Nuo Kosciuškos iki Napoleono. Pirmieji bandymai atgauti savarankiškumą

2017-03-22 "Lietuvos žinios"

1794 me­tais Ta­do Kos­ciuš­kos ir Jo­kū­bo Ja­sins­kio ve­da­mi su­ki­lė­liai ne­sėk­min­gai pa­mė­gi­no ap­gin­ti Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos ne­prik­lau­so­my­bę, bet sa­va­ran­kiš­ku­mo sie­kis ne­bu­vo pa­mirš­tas ir vė­les­niais me­tais. Mė­gin­ta ieš­ko­ti ir komp­ro­mi­si­nių va­rian­tų, kaip an­tai Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės au­to­no­mi­jos Ru­si­jos su­dė­ty­je. Ne­tru­kus lais­vės vil­tis im­ta sie­ti su Na­po­leo­nu Bo­na­par­tu, de­ja pra­ncū­zų im­pe­ra­to­riu­mi lie­tu­viams te­ko nu­si­vil­ti – jo pla­nuo­se ne­bu­vo vie­tos Lie­tu­vos vals­ty­bei.

Apie tai LŽ kal­bė­jo­si su Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­to LDK is­to­ri­jos sky­riaus ve­dė­ja dr. Ra­mu­ne Šmi­gels­ky­te-Stu­kie­ne.

– 1794 me­tų su­ki­li­mas – pa­sku­ti­nis ban­dy­mas ap­gin­ti ATR vals­ty­bin­gu­mą. Pir­mie­ji su­ki­lo len­kai, ne­tru­kus su­ki­li­mas įsip­lies­kė ir LDK.

– Su­ki­li­mas pir­miau­siai par­odė tam ti­krą vi­suo­me­nės bran­dą. Prie jo jun­gė­si net ir tie, ku­rie bu­vo kaž­kuo vals­ty­bė­je ne­pa­ten­kin­ti, net ir tie ku­rie anks­čiau ieš­ko­jo komp­ro­mi­sų ir pri­sie­kė Tar­go­vi­cos kon­fe­de­ra­ci­jai ir 1793 me­tais da­ly­va­vo Gar­di­no sei­me.

Ne­pa­mirš­ki­me, kad ATR ne­ka­pi­tu­lia­vo be ko­vos. 1792 me­tų bir­že­lį – rugp­jū­tį vy­ko ka­ras, vals­ty­bė prieš­ino­si. Bū­tent tuo me­tu iš­ki­lo ta­len­tin­gas ka­ro va­das ir cha­riz­ma­tiš­kas ly­de­ris Ta­das Kos­ciuš­ka.

Su­ki­lė­lių va­do­vy­bė žen­gė se­kan­tį žings­nį po Ket­ve­rių me­tų Sei­mo re­for­mų ir Ge­gu­žės tre­čio­sios Kons­ti­tu­ci­jos – Ta­das Kos­ciuš­ka pa­skel­bė, kad kiek­vie­nas prie su­ki­li­mo pri­si­jun­gęs vals­tie­tis tap­tų lais­vu žmo­gu­mi. Ma­to­me, kad vi­suo­me­nė pri­bren­do prie bau­džia­vos pa­nai­ki­ni­mo idė­jos rea­li­za­vi­mo. Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­sios tau­ti­nės ta­ry­bos su­dė­ty­je bu­vo vi­suo­me­nei ge­rai ži­no­mi, pa­žan­gūs žmo­nės – ka­ri­nin­kas Ro­mual­das Gied­rai­tis, ar­chi­tek­tas Lau­ry­nas Gu­ce­vi­čius, ku­ni­gas My­ko­las Pra­nciš­kus Kar­pa­vi­čius. Pa­sta­ra­sis skel­bė pa­moks­lus lie­tu­viš­kai ir ra­gi­no prie su­ki­li­mo dė­tis vals­tie­čius.

Vėl­gi, net ir tie, ku­rie anks­čiau bu­vo lin­kę bend­ra­dar­biau­ti su pro­ru­siš­ko­mis jė­go­mis, sto­jo į su­ki­li­mo or­ga­ni­za­to­rių gre­tas. Tarp jų ir su­ki­li­mo Lie­tu­vo­je va­das Jo­kū­bas Ja­sins­kis.

