Malta: tiesiog mėgautis ir grožėtis

2014-03-21 "Lietuvos žinios"

Jei jums pa­bo­do ku­ror­tai "vis­kas įskai­čiuo­ta“, triukš­mu sle­gian­tys did­mies­čiai, bet ne­no­ri­te ieš­ko­ti poil­sio to­li­muo­se že­my­nuo­se, Mal­ta – pui­kus pa­si­rin­ki­mas pra­leis­ti at­os­to­gas.

Mal­ta - mi­nia­tiū­ri­nė vals­ty­bė, įsi­kū­ru­si tri­jo­se sa­le­lė­se pa­čia­me Vi­dur­že­mio jū­ros vi­du­ry­je. Be pa­čios Mal­tos, ku­rio­je yra taip pat mi­nia­tiū­ri­nė sos­ti­nė Va­le­ta, ke­liau­to­jus kvie­čia dar dvi sa­los – Go­zo ir Ko­mi­no. Pa­sta­ro­ji yra to­kia ma­ža, kad net ne­gy­ve­na­ma, bet dėl to ne ma­žiau ža­vi.

Mal­to­je nė­ra di­džiau­sių pa­sau­ly­je kriok­lių, gran­dio­zi­nių se­no­vi­nių pi­ra­mi­džių, pra­ban­giau­sių pra­mo­gų komp­lek­sų ar ki­tų ža­dą ati­man­čių ob­jek­tų tu­ris­tams. Jei­gu ke­lio­nė­se ieš­ko­te to­kių po­ty­rių, Mal­ta – ne jums. Ta­čiau ji nė kiek ne men­kiau ke­ri kad ir kuk­liu gam­tos gro­žiu, se­no­ve al­suo­jan­čiais mies­te­liais, o la­biau­siai – mal­tie­čių pa­pras­tu­mu ir sve­tin­gu­mu. Bend­rau­da­mas su šiais žmo­nė­mis ga­li per­sis­melk­ti jų spin­du­liuo­ja­mo at­si­pa­lai­da­vi­mo ir tei­gia­mo po­žiū­rio į vis­ką ap­link. Ir pa­mirš­ti vi­są li­ku­sį pa­sau­lį.

Pa­va­sa­rį ar­ba rudenį

Dau­ge­lis žmo­nių pra­tę ruo­štis į ke­lio­nes va­sa­rą, ta­čiau į Mal­tą vyk­ti re­ko­men­duo­čiau pa­va­sa­rį ar­ba ru­de­nį. Be­je, tą pa­tį pa­ta­ria ir mal­tie­čiai. Va­sa­rą sa­lo­je ga­li bū­ti vel­niš­kai karš­ta, be to, ją užp­lūs­ta mil­ži­niš­kos tu­ris­tų or­dos. Ne­mėgs­tu nei vie­no, nei ki­to, to­dėl į ke­lio­nę su­si­ruo­šiau ko­vo pra­džio­je.

Oro tem­pe­ra­tū­ra tuo me­tu svy­ruo­ja apie 15 laips­nių ši­lu­mos, kar­tais užei­na lie­tus, bet jei at­vy­ko­te ne vo­lio­tis ant smė­lio, o pa­ma­ty­ti ir pa­žin­ti šių pui­kių sa­lų, pa­ti­kė­ki­te, toks oras – pats tas.

Šiuo me­tų lai­ku ga­li bai­dy­ti ir di­des­nės lėk­tu­vo bi­lie­tų kai­nos, ir tai, kad nė­ra tie­sio­gi­nių skry­džių iš Lie­tu­vos. Ta­čiau šiuos trū­ku­mus at­per­ka jau mi­nė­ti da­ly­kai ir tai, kad ne se­zo­no me­tu - vis­kas pi­giau, pra­de­dant vieš­bu­čiais ir bai­giant mais­tu.

Be­je, apie vieš­bu­čius: ap­sis­to­ki­te ne sos­ti­nė­je, o vie­na­me ne­di­du­kų pa­kran­tės mies­te­lių. Taip su­tau­py­si­te bei dau­giau pa­ma­ty­si­te ir ge­riau pa­žin­si­te sa­las. Iš bet ku­rio mies­te­lio į sos­ti­nę Va­le­tą nu­kak­si­te la­bai leng­vai. Dar ga­liu pri­dur­ti, kad su­tau­py­si­te ir pa­tir­si­te nuo­šir­des­nį sve­tin­gu­mą ap­sis­to­ję ne vieš­bu­ty­je, o sve­čių na­muo­se ar­ba iš­si­nuo­mo­ję apar­ta­men­tus.

