Ne prastesni už kryžiuočius

2016-05-23 "Lietuvos žinios"

Daž­nas įsi­vaiz­duo­ja, kad XIII am­žiu­je prieš kry­žiuo­čius ko­vo­ję lie­tu­viai bu­vo pa­na­šūs į kai­liais ap­si­tai­siu­sius bar­ba­rus, mo­kė­ję tik pel­kė­se ir miš­kuo­se iš pa­sa­lų pul­di­nė­ti prieš­ą. Is­to­ri­niai šal­ti­niai ir ar­cheo­lo­gi­niai ra­di­niai pa­nei­gia to­kią nuo­mo­nę.

Pa­sak is­to­ri­ko Ri­čar­do De­dia­los, jei lie­tu­vių ka­ry­ba ti­krai ne­bū­tų pri­ly­gu­si kry­žiuo­čių ri­te­riams, Lie­tu­vos Di­džio­ji Ku­ni­gaikš­tys­tė tie­siog ne­bū­tų at­lai­kiu­si jų spau­di­mo ir tuo la­biau ne­bū­tų pa­sie­ku­si ga­lu­ti­nės per­ga­lės prieš or­di­ną. Lie­tu­viai bu­vo ne tik tin­ka­mai gink­luo­ti, kad ga­lė­tų sto­ti sto­ti į mū­šį prieš bet ku­riuos kai­my­nus, bet ir iš­mo­nin­gi ka­riai, su­ma­niai keis­da­vę tak­ti­ką, pri­klau­so­mai nuo ap­lin­ky­bių.

Ry­tų ir Va­ka­rų susiliejimas

– Ko­kia bu­vo lie­tu­viš­kos ka­riuo­me­nės gink­luo­tės ir šar­vų ko­ky­bė, pa­ly­gi­nus su kai­my­nais?

– Ne­re­tai įsi­vaiz­duo­ja­ma, kad lie­tu­vių ka­riai at­ro­dė taip, kaip vaiz­duo­ja­mi Ja­no Ma­tei­kos pa­veiks­luo­se – ap­si­kars­tę kai­liais ir pan. Nie­ko pa­na­šaus. Ar­cheo­lo­gi­niai ra­di­niai ro­do, kad šiuo at­žvil­giu lie­tu­vių ka­riuo­me­nė bu­vo nie­kuo ne­pras­tes­nė nei kai­my­nų.

– Ko­kio ti­po šar­vus nau­do­jo lie­tu­viai?

– XIII-XV am­žiu­je bu­vo nau­do­ja­mi tri­jų ti­pų šar­vai (ket­vir­ta­sis – va­di­na­mie­ji „bal­tie­ji“ ar­ba pil­nie­ji šar­vai at­si­ra­do vė­liau). Pir­miau­sia, su­pran­ta­ma, tai – gran­di­niai šar­vai, ku­rie mū­sų re­gio­ne nau­do­ti nuo XIII am­žiaus vi­du­rio iki XVI am­žiaus vi­du­rio (per šį lai­ko­tar­pį jie bu­vo to­bu­li­na­mi).

Taip pat pa­pli­tęs bu­vo la­me­lia­ras – šar­vai su­da­ry­ti iš tar­pu­sa­vy­je su­jung­tų šar­vi­nių juo­ste­lių. Jie nau­do­ti XIII am­žiu­je – XV am­žiaus pra­džio­je. Be­je, ar­cheo­lo­gų ras­ti se­niau­si la­me­lia­ro šar­vų frag­men­tai da­tuo­ja­mi anks­tes­niu lai­ku, nei se­niau­si su­ras­ti gran­di­niai šar­vai.

Tre­čia­sis ti­pas – žvy­ni­niai šar­vai. To­kie šar­vai ži­no­mi nuo bib­li­nių lai­kų, o pas mus, kaip ro­do ra­di­niai Vil­niaus že­mu­ti­nė­je pi­ly­je, jie bu­vo po­pu­lia­riau­si XIV am­žiaus pa­bai­go­je – XV am­žiaus pra­džio­je.

An­tro­je XIV am­žiaus pu­sė­je – XVI am­žiaus pra­džio­je taip pat pa­pli­tu­si bri­gan­ti­na. Val­do­vų rū­mų ap­lin­ko­je ji nau­do­ta la­bai daž­nai.

– Su­si­da­ro įspū­dis, kad šar­vai pa­na­šūs į tuos, ku­rie bu­vo nau­do­ja­mi kai­my­ni­nė­se ru­sė­nų že­mė­se?

– Skir­tu­mų yra. Ru­sio­je dau­giau bu­vo pa­pli­tęs la­me­lia­ras, ku­rį ten iš Ry­tų at­ne­šė mon­go­lai. Į Lie­tu­vą iš Va­ka­rų spar­čiau pli­to gran­di­niai šar­vai. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad Lie­tu­vo­je su­si­kir­to ir su­si­mai­šė Va­ka­rų ir Ry­tų šar­vų tra­di­ci­jos. Ne­bu­vo taip, kad iš Va­ka­rų at­ėję šar­vai pa­keis­tų ry­tie­tiš­kus ana­lo­gus. Nau­do­ti ir vie­ni ir ki­ti.

– Ko­kie nau­do­ti šal­mai?

– XIII am­žiaus vi­du­ry­je – XIV am­žiaus pra­džio­je nau­do­ti se­nie­ji šal­mų ti­pai, ku­rie yra ana­lo­giš­ki ir kai­my­ni­niams Eu­ro­pos re­gio­nams. Tai kū­gi­niai – ku­po­li­niai šal­mai. Ti­krai ži­no­ma, kad nuo XIV am­žiaus pa­sku­ti­nio ket­vir­čio LDK jau nau­do­ti ir ba­ci­ne­tai. To­kį šal­mą, ži­no­ma, ga­lė­jo įsi­gy­ti to­li gra­žu ne kiek­vie­nas ka­rys, o tik pa­tys tur­tin­giau­sie­ji.

– O sky­dai?

