Rusijos oligarchams krizė nerūpi

2010-02-22 "Lietuvos žinios"

Tuo me­tu, kai eks­per­tai pers­pė­ja Ru­si­ją dėl ga­li­mo eko­no­mi­nio kra­cho, jos vy­riau­sy­bė ir lo­ja­lie­ji oli­gar­chai ėmė­si ne­aiš­kių naf­tos rin­kos pert­var­ky­mų, nie­ko ge­ra ne­ža­dan­čių ne tik tarp­tau­ti­nėms rin­koms, bet ir pa­čiai Ru­si­jai.

JAV žiniasklaida cituoja ekspertus, manančius, kad šiais metais kitą pasaulinės ūkio krizės smūgį suduos naftos poreikio augimas. Pagrindu šiai naujai krizei taps spartus naftos poreikio didėjimas Kinijoje. Šiuo atveju, visų akys krypsta į tris tarptautinius subjektus - naftą eksportuojančių šalių organizaciją (OPEC), lyderio pozicijas naftos gavyboje ir eksporte neseniai užėmusią Rusiją ir didžiausią pasaulyje vartotoją - Kiniją. Nuo šių didžiųjų žaidėjų labiausiai priklauso kiek pasaulis gaus naftos ir kiek ji kainuos.

Ar užteks visiems naftos?

Praėjusiais metais Kinija tapo didžiausia pasaulyje automobilių rinka, tačiau analitikai teigia, kad naftos kainos kyla ne todėl, jog kinams reikia daugiau benzino (dalis jų vis dar važinėja dviračiais), o todėl, kad šalies vidaus rinkoje veikiantys naftos prekeiviai dirbtinai kelia kainas. Kai kurie ekspertai panašiai atsiliepia apie visą Kinijos ekonomiką: dabartinį jos augimą skatina dirbtiniai finansiniai "burbulai". Būtent šių burbulų sprogimas, o ne didelis naftos poreikis galėtų nugramzdinti pasaulį į dar gilesnę krizę.

Melagingi pažadai

OPEC - ilgametis naftos rinkos stabilumo saugotojas, ekonominės krizės akivaizdoje ir šį kartą adekvačiai sureagavo į situaciją - sugriežtino naftos gavybos kvotas, kad išlaikytų stabilią pasaulinę kainą. Šiuo klausimu OPEC konsultavosi ir su Rusija, kurios vicepremjeras (taigi ir valstybinės naftos kompanijos "Rosneft" direktorių tarybos pirmininkas) Igoris Sečinas prižadėjo imtis atitinkamų veiksmų.

Pažadėjo ir užmiršo. Ne pirmas kartas - vargu ar Rusija apskritai kada nors yra įvykdžiusi OPEC duotus pažadus. Taip ir šį kartą, užuot sumažinus gavybą, Rusija ją padidino ir praėjusių metų pabaigoje tapo didžiausia pasaulyje naftos išgavėja ir eksportuotoja.

Tarsi to būtų maža, OPEC nerimą sukėlė dar viena staigmena - Iranas pasiūlė Rusijai, Venesuelai, Ekvadorui ir Alžyrui sudaryti naują naftos eksportuotojų kartelį, kuris nustatytų savas kainas. Šio pasiūlymo nereikėtų vertinti rimtai jau vien dėl to, kad valstybės (neskaitant Rusijos), į kurias kreipėsi Mahmoudas Ahmadinejadas, yra OPEC narės, tačiau stabilumo jausmo tokie demaršai taip pat nesustiprina.

Povandeninės srovės

Naftos eksportas yra svarbiausias Rusijos pajamų šaltinis ir faktiškai - vienintelė pažangi jos ekonomikos šaka. Bet naftos eksportas - svarbiausias Rusijos valdžios vyrų ir jiems lojalių oligarchų pajamų šaltinis. Likusieji gyventojai paprastai lieka už borto. Todėl kai krizė smogė Rusijai, jos politinis ir ekonominis elitas ėmėsi rūpintis ne šalies ūkio gaivinimu ir ne tarptautinėmis rinkomis, o savo kišene. Tačiau skirtingai nei JAV bankininkai, kurie draugiškai išsidalijo premijas iš valstybės suteiktos finansinės paramos, Rusijos oligarchai (įskaitant ir valdžios struktūras) ėmėsi atiminėti duonos kąsnį vienas iš kito.