Tik au­to­bu­su!

Nors Mal­ta ir la­bai ma­ža, mė­gin­ti ją apei­ti pės­čio­mis ne­re­ko­men­duo­ju. Jums rei­ka­lin­gas trans­por­tas. Ga­li­te la­bai pi­giai (nuo 5 eu­rų per die­ną) iš­si­nuo­mo­ti au­to­mo­bi­lį, bet to da­ry­ti taip pat ne­ver­ta, ne­bent esa­te di­de­lis eis­mo kai­re pu­se ger­bė­jas. Ge­riau­sias bū­das – ke­liau­ti po sa­lą au­to­bu­sais.

To­dėl iš­li­pę iš lėk­tu­vo vy­ki­te ša­lin įky­rius tak­sis­tus, ra­miai pra­ei­ki­te pro au­to­mo­bi­lių nuo­mos kon­to­ras ir su­ki­te vie­šo­jo trans­por­to bi­lie­tų kios­ke­lio link. Vi­sos sa­vai­tės bi­lie­tas te­kai­nuo­ja 6,5 eu­ro, o vie­šo­jo trans­por­to marš­ru­tų že­mė­la­pio jums vi­siš­kai pa­kaks, kad ga­lė­tu­mė­te orien­tuo­tis sa­lo­je. Ir svar­biau­sia – ke­liau­da­mi au­to­bu­su nuo­lat su­ksi­tės tarp vie­tos gy­ven­to­jų, ga­lė­si­te ste­bė­ti, kaip jie bend­rau­ja ir pats pa­bend­rau­ti su jais. Be to, tap­si­te ste­bė­to­ju, o ne da­ly­viu to pa­slap­tin­gai tvar­kin­go chao­so - ke­lių eis­mo Mal­to­je.

Mal­tos eis­mo kul­tū­ra ver­ta at­ski­ros stu­di­jos. Ne­abe­jo­ti­ni ke­lių ka­ra­liai Mal­to­je yra ne ga­lin­gi dži­pai ar pra­ban­gios spor­ti­nės ma­ši­nos. Tai – au­to­bu­sai. Juos pra­lei­džia vi­si, ir jiems ne­ga­lio­ja jo­kie ke­lio ženk­lai. Aps­kri­tai eis­mas Mal­to­je tik iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do chao­tiš­kas, kaip pie­tie­čiams įpras­ta. Ste­bė­da­mas jį bent po­rą die­nų imi su­pras­ti, kad vi­si lai­ko­si kaž­ko­kios pa­ša­lie­čiui ne­ži­no­mos tvar­kos, nes eis­mo įvy­kių sta­tis­ti­ka čia ne­įti­ki­mai men­ka, o pa­čiam te­ko per sa­vai­tę ma­ty­ti tik vie­ną ava­ri­ją, ku­rio­je „su­da­ly­va­vo“ tu­ris­tas, o mal­tie­tis jį guo­dė.

Tai­gi įsi­ku­ria­te, pa­sii­ma­te po­rą su­muš­ti­nių ir šo­ka­te į au­to­bu­są ty­ri­nė­ti Mal­tos. Tik ne­pa­mirš­ki­te, kad rei­kia jo lauk­ti prieš­in­go­je ke­lio pu­sė­je, nei esa­te įpra­tę. Te­ko ma­ty­ti ne vie­ną tu­ris­tą, rau­kan­tį kak­tą, ko­dėl jo su­stab­dy­tas au­to­bu­sas va­žiuo­ja į prieš­in­gą marš­ru­to pu­sę.

Di­din­ga ir jau­ki Valeta

Pa­žin­tį su sa­la siū­lau pra­dė­ti nuo sos­ti­nės Va­le­tos. Šis įsta­bus mies­te­lis, bu­vęs kry­žiuo­čių hos­pi­tal­je­rių val­džios cen­tru Mal­to­je, ste­bi­na tuo, kad yra tuo pat me­tu ir di­din­gas, ir kas­die­niš­kai jau­kus. Ja­me idea­liai de­ra vis­kas: di­din­gos baž­ny­čios, siau­ros vi­du­ram­žiš­kos gat­ve­lės, di­džiu­liai mies­to įtvir­ti­ni­mai, ma­žos ka­vi­nės, nuo­sta­bi Va­le­tos įlan­kos pa­no­ra­ma ir se­na­mies­čio bal­ko­nuo­se iš­džiaus­ty­ti skal­bi­niai.