– Dar Ge­le­žies am­žiu­je nau­do­ti sta­čia­kam­pio for­mos sky­dai, ku­riuos šio lai­ko­tar­pio vi­du­ry­je – pa­bai­go­je ėmė iš­stum­ti ap­va­lūs sky­dai. Apie XI am­žių Bal­ti­jos jū­ros re­gio­ne pa­si­ro­dė va­di­na­ma­sis ait­va­ro for­mos sky­das, ku­ris vė­liau trans­for­ma­vo­si į „lie­tu­viš­ką pa­vi­są“, ar­ba pla­čiau ži­no­mą tie­siog „lie­tu­viš­ką sky­dą“, ku­ris pa­vaiz­duo­tas ir di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Kęs­tu­čio ants­pau­de.

Sky­dai bu­vo me­di­niai, ap­kaus­ty­ti me­ta­lu. Smū­giui su­ma­žin­ti jie ga­lė­jo bū­ti den­gia­mi oda. Bė­da ta, kad me­dis il­gai ne­iš­lie­ka ir ar­cheo­lo­gai ran­da tik sky­dų ap­kaus­to frag­men­tus, to­kius kaip sky­do vi­du­ry­je pri­tai­so­mi me­ta­li­niai „gum­bai“.

Ka­la­vi­jas – retenybė

– Pe­rei­ki­me prie gink­lų.

– XI am­žiu­je mū­sų re­gio­ne at­si­ra­do pla­čiaaš­me­niai pen­ti­niai kir­viai, ku­rie pa­kei­tė siau­raaš­me­nius ko­vos kir­vu­kus. Ga­li­ma aky­ti, kad pla­čiaaš­me­nis kir­vis iš es­mės ne­pa­ki­to iki mū­sų lai­kų. Pa­ly­gi­nus su anks­tes­niais siau­raaš­me­niais kir­viais, nau­ja­sis ti­pas pa­si­žy­mė­jo kur kas di­des­ne smo­gia­mą­ja ga­lia, kas bu­vo ak­tua­lu pa­pli­tus šar­vams.

Vis­gi po­pu­lia­riau­sias gink­las bu­vo ie­tis. Tai pa­tvir­ti­na ma­sė ar­cheo­lo­gi­nių ra­di­nių. Ga­li­ma jas da­lin­ti į du ti­pus – leng­vą­sias ir su­nkią­sias, ar­ba ki­taip – „su­li­cas“ ir „ra­go­ti­nes“. Pa­sta­ro­sios bu­vo tin­ka­mos ne tik dur­ti, bet ir kirs­ti.

Ki­tas pa­pli­tęs ra­di­nys – ko­vos pei­liai. Čia ga­li­ma pa­žy­mė­ti ir to­kį gink­lą, kaip kar­dokš­nis, vo­kiš­kuo­se kraš­tuo­se va­din­tas bauermesser, o Len­ki­jo­je – lewak. Šis gink­las bu­vo bu­vo maž­daug 50 cm il­gio ir pa­pras­tai lai­ky­tas kaip pa­gal­bi­nis, kai­rė­je ran­ko­je.

– Kaip daž­nai nau­do­ti ka­la­vi­jai?

– Ka­la­vi­jas bu­vo be­ne pats bran­giau­sias gink­las. Tiks­lių duo­me­nų apie ka­la­vi­jo pa­pli­ti­mą ne­tu­ri­me. Ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad XIII-XIV am­žiaus ka­la­vi­jų ran­da­ma vos vie­ne­tai.

– Ar lie­tu­viai mo­kė­jo kal­ti ka­la­vi­jus, ar tai – iš­skir­ti­nai im­por­ti­nė pre­kė?

– Me­ta­lo ty­ri­mai ro­do, kad ka­la­vi­jai bu­vo ka­la­mi mū­sų kraš­te, nors be jo­kios abe­jo­nės jų bū­ta ir at­vež­ti­nių. Net ir vie­tos ka­ly­bos ka­la­vi­jai vis tiek bu­vo la­bai bran­gūs, nes to­kiam gink­lui pa­ga­min­ti rei­kė­jo di­de­lio kie­kio ge­le­žies, o iš ba­lų rū­dos jos ne­bu­vo iš­gau­na­ma la­bai gau­siai. Rei­kė­jo ir ati­tin­ka­mo kal­vio meis­triš­ku­mo.

To­dėl ga­li­ma sa­ky­ti, kad ka­la­vi­jais bu­vo gink­luo­ti tik rink­ti­niai ka­riai, pa­vyz­džiui, val­do­vo as­me­ni­nės ka­riau­nos na­riai. Nors ne­ga­li­ma tvir­tin­ti, kad net ir šie eli­ti­niai ka­riai vi­si tu­rė­jo ka­la­vi­jus.

Nuo svai­do­mų­jų gink­lų – tie­siai prie arbaletų

– Kaip dėl šau­na­mų­jų gink­lų? Be­rods jie ne­bu­vo pa­pli­tę Lie­tu­vo­je?

– Kaip sa­kė pro­fe­so­rius Ed­var­das Gu­da­vi­čius, prieš­ai šau­dė lan­kais, o mū­siš­kiai „šau­dė“ ie­ti­mis. Dar XIX am­žiu­je is­to­riog­ra­fi­jo­je tei­sin­gai pa­ste­bė­ta, kad lan­kas ne­bu­vo lie­tu­viams įpras­tas gink­las. Tai pa­tvir­ti­na ir ar­cheo­lo­gai. Pir­miau­siai rei­kė­tų iš­skir­ti lan­kų ti­pus – nau­do­ti ref­lek­si­niai ir def­lek­si­niai lan­kai. Ref­lek­si­nis (kom­po­zi­ci­nis ar­ba ry­tie­tiš­kas) lan­kas bu­vo su­da­ry­tas iš dvie­jų ar ke­lių da­lių ir bu­vo la­bai pa­to­gus nau­do­ti tiek pės­čiam, tiek rai­tam šau­liui. Toks lan­kas bu­vo ge­ro­kai pra­na­šes­nis už def­lek­si­nį, ku­rį ga­li­ma api­bū­din­ti pa­pras­tai, to­kius mes sau da­ry­da­vo­mės vai­kys­tė­je. Ga­li­ma pa­mi­nė­ti ir tre­čią­jį ti­pą – il­gą­jį lan­ką, ta­čiau jis ne­bū­din­gas mū­sų re­gio­nui.

