Prarastų Lietuvos vertybių neatgauname, nes patys menkai jų teieškome

2017-04-11 "Lietuvos žinios"

Pro­fe­so­riaus Liu­do Ma­žy­lio ap­tik­tas Va­sa­rio 16-ios ak­tas vėl pri­mi­nė apie tai, kad už­sie­nio vals­ty­bė­se iki šiol yra dau­gy­bė ne­at­gau­tų Lie­tu­vos ver­ty­bių. Dau­ge­lis jų yra Ru­si­jo­je ir jų at­gau­ti ne­ga­li­me dėl ob­jek­ty­vių prie­žas­čių. Ta­čiau, pa­sak is­to­ri­ko Rai­mun­do Kli­ma­vi­čiaus, Lie­tu­vo­je aps­kri­tai ne­su­vo­kia­ma, ko mes ieš­ko­me ir kaip ke­ti­na­me tai at­gau­ti.

Apie tai, kaip pra­ras­tas mū­sų vals­ty­bės ver­ty­bes ban­dy­ta su­sig­rą­žin­ti tar­pu­ka­rio me­tais ir kaip tai da­ro­ma (ar­ba ne­da­ro­ma) šian­dien, LŽ kal­ba­si su is­to­ri­ku Rai­mun­du Kli­ma­vi­čiu­mi.

– Esa­te stu­di­ja­vęs, kaip kil­no­ja­mas kul­tū­ros ver­ty­bes mė­gin­ta su­sig­rą­žin­ti tar­pu­ka­ry­je. Koks ke­lias pa­si­rink­tas tuo me­tu?

– Tuo me­tu si­tua­ci­ja bu­vo pa­na­ši, kaip ir 1990 me­tais. Kon­kre­čiai tam skir­tų struk­tū­rų ne­bu­vo. San­ty­kiai su di­džiau­sia mū­sų kai­my­ne – Ru­si­ja – bu­vo ne to­kie jau blo­gi. Vėl­gi, pa­na­šiai, kaip ir de­šim­to de­šimt­me­čio pa­bai­go­je tu­rė­jo­me vi­sai ne­blo­gus san­ty­kius su Bo­ri­so Jel­ci­no Ru­si­ja.

De­ry­bos dėl kul­tū­ros ver­ty­bių su­grą­ži­ni­mo pra­si­dė­jo 1920 me­tais, kai pra­dė­ta de­rė­tis dėl tai­kos su­tar­ties. Lie­tu­va į šios su­tar­ties pro­jek­tą įtrau­kė punk­tą ir dėl ver­ty­bių grą­ži­ni­mo. Nors 1917 – 1918 me­tais tuos klau­si­mus kė­lė ir Lie­tu­vos Ta­ry­ba, ku­rio­je bu­vo su­da­ry­ta spe­cia­li ko­mi­si­ja, o pa­grin­di­niu jos na­riu bu­vo dr. Jo­nas Ba­sa­na­vi­čius, par­en­gęs spe­cia­lų pra­ne­ši­mą šia te­ma. At­as­kai­to­je jis su­mi­nė­jo už­sie­ny­je bu­vu­sias Lie­tu­vos ver­ty­bes ir įver­ti­no, kaip rei­kė­tų mė­gin­ti jas su­sig­rą­žin­ti, kai Lie­tu­va vėl taps ne­prik­lau­so­ma vals­ty­be.

– Ku­rių ver­ty­bių su­grą­ži­ni­mas tuo me­tu lai­ky­tas pri­ori­te­ti­niu?

– Pri­ori­te­tai ne­pa­ki­to iki šiol. Pir­miau­sia – Lie­tu­vos Me­tri­ka, Vil­niaus Uni­ver­si­te­to tur­tai (bib­lio­te­ka, rin­ki­niai ir kt.) ir iš Lie­tu­vos Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu 1915 me­tais iš­vež­ti ar­chy­vai ir mu­zie­ji­nės ver­ty­bės. To­kios bu­vo pa­grin­di­nės kryp­tys. Di­džiau­si mū­sų pra­ra­di­mai nu­ti­ko 1795 me­tais, kai bu­vo iš­vež­ta Lie­tu­vos Me­tri­ka ir 1831 me­tais, kai po su­ki­li­mo bu­vo už­da­ry­tas Vil­niaus uni­ver­si­te­tas.