Šią har­mo­ni­ją su­nku ap­sa­ky­ti, ją ga­li­ma tik pa­jus­ti. To­dėl ne­su­da­ri­nė­ki­te lan­ky­ti­nų vie­tų są­ra­šo, o tie­siog ne­rki­te į Va­le­tos gat­ve­les ir mė­gau­ki­tės jų at­mos­fe­ra. Ne­ieš­ko­ki­te kon­kre­čių vie­tų, į ku­rias „ver­ta“ žiū­rė­ti, o dai­ry­ki­tės į vis­ką, kas yra ap­link jus, ir ga­ran­tuo­ju, jums tai pa­tiks.

Be­je, jei lan­ky­si­tės Va­le­to­je pir­mą­jį ko­vo sa­vait­ga­lį – pa­ma­ty­si­te pa­va­sa­rio kar­na­va­lą, į ku­rį su­si­ren­ka vi­sa sa­la. Vie­nas ma­lo­nu­mas pa­si­ner­ti į links­mą mal­tie­čių mi­nią (net ir lie­tu­vio aki­mis ji yra ga­na ma­ža) ir ste­bė­ti vi­sur nar­dan­čius vai­kus, pa­si­puo­šu­sius pa­čiais įva­riau­siais kos­tiu­mais - nuo an­ge­lo iki bet­me­no.

Nė­ra (ne)lan­ky­ti­nų vietų

Ke­liau­da­mi į pie­tus nuo Va­le­tos sa­los vi­du­ry­je ra­si­te se­ną­ją nor­ma­nų sos­ti­nę Ra­ba­tą. Mies­te­lio cen­tre stūk­so tvir­to­vė, ku­rios sie­nos ap­su­pa se­na­mies­tį, va­di­na­mą ty­liuo­ju mies­tu. Čia drau­džia­mas eis­mas, net tu­ris­tų pra­šo­ma ne­triukš­mau­ti ir leis­ti sau bei ki­tiems mė­gau­tis se­na­mies­čio gro­žiu, ne­trik­dy­ti ra­my­bės jo gy­ven­to­jams.

Ap­lan­kę se­ną­ją sos­ti­nę ne­ma­ny­ki­te, kad pa­ma­tė­te vis­ką. Tie­siog sės­ki­te į bet ku­rį au­to­bu­są ir va­žiuo­ki­te į ki­tus mies­te­lius. Ga­li­te ap­lan­ky­ti bent vie­ną iš ke­le­to prieš pen­kis su pu­se tūks­tant­me­čių pa­sta­ty­tų me­ga­li­ti­nių šven­tyk­lų griu­vė­sius (šias šven­tyk­las ar­cheo­lo­gai va­di­na se­niau­siais pa­sau­ly­je ne­mū­ry­tais sta­ti­niais) ar­ba tie­siog mė­gau­tis kraš­to­vaiz­džiu ir ra­mių žve­jų kai­me­lių gro­žiu.

Ti­krai pa­ta­riu ne­nu­mo­ti ran­ka ir į gre­ti­mą Go­zo sa­lą. Ji yra ne ma­žiau ža­vin­ga ir šiek tiek ski­ria­si nuo Mal­tos, nes čia la­biau jun­ta­mas sa­vo­tiš­ka ko­lo­ni­ji­nė bri­tų dva­sia (bri­tai val­dė Mal­tą dau­giau nei 200 me­tų). Ap­žiū­rė­ti sa­lą ga­li­ma per vie­ną die­ną. Spė­si­te ap­lan­ky­ti ir sos­ti­nė­je Vik­to­ri­jo­je esan­čią di­din­gą tvir­to­vę, pa­si­vaikš­čio­ti įsta­baus gro­žio uo­lė­to­mis pa­kran­tė­mis.