Ma­no­ma, kad lie­tu­viai lan­ką nau­do­jo per ru­sė­nus, t.y. jų šau­lius LDK ka­riuo­me­nė­je. Ref­lek­si­nius lan­kus ru­sė­nai nau­do­jo dar nuo XII am­žiaus, pas mus tuo me­tu toks gink­las vis dar ne­bū­tas da­ly­kas. XIII-XIV am­žių šal­ti­niuo­se apie lie­tu­vių ka­ry­bą toks gink­las vi­siš­kai ne­mi­ni­mas. Ta­čiau pra­dė­jus plės­ti LDK val­das į ru­sė­nų že­mes, ka­riuo­me­nė­je at­si­ra­do ru­sė­nų šau­liai. Tai ma­ty­ti nuo di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Trai­de­nio val­dy­mo lai­kų, o val­dant Vy­te­niui tai jau įpras­tas reiš­ki­nys.

Ryš­kus pa­vyz­dys 1274 me­tais vyk­dy­ta ne­sėk­min­ga Daug­pi­lio ap­gul­tis. Šal­ti­niai mi­ni šio­je ap­gul­ty­je da­ly­va­vus ru­sė­nų šau­lius, ku­rie ko ge­ro bu­vo iš Po­loc­ko.

Ki­tas pui­kus pa­vyz­dys yra 1311 me­tais įvy­kęs Vop­lau­kio mū­šis. Vo­kie­čių šal­ti­niai mi­ni at­ski­rą ru­sė­nų šau­lių pul­ką lie­tu­vių ka­riuo­me­nės su­dė­ty­je. Tei­gia­ma, kad jie įsit­vir­ti­no kal­vos vir­šū­nė­je pa­sis­ta­tę apt­va­rą ir juos puo­lė at­ski­ras kry­žiuo­čių da­li­nys.

Veik per vi­są XIV am­žiaus šal­ti­niuo­se mi­ni­mi lan­ki­nin­kai yra bū­tent ru­sė­nai. Tai gal­būt ga­li­ma pa­aiš­kin­ti tuo, kad se­niau įval­dę šį gink­lą, ru­sė­nai bu­vo pa­ty­rę lan­ki­nin­kai, to­dėl jų šau­liai ir bu­vo nau­do­ja­mi LDK ka­riuo­me­nė­je, vie­to­je to, kad pa­tiems lie­tu­viams pe­rim­ti šį gink­lą.

– Ko­kie bu­vo lie­tu­vių nau­do­ti svai­do­mie­ji gink­lai?

– Pir­miau­sia tai ie­tys, ta­čiau bū­ta ir ki­to­kių. Nuo vė­ly­vo­jo Ge­le­žies am­žiaus bu­vo nau­do­ja­mos buo­žės, kar­tais pa­inio­ja­mos su kuo­ko­mis. Tai bu­vo ne­di­de­lis gink­las me­di­ne ran­ke­na su ge­le­ži­niu bum­bu­lu ga­le. La­bai abe­jo­ti­na, kad jis bū­tų bu­vęs nau­do­ja­mas kaip kuo­ka. Ko ge­ro tai vis­gi bu­vo svai­do­ma­sis gink­las, ką pa­tvir­ti­na ir kai ku­rie šal­ti­niai. Pa­vyz­džiui, mi­ni­ma, kad gy­ny­bi­nę po­zi­ci­ją Vop­lau­kio mū­šy­je užė­mę lie­tu­viai svai­dė buo­žes į Or­di­no ri­te­rius. Vo­kie­čių ap­ra­šy­me tei­gia­ma, kad lie­tu­viai jų svai­dė tiek daug, kad at­ro­dė jog jo­mis sni­go.

– Kiek bu­vo pa­pli­tę ar­ba­le­tai?

– Ar­ba­le­to pra­na­šu­mas prieš lan­ką bu­vo tas, kad juo šau­dy­ti po ne­il­go mo­ky­mo­si ga­lė­jo be­veik kiek­vie­nas. Tuo me­tu ge­ras lan­ki­nin­kas bu­vo iš­ug­do­mas per il­gus me­tus. Nors ar­ba­le­tas kons­truk­ci­jos at­žvil­giu su­dė­tin­ges­nis už lan­ką, nau­do­ji­mo at­žvil­giu jis bu­vo ge­ro­kai pri­mi­ty­ves­nis, nes juo šau­dy­ti bu­vo ga­li­ma iš­mo­ky­ti net vai­ką.

XIII-XIV am­žiu­je ar­ba­le­tams pri­ski­ria­mi 86 proc. vi­sų ras­tų strė­lių ant­ga­lių. LDK šau­liams prsi­ki­ria­mas 51 proc. vi­sų nag­ri­nė­ja­mų strė­lių. XIII am­žiaus an­tro­je pu­sė­je lie­tu­viai jau nau­do­jo ar­ba­le­tą, nors tuo me­tu šį gink­lą ir bu­vo drau­džia­ma par­da­vi­nė­ti pa­go­nims. Kaip ir ka­la­vi­jas, ar­ba­le­tas bu­vo ne pi­gus gink­las, ku­rį ga­lė­jo įsi­gy­ti anaip­tol ne kiek­vie­nas ka­rys.

Maž­daug XIV am­žiaus vi­du­ry­je ar­ba­le­tas LDK ka­riuo­me­nė­je jau ta­po įpras­tu gink­lu. XIV am­žiaus an­tro­je pu­sė­je – XV am­žiaus pra­džio­je ar­ba­le­tai jau bu­vo ga­mi­na­mi Vil­niaus dirb­tu­vė­se.

