Iranas tyčiojasi iš pasaulio bejėgiškumo

2010-02-15 "Lietuvos žinios"

Lai­mė­jęs ke­le­tą mė­ne­sių fik­ty­vio­mis de­ry­bo­mis, Te­he­ra­nas gi­ria­si nau­jais lai­mė­ji­mais bran­duo­li­nių tech­no­lo­gi­jų sri­ty­je. Pa­sau­lis skės­čio­ja ran­ko­mis, o eks­per­tai pers­pė­ja, kad ne­tru­kus ga­li­me iš­girs­ti apie ira­nie­tiš­ką bran­duo­li­nį gink­lą. 

"Džiu­gi" žinia 

Praėjusią savaitę Iranas šventė Islamo revoliucijos metines. Prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas šia proga savo rėmėjams įteikė neeilinę dovaną - per daugiatūkstantinį mitingą Teherane jis pranešė, kad šalies mokslininkams pavyko pasiekti 20 proc. urano sodrinimo ribą. Nors tokios ribos dar nepakanka branduolinio ginklo gamybai, ekspertai teigia, kad kritinę - 90 proc. - sodrinimo ribą Iranas gali pasiekti jau po 6 mėnesių.
M.Ahmadinejadas ir toliau tvirtina, kad Irano atominė programa yra visiškai taiki, tačiau daugelis atominės energetikos ekspertų tuo linkę abejoti. Atominėms jėgainėms pakanka maždaug 3,5 proc. prisodrinto urano - tai kam tada siekti 20 ir daugiau procentų? Teheranas tvirtina, kad to reikia medicinos tikslais. Irano prezidentas net pareiškė, kad nesieks ginklo gamybai būtinos sodrinimo ribos, net jei Irano mokslininkai ir sugebėtų tai padaryti. Vis dėlto, prisiminus M.Ahmadinejado pažadus nušluoti nuo žemės paviršiaus Izraelį, kyla rimtų abejonių dėl Teherano branduolinės programos taikingumo.

Abejotinai skamba net ir užuominos apie tai, kad Iranas norėtų pats gamintis kurą atominėms jėgainėms. Sodrinti uraną jis jau išmoko, o štai gaminti branduolinio kuro dar nesugeba. Be to, neseniai Teheranas paleido į kosmosą pirmąjį savo palydovą. Kol kas galima tik spėlioti, bet vienaip ar kitaip, įrenginys, galintis nugabenti taikų palydovą į žemės orbitą, taip pat gali "nugabenti" branduolinę galvutę į Tel Avivą.

Apgavystės meistrai

Praėjusiais metais Iranas gana įtikinamai imitavo ketinimus suderinti savo branduolinę programą su Jungtinėmis Tautomis (JT), TATENA ir visomis suinteresuotomis valstybėmis. Pastarasis M.Ahmadinejado pareiškimas galiausiai parodė, kad derybose Iranas dalyvavo tik tam, kad laimėtų laiko. Teheranas net nesiruošia derinti savo veiksmų su tarptautine bendruomene. Šalies branduolinės energetikos agentūros vadovas Ali Akbaras Salehi jau pareiškė, kad ateinančiais metais Iranas ketina atidaryti dar 10 urano sodrinimo objektų (šiuo metu Irane veikia 1 toks objektas).

Kaip į tai reaguoja pasaulis? Galima sakyti, kad viso labo skėsčioja rankomis. Rudenį Iranui buvo pasiūlyta tiekti savo žaliavas Prancūzijai ir Rusijai, kad pastarosios iš jų pagamintų jėgainėms tinkamą kurą. Taip buvo tikimasi lengvai išspręsti problemą, tačiau Teheranas neseniai pareiškė atmetantis tokį planą.