Be­je, kiek­vie­ną mies­te­lį iš­vy­si­te jau iš to­lo, nes bus ma­ty­ti jo baž­ny­čia. Žo­dis baž­nyt­kai­mis Mal­to­je įgy­ja vi­sai ki­tą pra­smę. Jei ku­ria­me nors mies­te­ly­je gy­ve­na bent ke­li šim­tai žmo­nių, jo cen­tre sto­vi to­kio dy­džio ir gro­žio baž­ny­čia, kad ją įsi­vaiz­duo­ji esan­čią, tar­ki­me, Vil­niaus se­na­mies­ty­je. Be­veik tris šimt­me­čius Mal­tą val­dęs or­di­nas ne­sė­dė­jo ran­kų su­dė­jęs: tūks­tan­čiui mal­tie­čių ten­ka vie­na baž­ny­čia, o iš vi­so jų yra apie 350 ir vi­sos ver­tos tu­ris­to žvilgs­nio.

Mo­kė­ti ver­ta ne visada

Tie­sa, tu­riu pers­pė­ti, kad no­rint ap­žiū­rė­ti vos ne bet ku­rią į tu­ris­tams skir­tus lanks­ti­nu­kus įtrauk­tą vie­tą teks mo­kė­ti. Kai­nos svy­ruo­ja nuo 3,5 iki 10 eu­rų. Ta­čiau bent jau kai ku­rie mu­zie­jai ar baž­ny­čios, at­vi­rai kal­bant, nė­ra ver­ti to, kad mo­kė­tu­mė­te už įėji­mą vi­dun. Daž­nai to­mis vie­to­mis ga­li­ma pui­kiau­siai pa­sig­ro­žė­ti ir iš iš­orės.

Bū­da­mas di­de­lis mė­gė­jas vis­ko, kas bent iš to­lo pri­me­na mu­zie­jų, ver­žiau­si į vi­sus iš ei­lės. Ta­čiau per pir­mas dvi die­nas iš­lei­dęs ke­lias­de­šimt eu­rų ir pa­ma­tęs ne­daug ką ti­krai įdo­maus su­pra­tau, kad pa­si­rin­kau ne­tin­ka­mą tak­ti­ką. Mal­ta rei­kia tie­siog mė­gau­tis ir gro­žė­tis, o ne ieš­ko­ti čia uni­ka­lių ar­te­fak­tų.

Tas pats pa­sa­ky­ti­na ir apie gau­sius tu­ris­tams siū­lo­mus plau­kio­ti lai­ve­lius, pa­vyz­džiui, Va­le­tos įlan­ko­je. Ji yra to­kia už­da­ra, kad nuo­sta­bią mies­to pa­no­ra­mą vi­siš­kai ne­mo­ka­mai re­gi­te iš kiek­vie­nos pa­kran­tės vie­tos.

Ska­nu­mė­lis...

Apie mal­tie­čių vir­tu­vę ga­liu pa­sa­ky­ti vie­ną žo­dį: ska­nu­mė­lis... Ska­nu bu­vo vis­kas, ką tik ra­ga­vau. Tie­sa, ne­si­lan­kiau nė vie­na­me „ti­kra­me“ res­to­ra­ne, nes nu­spren­džiau pa­lik­ti šį bran­gų ma­lo­nu­mą už ma­ne ge­ro­kai pi­ni­gin­ges­niems vo­kie­čių tu­ris­tams. Ėjau į užei­gas, ku­rio­se ma­čiau val­gan­čius vie­ti­nius. Ir ne­ap­si­ga­vau, nes di­džiai mė­gau­da­ma­sis ra­ga­vau mi­di­jų su die­viš­ku bal­to­jo vy­no pa­da­žu, ėriu­ko ko­ją, kep­tų žu­vų ar net vi­sai lie­tu­viš­kai pa­ga­min­tą kiau­lie­nos keps­nį.

Nors Mal­ta ir sa­la, ta­čiau na­cio­na­li­nis mal­tie­čių pa­tie­ka­las yra ne jū­rų gė­ry­bės, o... triu­šis. Par­agau­ti ti­krai ver­ta, nes ga­mi­na­mas jis ki­taip, nei įpras­ta mū­sų kraš­te – su daug prie­sko­nių ir čes­na­kų. Gar­džiai kir­tau tiek kep­tą, tiek ir troš­kin­tą il­gaau­sį.

Kai­nos taip pat ne­šiur­pi­na: vie­ti­nė­se užei­go­se ga­li­ma ska­niai ir so­čiai pa­val­gy­ti už 10–14 eu­rų. Ga­li­ma tau­py­ti mai­ti­nan­tis pi­co­mis ir mė­sai­niais (ti­krais, o ne „pa­ga­min­tais“ grei­to­jo mais­to įstai­go­se), ku­rie kai­nuo­ja ne dau­giau kaip 7 eu­rus, bet to da­ry­ti ne­pa­ta­riu, nes pra­ra­si­te ti­krai di­de­lį ma­lo­nu­mą.