– Ka­da lie­tu­viai pra­dė­jo nau­do­ti ap­gul­ties ma­ši­nas?

– Be­ne pir­mą sy­kį ap­gul­ties ma­ši­nas 1244 me­tais pa­nau­do­jo Kur­še ka­ria­vu­si Min­dau­go ka­riuo­me­nė, ta­čiau ne­ži­no­me, ko­kios tai bu­vo ma­ši­nos. Ži­no­me, kad 1381 me­tais kry­žiuo­čiai pir­mą kar­tą prieš lie­tu­vius pa­nau­do­jo bom­bar­das, o jau se­kan­čiais me­tais Geor­gen­bur­go pi­lį ap­gu­lęs Kęs­tu­tis at­sip­luk­dė sa­vą bom­bar­dą. Nuo ta­da ar­ti­le­ri­ja tam­pa nuo­la­ti­niu lie­tu­vių ka­riuo­me­nės pa­ly­do­vu.

Mo­kė­jo kau­tis ir pės­ti ir raiti

– Ko­kia bu­vo įpras­ta lie­tu­vių ka­riuo­me­nės tak­ti­ka? Ar bu­vo įpras­ta ko­kia nors ri­kiuo­tė?

– XIII am­žiaus vi­du­rio Vo­lui­nės me­traš­čiuo­se mi­ni­ma, kad lie­tu­viai „kaip jiems įpras­ta“ ri­kia­vo­si tri­jo­mis ei­lė­mis. Ha­li­čo-Vo­lui­nės me­traš­čiai taip pat mi­ni, kad lie­tu­viai bu­vo lin­kę kau­tis miš­kin­ges­nė­se, siau­res­nė­se vie­to­vė­se, veng­da­mi at­vi­rų mū­šio lau­kų.

Ta­čiau to­kiais ap­ra­šy­mais ne­va­lia ak­lai pa­sik­liau­ti. Mū­šių pa­vyz­džiai ro­do bu­vus ir ki­to­kią tak­ti­ką. Tar­ki­me, 1270 me­tais Ka­ru­sės mū­šy­je Es­ti­jo­je lie­tu­vių ka­riuo­me­nė įvei­kė kry­žiuo­čius ant ply­no le­do. Yra ir dau­giau pa­vyz­džių, by­lo­jan­čių, kad lie­tu­viai ne­ven­gė sto­ti prieš prieš­ą at­vi­ro­je vie­to­je. Ka­ru­sės mū­šy­je lie­tu­viai įsit­vir­ti­no ap­sit­vė­rę ro­gė­mis ir įvei­kė šia­me apt­va­re įsi­pai­nio­ju­sius ri­te­rius. Pa­na­šių apt­va­rų nau­do­ji­mas mi­ni­mas per vi­są XIII-XIV am­žių lai­ko­tar­pį.

– Tur­būt žy­miau­sia XIII am­žiaus lie­tu­vių per­ga­lė bu­vo Sau­lės mū­šis. Tuo­met ne­si­kau­ta at­vi­ro­je vie­to­je, pa­si­rink­ta pa­sa­los tak­ti­ka.

– Šiuo at­ve­ju ga­li­me pa­tvir­tin­ti, kad Sau­lės mū­šy­je lie­tu­viai iš­nau­do­jo kry­žiuo­čiams ne­pa­lan­kią vie­to­vę, pri­ver­tė ri­te­rius nu­lip­ti nuo žir­gų. Pa­sta­ra­sis fak­tas ir vo­kie­čių šal­ti­niuo­se pa­mi­nė­tas, kaip vie­na pra­lai­mė­ji­mo prie­žas­čių.

– Rink­ti­niai XIII am­žiaus lie­tu­vių ka­riai, rai­te­liai pri­ly­go vo­kie­čių ri­te­riams, ar ne?

– Ga­li­ma at­sa­ky­ti taip: jei ne­bū­tų pri­ly­gę, ne­bū­tu­me lai­mė­ję prieš Vo­kie­čių or­di­ną. Ma­nau, kad ga­na pa­pli­tęs klai­din­gas įsi­vaiz­da­vi­mas, kad lie­tu­viai smar­kiai nu­si­lei­do prieš­ui eki­pi­ruo­te ir ka­ro me­no iš­mo­ne. Ar­cheo­lo­gi­niai ra­di­niai taip pat pa­tvir­ti­na, kad bū­ta ir šar­vuo­tės ir ge­rų gink­lų. Mo­kė­ji­mas kau­tis pel­kė­se ir miš­kuo­se, ži­no­ma, bu­vo svar­bus, ta­čiau ti­krai ne vien tuo bu­vo pa­siek­ta ga­lu­ti­nė per­ga­lė. Vie­to­vės iš­nau­do­ji­mas sa­vo nau­dai yra tik tak­ti­nė gud­ry­bė, ku­ri nau­do­ta vi­du­ram­žiais ir vis dar nau­do­ja­ma XXI am­žiu­je.

Pri­tar­čiau Da­riaus Ba­ro­no nuo­mo­nei, kad lie­tu­vių ka­va­le­ri­ja bu­vo skir­ta ne gy­ny­bai, o puo­li­mui – stai­giems ir ne­ti­kė­tiems rei­dams į prieš­o te­ri­to­ri­ją. Ji ne­la­bai ti­ko mū­šio lau­ke, jei rei­kė­jo užim­ti gy­ny­bi­nę po­zi­ci­ją ir gin­tis sta­tiš­kai.

