NATO ir Rusija: apsikeitimas manevrais

2010-03-08 "Lietuvos žinios"

Ru­si­jos ir Va­ka­rų ži­niask­lai­da svars­to, ar Bal­ti­jos vals­ty­bė­se šie­met pla­nuo­ja­mi NA­TO ka­ri­niai mo­ky­mai bei pa­ža­dai par­eng­ti Bal­ti­jos ša­lių gy­ni­mo pla­ną yra at­sa­kas į Ru­si­jos ir Bal­ta­ru­si­jos mo­ky­mus "Za­pad 2009" bei "Mis­tral" san­do­rį.

Tiek Vakarų, tiek Rusijos spaudoje imta svarstyti, ar tai NATO atsakas į Rusijos veiksmus, o gal net vienašališkas Aljanso mėginimas pademonstruoti Rusijai, kad į mūsų regiono gynybą žiūrima rimtai, nors esama galimybės pakenkti politiniams Maskvos ir Briuselio santykiams. Ta proga visi prisimena praėjusių metų rudenį vykusius bendrus Rusijos ir Baltarusijos mokymus "Zapad 2009" bei diskusijas dėl karinių Baltijos valstybių gynybos planų būtinybės. Veikiausiai nė nevertėtų, ypač norint nedidinti politinės įtampos, sieti visų šių veiksnių, nes dažnai jie net nėra suderinami.

Treji manevrai per metus

Baltijos šalyse numatyti mokymai gana kuklūs. Šį mėnesį vyksiantys aviacijos manevrai bus daugiausia skirti organizaciniams gebėjimams patikrinti. "Rimti" lėktuvai juose atstovaus tik Prancūzijai ("Mirage") ir Lenkijai (F-16). Iš JAV mokymuose dalyvaus kurą skraidinantys orlaiviai, o Lietuvai atstovaus L-39 "Albatros" lėktuvai, kurie net ir gerokai apsvaigusiam žmogui negalėtų pasirodyti grėsmingi Rusijai.

Birželio mėnesį pratybos vyks Estijoje. Jose dalyvaus Baltijos valstybių karo laivai ir 500 JAV jūrų pėstininkų desantas (baisi jėga). O šių metų rudenį vyksiančiuose manevruose laukiama maždaug 2 tūkst. Baltijos šalių ir amerikiečių karių. Būtent šie mokymai Rusijos spaudoje buvo pavadinti "dideliais". Tačiau laikyti juos atsaku "Zapad" manevrams tiesiog liežuvis neapsiverčia.

Rimti kariniai žaidimai

Pernykščiai Rusijos ir Baltarusijos kariniai mokymai "Zapad" buvo didžiausi nuo SSRS žlugimo laikų. Juose dalyvavo beveik 13 tūkst. kariškių, 63 lėktuvai, 40 sraigtasparnių, 228 tankai, 470 šarvuočių ir 234 artilerijos vienetai, taip pat 6 tūkst. Rusijos karių - rekordinis skaičius užsienio kariuomenės, įžengusios į Baltarusiją nuo jos nepriklausomybės paskelbimo.

Pasak Lenkijos spaudos, per šiuos manevrus buvo imituojami puolamieji veiksmai, įskaitant desanto išlaipinimą priešo teritorijoje. Tarptautinių stebėtojų į pratybas nekviesta. O ir pats mokymų tikslas skambėjo keistai: "Pasirengimas garantuoti strateginį stabilumą Rytų Europoje." Net nemėginsiu spėti, ką reiškia ši mįslinga formulė.

Galima pateikti paprastą palyginimą: "Zapad" manevruose dalyvavo daugiau karinės technikos vienetų, nei JAV atsiųs pas mus jūrų pėstininkų. Kaip tada Baltijos šalyse numatytus mokymus laikyti atsaku? Jeigu tai iš tiesų atsakas, tuomet jis labai jau menkas.