JT Saugumo Tarybos narės JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija garsiai prabilo apie griežtesnes sankcijas Teheranui, tačiau visos šios kalbos yra nieko vertos, nes viena JT Saugumo Tarybos narė - Kinija - tam nepritaria. Pekinas atkakliai kartoja, kad reikia ieškoti diplomatinio problemos sprendimo būdo. Juokinga, bet net patys kinai nesugeba suprantamai išaiškinti, kaip jie įsivaizduoja tą sprendimą. Ypač turint omenyje "puikius" diplomatinių derybų rezultatus praėjusiais metais: visas pasaulis derėjosi su Teheranu, kol šis ramiausiai sodrino uraną.

Draugai ne savo noru

Į labai nepatogią padėtį pateko Rusija, kuri anksčiau rėmė Irano branduolinę programą, o dabar tik kukliai tyli. Maskva neturi ko pasakyti, jos specialistai stato Bušero atominę elektrinę - itin svarbus Rusijai projektas, rodantis, kad ji gali eksportuoti ne tik naftą ir dujas, bet ir aukštąsias technologijas.

Atrodo, jog kurį laiką Maskva iš tiesų tikėjo, kad gindama Teheraną nuo JAV pretenzijų ji įgis sąjungininką. Šiandien aišku, kad pačiam Iranui ant tokios sąjungos nusispjauti. Teheranas ne tik nepaiso Rusijos nuomonės, bet net ėmėsi atvirai grasinti Maskvai. Ambasadorius Mahmoudas Reza Sadjadi pareiškė, kad tuo atveju, jei Rusija pritars griežtesnėms sankcijoms Irano atžvilgiu, Teheranas gali nustoti derinti eksportuojamų gamtinių dujų kainą su "Gazprom", o tai reikštų, kad Iranas gali tapto Rusijos konkurentu pasaulinėje dujų rinkoje.

M.R.Sadjadi net pareiškė, kad pritarimas sankcijoms iš Rusijos pusės būtų "tas pats, jei Teheranas pareikštų, kad Rusija yra atsakinga už "holodomorą tarpukario Ukrainoje". Nesilpnai vožtelta, ar ne? Na, sėkmės Rusijai su jos puikiuoju sąjungininku.

Tik neigiami scenarijai

Kas laukia Artimųjų Rytų, jei Iranas išties pasigamins branduolinį ginklą? Tebūnie net nepasigamins, užteks to, kad toliau demonstruos tokius ketinimus. Pasakyti, kad situacija regione būtų destabilizuota - pernelyg švelnu. Bet koks konfliktas tarp Irano ir Izraelio arba JAV galėtų tiesiogiai neigiamai paveikti pasaulinę ekonomikos krizę, juk kalbama apie Artimuosius Rytus - pasaulinį naftos sandėlį.

Karinis situacijos sprendimas taip pat netinkamas. Tai pripažino net JAV karinė vadovybė. Smūgis Iranui destabilizuotų situaciją ne mažiau, nei žinia, kad jis turi branduolinį ginklą. Diplomatinės priemonės nedavė jokių rezultatų. Ekonomines sankcijas žlugdo Kinija, kuriai reikalinga Irano nafta. Teherano santykiai su Izraeliu primena laikrodinę bombą. Jei tik Tel Avivas įtars, kad Iranas netrukus gali pasigaminti branduolinį ginklą - Izraelis gali suduoti prevencinį smūgį. Pasekmės regionui ir pasauliui būtų tokios pat apverktinos.

Yra ir dar vienas - vidinis - faktorius. Nors M.Ahmadinejadas šiandien triumfuoja, skelbdamas Iraną branduoline ir kosmine valstybe, toli gražu ne visi iraniečiai su juo sutinka. Tuo pat metu, kai prezidentas šventė revoliucijos metines, daugelyje miestų vyko opozicijos mitingai. Tarptautinės sankcijos negąsdina M.Ahmadinejado - jis asmeniškai jų vis vien nepajustų. Nenukentėtų ir jo išsvajotoji branduolinė programa. Toks jau yra diktatūros pranašumas - resursus skirstai, kaip nori. Neigiamų pasekmių bijo visuomenė, kurios kantrybė taip pat nėra begalinė. O dar viena revoliucija Irane taip pat nepridėtų stabilumo Artimųjų Rytų regione.