Anks­čiau bu­vo la­bai pa­pli­tu­si nuo­mo­nė, kad lie­tu­viai vyk­da­vo į žy­gius rai­ti, ta­čiau mū­šio me­tu nu­lip­da­vo nuo žir­gų ir kau­da­vo­si pės­ti. Toks tei­gi­nys yra itin ka­te­go­riš­kas. Lo­giš­ka bū­tų ma­ny­ti, kad tai pri­klau­sė nuo si­tua­ci­jos: jei tam ti­kro­je si­tua­ci­jo­je ap­si­mo­kė­jo nu­lip­ti nuo žir­gų ir kau­tis pės­čio­mis – taip ir bu­vo da­ro­ma. Ta­čiau yra pa­vyz­džių (Aiz­krauk­lės mū­šis 1279 me­tais), liu­di­jan­čių, kad lie­tu­viai kau­da­vo­si ir rai­ti. Pir­mo­jo Li­vo­ni­jos or­di­no įsi­ver­ži­mo į Lie­tu­vą 1208 me­tais ap­ra­šy­me Hen­ri­kas Lat­vis mi­ni, kad lie­tu­viai bu­vo la­bai mo­bi­lūs, tai pul­da­vo prieš­ą, tai at­si­trauk­da­vo. Tai ro­do ak­ty­vų rai­te­lių pa­nau­do­ji­mą. Šis pa­vyz­dys taip pat ver­čia su­abe­jo­ti, ar iš tie­sų me­la­gin­go at­si­trau­ki­mo ir puo­li­mo tak­ti­ką pe­rė­mė­me iš mon­go­lų. Var­gu, ar 1208 me­tais lie­tu­viai bu­vo su jais su­si­dū­rę.

Dievo Perkūno kariai

2016-05-07 "Lietuvos žinios"

XIII am­žiu­je lie­tu­viai su­si­dū­rė su Li­vo­ni­jos ir Vo­kie­čių or­di­nais – ka­ri­nė­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis, ku­rių eg­zis­ta­vi­mo pa­grin­das bu­vo re­li­gi­ja, ka­ras už sa­vo ti­kė­ji­mą. Ką tik su­si­kū­ru­sios pa­go­niš­kos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nei re­li­gi­ja ir su ja su­si­ję ri­tua­lai vei­kiau­siai bu­vo ne ma­žiau svar­būs, nei jos prieš­ams.

Pasak „Lietuvos žinių“ portalo lzinios.lt kalbinto istoriko Ričardo Dedialos, senieji dievai įtakojo lietuvių karo žygius nuo pasirengimo žygiui iki jo pabaigos. Ne kas kitas, o jų dievai turėjo užtikrinti lietuvių kariaunoms sėkmę mūšyje, įspėti apie priešo žabangas, o sėkmingai pasibaigus žygiui jie sulaukdavo padėkos ir turėjo priimti į dausas tinkamai apraudotus kritusius karius. Pagonims jų dievai simbolizavo gėrį ir teisingumą, todėl ir karas buvo ne kas kita, kaip mūšis tarp gerų ir blogų, savų ir svetimų dievų.

Perkūnas prieš Velnią

Visuotinai sutariama, kad lietuvių karo dievas buvo Perkūnas. Tautosakoje jis vaizduojamas ne tik kaip kovingas ir ūmus dievas – karys, bet ir kaip kovotojas prieš piktąsias jėgas, besigrumiantis su Velniu. Pastarajam taip pat neretai priskiriamos karinės funkcijos.

Atsižvelgiant į tai, kad mitologijoje karas įsivaizduojamas kaip kova tarp dievybių, gerųjų ir piktųjų jėgų, tikėtina, kad religiniu požiūriu lietuvių kovose karo dievas Perkūnas grūmėsi su blogį simbolizuojančiu Velniu.

Įdomu, sako R. Dediala, kad folklore Velnias kartais vaizduojamas kaip vokietis (vokietukas), o kitos tautybės jam nėra priskiriamos. Neretas mitologijos tyrinėtojas tokį Velnio „įtautinimą“ kildina iš karų su Ordinu laikų.

Likimą lėmė dievai

Pasak istoriko R. Dedialos, ikikrikščioniškoje Lietuvoje, prieš priimant visus svarbiausius sprendimus, pirmiausia buvo siekiama užsitikrinti dievų palankumą, išsiaiškinti jų „nuomonę“ apie sumanymą. Ruošdamiesi karo žygiui didžiūnai ir kariai burdavosi į sueigas (rašytiniuose šaltiniuose vadinamas consilium), aptarinėdavo būsimą žygį, puotaudavo ir aukodavo dievams, norėdami užsitikrinti jų paramą. Kronikose minima, kad dažnai dievams būdavo aukojamas jautis. Taip pat jiems žadėdavo ir tam tikrą duoklę po žygio.

Labai svarbiu ritualu buvo burtai, kurių dėka žygiui dar neprasidėjus jau buvo bandoma išsiaiškinti, ar dievai žada lietuvių kariaunai sėkmę.

Vienas iš žinomų burtų ritualų – arklio vedimas per ietį. Ant žemės būdavo guldoma ietis ir per ją vedamas žirgas, stebint, kuria koja pirmiau jis peržengs ginklą. Dievų valią taip pat aiškintasi buriant kaulais, metant skiedrą (stebint, kaip ji nukrenta), ar spėjant dievų valią iš paukščių čiulbėjimo.

Burtai buvo metami ir žygio metu. Priartėję prie žygio tikslo lietuviai vėl klausdavo dievų valios ir žadėdavo pasidalinti su jais žygio grobiu. „Turime pavyzdį, kuomet Daumantas žygiavo į Brianską prieš Mindaugo nužudymą. Jo kariauna sustojo ir būrė žygio baigtį. Kuomet burtai parodė, kad žygis nepavyks, Daumantas pasuko atgal“, – sako R. Dediala. Anot istoriko, lietuviai, kaip ir kiti baltai, prieš pradėdami karą šiais ritualais iš anksto siekė užsitikrinti dievų paramą.

Ne mažiau religingi už priešus

Artindamasi prie priešininko pagoniška kariauna keldavo kiek įmanoma didesnį triukšmą – kariai šaukdavo balsu, daužydavo į skydus ietimis (Henrikas Latvis šį paprotį kronikoje mini bent tris kartus), ar kalavijo rankena. Taip stengtasi įbauginti priešą, pademonstruoti savo kovos įniršį, fizinę bei moralinę/dvasinę jėgą.