Taip pat ga­li­ma pa­mi­nė­ti My­ko­lą Kleo­pą Ogins­kį, ku­ris Gar­di­no sei­me, ga­li­ma sa­ky­ti, pa­da­rė kar­je­rą – su­si­tai­kė su Ru­si­ja ir su jos par­ama ga­vo LDK di­džio­jo iž­di­nin­ko par­ei­gas. Ta­čiau pra­si­dė­jus su­ki­li­mui, jis ne tik pats sto­jo į su­ki­lė­lių gre­tas, bet ir jų ap­gink­la­vi­mui sky­rė as­me­ni­nes lė­šas. Pats da­ly­va­vo ka­ro veiks­muo­se, su­ren­gė rei­dus Mins­ko ir Daug­pi­lio kryp­ty­mis.

Bu­vo ir tų, ku­rie ne­no­rė­jo ak­ty­viai da­ly­vau­ti su­ki­li­me, nors ir bu­vo ne­pa­ten­kin­ti Ru­si­ja. Dau­ge­lis jų emig­ra­vo į Va­ka­rus ir įvy­kius tė­vy­nė­je ste­bė­jo iš Vie­nos, ar Par­yžiaus.

– Su­ki­li­mo me­tu iš­leis­ti at­si­šau­ki­mai lie­tu­vių kal­ba – pir­mie­ji to­kio po­bū­džio lie­tu­viš­ki do­ku­men­tai – skir­ti pa­trauk­ti su­ki­lė­lių pu­sėn vals­tie­čius?

– Šie at­si­šau­ki­mai bu­vo skir­ti ne tik ba­jo­rams, bet vi­sai vi­suo­me­nei, į lie­tu­viš­kai kal­ban­čius vals­tie­čius. At­si­šau­ki­mus pa­si­ra­šė to­kie vi­suo­me­nės vei­kė­jai, kaip My­ko­las Pra­nciš­kus Kar­ba­vi­čius, stam­būs žem­val­džiai Be­ne­dik­tas Kar­pis ir Ru­so vei­ka­lų ver­tė­jas į len­kų kal­bą Mau­ri­ci­jus Pra­nciš­kus Kar­pis, Kur­tu­vė­nų dva­ro po­nas Ka­je­to­nas Na­gurs­kis ir jau mi­nė­tas My­ko­las Kleo­pas Ogins­kis. Vi­si jie su­pra­to, kuo ri­zi­ka­vo – ži­no­jo pra­lai­mė­ji­mo at­ve­ju pra­ra­sią vis­ką.

Įvai­ro­vė, ku­rią ma­to­me su­ki­li­mo or­ga­ni­za­to­rių tar­pe ro­do, kad at­sto­vau­ja­ma vi­sa LDK, ne tik te­ri­to­ri­jos, bet ir vi­suo­me­nės pra­sme. Prie su­ki­li­mo jun­gė­si ir žem­val­džiai ir aka­de­mi­kai, ir dva­si­nin­kai, ku­rie sa­vo ruo­žtu krei­pė­si į vals­tie­ti­ją.

Net ir ga­vęs Ta­do Kos­ciuš­kos įsa­ky­mą dėl nu­ša­li­ni­mo, Jo­kū­bas Ja­sins­kis nie­kur ne­pa­si­trau­kė ir ne­bė­go, o ka­ria­vo toliau

– Su­ki­li­mui įsi­bė­gė­jus iš­ryš­kė­jo tam ti­kri ne­su­ta­ri­mai. Ko­dėl Ta­das Kos­ciuš­ka nu­spren­dė pa­leis­ti Tau­ti­nę aukš­čiau­sią­ją ta­ry­bą ir nu­ša­lin­ti nuo va­do­va­vi­mo Jo­kū­bą Ja­sins­kį?