Pavyzdžiui, Rusijos vyriausybė sukūrė naują sistemą, kurią pavadino "Neftekontrol". Jos esmė - kad ir taip suvalstybintą naftos eksportą tiesiogiai ir besąlygiškai tikrintų vyriausybės kontrolė, įskaitant netgi tai, kad vyriausybė perimtų kai kurias grynai komercines funkcijas (pavyzdžiui, ekspedijavimą). Taip vyriausybė užsitikrino sau papildomą pyrago kąsnį.

Nesnaudžia ir režimui lojalūs oligarchai. Štai, "Rosneft" vadovas Sergejus Bogdančikovas paprašė I.Sečino, kad šiai kompanijai be jokio konkurso būtų leidžiama eksploatuoti jūrinius naftos grežinius. Paprastai tariant - tai akmuo į "Gazprom" daržą.

Kam krizė, o kam turtai

Jei kas nors iš skaitytojų norėtų būti oligarchas, nuoširdžiausias patarimas - važiuoti į Rusiją ir demonstruoti begalinę meilę Kremliui. Praėjusiais metais Rusijos ekonomika smuko 8 proc., o štai turtingiausių Rusijos dešimtuko žmonių "santaupos padidėjo nuo 75,9 iki 139,3 mlrd. dolerių. O ir milijardierių skaičius per tuos baisiuosius krizės metus išaugo nuo 49 iki 77.

Turtingiausiais Rusijos žmonėmis pernai tapo Vladimiras Lisinas (18,8 mlrd. dolerių, Michailas Prochorovas (17,85 mlrd. dol.) ir visiems gerai žinomas Romanas Abramovičius (17 mlrd. dol.). Visus šiuos turtuolius galima laikyti "komerciniais" oligarchais, nes jie neužima aukštų valstybinių postų. Bet valdžios vyrai jiems taip pat nenusileidžia. Pavyzdžiui, premjero Vladimiro Putino patikėtinis Genadijus Timčenka su dabar turimais 4,15 mlrd. dolerių pernai turtingiausių rusų reitinge šoktelėjo iš 375 net į 23 vietą. Buvęs V.Putino dziudo treneris Arkadijus Rotenbergas pernai iš 315 pozicijos pateko į "top 100".

Niekas nerūpi

Turbūt vienintelis žmogus Rusijos valdžioje, kuriam bent kiek nors rūpi šalies ekonomika (kuri maitina ir oligarchus), yra finansų ministras Aleksejus Kudrinas. Jis vis dar perspėja apie biudžeto deficitą, neigia gandus apie nedarbo mažėjimą ir naiviai reikalauja "ką nors daryti". Likę režimo lyderiai toliau maitina rusus kliedesiais apie "modernių technologijų vystymą" ir "tapimą pasaulio ekonomikos lyderiais". O nerimauti yra dėl ko.

Tarptautinės agentūros jau imasi svarstyti, ar teisėtai Rusija užima vietą tarp didžiausią potencialą turinčių ekonomikų. Vis dažniau prabylama apie tai, kad ją reikėtų reitinguoti tarp didžiausių nevykėlių. Priežastys - stagnacija ūkio modernizavime, investicijų atbaidymas dėl politinio autoritarizmo ir katastrofiška demografinė padėtis. Be to, su krize Rusija kovoja paprasčiausiai eikvodama pinigus iš V.Putino sukaupto stabilizavimo fondo. Kai jie netrukus baigsis - šaliai grės socialinis kolapsas.

Rusijai verta pamąstyti ir apie savo ekonominės politikos derinimą su likusiu pasauliu. Užtektų to, kad naftos kaina nukristų 30 proc. - Rusijos ūkiui jau būtų galima statyti gražų antkapį. O juk OPEC tai gali padaryti. OPEC lyderė Saudo Arabija taip pasielgė prieš 30 metų, ir tai tapo SSRS žlugimo pradžia.