Be­je, 1994 – 1995 me­tais apie kul­tū­ros ver­ty­bių su­grą­ži­ni­mą dau­giau­siai kal­bė­ta ne tie­sio­gi­ne žo­džio kul­tū­ri­nės reikš­me, t.y. pa­vyz­džiui pa­veiks­lų ir ki­tų me­no kū­ri­nių su­grą­ži­ni­mą, o apie po­li­tiš­kai svar­bias ver­ty­bes, pir­miau­siai, ar­chy­vus ir val­džios re­ga­li­jas – et­mo­nų laz­dos, ants­pau­dai – da­ly­kus, at­spin­dė­ju­sius mū­sų vals­ty­bin­gu­mą. Je­ka­te­ri­na II juk to ir sie­kė – su­si­rink­ti vis­ką, kad ne­lik­tų jo­kių mū­sų vals­ty­bin­gu­mo pėd­sa­kų. To siek­ta pir­ma­ja­me vals­ty­bin­gu­mo pra­ra­di­mo eta­pe. An­tra­ja­me eta­pe, po 1831 me­tų su­ki­li­mo, orien­tuo­ta­si į kul­tū­ri­nių ver­ty­bių iš­ve­ži­mą. Vi­sų pir­ma im­ta už­da­ri­nė­ti vie­nuo­ly­nus, ku­riuo­se XIX am­žiaus vi­du­ry­je bu­vo su­kaup­tos di­de­lės kul­tū­ros ver­ty­bių, re­lik­vi­jų ir kny­gų ko­lek­ci­jos. Ma­siš­kai už­da­ri­nė­jant ka­ta­li­kų vie­nuo­ly­nus, šios ver­ty­bės, ypač ran­kraš­čiai, bu­vo iš­ve­ža­mos.

Tas pats nu­ti­ko ir Vil­niaus Uni­ver­si­te­tui, iš­vež­ta vis­kas, kas ver­tin­go bu­vo su­kaup­ta me­ni­niu, kul­tū­ri­niu ar moks­li­niu po­žiū­riu. Pa­vyz­džiui, Ru­si­jos Moks­lų aka­de­mi­jos bib­lio­te­kos pa­grin­dą kaip tik ir su­da­rė tai, kas iš­vež­ta po Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos pa­da­li­ni­mų ir 1831 me­tų su­ki­li­mo.

Ži­no­ma, iš­vež­tos ir su­ki­li­me da­ly­va­vu­sių ba­jo­rų dva­ruo­se su­kaup­tos ver­ty­bės.

– Tai­gi, di­džio­ji da­lis mū­sų ver­ty­bių yra Ru­si­jo­je, o at­siž­vel­giant į tai, ko­kie yra da­bar­ti­niai san­ty­kiai tarp mū­sų vals­ty­bių, su­nku įsi­vaiz­duo­ti, kad pa­vyk­tų bent jau pra­dė­ti de­ry­bas dėl jų su­sig­rą­ži­ni­mo.

– Ten­ka kons­ta­tuo­ti, kad mo­men­tas pra­žiop­so­tas. Ge­riau­sios są­ly­gos tai pa­da­ry­ti bu­vo Bo­ri­so Jel­ci­no pre­zi­den­ta­vi­mo lai­ko­tar­piu, nors į šio lai­ko­tar­pio pa­bai­gą si­tua­ci­ja jau pa­si­da­rė vi­siš­kai pra­sta. Tuo me­tu Vo­kie­ti­ja sie­kė at­gau­ti po An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro iš­vež­tas ver­ty­bes, bet su­si­dū­rė su ar­šiu pa­sip­rie­ši­ni­mu Ru­si­jos Dū­mo­je, ku­ri net pri­ėmė spe­cia­lų įsta­ty­mą, drau­džian­tį iš­vež­ti iš Ru­si­jos bet ko­kias ver­ty­bes. Nuo to lai­ko pra­dė­ti tarp­vals­ty­bi­nes kon­sul­ta­ci­jas tarp spe­cia­lis­tų pra­ktiš­kai nė­ra pra­smės. Va­di­na­si, te­lie­ka po­li­ti­nis ke­lias – kai dėl pa­na­šių klau­si­mų su­si­ta­ria ne moks­li­nin­kai, o po­li­ti­kai. To­kio ke­lio pa­vyz­dys bu­vo tar­pu­ka­ry­je, kai Tai­kos su­tar­ti­mi bu­vo su­da­ry­tos, kad ir pra­stos, ta­čiau bent jau kaž­ko­kios są­ly­gos mė­gin­ti su­sig­rą­žin­ti ver­ty­bes. 1922 – 1924 me­tais mė­gin­ta de­rė­tis, pa­si­tel­kiant moks­li­nius fak­tus ir ar­gu­men­ta­ci­ją, ta­čiau ne­vai­sin­gai. Vė­les­niais me­tais aps­kri­tai li­ko tik dip­lo­ma­ti­nis ke­lias. Tą ir da­rė Lie­tu­vos am­ba­sa­do­rius Mask­vo­je Jur­gis Bal­tru­šai­tis, mė­gi­nęs as­me­niš­kai pa­veik­ti vie­ną ar ki­tą so­vie­tų par­ei­gū­ną. Ma­nau, kad šian­dien ne­tu­ri­me ir to­kios ga­li­my­bės.

