Neišspręstas konfliktas – kaip uždelsto veikimo sprogmuo

2016-04-06 "Lietuvos žinios"

Azer­bai­dža­no am­ba­sa­do­rius Lie­tu­vo­je Ha­sa­nas Mam­ma­dza­da įsi­ti­ki­nęs, kad lie­tu­viai, pri­si­min­da­mi Vil­niaus kraš­to at­ėmi­mą, su ku­riuo nie­ka­da ne­su­si­tai­kė, tu­rė­tų pui­kiai su­pras­ti, kaip jau­čia­si azer­bai­dža­nie­čiai, ne­te­kę že­mės, ku­rią jau 20 me­tų lai­ko užg­ro­bę ar­mė­nai.

Kal­nų Ka­ra­ba­cho konf­lik­tas vėl įsip­lies­kė su to­kia jė­ga, ko­kios ne­ma­ty­ta nuo 1994 me­tų pa­liau­bų. Azer­bai­dža­nas pa­skel­bė vie­na­ša­liš­ką ug­nies nu­trau­ki­mą, ta­čiau jo­kių ženk­lų, ro­dan­čių grei­tą tvir­tų de­ry­bų su­da­ry­mą, kol kas ne­ma­ty­ti.

Pa­sak Azer­bai­dža­no am­ba­sa­do­riaus Lie­tu­vo­je dr. H. Mam­ma­dza­dos, da­bar­ti­nis konf­lik­to pa­aš­trė­ji­mas yra nors ir ne­pa­gei­dau­ti­nas, bet ga­na dės­nin­gas reiš­ki­nys. Dau­giau nei 20 me­tų tarp­tau­ti­nė bend­ruo­me­nė sten­gė­si ig­no­ruo­ti azer­bai­dža­nie­tiš­kų te­ri­to­ri­jų oku­pa­ci­ją ir pro pirš­tus žiū­rė­jo į „į­šal­dy­tą“ konf­lik­tą. Spe­cia­liai šiam konf­lik­tui spręs­ti ka­dai­se su­da­ry­ta Mins­ko gru­pė taip pat ne­pa­sie­kė vi­siš­kai jo­kios pa­žan­gos, o pa­sta­rai­siais me­tais ėmė tie­siog im­ituo­ti konf­lik­to spren­di­mo pa­ieš­kas. Azer­bai­dža­ne šian­dien jun­ta­mas di­džiu­lis pa­trio­ti­nis pa­ki­li­mas – azer­bai­dža­nie­čiai rei­ka­lau­ja ga­liau­siai už­baig­ti il­gus me­tus trun­kan­čią jų že­mių oku­pa­ci­ją, jei rei­kės – net ir gink­lu.

Konf­lik­to spren­di­mas tik imituotas

– Ko­dėl konf­lik­tas pa­aš­trė­jo bū­tent da­bar?

– To klau­sia ana­li­ti­kai vi­sa­me pa­sau­ly­je. Iš tie­sų, to­kios aš­trios konf­lik­to es­ka­la­ci­jos dar nė­ra bu­vę. Pa­si­tai­ky­da­vo su­si­dū­ri­mų ir au­kų, ta­čiau to­kio mas­to ko­vos ki­lo pir­mą sy­kį. Sa­ky­čiau, taip tu­rė­jo nu­tik­ti anks­čiau ar­ba vė­liau. Ne­išsp­ręs­tas, nuo­lat smilks­tan­tis konf­lik­tas vei­kia kaip sprog­muo su lai­kro­di­niu me­cha­niz­mu. Net jei ir šian­dien bū­tų su­da­ry­tos tvir­tos pa­liau­bos, ne­sii­mant veiks­mų su­ras­ti es­mi­nį, ga­lu­ti­nį spren­di­mą, nie­kas ne­ga­lė­tų už­ti­krin­ti, kad vie­ną die­ną vis­kas vėl ne­pa­si­kar­tos.

– Tarp­tau­ti­nė bend­ruo­me­nė ra­gi­na kuo grei­čiau nu­trauk­ti ug­nį. Ar šiuo me­tu pa­liau­bos įma­no­mos?

– Tai­kus spren­di­mas vi­sa­da yra ge­riau­sia iš­ei­tis. Azer­bai­dža­nas vie­na­ša­liš­kai nu­trau­kė ug­nį, ta­čiau ir ta­da vy­ko su­si­šau­dy­mai. Per ar­mė­nų ap­šau­dy­mus vėl žu­vo ci­vi­lių azer­bai­dža­nie­čių. Jei tai ne­si­liaus, mū­sų Gy­ny­bos mi­nis­te­ri­ja aiš­kiai pers­pė­jo, kad pa­leis at­sa­ko­mą­ją ug­nį. Mes 20 me­tų sie­kė­me tai­kaus spren­di­mo, nors anuo­met ir bu­vo­me už­pul­ti, mū­sų te­ri­to­ri­jos bu­vo at­plėš­tos anaip­tol ne tai­kiu bū­du, o gink­lu, lie­jant krau­ją.