– Ga­li­ma pa­mi­nė­ti Ta­do Ko­siuš­kos cen­tra­li­za­ci­jos idė­jas ir ideo­lo­gi­nius skir­tu­mus. Jo­kū­bas Ja­sink­sis daž­nai lai­ko­mas vie­nu ra­di­ka­liau­sių iš su­ki­li­mo va­do­vų – lie­tu­viš­ku ja­ko­bi­nu. Jis bu­vo lin­kęs tvar­ky­tis „griež­ta ran­ka“. Pa­čio­je su­ki­li­mo pra­džio­je su­ki­lė­lių teis­mo spren­di­mu už tė­vy­nės iš­da­vys­tę vie­šai pa­kar­tas vie­nas iš kon­fe­de­ra­tų va­dų – Si­mo­nas Mar­ty­nas Ko­sa­kovs­kis. Įsiaud­ri­ni­mas to me­to LDK vi­suo­me­nė­je bu­vo toks in­ten­sy­vus, kad ne­daug trū­ko iki ti­kro ja­ko­bi­niš­ko te­ro­ro. Be­ne di­džiau­sius nuo­pel­nus už tai, kad taip ne­įvy­ko, ga­li­ma pri­skir­ti My­ko­lui Kleo­pui Ogins­kiui. Vil­niu­je su­si­rin­ku­si su­ki­lė­lių mi­nia, ku­rio­je bu­vo ir mies­te­lė­nai ir vals­tie­čiai bu­vo pa­si­ren­gu­si su­si­do­ro­ti su vi­sais bent kiek įta­ria­mais su­ki­li­mo prieš­ais. Su­val­dy­ti mi­nią pa­dė­jo My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio iš­kal­ba. Sa­vo at­si­mi­ni­muo­se jis vė­liau ra­šė, kad bai­gus kal­bą į vir­šų lė­kė ke­pu­rės, o kai ku­rie klau­sy­to­jai ver­kė.

Ki­ta ver­tus, Ta­das Kos­ciuš­ka ma­tė ATR tik kaip iš vie­no cen­tro val­do­mą vals­ty­bę. Ly­giai taip pat, su­ki­lė­lių hie­rar­chi­jo­je jis sa­ve po­zi­cio­na­vo, kaip aukš­čiau­sią val­džią. Šios dok­tri­nos ne­ati­ti­ko jo­kia at­ski­ros LDK su­ki­lė­lių va­do­vy­bės for­ma. Ga­li­ma spė­ti, kad tai taip pat bu­vo vie­na iš trin­ties tarp su­ki­li­mo va­dų prie­žas­čių, nes Jo­kū­bas Ja­sin­kis lai­kė LDK at­ski­ru vals­ty­bi­niu vie­ne­tu ir ati­tin­ka­mai sa­ve lai­kė vi­sų Lie­tu­vos su­ki­lė­lių aukš­čiau­siu va­du.

– Ar to­kia Ta­do Kos­ciuš­kos po­zi­ci­ja kė­lė LDK ba­jo­ri­jos ne­pa­si­ten­ki­ni­mą?

– Tai ne­bu­vo le­mia­mas veiks­nys. Pa­grin­di­nė už­duo­tis tuo me­tu bu­vo at­muš­ti prieš­ą. Ma­nau, kad trin­ties bū­ta. Juk ne­igia­ma reak­ci­ja yra na­tū­ra­li, kai žmo­gų nu­ša­li­na nuo va­do­va­vi­mo. Ta­čiau Lie­tu­vos su­ki­lė­lių va­do pa­kei­ti­mas var­gu ar tu­rė­jo le­mia­mos įta­kos su­ki­li­mo ei­gai Lie­tu­vo­je. Pa­grin­di­nė su­ki­lė­lių pra­lai­mė­ji­mo prie­žas­tis ta, kad Ru­si­jos ir Prū­si­jos ar­mi­jos bu­vo daug ga­lin­ges­nės.

– So­viet­me­čio is­to­riog­ra­fi­jo­je la­bai mėg­ta ak­cen­tuo­ti, kad lie­tu­vių ir len­kų su­ki­lė­liai konf­lik­ta­vo tar­pu­sa­vy­je. Ar ne­su­ta­ri­mai bu­vo ženk­lūs, jei aps­kri­tai to­kių bū­ta?

– Tam ti­kra trin­tis eg­zis­ta­vo ir tai – taip pat na­tū­ra­lu. Tar­ki­me, tiek Jo­kū­bas Ja­sins­kis, tiek Ta­das Kos­ciuš­ka bu­vo ka­riuo­me­nių va­dais. Kuo­met du va­dai ne­ran­da komp­ro­mi­so – iš­ky­la ne­su­ta­ri­mai, kol vie­nam iš jų ten­ka nu­si­leis­ti. Ta­čiau net ir ga­vęs Ta­do Kos­ciuš­kos įsa­ky­mą dėl nu­ša­li­ni­mo, Jo­kū­bas Ja­sins­kis nie­kur ne­pa­si­trau­kė ir ne­bė­go, o ka­ria­vo to­liau.

