Prašau nejuokinti

2015-07-10 "Lietuvos žinios"

Šiuo me­tu Lie­tu­va de­ra­si dėl to, kiek pa­bė­gė­lių rei­kia pri­im­ti į ša­lį. Du šim­tus? Tris šim­tus? Tūks­tan­tį? Vie­nin­te­lė pro­tin­ga min­tis, ku­rią pers­kai­čiau vie­šo­jo­je erd­vė­je, bu­vo Gab­rie­liaus Lands­ber­gio. Jis pri­mi­nė - nors ir ko­kį skai­čių pa­si­rink­tu­me, jis bus ne baig­ti­nis, o pra­di­nis. Tai yra tu­rė­si­me pri­im­ti ati­tin­ka­mą skai­čių pa­bė­gė­lių ne vie­ną sy­kį, o kiek­vie­nais me­tais. Ir kas­met vis dau­giau.

Ko­dėl dau­giau? To­dėl, kad esant da­bar­ti­nei Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) kvo­tų po­li­ti­kai ki­taip ne­ga­li bū­ti. Eu­ro­pa pri­ėmė to­kį "nuo­sta­bų" pa­bė­gė­lių prob­le­mos (ne)spren­di­mą, kad ne­tru­kus dau­ge­ly­je Šiau­rės Af­ri­kos ša­lių ne­le­ga­lų ga­be­ni­mas į Se­ną­jį že­my­ną taps vie­na svar­biau­sių eko­no­mi­kos ša­kų.

Iki šiol mig­ran­tai, kiau­ro­mis val­ti­mis pluk­do­mi į Ita­li­ją, tie­siog ri­zi­kuo­da­vo gy­vy­be. O da­bar jiems siū­lo­ma... lo­te­ri­ja. Pa­va­din­ki­me taip. At­plau­kei iki Ita­li­jos - da­ly­vauk lo­te­ri­jo­je ir ta­ve ne­mo­ka­mai per­ga­bens į ku­rią nors Eu­ro­pos ša­lį. Pa­si­seks - į Vo­kie­ti­ją, ne­pa­si­seks - į ku­rią nors Ry­tų Eu­ro­pos vals­ty­bę. Bet ir tai nie­ko bai­saus. At­si­dū­ręs Šen­ge­no erd­vė­je ne­sun­kiai ga­lė­si nu­si­gau­ti nuo Ta­li­no kad ir iki Li­sa­bo­nos.

Sa­ky­si­te, ne­at­jau­čiu? Em­pa­ti­jos sto­ka? Anaip­tol. Kai tar­na­vau Lie­tu­vos Res­pub­li­kai ne tik sie­la, bet ir tu­rė­da­mas ati­tin­ka­mą biu­dže­ti­nį eta­tą, gir­dė­jau daug ko­le­gų pa­sa­ko­ji­mų apie tai, kaip vy­ko ope­ra­ci­ja „Var­tai“. Ži­no­te, kas tai bu­vo? Prieš 20 me­tų, kai mū­sų sie­nos bu­vo - sa­ky­ki­me at­vi­rai - vi­siš­kai kiau­ros, Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­tui bu­vo duo­ta už­duo­tis jas už­lo­py­ti. Vie­na di­džiau­sių prob­le­mų tuo me­tu bu­vo ne­le­ga­lų ga­be­ni­mas per Lie­tu­vą į ki­tas Eu­ro­pos ša­lis.

Tuo­met gir­dė­jau ne vie­no be­si­sie­lo­jan­čio ko­le­gos žo­džius: „Su­ga­vo­me juos. Grą­ži­no­me per sie­ną at­gal. Ži­nai, kaip gai­la bu­vo... Vie­nas sa­kė, kad bė­ga nuo mir­ties, kan­ki­ni­mų ran­dus par­odė... sa­kė, vi­są šei­mą jo iš­gul­dys.“ Ir vis dėl­to pa­siun­tė at­gal per sie­ną. Ko­dėl? To­dėl, kad jis toks vie­nas iš dvi­de­šim­ties bu­vo. To­dėl, kad vi­si pui­kiai su­pra­to: ne­stab­dy­si - pa­si­pils tun­tais. Anuo­met bu­vo už­kirs­tas ne vie­nas ne­le­ga­lų ga­be­ni­mo marš­ru­tas.

O ir mū­siš­kiai ne­le­ga­liai už­dar­biau­ti trau­kė. Ne vie­ną to­kį pa­ži­no­jau. Be­je, nė vie­nas pa­žįs­ta­mas, su­grą­žin­tas į Lie­tu­vą iš Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės, Nor­ve­gi­jos ar Vo­kie­ti­jos, tuo me­tu ne­sis­kun­dė. Pa­ga­vo, su­grą­ži­no ir tiek...

Lie­tu­viai va­žia­vo ge­res­nio gy­ve­ni­mo ieš­ko­ti ir da­bar va­žiuo­ja. Ir dau­gu­ma mig­ran­tų iš Af­ri­kos ar Azi­jos taip pat ne nuo ka­ro bė­ga. Juos ga­ben­ti - di­de­lis vers­las. Bū­ti ne­le­ga­lu bran­gu, pa­ti­kė­ki­te. Žmo­nės par­duo­da vis­ką, ką tu­ri, kad nu­si­pirk­tų „bi­lie­tą“ į Eu­ro­pą.

To­dėl ir da­bar­ti­nė ES po­li­ti­ka juo­ki­na. Ne pa­tys žmo­nės per sie­nas į Eu­ro­pą ver­žia­si. Juos ga­be­na. Tai vers­las. Kuo at­lai­džiau žiū­rė­si į prob­le­mą, tuo la­biau tą vers­lą ska­tin­si.

At­jau­čiu ita­lus, ku­riems ti­krai su­nku stab­dy­ti pa­bė­gė­lių ban­gą. At­jau­čiu pa­bė­gė­lius nė kiek ne ma­žiau. Štai už­va­kar ira­kie­čių ka­ta­li­kų šei­mos pa­sa­ko­jo apie sa­vo ne­gan­das. Į Lie­tu­vą juos at­ve­žė "Ca­ri­tas". Vi­siš­kai tam pri­ta­riu. Tai są­mo­nin­gas ir tin­ka­mas pa­bė­gė­lių per­kė­li­mo bū­das.

Gir­dė­jau tau­tie­čius džiau­gian­tis, kad veng­rai tuoj gelž­be­to­nio sie­na at­sit­vers nuo Ser­bi­jos ir per ją vyks­tan­čių mig­ran­tų. Ži­no­te, kas tai? Kre­ti­niš­kas vie­šų­jų ry­šių triu­kas. Ta sie­na ne­pa­dės, o biu­dže­tą ge­ro­kai pa­pur­tys. Gelž­be­to­niu ne­at­sit­ver­si.

Ita­li­jos iš­verk­tas spren­di­mas vi­sai Eu­ro­pai pa­si­da­ly­ti ne­le­ga­lus taip pat nė­ra spren­di­mas. Pi­giau ir daug efek­ty­viau bū­tų vi­siems in­ves­tuo­ti į jų par­skrai­di­ni­mą na­mo. Ne­pa­me­nu var­do to vil­nie­čio bri­to, ku­ris siun­tė Lie­tu­vą kuo to­liau ir tauš­kė apie „tei­suo­liš­ką“ po­rei­kį įtei­sin­ti tą, įsi­leis­ti aną... Pra­šau ne­juo­kin­ti.