Šiam konf­lik­tui spręs­ti bu­vo su­da­ry­ta Mins­ko gru­pė, bet ji per 20 me­tų nė per žings­nį ne­pa­ju­dė­jo spren­di­mo link. Šio­je gru­pė­je da­ly­vau­jan­čios vals­ty­bės ne tik ne­sii­ma veiks­mų pa­čios, bet ir ne­lei­džia ki­toms ša­lims pri­si­dė­ti prie konf­lik­to su­re­gu­lia­vi­mo.

– Ko­dėl Mins­ko gru­pė to­kia ne­efek­ty­vi? Juk ji bu­vo su­da­ry­ta bū­tent tam, kad iš­spręs­tų Kal­nų Ka­ra­ba­cho konf­lik­tą.

– Iš pra­džių ir mes taip ma­nė­me. Ta­čiau per pa­sta­ruo­sius 5–10 me­tų vis aiš­kiau ma­tė­me, kad už­sii­ma­ma tik spren­di­mo pa­ieš­kos im­ita­ci­ja. To­dėl pre­zi­den­tas Il­ha­mas Ali­je­vas ne­se­niai ir par­eiš­kė, kad Azer­bai­dža­nas ne­is į de­ry­bas vien dėl pa­čių de­ry­bų. Mes esa­me pa­si­ren­gę komp­ro­mi­sams ir no­ri­me, kad ki­ta ša­lis elg­tų­si ati­tin­ka­mai. De­ja, ne­ma­to­me Ar­mė­ni­jo­je va­lios ženg­ti to­kių žings­nių. Taip pat ten­ka ap­gai­les­tau­ti, kad tarp­tau­ti­nė bend­ruo­me­nė taip pat ne­sii­ma prie­mo­nių Ar­mė­ni­jai par­agin­ti, kad ši pa­si­trauk­tų iš oku­puo­tų te­ri­to­ri­jų, bent jau iš ra­jo­nų, ne­įei­nan­čių į Kal­nų Ka­ra­ba­cho sri­tį.

Ži­niask­lai­do­je, taip pat ir Lie­tu­vos, vis ma­tau ter­mi­ną „gin­čy­ti­nos te­ri­to­ri­jos“, nors kal­ba­ma apie že­mes, ku­rios vi­sos tarp­tau­ti­nės bend­ruo­me­nės yra pri­pa­žįs­ta­mos kaip Azer­bai­dža­no Res­pub­li­kos da­lis. Kas gi čia „gin­čy­ti­no“?

Mes ne­ka­riau­ja­me su Ar­mė­ni­ja dėl jos že­mių, sten­gia­mės at­ko­vo­ti tai, kas yra mū­sų. Kai šian­dien ma­nęs klau­sia, kas kal­tas dėl da­bar­ti­nės konf­lik­to es­ka­la­ci­jos, at­sa­kau pa­pras­tai: tie, ku­rie oku­pa­vo mū­sų te­ri­to­ri­jas dau­giau nei prieš 20 me­tų.

Pa­trio­tiz­mas įau­gęs į krau­ją

– Ko­kios nuo­tai­kos Azer­bai­dža­no vi­suo­me­nė­je?

– Jun­ta­mas ne­re­gė­tas pa­trio­ti­nis pa­ki­li­mas. Žmo­nėms įgri­so 20 me­tų ne­si­kei­čian­tis sta­tus quo, jie trokš­ta, kad ga­lų ga­le šis konf­lik­tas bū­tų baig­tas ir tei­sin­gu­mas at­kur­tas. Azer­bai­dža­nie­čiai už tai pa­si­ren­gę au­ko­ti gy­vy­bes, to­dėl šian­dien ra­do­si dau­gy­bė ma­no tau­tie­čių, pa­si­siū­liu­sių sa­va­no­riais į ka­riuo­me­nę.

Ma­nau, kad lie­tu­viai tu­rė­tų mus la­bai ge­rai su­pras­ti. Kai iš jū­sų bu­vo ati­mtas Vil­niaus kraš­tas, jūs nie­ka­da su tuo ne­su­si­tai­kė­te, ne­dve­jo­jo­te, ne­pra­ra­do­te vil­ties jo su­sig­rą­žin­ti. Pa­sta­ruo­sius 20 me­tų azer­bai­dža­nie­čiai jau­čia­si ly­giai taip pat.