Ak­cen­tuo­čiau to­kį da­ly­ką: lie­tu­vių kal­ba lei­džia iš­skir­ti dvi skir­tin­gas są­vo­kas – pa­li­ki­mą ir pa­vel­dą. Pa­li­ki­mas yra tai, ką per vi­są sa­vo rai­dą su­kū­rė ir pa­li­ko Lie­tu­vos vals­ty­bė, o pa­vel­das yra tai, ką mes pa­vel­dė­jo­me ir ga­li­me reikš­ti vi­siš­kai tei­sė­tas pre­ten­zi­jas į su­sig­rą­ži­ni­mą. At­siž­vel­giant į šiuos du as­pek­tus, ga­lė­tu­me svars­ty­ti, ką da­ry­ti to­liau. Kal­bant apie vi­są pa­li­ki­mą aps­kri­tai, mes ga­li­me su­sig­rą­žin­ti tik ne­di­de­lę jo da­lį. Ga­lė­čiau iš­skir­ti tris veiks­mus – ty­ri­mą (in­for­ma­ci­jos kau­pi­mas ir jos api­bend­ri­ni­mas), in­for­ma­ci­jos sklai­dą Lie­tu­vos vi­suo­me­nei ir pa­sau­liui bei ga­liau­siai – pa­vel­do pa­ieš­ka ir iden­ti­fi­ka­vi­mas, kad mė­gin­ti jį su­sig­rą­žin­ti.

Pa­li­ki­mas yra tai, ką per vi­są sa­vo rai­dą su­kū­rė ir pa­li­ko Lie­tu­vos vals­ty­bė, o pa­vel­das yra tai, ką mes pa­vel­dė­jo­me ir ga­li­me reikš­ti vi­siš­kai tei­sė­tas pre­ten­zi­jas į susigrąžinimą

Tar­ki­me, kal­ba­me apie Lie­tu­vos Me­tri­ką. Lyg ir ga­li­me tvir­tin­ti, kad tai mums pri­klau­san­tis pa­vel­das, ta­čiau šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je la­bai su­dė­tin­ga kal­bė­ti apie tai, kam pri­klau­so prieš dau­giau nei 200 me­tų pra­ras­tos ver­ty­bės.

– Kal­ba­te apie Lie­tu­vos Me­tri­ką. Be­rods jos nuo­ra­šą tu­ri Bal­ta­ru­si­ja, ku­ri, aiš­ku, lai­ko tai sa­vo na­cio­na­li­ne ver­ty­be.

– Štai šiuo mo­men­tu pe­rei­na­me prie ki­to eta­po – in­for­ma­ci­jos sklai­dos. Jei nuo­lat ne­kar­to­sim, kad ši ver­ty­bė yra mū­sų – at­si­ras, kas pa­sa­kys, kad tai yra jų. Tai kaip tik tin­ka bal­ta­ru­sių at­ve­ju. Be to, ne­pa­mirš­ki­me, kad ša­lia yra Len­ki­ja, bet ka­da ga­lin­ti par­eikš­ti ir sa­vo tei­ses.