– Tai­gi, ko­kie be­bu­vo ne­su­ta­ri­mai, lie­tu­vių su­ki­lė­liai ne­sis­kirs­tė. Pa­sku­ti­nie­ji jų da­li­niai kri­to Var­šu­vos mū­šy­je.

– Taip, jie ga­liau­siai bu­vo „su­traiš­ky­ti“ bai­sio­se kau­ty­nė­se Var­šu­vos prie­mies­ty­je Pra­ho­je. Bend­ras vi­sų su­ki­lė­lių tiks­las bu­vo aukš­čiau as­me­ni­nių ir ki­tų am­bi­ci­jų. Ma­nau, kad to me­na­mo su­sip­rie­ši­ni­mo is­to­ri­ja su­kur­ta mū­sų pa­čių są­mo­nė­je. Il­gą lai­ką mū­sų is­to­ri­ja bu­vo kons­truo­ja­ma sie­kiant par­ody­ti, kad Lie­tu­va bu­vo vi­siš­kai ki­to­kia, nei Len­ki­ja. Ne­ma­nau, kad da­bar­ti­nei Lie­tu­vos (ir Len­ki­jos) vi­suo­me­nei dar reik­tų aiš­kin­ti apie tai, kad LDK bu­vo sa­va­ran­kiš­ka vals­ty­bė iki 1975 me­tų.

– „Is­to­ri­ja ne­ži­no žo­džių: kas, jei?“ Ta­čiau, hi­po­te­tiš­kai, ar su­ki­li­mo per­ga­lės at­ve­ju Ta­do Kos­ciuš­kos cen­tra­li­za­ci­jos idė­jos bū­tų pe­rau­gu­sios į uni­ta­ri­nį, cen­tra­li­zuo­tą ATR val­dy­mą?

– O ką reiš­kia „u­ni­ta­ri­nė vals­ty­bė“ kin­tan­čios to me­to vi­suo­me­nės kon­teks­te? Tar­ki­me, su­ki­lė­liai bū­tų lai­mė­ję, o vals­tie­čiai ta­pę lais­vi. Kas gi tie to me­to Lie­tu­vos vals­tie­čiai? Lie­tu­viai. Ne­gi įvyk­tų jų su­len­ki­ni­mas? Ma­nau, kad ne. Juk ir XIX am­žiaus lie­tu­vių tau­ti­nis są­jū­dis pra­si­de­da Už­ne­mu­nė­je, t.y. ten, kur anks­čiau­siai bu­vo pa­nai­kin­ta bau­džia­va. Ne taip pa­pras­ta pa­keis­ti lais­vą, sa­vo gal­va gy­ve­nan­tį lie­tu­vių vals­tie­tį. Ma­nau, kad vis­kas bū­tų su­sik­los­tę kaip tik kuo pui­kiau­siai ir mo­der­nią Lie­tu­vos vals­ty­bę bū­tu­me su­kū­rę ge­ro­kai anks­čiau.

– Su­ki­li­mas pra­lai­mė­jo. Ar­ti­miau­sia pro­ga iš­si­va­duo­ti iš Ru­si­jos val­džios – 1812 me­tų Na­po­leo­no žy­gis. Ko­dėl len­kai ma­siš­kai sto­ja į Di­džio­sios ar­mi­jos gre­tas, o lie­tu­viai rea­guo­ja ga­na van­giai?

– 1795 me­tais Lie­tu­va vi­siš­kai in­kor­po­ruo­ta į Ru­si­jos Im­pe­ri­jos su­dė­tį. Tuo pat me­tu Len­ki­ja iš­lai­kė tam ti­krą sa­vi­tą sta­tu­są, ten vy­rau­ja ki­tos rai­dos ga­li­my­bės ir ten­den­ci­jos. Lie­tu­viai ne­bu­vo pa­sy­vūs – su Na­po­leo­nu la­bai ak­ty­viai mė­gi­no tar­tis mū­sų emig­ra­ci­ja. Po su­ki­li­mo ne­sėk­mės į Va­ka­rus emig­ra­vę ba­jo­ri­jos at­sto­vai mė­gi­no įti­kin­ti Na­po­leo­ną, kad bū­ti­na at­kur­ti LDK. Tarp jų ir vėl ga­li­me pa­mi­nė­ti My­ko­lą Kleo­pą Ogins­kį, ku­ris po emig­ra­vi­mo aš­tuo­ne­rius me­tus, kar­tu su len­kų at­sto­vais, in­ten­sy­viai ieš­ko­jo bū­dų at­kur­ti ATR.