– Azer­bai­dža­no ka­riuo­me­nei pa­vy­ko at­ko­vo­ti ke­le­tą aukš­tu­mų, ku­rias anks­čiau kon­tro­lia­vo prieš­inin­kas. Spė­ju, kad jū­sų ka­riai iš ten nie­ku gy­vu ne­pa­si­trauks?

– Ar­mė­ni­jos pre­zi­den­tas par­eiš­kė, kad yra pa­si­ren­gęs de­rė­tis dėl pa­liau­bų, jei Azer­bai­dža­no ka­riuo­me­nė pa­si­trauks iš ką tik užim­tų ruo­žų. Par­ei­ka­la­vo „grą­žin­ti“ mums tei­sė­tai pri­klau­san­čią že­mę, tą ma­žy­tį lo­pi­nė­lį, ku­rį mums pa­vy­ko at­si­ko­vo­ti. Ma­čiau vaiz­do įra­šus, ku­riuos da­rė azer­bai­dža­nie­čių ka­riai. Su­nku ras­ti žo­džių api­bū­din­ti jų džiaugs­mą, su­sig­rą­ži­nus bent jau šį ma­žy­tį sa­vos že­mės ga­ba­lė­lį. 20 me­tų ar­mė­nai lai­ko užg­ro­bę penk­ta­da­lį mū­sų ša­lies ir šian­dien rei­ka­lau­ja „grą­žin­ti“ mū­sų ka­rių at­ko­vo­tą azer­bai­dža­nie­čių že­mę!

Gal ir kar­to­juo­si, bet ma­nau, kad šiuos mū­sų jaus­mus lie­tu­viai pui­kiai su­pran­ta. Pa­trio­tiz­mas, mei­lė sa­vai že­mei yra jū­sų krau­jy­je. Jūs ži­no­te tą džiaugs­mą: at­ko­vo­ti sa­vo že­mę, lai­mė­ti lais­vę. By­rant So­vie­tų Są­jun­gai, lie­tu­viai 1991 me­tais pa­ty­rė sau­sio 13-ąją, azer­bai­dža­nie­čiai 1990 me­tais – sau­sio 20-ąją (so­vie­tų ka­riuo­me­nės siau­tė­ji­mas Ba­ku, nu­si­ne­šęs dau­gy­bę ci­vi­lių gy­vy­bių – aut.). Lais­vė ir že­mė mū­sų tau­toms ne­bu­vo do­va­no­ta, už ją su­mo­kė­ta krau­ju. To­dėl ir azer­bai­dža­nie­čiai, ir lie­tu­viai mo­ka ver­tin­ti ir sau­go­ti šias ver­ty­bes.

– Ar konf­lik­tas ga­li pa­aš­trė­ti dar la­biau? Ar vis dėl­to tiek Azer­bai­dža­nas, tiek Ar­mė­ni­ja abi­pu­sė­mis pa­stan­go­mis ne­leis jam pe­raug­ti į kon­ven­ci­nį ka­rą?

– Azer­bai­dža­nas par­odė tai­kią ini­cia­ty­vą vie­na­ša­liš­kai pa­skel­bęs ug­nies nu­trau­ki­mą. Ne­ma­to­me to­kių Ar­mė­ni­jos žings­nių. Je­re­va­ne val­dan­tis kla­nas yra pa­ten­kin­tas esa­ma pa­dė­ti­mi. Tai mąs­ty­se­na nu­si­kal­tė­lio, ku­ris jau­čia­si ne­bau­džia­mas. Kol tarp­tau­ti­nė bend­ruo­me­nė ne­siims ak­ty­viai siek­ti, kad Ar­mė­ni­ja nu­trauk­tų azer­bai­dža­nie­tiš­kų te­ri­to­ri­jų oku­pa­ci­ją, su­nku ti­kė­tis ko­kių nors tei­gia­mų po­ky­čių. To­dėl iš da­lies ste­bi­na šian­dien gan pa­sy­viai ro­do­ma tarp­tau­ti­nė po­zi­ci­ja. Juk tai, kas da­bar vyks­ta Kal­nų Ka­ra­ba­che, yra aki­vaiz­dus pa­vyz­dys, į ką anks­čiau ar vė­liau pa­virs­ta ne­išsp­ręs­ti konf­lik­tai. At­ro­dy­tų, kad tai tu­rė­tų vi­si su­pras­ti, ta­čiau pa­sau­lis vėl nu­ty­li.