– O ar kas nors iki šiol mė­gi­no su­da­ry­ti są­ra­šą tų ver­ty­bių, ku­rias tu­rė­tu­me siek­ti at­gau­ti?

– Ban­dy­mų bū­ta, ta­čiau vie­no, vi­saa­pi­man­čio są­ra­šo, kiek ži­nau, nie­kas ne­mė­gi­no su­da­ry­ti. 1991 – 1993 me­tais, ruo­šian­tis de­ry­boms su Ru­si­ja, mė­gin­ta su­da­ry­ti są­ra­šus, dėl ko ga­lė­tu­me de­rė­tis. La­bai įdo­mu, kad kiek­vie­ną sy­kį, kai ban­do­ma su­da­ry­ti ati­tin­ka­mą ko­mi­si­ją, ta in­for­ma­ci­ja kaž­kur pa­slap­tin­gai dings­ta. Kas­kart pra­de­da­me nuo nu­lio.

– Skam­ba, lyg mes pa­tys aiš­kiai ne­ži­no­me, ką, kaip ir ko­dėl no­ri­me su­sig­rą­žin­ti.

– Su­si­do­mė­ji­mas šiuo klau­si­mu vis iš­ky­la. Pa­sku­ti­nį sy­kį to­kia su­si­do­mė­ji­mo ban­ga bu­vo ki­lu­si prieš ke­le­tą me­tų. Į dis­ku­si­ją tuo me­tu įsi­trau­kė už­sie­nio Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja, ku­ri kaip tik ir pra­šė su­teik­ti jai in­for­ma­ci­ją apie tai, ko­kias ver­ty­bes siek­ti su­sig­rą­žin­ti.

– Na­tū­ra­lu, juk URM ir tu­rė­tų bū­ti svar­biau­sia tuo už­sii­man­ti ins­ti­tu­ci­ja.

– Toks po­žiū­ris yra klai­din­gas. Ta pa­ti klai­da pa­da­ry­ta ir tar­pu­ka­riu. Ma­nau, kad dėl to ir ne­bu­vo pa­siek­ta ge­rų re­zul­ta­tų. Pra­ktiš­kai ne­bu­vo ta link­me dir­ban­čių eks­per­tų, o URM bu­vo vi­so la­bo tik įran­kis. Skai­tant to me­to ar­chy­vi­nius do­ku­men­tus ma­to­me, kad veik kiek­vie­na­me laiš­ke nuo Ru­si­jo­je dir­bu­sios ko­mi­si­jos bu­vo pra­šo­ma at­siųs­ti eks­per­tų ir pa­pil­do­mos in­for­ma­ci­jos, o at­gal – nie­ko.

– Tuo­met svar­biau­si bū­tų moks­li­nin­kai? Ko­kie gi dar ga­li bū­ti eks­per­tai?

– Len­ki­jos pa­vyz­dys ro­do, kad vals­ty­bi­niu ly­giu tai tu­rė­tų ini­ci­juo­ti Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja – su­da­ry­ti są­ra­šus. O eks­per­ti­nį vaid­me­nį tu­rė­tų at­lik­ti moks­li­nin­kai. Ta­čiau kas gi kon­kre­čiai tuo už­siims? Bū­tent taip at­si­ti­ko ir su Va­sa­rio 16-sios ak­tu.

Spe­cia­lis­tas grįž­ta ir gal­būt par­ašo apie tai straips­nį. O gal­būt ir ne­pa­ra­šo.

Kiek ži­nau, da­bar rū­pin­tis ver­ty­bių pa­ieš­ka liep­ta vi­soms ins­ti­tu­ci­joms. Tar­ki­me, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis mu­zie­jus rū­pi­na­si sa­vo sri­ti­mi, Na­cio­na­li­nė bib­lio­te­ka rū­pi­na­si bib­lio­te­ki­niu pa­vel­du ir t.t. Taip kad gau­na­si, jog vi­si da­ro­me tą pa­tį dar­bą. Pra­ran­da­me ne tik lai­ką, bet ir lė­šas. Tiek bib­lio­te­ki­nin­kai, tiek mu­zie­ji­nin­kai vyks­ta tir­ti vie­no, ar ki­to ob­jek­to. Kas to­liau? Spe­cia­lis­tas grįž­ta ir gal­būt par­ašo apie tai straips­nį. O gal­būt ir ne­pa­ra­šo. Už­si­ra­šau in­for­ma­ci­ją į blok­no­tė­lį ir pa­si­de­du sau. O kas to­liau – vi­siš­kai ne­beaiš­ku. Rei­kia ins­ti­tu­ci­jos, ku­ri cen­tra­li­zuo­tai kaup­tų vi­sus su­rink­tus duo­me­nis.

