Istorinė diena Ukrainai

2014-06-27 "Lietuvos žinios"

Šian­dien, Kons­ti­tu­ci­jos die­nos iš­va­ka­rė­se, Ukrai­na pa­si­ra­šė an­trą­ją aso­cia­ci­jos su Eu­ro­pos Są­jun­ga (ES) su­tar­ties da­lį. Pa­sak am­ba­sa­do­riaus Va­le­ri­jaus Žov­ten­kos, tai – is­to­ri­nis įvy­kis, vi­sam pa­sau­liui aiš­kiai ro­dan­tis tvir­tą Ukrai­nos ap­sisp­ren­di­mą dėl sa­vo at­ei­ties.

Su­tar­ties pa­si­ra­šy­mas Ukrai­nai nė­ra vien sim­bo­li­nis žings­nis. Ša­lis ren­gia­si ne­tru­kus pra­dė­ti reikš­min­gas kons­ti­tu­ci­nes re­for­mas, ku­rios leis­tų pri­ar­tin­ti Ukrai­nos sank­lo­dą prie eu­ro­pie­tiš­ko mo­de­lio. Šiuo me­tu ša­lį dras­ko Ru­si­jos ag­re­si­jos su­kel­ta kri­zė Ry­tų Ukrai­no­je, ta­čiau ukrai­nie­čiai ti­ki, kad pa­jėgs ją įveik­ti, o Ru­si­jos va­do­vams pa­ta­ria dau­giau rū­pin­tis sa­vo­mis prob­le­mo­mis ir ne­lįs­ti „su pa­ta­ri­mais“ pas kai­my­nus.

Kons­ti­tu­ci­jos šak­nys - Lietuvoje

- Ukrai­na šven­čia Kons­ti­tu­ci­jos die­ną. Ko­kia tai šven­tė?

- Ukrai­nos Kons­ti­tu­ci­ją Ra­da pri­ėmė 1996 me­tų bir­že­lio 28 die­ną. Tai bu­vo „il­go­ji kons­ti­tu­ci­jos nak­tis“. Ra­da tę­sė dar­bą tol, kol ga­liau­siai pa­tvir­ti­no pa­grin­di­nį ša­lies įsta­ty­mą.

Be­je, pa­si­ro­do, mū­sų Kons­ti­tu­ci­jos iš­ta­kos yra su­si­ju­sios su Lie­tu­va, tiks­liau – Lie­tu­vos Di­džią­ja Ku­ni­gaikš­tys­te. Vie­ną pir­mų­jų Eu­ro­po­je ir pir­mą­ją ukrai­nie­tiš­ką Kons­ti­tu­ci­ją 1694 me­tais par­ašė Ukrai­nos et­mo­nas Pi­ly­pas Or­li­kas, ku­ris gi­mė Vil­niaus vai­va­di­jo­je, Aš­me­nos pa­vie­te. Iš­si­la­vi­ni­mą jis taip pat įgi­jo Lie­tu­vo­je – Vil­niaus jė­zui­tų ko­le­gi­jo­je (bū­si­ma­ja­me Vil­niaus uni­ver­si­te­te – aut.). Šis žmo­gus su­kū­rė pir­mą­ją ukrai­nie­tiš­ką Kons­ti­tu­ci­ją, ku­ri va­di­no­si „Za­po­ro­žės Se­čės tei­sių ir lais­vių pa­ktai ir kons­ti­tu­ci­jos.

Is­to­ri­nės reformos

- Ne­tru­kus Ukrai­na pra­dės kons­ti­tu­ci­nes re­for­mas?

- Ge­gu­žės 25-ąją Ukrai­nos žmo­nės iš­rin­ko nau­ją­jį pre­zi­den­tą – Pe­tro Po­ro­šen­ką, ku­ris pa­ža­dė­jo tęs­ti vy­riau­sy­bės pra­dė­tą dar­bą ir im­tis Kons­ti­tu­ci­jos pa­tai­sų. Tai su­si­ję su šian­dien pa­si­ra­šo­mu an­truo­ju aso­cia­ci­jos su ES su­tar­ties pa­ke­tu. Jei kam nors dar kil­da­vo klau­si­mų, į ką orien­tuo­ja­si ir kur ei­na Ukrai­na, šis is­to­ri­nis įvy­kis duo­da ga­lu­ti­nį at­sa­ky­mą. Už tai, de­ja, mū­sų žmo­nės au­ko­jo gy­vy­bes Mai­da­ne ir šian­dien žūs­ta ry­tuo­se.