De­ja, Na­po­leo­nas lie­tu­viams at­sa­kė, kad pa­verg­ta tau­ta tu­ri pa­ti pa­kil­ti prieš pa­ver­gė­jus. Tai­gi, vie­na ver­tus, lie­tu­vių ba­jo­ri­ja nu­si­vy­lė Na­po­leo­nu, o ki­ta ver­tus, ne­pa­mirš­ki­me, kad LDK in­kor­po­ra­vi­mas į Ru­si­ją vy­ko la­bai spar­čiai. Tie, kas li­ko Lie­tu­vo­je, tu­rė­jo ieš­ko­ti bū­dų pri­si­tai­ky­ti prie ru­siš­kos val­džios.

– Nuo su­ki­li­mo pra­ėjo 15 me­tų. Ne­gi per juos kar­di­na­liai pa­si­kei­tė žmo­nių nuo­sta­tos?

– Kar­di­na­liai ne­pa­si­kei­tė. Vie­ni tie­siog mė­gi­no iš­gy­ven­ti nau­jo­je tvar­ko­je ir ėjo į komp­ro­mi­są su Ru­si­ja. Ge­ras to pa­vyz­dys – Plia­te­rių šei­mos is­to­ri­ja. Kal­bė­da­mi apie šią gi­mi­nę daž­niau­siai pri­si­me­na­me 1831 me­tų su­ki­li­mo did­vy­rę Emi­li­ją Plia­te­ry­tę, ta­čiau iš tie­sų ji bu­vo ne­ti­piš­kas at­ve­jis gi­mi­nė­je. Kur­šo ba­jo­rai Plia­te­riai bu­vo lin­kę ei­ti į komp­ro­mi­są su im­pe­ri­ne Ru­si­jos val­džia. Pa­vyz­džiui Ka­zi­mie­ro Kons­tan­ti­no Plia­te­rio (1746 – 1807) ko­res­pon­den­ci­ja ro­do, kad jis bend­ra­dar­bia­vo su ru­sų val­džia ir ieš­ko­jo bū­dų, kaip įtvir­tin­ti sa­vo pa­vyz­dį. Tai­gi, bu­vo ne­ma­žai to­kių, ku­rie sten­gė­si pri­si­tai­ky­ti ir iš­gy­ven­ti.

Ta­čiau bu­vo ir pa­trio­tiš­ku­mo ne­at­si­sa­kiu­sių ba­jo­rų. Ga­li­ma pa­mi­nė­ti gra­fą Ka­ro­lį Za­lus­kį. Jis ne­emig­ra­vo, li­ko Lie­tu­vo­je ir sa­vo po­zi­ci­ja de­mons­tra­vo nos­tal­gi­ją pra­ras­tai vals­ty­bei. Jis taip pat ak­ty­viai da­ly­va­vo 1831 me­tų su­ki­li­me.

Po su­ki­li­mo ne­sėk­mės į Va­ka­rus emig­ra­vę ba­jo­ri­jos at­sto­vai mė­gi­no įti­kin­ti Na­po­leo­ną, kad bū­ti­na at­kur­ti LDK

– Vis­gi Na­po­leo­no žy­gis į Ru­si­ją at­ro­do, kaip vie­nin­te­lis tuo me­tu ke­lias iš­si­va­duo­ti iš Ru­si­jos val­džios, bet Lie­tu­vos ba­jo­rai ne itin ak­ty­viai tuo nau­do­jo­si.

