Primityvioji propaganda

2014-05-10 "Lietuvos žinios"

Bo­ri­so Jel­ci­no pre­zi­den­ta­vi­mo lai­kais ru­sai jau bu­vo spė­ję pri­mirš­ti, kas yra pro­pa­gan­da, nes ne­be­li­ko gi­gan­tiš­kos so­vie­ti­nės me­lo ma­ši­nos. Dau­ge­liui at­ro­dė, kad pa­na­šus mons­tras Ru­si­jo­je jau net ne­ga­li at­gim­ti. Ta­čiau į val­džią at­ėjo Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas ir ši ma­ši­na girgž­dė­da­ma vėl ėmė su­ktis.

V.Pu­ti­nui pa­val­di pro­pa­gan­dos sis­te­ma, ži­no­ma, nė iš to­lo ne­pri­lygs­ta tam mons­trui, ku­ris rū­pi­no­si tuš­tu­ma so­vie­ti­nių pi­lie­čių gal­vo­se, bet ste­bė­ti jo me­ta­mor­fo­zes nuo 2000-ųjų iki šių die­nų bu­vo ti­krai įdo­mu. Gal šiek tiek ma­zo­chis­tiš­ka, ta­čiau įdo­mu. Dau­giau­sia dėl to, kad pir­mą­jį V.Pu­ti­no eros de­šimt­me­tį ru­siš­ka pro­pa­gan­da ma­žiau pri­mi­nė so­vie­ti­nę, bu­vo daug su­bti­les­nė – ne šiurkš­čiai bru­kan­ti me­lą, o švel­nio­mis, kar­tais net su­nkiai są­mo­nin­gai pa­ste­bi­mo­mis užuo­mi­no­mis ver­čian­ti var­to­to­ją įsi­vaiz­duo­ti, kad ne ten­den­cin­gos ži­nių ir dis­ku­si­jų lai­dos for­muo­ja jo nuo­mo­nę, ne­va žmo­gus pats da­ro iš­va­das, ku­rios lyg ty­čia su­tam­pa su val­džios nuo­mo­ne.

Ši sis­te­ma sa­vo apo­gė­jų pa­sie­kė maž­daug prieš 8-10 me­tų. Ta­da ru­sų ir ru­siš­ką in­for­ma­ci­ją var­to­jan­čių žmo­nių sme­ge­nis plo­vė jau net tik ofi­cio­zi­nių te­le­vi­zi­jos ka­na­lų lai­dos, bet ir gau­siai lei­džia­ma is­to­ri­nė li­te­ra­tū­ra, vai­dy­bi­niai bei ani­ma­ci­niai fil­mai. Vi­sa tai pa­dė­jo ma­žų­jų ru­sų sme­ge­nė­lė­se kur­ti val­džiai par­an­kią samp­ra­tą to, kas yra Ru­si­ja, kaip rei­kia vie­nu me­tu di­džiuo­tis vi­siš­kai ne­su­de­ri­na­mais ša­lies is­to­ri­jos įvy­kiais. Juo­se ga­na aiš­kiai bu­vo ga­li­ma įžvelg­ti ir ru­sų iš­skir­ti­nu­mo, ir pra­na­šu­mo prieš ki­tas tau­tas idė­jų. Jau tuo me­tu daž­nai apim­da­vo šleikš­tu­lys klau­san­tis ir skai­tant šiuos pa­is­ta­lus. Ta­čiau vis tiek bu­vo įdo­mu. Tuo­me­tė pro­pa­gan­da dar sie­kė su­dė­tin­ges­nių tiks­lų, dar krei­pė­si į mąs­tan­čią au­di­to­ri­ją, ku­rios nuo­mo­nę pa­veik­ti su­dė­tin­ga. Šian­dien to ne­be­li­ko.

Da­bar­ti­nė Krem­liaus pro­pa­gan­da su­pap­ras­tin­ta iki to­kio ly­gio, kad vie­nin­te­lė jos au­di­to­ri­ja aki­vaiz­džiai yra ma­žiau­siai sau klau­si­mų ke­lian­ti Ru­si­jos gy­ven­to­jų da­lis. Tai tie žmo­nės, ku­riuos vi­si Ru­si­jos val­dy­to­jai nuo ca­rų iki da­bar­ti­nių če­kis­tų-oli­gar­chų švel­niai tė­viš­kai va­din­da­vo „byd­lo“ (apy­ti­kris ver­ti­mas bū­tų „gal­vi­jai“).