Kons­ti­tu­ci­nes re­for­mas pra­dė­si­me ne­dels­da­mi. Jau ku­rį lai­ką vi­suo­me­nė­je vy­ko dis­ku­si­jos dėl to, ko­kios bū­tent pa­tai­sos mums rei­ka­lin­gos. Svar­biau­sias re­for­mų tiks­las – val­džios de­cen­tra­li­za­ci­ja, o dėl to dau­giau įga­lio­ji­mų bus per­duo­ta re­gio­nams, sa­vi­val­dy­bėms. Pa­di­dės jų fi­nan­si­nė ne­prik­lau­so­my­bė nuo cen­tri­nės val­džios. Šį pro­ce­są pra­dė­jo­me dar iki aso­cia­ci­jos su­tar­ties pa­si­ra­šy­mo, siek­da­mi, kad vals­ty­bės val­dy­mo mo­de­lis kons­ti­tu­ci­niu lyg­me­niu tap­tų la­biau eu­ro­pie­tiš­kas.

Tai – vie­nas iš svar­bių efek­ty­vaus eu­ro­pie­tiš­ko mo­de­lio bruo­žų – rea­li val­džia sa­vi­val­dos ran­ko­se. Žmo­nės pa­tys rinks vie­tos val­džią, ku­ri tie­sio­giai rū­pin­sis žmo­nių ge­ro­ve. Žmo­nės ga­lės pa­tys pri­siim­ti di­des­nę at­sa­ko­my­bę už sa­vo gy­ve­ni­mą ir at­ei­tį.

Ge­ro­vę kur­ti patiems

- Ar Ukrai­na seks ku­rios nors kon­kre­čios vals­ty­bės pa­vyz­džiu?

- Ge­rin­si­me vals­ty­bės val­dy­mo mo­de­lį, teis­mų ir tei­sė­sau­gos sis­te­mą, val­džios san­ty­kius su vers­lu. Sek­si­me Eu­ro­pos pa­vyz­džiu. Ži­no­ma, ir Eu­ro­po­je yra skir­tu­mų: pa­vyz­džiui, Šiau­rės Eu­ro­pos ša­lys yra sėk­min­ges­nės ne­gu kai ku­rios Pie­tų Eu­ro­pos vals­ty­bės, o Len­ki­ja ge­ro­kai ski­ria­si nuo Bul­ga­ri­jos, to­dėl ne­de­rė­tų teig­ti, kad mė­gi­na­me at­kar­to­ti ku­rios nors kon­kre­čios vals­ty­bės mo­de­lį. Mes sie­kia­me su­kur­ti ukrai­nie­tiš­ką eu­ro­pi­nę vi­suo­me­nę.

Jau kur kas ge­riau su­pran­ta­me, kas yra Eu­ro­pos Są­jun­ga, ko­kia ji įvai­ri. To­dėl ne­no­ri­me gy­ven­ti kaip vo­kie­čiai ar is­pa­nai, o no­ri­me pa­tys kur­ti sa­vo ge­ro­vę. Nie­kas, iš­sky­rus mus, ne­ga­li to pa­da­ry­ti, ir Ukrai­nos vi­suo­me­nė tai jau aiš­kiai įsi­są­mo­ni­no.

Par­ama ga­lė­tų bū­ti aktyvesnė

- Kad ir koks bū­tų efek­ty­vus ES mo­de­lis, jis tu­ri ir trū­ku­mų, pa­vyz­džiui, lė­tas spren­di­mų pri­ėmi­mas, ku­ris tu­ri įta­kos ir da­bar­ti­nei pa­dė­čiai Ukrai­no­je.

- Esa­me dė­kin­gi Eu­ro­pai už par­amą. Pir­miau­sia, ži­no­ma, po­li­ti­nę ir fi­nan­si­nę. Šiuo me­tu Ukrai­na iš­gy­ve­na dra­ma­tiš­ką lai­ko­tar­pį, kai yra pri­vers­ta gin­ti sa­vo te­ri­to­ri­ją nuo vi­siš­kai ne­mo­ty­vuo­tos Ru­si­jos ag­re­si­jos.

