Chodžali – nežinoma tragedija

2014-02-25 "Lietuvos žinios"

Mi­nint 22-ąsias Cho­dža­li tra­ge­di­jos me­ti­nes, LŽ kal­ba­si su Kal­nų Ka­ra­ba­cho azer­bai­dža­nie­čių bend­ruo­me­nės at­sto­vu, Azer­bai­dža­no par­la­men­to na­riu Rov­ša­nu Rza­je­vu.

Pa­sak R.Rza­je­vo, Kal­nų Ka­ra­ba­cho Cho­dža­li mies­te įvyk­dy­tas šiur­pus nu­si­kal­ti­mas žmo­giš­ku­mui iki šiol ne­su­lau­kė ne tik tarp­tau­ti­nio tei­si­nio įver­ti­ni­mo, bet ir aps­kri­tai nė­ra ge­rai ži­no­mas pa­sau­ly­je. Va­kar Vil­niu­je šiam klau­si­mui ap­tar­ti bu­vo ren­gia­ma kon­fe­ren­ci­ja “Neišsp­ręs­tų konf­lik­tų Pie­tų Kau­ka­ze tarp­tau­ti­nis kon­teks­tas – Kho­ja­ly ge­no­ci­das".

– Po­ne Rza­je­vai, jūs pats esa­te ki­lęs iš Kal­nų Ka­rab­cho?

– Taip, aš esu iš Šu­šos mies­to. Esu Kal­nų Ka­ra­ba­cho azer­bai­dža­nie­čių bend­ruo­me­nės vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to na­rys.

– Ką žo­dis Cho­dža­li reiš­kia azer­bai­dža­nie­čiui?

– Mums Cho­dža­li – tai ge­no­ci­das, vyk­dy­tas prieš mus, Kal­nų Ka­ra­ba­cho azer­bai­dža­nie­čius. Tai – Azer­bai­dža­no te­ri­to­ri­jos oku­pa­ci­jos pra­džia. 1992 me­tų va­sa­rio 26 die­ną ar­mė­nai pra­dė­jo et­ni­nį va­ly­mą, ku­rio tiks­las bu­vo iš­gąs­din­ti vi­są tau­tą, pri­vers­ti azer­bai­dža­nie­čius bėg­ti iš sa­vo na­mų, iš sa­vo gim­to­sios že­mės. De­ja, jiems pa­vy­ko pa­da­ry­ti tai, ką bu­vo su­ma­nę. Azer­bai­dža­nie­čiai bu­vo iš­vy­ti iš sa­vo gim­tų­jų že­mių.

Iš pra­džių bu­vo Cho­dža­li ge­no­ci­das, pa­skui ka­ro veiks­mai tę­sė­si iki ge­gu­žės 8 die­nos, kai bu­vo oku­puo­ta Šu­ša ir vi­sas Kal­nų Ka­ra­ba­chas.

– Mi­nė­jo­te, kad Cho­dža­li bu­vo lyg ir par­odo­ma­sis veiks­mas?

– Tai, kas įvy­ko Cho­dža­li, kaip tik ir bu­vo su­mąs­ty­ta kaip pa­vyz­dys. Jie (ar­mė­nai – aut.) tam ruo­šė­si, tai sa­vo kal­bo­se ne kar­tą mi­nė­jo ir da­bar­ti­nis Ar­mė­ni­jos pre­zi­den­tas Ser­žas Sarg­sia­nas, ku­ris sa­kė: mes par­odė­me azer­bai­dža­nie­čiams, kad ga­li­me pul­ti be­gink­lius žmo­nes.

Taip pat no­rė­čiau pa­žy­mė­ti, kad Cho­dža­li puo­li­me da­ly­va­vo ir 366-asis mo­to­šau­lių pul­kas, li­kęs Kal­nų Ka­ra­ba­che nuo so­vie­ti­nių lai­kų, ta­čiau tuo me­tu - jau Ru­si­jos ka­riuo­me­nės da­lis. Šio pul­ko ka­ri­nė tech­ni­ka ir ka­ri­nin­kai pa­dė­jo ar­mė­nams pa­siek­ti sa­vo tiks­lą.