Pasak R. Dedialos, lietuvių, kaip ir latvių, lyvių bei kitų Baltijos tautų kovos šūksnius galima vertinti, kaip jų pagoniško identiteto išraišką. Kronikose minima, kad lietuviai taip darydavo „pagal savo papročius“. Visai tikėtina, kad tokie baltų pagonių kovos šūksniai buvo ne mažiau religingo turinio, nei krikščionių.

Kitas tiesiogiai su kautynėmis susijęs religinis ritualas buvo mirusiųjų apraudojimas ir laidojimas. Tai galėjo būti atliekama tiesiog mūšio lauke, jei pasiekta pergalė ir negrėsdavo priešo antpuolis, kartais žuvusiųjų karių kūnai galėjo būti pargabenami namo.

Tuo pat metu buvo dalinamasi karo grobiu ir aukojama dievams. „Žinomas ne vienas atvejis, kai Vokiečių ordino pajėgos prisivijo po sėkmingo žygio grįžtančius lietuvius būtent tuo metu, kai jie atnašauja aukas dievams“, – teigia R. Dediala.

Kritusiųjų apraudojimas, anot R. Dedialos, buvo ne tik emocinė liūdesio išraiška, bet ir religinė apeiga. Eiliuotoje Livonijos kronikoje ne kartą minimos apraudojimo apeigos, kurios vadinamos „jamersanc“ – „graudžiomis dainomis“.

Šis ritualas suvokiamas kaip paskutinės žuvusiųjų palydos ir buvo būtinas tam, kad mūšyje kritę kariai patektų į dausas. Apeigos galėdavo trukti keletą dienų ir net keletą savaičių. Gyvieji taip paskutinį sykį „susitaikydavo“ su mirusiais, nes pasak lietuvių tikėjimų, neapraudoto mirusiojo vėlė nerasdavoramybės ir galėjo vaidentis gyviesiems.

Laidojimas

XIII – XIV a. Lietuvoje visuotinai išplito mirusiųjų deginimo paprotys. Ikikrikščioniškoje Lietuvoje griautinio laidojimo būdo laikytasi to meto valstybės centruose – Kernavėje ir Vilniuje. Tačiau yra laidojimo paminklų, liudijančių, kad mirusieji būdavo deginami ir po XV a., po Lietuvos krikšto.

Tačiau taip pat žinoma, kad ir nedegintų mirusiųjų laidojimas Lietuvoje egzistavo iki krikšto 1387 m. Tai būdinga mišrios etniės ir religinės sudėties bendruomenėms. Tokių ikikrikščioniškojo laikotarpio kapaviečių rasta ir Kernavėje bei Vilniuje.

Sudeginti mirusieji būdavo laidojami tiek individualiuose, tiek kolektyviniuose kapuose, tiek sausumoje tiek ir vandenyje. Kapuose randami apdegusių įkapių fragmentai, o vidurio Lietuvoje laikytasi papročio mirusius laidoti kartu su žirgais.

Valdovo kariuomenės gimimas

2016-04-27 "Lietuvos žinios"

XIII am­žiu­je su­si­for­ma­vo Lie­tu­vos vals­ty­bė, o kar­tu at­si­ra­do ir bend­ra vals­ty­bės ka­riuo­me­nė, tuo me­tu dar men­kai tep­ri­me­nan­ti ge­rai or­ga­ni­zuo­tą ka­ri­nę struk­tū­rą.

Pro­fe­sio­na­lios ka­riau­nos lie­tu­vių že­mė­se at­si­ra­do ge­ro­kai prieš tai, kai ku­ni­gaikš­tis Min­dau­gas su­vie­ni­jo lie­tu­vių že­mes į vie­ną vals­ty­bę. Iš­ki­lus vie­nam val­do­vui, ra­do­si ir bend­ros ka­riuo­me­nės po­rei­kis. Di­džia­jam ku­ni­gaikš­čiui pa­šau­kus, į ka­rą trau­kė ir vals­tie­čiai ir pro­fe­sio­na­lūs ka­riai. Pir­mie­ji il­gai­niui nu­stum­ti nuo ka­ry­bos, o iš an­trų­jų su­si­for­ma­vo ri­te­riš­ko­ji Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės ka­riuo­me­nė.

Su is­to­ri­ku Ri­čar­du Dediala lzi­nios.lt kal­bė­jo­si apie tai, kaip vals­ty­bės su­si­kū­ri­mo lai­ko­tar­piu vy­ko lie­tu­viš­kos ka­ri­nės or­ga­ni­za­ci­jos for­ma­vi­ma­sis.

– XIII am­žiu­je su­si­for­ma­vo mū­sų vals­ty­bė. Kaip kar­tu su vals­ty­bės su­si­kū­ri­mu ėmė for­muo­tis ir vals­ty­bės ka­riuo­me­nė?

– Į šį klau­si­mą is­to­ri­kai iki šiol nė­ra da­vę ga­lu­ti­nio at­sa­ky­mo. Vis­kas pra­si­dė­jo nuo ka­riau­nos – pro­fe­sio­na­lių ka­rių bū­rio, tar­na­vu­sio ka­ro va­dui, o vė­liau – ku­ni­gaikš­čiui. Tai žmo­nės, ku­riems ka­ras bu­vo pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis. Ka­da at­si­ra­do ka­riau­nos, taip pat yra gin­čy­ti­nas klau­si­mas. Yra nuo­mo­nių, kad to­kie ka­ri­niai da­ri­niai eg­zis­ta­vo jau V-VIII am­žiu­je, o yra ma­nan­čių, kad jos at­si­ra­do tik XII-XIII am­žiu­je, prieš pat vals­ty­bės su­si­kū­ri­mą.