– Na­po­leo­no val­dy­mo lai­ko­tar­piu Lie­tu­vo­je bu­vo ga­na gau­si ba­jo­rų gru­pė, no­rė­ju­si at­kur­ti LDK, kaip au­to­no­mi­nį vie­ne­tą Ru­si­jos im­pe­ri­jos su­dė­ty­je. Šią idė­ją ak­ty­viai pro­pa­ga­vo ir iš emig­ra­ci­jos grį­žęs My­ko­las Kleo­pas Ogins­kis. Šios idė­jos rė­mė­jai ma­nė, kad per­ne­lyg nai­vu sva­jo­ti apie ATR at­kū­ri­mą, to­dėl rei­kė­jo steng­tis iš to me­to si­tua­ci­jos lai­mė­ti tiek, kiek įma­no­ma. Rea­lis­tiš­kiau­siu va­rian­tu jiems at­ro­dė au­to­no­mi­ja Ru­si­jos im­pe­ri­jos su­dė­ty­je. 1809 – 1810 me­tais ši idė­ja ak­ty­viai svars­ty­ta ir Sankt Pe­ter­bur­ge.

Be to, ana­lo­giš­kas pa­vyz­dys jau eg­zis­ta­vo – Suo­mi­jos Di­džio­ji Ku­ni­gaikš­tys­tė, bu­vu­si Ru­si­jos Im­pe­ri­jos su­dė­ty­je, bet tu­rė­ju­si au­to­no­mi­nes tei­ses. Šiuo pa­vyz­džiu ir mė­gi­no sek­ti My­ko­las Kleo­pas Ogins­kis ir Ksa­ve­ras Druc­kis-Liu­bec­kis, abu sie­kę įtvir­tin­ti ir sa­vi­tas eko­no­mi­nes są­ly­gas LDK te­ri­to­ri­jo­je. My­ko­las Kleo­pas Ogins­kis žen­gė to­liau – jis par­en­gė LDK Kons­ti­tu­ci­jos pro­jek­tą, iš­lai­kan­tį Lie­tu­vos Sta­tu­to dva­sią. Taip pat sie­kė LDK te­ri­to­ri­jo­je iš­lais­vin­ti vals­tie­čius, t.y. sie­kė įgy­ven­din­ti tas pa­čias idė­jas, ku­rios tvy­ro­jo ore nuo ATR re­for­mų pra­džios.

Taip pat ga­li­me kons­ta­tuo­ti, kad ban­dy­da­ma įgy­ven­din­ti au­to­no­mi­jos idė­ją, LDK ba­jo­ri­ja jau ne­be­de­ri­no sa­vo veiks­mų su len­kais, ku­rie sva­jo­jo apie vi­sos ATR at­kū­ri­mą. Ma­to­me, kad dėl to ki­lo prieš­prie­ša tarp My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio ir Ado­mo Jur­gio Čar­to­ris­kio. Pa­sta­ra­sis ne­lei­do sau net pa­gal­vo­ti, kad Lie­tu­va ga­lė­jo bū­ti be Len­ki­jos. Tuo tar­pu My­ko­las Kleo­pas Ogins­kis jau bu­vo nu­si­vy­lęs Na­po­leo­nu ir ma­nė, kad Lie­tu­va tu­ri sa­va­ran­kiš­kai ban­dy­ti įtvir­tin­ti sa­vo pa­dė­tį im­pe­ri­jo­je.

Lie­tu­vo­je bu­vo ga­na gau­si ba­jo­rų gru­pė, no­rė­ju­si at­kur­ti LDK, kaip au­to­no­mi­nį vie­ne­tą Ru­si­jos im­pe­ri­jos sudėtyje

Ti­kė­ti­na, kad vie­na iš prie­žas­čių, ko­dėl ne­pa­vy­ko rea­li­zuo­ti šio pro­jek­to, bu­vo Na­po­leo­no ka­ras su Mask­va. Ka­ro iš­va­ka­rė­se ba­jo­ri­ja vis dar ti­kė­jo­si, kad jo pa­vyks iš­veng­ti, to­dėl itin ak­ty­viai „stū­mė“ au­to­no­mi­jos pro­jek­tą. Ne­tei­sin­ga ma­ny­ti, kad Lie­tu­vo­je ne­bu­vo Na­po­leo­no lau­kian­čių ba­jo­rų. Ga­na gau­si ba­jo­rų gru­pė sie­jo sa­vo lū­kes­čius su Pra­ncū­zi­jos im­pe­ra­to­riu­mi ir jun­gė­si prie jo.

Vis­gi bu­vo ir ne­ma­žai nu­si­tei­ku­sių skep­tiš­kai, nes ten­ka pri­pa­žin­ti, kad Na­po­leo­no pla­nuo­se at­ski­rai Lie­tu­vos vals­ty­bei vie­tos ne­bu­vo.