ti­na­te tai, kad Lie­tu­va - be­ne vie­nin­te­lė ES ša­lis, ne­siun­čian­ti nė vie­no at­sto­vo į šventinius ge­gu­žės 9-osios ren­gi­nius Mask­vo­je?

- Kiek­vie­na ša­lis ži­no ir ver­ti­na sa­vo is­to­ri­ją. To­dėl Lie­tu­va yra lais­va pri­im­ti to­kį spren­di­mą, ku­ris ky­la bū­tent iš to me­to is­to­ri­nių įvy­kių ver­ti­ni­mo. Šeš­ta­die­nį Mask­vo­je nie­kas ne­ats­to­vaus ne tik Lie­tu­vai, bet ir Ukrai­nai bei Gru­zi­jai. Lie­tu­vos po­zi­ci­ja rem­ti prieš Krem­liaus ag­re­si­ją ko­vo­jan­čią Ukrai­ną ro­do, kad mū­sų ša­lys su­pran­ta ne tik anuo­me­ti­nių, bet ir nū­die­nos is­to­ri­nių įvy­kių reikš­mę. Šian­dien Ukrai­nos ko­vai pui­kiau­siai tin­ka se­nas šū­kis „Už mū­sų ir jū­sų lais­vę!“ Ko­vo­ja­me už bend­ras eu­ro­pi­nes ver­ty­bes, už mū­sų bend­rą at­ei­tį.

Kaip iš­kil­mes ver­ti­na ki­tos Eu­ro­pos ir pa­sau­lio vals­ty­bės – jų rei­ka­las ir tei­sė ap­sisp­ręs­ti. Vis dėl­to Ru­si­ja į iš­kil­mes Mask­vo­je pa­kvie­tė 70-ies ša­lių va­do­vus, o at­vyk­ti su­ti­ko ma­žiau nei pu­sė. O ir dau­ge­lis at­vyk­sian­čių at­sto­vaus vals­ty­bėms, ku­rios ne­pris­ki­ria­mos prie de­mo­kra­ti­nių.

Ru­si­ja la­bai skaus­min­gai rea­guo­ja į tai, kad dau­ge­lis vals­ty­bių at­si­sa­ko da­ly­vau­ti ge­gu­žės 9-osios iš­kil­mė­se, bet ši reak­ci­ja ky­la dėl jos pa­čios kal­tės. Dėl to, ko­kias ver­ty­bes pa­si­telk­da­ma ji ug­do sa­vo vi­suo­me­nę, kaip mė­gi­na nu­sa­vin­ti bend­rą per­ga­lę ir šlo­vin­ti „ru­siš­ko gink­lo trium­fą“, lyg nie­kas ki­tas ne­bū­tų ko­vo­jęs. Šio mi­to ji ne­ga­li at­si­sa­ky­ti, nes, jam griu­vus, grius ir ki­ti, dar so­vie­tų pro­pa­gan­dos su­kur­ti mi­tai.

Eu­ro­pos tra­di­ci­ja - ka­ro me­ti­nes pa­gerb­ti su­si­tai­ky­mo ak­ci­jo­mis, o Ru­si­jo­je ir to­liau vyks­ta ka­ri­niai par­adai, šlo­vi­nan­tys re­ži­mą ir jo ka­ri­nę ga­lią. Šių me­tų šven­tės iš­va­ka­rė­se at­ro­do, kad Krem­liui vėl daug pri­im­ti­niau gar­bin­ti Sta­li­ną, ku­rio por­tre­tais nu­ka­bi­nė­ta vi­sa ša­lis.

Ru­si­ja pa­si­rin­ko šlo­vin­ti to­ta­li­ta­riz­mą. O tai – la­bai gar­sus pa­vo­jaus sig­na­las pa­sau­liui. Pri­va­lo­me ver­tin­ti is­to­ri­ją rem­da­mie­si ti­krais fak­tais, o ne mi­tais. Lie­tu­vai, kaip ir Ukrai­nai, so­vie­tai „do­va­no­jo“ la­bai tra­giš­ką is­to­ri­nę pa­tir­tį, to­dėl Lie­tu­va šian­dien pa­si­rin­ko to­kią aiš­kią ir ne­dvip­ras­miš­ką po­zi­ci­ją Ry­tų Ukrai­nos įvy­kių at­žvil­giu.