Pats ka­riau­nos ter­mi­nas yra ga­na są­ly­gi­nis, ga­lin­tis sa­vy­je slėp­ti daug reikš­mių. Ku­rian­tis vals­ty­bei eg­zis­ta­vo daug ka­riau­nų, pri­klau­san­čių vie­tos ku­ni­gaikš­čiams. Kraš­tą su­vie­ni­jęs Min­dau­gas šią ka­riau­nų vi­su­mą ap­jun­gė į vie­ną ka­ri­nę jė­gą, nors ir ją dar var­giai ga­li­ma va­din­ti vals­ty­bi­ne ka­riuo­me­ne.

– Kas su­da­rė šį ka­ri­nį jun­gi­nį?

– XIII am­žiu­je ka­re dar vis da­ly­va­vo dau­gy­bė žmo­nių, at­sto­va­vu­sių įvai­rius vi­suo­me­nės sluoks­nius. Di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis tu­rė­jo tei­sę šauk­ti į ka­rą ne tik pro­fe­sio­na­lius ka­rius, bet ir ki­tus žmo­nes. Apie XIV am­žių šie žmo­nės pa­laips­niui „at­si­me­tė“, nes vy­ko vals­tie­čių nu­gink­la­vi­mo pro­ce­sai ir ga­liau­siai ka­ro prie­vo­lė su­si­kon­cen­tra­vo į tam ti­krą žmo­nių gru­pę, daž­niau­siai ba­jo­rus. Ga­li­ma spė­ti, kad šis pro­ce­sas vy­ko iki XV am­žiaus pra­džios, kai Žal­gi­rio mū­šy­je po LDK vė­lia­vo­mis jau ko­vė­si va­di­na­mo­ji ri­te­riš­ka, ba­jo­riš­ka ka­riuo­me­nė.

– Ar ga­li­me įsi­vaiz­duo­ti, kaip vei­kė lie­tu­vių ka­riau­na, rem­da­mie­si kai­my­ni­nių kraš­tų pa­vyz­džiais?

– Lie­tu­vių ka­riau­na aiš­kiai ne­ati­tin­ka, tar­ki­me, to­kios kla­si­ki­nės są­vo­kos, kaip Ta­ci­to ap­ra­šy­ta ger­ma­nų ka­riau­na. Tas pats pa­sa­ky­ti­na ir apie kla­si­ki­nes ka­riau­nas Len­ki­jo­je ir Ru­sio­je – lie­tu­vių ka­riau­na ki­to­kia.

Šią prob­le­mą ty­ri­nė­jęs len­kų is­to­ri­kas Hen­ry­kas Low­mians­kis ne­ra­do lie­tu­vių ka­riau­nos bend­ru­mų su to­mis ka­riau­no­mis, ku­rios eg­zis­ta­vo Len­ki­jo­je ir Ru­sio­je prieš tai, kai ka­ro va­dai ta­po ti­krai­siais žem­val­džiais. Api­bū­din­ti lie­tu­viams H. Low­mians­kis net su­gal­vo­jo ter­mi­ną „tar­pi­nė ka­riau­na“. Jo nuo­mo­ne, ka­riau­ną su­da­rė ap­link val­do­vą su­telk­tas ka­rių bū­rys (jo dy­dis ne­aiš­kus), ku­rį val­do­vas įkur­di­no tam ti­kro­je vie­to­je ir iš­lai­kė, kaip ro­do Len­ki­jos pa­vyz­džiai.

Ma­nau, kad H. Low­mians­kis šiuo at­žvil­giu tei­sus. Nuo­lat vie­no­je vie­to­je su­telk­tos „di­džio­sios“ val­do­vo ka­riau­nos mes grei­čiau­siai ne­tu­rė­jo­me. Prie­žas­tis ga­li bū­ti, pa­vyz­džiui, ta, kad val­do­vui la­bai bran­giai kai­na­vo nuo­lat iš­lai­ky­ti vie­no­je vie­to­je su­kon­cen­truo­tą ka­riau­ną.

– Reiš­kia, val­do­vo ka­riuo­me­nę su­da­rė po vi­są kraš­tą iš­si­bars­čiu­sių ka­riau­nų vi­su­ma?

– Ga­li­ma spė­ti, kad anks­čiau vie­tos ku­ni­gaikš­čių bur­tos ka­riau­nos, su Min­dau­go at­ėji­mu į val­džią ne­pa­kei­tė dis­lo­ka­ci­jos, ta­čiau jiems pri­si­dė­jo nau­ja par­ei­ga – at­si­liep­ti į di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio šau­ki­mą ka­ran. Be abe­jo, di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis prie sa­vęs lai­kė gru­pę žmo­nių, iš ku­rių vė­liau su­si­for­ma­vo val­do­vo dva­ras, ta­čiau ki­to­se vie­to­vė­se žmo­nės gy­ve­no kaip gy­ve­nę ir iš sa­vo že­mės pa­ju­dė­da­vo tik val­do­vui pa­šau­kus.

XIII am­žiaus pa­bai­go­je – XIV am­žiaus pra­džio­je ma­to­me pi­lių gar­ni­zo­nų struk­tū­ros for­ma­vi­mą­si. Ka­riai pri­va­lė­jo tam ti­krą lai­ką tar­nau­ti ne­to­lie­se esan­čio­se pi­ly­se. Su­kur­tas Ne­mu­no ir Jū­ros upių gy­ny­bi­nis pi­lių tink­las. Tai jau aiš­kes­nis ka­ri­nės or­ga­ni­za­ci­jos at­si­ra­di­mo ženk­las. Pa­laips­niui iš­sis­ky­rė ge­riau­sių ir tur­tin­giau­sių, ga­lin­čių sau leis­ti bran­giau­sią eki­pi­ruo­tę ka­rių sluoks­nis, iš ku­rio for­ma­vo­si bū­si­mo­ji ba­jo­ri­ja. Jie grei­čiau­siai ir su­da­rė val­do­vo kur­tos, vi­siš­kai nau­jos vals­ty­bi­nės ka­riuo­me­nės bran­duo­lį.