Bū­tent to­kios Ru­si­jos rei­kia val­džiai, bū­tent to­kią Ru­si­ją ji da­bar for­muo­ja. Ir, jei ti­kė­tu­me apk­lau­sų duo­me­ni­mis, for­muo­ja sėk­min­gai. Kaip ro­do Ju­ri­jaus Le­va­dos ana­li­ti­nio cen­tro nau­jau­sias ty­ri­mas, dau­giau­sia ru­sų ma­no, kad jų tau­tie­čių tei­ses už­sie­ny­je la­biau­siai pa­žei­di­nė­ja ukrai­nie­čiai. Iki tol šio­se apk­lau­so­se ka­ra­lia­vę „pri­bal­tai" da­bar at­si­dū­rė an­traei­lė­se po­zi­ci­jo­se. Vos prieš ke­le­tą me­tų to bu­vo ne­įma­no­ma įsi­vaiz­duo­ti, ta­čiau šian­dien taip yra.

Pro­pa­gan­da pa­tei­kia­ma to­kia pri­mi­ty­via for­ma, kad net ne­be­si­rū­pi­na­ma ele­men­ta­riau­siais me­lo slė­pi­mo me­to­dais. Pa­vyz­džiui, ži­nių re­por­ta­že ga­li­ma ro­dy­ti Mai­da­ne esan­tį ukrai­nie­tį, gink­luo­tą laz­da ir me­di­niu sky­du, o čia pat vi­siš­kai aiš­kiai dės­ty­ti, kad jis gink­luo­tas ma­žiau­siai su­nkiuo­ju kul­kos­vai­džiu, ku­rį at­ve­žė ame­ri­kie­čiai. Tuo me­tu, kai bal­sas už kad­ro pa­sa­ko­ja apie Do­nec­ko „sa­moo­bo­ro­ną“, te­le­vi­zi­jos ekra­ne šmėkš­čio­ja tik mo­te­rys, ri­šan­čios dry­žuo­tas juo­ste­les - "ko­lo­ra­do va­ba­lus" - sa­vo vai­ku­čiams. Ne­ži­nau, kaip tai bū­tų ga­li­ma da­ry­ti dar pri­mi­ty­viau.

Vis­kas tai­ko­ma dau­giau­sia Ru­si­jos au­di­to­ri­jai, ku­ri jau 14 me­tų pra­ti­na­ma prie pa­na­šių klie­de­sių. Ta­čiau nau­ja­sis V.Pu­ti­no „pokš­tas“, skir­tas pa­sau­liui, tie­siog pri­bloš­kė tuo pa­čiu ties­mu­ku pri­mi­ty­vu­mu. Ži­no­ma, kal­bu apie jo mė­gi­ni­mą „nu­ra­min­ti“ maiš­ti­nin­kus Ukrai­no­je ir šių „at­si­sa­ky­mą“ pa­klus­ti vi­sa­ga­lio V.Pu­ti­no va­liai. Tai taip pri­mi­ty­vu, kad net iš­sa­miau nag­ri­nė­ti šį "pokš­tą" bū­tų įžei­di­mas sa­vo sme­ge­nims.

Ne­gi Krem­liu­je rim­tai ma­no­ma, kad to­kie me­to­dai tin­ka tarp­tau­ti­nei nuo­mo­nei pa­veik­ti? Tie­sio­giai, be jo­kių ving­ry­bių, me­luo­jant tie­siai į akis. Su bai­me pa­gal­vo­ji, o kiek žmo­nių Lie­tu­vo­je tuo ti­ki? Ne­no­riu ti­kė­ti, kad daug, bet jei, ne­duok Die­ve, to­kių gy­ven­to­jų gau­sė­ja (nors ir la­bai lė­tai), ga­li­ma pa­sa­ky­ti tik vie­na: var­gas mums!