Pui­kiai su­pran­ta­me, jog kri­zę Ry­tų Ukrai­no­je tu­ri­me įveik­ti pa­tys, ta­čiau rei­kia pa­sa­ky­ti, kad bū­tų daug leng­viau, jei mums tei­kia­ma par­ama bū­tų kiek pra­gma­tiš­kes­nė ir pra­ktiš­kes­nė.

Kaip pa­vyz­dį ga­li­ma pa­mi­nė­ti šiuo me­tu vyks­tan­čias la­bai su­nkias de­ry­bas su „Gazp­rom“ dėl du­jų tie­ki­mo. Šiuo me­tu „Gazp­rom“ Ukrai­nai for­muo­ja ne rin­kos dik­tuo­ja­mą, o po­li­tiš­kai mo­ty­vuo­tą du­jų kai­ną. Po­zi­ci­ja pa­pras­ta: ar­ba mo­kė­ki­te, ar­ba nie­ko ne­gau­si­te. Šiuo me­tu tie­ki­mas su­stab­dy­tas, per Ukrai­nos te­ri­to­ri­ją tie­kia­mos tik ES skir­tos du­jos.

Su­si­da­rė to­kia par­adok­sa­li si­tua­ci­ja: šian­dien ru­siš­kų du­jų mes pi­giau nu­si­per­ka­me iš Eu­ro­pos. Tuo pat me­tu Ru­si­ja ak­ty­viai sie­kia aps­kri­tai pa­ša­lin­ti Ukrai­ną iš eu­ro­pi­nės du­jų ener­ge­ti­kos sis­te­mos, apei­ti ją du­jo­tie­kiais iš šiau­rės ir pie­tų.

Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja re­ko­men­da­vo su­stab­dy­ti „South Stream“ du­jo­tie­kio pro­jek­tą, ta­čiau pa­žvel­ki­me, kas vy­ko vė­liau: Bul­ga­ri­ja mė­gi­no ig­no­ruo­ti šį spren­di­mą, o vie­na ES sen­bu­vių – Aus­tri­ja pri­ima pas sa­ve Vla­di­mi­rą Pu­ti­ną ir pa­si­ra­šo su juo kon­trak­tą dėl da­ly­va­vi­mo du­jo­tie­kio sta­ty­bo­je, aiš­kin­da­ma, kad tai ati­tin­ka ES in­te­re­sus. Ar ti­krai taip yra? Juk ti­kra­sis ES in­te­re­sas yra ma­žin­ti jos eko­no­mi­kos pri­klau­so­my­bę nuo mo­no­po­li­nio ener­gi­jos iš­tek­lių tie­ki­mo.

Su žu­di­kais nesiderama

- Kri­zė Ry­tų Ukrai­no­je tę­sia­si. Ar Ukrai­nos val­džia tu­ri jos su­re­gu­lia­vi­mo stra­te­gi­ją? Kar­tais jos veiks­mai at­ro­do ne­ryž­tin­gi.

- Ag­re­si­ja mums bu­vo la­bai ne­ti­kė­ta. Nie­ka­da net ne­įsi­vaiz­da­vo­me, jog mus už­puls kai­my­nai, ku­rie vi­sa­da tvir­ti­no ir iki šiol tvir­ti­na, kad yra mū­sų bro­liai. At­siž­vel­giant į tai, rei­kia su­pras­ti, kaip su­nku spar­čiai su­telk­ti ka­ri­nes pa­jė­gas at­sa­kui. Kri­zė ki­lo di­de­lė­je, nuo cen­tro ge­ro­kai nu­to­lu­sio­je te­ri­to­ri­jo­je.

Iš pra­džių tie­siog rei­kė­jo su­pras­ti, kas vyks­ta. Da­bar jau aiš­ku, kad Ukrai­nos te­ri­to­ri­jo­je vei­kia Ru­si­jos ka­riš­kiai, įsi­mai­šę tarp vie­tos ci­vi­lių. Tai su­ke­lia pa­pil­do­mų prob­le­mų, la­bai su­dė­tin­ga ko­vo­ti su jais taip, kad ne­nu­ken­tė­tų nie­kuo dė­ti žmo­nės.

- P. Po­ro­šen­ka nuo­lat kar­to­ja, kad de­ry­bų ga­li­my­bė eg­zis­tuo­ja, jei­gu maiš­ti­nin­kai su­dė­tų gink­lus. Ar rea­li to­kių de­ry­bų ga­li­my­bė?