Tai bu­vo tra­ge­di­ja, ku­rią iš­gy­ve­na­me dar ir šian­dien. To­dėl no­ri­me, kad tarp­tau­ti­nė bend­ruo­me­nė ži­no­tų apie šį ge­no­ci­dą prieš azer­bai­dža­nie­čių tau­tą.

– Bet juk nuo Cho­dža­li tra­ge­di­jos pra­ėjo tiek daug me­tų. Ne­gi pa­sau­lis dar ne­ži­no, kas įvy­ko 1992-ai­siais?

– Ne­ma­nau, kad tarp­tau­ti­nė bend­ruo­me­nė yra pa­kan­ka­mai in­for­muo­ta šiuo klau­si­mu. Esu ko­ne įsi­ti­ki­nęs, kad tarp­tau­ti­nė bend­ruo­me­nė ne­pa­jė­gia su­vok­ti to­kio ge­no­ci­do šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je. Ta­čiau yra prog­re­sas: ne­ma­žai JAV vals­ti­jų jau pri­pa­ži­no Cho­dža­li tra­ge­di­ją ge­no­ci­do ak­tu.

– Kal­ba­te apie JAV, o kaip eu­ro­pie­čiai? Pas mus įpras­ta, kad vi­si ži­no apie Os­ma­nų im­pe­ri­jo­je gal­būt vy­ku­sį ar­mė­nų ge­no­ci­dą. Taip iš­ei­na, kad nie­ko ne­ži­no­me apie Cho­dža­li?

– Ar­mė­nai daug kal­ba apie Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tų ge­no­ci­dą, ku­ris iš tie­sų ne­bu­vo nei et­ni­nis va­ly­mas, nei ge­no­ci­das. To­dėl ar­mė­nai ir at­si­sa­ko Tur­ki­jos pa­siū­ly­mų kar­tu su tarp­tau­ti­niais eks­per­tais iš­tir­ti Tur­ki­jos ar­chy­vuo­se esan­čią me­džia­gą.

O kai kal­ba­me apie Cho­dža­li, tu­ri­me tu­rė­ti ome­ny­je, kad ši tra­ge­di­ja įvy­ko po SSRS žlu­gi­mo, kai jau gy­va­vo su­ve­re­nios Ar­mė­ni­jos ir Azer­bai­dža­no vals­ty­bės. Štai šiuo at­ve­ju bu­vo vyk­do­ma et­ni­nio va­ly­mo ir azer­bai­dža­nie­tiš­kų te­ri­to­ri­jų oku­pa­ci­jos po­li­ti­ka. Sek­da­mi šia po­li­ti­ka, ar­mė­nai 1992 me­tų va­sa­rio 17 die­ną įvyk­dė ge­no­ci­do ak­tą Kal­nų Ka­ra­ba­che esan­čia­me Ga­ra­dog­li kai­me. Tai bu­vo pir­ma­sis žings­nis, o vė­liau - jau kur kas di­des­nis ge­no­ci­do ak­tas Cho­dža­li.

– Ir tai net ne­sle­pia­ma?

– Ar­mė­nai ne­bi­jo­jo to pa­de­mons­truo­ti vi­sam pa­sau­liui, nes tai bu­vo jų po­li­ti­kos da­lis. Tuo me­tu, kai mes no­ri­me pa­pa­sa­ko­ti pa­sau­liui, kas įvy­ko Cho­dža­li, ar­mė­nai ima kal­bė­ti apie 1915 me­tų įvy­kius, nes jiems taip pa­to­gu. O mes tik no­ri­me, kad pa­sau­lis stab­te­lė­tų ir su­si­mąs­ty­tų apie tai, kas įvy­ko Cho­dža­li, ir kad to­kia tra­ge­di­ja dau­giau ne­pa­si­kar­to­tų. Sten­gia­mės apie tai kal­bė­ti ir su Kal­nų Ka­ra­ba­cho ar­mė­nų bend­ruo­me­ne, ta­čiau ji vi­saip ven­gia dia­lo­go, ku­ris, mū­sų nuo­mo­ne, su­teik­tų šan­są tai­kiai gy­ven­ti at­ei­nan­čioms kar­toms.