Tar­ki­me, yra Lie­tu­vos moks­lo ta­ry­ba, skirs­tan­ti par­amą moks­li­nin­kams. Su­da­rant par­amos su­tar­tį, moks­li­nin­kas, ty­ri­nė­jan­tis ar­chy­ve ar­ba mu­zie­ju­je ki­to­je vals­ty­bė­je, tu­rė­tų su­rink­tą in­for­ma­ci­ją per­duo­ti į Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos duo­me­nų ba­zę. Prieš pus­me­tį ban­džiau, bet taip ir ne­su­ra­dau prie­igos prie to­kios duo­me­nų ba­zės, nors to­kia ti­krai yra.

Ki­tas pa­vyz­dys: Vo­kie­ti­jo­je gy­ve­nęs lie­tu­vis Jur­gis Ge­ru­lis An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais tar­na­vo Ab­we­re ir re­zi­da­vo Mins­ke bei Vil­niu­je. Ne­ži­nia už ką, ta­čiau Vil­niaus uni­ver­si­te­to ran­kraš­ty­ne jam bu­vo pa­do­va­no­ta XVII am­žiaus lat­vių pa­sto­riaus iš­vers­ta bib­li­ja, ku­rią jis vė­liau iš­si­ve­žė į Vo­kie­ti­ją. Vė­liau ši bib­li­ja pa­te­ko į Šve­di­jos Lun­do uni­ver­si­te­tą, kur yra ir šian­dien. Ma­žai kas kves­tio­nuo­ja ka­ro me­tais iš­vež­tų ver­ty­bių grą­ži­ni­mą. Lie­tu­va tu­rė­tų, su­rin­ku­si in­for­ma­ci­ją apie kny­gos iš­ve­ži­mą į Šve­di­ją, kreip­tis į Lun­do uni­ver­si­te­tą dėl kny­gos grą­ži­ni­mo, ta­čiau to iki šiol ne­pa­da­ry­ta.

– Be to, su to­kio­mis vals­ty­bė­mis, kaip Šve­di­ja ar­ba Vo­kie­ti­ja daug leng­viau su­si­kal­bė­ti, nei su Ru­si­ja?

– Su Vo­kie­ti­ja tu­ri­me pra­stos pa­tir­ties. Vie­ną sy­kį vo­kie­čiai pa­pra­šė grą­žin­ti jiems po­rą ka­ro me­tais iš­vež­tų pa­veiks­lų. Lie­tu­va taip už­sis­py­rė, kad vo­kie­čiams te­ko kreip­tis į teis­mą ir 7 me­tus by­li­nė­tis, kol Lie­tu­va ga­liau­siai bu­vo pri­vers­ta tai pa­da­ry­ti. Ci­vi­li­zuo­tos ša­lys taip ne­siel­gia – jei vo­kie­čiai su­rin­ko pa­kan­ka­mai fak­tų, kad pa­veiks­lai pri­klau­sė jiems – de­rė­jo juos ati­duo­ti. Vi­sai ga­li bū­ti, kad net kom­pen­sa­ci­ją bū­tų­me ga­vę, ku­rią vo­kie­čiai mie­lai su­mo­kė­tų vie­toj teis­mo iš­lai­dų. Ga­liau­siai, bū­tu­me „už­si­dir­bę pliu­są“ ir vė­liau ga­lė­tu­me drau­giš­kai pra­šy­ti vo­kie­čių grą­žin­ti ką nors, kas pri­klau­so mums.

O ką pa­tys da­rė­me da­bar? Iš kar­to puo­lė­me rei­ka­lau­ti, kad vo­kie­čiai ati­duo­tų Lie­tu­vai Liu­do Ma­žy­lio su­ras­tą Va­sa­rio 16-ios ak­tą.