- Pa­gal pre­zi­den­to pa­teik­tą tai­kos pla­ną, ku­riam pri­ta­rė ES ir JAV, pir­miau­sia sie­kia­ma su­stab­dy­ti ka­ro veiks­mus. Tai – svar­biau­sias tiks­las. An­tra, rei­ka­lau­ja­me, kad vi­si iš Ru­si­jos at­ėję te­ro­ris­tai su­dė­tų gink­lus, pa­lik­tų vi­są sa­vo gink­luo­tę, įskai­tant tan­kus ir ze­ni­ti­nes sis­te­mas, ir ra­miai sau grįž­tų į Ru­si­ją. Mes juos pa­lei­džia­me, spe­cia­liai tam yra su­kur­ti ko­ri­do­riai pa­sie­ny­je. Tre­čia, rei­kia aiš­kiai at­skir­ti tai­kius gy­ven­to­jus nuo te­ro­ris­tų, at­skir­ti nu­si­kal­tė­lius nuo Ru­si­jos pro­pa­gan­dos su­klai­din­tų žmo­nių.

Ta­da ga­li­ma pra­dė­ti de­ry­bas su vie­tos val­džios at­sto­vais. Juk ten vis dar yra tei­sė­ta vie­tos val­džia, nors kai ku­rie jos at­sto­vai bu­vo pri­vers­ti bėg­ti, gel­bė­da­mi sa­vo gy­vy­bes. Su jais ga­li­ma bū­tų ves­ti de­ry­bas, o nu­si­kal­tė­lių ir žu­di­kų lau­kia teis­mas.

Ne­ga­li bū­ti nė kal­bos apie de­ry­bas su va­di­na­mų­jų liau­dies res­pub­li­kų „ly­de­riais“. Tai – nu­si­kal­tė­liai. Dia­lo­gas bus įma­no­mas ta­da, kai bus ga­li­ma kal­bė­tis su tei­sė­tai iš­rink­tais vie­tos val­džios at­sto­vais. Bet pir­miau­sia rei­kia nu­trauk­ti ka­ro veiks­mus. Ga­li­ma kal­bė­tis su po­ky­čių trokš­tan­čiais žmo­nė­mis – Ukrai­nos pi­lie­čiais, o ne su už­sie­nie­čiais te­ro­ris­tais. Jie tu­ri pa­si­trauk­ti iš Ukrai­nos, ar­ba su­si­lauks pel­ny­tos baus­mės.

Ga­lu­ti­nis apsisprendimas

- Šian­dien Ukrai­na pa­si­ra­šo aso­cia­ci­jos su­tar­tį. 20 me­tų jū­sų ša­lis ver­tin­ta kaip „nie­kie­no že­mė“ tarp Eu­ro­pos ir Ru­si­jos. Ar šian­dien ma­to­me gims­tant nau­ją Ukrai­ną?

- Ukrai­nos žmo­nės ap­sisp­ren­dė, o jų va­lią iš­reiš­kia jų iš­rink­tas pre­zi­den­tas, ku­ris šian­dien Briu­se­ly­je pa­si­ra­šo su­tar­tį su ES. Tai be jo­kių pa­gra­ži­ni­mų – is­to­ri­nis mo­men­tas. Ukrai­na pa­si­rin­ko, su kuo ji no­ri sie­ti sa­vo at­ei­tį. Kai kam tai pa­tiks, o kai kam – ne. Ukrai­nos žmo­nės pa­ki­lo ir pa­sa­kė: „Mes no­ri­me į Eu­ro­pą“, o tie, kam tai ne­pa­tin­ka, ga­li ma­ny­tis kaip tin­ka­mi.

Pra­de­da­me il­gą pro­ce­są, bet jis to ver­tas. Ukrai­na, be jo­kios abe­jo­nės, taps sta­bi­les­ne ša­li­mi. Sta­bi­les­nė taps ir Eu­ro­pa, ji bus dar ir stip­res­nė. Te­gu Ukrai­na ir nė­ra ES na­rė, bet nuo šian­dien Eu­ro­pos ry­ti­nė sie­na ei­na tarp Ru­si­jos ir Ukrai­nos.