– Ar lie­tu­viai, jū­sų nuo­mo­ne, tu­ri pa­kan­ka­mai in­for­ma­ci­jos apie Cho­dža­li?

– De­ja, ne. Lan­kiau­si Sei­me, iš­dės­čiau sa­vo nuo­mo­nę, siū­lė­me Lie­tu­vai pa­teik­ti sa­vo ne­ša­liš­ką įver­ti­ni­mą, ta­čiau iki šiol nie­ko ne­pa­siek­ta.

– Ko­dėl taip yra?

– Aš pats ma­nau, kad šiuo at­ve­ju vei­kia ar­mė­niš­ka­sis lo­biz­mas, vi­saip blo­kuo­jan­tis šį klau­si­mą. Rei­kia pa­sa­ky­ti, kad jiems tai se­ka­si. O mes juk no­ri­me tik ob­jek­ty­vaus tarp­tau­ti­nio įver­ti­ni­mo, par­em­to tarp­tau­ti­ne tei­se.

La­bai ti­ki­mės, kad bū­tent Lie­tu­va, ES na­rė, šian­dien ga­lė­tų pa­teik­ti to­kį įver­ti­ni­mą. Pa­vyz­džiui, tai jau pa­da­rė Vo­kie­ti­jos par­la­men­tas - jis įver­ti­no Azer­bai­dža­no te­ri­to­ri­jų oku­pa­ci­ją. Pa­sta­rą­jį fak­tą pri­pa­žįs­ta vi­sos Jung­ti­nių Tau­tų na­rės. De­ja, Eu­ro­pos par­la­men­tuo­se kon­kre­tus Cho­dža­li klau­si­mas šian­dien ne­ke­lia­mas.

– Tei­sin­gu­mo lau­kia konf­lik­to au­kos ir jų ar­ti­mie­ji.

– Pa­sa­ky­siu at­vi­rai: bu­vo pra­dė­ta bau­džia­mo­ji by­la, ta­čiau jos nie­kaip ne­pa­vyks­ta tir­ti, nes kai ku­rie jo­je fi­gū­ruo­jan­tys as­me­nys yra da­bar­ti­nė­je Ar­mė­ni­jos va­do­vy­bė­je.

Ne­ką ge­riau se­ka­si už­megz­ti dia­lo­gą su Ar­mė­ni­jos va­do­vy­be ES­BO Mins­ko gru­pės for­ma­tu, kur tar­pi­nin­kau­ja Ru­si­ja. Mū­sų ša­lių va­do­vai ne kar­tą bu­vo su­si­ti­kę, ta­čiau vi­siš­kai ne­ma­to­me kons­truk­ty­vaus Ar­mė­ni­jos po­žiū­rio. To­dėl ti­ki­mės, kad šiuo klau­si­mu bus ak­ty­ves­nės ir tars žo­dį vi­sos vals­ty­bės – ES­BO na­rės.

Ti­ki­mės, kad ka­da nors sa­vo iš­va­das pa­teiks Tarp­tau­ti­nis Teis­mas – do­ku­men­tų su­rink­ta pa­kan­ka­mai. Siek­da­mi tei­sin­gu­mo, mes no­ri­me at­kur­ti tai­ką Pie­tų Kau­ka­ze. Šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je ne­ga­li­ma gy­ven­ti min­ti­mis apie vi­du­ram­žiš­kus už­ka­ria­vi­mus, rei­kia mąs­ty­ti apie at­ei­ties bend­ra­dar­bia­vi­mą.

***
Cho­dža­li žudynės

* Tra­giš­ki įvy­kiai, šian­dien daž­niau­siai va­di­na­mi Cho­dža­li žu­dy­nė­mis, įvy­ko 1992 me­tais, nak­tį į va­sa­rio 26 die­ną. Ši tra­ge­di­ja bu­vo reikš­min­gas įvy­kis ka­ri­nia­me konf­lik­te tarp Ar­mė­ni­jos ir Azer­bai­dža­no, kai 1991– 994 me­tais žu­vo apie 30 tūkst. žmo­nių.