Vie­ną sy­kį vo­kie­čiai pa­pra­šė grą­žin­ti jiems po­rą ka­ro me­tais iš­vež­tų pa­veiks­lų. Lie­tu­va taip už­sis­py­rė, kad vo­kie­čiams te­ko kreip­tis į teis­mą ir 7 me­tus by­li­nė­tis, kol Lie­tu­va ga­liau­siai bu­vo pri­vers­ta tai pa­da­ry­ti.

Ru­si­ja – iš­vis at­ski­ras at­ve­jis. O, pa­vyz­džiui, Ukrai­na? Šiuo me­tu – vie­na drau­giš­kiau­sių Lie­tu­vai vals­ty­bių. Ten yra XV – XVI am­žiaus Vil­niaus uni­ver­si­te­to bib­lio­te­kos kny­gų, iš­vež­tų tuo me­tu, kai bu­vo nai­ki­na­mas Vil­niaus uni­ver­si­te­tas, Me­di­ci­nos aka­de­mi­ja ir Dva­si­nė aka­de­mi­ja. Ukrai­no­je yra ma­žiau­siai 6 – 7 to­kios kny­gus, o vie­na iš jų – su de­di­ka­ci­ja Leo­nui Sa­pie­gai.

– Ar ban­do­ma su ukrai­nie­čiais kal­bė­tis dėl jų grą­ži­ni­mo?

– Nie­ko apie tai ne­gir­dė­jau. Ukrai­nie­čiai yra tas kny­gas ka­ta­lo­gi­za­vę, tai­gi, rei­kia dirb­ti ir jų ieš­ko­ti. Mū­sų bib­lio­te­ko­si tų ka­ta­lo­gų nė­ra. Kny­ga su de­di­ka­ci­ja Leo­nui Sa­pie­gai yra Ode­sos uni­ver­si­te­te. Ką da­ry­ti? Ne­gi lais­va­lai­kiu sės­ti į au­to­bu­są ir pa­čiam lin­guo­ti iki Ode­sos?

– Pro­fe­so­rius Liu­das Ma­žy­lis ne­se­niai įro­dė, kad tai – veiks­min­gas bū­das.

– Šis at­ve­jis tie­siog iš­gel­bė­jo mū­sų val­džią nuo tei­sė­to žmo­nių pyk­čio, kad ji nie­ko ne­da­rė ir nie­ko ne­ieš­ko­jo. Juk iš es­mės taip ir bu­vo. Aka­de­mi­nė­je vi­suo­me­nė­je taip pat yra sa­vi biu­ro­kra­ti­jos me­cha­niz­mai. Pa­vyz­džiui, Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­tas su­da­ro veik­los pla­nus, ku­riuos tvir­ti­na Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­ja. Va­sa­rio 16-ios ak­to pa­ieš­kos ta­me pla­ne ne­bu­vo. Bet jei tai yra vals­ty­bės in­te­re­sas, ko­dėl gi ŠMM ne­pa­rei­ka­la­vo to įtrauk­ti? Taip tu­rė­tų veik­ti sis­te­ma.

Pa­žiū­rė­ki­me, kai koks nors me­ras lei­džia pi­ni­gus, kad sa­vo reik­mėms nu­pirk­tų ko­kį „mer­są“ – nie­kas ne­si­pik­ti­na. O kai lė­šų ty­ri­mams pra­šo is­to­ri­kas – vi­suo­ti­nis pa­si­pik­ti­ni­mas, esą, ne – va­žiuok au­to­bu­sų sa­vo ty­ri­mų da­ry­ti. Toks tai vy­rau­ja nie­kur ne­ve­dan­tis po­žiū­ris.

– Nuo ko aps­kri­tai pra­dė­ti?