Sve­tin­giau­si pasaulyje

O pa­bai­go­je apie tai, kas pa­li­ko pa­tį ge­riau­sią įspū­dį ir pri­si­mi­ni­mą apie Mal­tą. Tai – mal­tie­čiai. At­vy­kus į ša­lį iš­kart krin­ta į akis tai, kad vie­ti­niai yra toks fan­tas­tiš­kas ra­sių, ci­vi­li­za­ci­jų ir kul­tū­rų mi­ši­nys, ku­rio ne­pa­ma­ty­si jo­kia­me kos­mo­po­li­tiš­ka­me did­mies­ty­je. Mal­tie­čių kal­ba – ara­bų, ita­lų ir ang­lų kal­bos mi­ši­nys su tru­pu­čiu vie­ti­nės pro­kal­bės. Pri­klau­so­mai nuo to, ku­rios šak­nys do­mi­nuo­ja kiek­vie­no mal­tie­čio kil­mė­je, tos kal­bos žo­džių jis dau­giau var­to­ja.

Tūks­tant­me­čiais Mal­to­je kei­tė­si už­ka­riau­to­jai: fi­ni­kie­čiai, ro­mė­nai, ara­bai, nor­ma­nai, grai­kai, bri­tai... Ir tai ne vis­kas. To­kie yra ir žmo­nės. Čia vis­kas su­si­py­nė taip, kad vie­tos gy­ven­to­jų kil­mės nu­sa­ky­ti be­veik ne­įma­no­ma. Jie – mal­tie­čiai. Ir sa­vo bū­du ski­ria­si nuo vi­sų iš­var­dy­tų ir ne­iš­var­dy­tų pro­tė­vių.

Mal­tie­čiai yra emo­cin­ges­ni už bri­tus, bet san­tū­res­ni už ita­lus. Jiems bū­din­gi tiek šiau­rie­čių, tiek ir pie­tie­čių bruo­žai. Bet vi­sus vie­ni­ja mal­tie­tiš­kas bū­das: drau­giš­kas, sve­tin­gas, links­mas, ra­mus...

Ne­nus­teb­ki­te, jei­gu mal­tie­tis pats prie­is prie jū­sų, kai ty­ri­nė­si­te au­to­bu­sų marš­ru­tus, ne­pra­šo­mas pa­si­tei­raus, kur va­žiuo­ja­te, ir pa­tars jums, kaip tai ge­riau­siai pa­da­ry­ti. Au­to­bu­so vai­ruo­to­jas iš­leis jus bet ku­rio­je marš­ru­to vie­to­je, jei su­ži­nos, kad pra­va­žia­vo­te rei­ka­lin­gą sto­te­lę. Nie­ko keis­to, jei­gu sve­čių na­mų sa­vi­nin­kai jus su­tin­ka kaip gi­mi­nę ir va­ka­rą pra­lei­džia su ju­mis ple­pė­da­mi ir gurkš­no­da­mi vy­ną. Ne­sis­te­bė­ki­te, kad ku­ris nors vie­ti­nis ži­nos, kur yra Lie­tu­va ir kas jos sos­ti­nė.

Esu ke­lia­vęs ne­ma­žai, bet nie­kur ne­si­jau­čiau toks sau­gus tu­ris­tas kaip Mal­to­je. Iš­sky­rus la­bai re­tus at­ve­jus, užei­gų šei­mi­nin­kai ir pre­kei­viai ne­pul­da­vo siū­ly­ti bran­giau­sių pa­tie­ka­lų ir gė­ri­mų, kad tik iš­spaus­tų iš tu­ris­to kuo dau­giau eu­rų. Prieš­in­gai – pers­pė­da­vo, kad ku­ris nors ma­no pa­si­rin­ki­mas at­sieis bran­giau, nei pa­pras­tai mo­ka vie­ti­niai.

Tie­siog ne­sis­te­bė­ki­te, mė­gau­ki­tės tuo. Pa­tir­tas jaus­mas bus ge­res­nis už pa­čios įžy­miau­sios pa­sau­lio vie­tos ap­lan­ky­mą ir pa­tį ge­riau­sią ap­tar­na­vi­mą, ko­kį tik ga­li­ma gau­ti už pi­ni­gus.