Vis­gi XIII am­žiu­je vi­sa ši struk­tū­ra bu­vo grin­džia­ma as­me­ni­niais val­do­vo ry­šiais. Tik val­dant Vy­te­niui, 1306 me­tais ma­to­me pir­mo­sios par­ei­gy­bės – pi­li­nin­ko pa­mi­nė­ji­mą. Nuo ta­da ir ga­li­me kal­bė­ti apie nau­jo­viš­ką ka­riuo­me­nės struk­tū­ri­za­vi­mą.

– Kaip to lai­ko­tar­pio ka­riuo­me­nės struk­tū­rą įsi­vaiz­duo­ja is­to­ri­kai?

– Pa­vyz­džiui, H. Low­mians­kio nuo­mo­ne, ka­ri­nes pa­jė­gos bu­vo su­da­ry­tos iš dvie­jų gru­pių – pro­fe­sio­na­lių ka­rių (ka­riau­nų) ir į vi­suo­ti­nį šau­ki­mą at­si­lie­pu­sių žmo­nių.

Is­to­ri­kas Ro­mas Ba­tū­ra pa­tei­kia su­dė­tin­ges­nę, tri­na­rės ka­riuo­me­nės ver­si­ją: pir­mo­ji gru­pė bu­vo nuo­la­ti­niai val­do­vo pul­kai, ku­riuos su­da­rė jo pa­ly­da, ba­jo­rai, dva­rio­nys ir „ge­rie­ji žmo­nės“, kar­tu su­da­rę „rink­ti­nius pul­kus“; an­tro­ji gru­pė – vie­ti­nė šauk­ti­nė ka­riuo­me­nė, ku­rią su­da­rė vals­tie­čiai ir ba­jo­rai; ga­liau­siai – ru­sė­nų že­mių ka­riai, vė­liau su­da­ry­sian­tys vie­ti­nin­kų že­mių ka­riuo­me­nę.

Al­vy­das Nik­žen­tai­tis iš­ski­ria tris sa­vi­tus lai­ko­tar­pius: nuo XIII am­žiaus pra­džios iki XIII-XIV am­žių san­dū­ros; nuo XIII-XIV am­žių san­dū­ros iki XIV am­žiaus aš­tun­to – de­vin­to de­šimt­me­čio ir nuo XIV am­žiaus aš­tun­to – de­vin­to de­šimt­me­čio. Jo nuo­mo­ne, vals­ty­bės kū­ri­mo lai­ko­tar­piu at­si­ra­do koor­di­nuo­jan­ti ka­ri­nė jė­ga – di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio ka­riau­na, ku­ri su­jun­gė vi­sas pa­jė­gas į vie­ną ka­riuo­me­nę. An­tra­ja­me eta­pe at­si­ra­do pro­fe­sio­na­li ka­riuo­me­nė – ge­rai par­eng­tų rai­te­lių bū­riai, o tre­čia­ja­me eta­pe ba­jo­ri­ja pe­rė­mė es­mi­nius Vo­kie­čių or­di­no ka­ry­bos bū­dus.

Dar to­bu­les­nę sis­te­mą pa­tei­kė Ed­var­das Gu­da­vi­čius, ku­ris iš­ski­ria tris ka­riuo­me­nės gru­pes: ka­rius ir rink­ti­nius ka­rius, ei­li­nius gy­ven­to­jus (šauk­ti­nius) ir val­do­vo ka­riau­ną. Kaip mi­nė­ta, ei­li­nių žmo­nių da­lies vaid­muo ka­riau­no­je pa­laips­niui ma­žė­jo, kol ga­liau­siai XIV am­žiaus pa­bai­go­je – XV am­žiaus pra­džio­je su­si­for­ma­vo ba­jo­riš­ka ar­ba ri­te­riš­ka ka­riuo­me­nė.

Pa­sak Da­riaus Ba­ro­no, XIII am­žiu­je ka­riuo­me­nę su­da­rė pa­šauk­ti­niai (rink­ti­niai rai­te­liai, rai­te­liai, pės­ti­nin­kai ir že­mių ka­riuo­me­nė) bei di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio ka­riau­na. Toks pa­šauk­ti­nių ka­rių skirs­ty­mas yra lo­giš­kas, spė­jant, kad ga­liau­siai iš jų su­si­kū­rė ba­jo­riš­ko­ji ka­riuo­me­nė.

– Koks vals­tie­čių vaid­muo ka­riuo­me­nė­je?

– Jų pa­grin­di­nė funk­ci­ja – kraš­to gy­ny­ba ir prieš­o per­se­kio­ji­mas iki vals­ty­bės sie­nų. Gal iš to ir at­si­ra­do ter­mi­nas „vy­tis“. Vė­les­niu lai­ko­tar­piu, Jo­gai­los pri­vi­le­gi­jo­je dar vis nu­ro­do­ma, kad „vi­si ga­lin­tys lai­ky­ti gink­lą pri­va­lo vy­ti prieš­ą iš ša­lies“. Tai­gi, vals­tie­čių ir „at­leis­ti­nių“ (bu­vu­sių ver­gų) vaid­muo ka­ro žy­giuo­se ne­bu­vo svar­bus. Žy­giuo­jant į prieš­o že­mes jie gal ne­tgi kė­lė dau­giau var­go nei da­vė nau­dos. Ne­tu­ri­me aiš­kių ži­nių, ka­da vals­tie­čiai bu­vo ga­lu­ti­nai nu­gink­luo­ti ir iš­stum­ti iš ka­ry­bos. Šis pro­ce­sas vy­ko pa­laips­niui il­gą lai­ką.

Tie­sa, net ir XVI am­žiu­je vals­tie­čiai im­ti į ka­riuo­me­nę, nes kiek­vie­nas ba­jo­ras bu­vo įpa­rei­go­tas at­si­ves­ti su sa­vi­mi tam ti­krą skai­čių žmo­nių, pri­klau­so­mai nuo jo val­do­mų ūkių skai­čiaus. To­kie pat pri­nci­pai bu­vo tai­ko­mi ir Va­ka­rų Eu­ro­po­je.