Planai, neliečiantys Maskvos

Daugelis apžvalgininkų prisiminė dar nuo agresijos prieš Gruziją laikotarpio svarstytus Baltijos valstybių gynybos planus, tiksliau - jų reikalingumą ir galimą politinį poveikį.

Vakarų spaudoje Lenkijos ir Baltijos šalių reikalavimai sudaryti konkrečius gynybos planus buvo aptariami itin atsargiai. Ne veltui jiems iš pradžių priešinosi ir santykius su Rusija itin branginančios Prancūzija bei Vokietija. Juk tokių planų sudarymas būtų tolygus deklaracijai, kad NATO ketina gintis nuo Rusijos agresijos. Galbūt ir taip, bet negi Rusija neturi savų karinių (tiek gynybos, tiek puolimo) planų NATO atžvilgiu? Negi pats jų egzistavimas automatiškai privalo reikšti rengimosi karui pradžią?

Tokius pačius planus Aljansas yra sukūręs visoms kitoms narėms. Vienintelė priežastis, kodėl panašūs planai nebuvo taikomi Baltijos valstybėms, tai - vienašališkas NATO siekis pademonstruoti gerą politinę valią, į kurį Rusija taip niekada ir neatsakė adekvačiais veiksmais. 2008 metais pirmasis šių planų oficialiai pareikalavo net ne kuris nors iš Baltijos valstybių vadovų, o tuometis vyriausiasis NATO pajėgų vadas generolas Jamesas Craddockas. Jis atkreipė NATO vadovų dėmesį į Gruzijos karo pamokas. Galiausiai NATO planai - paties Aljanso reikalas.

Nereikia persistengti

Galima iki begalybės svarstyti, kaip tarpusavyje susiję NATO ir Rusijos manevrai, "Mistral" sandoris, Gruzijos karas bei gynybos planai. Ir dabar visi šie reiškiniai įvairiai vertinami tiek Vakaruose, tiek Rusijoje. Vakarų ekspertams didžiausią baimę kelia perspektyva susigadinti santykius su Maskva. Rusijos analitikai čia įžvelgia NATO susiskaldymą ir JAV mėginimus "paguosti" Baltijos valstybes.

Būta ir reakcingų pareiškimų: vienas Vokietijos ekspertas pareiškė, kad Rusija nenusipelno tolesnių politinių reveransų, nes pati jų nedaro ir nuolat grasina Rytų Europai. Kalbėdamas apie Lenkijos gynybos planus Rusijos atstovas NATO Dmitrijus Rogozinas vėl prajuokino publiką pareikalavęs, kad NATO privalo atskleisti Rusijai tokius planus. Praėjusią savaitę D.Rogozinas dar paskelbė sumokėsiąs milijoną tam, kuris sugebės jį įtikinti, kad NATO Maskvos atžvilgiu nusiteikusi taikiai. Tvirtinimas, jog būsimi Aljanso kariniai mokymai Baltijos kraštuose nėra nukreipti prieš Rusiją, esą jam kelia abejonių.

Akivaizdu, kad NATO ir Rusijos santykiai įtempti, tokie liks ir artimiausioje ateityje. Bet ar būtina teikti tiek daug reikšmės kiekvienam abiejų šalių žingsniui? Karo su Rusija nematyti, karinės pratybos buvo rengiamos anksčiau, be abejo, vyks ir ateityje. Mūsų saugumą taip pat garantuoja ne pavieniai planai, o NATO sutarties 5 skyrius, užtikrinantis savitarpio pagalbą agresijos atveju.

Kalbėdamas apie NATO gynybos planus Rusijos gynybos ministerijos visuomeninės tarybos narys pulkininkas Vitalijus Šlykovas pasakė: "Tai kas, kad NATO turi tokius planus. Kariniai aljansai šiaip jau ir kuriami tam, kad apgintų jų narius nuo bet kokios, net teorinės agresijos." Gal šis atvejis yra vienas iš tų, kai kariškiai į situaciją reaguoja blaiviau nei politikai ir politologai?