- Ukrai­na pa­si­rin­ko, kie­no ji pu­sė­je. O ar šian­dien Eu­ro­po­je aps­kri­tai įma­no­mas vi­siš­kas ne­utra­lu­mas?

- Ne­utra­lu­mas – bran­gus ma­lo­nu­mas. Ne­utra­li­te­to pa­grin­das – fi­nan­sų ir eko­no­mi­kos stip­ry­bė. Jei šian­dien ku­ri nors Eu­ro­pos vals­ty­bė nu­spręs­tų skelb­tis ne­utra­lia, jai tai bū­tų di­džiu­lis eko­no­mi­nis iš­šū­kis, nes jei no­ri bū­ti ne­utra­lus, tu­ri bū­ti pa­jė­gus vi­sais at­žvil­giais sa­ve iš­lai­ky­ti.

Ki­ta ver­tus, to­kia ša­lis ga­li tie­siog at­si­dur­ti Eu­ro­pos kel­kraš­ty­je. Ma­nau, kad kla­si­ki­nis ne­utra­li­te­tas šian­dien Eu­ro­po­je yra ne­pers­pek­ty­vus. Ukrai­na taip pat spren­dė, kur bū­ti: Eu­ro­po­je ar ta­me ne­aiš­kia­me da­ri­ny­je, ku­ris va­di­na­si Eu­ra­zi­ja. Šis da­ri­nys tu­ri sa­vų in­te­re­sų, sa­vų ver­ty­bių. O ukrai­nie­čių ver­ty­bės – eu­ro­pie­tiš­kos: Die­vas, lais­vė ir šei­ma.

Mes at­ei­na­me į aikš­te­lę, ku­rio­je iš­ban­do­mi vi­si įma­no­mi prog­re­sy­vūs mo­de­liai, ku­ria­mos nau­jos vals­ty­bės ir vi­suo­me­nės for­mos. Tu čia ar­ba da­ly­vau­ji, ar­ba ne, lie­ki nuo­ša­ly­je ir ga­liau­siai ne­iš­ven­gi mar­gi­na­li­za­ci­jos.

- Ru­si­jo­je tam­pa ma­din­ga sa­ky­ti, kad Vla­di­mi­ro Pu­ti­no ag­re­si­ja su­kū­rė „u­krai­nie­čių po­li­ti­nę na­ci­ją“. Ką apie tai ma­no­te?

- Kai kam la­bai no­ri­si ma­ny­ti, kad vis­kas, kas vyks­ta pa­sau­ly­je, spren­džia­ma Ru­si­jo­je. Taip nė­ra. Ru­si­ja spren­džia sa­vo rei­ka­lus, Lie­tu­va - sa­vo ir Ukrai­na – sa­vo. Tas fe­no­me­nas, kai ukrai­nie­čių vi­suo­me­nė su­si­tel­kė ir ėmė orien­tuo­tis į Eu­ro­pą, pra­si­dė­jo ne da­bar, o 2004 me­tais, Oran­ži­nės re­vo­liu­ci­jos me­tu, o kris­ta­li­za­vo­si 2013 ir 2014 me­tų san­dū­ro­je, Mai­da­ne. Jo­kio V. Pu­ti­no vaid­mens čia ne­įž­vel­giu.

Ukrai­nie­čių vi­suo­me­nė da­vė la­bai aiš­kų at­sa­ką į Ru­si­jos ag­re­si­ją: ne­lei­si­me kiš­tis į mū­sų rei­ka­lus ir aiš­kin­ti mums, kaip gy­ven­ti. La­bai ti­kiuo­si, kad po ku­rio lai­ko mes vėl drau­giš­kai su­gy­ven­si­me su Ru­si­ja, nes ukrai­nie­čiai la­bai aiš­kiai at­ski­ria ru­sų tau­tą nuo jos val­džios.

Ma­ny­čiau, kad Ru­si­jos po­li­ti­kams rei­kė­tų ma­žiau rū­pin­tis tuo, kas vyks­ta Ukrai­no­je, o dau­giau gal­vo­ti apie tai, kas vyks­ta Ru­si­jo­je. Sa­vo klau­si­mus iš­sprę­si­me be kai­my­nų pa­ta­ri­mų, o jei­gu rei­kės pa­ta­ri­mo, pa­tys pa­sik­lau­si­me. To­dėl šian­dien ir plė­to­ja­me dia­lo­gą su Eu­ro­pa.