– Vi­sų pir­ma rei­kia ins­ti­tu­ci­jos, ku­ri koor­di­nuo­tų šį dar­bą, rink­tų ir sis­te­min­tų in­for­ma­ci­ją. Ši­taip bū­tų su­kur­ta sis­te­ma, ku­ri leis­tų, kai kaž­kas jau at­ras­ta, ja nau­do­tis ir ki­tiems ieš­ko­to­jams. An­tra, rei­kia ak­ty­ves­nės in­for­ma­ci­jos sklai­dos. Pa­sku­ti­nis at­ra­di­mas ir vi­suo­me­nės reak­ci­ja par­odė, ko­kia pra­sta pa­dė­tis šio­je sri­ty­je. Pa­vyz­džiui, Len­ki­jo­je vei­kia in­ter­ne­ti­nis pus­la­pis „Pra­ras­ta­sis mu­zie­jus“. Ja­me pub­li­kuo­ja­ma vi­suo­me­nei skir­ta moks­li­nė in­for­ma­ci­ja apie An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais din­gu­sias Len­ki­jos ver­ty­bes.

Pa­mi­nė­siu ki­tą, ma­ne tie­siog pri­tren­ku­sį pa­vyz­dį: 2015 me­tų pra­džio­je Sankt Pe­ter­bur­go vie­šo­ji bib­lio­te­ka iš­lei­do I-ojo Lie­tu­vos Sta­tu­to lei­di­mą. Ta pro­ga bu­vo pa­kvies­tas Lie­tu­vos ge­ne­ra­li­nis kon­su­las, ki­ti mū­sų at­sto­vai iš Lie­tu­vos, ku­riems bu­vo įteik­ta skait­me­ni­nė Sta­tu­to ran­kraš­čio ko­pi­ja. Ste­bė­jau ce­re­mo­ni­ją per te­le­vi­zi­ją: kai bu­vo at­neš­tas ran­kraš­čio ori­gi­na­las, aiš­kiai bu­vo ma­ty­ti ants­pau­das, kad tai – Vil­niaus dva­si­nės se­mi­na­ri­jos bib­lio­te­kos nuo­sa­vy­bė. Mums „ge­ra­šir­diš­kai“ pa­do­va­no­jo skait­me­ni­nį nuo­ra­šą nuo do­ku­men­to, ku­ris tei­sė­tai pri­klau­so mums. Ko­dėl ren­gi­ny­je da­ly­va­vę mū­sų at­sto­vai taip ne­pa­sa­kė? Tai­gi, švie­tė­jiš­kos in­for­ma­ci­jos sklai­da – juo­džiau­sia duo­bė.

– Kal­bant apie tai, kad vi­są šį dar­bą tu­rė­tų ku­ruo­ti vie­na ins­ti­tu­ci­ja: rei­kia įga­lio­ti tai da­ry­ti kaž­ku­rią eg­zis­tuo­jan­čią ins­ti­tu­ci­ją, ar su­kur­ti nau­ją?

– Ma­nau, kad rei­kė­tų at­ski­ros, ži­ny­biš­kai ne­prik­lau­so­mos ins­ti­tu­ci­jos, ku­ri ga­lė­tų bū­ti pa­val­di Vy­riau­sy­bei. Svar­biau­sia, kad ši ins­ti­tu­ci­ja ne­bū­tų pa­val­di vie­nai ži­ny­bai, nes šiuo at­ve­ju rei­ka­lin­ga tarp­ži­ny­bi­nė veik­la. To­kia ins­ti­tu­ci­ja ga­lė­tų efek­ty­viai rink­ti, kaup­ti ir skleis­ti in­for­ma­ci­ją, nu­kreip­ti pa­ieš­kas. Kas ga­lė­tų šian­dien duo­ti vie­ną at­sa­ky­mą į klau­si­mą, ką šie­met šio­je sri­ty­je ke­ti­na nu­veik­ti vi­si Lie­tu­vos mu­zie­jai, ar­chy­vai ir t.t.?

Mums „ge­ra­šir­diš­kai“ pa­do­va­no­jo skait­me­ni­nį nuo­ra­šą nuo do­ku­men­to, ku­ris tei­sė­tai pri­klau­so mums.

– Ku­ri iš pra­ras­tų­jų ver­ty­bių mums svar­biau­sia?

– Vis dėl to pir­me­ny­bę teik­čiau Lie­tu­vos Me­tri­kai. Tai yra do­ku­men­tas at­spin­din­tis se­no­sios Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo rai­dą. Ja­me su­kaup­tas vi­sas di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio kan­ce­lia­ri­jos ar­chy­vas. De­rin­ki­me no­rus su ga­li­my­bė­mis – žiū­rėk, gal kas ir gau­tų­si.