* Šim­tai tūks­tan­čių azer­bai­dža­nie­čių bu­vo pri­vers­ti pa­lik­ti na­mus, iš­tuš­tė­jo de­šim­tys mies­tų, kai­mų ir gy­ven­vie­čių. Ta­čiau pats bai­siau­sias li­ki­mas iš­ti­ko Cho­dža­li mies­te­lį, ku­ris bu­vo ta­pęs prie­globs­čiu ke­le­tui tūks­tan­čių žmo­nių, pa­bė­gu­sių iš Ar­mė­ni­jos ir jos užg­rob­tų te­ri­to­ri­jų.

* 1992 me­tų pra­džio­je su­ka­rin­tos ar­mė­nų for­muo­tės ap­su­po Cho­dža­li. Mies­te­lis bu­vo ap­šau­do­mas, žmo­nės ėmė iš jo trauk­tis, ta­čiau štur­mo nak­tį ar­mė­nų pa­jė­gų ap­sup­ty­je vis dar bu­vo įstri­gę apie 2500 žmo­nių.

* Puo­li­mas pra­si­dė­jo va­sa­rio 25 die­ną 11 val. va­ka­ro. Mies­tą užg­riu­vo ar­ti­le­ri­jos, tan­kų ir prieš­lėk­tu­vi­nių pa­būk­lų sal­vės. Pir­miau­sia bu­vo su­nai­kin­tos ka­rei­vi­nės ir gy­ny­bos taš­kai, kur mė­gi­no iš­si­lai­ky­ti ne­gau­sios sa­vi­gy­nos, Azer­bai­dža­no mi­li­ci­jos ir ka­riuo­me­nės pa­jė­gos. Kar­tu su ar­mė­nų for­muo­tė­mis mies­te­lį ap­šau­dė ir Ru­si­jos 366-ojo mo­to­šau­lių pul­ko pa­jė­gos.

* Po 2 va­lan­das tru­ku­sio ar­ti­le­ri­jos ap­šau­dy­mo į Cho­dža­li pa­ju­dė­jo ru­siš­kų šar­vuo­čių ir tan­kų den­gia­mi pės­ti­nin­kai. Pa­sku­ti­nius mies­te­lio gy­nė­jus jie įvei­kė apie 7 val. ry­to.

* Cho­dža­li bu­vo ap­šau­do­mas ir puo­la­mas iš tri­jų pu­sių. Vie­nin­te­le at­si­trau­ki­mo ga­li­my­be ci­vi­liams gy­ven­to­jams ta­po siau­ras, vos 100–300 m plo­čio ke­lias, ku­rį ag­re­so­riai puo­li­mo iš­va­ka­rė­se pa­siū­lė, kaip „lais­vą ko­ri­do­rių“ ci­vi­liams. Šis ne­va ci­vi­lių at­si­trau­ki­mo ke­lias pa­si­ro­dė kaip dar vie­ni spąs­tai: jis bu­vo ap­šau­do­mas, o juo bė­gan­čius žmo­nes ne­tru­kus pa­si­ti­ko ar­mė­nų pa­jė­gų už­kar­dos ir taip pat ati­den­gė ug­nį į pa­bė­gė­lius. Da­lis žmo­nių bė­go į kal­nus, ten dau­ge­lis jų vė­liau mi­rė nuo šal­čio ir iš­se­ki­mo.

* Iš 2500 mies­te­ly­je tuo­met bu­vu­sių ci­vi­lių ar­mė­nai nu­žu­dė 613 (šį skai­čių pri­pa­žįs­ta abi konf­lik­to ša­lys), tarp ku­rių bu­vo 63 vai­kai, 106 mo­te­rys, 70 pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių. Vi­siš­kai iš­žu­dy­tos 8 šei­mos; 25 vai­kai ne­te­ko abie­jų tė­vų; 130 vai­kų pra­ra­do bent vie­ną iš tė­vų. Bu­vo su­žeis­ti 487 žmo­nės (įskai­tant 76 vai­kus). Dau­giau nei 1200 žmo­nių bu­vo pa­im­ti įkai­tais (įskai­tant 18 vai­kų), o 150 din­go be ži­nios.